Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Gražio, Justo Namavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Lino Šiukštos,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka ir nuotoliniu vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Nėrijaus Puškoriaus, nuteistojo V. N. (V. N.), nuteistojo A. S. gynėjo advokato Aivaro Alimo ir nuteistojo L. V. gynėjo advokato M. B. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2023 m. sausio 11 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. N. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 25 straipsnio 3 dalį ir 302 straipsnio 1 dalį, ir jam paskirta 720 MGL, t. y. 27 115,20 Eur (dvidešimt septynių tūkstančių šimto penkiolikos eurų dvidešimties centų) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo bei suėmimo laikas nuo 2017 m. rugpjūčio 7 d. iki 2018 m. liepos 30 d. ir laikyta, kad neatliktos bausmės dalis sudaro 150,64 (šimtą penkiasdešimt eurų šešiasdešimt keturis centus).

V. N. pagal BK 147 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas (toliau – ir BPK)).

V. N. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 214 straipsnio 1 dalį išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

- pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 302 straipsnio 1 dalį 450 MGL, t. y. 16 947 Eur (šešiolikos tūkstančių devynių šimtų keturiasdešimt septynių eurų), dydžio bauda;

- pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 214 straipsnio 1 dalį 300 MGL, t. y. 11 298 Eur (vienuolikos tūkstančių dviejų šimtų devyniasdešimt aštuonių eurų), dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, L. V. skiriant subendrintą bausmę – 450 MGL, t. y. 16 947 Eur (šešiolikos tūkstančių devyni šimtai keturiasdešimt septynių eurų), dydžio baudą, įpareigojant ją sumokėti per 5 (penkerius) metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2017 m. rugpjūčio 7 d. iki 2017 m. rugpjūčio 9 d, laikant, kad L. V. yra atlikęs 4 MGL, t. y. 150,64 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų šešiasdešimt keturis centus) dydžio jam paskirtos baudos bausmę.

- pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 302 straipsnio 1 dalį 600 MGL, t. y. 22 596 Eur (dvidešimt dviejų tūkstančių penkių šimtų devyniasdešimt šešių eurų), dydžio bauda;

- pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 214 straipsnio 1 dalį 500 MGL, t. y. 18 830 Eur (aštuoniolikos tūkstančių aštuonių šimtų trisdešimties eurų), dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, ir A. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 600 MGL, t. y. 22 596 Eur (dvidešimt dviejų tūkstančių penkių šimtų devyniasdešimt šešių eurų), dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per 5 (penkerius) metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2017 m. rugpjūčio 7 d. iki 2017 m. rugsėjo 8 d., laikant, kad jis yra atlikęs 66 MGL, t. y. 2 485,56 Eur (du tūkstančius keturis šimtus aštuoniasdešimt penkis eurus penkiasdešimt šešis centus) dydžio jam paskirtos baudos bausmės.

A. S. pagal BK 147 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

L. B. pagal BK 147² straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. V. N., A. S. ir L. V. buvo pripažinti kaltais pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 302 straipsnio 1 dalį už tai, kad jie, veikdami organizuotoje grupėje, kurią 2016 metais subūrė V. N., pagal išankstinį susitarimą, taip pat pagal iš anksto nustatytą ir aptartą vaidmenų bei užduočių pasiskirstymą, neturėdami teisėto pagrindo įgijo, laikė, gabeno ir realizavo fizinio asmens dokumentus, o būtent: V. N., laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio mėnesio iki 2017 m. kovo mėnesio, tiksliai nenustatytu laiku, Ukrainoje, tiksliai nenustatytoje vietoje, surado Ukrainos piliečius S. T. (S. T.), T. Č. (T.) (Ch. (T.)), norinčius patekti į Jungtinę Karalystę, ir nurodė jiems vykti į Lietuvos Respubliką, apie tai informavęs A. S.. 2017 m. kovo 19 d. S. T., T. Č. (T.), vykdydami V. N. nurodymą, atvyko autobusu iš Lenkijos Respublikos į Lietuvos Respubliką, kur juos (duomenys neskelbtini) mieste pasitiko A. S. ir automobiliu „VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), nugabeno bei apgyvendino L. V. suteiktame būste, adresu (duomenys neskelbtini). A. S. kartu su L. V., tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2017 m. kovo 28 d., nenustatytu būdu ir vietoje, neturėdami teisėto pagrindo, įgijo Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą I. M., ir Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą R. S., ir laikė jas nenustatytoje vietoje iki 2017 m. kovo 28 d., kol (duomenys neskelbtini) mieste realizavo minėtus dokumentus, atiduodami juos Ukrainos piliečiams S. T. ir T. Č. (T.).

Tęsiant nusikalstamą veiką, V. N., ne vėliau kaip 2017 m. gegužės 5 d., Ukrainoje, (duomenys neskelbtini) srityje, surado Ukrainos pilietį M. L. (M. L.), norintį patekti į Jungtinę Karalystę, ir nurodė jam vykti į Lietuvos Respubliką, apie tai informavęs A. S.. M. L. 2017 m. gegužės 10 d. atvykus autobusu iš Lenkijos Respublikos į Lietuvos Respubliką, jį (duomenys neskelbtini) mieste pasitiko A. S. ir automobiliu „Dodge Grand Caravan“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), nugabeno bei apgyvendino L. V. suteiktame būste, adresu (duomenys neskelbtini).

Tęsiant nusikalstamą veiką, V. N., ne vėliau kaip 2017 m. balandžio – gegužės mėnesiais, tiksliai nenustatytu laiku, Ukrainoje, tiksliai nenustatytoje vietoje, surado Ukrainos pilietį V. F. (V. F.), norintį patekti į Jungtinę Karalystę, ir nurodė jam vykti į Lietuvos Respubliką, apie tai informavęs A. S.. Ne vėliau kaip 2017 m. gegužės 19‑20 d. atvykus į Lietuvos Respubliką, V. F. (duomenys neskelbtini) mieste pasitiko A. S. ir automobiliu „Dodge Grand Caravan“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), nugabeno bei apgyvendino L. V. suteiktame būste, adresu (duomenys neskelbtini).

Tęsiant nusikalstamą sumanymą, A. S., vykdydamas jam priskirtą vaidmenį, 2017 m. pavasarį, tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2017 m. birželio 13 d., (duomenys neskelbtini) mieste, neturėdamas teisėto pagrindo, už 200 Eur sumą iš A. S. įgijo pastarajam išduotą Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini) bei Lietuvos Respublikos piliečio pasą Nr. (duomenys neskelbtini). Asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini) laikė nenustatytoje vietoje iki 2017 m. birželio 13 d., kai skrisdamas lėktuvu gabeno ją iš Karmėlavos, Kauno rajono, Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), Ispanijos Karalystėje, kur 2017 m. birželio 14 d. realizavo minėtą dokumentą atiduodamas jį Ukrainos piliečiui V. F., o pasą Nr. (duomenys neskelbtini) iki 2017 m. rugpjūčio 7 d. A. S. kartu su L. V. laikė I. V. namuose, adresu (duomenys neskelbtini), kai kratos metu minėtą pasą aptiko VSAT pareigūnai.

Tęsiant nusikalstamą veiką ir vykdant priskirtus vaidmenis, A. S. kartu su L. V., tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2017 m. birželio 13 d., nenustatytu būdu ir vietoje, neturėdami teisėto pagrindo, įgijo Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą M. M., ir laikė ją nenustatytoje vietoje iki 2017 m. birželio 13 d., kai A. S., skrisdamas lėktuvu, gabeno ją iš (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), Ispanijos Karalystėje, kur 2017 m. birželio 14 d. realizavo minėtą dokumentą, atiduodamas jį Ukrainos piliečiui M. L..

2. A. S. ir L. V. buvo pripažinti kaltais pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 214 straipsnio 1 dalį už tai, kad jie, veikdami organizuotoje grupėje, neteisėtai disponavo svetima elektronine mokėjimo priemone, o būtent:

Tęsiant nusikalstamą sumanymą ir vykdant jam priskirtą vaidmenį, A. S. 2017 m. pavasarį, tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2017 m. birželio 13 d., (duomenys neskelbtini) mieste neteisėtai už 200 Eur iš A. S., įgydamas pastarajam išduotus Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini) bei pasą Nr. (duomenys neskelbtini), kartu įgijo ir svetimą elektroninę mokėjimo priemonę – A. S. išduotą AB „SEB bankas“ priklausančią banko mokėjimo kortelę „Visa Electron“ Nr. (duomenys neskelbtini), ir laikė ją nenustatytoje vietoje iki 2017 m. birželio 14 d., kai (duomenys neskelbtini) mieste, Ispanijos Karalystėje perdavė minėtą banko mokėjimo kortelę Ukrainos piliečiui V. F., kuris turėjo šią banko mokėjimo kortelę naudoti kaip papildomą priemonę savo asmenybės, kaip neva Lietuvos Respublikos piliečio A. S., patvirtinimui. Po to, V. F., tiksliai nenustatytu laiku, bet ne ankščiau kaip 2017 m. birželio 20 d., nenustatytoje vietoje, grąžino minėtą banko mokėjimo kortelę A. S., o jis tiksliai nenustatytu laiku, bet ne ankščiau kaip 2017 m. birželio 20 d., nenustatytoje vietoje minėtą banko mokėjimo kortelę perdavė organizuotos grupės nariui L. V., kuris ją iki 2017 m. rugpjūčio 7 d. neteisėtai laikė I. V. namuose, adresu (duomenys neskelbtini), kai kratos metu minėtą banko mokėjimo kortelę aptiko VSAT pareigūnai.

3. V. N. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 214 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad jis 2016 metais subūrė organizuotą grupę, susidedančią iš jo, A. S. ir L. V., ir, veikdamas organizuotoje grupėje su minėtais asmenimis, neteisėtai disponavo svetimomis elektroninėmis mokėjimo priemonėmis, o būtent: veikdamas pagal iš anksto aptartą nusikalstamos veikos padarymo planą, 2017 m. balandžio – gegužės mėnesiais, tiksliai tyrimo metu nenustatytu laiku, Ukrainoje, tiksliai tyrimo metu nenustatytoje vietoje, surado Ukrainos pilietį V. F., norintį pateikti į Jungtinę Karalystę, ir nurodė pastarajam vykti į Lietuvos Respubliką, apie tai informavęs A. S.. Ne vėliau kaip 2017 m. gegužės 19-20 d. (duomenys neskelbtini) mieste A. S. pasitiko į Lietuvos Respubliką atvykusį V. F. ir automobiliu „Dodge Grand Caravan“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), nugabeno bei apgyvendino L. V. suteiktame būste, adresu (duomenys neskelbtini).

Tęsiant nusikalstamą sumanymą ir vykdant jam priskirtą vaidmenį, A. S. 2017 m. pavasarį, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2017 m. birželio 13 d., (duomenys neskelbtini) mieste neteisėtai už 200 Eur iš A. S. įgijo svetimą elektroninę mokėjimo priemonę – pastarajam išduotą ir AB „SEB bankas“ priklausančią banko mokėjimo kortelę „Visa Electron“ Nr. (duomenys neskelbtini), ir laikė ją ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje iki 2017 m. birželio 14 d., kai (duomenys neskelbtini), Ispanijos Karalystėje perdavė minėtą banko mokėjimo kortelę Ukrainos piliečiui V. F., kuris turėjo šią banko mokėjimo kortelę naudoti kaip papildomą priemonę savo asmenybės, kaip neva Lietuvos Respublikos piliečio A. S., patvirtinti. Po to V. F. ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, bet ne ankščiau kaip 2017 m. birželio 20 d., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje grąžino minėtą banko mokėjimo kortelę A. S., o pastarasis ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, bet ne ankščiau kaip 2017 m. birželio 20 d., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje minėtą banko mokėjimo kortelę perdavė organizuotos grupės nariui L. V., kuris ją iki 2017 m. rugpjūčio 7 d. neteisėtai laikė I. V. namuose, adresu (duomenys neskelbtini), kai kratos metu minėtą banko mokėjimo kortelę aptiko VSAT pareigūnai.

4. Be to, V. N. ir A. S. buvo kaltinami pagal BK 147 straipsnio 2 dalį už tai, kad, vykdydami nusikalstamos veikos padarymo planą, veikdami organizuotoje grupėje, prekiavo žmonėmis, o būtent: V. N., veikdamas pagal iš anksto aptartą nusikalstamos veikos padarymo planą, 2017 m., laikotarpiu nuo birželio 14 d. iki birželio 19 d., panaudodamas apgaulę – žadėdamas Ukrainos piliečiams M. L. ir V. F., kad nugabens juos į Jungtinę Karalystę, kur suras jiems gerai apmokamą darbą, užverbavo M. L. ir V. F. vykti iš Ispanijos Karalystės į Lietuvos Respubliką, kur jie turėjo būti išnaudojami priverstiniam darbui. Tuo metu A. S., vykdant jam organizuotoje grupėje priskirtą vaidmenį, telefoninių pokalbių metu aiškino M. L. ir V. F., kaip jie turi atvykti į Lietuvos Respubliką, o 2017 m. birželio 20 d. A. S. Kauno mieste pasitiko į Lietuvos Respubliką atvykusius M. L. ir V. F., pastaruosius nakčiai apgyvendino viešbutyje „(duomenys neskelbtini)“, adresu (duomenys neskelbtini). 2017 m. birželio 21 d., V. N. sutarė su L. B., kad pastarasis leis V. F. ir M. L. gyventi jam priklausančiose patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), ir aprūpins juos maistu, o pastarieji už tai nemokamai dirbs įvairius ūkio darbus tuo pačiu adresu esančioje UAB „(duomenys neskelbtini)“ žvėrelių fermoje, t. y. bus išnaudojami priverstiniam darbui. V. N. nurodymu, A. S. 2017 m. birželio 21 d. perleido M. L. bei V. F. L. B., nuveždamas M. L. bei V. F. į L. B. priklausančias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), kur V. N., panaudodamas apgaulę – žadėdamas nugabenti į Jungtinę Karalystę neva gerai apmokamam darbui, ir M. L. ir V. F. pažeidžiamumu ir priklausomumu nuo jo – nes jie buvo likę svetimoje šalyje be pinigų ir galimybės savarankiškai grįžti į Ukrainą, vertė M. L. ir V. F. be atlygio dirbti įvairius ūkio darbus UAB „(duomenys neskelbtini)“ žvėrelių fermoje iki 2017 m. rugpjūčio 7 d., t. y. išnaudojo priverstiniam darbui.

5. Be to, L. B. buvo kaltinamas pagal BK 147² straipsnio 1 dalį už tai, kad jis naudojosi asmens priverstinėmis paslaugomis, o būtent: 2017 m. birželio 21 d., turėdamas ir galėdamas žinoti apie V. N. organizuojamą Ukrainos piliečių gabenimą išnaudoti priverstiniam darbui ir paslaugoms į Jungtinę Karalystę, V. N. prašymu priėmė ir apgyvendino jam priklausančiose patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), Ukrainos pilietybę turinčius pažeidžiamus asmenis M. L. bei V. F. ir naudojosi priverstinėmis teikiamomis jų paslaugomis. Laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 21 d. iki 2017 m. rugpjūčio 7 d., L. B., siekdamas sau naudos, jam priklausančioje žvėrelių fermoje, esančioje adresu (duomenys neskelbtini), naudojosi nukentėjusiųjų M. L. bei V. F. priverstinėmis teikiamomis paslaugomis atliekant įvairius ūkio darbus, turėdamas ir galėdamas žinoti, jog nukentėjusieji M. L. ir V. F. teikia paslaugas priverstinai dirbant ir atliekant įvairius ūkio darbus tik dėl to, jog pastarųjų atžvilgiu V. N. naudojo apgaulę, kuri pasireiškė pažadais suteikti gerai apmokamą darbą Jungtinėje Karalystėje bei tiesos nutylėjimu, siekiant juos išnaudoti Jungtinėje Karalystėje.

II. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo argumentai, proceso dalyvių prašymai

6. Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiasis prokuroras N. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2023 m. sausio 11 d. nuosprendžio dalį dėl V. N. ir A. S. išteisinimo pagal BK 147 straipsnio 2 dalį bei L. B. išteisinimo pagal BK 147² straipsnio 1 dalį ir šioje dalyje priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį: pripažinti V. N. kaltu pagal BK 147 straipsnio 2 dalį ir už šios nusikalstamos veikos padarymą skirti jam 7 (septynerių) metų laisvės atėmimo bausmę; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, šią bausmę subendrinti su V. N. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 302 straipsnio 1 dalį paskirta 720 MGL dydžio bauda apėmimo būdu, skiriant V. N. subendrintą 7 (septynerių) metų laisvės atėmimo bausmę; A. S. pripažinti kaltu pagal BK 147 straipsnio 2 dalį ir skirti jam 6 (šešerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, šią bausmę subendrinti su A. S. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 302 straipsnio 1 dalį paskirta 600 MGL bauda bei pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 214 straipsnio 1 dalį paskirta 500 MGL dydžio bauda apėmimo būdu, skiriant A. S. galutinę subendrintą 6 (šešerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę; vadovaujantis BPK 256 straipsnio 1 dalimi, pakeisti L. B. BK 147² straipsnio 1 dalį pareikšto kaltinimo faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis, L. B. pripažinti kaltu pagal BK 147² straipsnio 1 dalį ir skirti jam 500 MGL, t. y. 18 830 Eur (taikytinas nusikaltimo padarymo metu galiojęs bazinis bausmių ir nuobaudų dydis) dydžio baudą. skirtingomis.

