Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Gintaro Pečiulio ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Š. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 24 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kalchas“ ieškinį atsakovui Š. M. dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje nenustatyta absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų.

Dėl prašymo sustabdyti bylą

13. Byla gali būti sustabdyta dėl įstatymuose numatytų objektyvių aplinkybių, kliudančių išnagrinėti civilinę bylą ir nepriklausančių nuo dalyvaujančių byloje asmenų ar teismo valios, taip pat kitais atvejais, nors įstatymuose ir nenumatytais, tačiau kliudančiais teismui išnagrinėti bylą iš esmės (CPK 162³ straipsnis). Privalomo bylos sustabdymo pagrindai nustatyti CPK 163 straipsnyje. Vienas iš tokių atvejų – kai negalima nagrinėti bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka (CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Pagal suformuotą kasacinio teismo praktiką CPK 163 straipsnio 3 punkto pagrindu civilinė byla privalo būti sustabdyta tik tuo atveju, jeigu šio punkto reikalavimus atitinkanti baudžiamoji byla yra nagrinėjama teisme. Ikiteisminis tyrimas nėra pagrindas privalomai sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-448-219/2016 37 punktą). Pagal CPK 164 straipsnio 4 punktą teismas turi diskrecijos teisę sustabdyti bylą, jeigu pripažįsta, kad tai yra būtina.

14. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sustabdyti bylą vien dėl to, kad apeliantas inicijavo ikiteisminį tyrimą dėl dokumento, kuriuo ieškovė grindžia ieškinį šioje byloje, suklastojimo. Apeliantas savo poziciją, kad 2014 m. sausio 10 d. kasos išlaidų orderyje B. M. parašo antspaudą galėjo uždėti kitas asmuo, išdėstė pirmosios instancijos teisme ir skundžiamame sprendime yra pasisakyta dėl šių apelianto teiginių vertinimo. Be to, iš apelianto pateiktų duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos prokuratūra persiuntė apelianto 2020 m. liepos 22 d. skundą Vilniaus aps. VPK Vilniaus miesto 3PK viršininkui, nurodydama, kad skunde pateiktų duomenų nepakanka priimti sprendimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, todėl būtina atlikti skunde nurodytų duomenų patikslinimą ir priimti procesinį sprendimą; patikslinimo veiksmus nurodyta atlikti iki 2020 m. rugpjūčio 14 d. ir apie priimtą procesinį sprendimą nedelsiant pranešti pareiškėjui Š. M. Apeliantas nepateikė duomenų apie minėtos įstaigos priimtą procesinį sprendimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo.

Dėl prašymo priimti naują įrodymą

15. Apeliantas pateikė prašymą priimti naują įrodymą – Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. birželio 25 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2A-431-330/2020, kuris buvo priimtas jau po skundžiamo sprendimo priėmimo ir apeliacinio skundo padavimo šioje byloje.

16. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Pažymėtina, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).

17. Apeliantas nenurodo, kokias šiai bylai reikšmingas aplinkybes patvirtina minėtoje byloje priimtas teismo sprendimas. Iš pateikto Lietuvos apeliacinio teismo sprendimo matyti, kad toje byloje ieškovė Valstybinė mokesčių inspekcija (BUAB „Kalchas“ kreditorė) pareiškė reikalavimą priteisti iš atsakovo Š. M. subsidiariai su pagrindine skolininke BUAB „Kalchas“ 2 671,07 Eur žalos atlyginimą tuo pagrindu, kad atsakovas nesilaikė atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo. Taigi, toje byloje atsakovui buvo prašoma taikyti civilinę atsakomybę kitu pagrindu, nei šioje byloje, todėl nagrinėjamu atveju minėtas teismo sprendimas neturi prejudicinės galios.

