Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2017-02-02 · Civilinė byla Nr. 2-417-186/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-02-02
Bylos Nr.
2-417-186/2017
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-01694-2016-4
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Egidijus Žironas
Atsakovas
uždarosios akcinės bendrovės „UHB AGRO“
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „ERVIN“
Kategorijos
  • 3.3.1.17pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-105-186/2017Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01694-2016-4Procesinio sprendimo kategorija 3.3.1.17.Civilinė byla Nr. 2-417-186/2017Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01694-2016-4Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.2.1. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. vasario 2 d.Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Žironas,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „UHB AGRO“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 7 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, ir ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „ERVIN“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutarties, kuria panaikintos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „ERVIN“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „UHB AGRO“ dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė UAB „ERVIN“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, pareikštu dokumentinio proceso tvarka, ir prašė priteisti iš atsakovės UAB „UHB AGRO“ 95 765,56 Eur skolos, 8 299,67 Eur palūkanų, 8 procentų metinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovės kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, kitą turtą ar turtines teises, esančias pas atsakovę ar trečiuosius asmenis, o jo nesant arba esant nepakankamai – areštuoti atsakovės pinigines lėšas. Nurodė, kad teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, kadangi atsakovės įsiskolinimas ieškovei yra didelis. Iš viešai prieinamos informacijos yra žinoma apie atsakovės pablogėjusią finansinę padėtį. Pagal 2015 m. finansinę ataskaitą atsakovė turi daug neįvykdytų prievolių tiekėjams ir kreditorinių įsipareigojimų. Atsakovė vengia vykdyti savo įsipareigojimus ir gali imtis aktyvių veiksmų, siekdama išvengti teismo sprendimo vykdymo, todėl nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismo nutarčių esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartimi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkino ir taikė laikinąsias apsaugos priemones – 95 765,56 Eur sumai areštavo atsakovei priklausantį nekilnojamąjį ir (ar) kilnojamąjį turtą, uždrausdamas jį perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti bei mažinti turto vertę, o nesant (trūkstant) tokio turto, areštavo atsakovės pinigines lėšas ir (ar) turtines teises, esančias pas atsakovę ar trečiuosius asmenis, leisdamas atsakovei iš areštuotų piniginių lėšų išmokėti darbuotojams darbo užmokestį, mokėti mokesčius valstybei ir privalomąsias socialinio draudimo įmokas, atsiskaityti su ieškove.Teismas įvertino ieškovės išdėstytas aplinkybes bei pateiktus rašytinius įrodymus ir sprendė, kad nėra pagrindo išvadai, jog ieškinys yra tikėtinai nepagrįstas. Iš atsakovės 2015 m. finansinės ataskaitos teismas nustatė, kad jos turtas 2015 m. sudarė 2 439 861 Eur (iš kurio ilgalaikis turtas – 78 507 Eur, trumpalaikis turtas – 2 361 354 Eur). Per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 1 475 327 Eur. Pagal pelno – nuostolių ataskaitą 2015 m. įmonės nuostolis sudarė – 322 684 Eur. Įvertinęs įmonės finansinius rodiklius, teismas nurodė, kad spręsti apie įmonės stabilią ir gerą finansinę padėtį nėra pagrindo, o ieškovės ieškiniu prašoma priteisti suma atsakovei yra didele. Todėl teismas nurodė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, priimto ieškovei palankaus teismo sprendimo atveju, jo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnis). Vilniaus