6.1. Pirmosios instancijos teismo suformuluota išvada dėl apgaulės požymio neatitinka bylos faktinių aplinkybių, betarpiškai teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų ir vertintina kaip klaidinga. V. N. apgaulės požymis laikotarpiu prieš 2017 m. birželio 14 d. inkriminuotas nebuvo. Kaltinime apgaulės panaudojimas inkriminuojamas laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 14 d. iki 2017 m. birželio 19 d., t. y. po to, kai M. L. ir V. F. nepavyko išskristi į Jungtinę Karalystę ir jie buvo sulaikyti Ispanijoje. Nuo to momento V. N. pradėjo realizuoti BK 147 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą apgaulės požymį. Apgaulės požymis kaltinime taip pat inkriminuojamas ir laikotarpyje, kai nukentėjusieji be atlygio dirbo L. B. ūkyje, tačiau teismas nemotyvavo, kodėl šiame laikotarpyje realizuoto apgaulės požymio nevertino.

6.2. Nepagrįsti, pasak prokuroro, ir skundžiamo nuosprendžio motyvai, kad laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 14 d. iki 2017 m. birželio 19 d., po to, kai buvo sulaikyti Ispanijoje, nukentėjusieji suprato, kad į Jungtinę Karalystę jie nebegali patekti, todėl apgaulės požymis netaikytinas. Bylos duomenimis, jau 2017 m. birželio 14 d. M. L. ir V. F. į Jungtinę Karalystę negalėjo patekti teisėtai, tačiau bandė patekti nelegaliai, panaudodami svetimus Lietuvos Respublikos piliečių asmens dokumentus. V. F. ir M. L. parodė, kad dar Lietuvoje prieš skrydį į Ispaniją jiems buvo duoti svetimi asmens dokumentai ir nurodyta išmokti juose esančius duomenis, parašus bei bendro pobūdžio informaciją apie Lietuvą. Nukentėjusiųjų, nuteistojo A. S. parodymai, M. L. mobiliojo ryšio apžiūros protokolas, 2017 m. spalio 30 d. kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolas bei kiti byloje surinkti duomenys taip pat rodo, kad po to, kai nukentėjusieji buvo sulaikyti Ispanijoje, A. S. nenurodė jiems grįžti į Ukrainą ar kad nebėra galimybių jų nugabenti į Jungtinę Karalystę, kaip nukentėjusiesiems buvo pažadėta, bet organizavo jų grįžimą į Lietuvą. Apgaulė taip pat pasireiškė tiesos nutylėjimu ir netikrų žinių pranešimu, kadangi nukentėjusieji, grįždami iš Ispanijos į Lietuvą, nežinojo, kad Lietuvoje jiems reikės dirbti L. B. ūkyje, o V. N. žadėjo, kad nugabens juos į Jungtinę Karalystę, tačiau po 2017 m. birželio 14 d. pakartotinai į Jungtinę Karalystę nukentėjusiųjų gabenti nebandė.

6.3. Prokuroro teigimu, A. S. organizavo nukentėjusiųjų grįžimą iš Ispanijos Karalystės į Lietuvą, teikė instrukcijas, nurodydamas, kaip jie turi atvykti. Tuo metu nukentėjusieji buvo sunkioje materialinėje padėtyje – pagal M. L. parodymus jie neturėjo pinigų, skolinosi iš tetos, kad galėtų nusipirkti kelionės bilietus. V. F. parodė, kad jis visiškai nemoka anglų, ispanų kalbų, o M. L. taip pat galimai nemoka anglų kalbos. Nors nukentėjusiesiems ir buvo suteikta sąlyginė veiksmų laisvė, visgi apgaulės būdu jų valios laisvei buvo daromas varžomasis poveikis ir jie nepriėmė sprendimo laisva valia. V. N. žadėjo nugabenti nukentėjusiuosius į Jungtinę Karalystę, kur bus surastas jiems gerai apmokamas darbas, todėl M. L. ir V. F. ir vyko į Lietuvą, tokiu būdu jų valios laisvė buvo suvaržyta. Esant šiems duomenims, pirmosios instancijos teismo teiginiai, kad nukentėjusieji į Lietuvą atvyko savo noru, o V. N. nesinaudojo M. L. ir V. F. pažeidžiamumu ir priklausomumu, prokuroro vertinimu, nėra pagrįsti.

6.4. Apeliaciniame skunde pažymima, kad būdami Lietuvoje nukentėjusieji iš tiesų turėjo mobiliuosius telefonus ir galėjo susisiekti su artimaisiais bei paprašyti jų pagalbos, tačiau šioje vietoje prokuroras akcentuoja, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką asmens laisvės suvaržymas gali būti ne tik visiškas, bet ir dalinis galimybės judėti ar pasirinkti savo elgesio variantą apribojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K‑157‑976/2019). M. L. ir V. F. būnant L. B. žvėrelių fermoje, jie buvo pažeidžiami, kadangi buvo svetimoje valstybėje (Lietuvoje), kurios kalbos nemokėjo ar ją mokėjo menkai, neturėjo lėšų nei pragyvenimui, nei skoloms apmokėti. Be to, už darbą L. B. ūkyje nukentėjusiesiems nebuvo mokamas darbo užmokestis. Taigi M. L. ir V. F. negalėjo savarankiškai grįžti į Ukrainą, nes jų galimybės buvo labai ribotos, todėl turėjo sutikti su nuteistųjų V. N. ir A. S. jiems primestomis sąlygomis ir nuosekliai jas vykdyti. V. N. ir A. S. tokia nukentėjusiųjų padėtis buvo žinoma ir iš dalies jų pačių sukurta, kas visumoje prokurorui leidžia spręsti, kad nukentėjusiųjų pažeidžiamumo ir priklausomumo požymiai skundžiamu nuosprendžiu nebuvo nustatyti nepagrįstai.

6.5. Nepagrįstos, anot prokuroro, ir pirmosios instancijos teismo išvados, kad V. N. laikotarpyje nuo 2017 birželio 14 d. iki 2017 m. birželio 19 d. neturėjo tikslo išnaudoti nukentėjusiųjų. Teismas neatsižvelgė ir nevertino 2017 m. spalio 30 d. kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokole užfiksuotų 2017 m. birželio 20 d. nuo 10.58 val. vykusių pokalbių tarp V. N. ir L. B., kuriuose šie aptarinėjo M. L. ir V. F. situaciją bei tarėsi dėl jų darbo, vietoje atlygio jiems suteikiant maistą ir gyvenamąjį plotą. Skundžiamo nuosprendžio išvados dėl nukentėjusiųjų, liudytojų parodymų ir kriminalinės žvalgybos metu užfiksuotų pokalbių, prokuroro įsitikinimu, yra neišsamios ir neatitinka bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių. Nors teismas ir pripažino, kad prokuroras ėmėsi priemonių, jog Ukrainoje gyvenantys nukentėjusieji būtų apklausti teisiamajame posėdyje, tačiau nepagrįstai nesivadovavo jų ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Darydamas šią išvadą prokuroras pažymi, kad nukentėjusiųjų nedalyvavimą teisiamajame posėdyje lėmė esama karo situacija Ukrainoje, todėl jų patikimumas galėjo būti patikrintas 2017 m. birželio 30 d. kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokole užfiksuota informacija, patvirtinančia nukentėjusiųjų parodymus, bei kitais byloje surinktais duomenimis. Visgi, išsamaus įrodymų vertinimo šioje dalyje pirmosios instancijos teismas neatliko.

6.6. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog tik nukentėjusiųjų parodymai patvirtina jų išnaudojimą priverstiniam darbui. 2017 m. birželio 30 d. kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokole yra užfiksuoti reikšmingi pokalbiai tarp V. N. ir L. B. – 2017 m. birželio 20 d. 10.58 val., 20.24 val., 2017 m. liepos 5 d. 13.08 val., 2017 m. spalio 30 d. 14.23 val. pokalbiai, patvirtinantys, kad nukentėjusieji buvo išnaudojami priverstiniam darbui, o V. N., A. S. ir L. V. turėjo tokį tikslą. Apygardos teismas selektyviai rėmėsi tik tais pokalbiais (ar jų dalimis), kurie sutampa su V. N., L. V., A. S. ir L. B. versijomis, be kita ko, konkrečiai pokalbių neaptardamas, ir padarė prieštaringas išvadas, kad kriminalinės žvalgybos metu užfiksuoti L. B. ir V. N. pokalbiai nepatvirtino tikslo išnaudoti nukentėjusiuosius priverstiniam darbui.

6.7. Taip pat, prokuroro vertinimu, skundžiamu nuosprendžiu buvo nepagrįstai nevertinti 2017 m. rugpjūčio 8 d. ikiteisminio tyrimo metu duoti nukentėjusiųjų M. L. ir V. F. parodymai bei 2017 m. rugpjūčio 31 d. Ukrainos teisėsaugos pareigūnams duoti M. L. parodymai. Visgi, nepaisydamas šio fakto, pirmosios instancijos teismas nematė kliūčių remtis 2019 m. liepos 19 d. Ukrainos notaro patvirtintu M. L. pareiškimu prokurorei, visiškai nevertinant šio pareiškimo patikimumo ir jo atitikties kitiems įrodymams. Ikiteisminio tyrimo metu 2017 m. rugpjūčio 8 d. ir Ukrainos institucijų 2017 m. rugpjūčio 31 d. apklausto M. L. duoti parodymai buvo nuoseklūs ir vieni kitiems neprieštaravo, o pastaruoju atveju jis buvo apklaustas ukrainiečių kalba, todėl 2019 m. liepos 19 d. Ukrainos notaro patvirtintame M. L. pareiškime išdėstyti teiginiai, kad jam apklausos protokolas nebuvo tinkamai išverstas ir jis ne viską suprato, kai 2017 m. rugpjūčio mėnesį buvo apklaustas Vilniaus apygardos prokuratūroje, yra paneigtini. Be to, Ukrainos notaro patvirtintame pareiškime išdėstyti teiginiai nebuvo pateikti kaip parodymai teisėsaugos institucijai, tokios notaro patvirtintos parodymų formos BPK nenumato, o pats pareiškimas pateiktas neaiškiomis aplinkybėmis, praėjus beveik dvejiems metams nuo paskutinių M. L. parodymų.

6.8. Apeliaciniame skunde kritiškai vertinamas ir pirmosios instancijos teismo atliktas liudytojų S. L., D. K. ir L. M. parodymų vertinimas. Prokuroro teigimu, liudytojų S. L. ir D. K. parodymai iš esmės rodo, kad jos neturėjo tiesioginio kontakto ir nebendravo su L. B. įmonėje dirbančiais darbuotojais, todėl negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti, kad M. L. ir V. F. buvo išnaudojami priverstiniam darbui L. B. ūkyje. Liudytojos D. K. parodymai reikšmingi tuo, kad patvirtina, jog nukentėjusieji L. B. įmonėje nebuvo oficialiai įdarbinti, t. y. su jais nebuvo sudarytos darbo sutartys. Tuo tarpu liudytojas L. M. atpažino M. L. ir V. F. kaip užsieniečius, apie kuriuos davė parodymus apklausos metu. Tačiau L. M. M. L. ir V. F. matė trumpą laiko tarpą (kelias dienas), todėl negalėjo patvirtinti ar paneigti nukentėjusiųjų išnaudojimo priverstiniam darbui, tačiau galėjo patvirtinti tarpinius faktus o būtent, kad 2017 m. vasarą nukentėjusieji buvo apgyvendinti L. B. ūkyje.

6.9. Įvertinęs pirmiau išdėstytas aplinkybes prokuroras apeliaciniame skunde sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo baudžiamojoje byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, neatsižvelgė ir nevertino įrodymų, patvirtinančių, kad V. N. pagal BK 147 straipsnio 2 dalį realizavo jam inkriminuotus apgaulės, pasinaudojimo priklausomumu ir pažeidžiamumu požymius, kurie leido palenkti nukentėjusiųjų M. L. ir V. F. valią, kontroliuoti ir įtraukti juos į išnaudojimą priverstiniam darbui. Taip pat, kad V. N. turėjo tikslą nukentėjusiuosius išnaudoti priverstiniam darbui ir šis tikslas buvo realizuotas.

6.10. Apeliaciniame skunde prokuroras nesutinka ir su L. B. išteisinimu pagal BK 147² straipsnio 1 dalį. Prokuroro teigimu, V. N. įvykdė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 147 straipsnio 2 dalyje. Iš byloje surinktų duomenų, patvirtinančių L. B. kaltę (2017 m. spalio 30 d. kriminalinės žvalgybos protokole užfiksuotų pokalbių tarp V. N. ir L. B., nukentėjusiųjų parodymų, jų asmens parodymų atpažinti protokolų) bei kitų duomenų, patvirtinančių tarpinius faktus (liudytojo L. M. parodymų ir asmens parodymų atpažinti protokolų), matyti, kad L. B. naudojosi nukentėjusiųjų M. L. ir V. F. priverstinėmis paslaugomis atliekant įvairius ūkio darbus. L. B. turėjo ir galėjo žinoti, kad nukentėjusieji teikia šias paslaugas tik dėl to, kad pastarųjų atžvilgiu V. N. naudojo apgaulę, nutylėjo tiesą ir pasinaudojo jų pažeidžiamumu bei priklausomumu nuo jo, siekiant išnaudoti nukentėjusiuosius priverstiniam darbui L. B. ūkyje.

6.11. Visgi, sutinkama su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl L. B. pareikštame kaltinime išdėstytų aplinkybių, kurios nebuvo inkriminuotos V. N. ir A. S., tačiau buvo įvardintos L. B. pareikštame kaltinime. Dėl šios priežasties, vadovaujantis BPK 256 straipsnio 1 dalimi, apeliaciniame skunde prašoma pakeisti kaltinime dėl naudojimosi asmens priverstiniu darbu ar paslaugomis nurodytas faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis, nustatant, kad:

L. B. pagal BK 147² straipsnio 1 dalį kaltinamas tuo, kad jis naudojosi asmens priverstiniu darbu, galėdamas ir turėdamas žinoti, jog asmuo šį darbą dirba panaudojus apgaulę ir pasinaudojus asmens pažeidžiamumu ir priklausomumu, t. y. jis, 2017 m. birželio 21 d. V. N. prašymu priėmė ir apgyvendino jam priklausančiose patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), M. L. bei V. F. ir naudojosi jų priverstiniu darbu, t. y. laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 21 d. iki 2017 m. rugpjūčio 7 d., jis (L. B.), siekdamas sau naudos, jam priklausančioje žvėrelių fermoje, esančioje adresu (duomenys neskelbtini), naudojosi nukentėjusiųjų M. L. bei V. F. priverstiniu darbu, atliekant įvairius ūkio darbus, už kuriuos nebuvo mokamas darbo užmokestis, o būtent prižiūrint fermoje auginamas audines, kraustant dėžes, vežant šiaudus, kasant duobes fermos stulpeliams, apšiltinant garažą, turėdamas ir galėdamas žinoti, jog nukentėjusieji M. L. ir V. F. priverstinai dirba ir atlieka įvairius ūkio darbus tik dėl to, jog pastarųjų atžvilgiu V. N. naudojo apgaulę, kuri pasireiškė pažadais suteikti gerai apmokamą darbą Jungtinėje Karalystėje ir tiesos nutylėjimu bei pasinaudojo M. L. ir V. F. pažeidžiamumu bei priklausomumu nuo jo, nes jie buvo likę svetimoje šalyje be pinigų ir galimybės savarankiškai grįžti į Ukrainą, V. N. siekiant juos išnaudoti priverstiniam darbui L. B. priklausančioje žvėrelių fermoje.

7. Nuteistasis V. N. pateikė atsiliepimą į prokuroro apeliacinį skundą, kuriame prašoma prokuroro apeliacinį skundą atmesti, kaip nepagrįstą.

7.1. Atsiliepime nurodoma, kad, skirtingai nei savo apeliaciniame skunde teigia prokuroras, V. N. veiksmuose nėra BK 147 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto nusikaltimo požymių. M. L. išvykus į (duomenys neskelbtini), V. N. su juo jokio kontakto neturėjo, jam nebuvo žinoma ir apie V. F. kelionę į (duomenys neskelbtini), su juo jokių ryšių jis taip pat nepalaikė. Todėl byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių V. N. aktyvius veiksmus, lėmusius nukentėjusiųjų pasiryžimą sugrįžti į Lietuvos Respubliką. V. N. neteikė tikrovės neatitinkančių duomenų, t. y. nenaudojo apgaulės. Priešingai – jis stengėsi suteikti pagalbą nukentėjusiųjų artimiesiems, kadangi jie V. N. paprašė pagalbos pargabenant nukentėjusiuosius iš užsienio, kadangi į pabaigą ėjo jų vizų galiojimo terminas. Be to, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nukentėjusieji yra ne kartą vykę iš Ukrainos į Lenkiją, o bylos duomenys patvirtina, kad iš Ispanijos M. L. ir V. F. vyko į Budapeštą, tada į Lenkiją ir tik tada į Lietuvą, kas suponuoja pagrįstą išvadą, kad tokiai ilgai kelionei nukentėjusieji lėšų turėjo, taip pat disponavo ir savo asmens dokumentais, todėl galėjo laisvai pasirinkti savo kelionės kryptį. Faktą, jog nukentėjusieji turėjo lėšų, patvirtina ir M. L. parodymai, kuriuose jis nurodė, kad papildomų lėšų per Western Union jam pervedė giminaičiai. V. N. nesinaudojo nukentėjusiųjų pažeidžiamumu ir priklausomumu dar ir dėl to, kad nors M. L. ir V. F. nemokėjo lietuvių bei anglų kalbos, visgi jie Lietuvoje galėjo ir susikalbėjo rusų kalba, kuria, jeigu būtų norėję grįžti į Ukrainą, galėjo susikalbėti ir atskridę pirmiau į Lenkiją.

