Vilniaus apygardos teismo nutartis

Ieškovė 34-oji gyvenamojo namo statybos bendrija kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo 545,15 Eur (1 882,29 Lt) skolos, 95,49 Eur (329,70 Lt) delspinigių, procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovui nuosavybes teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Name, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, visi butų savininkai yra įkūrę bendriją. Bendrija, vadovaudamasi įstatymais ir kitais teises aktais bei su komunalinių paslaugų tiekėjais sudarytomis sutartimis ir bendrijos narių susirinkimuose priimtais nutarimais, kiekvieną mėnesį kiekvieno buto savininkams apskaičiuoja tenkančią mokesčių dalį bei kitas įmokas ir išrašo sąskaitas. Gyventojai kiekvieną mėnesį privalo sumokėti bendrijai mokesčius už šilumą, už šilumos punkto priežiūrą, už vandenį, už elektrą, už atliekų tvarkymą, už unifonų priežiūrą, už televiziją, gyventojui tenkančią žemės mokesčio dalį, kitas įmokas bei kaupiamąsias lėšas. Bendrija, surinkusi iš gyventojų sumokėtus mokesčius atsiskaito su valstybe. Atsakovas jau nuo 2009 m. vėluoja apmokėti jam išrašytas sąskaitas. Atsakovas A. D. teismui pateikė atsiliepimą į ieškinį, prašydamas ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovės specialusis teisinis statusas nesuteikia jai teisės teikti jokių paslaugų, susijusių su gyvenamojo namo priežiūra, valdymu ir naudojimu, todėl ieškovė neturi reikalavimo teisės kreiptis į teismą su ieškiniu dėl skolos priteisimo. Nors ieškovė ieškinyje remiasi Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymu (DNSBĮ), tačiau atsakovui iškyla pagrįstų abejonių dėl šio įstatymo aiškinimo ir taikymo, sprendžiant, ar šis įstatymas taikomas gyvenamųjų namų statybos bendrijoms ginčo laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2012 m. Ieškovės nurodyti teisės aktai netaikomi, nes ieškovė niekada nebuvo įsteigta ir neveikė pagal Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymą. Nuo 2012 m. liepos 1 d. DNSBĮ taip pat nėra taikomas gyvenamųjų namų statybos bendrijoms, nes šios bendrijos yra įsteigtos tik butų statybai, o ne daugiabučio namo valdymui, tvarkymui ir priežiūrai. Šiuo metu atsakovas jau kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę, prašydamas daugiabučiui namui skirti administratorių, nes atsakovo name nėra įsteigta daugiabučio namo savininkų bendrija ir nėra sudaryta butų savininkų jungtinės veiklos sutartis dėl namui priskirto sklypo ir namo bendro naudojimo objektų valdymo, naudojimo, priežiūros ir tvarkymo. Ieškovė iki šiol nėra pateikusi jokių sąskaitų ir darbų atlikimo aktų, nors atsakovui ginčo laikotarpiu teikdavo „mokėjimo lapelius“, kuriuose buvo surašytos atsakovui neva suteiktos paslaugos, kurias „teikė“ arba „suorganizavo“ ieškovė. Šiose sąskaitose nurodomos sumos galimai neatitinka sumų, kurias ieškovė sumokėjo komunalinių paslaugų tiekėjams arba namo remonto darbus atlikusioms įmonėms, ir verčia atsakovą manyti, kad ieškovė ne tik aplaidžiai tvarko buhalterinę apskaitą, bet ir siekia praturtėti atsakovo sąskaita. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad atsakovas paslaugas, už kurias prašoma priteisti skolą, realiai gavo, o jei ir gavo – abejotina suteiktų paslaugų apimtis, kiekis, laikotarpis ir pan. Visas šias aplinkybes įrodyti privalo ieškovė. Ieškovė privalėjo atskirti iš atsakovo reikalaujamas išlaidas, skirtas bendro naudojimo objektų priežiūrai (pvz., remontas, tvarkymas, valymas), kuriuos reglamentuoja daiktinė teisė, nuo išlaidų, skirtų butų savininkų vartojimo poreikiams tenkinti (elektros energija, šildymas, karštas ir šaltas vanduo, cirkuliacijos mokestis, atliekų išvežimas ir pan.). Apsimesdama namo administratore, ieškovė tikėtina tik suorganizavo šių paslaugų teikimą, tačiau pati nebuvo, nėra ir negali būti jokių paslaugų, skirtų butų savininkų vartojimo poreikiams tenkinti, teikėja ir tiekėja, nes DNSB įstatymo 3 straipsnio 1 dalis apriboja daugiabučio namo savininkų bendrijos veiklą, leisdama įgyvendinti tik namo patalpų savininkų bendrąsias teises, pareigas ir interesus, susijusius su namo bendrojo naudojimo objektų ir įstatymų nustatyta tvarka namui priskirto žemės sklypo valdymu, naudojimu, priežiūra ir tvarkymu. Jei ieškovė mano, kad ji ne organizavo paslaugų teikimą, o pati jas teikė atsakovui, tai sandoriai dėl tokių paslaugų teikimo yra niekiniai, nes ieškovė, atstovaudama atsakovą, be jo sutikimo bendro naudojimo objektų valdymo ir priežiūros klausimais, negali tuo pačiu metu ir atstovauti, ir kartu teikti paslaugas atstovaujamam asmeniui, nes tai reikštų sandorį su pačiu savimi, o tokie sandoriai yra niekiniai nuo jų sudarymo momento. Pagal komunalinių paslaugų teikimo ir energijos tiekimo ir vartojimo sutartis, energijos vartotojai yra ne statybos bendrija (ieškovė), bet butų savininkai, t. y. fiziniai asmenys, gaunantys šias paslaugas ir energiją savo namų ūkio reikmėms ir apmokantys komunalinių paslaugų ir energijos tiekimą įmonėms. Ieškovė neturėjo ir neturi teisės apmokėti už atsakovo butui skirtas vartojimo paslaugas arba kitaip užtikrinti atsakovo asmeninių prievolių įvykdymą, nes tai draudžia įstatymai. Bendrija atsako tik pagal savo prievoles. Kadangi bendrija nėra ir negali būti paslaugos gavėja, taip pat neatsako už savo narių prievoles (DGNBĮ 26 str. 2 d.), o sutartis, kuria remiasi ieškovė yra niekinė, todėl ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo skolą už atsakovo asmeniniams vartojimo poreikiams tiektą šilumos