apygardos teismas 2016 m. lapkričio 28 d. nutartimi patenkino atsakovės prašymą ir panaikino 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartimi atsakovės atžvilgiu pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Teismas nustatė, kad atsakovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo grindžiamas tuo, jog reikalavimo perleidimo sutartis, kurios pagrindu ieškovė įgijo reikalavimą į atsakovės 95 765,56 Eur skolą, yra nutraukta, o byloje pateiktas 2016 m. spalio 5 d. tarp atsakovės ir pradinės kreditorės Lenkijos įmonės Expert-Oil Sp.Z.o.o. sudarytas susitarimas dėl 95 765,56 Eur skolos mokėjimo išdėstymo dalimis, kuriuo pradinė kreditorė pareiškė, kad nutraukė 2016 m. liepos 14 d. su ieškove sudarytą reikalavimo perleidimo sutartį, taip pat mokėjimo pavedimas, kuriuo ieškovas dalį skolos t. y. 35 000 Eur sumos mokėjimo pavedimu yra sumokėjusi Lenkijos įmonei Expert-Oil Sp.Z.o.o. Ir nors ieškovė nurodė, jog ji yra pateikusi ieškinį Varšuvos rajono teismui ir reikalauja pripažinti galiojančia ir nenutraukta ieškovės ir Lenkijos įmonės Expert-Oil Sp.Z.o.o. reikalavimo perleidimo sutartį (t. y. ginčija reikalavimo perleidimo sutarties nutraukimą), teismas sprendė, kad, tuo atveju jeigu pasitvirtintų atsakovės aplinkybes dėl reikalavimo perleidimo sutarties nutraukimo, tai reikštų ieškinio reikalavimų nepagrįstumą, o ieškovė nebeturėtų reikalavimo teisės į atsakovę. Be to, bylos nagrinėjimas dėl Varšuvos teisme vykstančio ginčo gali užsitęsti neapibrėžtam terminui. Todėl teismas sprendė, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas šioje situacijoje iš esmės galėtų nepagrįstai suvaržyti atsakovės teises ir teisėtus interesus. Teismas taip pat sprendė, kad nėra pagrindo taikyti ieškovės prašomą naują laikinąją apsaugos priemonę – draudimą vykdyti 2016 m. spalio 5 d. tarp atsakovės ir jos pradinės kreditorės Lenkijos įmonės Expert-Oil Sp.Z.o.o. sudarytą susitarimą dėl 95 765,56 Eur skolos mokėjimo dalimis ir pažymėjo, kad tokia apsaugos priemonė iš esmės nėra susijusios su šioje byloje ieškovės reiškiamais reikalavimais.

Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Atskirajame skunde atsakovė UAB „UHB AGRO“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmesti, skirti ieškovei baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Didėlė ieškinio suma nėra absoliutus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas. Teismas privalėjo įvertinti visas aplinkybes, reikšmingas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.Teismas, vertindamas atsakovės turtinę padėtį, vadovavosi neaktualiais finansiniais dokumentais, kurie neatskleidė atsakovės turtinės padėties. 2016 m. finansiniai rodikliai patvirtina, kad atsakovė yra pelningai veikianti įmonė, pajėgi įvykdyti ieškovės reikalavimus, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nėra poreikio. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pažeidžia proporcingumo ir ekonomiškumo principus. Tokios priemonės pernelyg suvaržo atsakovės ūkinę komercinę veiklą.

Atsiliepime į atsakovės atskirąjį skundą ieškovė UAB „ERVIN“ prašo atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Vieša informacija, kurią pateikia įmonė UAB „Creditinfo“ leidžia nustatyti, kad atsakovės finansinė padėtis nėra patikima. 2015 m. atsakovės finansiniai nuostoliai sudarė 322 384 Eur sumą, o įmonės skolos siekė 1 029 494 Eur sumą. Teismas visapusiškai įvertino atsakovės finansinius rodiklius. Atsakovė, teigdama, kad jos finansinė padėtis yra gera, galėtų atsiskaityti su ieškove ir baigti ginčą taikiai. Be to, atsakovė galėtų skolos sumą įnešti į antstolio depozitinę sąskaitą ir tokiu būdu užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą.Atskirajame skunde ieškovė UAB „ERVIN“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį ir atsakovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo netenkinti bei atsakovės UAB „UHB AGRO“ atžvilgiu taikyti naują laikinąją apsaugos priemonę – draudimą vykdyti atsakovės ir pradinės kreditorės Lenkijos įmonės Expert-Oil Sp.Z.o.o. sudarytą susitarimą dėl 95 765,56 Eur skolos mokėjimo dalimis. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Nors teismas, panaikindamas byloje pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, vadovavosi atsakovės pateiktu 2016 m. spalio 5 d. susitarimu su pradine kreditore dėl įsiskolinimo sumokėjimo, tačiau, nagrinėdamas ieškovės prašymą uždrausti atsakovei vykdyti šį susitarimą, nepagrįstai nurodė, kad tokia priemonė nėra susijusi su pareikštu reikalavimu. Toks teismo vertinimas prieštarauja šalių lygiateisiškumo principui.Teismas, panaikindamas laikinąsias apsaugos priemones tuo pagrindu, kad egzistuoja atsakovės ir pradinės kreditoriaus susitarimas atsiskaityti ir, kad reikalavimo perleidimo sutartis nutraukta, preliminariai neįvertino pačios 2016 m. liepos 14 d. reikalavimo perleidimo sutarties. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovė apie vienašališką reikalavimo perleidimo sutarties nutraukimą buvo informuota. Be to, 2016 m. spalio 5 d. susitarimas šiuo metu yra ginčijamas kitos valstybės teisme. Byloje 2016 m. rugsėjo 7 d. buvo priimtas preliminarus sprendimas, kuriuo ieškovės reikalavimai atsakovės atžvilgiu pripažinti pagrįsti. Atsakovei pateiktus prieštaravimus dėl preliminaraus sprendimo teismas bylą nagrinės iš esmės ir tik tada iš esmės vertins visus byloje esančius įrodymus. Panaikindamas laikinąsias apsaugos priemones, jau esant priimtam ieškovo naudai preliminariam sprendimui, teismas iš esmės pasisakė dėl atsakovės pateikto rašytinio įrodymo vertės. Todėl teismas pažeidė civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (panaikinimo) pagrindus ir sąlygas, nešališkumo bei objektyvumo principą. Akivaizdu, kad teismas bylos nagrinėjime iš esmės remsis šiuo įrodymu, kaip patvirtinančiu atsakovės poziciją, todėl toks teismo vertinimas pažeidžia esminius civilinio proceso principus.Teismas nevertino atsakovės finansinės padėties, kuri svarbi darant išvadą, kad reikalavimo suma atsakovei laikytina didele, kas savaime padidina būsimo galutinio teismo sprendimo nevykdymo riziką. 2015 m. finansinė atskaitomybė patvirtina, kad didžiąją dalį atsakovės turto sudaro tik trumpalaikis turtas - prekės, atsargos ir išankstiniai mokėjimai, tuo tarpu ilgalaikio turto didžioji dalis yra transporto priemonės, kurių balansinė vertė vos 17 639 Eur. Atsakovės finansinė padėtis nėra gera, o reikalavimo suma jos atžvilgiu laikytina didelė.Dvi atsakovės valdomos banko sąskaitos yra atlaisvintos 2016 m. rugsėjo 20 d. antstolės patvarkymu, areštas paliktas tik kitoms dviem sąskaitoms. Todėl atsakovė gali nekliudomai vykdyti ūkinę komercinę veiklą be jokios realių nuostolių grėsmės. Panaikintus laikinąsias apsaugos priemones atsakovei yra suteikta galimybė savo turtą - pingines lėšas ir kitą kilnojamąjį, trumpalaikį turtą slėpti, perleisti. Teismui panaikinus laikinąsias apsaugos priemones, proporcingumas buvo pažeistas ir pažeistos ieškovės turtinės teisės.Atsiliepime į ieškovės atskirąjį skundą atsakovė UAB „UHB AGRO“ prašo ieškovės atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Atsakovės ir Lenkijos įmonės 2016 m. spalio 5 d. susitarimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl teismas pagrįstai nestabdė šio susitarimo vykdymo. Be to, prašymas uždrausti 2016 m. spalio 5 d. susitarimo vykdymą neabejotinai turėtų įtakos Lenkijos įmonės materialiosioms teisėms ir pareigoms, nors pradinė kreditorė nėra įtraukta į šią bylą. Teismas turėjo teisę vertinti rašytinį įrodymą nagrinėjant laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą, ypač kai jis patvirtina 2016 m. liepos 14 d. reikalavimo perleidimo sutarties negaliojimą. Teismas tinkamai įvertino 2016 m. liepos 14 d. reikalavimo perleidimo sutartį. Reikalavimo perleidimo sutartis yra nutraukta, o pradinei kreditorei pareikalavus skolos iš atsakovės 2016 m. spalio 5 d. tarp atsakovės ir pradinės