7.2. Atsiliepime V. N. pažymi ir tai, kad Lietuvoje nei M. L., nei V. F. laisvė nebuvo ribojama, jie turėjo gyvenamųjų patalpų raktus, nevaržomai eidavo į parduotuvę ar kitas norimas vietas. V. N. nukentėjusiųjų atžvilgiu jokios prievartos nenaudojo, jų neverbavo, neturėjo tikslo išnaudoti jų priverstiniam darbui, nukentėjusieji nebuvo verčiami dirbti jokių ūkio darbų. Pastarąjį faktą patvirtina liudytojo L. M. parodymai, kad nukentėjusieji visą laiką praleisdavo namuose ir ūkyje nedirbo. Svarbu ir tai, kad pagal liudytojo L. M. parodymus, L. B. įmonėje jis dirbo beveik kiekvieną dieną, kiek daugiau nei metus, todėl, priešingai nei savo apeliaciniame skunde teigia prokuroras, jis galėjo patvirtinti arba paneigti nukentėjusiųjų išnaudojimo priverstiniam darbui faktą. Kad nukentėjusieji nebuvo niekaip išnaudojami matyti ir iš L. B. parodymų, kad iš nuobodulio patys nukentėjusieji prašė kokio nors darbo, tačiau L. B. jų prašymo netenkino, jokių darbų jiems nesiūlė ir nedavė, nes pas jį tuo metu jau dirbo 5 darbuotojai. Taigi nukentėjusiesiems buvo suteiktas laikinas būstas, kol V. N. atvyks ir parveš juos į Ukrainą. Šias faktines aplinkybes ir pretenzijų nuteistajam V. N. nebuvimą baudžiamojo proceso metu patvirtino ir patys nukentėjusieji.

7.3. Nesutinkama ir su prokuroro apeliacinio skundo motyvais dėl 2017 m. rugpjūčio 31 d. Ukrainos teisėsaugos institucijų pareigūnų apklausto M. L. parodymų. Šioje vietoje V. N. pažymi, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, siekiant baudžiamajame procese panaudoti kitoje baudžiamojoje byloje duotus liudytojo (nukentėjusiojo) parodymus, turi būti tikrinto kaltinamojo teisės, susijusios su jų apklausa. Šios teisės turi būti užtikrintos ir tais atvejais, kai teisės aktų nustatyta tvarka gaunami duomenys iš užsienio valstybėje vykusio baudžiamojo proceso (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K‑23-976/2015). Šiuo atveju M. L. parodymai nebuvo tiriami bylos nagrinėjimo teisme metu, jų patikimumas nebuvo tikrinamas ir kitomis BPK numatytomis priemonėmis (M. L. nebuvo pakartotinai apklausiamas), todėl jie negali būti laikomi patikimais. Pabrėžiama ir tai, kad 2015 m. rugpjūčio 11 d. Ukrainos nacionalinės policijos (duomenys neskelbtini) srities vyriausiosios valdybos Kovos su nusikaltimais, susijusiais su prekyba žmonėmis skyriuje V. N. atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl Ukrainos Respublikos baudžiamojo kodekso 149 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų nusikalstamų veikų padarymo, tačiau 2019 m. liepos 30 d. jis buvo nutrauktas, kadangi V. N. veikoje nebuvo nustatyta šio nusikaltimo sudėtis.

7.4. Pasak nuteistojo, atmestini ir prokuroro apeliacinio skundo motyvai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Ukrainos notaro patvirtintais pareiškimais, tuo tarpu Ukrainos teisėsaugos institucijų apklausų protokolais savo išvadų negrindė. Pažymima, kad notaro teisinis statusas ir funkcijos skiriasi nuo Ukrainos teisėsaugos institucijų, t. y. notaras teisiškai įtvirtina teisinius faktus ir neginčijamas fizinių ir juridinių asmenų teises, tokių būdu apsaugodamas teisėtus atitinkamų asmenų ir valstybės interesus. Be to, prokuroras V. N. veiksmus ir jų atitikimą išnaudojimo priverstiniam darbui požymiui iš esmės grindžia 2017 m. spalio 30 d. ir 2017 m. birželio 30 d. kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolais, kuriuose užfiksuoti telefoniniai pokalbiai ir SMS žinutės. Visgi, nėra tiksliai nustatyta, ar minimuose pokalbiuose dalyvavo būtent V. N., nes nebuvo atlikta balso atpažinimo ekspertizė, t. y. nenustatyta, kad balsas, kurį kriminalinės žvalgybos pareigūnai tariamai nurodo kaip nuteistojo V. N., yra tikrai jo. Todėl šie kriminalinės žvalgybos protokolai nepatvirtina prokuroro apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių.

8. Išteisintojo L. B. gynėjas advokatas R. M. taip pat pateikė atsiliepimą į prokuroro apeliacinį skundą, kuriame prašoma prokuroro apeliacinį skundą dėl išteisintojo L. B. atmesti, kaip nepagrįstą.

8.1. Atsiliepime teigiama, kad išteisintasis L. B. nuosekliai teigė, jog V. N. į jį kreipėsi su prašymu leisti dviem Ukrainos Respublikos piliečiams M. L. ir V. F. laikinai, vienai ar dvejoms savaitėms, pagyventi jo fermoje. Kadangi L. B. fermoje turėjo laisvos vietos, sutiko juos apgyvendinti ir pagelbėti bėdoje atsidūrusiems asmenims. Tačiau apie jokį konkretų darbą su V. N. dėl minėtų asmenų kalbėta nebuvo. Ukrainos piliečiai, kol buvo pas L. B., buvo viskuo aprūpinti, o maistas buvo pirktas paties išteisintojo lėšomis, kurios jam nebuvo grąžintos. M. L. ir V. F. buvimo ūkyje metu nebuvo prašomi dirbti ir nedirbo, visgi po kurio laiko jie patys juoko forma, argumentuodami tuo, kad jiems yra nuobodu, prašė duoti jiems darbo, tačiau L. B. darbų jiems nedavė. Neatmetama galimybė, kad įmonės darbuotojai, paprašius patiems nukentėjusiesiems, leido jiems pjauti žolę ar atlikti kitus smulkius buities darbus, tačiau L. B. jiems niekada nedavė jokių nurodymų ir nevertė atlikti jokių darbų, o jeigu Ukrainos piliečiai ką nors ir darė, tai tik savo iniciatyva. Kaltinime nurodytų aplinkybių, kad nukentėjusieji L. B. ūkyje buvo išnaudojami priverstiniam darbui, nepatvirtino ir su L. B. įmone darbo santykiais susiję asmenys. Liudytoja S. L. parodė, jog ukrainiečių darbuotojų nėra mačiusi. Liudytoja D. K. teigė, kad dirbo buhaltere, užsieniečių darbuotojų įmonė nėra įdarbinusi ir jokių sutarčių užsieniečiams neruošė bei jokių piniginių pavedimų jiems neatlikinėjo. Liudytojas L. M., nors ir matė minėtus asmenis, tačiau parodė, kad jie visą laiką buvo name ir jokių darbų neatliko.

8.2. Atsiliepiant į prokuroro argumentus dėl kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokole užfiksuotų reikšmingų pokalbių tarp V. N. ir L. B., pažymima, kad prokuroras remiasi specifiniais pokalbių epizodais, kurie neatitinka viso konteksto. Garso įraše Nr. 3501 V. N. prašo L. B. priimti ukrainiečius, kad jie galėtų dvi savaites pagyventi, dirbti ir pavalgyti, aptaria, kiek jiems reikėtų mokėti už darbą. Garso įraše Nr. 3673 V. N. praneša L. B., kad atveš du Ukrainos piliečius, siūlo duoti jiems darbo, o jeigu nenori, tai neduoti, taip pat nurodo, kad jiems reikia porą dienų pagyventi ir prašo jiems nupirkti maisto bei pažada atiduoti už tai pinigus. Garso įraše Nr. 4788 V. N. aiškina L. B., jog pakanka to, kad nukentėjusieji turi kur miegoti, o jeigu nori, tegul dirba, jeigu nenori, nedirba. Garso įraše Nr. 5733 L. B. klausia V. N. kada pastarasis pasiims juos, o V. N. prašo juos dar palaikyti. Garso įraše Nr. 6020 L. B. klausia V. N., kiek minėti asmenys pas jį gyvens ir kiek dar jiems pirkti maisto. 2017 m. liepos 31 d. darytame įraše L. B. teiraujasi V. N., kada jis paims pas jį gyvenančius ukrainiečius, o V. N. atsako, kad 4 ar 5 dieną (rugpjūčio) ir atveš dar du naujus, kurie irgi dirbs, tačiau L. B. atsako, kad darbininkų jam nereikia. Taigi teisiamajame posėdyje ištirtos pokalbių išklotinės patvirtina, kad L. B. ne kartą minėjo V. N., kad jokio darbo ukrainiečiams neturi, nuolat klausinėjo, kada jis juos pasiims, tuo tarpu prokuroras apeliaciniame skunde pokalbių esmę iškraipė, iš konteksto ištraukė apeliaciniam skundui palankias frazes, nepateikdamas visos pokalbio esmės.

8.3. Atsiliepime sutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsižvelgiant į vieno iš nukentėjusiųjų pareiškimą, į tai, kad abu nukentėjusieji buvo sulaikyti vienu metu ir apklausti tą pačią dieną tos pačios prokurorės, t. y. tokiomis pat aplinkybėmis, bei nesant galimybės apklausti nukentėjusiųjų teisiamajame posėdyje ir patikrinti jų ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, negalima daryti išvados, kad nukentėjusiųjų parodymai patvirtina, jog jie L. B. ūkyje buvo išnaudojami priverstiniam darbui. Be to, nenustačius, kad V. N. padarė BK 147 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą veiką, nenustačius, kad V. N. organizavo Ukrainos piliečių gabenimą į Jungtinę Karalystę išnaudoti priverstiniam darbui, nekyla abejonių, kad L. B. ne tik neturėjo, bet ir negalėjo žinoti apie kaltinime nurodytą neteisėtą V. N. veiką. Tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog L. B. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 147² straipsnio 1 dalyje.

9. Nuteistasis V. N. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2023 m. sausio 11 d. nuosprendį, priimti naują nuosprendį jo atžvilgiu ir pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, BK 302 straipsnio 1 dalį jį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.

9.1. Nuteistojo teigimu, jo ir kitų nuteistųjų, t. y. A. S. bei L. V. nesieja jokie glaudūs tarpusavio ryšiai. Kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokoluose užfiksuotuose telefoniniuose pokalbiuose nėra nei vieno, kuris leistų teigti, kad V. N. pažinotų L. V. ar būtų su juo susijęs, kadangi nenustatyta, jog būtent V. N. dalyvavo minėtuose pokalbiuose. V. N. ir L. V. ryšių nebuvimą teisiamajame posėdyje patvirtinto ir pats L. V., o A. S. nurodė, kad susitarimo su V. N. dėl ukrainiečių gabenimo į užsienį nebuvo. Taigi tarp V. N., A. S. ir L. V. nebuvo jokio išankstinio susitarimo veikti organizuotoje grupėje, todėl V. N. nėra susijęs su jų įvykdyta nusikalstama veika ir jos padarymu suinteresuotas nebuvo, o jo dalyvavimas organizuotoje grupėje grindžiamas prielaidomis.

9.2. Aplinkybė, kad A. S. ieškodavo dokumentų ir juos perleisdavo minėtiems asmenims, nėra niekaip susijusi su nuteistuoju V. N., nes byloje nenustatyta, kad jis būtų prašęs surasti dokumentus šiems asmenims. Taip pat nėra jokio pagrindo teigti, kad V. N. būtų susijęs su S. ir T. T. buvimu Lietuvoje bei jų kelione į Jungtinę Karalystę (per Norvegiją) su trečiųjų asmenų dokumentais. Vien faktas, jog S. ir T. T. nurodė, kad pagal skelbimą bendravo su „(duomenys neskelbtini)“, neleidžia spręsti, jog šie asmenys bendravo būtent su V. N. – Ukrainoje (duomenys neskelbtini) vardas yra populiarus. Be to, S. ir T. T. 2020 m. kovo 12 d. notariškai patvirtino, kad V. N. nepažįsta, o teisiamojo posėdžio metu liudytojas S. T. parodė, kad kelionę surado internete, visus nurodymus gaudavo žinutėmis į telefoną, o prie numerio vardo nebuvo. Visgi, pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių tinkamai neįvertino.

9.3. Nuteistojo apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad jis nebuvo suinteresuotas ir dokumentų M. L. bei V. F. gavimu. Jis kreipėsi į A. S. bei L. B., nes M. L. ir V. F. artimieji paprašė jo pagalbos dėl jų grįžimo į Ukrainą. A. S. parodė, kad V. N. prašymu M. L. bei V. F. jis nuvežė pas L. B. į fermą bei nupirko jiems maisto. L. B. šias aplinkybes patvirtino ir parodė, kad A. S. atvežė minėtus asmenis, jog šie pas jį fermoje pagyventų, kol V. N. parveš juos namo. Taigi prašymas padėti, t. y. nuvežti M. L. ir V. F. į L. B. priklausančias gyvenamąsias patalpas, kol V. N. galės juos paimti ir parvežti giminėms į Ukrainą, pirmosios instancijos teismo manymu, yra neva organizuotos grupės sudarymas, nors iš esmės V. N. veiksmų pobūdis visiškai neatitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 302 straipsnio 1 dalyje, požymių.

10. Nuteistojo A. S. gynėjo A. Alimo apeliaciniame skunde prašoma panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2023 m. sausio 11 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – A. S., nuteistą pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 214 straipsnio 1 dalį, išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių; iš įrodytomis pripažintų faktinių aplinkybių pašalinti A. S. bendrininkavimą organizuotoje grupėje; už BK 302 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą A. S. skirti švelnesnę bausmę – baudą, artimą sankcijos minimumui, bet ne daugiau nei 100 MGL; netenkinus šių prašymų – Šiaulių apygardos teismo 2023 m. sausio 11 d. nuosprendį pakeisti ir iš įrodytomis pripažintų faktinių aplinkybių pašalinti A. S. bendrininkavimą organizuotoje grupėje, A. S. pripažinti kaltu pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, BK 214 straipsnio 1 dalį, skiriant jam baudą, artimą sankcijos minimumui, bet ne daugiau nei 100 MGL, pripažinti kaltu pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, 302 straipsnio 1 dalį, skiriant baudą, artimą sankcijos minimumui, bet ne daugiau nei 100 MGL; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinti ir paskirti subendrintą bausmę – iki 100 MGL dydžio baudą.

10.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad organizuotos grupės buvimas skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo konstatuotas formaliai, neargumentuojant, kokie nuteistųjų veiksmai ir byloje esantys įrodymai patvirtina tokios grupės buvimą. Tuo tarpu įvertinus A. S. veiksmus pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nustatytus kriterijus, darytina išvada, kad jam inkriminuotoje nusikalstamoje veikoje, numatytoje BK 302 straipsnio 1 dalyje, organizuotos grupės požymio nėra. Byloje neįrodytas išankstinis A. S. susitarimas veikti bendrai, taip pat kad jis, susitaręs vykdyti nusikalstamą veiką su kitais nuteistaisiais byloje, iš anksto aptarė, suderino svarbiausius bendros nusikalstamos veikos momentus. Neteisėtas dokumentų įgijimas buvo nulemtas siekiu padėti Ukrainos piliečiams, kurie patys prašė pagalbos nuvykti į Jungtinę Karalystę ir prisiėmė riziką, jog reikės naudotis A. S. ir L. V. jiems surastais svetimais asmens dokumentais. Pasak advokato, nenustatyti ir organizuotai grupei privalomi tamprūs A. S. ryšiai su kitais nuteistaisiais, neįrodytas A. S. suvokimas priklausant organizuotai grupei bei sutariant daryti apysunkį nusikaltimą, numatytą BK 302 straipsnio 1 dalyje. Taigi byloje nėra nei tiesioginių, nei netiesioginių įrodymų apie galimą A. S. žinojimą, jog jis vykdo tam tikrą užduotį ir savo veiksmais prisideda prie to. Nuteistasis neginčija, jog kartu su L. V. jis neteisėtai disponavo svetimais asmens dokumentais, turėdami tikslą jį perduoti ukrainiečiams, tačiau tai negali būti vertinama kaip nusikalstamos veikos padarymas veikiant organizuotoje grupėje.

