- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-05-06
- Bylos Nr.
- e2-10431-599/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-05559-2021-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Erika Stočkienė
- Ieškovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šilalės skyriaus
- Atsakovas
- AAS „BTA Baltic Insurance Company“
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Erika Stočkienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šilalės skyriaus ieškinį atsakovui AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialui Lietuvoje dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu ir nurodė, kad 2020-06-14 Raseinių r. sav., Dumšiškių k. ribose, kelyje Ariogala – Raseiniai - Kryžkalnis 42.140 km., įvyko eismo įvykis, kurio metu neblaivaus H. R., gim. (duomenys neskelbtini), vairuojamas automobilis Peugeot 307, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuvažiavo į pakelės griovį ir atsitrenkė į pakelės medžius. Eismo įvykio metu žuvo transporto priemonę vairavęs H. R. bei buvo sužalotos kartu važiavusios D. R., gim. (duomenys neskelbtini), ir A. R., gim. (duomenys neskelbtini). Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūra 2020-09-23 nutarimu nutraukė ikiteisminį tyrimą 01-1-23276-20 eismo įvykio kaltininkui H. R. mirus. H. R., kaip transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė, eismo įvykio metu buvo apdrausta draudimo bendrovėje AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialas Lietuvoje (toliau – atsakovas) (draudimo liudijimas AJB 2239279). Dėl įvykio metu patirtų sužalojimų D. R. laikotarpyje nuo 2020-06-14 iki 2020-10-13 (imtinai) buvo laikinai nedarbinga ir už nurodytą laikino nedarbingumo laikotarpį D. R. buvo paskirta viso 1618,11 Eur sumai ligos išmoka. Ieškovas taip pat nurodė, kad ligos išmoką D. R. išmokėjus dėl transporto priemonės vairuotojo H. R. kaltės, ieškovui buvo padaryta 1618,11 Eur sumai turtinė žala. Ieškovas, atsižvelgiant į aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą, 2021-01-13 pretenzija Nr. (1.19) Nr. DV_S-440 kreipėsi į atsakovą dėl 1618,11 Eur žalos atlyginimo, tačiau atsakovas 2021-02-01 atlygino pusę reikalaujamos sumos, t. y. 809,05 Eur sumą, o likusią dalį, t. y. 809,06 Eur sumą, žalos atlyginimo atsakovas išmokėti atsisakė ir tokį sprendimą atsakovas motyvavo LR CK 6.282 str. 1 d. nuostatomis, 2021-01-28 rašte Nr. ITCA/21/000984 ieškovui nurodydamas, jog pati nukentėjusioji D. R. yra lygiomis dalimis su eismo įvykio kaltininku H. R. atsakinga dėl eismo įvykio metu jos patirtų sužalojimų, kadangi D. R. sėdo į transporto priemonę su akivaizdžiai neblaiviu vairuotoju H. R., nesustabdė jo ir leido jam valdyti transporto priemonę bei eismo įvykio metu nebuvo prisisegusi saugos diržo, tačiau ieškovas su tokia atsakovo pozicija nesutinka, todėl prašo priteisti likusią sumą. Ieškovas pateikė dubliką ir nurodė, kad palaiko pilnai savo ieškininius reikalavimus ieškinyje nurodytais motyvais bei argumentais. Ieškovas nurodė, jog atsakovas atlygino pusę ieškovo patirtos žalos, atsiradusios D. R. išmokėjus ligos išmoką, o likusią dalį, t. y. 809,06 Eur sumą, žalos atlyginimo atsisako atsakovas išmokėti, tokį sprendimą motyvuojant tuo, kad pati nukentėjusioji D. R. yra lygiomis dalimis su eismo įvykio kaltininku H. R. atsakinga dėl eismo įvykio metu jos patirtų sužalojimų. Iš atsakovo pozicijos seka, jog ieškovo D. R. pilna apimtimi išmokėta ligos išmoka (kompensacija D. R. dėl sužalojimų laikinai netekus darbinių pajamų) viršija nukentėjusiosios D. R. patirtos žalos dėl H. R. nusikalstamos veikos dydį, kadangi dalis ligos išmokos D. R. išmokėta dėl jos pačios kaltės. Ieškovas laikosi pozicijos, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos Draudimo