Dėl žalos atlyginimo

18. Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad bendrovės valdymo organai privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais. CK 2.87 straipsnio 1–6 dalyse įtvirtinta, kad juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, būti lojalus, laikytis konfidencialumo, vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams. Šie veiklos principai įpareigoja bendrovės valdymo organus veikti išimtinai bendrovės interesais. Teismų praktikoje CK 2.87 straipsnyje įtvirtintos juridinio asmens organų narių pareigos įvardijamos kaip fiduciarinės, t. y. pasitikėjimu tarp įmonės ir jos vadovo pagrįstos pareigos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006). Juridinio asmens valdymo organų santykis yra fiduciarinis juridinio asmens atžvilgiu, nes jie yra svetimo turto valdytojai.

19. Juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis fiduciarines pareigas, privalo atlyginti juridiniam asmeniui padarytą žalą visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip (CK 2.87 straipsnio 7 dalis).

20. Šioje byloje remiantis Juridinių asmenų registro duomenimis nustatyta, kad Bendrovei nuo jos įsteigimo vadovavo B. M., kuris (duomenys neskelbtini) mirė, tuo metu būdamas vieninteliu Bendrovės akcininku. Apeliantas laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 10 d. iki 2014 m. liepos 2 d. buvo paskirtas ir įregistruotas turto administratoriumi, o laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 2 d. iki bankroto bylos iškėlimo ėjo Bendrovės vadovo pareigas ir buvo vienintelis jos akcininkas.

21. Byloje yra pateiktas 2018 m. balandžio 9 d. aktas, kuriuo apeliantas nurašė Bendrovės debitorinį turtą – atskaitingo asmens B. M. 84 488,63 Eur skolą kaip beviltišką. Notarės 2019 m. gegužės 15 d. pažyma patvirtina, kad paveldėjimo byloje nebuvo pateikta dokumentų ir reikalavimo dėl B. M. įsiskolinimo UAB „Kalchas“. Iš pateiktos paveldėjimo bylos medžiagos matyti, kad į antstolės sudarytą paveldimo turto apyrašą su vėlesniais papildymais įtraukto palikėjo B. M. turto (atėmus įsiskolinimą bankui) bendra vertė 360 843,61 Eur. Ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad buvo reali galimybė nukreipti B. M. 84 488,63 Eur skolos išieškojimą į įpėdinių, priėmusių jo palikimą, turtą.

22. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad jis apie B. M. skolą nežinojo ir negalėjo žinoti nei kaip laikinasis turto administratorius, nei kaip juridinio asmens vadovas. Paties apelianto pasirašytas 2018 m. balandžio 9 d. debitorinio įsiskolinimo nurašymo aktas patvirtina, kad jam buvo žinoma apie atskaitingo asmens B. M. skolą. Atsižvelgiant į tai, kad vadovo rūpestingumo pareiga apima pareigą saugoti įmonės turtą, jį tinkamai įtraukti į apskaitą, be to, įstatyme nustatyta vadovo pareiga laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalis), sutiktina su ieškovės argumentu, kad apeliantas, pradėjęs eiti laikinojo turto administratoriaus, o vėliau – vadovo pareigas, privalėjo susipažinti su Bendrovės apskaitos dokumentais, įvertinti Bendrovės finansinę būklę. Byloje pateiktas 2014 m. sausio 10 d. kasos išlaidų orderis Nr. 229, pagal kurį iš Bendrovės kasos B. M. išmokėtas 287 000 Lt dydžio avansas ūkio išlaidoms – vilkiko pirkimui. Bendrovės apskaitoje nesant jokių duomenų apie šios pinigų sumos panaudojimą pagal nurodytą paskirtį, t. y. vilkiko pirkimą, arba šios pinigų sumos grąžinimą į Bendrovės kasą, apeliantas turėjo nustatyti, kad atskaitingas asmuo liko skolingas Bendrovei, ir imtis priemonių išieškoti šią skolą.

23. CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatyto trijų mėnesių termino praleidimas nėra kliūtis pareikšti reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams, nes šį terminą teismas gali atnaujinti, jeigu jis buvo praleistas dėl svarbių priežasčių ir nuo palikimo atsiradimo dienos nepraėjo daugiau kaip treji metai (CK 5.63 straipsnio 4 dalis).