energiją, karštą vandenį, elektros energiją, cirkuliacijos mokestį negali būti tenkinamas. Analogiškais argumentais turi būti atmestini visi ieškovės argumentai dėl kitų komunalinių paslaugų (šalto ir karšto vandens, atliekų išvežimo, cirkuliacijos mokesčio), nes pagal ieškovės sudarytas sutartis tiekiamų prekių (šalto ir karšto vandens ir pan.) ir teikiamų komunalinių paslaugų (atliekų išvežimo, cirkuliacijos mokesčio ir pan.) vartotojai yra ne bendrija, bet butų savininkai, t. y. fiziniai asmenys, vartojantys ją savo namų ūkio reikmėms ir apmokantys pardavėjui už suteiktas paslaugas. Vadinasi, Bendrija sudarė šilumos energijos tiekimo, vartojimo, atsiskaitymo sutartį neturėdama tokios teisės. Sandoris dėl sutarties šalies ir paslaugos gavėjo prieštarauja imperatyvioms teisės normoms, pažeidžia jų reikalavimus, todėl laikytini niekiniais ir negaliojančiais nuo jų sudarymo momento – CK 1.78 straipsnis, 1.80 straipsnis, nežiūrint to, kad nėra reikalavimo pripažinti jį negaliojančiu. Atsakovas A. D. pateikė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti, kad ieškovės sudaryta sutartis su SPAB ,,Vilniaus šilumos tinklai“ Nr. 60159 dėl šilumos ir karšto vandens tiekimo ir vartojimo (kurią šiuo metu vykdo UAB ,,Vilniaus energija“), 2002 m. spalio 15 d. sutartis su V. B. dėl šilumos punkto ir sistemų priežiūros, sutartis su UAB ,,Vilniaus vandenys“ Nr. 2591, sutartis su AB ,,Lietuvos energija“ Nr. 4055 (kurią vykdo UAB ,,Lesto“), sutartis su VSA Vilnius Nr. 1601A, 2002 m. spalio 18 d. ir 2007 m. lapkričio 12 d. sutartys su UAB ,,Fortūna“ dėl telefonspynės priežiūros, sutartis su UAB ,,Vilniaus SRV“ dėl fasado apdailos darbų Nr. 120906/S-01-VLN ir sutartis su UAB ,,Rygveda“ dėl televizijos paslaugų teikimo yra negaliojančios atsakovo atžvilgiu nuo jų sudarymo momento, nes visas šias sutartis sudarė atsakovo neįgaliotas asmuo, sutarčių sąlygos yra nesąžiningos vartotojų atžvilgiu ir nebuvo individualiai aptartos su atsakovu kaip vartotoju. Ieškovės užsakytos fasado remonto, šilumos punkto priežiūros ir telefonspynės priežiūros paslaugos nebuvo būtinos pagal statinio privalomuosius priežiūros reikalavimus ir dėl šių išlaidų atsakovas nėra davęs sutikimo. Taip pat atsakovas prašo teismo pripažinti, kad atsakovo ir jo butui (namui) energijos ir komunalines bei priežiūros paslaugas teikiančių įmonių santykius reglamentuoja atitinkamos elektros, šalto, karšto vandens ir šilumos tiekimo ir vartojimo sutartys pagal standartines sąlygas. Be to, atsakovas prašo teismo pripažinti ieškovės 2012 m. gegužės 3 d. priimtą nutarimą dėl šilumos paskirstymo metodo Nr. 3 pasirinkimo, nutarimus dėl kaupiamųjų lėšų ir visų atsakovą liečiančių klausimų, priimtus 2008 m. lapkričio 15 d., 2011 m. vasario 18 d., 2012 m. vasario 28 d., 2012 m. birželio 14 d., negaliojančiais atsakovo atžvilgiu, nes visus šiuos nutarimus priėmė statybos bendrija, neturinti įgaliojimų administruoti atsakovo namo ir rengti butų savininkų susirinkimus. Prašo teismo atnaujinti terminą ieškovo priimtų nutarimų apskundimui.Ieškovė pateikė atsiliepimą į priešieškinį, kuriame nurodė, kad su priešieškiniu nesutinka ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad namas iki šiol nėra priduotas dėl to, kad vyksta teisminiai ginčai su savivaldybe dėl žemės sklypo. Statybos bendrijos po įstatymo įsigaliojimo pripažįstamos gyvenamųjų namų savininkų bendrijomis. Iki 2009 m. atsakovas mokėjo visus mokesčius, neturėjo įsiskolinimų. Prašo taikyti ieškinio senatį priešieškinio reikalavimams, be to, mano, kad atsakovas neturi teisės ginčyti priešieškinyje nurodytus sandorius.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas nurodo, kad ieškovė nepagrįstai ir netinkama forma prašo priteisti materialiąsias ir procesines palūkanas. Ieškovė, tikslindama ieškinį, pakeitė ne tik ieškinio pagrindą, bet ir dalyką, pareikalaudama materialinių palūkanų, nors ieškovas, tikslindamas ieškinį, turi teisę pakeisti arba ieškinio dalyką, arba pagrindą, nes abiejų pakeitimas reiškia ne ieškinio tikslinimą, o naują ieškinį. Ieškovė, manydama, jog teismas nepasisakė dėl dalies reikalavimų, turėjo teisę per 20 dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos kreiptis į teismą su prašymu priimti papildomą sprendimą (CPK 277 straipsnis). Kadangi ieškovė tokio prašymo nepateikė, laikytina, kad sutiko su teismo sprendimu, kuriame šis klausimas buvo paliktas neišspręstas. Jei ši terminą ieškovė praleido dėl nuo ieškovės nepriklausančių aplinkybių, ieškovė turi teisę pateikti prašymą atnaujinti terminą ir priimti papildomą sprendimą, tačiau tokiomis aplinkybėmis nelaikomas pačios ieškovės, tikėtina atstovaujamos profesionalaus teisininko, neveikimas. Be to, ieškovė apskritai neturi teisės į materialines palūkanas, nes prašo priteisti tariamą skolą už komunalines vartojimo paslaugas už laikotarpį nuo 2009 m. iki 2012 m. Nors atsakovas nesutinka su ieškovės reikalavimais apskritai, nes ieškovės reikalaujama įsiskolinimo suma nėra nei detalizuota, nei pagrįsta jokiais į bylą pateiktais įrodymais, tačiau ieškovė neturi teisės reikalauti palūkanų, nes jos nėra numatytos nei sutartyje, nei įstatyme. Ieškovė prašo iš atsakovo priteisti 59,82 Eur, kurios jai priskaičiuotos pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį, dėl tariamai netinkamo prievolės vykdymo. Kadangi ieškovė reikalauja apmokėjimo už atsakovui suteiktas vartojimo paslaugas – šildymą, elektros energiją, vandenį, atliekų išvežimą ir pan. tam, kad būtų galima taikyti CK 