įstatymo 98 str. 7 d. nuostatomis draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos mokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką. Remdamasis paminėta Lietuvos Respublikos Draudimo įstatymo nuostata, ieškovo nuomone, būtent draudikui nagrinėjamu atveju iš dalies atsisakius išmokėti reikalaujamą žalos atlyginimą tenka tokio atsisakymo pagrįstumo įrodinėjimo pareiga šioje civilinėje byloje, tačiau tuo tarpu atsakovas laikosi pozicijos, jog šioje civilinėje byloje nagrinėjamo ginčo ypatumas yra tas, kad jis yra kilęs tarp socialinio draudimo įstaigos ir draudimo kompanijos, kurių viena, išmokėjusi ligos išmoką už eismo įvykio metu nukentėjusiajai patirtus sužalojimus, reiškia subrogacinį reikalavimą, o kita yra apdraudusi atsakingo už žalą asmens civilinę atsakomybę privalomuoju transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudimu, todėl, pasak atsakovo, ne tik atsakovas turi įrodyti mažinamo žalos atlyginimo pagrindą, bet ir ieškovui kyla pareiga pagrįsti, kad ieškovui priklauso visas žalos atlyginimas, t. y. ieškovas neatleidžiamas nuo įrodinėjimo pareigos, perkeliant ją tik atsakovui. Atsiliepiant į aukščiau nurodytą atsakovo argumentą ieškovas pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje socialinio draudimo įstaigų pateikti duomenys apie įstatymuose ir jų įgyvendinamuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka apskaičiuotas ir išmokėtas draudimo išmokas yra vertintini kaip įrodymai, patvirtinantys nukentėjusio asmens patirtos ir jam socialinio draudimo įstaigų atlygintos žalos dydį, nebent žalą padaręs asmuo ar atsakingas draudikas įrodytų, kad egzistuoja aiški neatitiktis tarp šio asmens realiai patirtos turtinės žalos ir jam išmokėtų socialinio draudimo išmokų sumų. Be to, ieškovui pateikus jo apskaičiuotos žalos įrodymus, pareiga įrodinėti, jog transporto priemonės valdytojas žalos nepadarė ar jos padarė mažiau, nei išmokėjo socialinio draudimo įstaiga, tenka žalą padariusiam asmeniui arba atsakingam draudikui. Ieškovas nurodė, kad šioje civilinėje byloje yra pateikti rašytiniai įrodymai apie D. R. išmokėtą ligos išmoką, dėl kurios teisingumo ginčo nėra, todėl šie duomenys yra vertintini kaip įrodymai, patvirtinantys nukentėjusiosios patirtos ir jai ieškovo atlygintos žalos dydį, o tuo tarpu žalą padariusiam asmeniui (nagrinėjimo atveju atsakovui) tenka pareiga įrodinėti, kad transporto priemonės valdytojas žalos padarė mažiau, negu išmokėjo ieškovas. Ieškovo nuomone, toksai įrodinėjimo naštos paskirstymas yra taikytinas ir nagrinėjamos bylos kontekste, juolab toks įrodinėjimo naštos paskirstymas neprieštarauja aukščiau minėtoms Lietuvos Respublikos Draudimo įstatymo 98 str. 7 d. nuostatoms. Ieškovas prašo teismo priteisti iš atsakovo 809,06 Eur padarytai žalai atlyginti, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei visas bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
Atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškinį ir nurodė, kad su ieškovo ieškininiais reikalavimais nesutinka. Atsakovas nurodė, jog atsakovas, gavęs 2021-01-13 ieškovo pretenziją dėl padarytos žalos 1618,11 Eur sumai atlyginimo, 2021-01-28 priėmė sprendimą atlyginti tik 50 proc. ieškovui padarytos žalos, t. y. 809,05 Eur sumą, ir šis sprendimas atsakovo buvo priimtas remiantis LR CK 6.282 str. 1 d. nuostatomis (kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, – ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas). Be to, atsakovas priimtame sprendime taip pat pažymėjo, jog dėl eismo įvykio ir kilusių pasekmių iš dalies (50 proc.) yra atsakinga ir pati nukentėjusioji, t. y. D. R., kadangi eismo įvykio metu nebuvo prisisegusi saugos diržo, be to, ji sėdo į transporto priemonę su akivaizdžiai neblaiviu