25. Dėl šių apelianto argumentų pirmiausia pažymėtina, kad 287 000 Lt sumos išmokėjimą iš Bendrovės kasos patvirtina ne tik minėtas kasos išlaidų orderis, bet ir kiti byloje esantys įrodymai. Iš UAB „Kalchas“ kasos knygos matyti, kad 2013 m. gruodžio 31 d. Bendrovės kasoje buvo 287 027,30 Lt. Šią aplinkybę patvirtina ir B. M. pasirašytas piniginių lėšų inventorizacijos aktas. 2014 m. sausio 10 d. pagal kasos išlaidų orderį Nr. 229 B. M. išmokėta 287 000 Lt, jokių kitų kasos operacijų 2014 m. sausio mėnesį nebuvo, 2014 m. vasario 1 d. Bendrovės kasos likutis buvo 27,30 Lt. Pirmosios instancijos teisme apklausta liudytoja buvusi Bendrovės vyr. buhalterė A. S. patvirtino, kad visos Bendrovės buhalteriniuose dokumentuose atvaizduojamos operacijos yra teisingos.

26. Pažymėtina, kad apeliantas byloje neprašė skirti ekspertizės ir nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų jo teiginius apie galimą 2014 m. sausio 10 d. kasos išlaidų orderio Nr. 229 suklastojimą (CPK 178 straipsnis). Liudytoja A. S. patvirtino, kad buvęs Bendrovės vadovas B. M. turėjo savo parašo antspaudą ir juo naudodavosi, t. y. įmonėje buvo tokia praktika. Pats apeliantas neneigia, kad B. M. turėjo tokį antspaudą, tik teigia, kad šį antspaudą ant 2014 m. sausio 10 d. kasos išlaidų orderio galėjo uždėti kitas asmuo, nors konkrečiai jo neįvardino. Minėtas kasos išlaidų orderis yra pasirašytas ne tik B. M., bet ir buhalterės A. S. bei pinigus išdavusios kasininkės J. M. Pastaroji pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausiama kaip liudytoja atsisakė duoti parodymus dėl aplinkybių, susijusių su pinigų išdavimu B. M. pagal 2014 m. sausio 10 d. kasos išlaidų orderį Nr. 229, kaip atsakovo sutuoktinė pasinaudodama CPK 191 straipsnio 2 dalyje numatyta teise atsisakyti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius arba artimuosius giminaičius. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje pateiktų rašytinių įrodymų ir apklaustų liudytojų parodymų visuma sudaro pagrindą konstatuoti, kad buvusiam Bendrovės vadovui B. M. pagal 2014 m. sausio 10 d. kasos išlaidų orderį Nr. 229 buvo išmokėtas 287 000 Lt dydžio avansas (CPK 185 straipsnis).

27. Šios išvados nepaneigia apelianto argumentas, kad J. M. tik pasirašinėdavo už kasininkę, o pinigus iš Bendrovės kasos priimdavo ir išduodavo tik A. S.. Juolab kad jokių kitų įrodymų, kurie patvirtintų tokį apelianto teiginį, byloje nėra (CPK 178 straipsnis). Be to, net jeigu apeliantas ir laikosi pozicijos, kad pinigai iš Bendrovės kasos galimai buvo išmokėti ne B. M., o kitam neįvardintam asmeniui, tokiu atveju apeliantas kaip Bendrovės vadovas vis tiek turėjo pareigą imtis priemonių, kad šie pinigai būtų grąžinti Bendrovei. Kadangi apeliantas, neatlikęs tokių veiksmų, nurašė minėtą skolą kaip beviltišką, konstatuotina, kad apeliantas kaip Bendrovės vadovas neveikė jos naudai, pažeidė Bendrovės interesus, netinkamai vykdė valdymo organų fiduciarines rūpestingumo, lojalumo pareigas.