6.210 straipsnį, turi būti visos trys sąlygos. Pirma, neįvykdyta prievolė turi būti piniginė. Antra, turi būti praleistas piniginės prievolės įvykdymo terminas. Trečia, įstatyme ar sutartyje neturi būti nustatyta, kad palūkanos šiuo atveju nemokamos. Pagal CK 6.360 straipsnio 5 dalį jokios palūkanos atsakovui kaip vartotojui negali būti skaičiuojamos.Nors ieškovė prieštarauja dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, tačiau teismas pagrįstai priteisė iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas, kurias patyrė atsakovas. Teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą numato įstatymai. Išlaidos suprantamos kaip išleistos lėšos. Bylinėjimosi išlaidų realumas reiškia, kad tai yra tikrai patirti nuostoliai dėl pinigų sumokėjimo dėl bylos nagrinėjimo teisme. Realumo kriterijus yra taikomas teismų praktikoje (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. kovo 6 d, sprendimą, priimtą byloje S. J. v. Lietuva).

Atsakovas A. D. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti ir tenkinti atsakovo priešieškinį, priteisti bylinėjimosi išlaidas.Nurodo, kad nėra skolingas ieškovei už bet kokias komunalines paslaugas, nes yra permokėjęs už tebevykstančią buto statybą ir statomo namo priežiūrą. Iš pateiktos buto statybos sutarties ir mokėjimo dokumentų matyti, jog ieškovė yra gavusi didelę avansinę permoką, kuri padengė visus ginčo įsiskolinimus pagal atsakovo prievoles už komunalines paslaugas, šildymą ir pan. Pagal buto pirkimo pardavimo sutartį atsakovas privalėjo sumokėti 118 391 Lt, tačiau faktiškai sumokėjo 166 086 Lt, avansu permokėdamas 47 695 Lt, tokiu būdu įvykdė savo prievoles ieškovei. Ieškovė patvirtino, kad minėtas įmokas gavo, pripažino, kad jos viršijo buto statybos kainą, tačiau nepateikė jokių įrodymų, kad minėta permoka buvo panaudota buto statybai ir (arba) statomo namo išlaikymui (CPK 178 straipsnis). Tai yra pagrindas ieškinį atmesti, nes prievolė pasibaigė jos įvykdymu. Avansas yra išankstinis mokėjimas, kurio paskirtis – apmokėti pagrindinį mokėjimą ar jo dalį. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad avansas paprastai atlieka mokėjimo funkciją, jis įskaitomas į būsimas įmokas, taip pat jis gali atlikti ir įrodomąją funkciją (tiek galiojančiam reikalavimui, tiek ir susitarimui sudaryti sutartį ateityje) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 11d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2008; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-593/2008; kt.). Avansas yra pinigų suma, kuria buto statybos sutarties pagrindu viena šalis iš anksto sumoka kitai šaliai už statomą butą bei daugiabutį namą ir jo išlaikymą bei priežiūrą statybos metu iki visiško namo statybos sutarties įvykdymo užbaigus statyti namą surašant statybos darbų užbaigimo aktą ir jį įregistruojant viešame registre, kurio pagrindu namo baigtumas pasiekia 100 proc. Namo statybos sutarties įvykdymo atveju, atsiskaitant pagal sutartį, pirmiausia turi būti naudojama avansu sumokėta pinigų suma ir, priklausomai nuo avanso sumos ir skolos pagal sutartį už statomą butą ir jo priežiūrą, vienai iš šalių atsiranda piniginio reikalavimo teisė, o kitai – finansinė prievolė, jei sutarties įvykdymo metu avanso suma nėra visiškai išnaudota. Byloje nustatyta, jog atsakovo butas pagal tebegaliojančią sutartį yra tebestatomas, todėl visos buto statybos ir jo išlaikymo išlaidos yra dengtinos iš atsakovo sumokėto avanso. Atsakovo atlikta permoka turėjo būti panaudota dengiant einamuosius mokėjimus už komunalines paslaugas. Taigi teismas netinkamai kvalifikavo šalių teisinius santykius, nes nepagrįstai neįvertino atsakovo sumokėto avanso pagal tebestatomo buto statybos sutartį. Iš nustatytų aplinkybių matyti, jog atsakovo pagal buto statybos sutartį sumokėtas avansas iki šiol neviršijo buto statybos kainos ir butui suteiktų komunalinių paslaugų kainos. Bylą nagrinėjantis teismas apskritai nepasisakė dėl atsakovo argumentų dėl sumokėto avanso paskirties, taip nepagrįstai susiaurindamas nagrinėjamo ginčo ribas.Pirmos instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, nusprendęs, kad ginčas vyksta dėl bendrijos suteiktų paslaugų, nors byloje ginčas vyksta ne dėl bendrijos suteiktų paslaugų, kadangi pati bendrija, kaip butų savininkų atstovas, jokių paslaugų ginčo namui neteikia, o dėl trečiųjų asmenų (elektros tiekėjo, atliekų vežėjų, statybos įmonių ir kt.) suteiktų paslaugų ginčo namui, už kurias tariamai apmokėjo bendrija, kuri ieškiniu regreso tvarka siekia prisiteisti nuostolius, t. y. ieškovės patirtos žalos piniginę išraišką galimai patirtą apmokėjus už atsakovui suteiktas vartojimo ir statinio priežiūros paslaugas. Teismas nepagrįstai bylos ginčo teisinį santykį apibrėžė vien tik pagal paties teismo suformuotą ieškinio dalyką ir ieškovės pateiktą pagrindą, visiškai ignoruodamas atsakovo nurodytą ieškinio dalyką ir atsakovo atsikirtimų argumentus dėl ginčo teisinio santykio, todėl sprendimą priėmė grįsdamas prielaida, kad ginčas tarp šalių kilo dėl atsakovo pareigos atsakyti pagal bendrijos namo patalpų savininkų interesais sudarytą sutartį kilusias prievoles, nors pati ieškovė nurodė, kad ginčas kilo dėl jos patirtų nuostolių. Teismas išėjo iš ginčo ribų, priteisdamas ieškovės naudai įsiskolinimą už byloje nedalyvaujančių paslaugų teikėjų suteiktas paslaugas (nors ieškovė neturėjo jokios teisės atstovauti šias komunalinių paslaugų įmones), nors byloje nebuvo įrodymų, kad ieškovė buvo įvykdžiusi atsakovo prievoles