kreditorės sudarytas susitarimas dėl skolos grąžinimo.Atsakovės finansinė būklė šiuo metu yra gera, bendrovės finansiniai rodikliai nuolat gerėja ir nėra realios grėsmės, kad ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Šią aplinkybę patvirtina atsakovės 2016 m. birželio 30 d. balansas, 2016 m. birželio 30 d. pelno (nuostolių) ataskaita, 2016 m. rugpjūčio 31 d. balansas ir 2016 m. rugpjūčio 30 d. pelno (nuostolių) ataskaita. Atsakovė turi turto ir didele apimtimi vykdo veiklą, jos finansinė padėtis tik gerėja, skolų valstybės ir (ar) savivaldybių institucijoms neturi, valstybei mokesčius moka laiku ir visa apimtimi; laiku atsiskaito su darbuotojais. Proporcingumo principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto. Teismas turėtų atsižvelgti į galimus padarinius, kurie kiltų ieškovei, jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, o ieškinys būtų patenkintas, ir padarinius, kurie kiltų atsakovui, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, o ieškinys - atmestas. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis atsakovės veiklai gali padaryti žalos.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Byloje kilo ginčas dėl laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo. Šalys laikosi priešingų pozicijų dėl to, ar pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai, siekdamas užtikrinti galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymą, pirmiausiai 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartimi pritaikė laikinąsias apsaugos priemonės (atsakovės turto areštą) bei, ar teisėtai ir pagrįstai vėlesne, 2016 m. lapkričio 28 d. nutartimi, panaikino pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones ir atsisakė taikyti naują ieškovės prašomą laikinąją apsaugos priemonę – draudimą vykdyti 2016 m. spalio 5 d. susitarimą. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių teismo nutarčių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis).

Dėl naujų rašytinių įrodymų prijungimo prie bylos

Siekiant užtikrinti civilinio proceso principus ir apeliacinio proceso tikslus, nustatytas draudimas apeliacinės instancijos teismui priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme (CPK 314 straipsnis). Šis draudimas nėra absoliutus, naujus įrodymus pateikti galima, jei pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar jei šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Aiškindamas CPK 314 straipsnio normą, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-217-690/2016). Ieškovė kartu su atskiruoju skundu dėl 2016 m. lapkričio 28 d. nutarties apeliacinės instancijos teismui pateikė 2016 m. lapkričio 29 d. advokato parengtą patvirtinimą apie Varšuvos teisme iškeltą bylą, atsakovės 2015 m. finansinės atskaitomybės dokumentus bei išrašą iš Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės. Atsakovė kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą apeliacinės instancijos teismui pateikė dokumentus, detalizuojančius įmonės finansinę būklę (atsiliepimo priedai Nr. 2-16). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje kilusį ginčą bei siekdamas nustatyti, ar egzistuoja reali grėsmė teismo sprendimo neįvykdymui, jeigu jis būtų palankus ieškovei, sprendžia, kad būtina vadovautis visapusiška informacija apie atsakovės finansinę padėtį. Aptarti nauji įrodymai pateikti kartu su šalių procesiniais dokumentais (atskiruoju skundu ir atsiliepimu į atskirtąjį skundą), taigi abi šalys turėjo galimybę pateikti savo atsikirtimus į juos. Todėl apeliacinės instancijos teismas priima ir kartu su kita bylos medžiaga vertina naujai pateiktus ieškovės ir atsakovės duomenis, kurie gali būti reikšmingi tinkamam skundo išnagrinėjimui. Apeliacinės instancijos teisme 2017 m. sausio 25 d. buvo gautas dar vienas atsakovės prašymas dėl papildomų įrodymų (2017 m. sausio 12 d. sudaryto balanso ir pelno (nuostolių) ataskaitos) prijungimo prie bylos. Šiuo atveju pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad draudimu apeliacinės instancijos teismui priimti naujus įrodymus yra siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti prisidedant prie greito ir išsamaus bylos ištyrimo, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Šie ribojimai pirmiausia nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Įrodymų rinkimas ir pateikimas vėlesniame procese netoleruotinas, jei yra žinoma apie įrodymų egzistavimą, jų neabejotiną svarbą bylos aplinkybėms nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-313/2016). Naujų įrodymų priėmimas yra apeliacinės instancijos teismo diskrecija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017).Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atsakovės teikiamų finansinės atskaitomybės dokumentų sudarymo (parengimo) laiką (2017 m. sausio 12 d.), tai, kad šie dokumentai elektroninėmis ryšio priemonėmis apeliacinės instancijos teismui pateikti 2017 m. sausio 25 d. 16:09 val., tokiu būdu nesudarant (nepaliekant) galimybės iki byloje paskirto teismo posėdžio, kurio data 2017 m. sausio 26 d. 9 val., pradžios priešingai ginčo šalies išdėstyti savo procesinę poziciją dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos ir pasisakyti dėl jų esmės, pripažįsta, kad toks naujų įrodymų pateikimas yra nesavalaikis, prieštarauja proceso koncentracijos ir ekonomiškumo bei šalių procesinio lygiateisiškumo principams (CPK 7 straipsnis, 17 straipsnis). Atsakovės 2017 m. sausio 25 d. pateikti dokumentai prie bylos medžiagos neprijungiami (CPK 314 straipsnis).

Dėl 2016 m. rugsėjo 7 d. nutarties

Apeliacinio nagrinėjimo objektu gali būti neįsiteisėjęs pirmosios instancijos teismo sprendimas – tiek galutinis, tiek dalinis (CPK 260 straipsnis, 261 straipsnis), taip pat neįsiteisėjusi pirmosios instancijos teismo nutartis. Atskirojo skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 7 d. nutarties dalykas – laikinųjų apsaugos priemonių instituto civilinėje byloje taikymo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Tačiau Vilniaus apygardos teismas, įvertinęs naujai paaiškėjusias aplinkybes, nurodytas atsakovės UAB „UHB AGRO“ prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, sprendė, jog egzistuoja poreikis panaikinti šioje byloje 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones ir 2016 m. lapkričio 28 d. nutartimi jas panaikino. Vadinasi procesinis šalių ginčas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pasibaigė (išnyko), todėl apeliantės (atsakovės UAB „UHB AGRO“) atskirojo skundo, paduoto dėl 2016 m. rugsėjo 7 d. nagrinėjimas tapo teisiškai neaktualus. Esant išdėstytoms faktinėms aplinkybėms, apeliacinis procesas, pradėtas pagal atsakovės atskirąjį skundą, nutrauktinas nelikus apeliacijos objekto (CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 5 dalis ir 3 straipsnio 6 dalis, 338 straipsnis).

Dėl 2016 m. lapkričio 28 d. nutarties

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas yra būsimo teismo sprendimo, kuriuo išsprendžiamas tarp šalių kilęs teisminis ginčas, įvykdymo galimybės užtikrinimas, siekiant išvengti situacijų, kai teismo sprendimo įvykdymas, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali komplikuotis nuo jo įvykdymo pasunkėjimo iki tapimo visiškai neįvykdomu (CPK 144 straipsnis). Tačiau siekdamas užtikrinti byloje pareikštų reikalavimų įvykdymą, teismas turėtų taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios yra būtinos bei realiai gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (parinkimo) tikslingumą nulemia priežastys, susijusios su byloje pareikštų materialinių teisinių reikalavimų dalyku ir pobūdžiu.Visų pirma, 2016 m. lapkričio 28 d. nutartis, ginčijama tuo aspektu, kad nebuvo taikytas ieškovės prašomas draudimas dėl 2016 m. spalio 5 d. susitarimo vykdymo sustabdymo. Todėl apeliacinės instancijos teismas iš pradžių įvertina, ar tokia laikinoji apsaugos priemonė ir jos apimtis nepažeistų byloje nedalyvaujančio asmens interesų, o taip pat laikinųjų apsaugos priemonių ekonomiškumo reikalavimo.