28. Dėl šių apelianto neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) Bendrovei buvo padaryta žala, kurios dydis atitinka nurašytą 84 488,63 Eur skolą. Nepagrįstas apelianto argumentas, kad ieškovė privalėjo įrodyti, jog skolos nebuvo galimybės išieškoti iš B. M. turto paveldėtojų, nes tik tokiu atveju galėtų būti laikoma, kad Bendrovė patyrė žalą. Kadangi pagal Bendrovės dokumentus debitorinis turtas – B. M. 84 488,63 Eur skola yra nurašyta kaip beviltiška, be to, bankroto administratoriui perėmus Bendrovės dokumentus jau buvo pasibaigęs CK 5.63 straipsnio 4 dalyje nustatytas naikinamasis trejų metų terminas pareikšti reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams, konstatuotina, kad už Bendrovei padarytą žalą atsakingas yra apeliantas. Šios išvados nepaneigia ir apelianto argumentas, kad neegzistuoja joks ryšys tarp B. M. 2014 m. sausio 10 d. skolos ir Bendrovės kreditorių reikalavimų atsiradimo 2018 metų pradžioje. Apeliantas remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012 suformuluotu išaiškinimu dėl vadovų fiduciarinių pareigų kreditoriams atsiradimo momento. Tačiau nagrinėjamu atveju minėtas kasacinio teismo išaiškinimas nėra aktualus, nes toje byloje buvo sprendžiamas ginčas dėl kreditoriui padarytos žalos, kai bendrovė prisiėmė įsipareigojimus būdama nemoki, taigi, toje byloje nustatytos faktinės bylos aplinkybės, kurių kontekste suformuluotas ir minėtas išaiškinimas, iš esmės skiriasi nuo šioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių.

29. Apeliantas taip pat nesutinka, kad jis kaip buvęs vadovas yra kaltas dėl Bendrovės patirtos žalos. Apeliaciniame skunde nurodoma kasacinio teismo praktika, pagal kurią valdymo organų nariams už fiduciarinių pareigų pažeidimą atsakomybė kyla tik esant jų dideliam neatsargumui arba tyčiai. Apelianto teigimu, ieškovė neįrodė tokios jo kaltės formos.

30. Pažymėtina, kad teismui nustačius, jog įmonės vadovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė yra preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Atsakovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turi paneigti šią prezumpciją. Nagrinėjamu atveju apeliantas nepateikė jokių įrodymų ir argumentų, kurie paneigtų jo kaltę dėl tyčia atliktų neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo), lėmusių žalos Bendrovei padarymą. Akivaizdu, kad apeliantas, kaip vienas iš B. M. įpėdinių, priėmęs jo palikimą kartu su kitais savo šeimos nariais, turėjo asmeninių interesų dėl B. M. skolos Bendrovei nurašymo, todėl tyčia nepareiškė jokių reikalavimų dėl šios skolos paveldėjimo byloje.

31. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad byloje yra nustatytos visos būtinos civilinės atsakomybės taikymo sąlygos, t. y. atsakovo neteisėti veiksmai (neteisėtas neveikimas), padaryta žala, priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys bei kaltė (CK 6.246–6.249 straipsniai). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė patenkinti ieškovės pareikšto ieškinio reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimų, dėl kurių reikėtų naikinti ar keisti skundžiamą sprendimą (CPK 329, 330 straipsniai), todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas.

Dėl baudos skyrimo už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis

32. Atsakovė prašo skirti apeliantui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis dėl to, kad apeliaciniame skunde naudojami nepagarbūs ir įžeidžiantys išsireiškimai, kuriais yra menkinama tiek proceso dalyvių, tiek ir bylą nagrinėjusio teismo reputacija.

33. Šioje byloje CPK 95 straipsnio 1 dalyje numatytų piktnaudžiavimo atvejų nenustatyta, todėl nėra pagrindo tenkinti atsakovės prašymo dėl baudos skyrimo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.