pagal bendrijos namo patalpų savininkų interesais sudarytą sutartį su komunalinėms įmonėms. Teismas nepagrįstai sprendė, kad bendrijos prisiimtą prievolę privalo įvykdyti atsakovas, ir nemotyvavo, kodėl šią prievolę atsakovas privalo įvykdyti ieškovės naudai, jei paslaugą suteikė kitas asmuo (kuris ir turi reikalavimo teisę), ieškovė šios paslaugos nėra apmokėjusi (todėl nėra regreso) ir neturi teisės paslaugos teikėjo vardu reikšti ieškinio teisme (nes nėra įgaliota). Kadangi pirmos instancijos teismas nemotyvuotai nusprendė, jog byloje nėra regresinio reikalavimo, visiškai neaišku, kokiu pagrindu ieškovė veikia kaip trečiųjų asmenų įgaliotinis rinkti įmokas, nors į bylą nepateikė jokių įgaliojimų atstovauti įvairius paslaugų tiekėjus ir jų vardu gauti apmokėjimas, taip pat į bylą nepateikė jokių įrodymų, kad apmokėjo minėtoms įmonėms šių įmonių atsakovei suteiktas vartojimo ir statinio priežiūros paslaugas. Atsakovas tvirtina, kad ieškovė nepagristai reikalauja iš atsakovo mokėti už daugiabučio namo administravimo ir namo bendro naudojimo objektų priežiūros ir komunalines paslaugas ne pagal faktines išlaidas (sąnaudas), kurios iki šiol net nėra žinomos atsakovui, todėl ieškinys turėjo būti atmestas, kaip neįrodytas. Ieškovė nepateikė teismui jokių įrodymų, pagrindžiančių ieškinio faktinį pagrindą, išskyrus abejotinos įrodomosios galios nenustatyto asmens sudarytą atsakovo buto debitorinių ir kreditorinių įsiskolinimų suvestinę ir įvairias sąskaitas, pagal kurias gautų paslaugių priskyrimas atsakovo namui ir šių išlaidų paskirstymas tarp atsakovo namo butų savininkų nėra pateiktas. Nėra aišku kokias paslaugas ieškovė realiai ir faktiškai suteikė ir (arba) suorganizavo, už kokias paslaugas atsakovas yra neatsiskaitęs. Atsakovas nėra bendrijos narys, o ieškovė nėra pasirašiusi sutarties su atsakovu dėl bendrojo naudojimo objektų administravimo paslaugų teikimo, todėl pripažintina, kad ieškovė ginčo laikotarpiu minėtą namą administravo be teisinio pagrindo, nes namo administravimo juridinis faktas nėra įregistruotas viešame registre. Asmuo, administruojantis turtą be teisinio pagrindo, neturi teisės į atlyginimą (CK 4.238 straipsnio 4 dalis). Atsakovas neprivalo įrodyti fakto, kad administravimo ir kitos paslaugos, už kurias ieškovė prašo priteisti mokesčius, realiai suteiktos nebuvo. Analizuojant bylos medžiagą matyti, kad ieškovė teismui yra pateikusi daug dokumentų, kurie nesusiję su ieškiniu, o dokumentų susijusių su ieškiniu dėl 545,15 Eur skolos priteisimo nepateikė. Remiantis ieškovės pateiktais dokumentais nėra galimybės nustatyti, kad atsakovo įsiskolinimas už suteiktas administravimo, eksploatavimo ir komunalines paslaugas už ginčo laikotarpį sudaro reikalaujamą priteisti sumą.Ieškovės bendrijos įstatai nustato, kad visi sprendimai gali būti priimami viešame susirinkime arba raštu, tačiau į bylą nėra pateikti įrodymai, kad ieškovė laikėsi šios tvarkos. Nėra pateikti skelbimai apie susirinkimus arba pasiūlymai sprendimus priimti raštu, susirinkimų vardiniai dalyvių sąrašai ir kiti privalomi dokumentai, kad bendrijos sprendimas būtų laikomas teisėtu. Byloje nėra pateikti jokie įrodymai, kad gyventojų balsų dauguma buvo svarstytas klausimas dėl bendro turto valdytojo darbo užmokesčio, buhalterinių paslaugų kainos, banko išlaidų dydžio, mokamojo pranešimo spausdinimo mokesčio dydžio, eksploatacinėms reikmėms skirto mokesčio dydžio, todėl laikytina, jog ieškovė neįrodė, kad buvo priimti butų savininkų daugumos sprendimai dėl bendro turto valdytojo darbo užmokesčio, buhalterinių paslaugų kainos, banko išlaidų dydžio, mokamojo pranešimo spausdinimo mokesčio dydžio, eksploatacinėms reikmėms skirto mokesčio dydžio. Iš ieškovės į bylą pateiktų įrodymų nėra galimybės įvertinti, kiek lėšų buvo realiai panaudota atlikti darbams, dėl kurių buvo priimti minėti bendraturčių sprendimai, o kiek kitiems darbams, dėl kurių tokių sprendimų priimta nebuvo. Sprendimo dėl bendro turto valdytojo darbo užmokesčio, buhalterinių paslaugų kainos, banko išlaidų dydžio, mokamojo pranešimo spausdinimo mokesčio dydžio, eksploatacinėms reikmėms skirto mokesčio dydžio priimta raštu nebuvo, todėl šių išlaidų atsakovas apmokėti neprivalo. Ieškovės įstatai nustato, kad įmokos, susijusios su bendrojo naudojimo objektų nuolatine technine priežiūra ir jos administravimu, apskaičiuojamos pagal šių darbų aprašą ir atitinkamą kalkuliaciją, kurią sudaro bendrijos pirmininkas ir tvirtina bendrijos narių susirinkimas, arba rinkos vertę, kuri nustatoma bendrijos narių susirinkimo pavedimu, perkant šias paslaugas konkurso būdu, tačiau nei kalkuliacija, nei darbų aprašas, nei bendrijos narių susirinkimo patvirtinimai arba pavedimai, arba konkursų rezultatai nėra pateikti į bylą. Byloje nėra įrodymų, kad buvo atlikti kokie nors darbai, dėl kurių sprendimai buvo priimti.Byloje nėra pateikta įrodymų, kad gyventojų balsų dauguma buvo svarstytas klausimas ir priimtas sprendimas dėl lėšų kaupimo tikslų ir mokėjimų dydžio, todėl laikytina, kad ieškovė neįrodė, kad butų savininkų daugumos sprendimu buvo nuspręsta kaupti lėšas konkretiems namo priežiūros, renovavimo, atnaujinimo darbams atlikti. Iš ieškovės į bylą pateiktų įrodymų nėra galimybės įvertinti, kiek kaupiamųjų lėšų buvo realiai panaudota atlikti darbams, dėl kurių buvo priimti minėti bendraturčių sprendimai, o kiek kitiems darbams, dėl kurių tokių sprendimų priimta nebuvo.Ieškovė nepateikė įrodymų, kad atsakovas faktiškai gavo tinkamos kokybės ir kiekybės