vairuotoju bei nesustabdė jo ir leido jam valdyti transporto priemonę. Atsakovas nurodė, kad 2020-09-23 Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros (Raseiniai) nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-23276-20 (toliau – Nutarimas) yra nurodyta, kad 2020-08-14 gauta VTMT Jurbarko skyriaus specialisto išvada Nr. 102/2020 (10), kurioje nurodoma, jog H. R. lavono kraujyje nustatyta mažiausia koncentracija 1,80 promilės, šlapime nustatyta mažiausia koncentracija 2,25 promilės etilo alkoholio, be to, nutarime taip pat nurodoma, kad liudytojas R. B. pastebėjo, jog priešais atvažiuojantis automobilis, važiuojantis nuo Raseinių link Viduklės, kiek įtartinai važiavo kelkraščiu, be to, ieškovo ieškinyje yra teigiama, kad D. R. nežinojo ir nesuprato, jog H. R. buvo neblaivus ir H. R. būnant automobilyje ji alkoholio kvapo neužuodė, tačiau nutarime yra pažymėta tik tai, kad D. R. nežino ar automobilio vairuotojas buvo blaivus, ji alkoholio kvapo, sklindančio nuo jos vyro, neužuodė. Taigi, priešingai nei teigia ieškovas, nutarimas patvirtina tik tą aplinkybę, jog D. R. nežinojo, ar jos sutuoktinis yra blaivus ir nutarime nėra konstatuotas D. R. nežinojimo apie neblaivumą faktas. Atsakovas taip pat nurodė, jog kaip minėta, po žūties H. R. kraujyje buvo nustatyta 1,80 promilės etilio alkoholio, šlapime 2,25, todėl atsižvelgiant į vidutinio girtumo požymius yra akivaizdu, kad H. R. elgesys turėjo būti pakitęs lyginant su blaivaus asmens ir jis turėjo būti nekoordinuotas bei neadekvatus, o taip pat H. R. elgesys turėjo išsiskirti ir dalyvaujant eisme, tokiu būdu darytina išvada, jog D. R., kuri sėdėjo automobilio viduje kartu su H. R., vertinant kelionės atstumą ir trukmę nuo namų iki eismo įvykio vietos, turėjo pakankamai laiko pastebėti H. R. neblaivumą. Be to, saugos diržų neprisisegimas taip pat yra vertintinas kaip nukentėjusiojo asmens didelis neatsargumas. D. R. apklausos metu nurodė, kad atsisėdo ant automobilio galinės sėdynės ir saugos diržo neužsisegė bei sėdėjo per galinių sėdynių vidurį. Kelių eismo taisyklių 196 punkto nuostatos numato, kad važiuodami transporto priemone su įrengtais saugos diržais, vairuotojas ir keleiviai privalo juos užsisegti ir šiuo atveju šio KET reikalavimo nesilaikymas lėmė tai, jog D. R. kūno sužalojimai atsirado ar pasunkėjo dėl jos pačios didelio neatsargumo ir yra tikėtina, kad laikydamasi KET reikalavimų bei segėdama saugos diržą D. R. nebūtų iškritusi iš automobilio salono ir galimai būtų išvengusi sunkių sužalojimų. Atsakovas pateikė tripliką ir nurodė, kad pagal esamus rašytinius įrodymus pagrįstai galima teigti, jog tik pačios nukentėjusiosios R. R. didelis neatsargumas dviem aspektais šiuo konkrečiu atveju padėjo žalai atsirasti ar padidėti (dėl važiavimo su neblaiviu vairuotoju bei neprisisegus saugos diržo), todėl žalos atlyginimas turi būti mažintinas LR CK 6.282 str. 1 d. nuostatų pagrindu. Atsakovo vertinimu, pačios nukentėjusiosios didelis neatsargumas prisidėjo prie pasekmių kilimo ir dėl to D. R. kaltės proporcija civilinės teisės prasme yra dalintina atitinkamai 50 / 50 proc. proporcija. Atsakovas prašė teismo ieškinį atmesti, kaip nepagrįstą bei neįrodytą, ir priteisti iš ieškovo visas bylinėjimosi išlaidas.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas dalinai.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų turinio nustatyta, kad 2020-06-14 Raseinių r. sav., Dumšiškių k. ribose, kelyje Ariogala – Raseiniai - Kryžkalnis 42.140 km., įvyko eismo įvykis, kurio metu, neblaivaus H. R. , gim. (duomenys neskelbtini), vairuojamas automobilis Peugeot 307, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuvažiavo į pakelės griovį ir atsitrenkė į pakelės medžius ir eismo įvykio metu žuvo transporto priemonę vairavęs H. R. bei buvo sužalotos kartu važiavusios D. R., gim. (duomenys neskelbtini), ir A. R., gim. (duomenys neskelbtini). Iš byloje esančių rašytinių įrodymų turinio nustatyta, jog Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūra 2020-09-23 nutarimu nutraukė ikiteisminį tyrimą 01-1-23276-20 eismo įvykio kaltininkui H. R. mirus. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų turinio taip pat nustatyta, kad 2020 m. birželio 16 d. D. R. buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas laikotarpyje nuo 2020-06-14 iki 2020-06-19 (imtinai) ; 2020 m. birželio 19 d. D. R. buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas laikotarpyje nuo 2020-06-20 iki 2020-07-03 (imtinai) ; 2020 m. liepos 3 d. D. R. buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas laikotarpyje nuo 2020-07-04 iki 2020-07-14 (imtinai) ; 2020 m. liepos 14 d. D. R. buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas laikotarpyje nuo 2020-07-15 iki 2020-07-28 (imtinai) ; 2020 m. liepos 28 d. D. R. buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas laikotarpyje nuo 2020-07-29 iki 2020-08-06 (imtinai) ; 2020 m. rugpjūčio 6 d. D. R. buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas laikotarpyje nuo 2020-08-07 iki 2020-08-14 (imtinai) ; 2020 m. rugpjūčio 14 d. D. R. buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas laikotarpyje nuo 2020-08-15 iki 2020-08-21 (imtinai) ; 2020 m. rugsėjo 2 d. D. R. buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas laikotarpyje nuo 2020-08-22 iki 2020-08-28 (imtinai) ; 2020 m. rugpjūčio 28 d. D. R. buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas laikotarpyje nuo 2020-08-29 iki 2020-09-04 (imtinai) ; 2020 m. rugsėjo 4 d. D. R. buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas laikotarpyje nuo 2020-09-05 iki 2020-09-11 (imtinai) ; 2020 m. rugsėjo 11 d. D. R. buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas laikotarpyje nuo 2020-09-12 iki 2020-09-25 (imtinai) ; 2020 m. rugsėjo 25 d. D. R. buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas laikotarpyje nuo 2020-09-26 iki 2020-10-08 (imtinai) bei 2020 m. spalio 8 d. D. R. buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas laikotarpyje nuo 2020-10-09 iki 2020-10-13 (imtinai). Iš byloje esančių rašytinių įrodymų turinio nustatyta, kad D. R. laikotarpyje nuo 2020-07-27 iki 2020-10-19 (imtinai) buvo išmokėtos ligos išmokos (2020-07-27 – 197,83 Eur, 2020-08-06 – 243,49 Eur, 2020-08-24 – 197,83 Eur, 2020-08-31 – 76,09 Eur, 2020-09-21 – 152,18 Eur, 2020-10-05 – 228,27 Eur bei 2020-10-19 - 182,61 Eur). Iš bylos medžiagos turinio taip pat nustatyta, jog ieškovas 2021 m. sausio 13 d. raštu Nr. (1.19)DV_S-440 kreipėsi į atsakovą su prašymu atlyginti 1618,11 Eur žalą, tačiau atsakovas 2021-01-28 raštu Nr. ITCA/21/000984 informavo ieškovą apie tai, kad sutinka atlyginti tik pusę reikalaujamos sumos, t. y. 809,05 Eur sumą, o likusią dalį, t. y. 809,06 Eur sumą, atsakovas sumokėti atsisakė, vadovaujantis LR CK 6.282 str. 1 d. nuostatomis (pati nukentėjusioji D. R. yra lygiomis dalimis su eismo įvykio kaltininku H. R. atsakinga dėl eismo įvykio metu jos patirtų sužalojimų, kadangi D. R. sėdo į transporto priemonę su akivaizdžiai neblaiviu vairuotoju H. R., nesustabdė ir leido jam valdyti transporto priemonę bei eismo įvykio metu nebuvo prisisegusi saugos diržo).
LR Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 21 str. 1 d. nuostatose yra nustatyta, kad juridiniai ir fiziniai asmenys, dėl kurių kaltės Fondo administravimo įstaigos neteisėtai išmokėjo apdraustiesiems asmenims tam tikras išmokas arba kurių neteisėtais (kaltais) veiksmais buvo padaryta kitokia turtinė žala Fondui, privalo tą žalą atlyginti įstatymų nustatyta tvarka.