10.2. Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su A. S. nuteisimu pagal BK 214 straipsnio 1 dalį. Teigiama, kad BK 214 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos objektas – finansų sistema. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 55 „Dėl teismų praktikos nusikalstamų veikų finansų sistemai baudžiamosiose bylose“ 6 punkte ir 1997 m. liepos 30 d. Europos Komisijos rekomendacijos Nr. 97/489/EB „Dėl operacijų elektroninėmis mokėjimo priemonėmis ir jas išleidusių ir turinčių asmenų santykių“ nuostatose įtvirtinti elektroninės mokėjimo priemonės/instrumento apibrėžimai rodo, kad vienas esminių šios priemonės požymių yra jos paskirtis – atitinkamų piniginių operacijų vykdymas, atsiskaitant ne grynaisiais pinigais. Tuo tarpu nuteistasis A. S. banko kortelę iš A. S. įgijo ne kaip mokėjimo instrumentą, kuriuo būtų galima vykdyti atitinkamas pinigines operacijas, o tik kaip papildomą asmens identifikavimo priemonę. Taigi jis savo veiksmais nesiekė įgyti mokėjimo kortelę ir jos pagalba inicijuoti bei vykdyti pinigines operacijas. Įgydamas šią kortelę A. S. žinojo ir aiškiai suvokė, jog kortelėje jokių piniginių lėšų nėra, todėl kortelės panaudojimas pagal jos tiesioginę paskirtį buvo neįmanomas. Taip pat byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad mokėjimo kortelė atitinkamu laikotarpiu nebuvo užblokuota, padirbta ir pan. Esant šiems duomenims, pasak advokato, darytina pagrįsta išvada, kad A. S. veiksmuose nebuvo tyčios disponuoti mokėjimo kortele kaip finansine mokėjimo priemone, todėl jokios grėsmės ar pavojaus BK 214 straipsnio objektui ir saugomoms vertybėms sukelta nebuvo. Svarbu ir tai, kad esant mokėjimo priemonės savininko arba teisėto naudotojo sutikimui dėl konkrečių trečiojo asmens veiksmų (pvz., dėl mokėjimo priemonės panaudojimo atliekant apibrėžtos pinigų sumos finansinę operaciją), tokie trečiojo asmens veiksmai paprastai nelaikomi neteisėtais BK 214 straipsnio prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K‑77‑1073/2020). Tokiu būdu, pasak nuteistojo gynėjo, A. S. nesuvokė, jog negaliojančios elektroninės mokėjimo kortelės įgijimas nagrinėjamu atveju yra neteisėtas.

10.3. Pirmosios instancijos teismas nors ir teisingai vadovavosi nusikaltimo padarymo metu galiojusiu teisiniu reguliavimu, tačiau nepagrįstai ir nemotyvuotai nuteistajam A. S. skyrė didesnę baudą nei galimos baudos vidurkis pagal nusikaltimo sunkumą. Skirdamas bausmę, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nuteistojo vaidmuo darant nusikalstamas veikas buvo itin aktyvus, tačiau nepagrindė kaip šie aktyvūs veiksmai pasireiškė. Kasacinės instancijos teismo praktikoje laikomasi nuomonės, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai: bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį, be to, būtina atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-28/2012, 2K-316/2014, 2K-7-2-699/2016). Pažymėtina ir tai, kad už pavienes nusikalstamas veikas, numatytas BK 214 straipsnio 1 dalyje ir 302 straipsnio 1 dalyje, teismai panašiose bylose, dalyje dėl kaltinamuosius charakterizuojančių duomenų, tokių griežtų bausmių neskiria.

10.4. Apeliaciniame skunde advokatas nesutinka ir su A. S. paskirtomis bausmėmis, Jo teigimu, A. S. jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė 2017 m. kovo 28 d., 2017 m. rugpjūčio 8 d. jam buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą ir tą pačią diena jis buvo apklaustas, 2018 m. kovo 29 d. ir 2018 m. balandžio 3 d. A. S. buvo apklaustas papildomai. Kaltinamasis aktas nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje buvo surašytas 2021 m. gegužės 19 d. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuo 2018 m. balandžio 3 d. A. S. jokiuose procesiniuose veiksmuose nedalyvavo, todėl byla nėra sudėtinga ar didelės apimties, kad pateisintų ketverių metų ikiteisminio tyrimo atlikimą ir beveik dvejų metų bylos nagrinėjimą teisme. Be to, A. S. savo kaltę dėl BK 302 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, išskyrus organizuotos grupės požymį, pripažino visiškai ir gailėjosi, taip pat pripažino, jog kaltinime pagal BK 214 straipsnio 1 dalį nurodytus veiksmus jis atliko, nesutikdamas tik su teismo vertinimu, kad šie jo veiksmai laikomi nusikaltimu ir , kad jie buvo padaryti veikiant organizuotoje grupėje. Bylos nagrinėjimo metu A. S. davė išsamius parodymus, paaiškino visas jam žinomas faktines aplinkybes, nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teismo nesislėpė. Jis teisiamas pirmą kartą, dirba, padarė teigiamas išvadas dėl padarytos nusikalstamos veikos, per bylos nagrinėjimo laiką nepadarė jokio naujo nusikaltimo, todėl skundžiamu nuosprendžiu jam paskirta bausmė neatitinka protingumo ir proporcingumo principų.

11. Nuteistojo L. V. gynėjo M. B. apeliaciniame skunde prašoma: panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2023 m. sausio 11 d. nuosprendžio dalį, kurioje L. V. buvo pripažintas kaltu pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 214 straipsnio 1 dalį, šioje dalyje priimti naują nuosprendį ir L. V. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių; pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2023 m. sausio 11 d. nuosprendžio dalį, kurioje L. V. buvo pripažintas kaltu pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 302 straipsnio 1 dalį, šiuos L. V. veiksmus kvalifikuoti pagal BK 302 straipsnio 1 dalį, už šios nusikalstamos veikos padarymą skirti jam 100 MGL (3 766 Eur) dydžio baudą, į bausmės laiką įskaitant laikino sulaikymo laiką nustatant, kad L. V. paskirta galutinė bauda yra 96 MGL (3 615,36 Eur); arba pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2023 m. sausio 11 d. nuosprendžio dalį, kurioje L. V. buvo pripažintas kaltu pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 302 straipsnio 1 dalį, šiuos L. V. veiksmus kvalifikuoti pagal BK 302 straipsnio 1 dalį, už šios nusikalstamos veikos padarymą skirti jam 100 MGL (3 766 Eur) dydžio baudą; pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2023 m. sausio 11 d. nuosprendžio dalį, kurioje L. V. buvo pripažintas kaltu pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 214 straipsnio 1 dalį, šiuos L. V. veiksmus kvalifikuoti pagal BK 214 straipsnio 1 dalį, už šios nusikalstamos veikos padarymą skirti jam 100 MGL (3 766 Eur) dydžio baudą; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šias bausmes subendrinti apėmimo būdu ir L. V. paskirti galutinę subendrintą bausmę – 100 MGL (3 766 Eur) baudą, į jos laiką įskaitant laikino sulaikymo laiką, nustatant, kad L. V. paskirta galutinė bauda yra 96 MGL (3 615,36 Eur).

11.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad, grįsdamas savo išvadas dėl L. V. kaltės pagal BK 214 straipsnio 1 dalį, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad, L. V. teigimu, A. S. pasas, kuriame kratos metu buvo rasta ir banko mokėjimo kortelė, buvo paliktas jo namuose ant stalo, ten pragulėjo gal savaitę, gal dvi dienas, todėl L. V. versija, jog pase buvusios banko kortelės jis nematė ir savo namuose nelaikė, atmetama kaip nepagrįsta. Visgi, pagal formuojamą kasacinės instancijos teismo praktiką, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Kaip nurodė A. S., A. S. pasą ir banko kortelę I. V. namuose galimai paliko A. S., o apie tai, kad į pasą yra įdėta banko mokėjimo kortelė, L. V. nesakė. Be to, faktą, kad dėl paso perdavimo bendravo tik su A. S. ir L. V. niekada nematė, patvirtino ir pats paso savininkas A. S.. Lietuvos Respublikos piliečio pasas yra kietais, neskaidriais viršeliais, o kaip parodė ir pats nuteistasis L. V., paso jis nevartė ir jo vidaus turinio netikrino, tai reiškia, kad jis nematė, jog į pasą yra įdėta ir banko mokėjimo kortelė. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad banko mokėjimo kortelė buvo ne šiaip kur nors padėta L. V. mamos namuose (juose gyvena ir L. V.), o įdėta į A. S. išduotą Lietuvos Respublikos piliečio pasą (tarp jo lapų). Atsižvelgdamas į šių duomenų visumą, L. V. gynėjas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju turėjo būti nustatytas ir įrodytas ne tik svetimos mokėjimo priemonės laikymo faktas, tačiau ir tai, kad ją laikęs asmuo suvokė savo veiksmus ir siekė taip elgtis, t. y. laikyti banko mokėjimo kortelę savo dispozicijoje be savininko žinios.

11.2. Apelianto teigimu, skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvai nėra pakankami, kad L. V. ir A. S. veiksmai būtų vertinami kaip labiau organizuoti, o ne tiesiog bendrai atlikti. Byloje, pasak advokato, nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad L. V. buvo susitaręs su kitais bendrininkais daryti nusikaltimą, juo labiau suvokęs, kad jis priklauso organizuotai grupei. Šias aplinkybes patvirtina ir L. V. savo parodymuose, nurodydamas, kad A. S. jis pažinojo, nes jie gyveno (duomenys neskelbtini) mieste, kurį laiką jis buvo leidęs A. S. gyventi jam priklausančiame bute, todėl juos siejo elementari pažintis, o ne tikslas daryti organizuotus nusikaltimus. Byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, kad pagal L. V. objektyviai atliktus veiksmus ir vidinį šių veiksmų motyvų bei tikslų suvokimą, jis veikė aukštesnio organizuotumo grupės sudėtyje. Visus veiksmus, susijusius su neteisėtu disponavimu svetimais kitų asmenų vardu išduotais asmens dokumentais (tiek pagal BK 214 straipsnio 1 dalį, tiek pagal BK 302 straipsnio 1 dalį), L. V. atliko veikdamas su A. S. bendrai, bet ne organizuotoje grupėje.

11.3. Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su L. V. paskirtomis bausmėmis. Teigiama, kad nors pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į L. V. atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes bei jo mažiau aktyvų vaidmenį darant nusikaltimus, skyrė jam baudas, kurios yra mažesnės nei BK 47 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytos baudos vidurkis, visgi teismo motyvai dėl bausmės dydžio nėra pagrįsti ir neatitinka teisingumo, proporcingumo ir protingumo kriterijų. Jeigu teismas panaikintų L. V. dalyvavimą organizuotoje grupėje, nebeliktų jokių L. V. neigiamai charakterizuojančių aplinkybių. Be to, įvertintina ir tai, kad pirmosios instancijos teismo L. V. paskirta bausmė, nors ir yra švelnesnė, tačiau labai artima bausmės vidurkiui, t. y. už BK 302 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką teismas jam skyrė 450 MGL dydžio baudą, kai bausmės vidurkis yra 500 MGL, tuo tarpu už BK 214 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką teismas jam skyrė 300 MGL dydžio baudą ir nors šis dydis yra daug mažesnis už bausmės vidurkį, tačiau tai jokios reikšmės neturi, kadangi skiriant L. V. galutinę subendrintą bausmę, abi jam skirtos baudos buvo subendrintos apėmimo būdu.

11.4. Skundžiamame nuosprendyje, pasak nuteistojo gynėjo, nebuvo įvertinta ir šio baudžiamojo proceso trukmė. Nuo pirmojo procesinio veiksmo su L. V. atlikimo 2017 m. rugpjūčio 7 d. iki pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo dienos praėjo daugiau nei penkeri metai ir penki mėnesiai. Ir nors šio baudžiamojo proceso trukmės klausimas buvo keliamas baigiamųjų kalbų metu, tačiau skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas apie tai nepasisakė. L. V. kaltės dėl ilgos baudžiamojo proceso trukmės nėra, todėl remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika šiuo klausimu, galima pagrįstai tvirtinti, kad L. V. teisė į įmanomai trumpiausią bylos nagrinėjimą buvo pažeista, todėl yra pagrindas tinkamai kompensuoti pernelyg ilgo baudžiamojo proceso sukeltus nepatogumus, skiriant L. V. švelnesnes bausmes.

12. Teismo posėdyje išteisintasis L. B. bei jo ir nuteistųjų A. S., V. N. ir L. V. gynėjai prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti, nuteistojo V. N. ir nuteistųjų A. S. bei L. V. gynėjų apeliacinius skundus tenkinti. Prokuroras prašė prokuroro N. Puškoriaus skundą tenkinti, o nuteistojo V. N. ir nuteistųjų A. S. bei L. V. gynėjų apeliacinius skundus atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro N. Puškoriaus, nuteistojo V. N., nuteistųjų A. S. ir L. V. gynėjų apeliaciniai skundai atmetami.

13. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, susipažinusi su apeliacinių skundų argumentais ir baudžiamosios bylos duomenimis, atlikusi įrodymų tyrimą, kurio metu buvo apklaustas išteisintasis L. B., konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, ir nuteistuosius V. N., L. V. ir A. S. pagrįstai pripažino kaltais pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 302 straipsnio 1 dalį, L. V. ir A. S. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 214 straipsnio 1 dalį, o V. N. ir A. S. išteisino pagal BK 147 straipsnio 1 dalį, L. B. – pagal BK 147¹ straipsnio 1 dalį. Už nustatytas nusikalstamas veikas teismas nuteistiesiems paskyrė teisingas, tinkamai individualizuotas bausmes.

Dėl V. N. ir A. S. atsakomybės pagal BK 147 straipsnio 2 dalį, L. B. atsakomybės pagal BK 147² straipsnio 1 dalį

14. BK 147 straipsnyje nustatyta prekybos žmonėmis veika – tai įvairūs sandoriai, kurių objektas yra žmogus (pardavimas, pirkimas, kitoks perleidimas ar įgijimas, verbavimas, gabenimas ar laikymas nelaisvėje žmogaus) ir kurie sudaromi siekiant išnaudoti tą žmogų. Prekybos žmonėmis atveju svarbu, kad su asmeniu yra elgiamasi lyg su daiktu, juo disponuojama kaip preke, varžoma jo laisvė ir valia. Prekyba žmonėmis yra priskiriama nusikaltimams asmens laisvei. Būtinas prekybos žmonėmis požymis yra ir jo priešingumas žmogaus laisvei, siejamas su tam tikru piktavališku poveikiu nukentėjusiajam, leidžiančiam palenkti šio asmens valią, kontroliuoti ir įtraukti jį į išnaudojimą. Šis poveikis gali būti padaromas tokiais alternatyviais būdais: 1) panaudojant fizinį smurtą ar grasinimus arba 2) kitaip atimant galimybę priešintis, arba 3) pasinaudojant nukentėjusio asmens priklausomumu ar pažeidžiamumu, arba 4) panaudojant apgaulę, arba 5) priimant ar sumokant pinigus, arba 6) gaunant ar suteikiant kitokią naudą asmeniui, kuris faktiškai kontroliuoja nukentėjusį asmenį, jeigu kaltininkas žinojo arba siekė, kad nukentėjęs asmuo, nesvarbu, ar jis sutiko, būtų išnaudojamas. Objektyvieji prekybos žmonėmis požymiai BK 147 straipsnio dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padarytas bent vienas nurodytų veiksmų (sandoriai), atliktų bent vienu iš jame nurodytų alternatyvių būdų, žinant arba siekiant, kad nukentėjęs asmuo būtų išnaudojamas bet kuria nurodyta išnaudojimo forma. Šis nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad įgyja, perleidžia, verbuoja, gabena ar laiko nelaisvėje kitą žmogų, žino, kad siekiant kontrolės prieš šį žmogų buvo ar bus naudojamas smurtas, grasinimai, apgaulė, piktnaudžiaujama jo priklausomumu ar pažeidžiamumu arba sumokama jį kontroliuojančiam asmeniui, siekia, kad šis žmogus būtų jo ar kitų asmenų išnaudojamas prostitucijai, pornografijai ar priverstiniam darbui, arba nors to ir nesiekia, bet žino apie tai ir nori taip veikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-487/2014, 2K-156-699/2018, 2K-281-489/2019).

15. Pagal BK 147² straipsnio 1 dalį atsako tas, kas naudojosi žmogaus darbu ar teikiamomis paslaugomis, įskaitant prostituciją, žinodamas ar turėdamas ir galėdamas žinoti, kad asmuo šį darbą dirba ar šias paslaugas teikia dėl to, kad jam išnaudojimo tikslais buvo panaudotas fizinis smurtas, grasinimai, apgaulė arba kiti BK 147 straipsnyje nurodyti būdai. Objektyviai ši nusikalstama veika pasireiškia naudojimusi žmogaus darbu ar atliekamomis paslaugomis, įskaitant prostituciją. Subjektyvioji nusikalstamos veikos – naudojimosi asmens priverstiniu darbu ar paslaugomis – sudėties pusė pasireiškia tiesiogine tyčia, t. y. asmuo suvokia, kad tokiu darbu ar paslaugomis naudojasi, ir nori taip veikti. BK 147² straipsnio 1 dalyje nurodyti ir papildomi subjektyviąją nusikalstamos veikos pusę apibūdinantys požymiai: arba kaltininko žinojimas, arba galėjimas ir turėjimas žinoti, kad nukentėjusio asmens laisva valia yra palaužta panaudojus fizinį smurtą, grasinimus, apgaulę ar pasinaudojus nukentėjusio asmens priklausomumu ar pažeidžiamumu, priėmus ar sumokėjus pinigus arba gavus ar suteikus kitokią naudą asmeniui, kuris faktiškai kontroliuoja nukentėjusį asmenį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-9-689/2019).