paslaugas, todėl laikytina, kad neįrodė ieškinio reikalavimų. Byloje pateiktų dokumentų visuma neįrodo, kad konkretus atliekų kiekis buvo išvežtas iš atsakovo daugiabučio namo Vilniuje teritorijos, t. y. neįrodė, kad tokio pobūdžio paslaugos buvo suteiktos nurodyto namo bendraturčiams (įskaitant atsakovą). Pirmos instancijos teismas netyrė kokį faktinį šilumos energijos kiekį atsakovas gavo ginčo laikotarpiu, taip pat nevertino ieškovės atliktų šilumos energijos paskirstymo skaičiavimų pagrįstumo ir jų atitikties teisės aktų reikalavimams, nes tokie skaičiavimai į bylą nebuvo pateikti. Vien tik teismo motyvas, kad atsakovų ieškinys buvo atmestas kitoje byloje, savaime neįrodo, jog ieškovės ieškinys šioje byloje yra pagrįstas.Atsakovas nurodė, kad ieškovė ginčo name skirsto name suvartotą šilumos energiją ir vandenį pagal metodą Nr. 3 nuo 2008 m. sausio 1 d., tačiau tai atlieka pažeisdama teisės aktų reikalavimus metodo Nr. 3 nuostatas. Be to, ieškovė ginčo name skirsto name suvartotą geriamąjį vandenį pagal namo įvadinio apskaitos prietaiso rodmenis, į mokėjimo lapelius už jų butams priskaičiuotus mokėjimus ir komunalines paslaugas įtraukdama net tik butuose suvartotą geriamą vandenį, bet ir vandens likutį, susidariusį dėl skirtumo tarp įvadinio skaitiklio rodmenų ir namo butuose deklaruotų suvartoto vandens rodmenų, tuo pažeisdama nuo 2007 m. galiojančio Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 21 straipsnio 5 dalies nuostatą, kad vartotojų sutartinius santykius su vandens tiekėju reglamentuoja standartinės vandens tiekimo ir vartojimo sutarties sąlygos, nes tais atvejais, kai asmuo nėra pasirašęs viešosios vandens tiekimo sutarties, tačiau jam nuosavybės teise priklausantys arba kitaip teisėtai valdomi ar naudojami geriamojo vandens naudojimo ir nuotekų šalinimo įrenginiai yra prijungti prie viešojo vandens tiekėjo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros, viešoji vandens tiekimo sutartis laikoma sudaryta pagal Vyriausybės nustatytas viešosios vandens tiekimo sutarties standartines sąlygas (Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 21 straipsnio 5 dalis), pagal kurias vandens tiekėjas privalo sudaryti su vartotojais individualias viešąsias sutartis, įrengti savo lėšomis vartotojų butuose geriamojo vandens apskaitos prietaisus ir atsiskaityti su vartotojais pagal jų butuose įrengtus geriamojo vandens apskaitos prietaisus, kaip tai numato Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 23 straipsnis. Name kiekvienam butui yra įrengtas atskiras geriamojo vandens apskaitos atsiskaitomasis prietaisas, pagal kurį butų savininkai atsiskaito su geriamojo vandens tiekėju per statybos bendriją. Atsiskaitymą pagal namo įvadinį skaitiklį draudžia Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 23 straipsnis, nes daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkai nėra sudarę rašytinio visų savininkų, kuriems geriamasis vanduo tiekiamas iš to įvado, susitarimo, ir nėra to numatę sutartyse su vandens tiekėju. Nagrinėjamu atveju jau buvo susiklostę vandens tiekėjo ir buitinių vartotojų šilumos ir karšto vandens tiekimo teisiniai santykiai nuo butų įsigijimo 2000 metais, pagal kuriuos vienintelis leistinas atsiskaitymas yra tik pagal butuose esančius skaitiklius, kol visi butu savininkai nesudarys rašytinio susitarimo dėl atsiskaitymo pagal namo įvadinį skaitiklį. Pirmos instancijos teismas nepagrįstai tenkino ieškinį, neįvertinęs esminės aplinkybės, kad namo priežiūros išlaidos paskirstytos tarp butų savininkų pažeidžiant proporcingumo principą. Atsakovas prašo atmesti ieškovės reikalavimus dėl šildymo ir visų kitų namo priežiūros ir vartojimo išlaidų paskirstymo, kuris iš dalies buvo atliktas pagal lygiavos principą, iš dalies pažeidžiant proporcingumo principą, nes neįtraukė į paskirstymą dalies asmeninio naudojimo kitos paskirties patalpų (garažų ir sandėliukų). VĮ „Registrų centro“ duomenys įrodo, kad namo rūsyje yra kitų namo butų savininkų asmeninio naudojimo kitos paskirties patalpos (garažai ir sandėliukai), kaip asmeninio naudojimo kitos paskirties patalpos, kurioms nėra priskiriamas jokia dalis šilumos energijos, suvartotos bendro naudojimo patalpų šildymui, ir kurios nebuvo įtrauktos į namo šildymo ir kitų išlaikymo ir priežiūros išlaidų paskirstymą tarp butų savininkų, nors šie sandėliukai nėra bendro naudojimo patalpos net ir tais atvejais, kai nėra oficialiai įregistruoti kaip asmeninio naudojimo patalpos. Atsakovas net neturi garažo. Pirmos instancijos teismas neįvertino, kad visos asmeninio naudojimo garažų ir sandėliukų patalpos yra šildomos, nes atidalintos šiltomis atitvaromis. Atsakovas tvirtina, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai atmetė atsakovo priešieškinį ieškovei dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir namo butų savininkų 2008 m. lapkričio 15 d., 2011 m. vasario 18 d., 2012 m. vasario 28 d., 2012 m. birželio 14 d. ir 2014 m. vasario 27 d. susirinkimo sprendimų vien tik tariamos senaties pagrindu. Teismas netinkamai pritaikė senaties terminą, nurodydamas, kad namo butų savininkų sprendimams užginčyti taikytina 3 mėnesių senatis, nors minėta nuostata taikytina tik siekiant pripažinti juridinio asmens organų sprendimus negaliojančiais, o atsakovas priešieškiniu skundė ne juridinio asmens organų sprendimus, o butų ir kitų patalpų savininkų sprendimus, priimtus CK 4.85 straipsnio nustatyta tvarka. Tokių susirinkimo sprendimų apskundimui nėra numatytas joks terminas, todėl taikytinas