Šioje byloje ieškovės UAB „ERVIN“ reikalavimas atsakovei UAB „UHB AGRO“ dėl skolos priteisimo grindžiamas 2016 m. liepos 14 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi, kuria Lenkijos įmonės Expert-Oil Sp.Z.o.o (perleidėja) perkėlė (perleido) savo turimą 97 765,56 Eur reikalavimo teisę į UAB „UHB AGRO“ kitai įmonei UAB „ERVIN“ (perėmėjai). Atsakovė, gindamasi nuo ieškovės reikalavimų, pareikštų dokumentinio proceso tvarka, savo procesiniuose dokumentuose nurodė ir pateikė duomenis, kad tarp Lenkijos įmonės Expert-Oil Sp.Z.o.o ir ieškovės UAB „ERVIN“ kilo ginčas dėl 2016 m. liepos 14 d. reikalavimo perleidimo sutarties galiojimo (nutraukimo), kuris sprendžiamas Varšuvos teisme. Be to, atsakovė UAB „UHB AGRO“ ir Lenkijos įmonės Expert-Oil Sp.Z.o.o (pradinė kreditorė) 2016 m. spalio 5 d. sudarė įsiskolinimo mokėjimo sutartį, kurią atsakovė jau pradėjo vykdyti – sumokėjo pirmąją įmokos sumą (35 000 Eur).CPK 145 straipsnio 2 dalyje įvirtintas ekonomiškumo principas draudžia laikinosiomis apsaugos priemonėmis taikyti didesnius suvaržymus nei reikia ieškinio reikalavimų užtikrinimui. Jau minėta, kad ieškovė pareiškė ieškinį dėl skolos priteisimo, o savo reikalavimą grindžia 2016 m. liepos 14 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartimi. 2016 m. spalio 5 d. įsiskolinimo mokėjimo sutarties, sudarytos tarp UAB „UHB AGRO“ ir Lenkijos įmonės Expert-Oil Sp.Z.o.o, ieškovė neginčija. Vadinasi, tokios laikinosios apsaugos priemonės, kaip draudimas vykdyti 2016 m. spalio 5 d. įsiskolinimo mokėjimo sutartį su šioje byloje pareikštu materialiuoju teisiniu reikalavimu tiesiogiai nėra susijęs ir neturės įtakos būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Be to, šiuo atveju ieškovės prašomas taikyti draudimas, susijęs su 2016 m. spalio 5 d. susitarimo vykdymu, adresuotas ne tik atsakovei UAB „UHB AGRO“, bet ir Lenkijos įmonei Expert-Oil Sp.Z.o.o, nepagrįstai suvaržytų pastarosios, kaip atsakovės kreditorės, teises, nors tokių suvaržymų neigiamų padarinių rizika turėtų būti nukreipta tik į šioje byloje dalyvaujančią atsakovę UAB „UHB AGRO“. Taigi taikant tokią laikinąją apsaugos priemonę nepagrįstai būtų suvaržomos šioje byloje nedalyvaujančios Lenkijos įmonės Expert-Oil Sp.Z.o.o (atsakovės kreditorės) teisės ir teisėti interesai. Antra, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo (netaikymo) šioje byloje išsprendė teisingai. Ieškovė kaip vieną iš sąlygų taikyti laikinąsias apsaugos priemones įvardijo ieškinio sumos dydį atsakovei. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pasisakoma, kad teismo sprendimo įvykdymo galimas pasunkėjimas preziumuojamas turtinių ginčų atvejais, kai ginčas tarp šalių kilęs dėl didelės pinigų sumos, tačiau, žinoma, ši prezumpcija nėra absoliuti ir kiekvienu atveju teismas turi individualaus vertinimo pareigą, privalo atsižvelgti į konkretaus atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ši ieškinio suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, vykdoma veikla, gaunamu pelnu, įsipareigojimais kreditoriams, yra didelė (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1772-943/2016).Atsakovė kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė 2016 m. liepos 29 d. sudarytą balansą, kurio duomenimis atsakovės turimo turto vertė siekia 2 437 513 Eur (iš kurio 89 738 Eur ilgalaikis materialus turtas, o 2 339 736 Eur trumpalaikis turtas), atsakovės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudaro bendrą 2 441 418 Eur sumą, iš kurių 1 371 924 Eur per vienerius metus mokėtinų sumų ir trumpalaikių įsipareigojimų suma. 2016 m. rugsėjo 15 d. sudaryto balanso duomenimis atsakovės turimo turto vertė siekia 2 677 898 Eur, atsakovės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudaro bendrą 2 266 858 Eur sumą, iš kurių 1 669 364 Eur per vienerius metus mokėtinų sumų ir trumpalaikių įsipareigojimų suma. Atsakovės 2016 m. liepos 29 d. pelno (nuostolių) ataskaita patvirtina, kad per šį ataskaitinį laikotarpį bendrovės veikla buvo pelninga, pelnas siekia 59 790 Eur, o 2016 m. rugsėjo 15 d. pelno (nuostolių) ataskaitoje nurodyta 79 000 Eur pelno suma. Atsakovė taip pat pateikė Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pažymas, patvirtinančias, kad bendrovė nėra skolinga valstybės fondams. Byloje taip pat pateiktos pačios bendrovės atsakingų asmenų parengtos pažymos, kuriose nurodoma, kad įmonėje dirba aštuonis darbuotojai, su kuriais atsiskaitoma tinkamai ir laiku bei tai, kad bendrovė vykdo kitus privalomus mokėjimus (atsiliepimo priedai). Aplinkybė, kad Vilniaus apygardos teisme atsakovės atžvilgiu šiuo metu inicijuojamas bankroto procesas taip pat nepaneigia, kad atsakovė yra aktyviai ūkinę komercinę veiklą vykdantis subjektas, turintis pakankamai turto ir nesuponuoja savarankiško laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo, nes reikalavimą dėl bankroto bylos iškėlimo pareiškė tik vienintelė ieškovė UAB „ERVIN“, o teismuose nėra ginčų dėl negrąžintų skolų išieškojimo iš atsakovės (Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys, CPK 179 straipsnio 3 dalis).Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atskirojo skundo, atsiliepimo į šį skundą argumentus bei abiejų šalių pateiktus įrodymus, pripažįsta, kad ieškovės argumentacija dėl sunkios atsakovės turtinės padėties, kartu reiškiančios, jog atsakovei reikalavimo suma yra labai didelė, stokoja faktinio pagrįstumo.Kita vertus, šiuo aspektu pažymėtina, jog nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovei būtų vertinama kaip didelė, ar ne, vien ši aplinkybė negalėtų būti pagrindu taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei apsunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymo. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1724/2013; Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1507-330/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-43-186/2016; Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-101-407/2016.). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas (turto areštas) pats savaime nesukuria ir materialinių vertybių, o tik padeda išsaugoti atsakovo turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės. Vadinasi, laikinosios apsaugos priemonės galėtų būti taikomos tik esant duomenų apie atsakovės nesąžiningumą, pavyzdžiui, kad atsakovė ketina perleisti, įkeisti turimą turtą ar pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartys civilinėse bylose Nr. 2-27-407/2016 ir 2-28-407/2016.). Apeliantė nagrinėjamo klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste neįrodinėjo atsakovų nesąžiningumo bei nepateikė jokių duomenų, kad atsakovė ketintų turtą slėpti ar perleisti tretiesiems asmenims ar kaip nors kitaip apsunkinti savo turtinę padėtį (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Trečia, apeliacinės instancijos teismas nesutinka su atskirojo skundo argumentais, kad panaikindamas laikinąsias apsaugos priemones, jau esant priimtam ieškovės naudai preliminariam sprendimui, teismas iš esmės pasisakė dėl atsakovės pateiktų rašytinių įrodymų, t. y. iš esmės buvo įvertintas ieškinio reikalavimų pagrįstumas. Tokie atskirojo skundo argumentai teisiškai nepagrįsti. Teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turi preliminariai įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tačiau pagal prima facie (ieškinio preliminaraus pagrįstumo) doktriną tokio atliekamo ieškinio pagrįstumo vertinimo tikslas yra tik teismo įsitikimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1040/2013; Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 31 d. nutartis c. b. Nr. 2-2476/2013). Jeigu preliminarus bylos duomenų vertinimas leidžia manyti, jog ieškovui palankus sprendimas galėtų būti priimtas, sprendžiama, ar egzistuoja kitos sąlygos, būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Taigi spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas atlieka pareikštų reikalavimų pagrįstumo, vadinamą prima facie (liet. „preliminarų“) vertinimą. Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje laikinųjų apsaugos priemonių instituto (CPK XI skyriaus penktasis skirsnis) normų taikymo bei aiškinimo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių bei teisinių argumentų ir (ar) juos patvirtinančių įrodymų (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014.). Taigi spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas netiria ir nevertina ieškinio reikalavimų faktinių ir teisinių argumentų bei juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo ir teisėtumo, nes šalių ginčas šioje proceso stadijoje nėra nagrinėjamas iš esmės. Materialinio teisinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su ieškovės teise į reikalavimo patenkinimą, analizuojamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Šią aplinkybę savo nutartyse ne kartą yra akcentavęs kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2011). Juolab kad įstatymų leidėjas numato teismui galimybę, priėmus ieškinį, prireikus tikslinti šalių pareigą įrodinėti (CPK 225 straipsnio 1 punktas ir 6 punktas) bei atlikti kitus veiksmus, kurie, teismo manymu, reikalingi tinkamai išnagrinėti bylą.

Dėl proporcingumo principo

Nagrinėjamoje byloje turtiniu ieškinio reikalavimu ieškovė siekia skolos, 2016 m. liepos 14 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties, sudarytos tarp ieškovės ir Lenkijos įmonės Expert-Oil Sp.Z.o.o, pagrindu. Kaip matyti iš šios bylos medžiagos bei teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, ginčas pirmosios instancijos teisme inicijuotas dokumentinio proceso tvarka ir šioje byloje 2016 m. rugsėjo 7 d. priimtas preliminaru sprendimas, kuriuo ieškinys tenkintas. Tačiau preliminarus sprendimas neįsiteisėjo atsakovei dėl jo pateikus prieštaravimus, kuriuose, be kita ko, nurodoma ir tai, kad 2016 m. liepos 14 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartis, kurios pagrindu atsakovės pradinė kreditorė buvo perleidusi savo reikalavimo teises naujajai kreditorei (ieškovei UAB „ERVIN“) nutraukta ir Varšuvos teisme vyksta ginčas dėl šios sutarties nutraukimo. Bylos medžiaga patvirtina ir tai, kad atsakovė ir jos pradinė kreditorė Lenkijos įmonės Expert-Oil Sp.Z.o.o 2016 m. spalio 5 d. sudarė susitarimą dėl skolos sumokėjimo dalimis išdėstymo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ginčo pobūdį ir ieškovės reikalavimų pagrindą, byloje susiklosčiusią procesinę situaciją, tai, kad sandoris, kuriuo grindžiamas ieškovės reikalavimas turi tarptautinį elementą bei pirmiau aptartą teisminę praktiką, sutinka su atsakovės dėstoma pozicija, kad nagrinėjamu atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymas galėtų neproporcingai pažeisti atsakovės teises ir neužtikrintų bylos šalių interesų pusiausvyros. Šalių ginčas ir bylinėjimasis dėl užsienio teisme nagrinėjamos bylos gali užsitęsti ilgesnį laiką, todėl taikyti ir išviešinti apribojimai disponuoti turtu galėtų turėti įtakos atsakovės, kaip verslininkės, reputacijai, kenkti jos verslui, kas, atitinkamai, menkintų ir jos galimybes atsiskaityti su savo kreditoriais, įskaitytinai ir su pačia ieškove. Taigi akivaizdu, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovei kiltų kur kas daugiau neigiamų padarinių, nei ieškovei, jeigu turto areštas nebūtų taikomas, todėl, siekiant užtikrinti bylos šalių interesų pusiausvyrą, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju laikinosios apsaugos priemonės pagrįstai panaikintos.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 315 straipsnio 2 dalies 3 punktu ir 5 dalimi, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį procesą, pradėtą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „UHB AGRO“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 7 d. nutarties, nutraukti.

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį palikti nepaleistą.

Teisėjas Egidijus Žironas