16. Apeliaciniame skunde prokuroras nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir teigia, kad priimdamas tokį procesinį sprendimą apygardos teismas nepagrįstai neįžvelgė apgaulės V. N. ir A. S. veiksmuose, neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusieji M. L. ir V. F. nagrinėjamoje situacijoje buvo pažeidžiami – jie buvo svetimoje valstybėje, nemokėjo lietuvių kalbos, neturėjo lėšų pragyvenimui, už darbą L. B. ūkyje jiems nebuvo mokamas atlyginimas, o teisiamajame posėdyje jie nebuvo apklausti tik dėl esamos karo situacijos Ukrainoje. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija su prokuroro motyvais nesutinka ir sprendžia, kad skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. N. ir A. S. pagal BK 147 straipsnio 2 dalį buvo išteisinti pagrįstai.

17. Teisėjų kolegija sutinka su prokuroru, kad bylos duomenimis yra patikimai nustatyta, jog V. N., A. S. ir L. V. vertėsi nelegalių migrantų gabenimu. Nors V. N. apskritai neigė bet kokias sąsajas su minėta veikla, ši aplinkybė yra įrodyta bylos duomenimis. Apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu V. N. parodė, kad M. L. ir V. F. giminės paprašė jo parvežti šiuos asmenis iš užsienio – Lietuvos, nes į pabaigą ėjo jų vizų galiojimo laikas. Kaip jie papuolė į Lietuvą, jis nežino (25 t., b. l. 1–8). 2017 m. rugpjūčio 8 d. apklausos ikiteisminio metu V. N. teigė, kad 2017 m. rugpjūčio 6 d. savo mikroautobusu „VW Transporter“ jis atvažiavo į Lietuvą; su savimi jis vežėsi ir Ukrainos Respublikos piliečius, kurių dalį jis paėmė Lenkijos Respublikoje, buvo pažadėjęs jiems surasti darbą Europoje; atvykęs į Lietuvos Respubliką, jis nuvažiavo pas L. B., nes iš jo turėjo paimti du pas jį apsistojusius ukrainiečius – M. L. ir V. F.; A. S. nepažįsta (1 t., b. l. 137–138). Apklausiamas 2017 m. rugsėjo 19 d. V. N. tas pačias aplinkybės aiškino dar kiek kitaip. Šios apklausos metu jis jau neneigė pažįstantis A. S., teigė, kad su juo bendraudavo dėl automobilių pirkimo-pardavimo, kartais su juo susiskambindavo dėl darbo Lietuvoje, nes norėjo čia įsidarbinti pats ir padėti surasti darbą kitiems Ukrainos Respublikos piliečiams; A. S. jokio konkretaus darbo nesiūlė, bet sakė, kad Vilniuje galima susirasti darbą statybose ar tapti vairuotoju; dėl darbo Lietuvoje jis klausė ir L. B., tačiau šis paaiškino, kad siekiant įsidarbinti Lietuvoje yra reikalinga darbo viza, todėl jokio darbo nesuteikė; Ukrainoje jis neieškojo asmenų, norinčių įsidarbinti Lietuvoje, jis tik kartais už atlygį nuveždavo Ukrainos Respublikos piliečius į Lenkijos Respubliką; sulaikymo dieną į Lietuvą jis atvyko norėdamas iš L. B. paimti du Ukrainos Respublikos piliečius ir juos pargabenti į Ukrainą; tai padaryti jo prašė vieno jo motina, nes šio asmens vizos galiojimo laikas ėjo į pabaigą; nežino, kur šie asmenys gyveno iki patekimo į L. B. fermą, tačiau vieno jų motinai paprašius juos pargabenti, jis prašė L. B., kad šis juos priimtų nemokamai pagyventi, jam jų buvo gaila (1 t., b. l. 144–147).

18. Šie V. N. parodymai ne tik nesutampa tarpusavyje, bet ir prieštarauja A. S. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu pateiktai įvykių versijai. Jo teigimu, V. N. jis pažįsta jau penkerius metus. Išsikalbėjo su šiuo ir sutarė, kad reikia padėti ukrainiečiams susirasti darbą. Kelis ukrainiečius įdarbino Lietuvos transporto įmonėse, tačiau dauguma jų norėjo dirbti Jungtinėje Karalystėje. V. N. prašė padėti su tuo. Jis (A. S.) pažinojo L. V., kuris gyveno Jungtinėje Karalystėje. Jiems kilo idėja, kad ukrainiečiai galėtų vykti į Jungtinę Karalystę su skolintais lietuviškais dokumentais. Tokiu būdu, jie padėjo išvažiuoti ukrainiečių porai (vyrui ir moteriai), buvo parinkę jiems dokumentus, bet sužinojo, kad jiems nepavyko, jie buvo sulaikyti ir deportuoti į Ukrainą. Dar buvo M. L. ir V. F., kuriems taip pat padėjo parinkti dokumentus ir bandė padėti jiems nuvykti į Jungtinę Karalystę, tačiau jiems taip pat nepavyko. Jiems nepasisekus, su juo susisiekė V. N. ir prašė jiems padėti sugrįžti. Su jo (A. S.) pagalba M. L. ir V. F. sugrįžo į Lietuvą. Tada V. N. paprašė juos nuvežti pas L. B. į ūkį, kad jie ten pabūtų, kol jis atvažiuos į Lietuvą ir juos pasiims. Jis nupirko šiems ukrainiečiams maisto ir nuvežė pas L. B.. Kai ukrainiečiai atvažiuodavo, pirmas tikslas būdavo juos apgyvendinti, po to – rasti į juos panašių Lietuvos Respublikos piliečių asmens dokumentus. M. L. ir V. F. sutiko su svetimais dokumentais vykti į Jungtinę Karalystę. Jie skrido iš Kauno į (duomenys neskelbtini), A. S. skrido kartu su jais. Tačiau (duomenys neskelbtini) jie buvo sulaikyti. A. S. teigimu, jis tik stengėsi padėti, M. L. ir V. F. nepavykus nuvykti į Jungtinę Karalystę, jų nepaliko likimo valioje – padėjo sugrįžti, paprašytas V. N., nuvežė juos pas L. B.; su M. L. ir V. F. apie jų darbą L. B. ūkyje nekalbėjo (24 t., b. l. 188–194). Šiuos A. S. parodymus, kiek jie susiję su ukrainiečių gabenimu į Jungtinę Karalystę, teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir L. V., papildomai nurodydamas tik tiek, kad V. N. jis nepažinojo, visus veiksmus derino tik su A. S., jokių V. N. nurodymų jis negaudavo (24 t., b. l. 180–185).

19. Apibendrinant tiek šiuos, tiek ir skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išsamiai aptartus nuteistųjų A. S. ir L. V. parodymus matyti, kad abu padėjo į Jungtinę Karalystę norintiems išvykti Ukrainos Respublikos piliečiams. Nuteistieji išsamiai paaiškino Ukrainos Respublikos piliečių patekimo į Jungtinę Karalystę schemą. A. S. teigimu, ukrainiečius, norinčius įsidarbinti Jungtinėje Karalystėje, jam nurodydavo arba V. N., arba į jį jie kreipdavosi patys. A. S., padedamas L. V., parūpindavo ukrainiečiams Lietuvos Respublikos piliečių asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus, kurie buvo būtini ukrainiečiams siekiant patekti į Jungtinę Karalystę, kadangi jiems išduodama Šengeno viza Jungtinėje Karalystėje negaliojo. Visi ukrainiečiai žinojo, kokiu būdu jie keliauja į Jungtinę Karalystę ir tam neprieštaravo. Šiam tikslui Lietuvos Respublikoje jie surasdavo į ukrainiečius panašius asmenis, pasiskolindavo, nuomodavo arba kitokiais būdais įgydavo jų asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus ir perduodavo juos ukrainiečiams. Tam tikrais atvejais Ukrainos Respublikos piliečiams tekdavo pakeisti savo išvaizdą, kad ji atitiktų Lietuvos Respublikos piliečių asmens dokumentuose užfiksuotų asmenų nuotraukas.

20. Dėl ukrainiečių įdarbinimo L. B. ūkyje aplinkybių L. V. parodė, kad apie ukrainiečių darbą Lietuvos Respublikoje, jis nieko nežinojo, o A. S. nurodė, kad buvo įdarbinęs vos kelis ukrainiečius Lietuvos transporto įmonėse, kategoriškai neigdamas, jog Ukrainos Respublikos piliečiai buvo įdarbinami ir L. B. ūkyje, pažymėdamas, kad M. L. ir V. F. ten buvo nuvežti tik tada, kai jiems nepavyko patekti į Jungtinę Karalystę, ir tik tam, kad iš ten juos paimtų ir atgal į Ukrainos Respubliką pargabentų V. N.. A. S., be kita ko, patvirtino ir tai, kad visų ukrainiečių tikslas buvo susijęs ne su darbu Lietuvoje, bet su jų išvykimu į Jungtinę Karalystę, todėl jis buvo suinteresuotas padėti ukrainiečiams išvykti iš Lietuvos Respublikos, bet ne įdarbinti juos Lietuvoje.

21. Pagrindo netikėti A. S. parodymais šioje dalyje, teisėjų kolegija neįžvelgia. Juos iš dalies patvirtino L. V., jie atitinka ir kitus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatytus duomenis. Būtent A. S. įvardintą Ukrainos Respublikos piliečių gabenimo į Jungtinę Karalystę schemą patvirtino ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu apklausti Ukrainos Respublikos piliečiai T. T. (buvusi Č.) ir S. T.. Jie paaiškino, kad ieškojo darbo užsienyje ir internete surado skelbimą, kuriame buvo nurodyta, kad gali padėti surasti darbą Jungtinėje Karalystėje. Paskambino skelbime nurodytu telefono numeriu. Kas atsiliepė skelbime nurodytu numeriu, nežino, asmeniškai su tuo asmeniu susitikę nebuvo, bet jis prisistatė (duomenys neskelbtini) vardu, o skelbime prie telefono numerio buvo pažymėta „(duomenys neskelbtini)“. Jiems buvo paaiškinta, kad už patekimą į Jungtinę Karalystę jie bus skolingi 4000–4500 svarų, kuriuos jie galės grąžinti dirbdami Jungtinėje Karalystėje. Nusiuntė savo nuotraukas (duomenys neskelbtini). Jos buvo reikalingos tam, kad (duomenys neskelbtini) galėtų surasti Lietuvos Respublikos piliečių, panašių į juos, asmens dokumentus. Jiems atvykus į Lietuvą 2017 m. kovo 20 d., jie buvo nuvežti į butą, kur buvo apgyvendinti. Jie turėjo buto raktus, galėjo iš jo bet kada išeiti. Už butą, kelionę į oro uostą, bilietus į Norvegiją, iš kurios jie turėjo skristi į Londono oro uostą, jie nemokėjo, už visas jiems suteiktas paslaugas turėjo atsiskaityti jau pradėję dirbti Jungtinėje Karalystėje. Lietuvoje jie išbuvo 7 dienas. Po to, į butą atvykęs vyras jiems padavė Lietuvos Respublikos piliečių, galimai R. S. ir I. M., asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus, lėktuvo bilietus ir nuvežė juos į oro uostą. Jiems atvykus į Norvegijos oro uostą, jie buvo apieškoti ir tarp jų daiktų buvo rasti Ukrainos Respublikos piliečių pasai kelionėms į užsienį. Juos sulaikė ir deportavo į Ukrainos Respubliką, penkerius metus uždrausdami atvykti į Šengeno zonos valstybes (23 t., b. l. 166–171, 24 t., b. l. 107–111).

22. Šie liudytojų parodymai sutapo su jų Ukrainos Respublikos teisėsaugos pareigūnams nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis (15 t., b. l. 103–112, 151–160, t. 17, b. l. 23–31, 64–72), atitiko ir A. S. bei L. V. teisiamojo posėdžio metu pateiktą įvykių versiją, todėl pagrindo jais netikėti, teisėjų kolegija neįžvelgia. Nors nurodyti konkrečių asmenų, padėjusių jiems suorganizuoti kelionę į Jungtinę Karalystę, duomenų T. T. (buvusi Č.) ir S. T. negalėjo, tačiau sugretinus jų parodymus su A. S. ir L. V. teisiamojo posėdžio metu nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, nėra pagrindo abejoti, kad šiuo atveju kalbama būtent apie A. S., veikusio Lietuvos Respublikoje ir apgyvendinusio asmenis L. V. priklausančiame bute, perdavusio jiems Lietuvos Respublikos piliečių asmens dokumentus ir lėktuvų bilietus, bei V. N. veiksmus, ką teisiamojo posėdžio metu betarpiškai patvirtino ir pats A. S., nuosekliai papasakojęs T. T. (buvusi Č.) ir S. T. kelionės į Jungtinę Karalystę aplinkybes, betarpiškai sutapusias su pirmiau paminėtų liudytojų parodymais. Svarbu ir tai, kad, šių liudytojų teigimu, apie galimybę išvykti į Jungtinę Karalystę, jie sužinojo iš internete rasto skelbimo, kuriame šalia telefono numerio buvo nurodytas įrašas „(duomenys neskelbtini)“, o paskambinus skelbime nurodytu telefono numeriu, asmuo jiems prisistatė (duomenys neskelbtini) vardu. Iš šių duomenų aišku, kad T. T. (buvusi Č.) ir S. T. telefonu bendravo būtent su V. N.. Tokią išvadą teisėjų kolegijai leidžia daryti aplinkybės, kad būtent jis gyveno Ukrainos Respublikos teritorijoje, žinojo ukrainiečių kalbą ir galėjo laisvai susikalbėti su jokios kitos kalbos nežinančiais asmenimis, būtent jis turėjo galimybę naudotis ukrainietišku mobiliojo ryšio telefono numeriu, o jo vardas sutapo su šiems asmenims telefonu prisistačiusio asmens vardu. Liudytojai patvirtino, kad šis asmuo jiems davė nurodymus, kur jie turi vykti, su juo buvo kalbama apie jų darbo užmokestį ir atsiskaitymo už jiems suteiktą pagalbą tvarką, būtent jam buvo siunčiamos jų nuotraukos, siekiant gauti į juos panašių Lietuvos Respublikos piliečių asmens dokumentus, kas kartu su A. S. ir L. V. teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, paneigia V. N. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pateiktą versiją, jog apie ukrainiečių gabenimą į Jungtinę Karalystę jam nebuvo žinoma.