bendrasis 10 metų senaties terminas. Atsakovas nurodo, kad skundžiami sprendimai buvo priimti ne bendrijos narių susirinkimuose, nes juose dalyvavo ir balsavo ne tik bendrijos nariai, o butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimuose, kuriuos iki 2012 m. liepos 1 d. reglamentavo tik CK 4.85 straipsnis.Priešieškinys buvo pateiktas 2013 m. vasario mėnesį, nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojusios CK 4.85 straipsnio 9 dalies redakcijos, kuri numato, kad buto ar kitos patalpos savininko teisei apskųsti šiame straipsnyje nustatyta tvarka priimtus butų ir kitų patalpų savininkų sprendimus taikomas 6 mėnesių ieškinio senaties terminas, praėjus 6 mėnesiams, taigi ieškinio senaties termino atsakovas nėra praleidęs. Atsakovas taip pat nepraleido 6 mėnesio senaties termino apskųsti butų ir kitų patalpų savininkų 2014 m. vasario 27 d. susirinkimo sprendimo, nes jį gavo 2015 m. lapkričio 24 d. iš ieškovės. Ieškinio senaties terminas prasideda ne nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis).Ieškovės administruojamo pastato patalpų savininkų 2014 m. vasario 27 d. sprendimas priimtas nesant kvorumo, nes priimant nutarimus turėjo dalyvauti bent 17 butų savininkų. Sprendimai dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo ir naudojimo laikomi priimtais, kai priimami butų kitų patalpų savininkų balsų dauguma (CK 4.85 straipsnio 1 dalis). Ieškovės 2014 m. vasario 27 d. sprendimo 1-8 punktais yra pažeidžiamas pamatinis proporcingumo principas, nes visas įmokas sprendžiama skirstyti pagal lygiavos principą, kuris iš esmės pažeidžia atsakovo teises. Šis principas už žemės mokestį, kiemsargio atlyginimą, finansininko atlyginimą, vandens likutį, vandenį bendroms reikmėms, unifonų priežiūrą, šilumos priežiūrą, bendro naudojimo elektrą ir šiukšlių išvežimą buvo taikomas nuo 2009 metų nes visiems butams, nepriklausomai nuo jų ploto, buvo skaičiuojami vienodi mokesčiui, nors ieškovė privalėjo faktiškai patirtas sąnaudas išdalinti visiems butų savininkams proporcingai pagal jų buto plotą.Teismas turėjo atmesti ieškovės prašymą priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas už advokato suteiktas paslaugas, rengiant ieškinį, nes Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punktas bendrijai draudžia bendrijos lėšas naudoti sprendžiant teisminius ginčus tarp bendrijos valdymo organo ir bendrijos narių dėl bendrijos valdymo klausimų ir kitiems tikslams, negu nustatyta bendrijos įstatuose. Ieškovė pateikia sudarytą teisinių paslaugų sutartį su bendriją atstovaujančiu advokatu už teiktas paslaugas apmokėjimo, neatitinka ekonomiškumo, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, nes dirbtinai didinamos bylinėjimosi išlaidos, atsižvelgiant į tai, kad ieškovę atstovauja juridinio asmens vadovas.

Ieškovė pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodyta, kad teismas neįvertino atsakovo pateiktų įrodymų, jog jis nėra skolingas bendrijai už komunalines paslaugas, nes atsakovas yra permokėjęs už tebevykstančią namo statybą. Civilinė byla buvo iškelta 2013 metais. Ilgą laiką atsakovas jokios permokos ar avanso neminėjo, nesutikimą su ieškiniu grindė kitais argumentais. Apie tai, kad yra neva permokėjęs bendrijai (sumokėjęs avansu už komunalines paslaugas) atsakovas pareiškė tik 2015 m. lapkričio 23 d. rašytiniuose prašymuose, t. y. praėjus beveik 3 metams nuo civilinės bylos iškėlimo. Iki minėtų paaiškinimų, atsakovas niekada nereiškė jokių pretenzijų dėl už statybas sumokėtų sumų. Nuo buto įsigijimo 2000 metais iki 2009 metų atsakovas už komunalines paslaugas apmokėdavo, vėliau mokėjimai tapo daliniais, dėl ko bendrija pareiškė ieškinį. Bendrija niekada nėra gavusi jokių atsakovo pranešimų apie įskaitymą, atsakovas nereiškė byloje priešieškinio dėl permokos, todėl manydamas, kad yra permokėjęs už buto statybas, atsakovas turi teisę kreiptis į teismą dėl permokėtos sumos priteisimo, nes bendrija jokios permokos ar avanso nepripažįsta. Bendrija pateikė teismui rašytinius įrodymus, kurie pilnai pagrindžia visus bendrijos reikalavimus. Be to, dauguma apeliaciniame skunde nurodytų atsakovo argumentų jau buvo išspręsti kitose civilinėse bylose, kurių procese dalyvavo ir atsakovas. Esant visai eilei įsiteisėjusių teismų sprendimų ir nutarčių, kuriuose tie patys klausimai jau išspręsti, bendrija detaliai dėl atskirų atsakovo apeliacinio skundo argumentų nepasisako.Klausimas dėl name taikomos atsiskaitymo už geriamąjį vandenį tvarkos, buvo sprendžiamas kitoje civilinėje byloje. Atsakovas su keliais kitais namo gyventojais bendrijai ir UAB „Vilniaus vandenys“ buvo pareiškęs ieškinį, kuriuo prašė teismo pripažinti bendrijos sudarytą sutartį su UAB „Vilniaus vandenys“ negaliojančia ieškovų atžvilgiu nuo jos sudarymo momento. Daugelis minėto ieškinio argumentų pakartoti ir apeliaciniame skunde. Išnagrinėtoje byloje teismas ieškinį atmetė (2014 m. gegužės 26 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2-3776-235/2014), o bylą apeliacine tvarka išnagrinėjęs Vilniaus apygardos teismas sprendimą paliko nepakeistą. Ši byla buvo nagrinėjama ir kasacine tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-499-313/2015). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutarė palikti pirmosios instancijos sprendimą ir apeliacinės instancijos teismo nutartį nepakeistą bei nurodė, kad nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2003 m. gegužės 9 d. atsakovių sudaryta Geriamojo vandens pirkimo-pardavimo ir nuotekų tvarkymo sutartimi vandens tiekimo infrastruktūros vieta nustatyta Įvade namo cokoliniame aukšte. Teisėjų kolegija laikė nepagrįstais kasatorių argumentus dėl sutarties nuostatos, pagal kurią vanduo tiekiamas ir apskaitomas įvade, neteisėtumo. Kasatorių nuomone, ši nuostata prieštarauja Įstatymo normai, reikalaujančiai visų namo gyventojų raštiško susitarimo, o tokio nesant, turi būti panaikinta kaip niekinė. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad sudarant sutartį teisinis reglamentavimas leido statybos bendrijai sudaryti tokio pobūdžio sutartis, be to, negalima laikyti, kad tokiam vandens tiekimo būdui nebuvo raštiško gyventojų pritarimo. Byloje teismų nustatyta, kad namo administratoriaus funkcijas faktiškai atlieka 34-oji daugiabučio namo statybos bendrija, kuri ir sudarė sutartį su UAB „Vilniaus vandenys“. Įsigaliojus Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymui, gyventojams buvo siūloma pagal jame nustatytus reikalavimus sudaryti atskiras vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sutartis su kiekvieno buto gyventojais, tai matyti iš 2011 m. vasario 15 d. vykusio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų susirinkimo, kurio metu nuspręsta neperduoti komunalinių skaičiavimų už šilumą, karštą ir šaltą vandenį UAB „Vilniaus energija“ ir UAB „Vilniaus vandenys“, priešingu atveju, butų ir kitų patalpų savininkų išlaidos, susijusios su jiems priklausančių butų išlaikymu, padidėtų. Už tokio sprendimo priėmimą balsavo visi nurodyto gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkai, tarp jų – ieškovai. Bylą nagrinėję teismai, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai šio susirinkimo nutarimus laikė visų namo gyventojų valios išraiška dėl tolesnio atsiskaitymo už geriamąjį vandenį ir nuotekų tvarkymą pagal įvadą būdo. Teisėjų kolegija pritarė teismų pozicijai, kad geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sutarčių sudarymas su pavieniais daugiabučio gyvenamojo namo gyventojais šiuo atveju negalimas, nes, norint pakeisti anksčiau pasirinktą atsiskaitymo už geriamąjį vandenį ir nuotėki tvarkymą būdą, turi būti vadovaujamasi Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo nuostatomis, kuriose įtvirtintas visų namo gyventojų bendro sutarimo reikalavimas. Taigi kasacinis teismas padarė išvadą, jog teismai teisingai sprendė, kad ieškovams neužkirsta galimybė iš naujo inicijuoti namo gyventojų susirinkimą ir pakeisti sutartį visų gyventojų bendru sutarimu. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. balandžio 22 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-1591- 798/2014 ir Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. birželio 18 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-362- 370/2015 pilnai atmetė apelianto kartu su kitais namo pareikštą ieškinį bendrijai ir UAB „Vilniaus energija“ dėl įpareigojimo sudaryti tiesioginę šilumos tiekimo, vartojimo ir atsiskaitymo sutartį, bendrijos sudarytos su UAB „Vilniaus energija“ karšto vandens ir šilumos tiekimo sutarties pripažinimo nesąžininga ir negaliojančia apelianto bei su ja kartu ieškinį pareiškusių asmenų atžvilgiu bei bendrijos sprendimo dėl šilumos paskirstymo metodo pasirinkimo pripažinimo negaliojančiu. Teismai nustatė ir patvirtino, kad bendrijos 1999 m. lapkričio mėn. 9 d. sudaryta sutartis su UAB „Vilniaus energija“ yra teisėta, bendrija atsiskaito su UAB „Vilniaus energija“ pagal įvadinį namo šilumos skaitiklį, namo vidinę šilumos apskaitą teisėtai vykdo pagal Kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtintą metodą Nr. 3. Vilniaus miesto apylinkės teisme taip pat buvo išnagrinėta civilinė byla Nr. e2-1585-872/2016 pagal A. Š., E. F., A. D. ir trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais S. L. S. ieškinius atsakovei 34-ajai daugiabučio namo statybos bendrijai dėl šilumos energijos ir vandens paskirstymo pripažinimo neteisėtu ir įpareigojimo atlikti perskaičiavimą už šaltą ir karštą vandenį bei šilumos energiją. Šioje byloje minėti asmenys teismo prašė pripažinti bendrijos atliktą šilumos energijos paskirstymą nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gegužės 1 d. neteisėtu ieškovų atžvilgiu ir įpareigoti atsakovę atlikti šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą pagal metodo Nr. 3 reikalavimus ir ieškovės buto šilumos skaitiklio rodmenis, ištaisyti ieškovams išrašytas sąskaitas (mokėjimo lapelius) už šildymą 2008 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gegužės 1 d.; pripažinti atsakovės atliktą geriamojo vandens paskirstymą ir geriamojo vandens likučio mokestį ieškovų atžvilgiu nuo 2005 m. rugpjūčio 20 d. iki 2015 m. rugpjūčio 20 d. neteisėtu ir įpareigoti atsakovę atlikti ieškovų atžvilgiu geriamojo vandens paskirstymo perskaičiavimą už minėtą laikotarpį pagal ieškovų butų skaitiklių rodmenis ir ištaisyti ieškovams išrašytas sąskaitas (mokėjimo lapelius) už geriamąjį vandenį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gegužės 1 d.; įpareigoti atsakovę atlikti ieškovo A. D. atžvilgiu jam priskirtos šildymo ir kitų namo priežiūros ir vartojimo išlaidų paskirstymo dalies perskaičiavimą pagal CK 4.76 straipsnyje ir 4.82 straipsnyje įtvirtintą proporcingumo principą į paskirstymą įtraukiant visas namo asmeninio naudojimo kitos paskirties patalpas, įskaitant garažus ir sandėliukus, ir ištaisyti ieškovui A. D. išrašytas sąskaitas (mokėjimo lapelius) už šildymą ir kitas namo priežiūros ir vartojimo išlaidas nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gegužės 