Sutinkamai su LR CK 6.290 str. 3 d. nuostatomis, pagal kurias draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai atgręžtinio reikalavimo teise išreikalauja išmokėtas sumas iš žalą padariusio asmens. Išmokų sumų, įskaitytinų į atlygintinos žalos, mokamos pagal LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą, dydį Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui kompensuoja draudimo kompanijos.
LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 19 str. 10 d. nuostatose yra nustatyta, kad asmenys, kurie teisės aktų nustatyta tvarka turi regreso ar subrogacijos teisę į žalą padariusį asmenį, pretenziją dėl išmokos gali pateikti tiesiogiai kaltininko civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui arba, jei tokio nėra, žalą padariusiam asmeniui.
Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje yra konstatuojama, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (LAT 2010-04-08 nutartis Nr. 3K-3-155/2010; LAT 2011-02-07 nutartis Nr. 3K-3-35/2011; 2012-11-08 nutartis Nr. 3K-3-486/2012). Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje taip pat yra konstatuojama, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (LAT 2011-10-04 nutartis Nr. 3K-3-371/2011; LAT 2015-07-15 nutartis Nr. e3K-3-420-969/2015).
Sutinkamai su LR CPK nuostatomis šalys turi procesinę pareigą įrodyti savo reiškiamų reikalavimų ar atsikirtimų pagrįstumą bei teisėtumą, t. y. šalys iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos į civilinę bylą privalo pateikti visus turimus įrodymus, tiesiogiai susijusius su konkrečia civiline byla (LR CPK 176 str. – 179 str.).
Be to, teismas, vadovaudamasis aukščiau nurodytomis LR CPK nuostatomis bei šalių lygiateisiškumo ir rugtyniškumo principais, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021-04-13 nutartimi, skirdamas šią civilinę bylą rašytiniam nagrinėjimui jau po pasiruošimo šią civilinę bylą nagrinėti teisme (t. y. po dubliko ir tripliko) pakartotinai pasiūlė šalims iki teismo nustatyto procesinio termino (t. y. iki 2021-04-21 (imtinai)) papildomai suteikti galimybę raštu pateikti šalių galutinius paaiškinimus (argumentus, samprotavimus, baigiamąsias kalbas ir kt.), o taip pat visus turimus įrodymus visais bylos nagrinėjimo metu kylančiais klausimais (t. y. jeigu papildomai tokių būtų) (LR CPK 42 str. 1 d.).
Teismas daro išvadą, kad šiuo atveju šalys į šią civilinę bylą jau yra pateikusios visus savo turimus įrodymus dėl šios civilinės bylos esmės ir teismas juos vertins pagal LR CPK nuostatose nustatytas įrodinėjimo taisykles bei teismas negali tapti vienos ar kitos šalies advokatu dar kartą papildomai siūlant šalims pateikti visus turimus įrodymus į šią civilinę bylą (LR CPK 176 str. – 179 str.).
Ištyręs šioje civilinėje byloje esančių rašytinių įrodymų visetą teismas daro išvadą, kad ieškovo ieškinys yra pagrįstas bei tenkintinas tik dalinai, kadangi iš visos šios civilinės bylos medžiagos turinio matyti, jog ieškovas visgi pilnai neįrodė visų aplinkybių, nurodytų savo procesiniuose dokumentuose (LR CPK 176 str. – 179 str.).
Iš civilinės bylos medžiagos turinio matyti, kad šioje civilinėje byloje tarp šalių kilo ginčas - ar eismo įvykio metu sužalojimus patyrusi ir dėl to buvusi laikinai nedarbinga D. R. yra kalta dėl jos patirto sužalojimo ir, jeigu taip, tai kokia jos kaltės dalis yra santykyje su eismo įvykio kaltininko H. R. kalte.
Ieškovas nurodė, jog atsakovo atliktas atsakomybės už kilusio eismo įvykio pasekmes paskirstymas lygiomis dalimis (50/50) nukentėjusiajai ir eismo įvykio kaltininkui, neblaiviam vairavusiam transporto priemonę bei sukėlusiam eismo įvykį, nagrinėjamu atveju yra niekuo nepagrįstas ir iš dalies prieštaraujantis eismo įvykio metu nustatytoms faktinėms aplinkybėms bei šiuo klausimu formuojamai teismų praktikai.