23. Šią V. N. versiją paneigia ir kriminalinės žvalgybos metu užfiksuotų duomenų visuma. Komentuojamų pokalbių analizė patvirtina, kad V. N. Ukrainos Respublikoje surasdavo ukrainiečius, norinčius išvykti dirbti į Jungtinę Karalystę, ir pateikdavo A. S. jų nuotraukas, pagal kurias vėliau jiems buvo ieškoma į juos panašių Lietuvos Respublikos piliečių asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų. Viską suderinęs su A. S., V. N. ukrainiečius išsiųsdavo į Lietuvą, kur juos pasitikdavo A. S., apgyvendindavo juos L. V. priklausančiame bute ir, kartu su L. V., rūpindavosi tiek į juos panašių Lietuvos Respublikos asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų, tiek ir bilietų, reikalingų jų nuvykimui į Jungtinę Karalystę, suradimu. Viskuo pasirūpinus, ukrainiečiai buvo išvežami į oro uostą. Pvz., 2017 m. vasario 22 d. telefoninio pokalbio metu A. S. skundžiasi V. N., kad jis jam atsiuntė ne tuos ukrainiečius, nurodo, jog nepavykus jų sutvarkyti (t. y. gauti jiems Lietuvos Respublikos piliečių asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų) jie bus išsiųsti atgal – „<...> tu supainiojai ten numerius, <...> aš tau pasakiau 39-ą, o tu atsiuntei antrą, <...> dar pabandysiu ką nors padaryti, jeigu ne, viską siunčiu atgal <...>“ (19 t., b. l. 116); 2017 m. vasario 24 d. A. S. informuoja V. N., kad vieno ukrainiečio jam nepavyko sutvarkyti, todėl siunčia jį atgal, V. N. nurodo, kad atsiųs jam naujus ukrainiečius – „<...> na žiūrėk, negaliu aš nieko padėti ten tam, <...> siunčiu atgal, tik nežinau kur, <...> tai mašinai aš niekaip nerasiu atsarginių dalių, stengiausi, bandžiau, na neišeina, <...> ryt iš ryto aš tau atsiųsiu visus tokius gerus senus vairuotojus, na tokius, kurie moka važiuoti <...>“ (19 t., b. l. 116–118); 2017 m. vasario 27 d. V. N. informuoja A. S., kad rado du naujus ukrainiečius, A. S. prašo atsiųsti jų nuotraukas – „<...> aš turiu dvi naujas dabar, naujus du vairuotojus. Eee, galiu dabar atiduoti. Na viena, viena šimtas procentų tau tiks, o kita, na šiaip sau <...> Na naujos? Viskas, kas nauja, gali man rodyti. Supranti, jeigu labai geros... <...> Nagi parodyk, galbūt ir duosiu <...> aš tau tuoj atsiųsiu <...>“ (19 t., b. l. 119); 2017 m. vasario 28 d. telefoninio pokalbio metu A. S., kalbėdamas su nenustatytos tapatybės moterimi, prašo jos pakoreguoti savo išvaizdą ir ryte būti pasiruošus išvykti – „<...> rytoj ryte tu pati tuos plaukus sau turi pasidaryti <...> ir truputėlį makiažą pasidaryk, nedaug, truputėlį, <...> mes būsime kažkur 8.10 val., tu jau būk pasiruošusi <...>“ (19 t., b. l. 121); 2017 m. kovo 15 d. V. N. ir A. S. telefoninio pokalbio metu derina Lietuvos Respublikos asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų parinkimą Ukrainos Respublikos piliečiams pagal jų nuotraukas – „<...> yra P001, P002, tai pora, <...> du yra <...> F001 rožinė ir po to F002 ir vėliau bus F0013, nes dabar nesigauna <...>, tu keturis atidavei dokumentus? Taip, dabar keturis <...>“ (19 t., b. l. 123–125); 2017 m. kovo 17 d. telefoninio pokalbio metu A. S. teiraujasi V. N. apie naujų ukrainiečių atsiuntimą – „<...> o tos dvi mašinos kada išvažiuoja? <...> šiandien jos išvyksta, o poryt iš ryto bus <...> tegul iš karto praneša <...> tau parašys į tavo telefono numerį, kad mes išvažiavome ir būsime ten ir ten <...>“ (19 t., b. l. 127); 2017 m. kovo 21 d. V. N. teiraujasi A. S., ar šiam pavyko parinkti Lietuvos Respublikos tapatybę patvirtinančius dokumentus Ukrainos Respublikos piliečiams, A. S. atsako teigiamai ir nurodo, kad vakare jis vyks pas juos – „<...> galbūt ten, šitą, kažkas naujas mašinas išsirinko? Na taip išsirinko. Na tik vakare mes ten pas juos važiuojam. Na taip greitai nesigauna viskas <...> Šią savaitę aš tas parduosiu ir tada... <...> tas parduosiu šią savaitę ir šią savaitę, galbūt gale, atsiųsi dar porą <...>“ (19 t., b. l. 132–133) ir pan.

24. Esant šiems duomenims, teisėjų kolegijai nekyla abejonių tuo, kad nuteistieji teikė pagalbą ukrainiečiams, norintiems patekti į Jungtinę Karalystę ir ten įsidarbinti. Tiek iš kriminalinės žvalgybos metu užfiksuotų duomenų, tiek iš pirmiau paminėtų liudytojų bei A. S. ir L. V. parodymų seka, kad šie veiksmai buvo atliekami pagal iš anksto suderintą veiksmų planą, didelį dėmesį skiriant konspiraciniam savo veikimui, telefoninių pokalbių metu tiesiogiai apie ukrainiečių gabenimo aplinkybes nekalbant, visa tai bandant nuslėpti po prekybos automobiliais skraiste.

25. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su prokuroro skundo argumentais, kad vertinamu atveju kaltinimai pagal BK 147 straipsnio 2 dalį V. N. ir A. S. pasitvirtino. Prokuroras skunde teisingai nurodo, kad apgaulė nuteistiesiems buvo inkriminuota, susijusių su nukentėjusiųjų gabenimu į Jungtinę Karalystę, dėl vėlesnių įvykių, kuomet jie buvo sulaikyti Ispanijoje, o parvykę į Lietuvą buvo atvežti į L. B. ūkį priverstiniam darbui. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nepavyko patikimai nustatyti, kad nuteistieji naudojo apgaulę tikslu juos išnaudoti L. B. ūkyje, kaip ir nebuvo nustatyta, jog nukentėjusiųjų laisvė buvo suvaržyta.

26. Bylos duomenimis nustatyta, jog M. L. ir V. F., su V. N. ir A. S. pagalba, pasinaudodami Lietuvos Respublikos piliečių M. M. ir A. S. asmens tapatybę patvirtinančiais dokumentais, mėgino išvykti į Jungtinę Karalystę, tačiau to padaryti jiems nepavyko, nes šie asmenys buvo sulaikyti (duomenys neskelbtini). Šią aplinkybę teisiamojo posėdžio metu patvirtino A. S., pažymėdamas ir tai, kad jis lydėjo šiuos asmenis į (duomenys neskelbtini). Šį faktą patvirtina ir rašytiniai bylos duomenys, t. y. 2017 m. lapkričio 1 d. apžiūros protokolu, kuriame pateikti duomenys, gauti iš Jungtinės Karalystės dėl skrydžių ir keleivių registracijos (18 t., b. l. 79–91), nustatyta 2017 m. lapkričio 23 d. Europolo Ispanijos ryšių palaikymo biuro pranešimas, kad M. L. ir V. F. buvo areštuoti 2017 m. birželio 14 d. už nelegalią imigraciją (18 t., b. l. 66–69).

27. Pasak A. S., M. L. ir V. F. nepavykus patekti į Jungtinę Karalystę, jam skambino V. N. ir paprašė padėti jiems sugrįžti; su jo pagalba šie asmenys grįžo į Lietuvą ir jis važiavo juos paimti; juos parvežė į (duomenys neskelbtini) ar į L. V. butą, ar į viešbutį; tada V. N. paprašė juos nuvežti pas L. B. į ūkį, kad jie ten pabūtų, kol jis atvažiuos į Lietuvą ir juos pasiims; jis nupirko šiems ukrainiečiams maisto ir nuvežė juos pas L. B.. Šias aplinkybes iš esmės patvirtina ir kriminalinės žvalgybos metu užfiksuotų duomenų visuma. 2017 m. birželio 15 d. užfiksuotas A. S. ir M. L. telefoninis pokalbis, kurio metu M. L. skundžiasi A. S., kad jie yra oro uoste ir jiems neparduoda bilietų; A. S. teiraujasi, ar jiems neparduoda bilietų į Vroclovą (Lenkiją), į ką M. L. atsako teigiamai; A. S. stebisi, kaip tokiu atveju jiems grįžti namo – „<...> ir jums neparduoda bilietų į Vroclovą, į Lenkiją? <...> na, kaip jums tada namo išvažiuoti? Jūs namo važiuojate per Lenkiją? <...>“ (19 t., b. l. 181). Teisėjų kolegija pažymi, kad šio M. L. ir A. S. telefoninio pokalbio dieną, pagal 2017 m. lapkričio 23 d. Europolo Ispanijos ryšių palaikymo biuro pranešimą, M. L. ir V. F. buvo pristatyti į žemesnės instancijos teismą, todėl, įvertinus tai, kad tą pačią dieną jie jau kontaktavo su A. S., darytina abejonių nekelianti išvada, kad 2017 m. birželio 15 d. jie ne tik buvo pristatyti į Ispanijos žemesnės instancijos teismą, bet ir paleisti iš sulaikymo. Kitas M. L. ir A. S. telefoninis pokalbis buvo užfiksuotas po keturių dienų, t. y. 2017 m. birželio 19 d. Šio pokalbio metu M. L. informuoja A. S., kad jiems pavyko nuvykti į Varšuvą (Lenkija), A. S. teiraujasi M. L., ar šie važiuoja į Kauną – „<...> mes jau Varšuvoje <...> tai... važiuojate čia, važiuojate į Kauną? <...>“ (19 t., b. l. 168). Tą pačią dieną A. S. informuoja V. N., kad šiandien (2017 m. birželio 19 d.) M. L. ir V. F. neatvažiavo, kadangi nerado bilietų, nurodydamas, kad bilietus jie įsigijo rytojui, 10 valandai ryto (19 t., b. l. 168–169). 2017 m. birželio 20 d. A. S. ir V. N. telefoninio pokalbio metu kalbama apie M. L. ir V. F. atvykimą, V. N. A. S. paprašo juos paėmus nuvežti į fermą – „<...> kada juos paimsi, jei viskas gerai, į fermą juos <...>“ (19 t., b. l. 169–170). Tą pačią dieną telefonu V. N. bendrauja su L. B. ir prašo šio priimti du ukrainiečius pagyventi, L. B. sutinka (20 t., b. l. 32–33). Netrukus po to, V. N. telefonu teiraujasi A. S., ar M. L. ir V. F. jau atvyko, į ką A. S. atsako, kad jie Kaune; V. N. paprašo A. S. juos paimti iš Kauno ir nuvežti į fermą (teisėjų kolegijos pastaba – ferma (duomenys neskelbtini) mieste) – „<...> na reikia pasiimti <...> kur man juos vežti? Ten? <...> nuvežk juos į fermą, aš jam jau pasakiau <...> viskas, rengiuosi, važiuoju paimsiu tuos kvailiukus <...>“ (19 t., b. l. 170). Netrukus po šio pokalbio A. S. telefonu susisiekia su V. F. ir nurodo jam palaukti jo apie tris valandas, nes jam iki jų apie 250 kilometrų reikia atvažiuoti, V. F. patikina, kad lauks jo stotyje (19 t., b. l. 171). V. N. išsiunčia A. S. L. B. telefono numerį (19 t., b. l. 171) ir netrukus po to, informuoja L. B., kad jam atveš du Ukrainos Respublikos piliečius (20 t., b. l. 33). Tačiau, paėmęs V. F. ir M. L., A. S. informuoja L. B., kad ukrainiečius jam atveš kitą dieną (20 t., b. l. 33). 2017 m. birželio 21 d. A. S. informuoja L. B., kad atvežė jam du ukrainiečius, kurie pas jį gali užsibūti iki dviejų savaičių (20 t., b. l. 33–34).

28. Būtent su M. L. ir V. F. grįžimu į Lietuvos Respubliką bei jų apgyvendinimu L. B. ūkyje prokuroras savo apeliaciniame skunde sieja M. L. ir V. F. atžvilgiu panaudotos apgaulės požymį, teigdamas, kad po to, kai nukentėjusieji buvo sulaikyti Ispanijoje, A. S. nenurodė jiems grįžti į Ukrainą, nepatikino jų, kad nebėra galimybių jų nugabenti į Jungtinę Karalystę, bet organizavo jų grįžimą į Lietuvos Respubliką, kur grįždami, jie nežinojo, kad turės neatlygintinai dirbti L. B. ūkyje. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad M. L. ir V. F. neturėjo galimybių grįžti į savo valstybę ir jų laisvė buvo apribota tyčiniais V. N. ir/ar A. S. veiksmais, byloje nėra.

29. Teisiamojo posėdžio metu A. S. parodė, kad, V. N. prašymu, M. L. ir V. F. po jų grįžimo į Lietuvos Respubliką, jis nuvežė pas L. B. į ūkį, iš kur juos turėjo paimti V. N.. A. S. teigimu, apie jokį jų darbą L. B. ūkyje kalbos nebuvo, jie ten turėjo pabūti tik iki tol, kol V. N. turės galimybę iš Ukrainos Respublikos atvykti į Lietuvos Respubliką ir juos išgabenti atgal į savo valstybę. Nors apeliaciniame skunde prokuroras teigia, kad M. L. ir V. F. buvo priversti grįžti į Lietuvos Respubliką A. S. tyčiniais veiksmais – pasak prokuroro, jis nukentėjusiesiems nenurodė grįžti atgal į Ukrainos Respubliką, tačiau šioje vietoje itin aktualus iš karto po M. L. ir V. F. sulaikymo vykusio M. L. ir A. S. telefoninio pokalbio turinys. Minėta, kad šio pokalbio metu M. L. skundžiasi A. S., kad jie yra oro uoste ir jiems neparduoda bilietų; A. S. teiraujasi, ar jiems neparduoda bilietų į Vroclovą (Lenkiją), į ką M. L. atsako teigiamai; A. S. stebisi, kaip tokiu atveju jiems grįžti namo – „<...> ir jums neparduoda bilietų į Vroclovą, į Lenkiją? <...> na, kaip jums tada namo išvažiuoti? Jūs namo važiuojate per Lenkiją? <...>“ (19 t., b. l. 181). Iš šio pokalbio turinio aišku, kad apie jokį M. L. ir V. F. grįžimą į Lietuvos Respubliką bent jau tuo metu nebuvo kalbama, A. S. jokio spaudimo jiems dėl to nedarė, priešingai, domėjosi, kaip jiems grįžti namo, jei jiems neparduoda bilietų į Lenkiją, per kurią Ukrainos Respublikos piliečiai turi visas galimybes sugrįžti. Ir tik po keturių dienų nukentėjusieji informuoja A. S., kad jie yra Lenkijoje, t. y. Varšuvoje, iš kurios vyksta į Lietuvos Respubliką. Įvertinus tokį A. S. ir nukentėjusiųjų bendravimą, atsižvelgiant ir į tai, kad pagal kriminalinės žvalgybos metu užfiksuotų duomenų visumą, su V. N. jie tuo metu susisiekę nebuvo, A. S. jam perduodavo naujausias žinias, susijusias su M. L. ir V. F. buvimo vieta, nekyla abejonių, kad nukentėjusiųjų veikimas tuo laikotarpiu, kaip teisingai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, buvo visiškai nepriklausomas, jie veikė savo iniciatyva, jokių veiksmų norėdami sugrįžti į Ukrainos Respubliką, nesiėmė, priešingai – vyko atgal į Lietuvos Respubliką, iš kurios vėl planavo vykti į Jungtinę Karalystę su A. S. ir V. N. pagalba. Kokią įtaką tokių M. L. ir V. F. apsisprendimui grįžti į Lietuvą galėjo turėti pinigų stoka, užsienio kalbų nemokėjimas, kaip savo apeliaciniame skunde nurodo prokuroras, lieka neaišku. Nukentėjusieji, atvykę į Lenkijos Respubliką, mokėjo rusų kalbą, kuria galėjo susikalbėti Lenkijoje, be to kelionės bilietams skolinosi pinigus iš tetos. Todėl sutikti su prokuroro skundo motyvais, kad tuo metu nukentėjusiesiems buvo suteikta tik sąlyginė laisvė, apgaulės būdu jų valios laisvei buvo daromas varžomasis poveikis ir jie nepriėmė sprendimo laisva valia, nėra pagrindo. Kadangi, sprendžiant iš surinktų duomenų, apgyvendinimas pas L. B. buvo planuojamas tik kaip laikinas, byloje lieka nepaneigta, jog nukentėjusieji buvo nugabenti į Lietuvą, kad rasti galimybę jiems vėl išvykti, tačiau tam nepavykus V. N. rengėsi juos pargabenti atgal į Ukrainą. Nukentėjusysis M. L. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad būnant ūkyje (duomenys neskelbtini) (V. N.) jiems pasakė, jog nerado kito kanalo juos išgabenti į Angliją, todėl grąžins į Ukrainą (t. 11, b. l. 183-186). Tuo tarpu nukentėjusysis V. F. parodė, kad apie darbą Anglijoje tuo metu apskritai nebuvo kalbama (t. 12, b. l. 43-44). Šie parodymai iš dalies atitinka ir A. S. bei paties V. N. parodymus, kad nukentėjusieji fermoje turėjo likti iki tol, kol juos paims V. N.. Iš byloje užfiksuotų pokalbių matyti, kad 2017 m. birželio 20 d. (tą pačią dieną A. S. vyko į Kauną paimti M. L. ir V. F.) V. N. nurodo A. S., kad „skambink, paimk ir į fermą juos ten. Ir tegul ten sėdi, kol aš neatvažiuosiu. Aš atvažiuosiu ten“ (19 t., b. l. 170). Aptartų faktinių aplinkybių kontekste įvertintina ir tai, kad L. B. nurodytas aplinkybes, jog tuo metu, kai pas jį, V. N. prašymu, buvo apgyvendinti nukentėjusieji, jis nuolat teiravosi V. N., kada jis atvyks juos pasiimti. Šį faktą betarpiškai patvirtina kriminalinės žvalgybos metu surinktų duomenų visuma, iš kurios matyti, kad po to, kai 2017 m. birželio 21 d. A. S. telefonu informavo L. B., jog atvežė jam du ukrainiečius, kurie pas ji gali prabūti iki dviejų savaičių (20 t., b. l. 33–34), 2017 m. liepos 5 d. fiksuojamas pirmasis V. N. ir L. B. telefoninis pokalbis, kurio metu V. N. aiškina L. B. ukrainiečių apgyvendinimo pas jį aplinkybes, nurodydamas, kad nepavyko jų išsiųsti į užsienį (20 t., b. l. 34–36). 2017 m. liepos 11 d., L. B. teiraujasi V. N., kiek ukrainiečiai pas jį dar gyvens; V. N. prašo juos dar palaikyti pas save ir nupirkti jiems maisto (20 t., b. l. 37–38). 2017 m. liepos 17 d. ir 2017 m. liepos 23 d. vykusių telefoninių pokalbių metu L. B. ir vėl klausia V. N., kiek laiko pas jį dar gyvens ukrainiečiai ir kiek maisto jiems dar reikės pirkti (20 t., b. l. 38–39). Analogiško L. B. ir V. N. pokalbio, vykusio 2017 m. liepos 31 d., metu, V. N. informuoja L. B., kad ukrainiečius jis pasiims 4 arba 5 dieną (20 t., b. l. 43–45).