1 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas šioje byloje 2016 m. rugsėjo 12 d. ieškinį atmetė. Šis sprendimas ypač reikšmingas šioje civilinėje byloje, nes vien šis sprendimas paneigia didžiąją dalį atsakovo apeliacinio skundo argumentų, o būtent: 1) civilinėje byloje buvo nagrinėjami A. D. ir kitų asmenų reikalavimai dėl sumų už komunalines paslaugas perskaičiavimo ir sąskaitų ištaisymo. Aplinkybė, kad buvo pareikštas būtent toks reikalavimas rodo, kad jį pareiškęs A. D. pripažino, kad bendrija turi teisę apskaičiuoti komunalinius mokesčius ir teikti jam sąskaitas apmokėjimui, kai apeliaciniame skunde A. D. jau keičia savo poziciją ir nurodo, kad bendrija reikalavimo teisės neturi; 2) teismo sprendime nurodyta, kad bendrija pagrindė įrodymais savo atsikirtimus į A. D. ir kitų asmenų reikalavimus, o pastarieji neįrodė, jog bendrija netinkamai apskaičiavo A. D. ir kitų asmenų mokėtinas sumas, todėl atsakovo A. D. apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo šilumos energijos, geriamojo vandens, kitų išlaidų paskirstymo atmestini.Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ieškinio senaties terminą, todėl nepagrįstai atmetė priešieškinį dėl sutarčių ir namo butų savininkų 2008 m. lapkričio 15 d., 2011 m. vasario 18 d., 2012 m. vasario 28 d., 2012 m. birželio 14 d. ir 2014 m. vasario 27 d. susirinkimų sprendimų pripažinimo negaliojančiais. Atsakovas nurodo, kad priešieškinys buvo pateiktas 2013m. vasarį, o nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojusios nauja CK 4.85 straipsnio 9 dalies redakcija, kuri numatė, kad buto ar kitos patalpos savininko teisei apskųsti šiame straipsnyje nustatyta tvarka priimtus butų ir kitų patalpų savininkų sprendimus taikomas 6 mėnesių senaties terminas. Iki CK 4.85 straipsnio naujos redakcijos įsigaliojimo, pasak atsakovo, buvo taikytinas 10 metų ieškinio senaties terminas. Su šiais atsakovo teiginiais bendrija nesutinka. Priešingai nei nurodo atsakovas, įsigaliojusi nauja CK 4.85 straipsnio redakcija ne sutrumpino senaties terminą nuo 10 metų iki 6 mėn., o atvirkščiai, šį terminą prailgino nuo 3 mėn. iki 6 mėn. Iki įsigaliojant naujai CK 4.85 straipsnio redakcijai, turėjo būti taikomos Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 21 straipsnio 4 dalies 7 punkto nuostatos, kur numatyta, kad butų ir kitų patalpų (pastatų) savininkai turi teisę apskųsti bendrijos valdymo organų, visuotinio susirinkimo (įgaliotinių susirinkimo) ir kitus butų ir kitų patalpų (pastatų) savininkų sprendimus Civilinio kodekso 2.82 straipsnyje nustatyta tvarka. CK 2.82 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad juridinių asmenų organų sprendimai gali būti teismo tvarka pripažinti negaliojančiais, o tokiems ieškiniams nustatomas trijų mėnesių ieškinio senaties terminas. Apie 2012 m. vasario 28 d. priimtą bendrijos susirinkimo sprendimą atsakovas sužinojo nuo jo priėmimo momento, nes dalyvavo susirinkime. Apie kitus sprendimus atsakovas buvo informuotas po kiekvieno susirinkimo pateikiant (įmetant į pašto dėžutes) visiems savininkams susirinkimo protokolų kopijas. Be to, priimti butų savininkų sprendimai, susiję su įmokų rinkimu, iš karto po jų priėmimo buvo vykdomi, todėl atsispindėdavo ir atsakovui teikiamose sąskaitose, dėl ko atsakovas turėjo apie juos žinoti. Akivaizdu, kad atsakovas yra praleidęs 3 mėn. ieškinio senaties terminą namo butų savininkų susirinkimų sprendimams apskųsti, bei senaties terminą 2014 m. vasario 27 d. susirinkimo sprendimui apskųsti, net jei šis terminas 6 mėn., nes priešieškinio reikalavimų papildymą atsakovas teismui pateikė tik 2016 m, sausio mėn., t. y. praėjus beveik 2 metams nuo susirinkimo sprendimo priėmimo.Apeliantas ginčija teismo iš jo bendrijai priteistas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodo, kad bendrijos turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos, nes daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies l punktas bendrijai draudžia bendrijos lėšas naudoti sprendžiant teisminius ginčus tarp bendrijos valdymo organo ir bendrijos narių. Su šiais apeliacinio skundo argumentais bendrija nesutinka, nes: 1) atsakovas nėra bendrijos narys, todėl Daugiabučių namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punktas jo atžvilgiu netaikomas; 2) bendrijos įstatų 51.1 punkte nurodyta, kad bendrijos lėšos taip pat gali būti naudojamos atskirų patalpų savininkų įsiskolinimų bendrijai išieškojimui, kitų ginčų sprendimui. Analogiškais argumentais apeliantas kartu su E. F. ir A. a. ginčijo priteistas bylinėjimosi išlaidas ir kasacine tvarka nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-499-313/2015. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas apeliacinės instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą ir nurodė, kad kasatorių nurodomas teisės aktas nagrinėjamoje byloje, sprendžiant bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimą, netaikytinas, nes ginčas nėra tarp bendrijos valdymo organo ir bendrijos narių dėl bendrijos valdymo klausimų, be to, šio Įstatymo nuostatose įtvirtintas draudimas naudoti, o ne atlyginti kitos šalies bylinėjimosi procese jau patirtas išlaidas, jei teismo jos pripažįstamos pagrįstomis ir priteisiamos. Bendrija turėjo 300 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą parengimą (pridedama sąskaitos už teisines paslaugas Nr. 04/17 ir mokėjimo nurodymo kopijos). Šios išlaidos, vadovaujantis CPK 98 straipsniu, priteistinos iš atsakovo.