Atsakovas nurodė, kad pagal esamus rašytinius įrodymus šioje civilinėje byloje pagrįstai galima teigti, jog tik pačios nukentėjusiosios R. R. didelis neatsargumas dviem aspektais šiuo konkrečiu atveju padėjo žalai atsirasti ar padidėti (dėl važiavimo su neblaiviu vairuotoju bei neprisisegus saugos diržo), todėl žalos atlyginimas turi būti mažintinas LR CK 6.282 str. 1 d. nuostatų pagrindu ir tik pačios nukentėjusiosios didelis neatsargumas prisidėjo prie pasekmių kilimo ir dėl to D. R. kaltės proporcija civilinės teisės prasme yra dalintina atitinkamai lygia (50/50) proporcija.
Ištyręs šioje civilinėje byloje pateiktus įrodymus, teismas daro išvadą, kad šioje civilinėje byloje yra pilnai neįrodyta aplinkybė apie tai, jog nukenėjusioji D. R. įvykio metu tikrai gerai žinojo, kad automobilio vairuotojas ir eismo įvykio kaltininkas H. R. yra neblaivus, kadangi šią aplinkybę atsakovas šioje civilinėje byloje įrodinėja tik prielaidomis, jog nukentėjusioji D. R. „galimai turėjo žinoti“, „galimai žinojo“ ir kt. (LR CPK 176 str. – 179 str.). Teismas daro išvadą, kad šioje civilinėje byloje nėra konkrečių ir neginčijamų įrodymų, kurie neginčijamai patvirtintų tą aplinkybę, jog nukenėjusioji D. R. tikrai gerai žinojo, kad įvykio kaltininkas H. R. yra neblaivus ir nors ir žinodama šią aplinkybę, vis tiek leidosi į kelionę su neblaiviu H. R. ir šių aplinkybių atsakovas šioje civilinėje byloje pilnai bei tinkamai neįrodė ir atsakovas tik vadovaujasi prielaidomis bei deklaratyviais argumentais (LR CPK 176 str. – 179 str.).
Iš bylos medžiagos turinio matyti, kad Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūra 2020-09-23 nutarimu nutraukė ikiteisminį tyrimą 01-1-23276-20 dėl eismo įvykio, kurio metu buvo sužalota D. R., eismo įvykio kaltininkui H. R. mirus, ir tyrimo metu D. R. nurodė tą aplinkybę, jog eismo įvykio metu ji nebuvo prisisegusi saugos diržo. Pažymėtina tai, kad šią aplinkybę patvirtino pati nukentėjusioji D. R. ikiteisminio tyrimo metu, todėl teismas laiko šią aplinkybę pilnai įrodyta (t. y. pirminio įrodymų šaltinio bei pilnai pripažįstant ir neginčijant nurodytos aplinkybės) (LR CPK 176 str. – 179 str.). Be to, nuketėjusioji D. R. nurodė, kad ji kelionės pradžioje nebuvo prisiegusi saugos diržo, tačiau byloje nėra įrodyta aplinkybė apie tai, jog ji saugos diržu visgi prisisegė vėliau, t. y. pačios kelionės metu, todėl ieškovo argumentai šioje dalyje yra atmestini, kaip nepagrįsti bei neįrodyti (LR CPK 176 str. – 179 str.).
Pažymėtina tai, kad dideliu neatsargumu yra pripažįstamas toks nukentėjusiojo elgesys ar veiksmai, kai yra pažeidžiami Kelių eismo taisyklių reikalavimai ar elgesys akivaizdžiai neatitinka eismo įvykio dalyvio protingumo, apdairaus ir atidaus elgesio standarto ir didelis neatsargumas yra suprantamas kaip paprasčiausių, kiekvienam asmeniui suvokiamų atsargumo taisyklių ignoravimas, kai nukentėjusiojo veiksmai lemia žalos atsiradimą ar sudaro sąlygas jai atsirasti.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje yra konstatuojama, kad reikalavimo keleiviui motorinėse transporto priemonėse būti prisisegus saugos diržais nesilaikymas yra pripažįstamas dideliu neatsargumu, padėjusiu žalai padidėti, todėl prašomos priteisti neturtinės žalos dydis yra sumažintinas vienu trečdaliu, tuo pripažįstant, jog dėl žalos atsiradimo yra 33,33 proc. ir nukentėjusiojo kaltės (LAT 2008-02-08 nutartis Nr. 3K-3-90/2008 ; LAT 2012-07-12 nutartis Nr. 2K-299/2012 ; Vilniaus apygardos teismo 2014-06-25 nutartis Nr. 2A-1107-619/2014).