30. Darydama šią išvadą teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad nepaisant aktyvių A. S. ir V. N. veiksmų teikiant pagalbą ukrainiečiams išvykti į Jungtinę Karalystę, M. L. ir V. F., bylos duomenimis, buvo vieninteliai L. B. ūkyje apgyvendinti ukrainiečiai. Pirmiau paminėtos aplinkybės patvirtina, kad ukrainiečiai, ketinantys vykti į Jungtinę Karalystę, pagal V. N. ir A. S. veikimo schemą, buvo apgyvendinami L. V. priklausančiame bute, apie jokį šių asmenų apgyvendinimą L. B. fermoje kalbos nei vienu atveju nebuvo. Negana to, iki M. L. ir V. F. apgyvendinimo L. B. ūkyje, A. S. L. B. akivaizdžiai nepažinojo ir jo asmeninių duomenų neturėjo. Kaip nustatyta pirmiau paminėtais kriminalinės žvalgybos metu užfiksuotais duomenimis, L. B. telefono numerį A. S. V. N. atsiuntė tik iškilus M. L. ir V. F. apgyvendinimo L. B. fermoje būtinybei, t. y. 2017 m. birželio 20 d. (19 t., b. l. 171). Esant šiems duomenims, teisėjų kolegija sprendžia, kad M. L. ir V. F. apgyvendinimą L. B. ūkyje lėmė ne L. B. siekis juos išnaudoti priverstiniam darbui, bet galimybės apgyvendinti juos L. V. priklausančiame bute ar viešbutyje, nebuvimas. Kriminalinės žvalgybos metu užfiksuotų duomenų visuma patvirtina, kad tuo pačiu metu, kai M. L. ir V. F. L. B. fermoje laukė pas juos atvyksiančio ir į Ukrainos Respubliką juos pargabensiančio V. N., į Lietuvos Respubliką buvo ir toliau siunčiami Ukrainos Respublikos piliečiai, kurie iki į juos panašių Lietuvos Respublikos piliečių asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų suradimo ir jų išvykimo į Jungtinę Karalystę, buvo apgyvendinami viešbučiuose ar L. V. priklausančiame bute. Pvz. 2017 m. birželio 21 d. V. N. ir A. S. kalba apie tolesnį ukrainiečių siuntimą į Lietuvos Respubliką – „<...> dabar žiūrėk, 001 – pora. Jauni, taip? Taip <...> po to, 002 – pora <...>“ (19 t., b. l. 172); 2017 m. birželio 23 d. SMS pranešimu V. N. informuoja A. S., kad išsiunčia keturis naujus ukrainiečius, kurie pas A. S. bus poryt iš ryto – „Šiandien išleidžiu keturis vairuotojus, bus poryt iš ryto“ (19 t., b. l. 173) ir pan. Tuo tarpu faktą, kad M. L. ir V. F. grįžus į Lietuvos Respubliką, A. S. ir V. N. susidūrė su jų apgyvendinimo problema, puikiai iliustruoja 2017 birželio 19 d. V. N. ir A. S. telefoninio pokalbio turinys, iš kurio matyti, kad asmenys sprendžia M. L. ir V. F. apgyvendinimo klausimą; A. S. informuoja, kad jiems nėra vietos, nurodydamas, kad ten vieno kambario butas (teisėjų kolegijos pastaba – L. V. priklausantis butas); V. N. nurodo, kad reikia viešbutį paimti; kalba apie tai, kaip naujai atvykstantiems ukrainiečiams V. N. praneš, jog jie turės apsistoti viešbutyje – „<...> su šiais dviem vėl bus čia savaitę-pusantros <...> tegul sėdi <...> nėra vietos, ten vieno kambario butas <...> na tada tuos šviežius.... reikia viešbutį paimti, šviežius ten <...> šių dviejų debilų man gaila, aš privalau jiems padaryti <...>“ (19 t., b. l. 182). Ir tik 2017 m. birželio 20 d. V. N. sugalvoja, jog šiuos asmenis galima būtų apgyvendinti pas L. B., šias aplinkybes aptaria su L. B. ir informuoja A. S., kad paėmęs M. L. ir V. F., nuvežtų juos į fermą – „<...> kada juos paimsi, jei viskas gerai, į fermą juos <...>“ (19 t., b. l. 169–170).

31. Iš šių duomenų visumos matyti, kad sprendimai, susiję su M. L. ir V. F., buvo priimami spontaniškai, prisitaikant prie aplinkybių – asmenys buvo sulaikyti Ispanijos Karalystėje, o vėliau Lietuvoje L. V. jų savo bute nebegalėjo apgyvendinti. Tuo tarpu jeigu nuteistųjų tikslas buvo išnaudoti nukentėjusiuosius priverstiniam darbui L. B. fermoje, liktų nepaaiškinama, kodėl apsistojimas buvo planuojamas kaip laikinas. Taigi nors nukentėjusieji galėjo jaustis apgauti, nes taip ir nenuvyko į Jungtinę Karalystę, tačiau aplinkybė, kad nuteistieji juos apgaule atsiviliojo būtent į L. B. fermą išnaudoti priverstiniam darbui, bylos duomenimis nėra įrodyta. Taip pat nėra įtikinama, kad L. B., kurio ūkyje, pasak prokuroro, M. L. ir V. F. tuo laikotarpiu ne tik gyveno, bet ir buvo išnaudojami priverstiniam darbui, iš ko L. B. neabejotinai būtų gavęs naudą, toks asmuo būtų nuolat reikalavęs V. N. pasiimti pas jį apgyvendintus ukrainiečius, beje, su V. N. tuo pačiu klausimu bendraudamas kas kelias dienas.

32. Analizuodama M. L. ir V. F. buvimą L. B. ūkyje, teisėjų kolegija pažymi, kad ne tik A. S. patvirtino nieko nežinojęs apie M. L. ir V. F. darbą ūkyje, patikindamas, kad tokios kalbos nei su V. N., nei su L. B. nebuvo, tačiau panašias aplinkybes nurodė ir L. B.. Apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu jis parodė, kad V. N. kreipėsi į jį su prašymu leisti M. L. ir V. F. laikinai pagyventi žvėrelių fermoje, kadangi jie neturėjo pinigų, negalėjo apsigyventi viešbutyje; V. N. sakė, kad ukrainiečiai pas jį pabus kelias savaites; kalbos apie šių žmonių įdarbinimą ūkyje, nebuvo; jie galėjo judėti laisvai, nes turėjo Šengeno vizas, telefonus; jis ukrainiečiams pirko maistą.

33. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad bylos duomenys dėl nukentėjusiųjų įdarbinimo L. B. žvėrelių fermoje taip pat prieštaringi. L. B. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad ukrainiečiai pas jį nebuvo įdarbinti; jie patys prašė kokio nors darbo, sakė, kad jiems „rauna stogą“ nuo nieko neveikimo, tačiau jis jiems jokių darbų nedavė, nesiūlė, nes nebuvo poreikio; kol ukrainiečiai pas jį gyveno, t. y. laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 21 d. iki 2017 m. rugpjūčio 7 d., jis skambino V. N. ir klausė, kada juos pasiims, tačiau visada išgirsdavo tą patį atsakymą, kad „jau greitai“ (24 t., b. l. 180–185). Iš esmės analogiškas aplinkybes L. B. paaiškino ir apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu. Nurodė, kad tuo laikotarpiu jo įmonėje dirbo penki darbuotojai, ir jų pakako ūkio darbų atlikimui, todėl jokių kitų žmonių darbui ūkyje jam nereikėjo; jokių darbų M. L. ir V. F. jis nesiūlė, buvo tik vienas kartas, kada patys prašė, ką nors paveikti, sakydami, kad per tiek laiko gali „stogas nuvažiuoti“; V. N. buvo prašęs pas save apgyvendinti dar vieną ukrainietį, bet nesutiko, nes ir dėl tų dviejų vis klausdavo, kada pasiims, dar daugiau rūpesčių jam nereikėjo; jo įmonė užsiėmė švelniakailių žvėrelių auginimu, jokios kitos veiklos nevykdė; jam niekas nesakė, kad pas jį gyvenantys ukrainiečiai neturi pinigų, jie patys to neminėjo, buvo jiems net siūlęs nuvežti juos į Kauną, kad šie galėtų važiuoti į Ukrainą; nukentėjusieji turėjo visas galimybes išvykti iš sodybos, ji nebuvo visai atokiame nuošalyje, kur nėra susisiekimo (26 t., b. l. 204–210).

34. L. B. nurodytas aplinkybes iš dalies patvirtino ir liudytojais nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklausti L. B. ūkio darbuotojai S. L. ir L. M.. S. L. teigimu, ji L. B. ūkyje dirbo tvarkytoja, tačiau savo darbą atlikdavo tik paprašyta L. B., kiekvieną dieną ten nevažiuodavo; ūkyje yra mačiusi tik vieną darbuotoją; jokių ukrainiečių ten nebuvo (t. 10, b. l. 144, 24 t., b. l. 26–30). Liudytojo L. M. parodė, kad L. B. ūkyje jis buvo žvėrelių prižiūrėtojas; žino, kad sodyboje buvo apgyvendinti du ukrainiečiai (juos ikiteisminio tyrimo metu jis atpažino iš jam parodytų nuotraukų, 10 t., b. l. 184–189), tačiau niekada nematė jų dirbančių; jie ūkyje atostogavo; kai jis dirbdavo, matydavo, jog jie nieko neveikdavo, slampinėdavo pakampėmis; jie gyveno name, esančiame šalia fermos, kur buvo įrengtos gyvenimui tinkamos patalpos; per jo darbo laikotarpį, t. y. nuo 2017 m. liepos mėnesio iki 2018 m. lapkričio mėnesio, jokie kiti užsieniečiai pas L. B. negyveno (10 t., b. l. 168–169, 24 t., b. l. 57–61). Nors išteisintojo L. B. parodymais galima suabejoti dėl jo paties suinteresuotumo bylos baigtimi, tačiau šių liudytojų parodymai buvo nuoseklūs, apklausiami pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, kur jie abu patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, L. B. ūkyje nei vienas jų nebedirbo, todėl pagrindo duoti savo buvusiam darbdaviui palankius parodymus, neturėjo.

35. Nors, sprendžiant iš aptartų liudytojų parodymų, L. M. L. B. ūkyje matė ukrainiečius tik epizodiškai, o S. L. apskritai negalėjo patvirtini jų buvimo fakto, tačiau, įvertinus prokuroro poziciją, kad L. B. ūkyje M. L. ir V. F. dirbo vergiškomis sąlygomis, kiekvieną dieną, nuo ryto iki vakaro, neturėdami jokių išeiginių, neabejotina, kad esant tokiam darbo krūviui, bent vienas iš paminėtų liudytojų būtų pastebėjęs šiuos asmenis dirbančius L. B. ūkyje. Tuo tarpu jiems nurodžius, jog dirbančių M. L. ir V. F. L. B. ūkyje jie niekada nematė, A. S. patvirtinus, kad su V. N. jokios kalbos apie šių asmenų įdarbinimą fermoje nebuvo, o L. B. kategoriškai neigiant bet kokias M. L. ir V. F. sąsajas su jo ūkyje atliekamais darbais, patikimo pagrindo spręsti, kad M. L. ir V. F. intensyviai dirbo L. B. ūkyje, kaip teigiama prokuroro apeliaciniame skunde, teisėjų kolegija neįžvelgia.

36. Byloje taip pat nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad nukentėjusieji negalėjo laisvai pasišalinti iš L. B. ūkio teritorijos. Bylos duomenimis, su savimi jie turėjo Šengeno vizas, savo asmens dokumentus, mobiliuosius telefonus, todėl turėjo visas galimybes tiek laisvai judėti, tiek ir susisiekti su savo artimaisiais. Tai, kad jie nemokėjo lietuvių kalbos, teisėjų kolegijos vertinimu, nebuvo kliūtis M. L. ir V. F. kreiptis pagalbos į Lietuvos Respublikos gyventojus ar teisėsaugos institucijas. Nemaža dalis Lietuvos gyventojų, kaip ir teisėsaugos institucijose dirbančių pareigūnų, geba be didesnių sunkumų bendrauti rusų kalba ir susikalbėti su asmenimis, atvykusiais iš rusakalbių valstybių. Nors apeliaciniame skunde prokuroras teisingai nurodo, kad L. B. ūkis buvo nutolęs nuo miesto, tačiau jokios kliūtys M. L. ir/ar V. F. išvykti iš L. B. ūkio nebuvo sudaromos. Kaip nustatyta L. B. parodymais, savo ūkyje jis visą laiką nebūdavo, dažnai iš jo išvykdavo, todėl, norėdami iš šio ūkio pabėgti, M. L. ir V. F. tai galėjo padaryti be didesnių kliūčių.

37. Nors prokuroras apeliaciniame skunde teigia, kad pagalbos nukentėjusieji neprašė ir niekur nesikreipė dėl savo finansinio pažeidžiamumo – neturėjo pinigų, turėjo skolų, tačiau, bylos duomenimis, neginčytinai nustatyta, kad į Lietuvos Respubliką asmenys grįžo su savo artimųjų finansine pagalba – jie siuntė pinigus bilietams, todėl analogiškos pagalbos, siekdami grįžti į savo valstybę greičiau, nei juos pasiims V. N., jie galėjo prašyti ir šiuo atveju. Pinigų stoka savaime taip pat netrukdė prašyti pagalbos kreipiantis į Lietuvos institucijas. Tuo tarpu kuo M. L. ir/ar V. F. turimos skolos buvo susijusios su jų pažeidžiamumu, iš prokuroro apeliacinio skundo turinio lieka neaišku. Duomenų, patvirtinančių, kad už kelionę iš Ukrainos iki (duomenys neskelbtini) bei jų apgyvendinimą Lietuvoje iš nukentėjusiųjų buvo reikalaujami kokie nors pinigai, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra. Tuo tarpu įvertinus pirmiau aptartą V. N. ir A. S. veikimo schemą, neabejotina, kad pinigus už kelionę M. L. ir V. F., kaip ir T. T. (buvusi Č.) ir S. T. atveju, turėjo sumokėti tik pradėję dirbti Jungtinėje Karalystėje. Nepavykus to padaryti, t. y. M. L. ir V. F. nepatekus į Jungtinę Karalystę, jie grįžo į Lietuvos Respubliką, o V. N. neatlygintinai apgyvendino juos L. B. fermoje.

38. Priešingos išvados teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir nukentėjusiųjų M. L. bei V. F. parodymų vertinimas. Šioje vietoje teisėjų kolegija pažymi, kad M. L. ir V. F. buvo apklausti du kartus – iš karto po jų sulaikymo Lietuvoje ir nepraėjus nei mėnesiui po šios apklausos, Ukrainos Respublikos teisėsaugos pareigūnų. Apklausti jų tiesiogiai nei pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, nei bylą nagrinėjant Lietuvos apeliaciniame teisme, nepavyko. Iš bylos domenų taip pat matyti, kad pirmosios instancijos teismas dėjo visas pastangas ir išnaudojo visas galimybes apklausti juos teisiamajame posėdyje, tačiau ir bendradarbiaujant su Valstybės sienos apsaugos tarnybos ir Ukrainos Respublikos policijos pareigūnais, duomenų apie V. F. buvimo vietą Ukrainos Respublikoje nustatyti nepavyko, o M. L. į tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismo šaukimus jį apklausti, taip pat ir nuotoliniu būdu, nereagavo. Taigi pirmosios instancijos teismas galėjo paskelbti šių liudytojų parodymus pagal BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punktą, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad dėl teisme apribotų gynybos teisių tokiais parodymais grįsti asmens kaltę galima tik tuomet, jeigu jų patikimumas, taip pat ir gretinant parodymus su kitais bylos duomenimis, nekelia abejonių, kitaip tariant procese yra pakankamai veiksnių, kurie tinkamai kompensuoja proceso betarpiškumo bei gynybos teisių apribojimus (kasacinės nutartys b. b. Nr. 2K-539-976/2015, Nr. 2K-7-136-489/2017).

39. Lyginant ikiteisminio tyrimo metu Lietuvos Respublikoje (11 t., b. l. 183–186) ir kiek vėliau Ukrainos Respublikos teisėsaugos pareigūnams (14 t., b. l. 190–203) M. L. duotus parodymus, vertinant juos ir kitų byloje esančių duomenų kontekste, matyti, jog juose esama prieštaravimų, kurių pašalinti, nesant galimybės jo apklausti teismo posėdyje, nėra galimybes. Tuo tarpu V. F. ikiteisminio tyrimo metu ir vėliau Ukrainos teisėsaugos pareigūnams duoti parodymai buvo labai neinformatyvūs, jie iš dalies neatitiko ir M. L. pateiktos įvykių versijos (2 t., b. l. 40–42, 12 t., b. l. 43–44).