Be to, formuojamoje teismų praktikoje, kaip didelis nukentėjusių asmenų neatsargumas, yra pripažįstamas nukentėjusiųjų važiavimas automobilyje neprisisegus saugos diržų, todėl šiuo atveju darytina išvada, jog pagrįstai galima teigti, kad ir pačios nukentėjusiosios R. R. didelis neatsargumas šiuo konkrečiu atveju padėjo žalai atsirasti ar padidėti, todėl žalos atlyginimas turi būti mažinamas LR CK 6.282 str. 1 d. nuostatų pagrindu, nes ir pačios nukentėjusiosios didelis neatsargumas prisidėjo prie pasekmių kilimo, todėl ieškovo argumetai šioje dalyje yra atmestini, kaip nepagrįsti bei neįrodyti (LR CPK 176 str. – 179 str.).
Ištyręs šioje civilinėje byloje esančių įrodymų visetą, teismas daro išvadą, kad dėl D. R. patirtų sužalojimų šiuo atveju dalinė kaltė tenka ir pačiai D. R. ir iš to seka atlygintinos žalos sumažinimo apimtis, tačiau teigti, jog šiuo atveju nukentėjusiosios ir kaltininko veiksmai yra tokio paties dydžio bei reikšmės, kad žalos atlyginimas nukentėjusiajai gali būti mažinamas 50 procentų, nėra jokio teisinio pagrindo, nes autoįvykio kaltininkas vairavo automobilį neblaivus ir būtent tik jo veiksmai buvo įvykio priežastimi, tokiu būdu jo kaltės laipsnis dėl žalos atsiradimo yra daug didesnis, negu nukentėjusiosios (t. y. važiavimas autotransporto priemone neprisisegus saugos diržo), kurios padarytas pažeidimas galėjo tapti nebent tik priežastimi žalai padidėti, todėl atsakovo argumentai šioje dalyje yra atmestini, kaip nepagrįsti bei neįrodyti (LR CPK 176 str. – 179 str.). Teismas daro išvadą, kad pagal byloje esančių rašytinių įrodymų visetą šiuo atveju nukentėjusiosios D. R. kaltės laipsnis procentas yra išreiškiamas 25 procentai iš 100 procentų ir priteistina suma iš atsakovo ieškovo naudai sudaro 404,53 Eur sumą (1618,11 Eur = 100 proc. ; 1618,11 Eur x 25 proc. = 404,53 Eur).
Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad ieškovo ieškinys yra tenkintinas dalinai ir iš atsakovo ieškovo naudai yra priteistina 404,53 Eur suma bei 5 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021-02-23) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o likusioje dalyje ieškinys yra atmestinas, kaip nepagrįstas bei neįrodytas (LR CPK 176 str. – 179 str. ; LR CK 6.37 str., 6.210 str., 6.282 str. 1 d.).
Sutinkamai su LR CPK 96 str. 1 d. nuostatomis, iš atsakovo valstybės naudai yra priteistinas 9,00 Eur žyminis mokestis.
Sutinkamai su LR CPK 92 str. ir 2014-09-23 LR Teisingumo ministro ir LR Finansų ministro įsakymo Nr. 1R-298/1K-290 „Dėl Teisingumo ministro ir Finansų ministro įsakymo 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo“ nuostatomis, kadangi pašto išlaidos neviršija nustatytos minimalios sumos, tai pašto išlaidos šioje civilinėje byloje nėra priteisiamos.
Kiti šalių nurodyti argumentai bei pateikti įrodymai neturi reikšmės teisingam šios civilinės išnagrinėjimui.
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
ieškinį tenkinti dalinai.
Priteisti iš atsakovo AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialo Lietuvoje, į. k. 300665564 ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šilalės skyriaus, į. k. 190895432 naudai 404,53 Eur sumą bei 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021-02-23) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Likusioje dalyje ieškinį atmesti.
Priteisti iš atsakovo AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialo Lietuvoje, į. k. 300665564 valstybės naudai 9,00 eur žyminį mokestį.
Sprendimas per 30 dienų apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.