40. Apklausiamas Lietuvoje iš karto po sulaikymo, M. L. teigė, kad iš (duomenys neskelbtini) į Varšuvą jis su V. F. grįžo už V. F. su savimi turėtus pinigus, kadangi jis (M. L.) jokių pinigų neturėjo; ir tik kelionei iš Varšuvos į Kauną jis skolinosi iš savo tetos, kuri pinigus jam atsiuntė į banko sąskaitą. Tačiau apklausiamas Ukrainos teisėsaugos pareigūnų M. L. nurodė priešingai. Jo teigimu, kelionės iš (duomenys neskelbtini) iki Krokuvos dalį jis su V. F. įveikė už jo (M. L.) tetos jam atsiųstus pinigus – 100 eurų, o už V. F. turėtus ukrainietiškus pinigus (juos išsikeitė Lenkijoje) jie Krokuvoje įsigijo tik bilietus į Varšuvą; toliau jie vyko į Kauną, tačiau šiai kelionei pinigų – 100 eurų jam (M. L.) vėlgi atsiuntė jo teta. Įvertintina ir tai, kad apklausiamas Lietuvoje M. L. jokių konkrečių duomenų apie savo patirtas išlaidas nenurodė, tačiau tas pačias aplinkybes aiškindamas Ukrainos Respublikos teisėsaugos pareigūnams M. L. teigė, kad iš viso maistui, būstui, skrydžiams ir kelionėms jis išleido 1500 eurų. Visgi, ir šioje vietoje M. L. nebuvo nuoseklus. Teigdamas, kad jo išlaidas, atitinkančias 1500 eurų, sudarė kelionės, maistas, būstas ir skrydžiai, tos pačios apklausos metu jis patvirtino, kad bilietus į (duomenys neskelbtini) jiems pirko A. S., o grįžimui į Lietuvos Respubliką jis iš savo tetos pasiskolino vos 200 eurų. Tuo tarpu vertinant M. L. neva patirtas būsto išlaidas, vis tik pažymėtina, kad jokių duomenų, patvirtinančių, kad M. L. ir V. F. turėjo atsiskaityti už jų apgyvendinimą Lietuvoje – tiek L. V. bute, tiek ir L. B. ūkyje; todėl kur M. L. išleido jo nurodytus 1500 eurų, jei iš tetos kelionei turėjo skolintis 200 eurų, likusią kelionės dalį apmokėjo V. F., apgyvendinimas Lietuvoje jam nekainavo, papildomai neapklausus paties nukentėjusiojo, lieka neaišku.

41. Vertindama šiuos M. L. parodymus ir juose esančius prieštaravimus teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad, kaip minėta, L. B. ūkyje dirbę asmenys nepatvirtino matęs M. L. ir V. F. dirbančius, o L. B., be kita ko, pažymėjo ir tai, kad jokie statybos darbai ūkyje tuo matu atliekami nebuvo. Fakto, kad L. B. ūkyje tuo metu galėjo būti atliekami kokie nors statybos, rekonstrukcijos darbai, nenurodė nei S. L., nei L. M..

42. Vertinant M. L. parodymus, sprendžiant jų patikimumo ir objektyvumo klausimą, būtina pažymėti ir tai, kad jie neatitiko ir V. F. nurodytų faktinių aplinkybių (2 t., b. l. 40–42, 12 t., b. l. 43–44). Pagal V. F. parodymus, A. S., nuvežęs juos pas L. B., liepė jiems susitarti dėl atlygio už darbą L. B. ūkyje; jie susitarė, kad bus mokama po 30 eurų per dieną; šių pinigų negavo. M. L. šias aplinkybes aiškino priešingai, nurodydamas, kad dėl darbo užmokesčio L. B. ūkyje su juo ir V. F. tartasi nebuvo. Kokius konkrečius ūkio darbus jie turėjo atlikti L. B. ūkyje turėjo atlikti, V. F. nenurodė, nepatvirtino ir M. L. nurodytų sunkių darbo valandų nuo 5.30 val. iki vakaro be išeiginių bei fakto, kad į Lietuvą jie grįžo patikėję V. N. pakartotinais pažadais išgabenti juos į Jungtinę Karalystę. Pasak V. F., į Lietuvą jis grįžo, nes V. N. juos iš ten žadėjo parvežti atgal į Ukrainą.

43. 2019 m. liepos 19 d. Ukrainos notaro patvirtintame M. L. pareiškime nurodoma, kad tuo metu, kai jis buvo apklausiamas Lietuvos Respublikos pareigūnų, apklausos protokolas jam nebuvo tinkamai išverstas, jis ne viską suprato; V. N. jam jokio darbo nežadėjo ir jokios kalbos, kad jis turi atidirbti už jo įdarbinimą ir atiduoti kam nors pusę pinigų, nebuvo; jis važiavo savanoriškai ir savo iniciatyva, niekas jo neapgaudinėjo ir neišnaudojo; jis bet kuriuo momentu galėjo išvažiuoti iš Lietuvos ir niekas jo valios neribojo; jokių materialinių ar moralinių pretenzijų V. N. jis neturi (12 t., b. l. 2–3). Minėto dokumento turinio teisėjų kolegija negali vertinti kaip patikimo, kadangi jame nėra užfiksuoti konkretūs nukentėjusiojo parodymai apie įvykių detales, kaip ir atsižvelgiant į tai, jog panašius parodymus M. L. buvo davęs Ukrainos teisėsaugos institucijoms, neįtikina pareiškimas, esą protokolas Lietuvoje jam buvo netinkamai išverstas. Tačiau pati M. L. pozicijos kaita leidžia papildomai suabejoti jo kaip liudytojo patikimumu.

44. Priešingai vertinti pirmosios instancijos teismo motyvų neleidžia ir prokuroro apeliaciniame skunde paminėti 2017 m. birželio 20 d. 10.58 val., 20.24 val., 2017 m. liepos 5 d. 13.08 val. telefoniniai pokalbiai tarp V. N. ir L. B.. Kriminalinės žvalgybos metu buvo užfiksuota, kad 2017 m. birželio 20 d., 10.58 val. telefoninio pokalbio metu V. N. siūlo L. B. priimti du ukrainiečius pas save ir jie sutaria, kad ukrainiečiai pas jį pagyvens, o L. B. jiems nupirks maisto (20 t., b. l. 31–32). Nors šio pokalbio metu asmenys kalba ir apie ukrainiečių darbą, tačiau jokio konkretumo, t. y. ką jie turės dirbti ir už ką, pokalbyje nėra. Negana to, V. N. teigia, kad galimai už darbą ukrainiečiams reikėtų mokėti, bet šias išlaidas jis pasiims sau: „<...> na, mokėti gal ir nereikės. Tą naštą pasiimsiu sau. Tiesiog, kad dvi savaites jie pas tave ten pabūtų <...>“. Tą pačią dieną, 20.24 val., vykusio telefoninio pokalbio metu V. N. informuoja L. B., kad pas jį atvyks du ukrainiečiai. Nors prokuroras apeliaciniame skunde teigia, kad šio pokalbio metu asmenys susitarė dėl ukrainiečių darbo L. B. ūkyje, tačiau tokių duomenų pokalbio turinyje, vertinant bendrą jo kontekstą, neįžvelgia. Kaip matyti iš pokalbio turinio, V. N. prašo L. B. priimti ukrainiečius, L. B. siūlo kitus variantus, kol galiausiai sutinka padėti V. N. ir pas save priimti ukrainiečius; V. N. nurodo, kad juos pasiims po kelių dienų ir prašo suteikti jiems darbo, be kita ko, pažymėdamas ir tai, kad: „Ką pats darai ir jiems tokį darbą duok. Jeigu nenori, tai jokio darbo neduok. Paprasčiausiai, kad jie pagyventų ten porą dienų <...>“ (20 t., b. l. 32–33); 2017 m. liepos 5 d. pokalbio metu V. N. kalba su L. B. apie pas jį esančius ukrainiečius, tačiau ir šio pokalbio metu, priešingai nei teigiama prokuroro apeliaciniame skunde, jokių duomenų apie konkretų ukrainiečių darbą L. B. ūkyje nėra. Priešingai, pokalbio metu V. N. klausia L. B.: „<...> užteks to, kad jie turi, kur miegoti, gali jie dirbti ir nedirbti, taip?“, į ką L. B. atsako teigiamai (20 t., b. l. 34–36). Svarbu pažymėti, kad šiuose pokalbiuose dominuoja ne nukentėjusiųjų įdarbinimas, tačiau laikinas apgyvendinimas L. B. ūkyje, kuriame klausimas, ką nukentėjusieji ten galėtų veikti, yra šalutinis; pokalbio metu V. N. ir L. B. akivaizdžiai nežinojo, ką su jais daryti. Juo labiau, kad, kaip matyti iš šio pokalbio, dėl nukentėjusiųjų apgyvendinimo ūkyje apskritai buvo sutarta tik 2017 m. birželio 20 d., kas prieštarauja kaltinimams, esą jie buvo apgaudinėjami dar Ispanijoje nepavykus tranzitui į Junginę Karalystę, ką teisingai pastebėjo ir pirmosios instancijos teismas. Be to, kaip minėta, nukentėjusiųjų apgyvendinimą fermoje lėmė ir tai, kad nukentėjusiųjų negalėjo priimti L. V.; apgyvendinimas buvo planuojamas kaip laikinas, o L. B., sprendžiant iš jo vėlesnių pokalbių su V. N., šiais gyventojais akivaizdžiai norėjo kuo greičiau atsikratyti.

45. Taigi iš aptartų duomenų matyti, kad jie yra iš dalies nevienareikšmiai, bet iš dalies ir nepakankami patvirtinti V. N., A. S. ir L. B. pateiktų kaltinimų ar netgi jiems aiškiai prieštarauja. Teisėjų kolegija pažymi, kad apkaltinamasis nuosprendis negali remtis prielaidomis, bet turi būti grindžiamas patikimais įrodymais, abejonės, kurių neįmanoma pašalinti, yra vertinamos kaltinamoj naudai (in dubio pro reo). Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad V. N. ir A. S. pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai išteisinti pagal BK 147 straipsnio 2 dalį, o L. B. – pagal BK 147² straipsnio 1 dalį.

Dėl V. N., A. S. ir L. V. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 302 straipsnio 2 dalį

46. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje sprendė, kad V. N., A. S. ir L. V., veikdami organizuotoje grupėje, kurią 2016 metais subūrė V. N., pagal išankstinį susitarimą, iš anksto nustatytą ir aptartą vaidmenų bei užduočių pasiskirstymą, neturėdami teisėto pagrindo įgijo, laikė, gabeno ir realizavo fizinių asmenų – I. M., R. S., A. S. ir M. M. asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus, tokiais savo veiksmais padarydami nusikalstamą veiką, numatytą BK 25 straipsnio 3 dalyje, 302 straipsnio 2 dalyje. Nei A. S., nei L. V. savo apeliaciniais skundais neginčija faktinių aplinkybių, bet nesutinka su apygardos teismo išvada, kad atlikdami paminėtus veiksmus jie veikė organizuotoje grupėje. Analogišką poziciją savo apeliaciniame skunde išdėstė ir V. N., be kita ko, pažymėdamas ir tai, kad jis niekada neprašė A. S. Ukrainos Respublikos piliečiams perduoti Lietuvos Respublikos piliečių asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų, ši aplinkybė jam nebuvo žinoma.

47. Atsakant į šiuos nuteistųjų apeliacinių skundų motyvus visų pirma pažymėtina, kad pirmiau paminėtais duomenimis, nuosekliai ir detaliai aptartais šioje nutartyje analizuojant A. S. ir V. N. veiksmų atitiktį BK 147 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, neginčytinai nustatyta, kad V. N. Ukrainos Respublikoje surasdavo asmenis, norinčius vykti į Jungtinę Karalystę dirbti, juos, su A. S. žinia, išsiųsdavo į Lietuvos Respubliką, kur A. S. juos pasitikdavo ir apgyvendindavo L. V. priklausančiame bute, kol A. S., veikdamas kartu su L. V., surasdavo į Lietuvą atvykusiems Ukrainos Respublikos piliečiams į juos panašių Lietuvos Respublikos piliečių asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus ir juos perdavę Ukrainos Respublikos piliečiams, išsiųsdavo juos į Jungtinę Karalystę.

48. Šių aplinkybių nei L. V., nei A. S. neneigė. A. S. patvirtino, kad V. N. paprašius padėti Ukrainos Respublikos piliečiams išvykti į Jungtinę Karalystę dirbti, jam ir L. V. kilo idėja, kad į Jungtinę Karalystę ukrainiečiai galėtų vykti su paskolintais lietuviškais dokumentais; tokiu būdu, jie padėjo išvažiuoti ukrainiečių porai (teisėjų kolegijos pastaba – T. T. (buvusi Č.) ir S. T.,), buvo parinkę jiems dokumentus; dar buvo M. L. ir V. F., kuriems taip pat padėjo parinkti dokumentus ir kurie taip pat bandė išvykti į Jungtinę Karalystę; kai Ukrainos Respublikos piliečiai atvykdavo į Lietuvos Respubliką, pirmasis A. S. tikslas buvo juos apgyvendinti, po to – rasti jiems į juos panašių Lietuvos Respublikos piliečių asmens dokumentus (24 t., b. l. 188–194). Šiuos A. S. parodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme iš esmės patvirtino ir L. V.. Jis pripažino žinojęs apie ukrainiečių norą išvykti dirbti į užsienį, taip pat žinojo, kad jam priklausančiame bute buvo apgyvendinami į Lietuvos Respubliką atvykę Ukrainos Respublikos piliečiai; siekdamas jiems padėti išvykti į Jungtinę Karalystę, jis kartu su A. S. parinkdavo jiems į juos panašių Lietuvos Respublikos piliečių asmens dokumentus; tą mintį pasiūlė A. S.; pripažįsta, kad parinkinėdavo dokumentus pagal Lietuvos Respublikos piliečių asmens tapatybės dokumentuose esančią ir A. S. turėtą Ukrainos Respublikos piliečio nuotrauką; tikriausiai, jis parinko A. S., M. M. dokumentus ukrainiečiams, tačiau nežino, kaip juos gavo; šiuos veiksmus jis atliko norėdamas padėti A. S.; supranta, kad šie veiksmai nebuvo teisėti (24 t., b. l. 180–185).

49. Tiek A. S., tiek ir L. V. nurodytas aplinkybes, kiek jos susijusios su jų veiksmais surandant Lietuvos Respublikos piliečių asmens dokumentus į Lietuvą atvykusiems Ukrainos Respublikos piliečiams, betarpiškai patvirtina ir L. V. gyvenamojoje vietoje rasto ir paimto kompiuterio bei jo mobiliojo ryšio telefone esančios informacijos analizė (7 t., b. l. 96–130). L. V. bute rastame kompiuteryje bei jo mobiliojo ryšio telefone buvo rasta gausybė Lietuvos Respublikos piliečių asmens dokumentų ir Ukrainos Respublikos piliečių, tame tarpe ir T. T., S. T., M. L. ir V. F., nuotraukų, suskirstytų į aplankus „LR piliečiai“ ir „Ukrainos piliečiai“. Iš šios informacijos turinio matyti ir tai, kad paminėtuose įrenginiuose buvo laikoma ir informacija, susijusi su Ukrainos Respublikos piliečių bei Lietuvos Respublikos piliečių asmens dokumentuose esančių jų nuotraukų sugretinimu, šiam procesui suteikiant net atskirą aplanką, pavadintą „Foto sugretinimai“. Taip pat aptikta daug informacijos apie skirtingų Ukrainos Respublikos piliečių keliones į Norvegiją, Italiją, Ispaniją, iš kur toliau buvo keliaujama į Londoną, tačiau jau su Lietuvos Respublikos piliečių asmens tapatybę patvirtinančiais dokumentais. Be to, L. V. priklausančiuose įrenginiuose buvo rastos ir jo įmonėje UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbusių darbuotojų asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų nuotraukos, kas visiškai atitinka jo teiginius, jog į Ukrainos Respublikos piliečius panašių Lietuvos Respublikos piliečių asmens dokumentų jis ieškojo savo artimųjų, draugų ir pažįstamu tarpe. Kaip nustatyta L. V. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, į kompiuterį jis susikeldavo Ukrainos Respublikos piliečių ir Lietuvos Respublikos piliečių asmens dokumentų nuotraukas, kad Ukrainos Respublikos piliečiams galėtų lengviau parinkti jiems tinkančius Lietuvos Respublikos piliečių dokumentus, todėl pagrindo abejoti, jog L. V. žinojo jo kompiuteryje saugomos informacijos turinį, su kuriuo, be kita ko, buvo supažindintas ir A. S., nėra.

50. Minėta, kad analogišką nuteistųjų veikimo schemą patvirtino ir Ukrainos Respublikos piliečiai T. T. (buvusi Č.) ir S. T., nurodę, kad pagal internete surastą skelbimą jie susisiekė su (duomenys neskelbtini), būtent jam išsiuntė savo nuotraukas, kurios buvo reikalingos tam, kad jiems būtų surasti Lietuvos Respublikos piliečių, panašių į juos, asmens dokumentai; Lietuvoje juos pasitiko A. S., kurio jie buvo apgyvendinti bute (teisėjų kolegijos pastaba – L. V. priklausančiame bute); A. S. jiems padavė Lietuvos Respublikos piliečių – R. S. ir I. M., asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus, lėktuvo bilietus ir nuvežė juos į oro uostą (23 t., b. l. 166–171, 24 t., b. l. 107–111).

51. Nors apeliaciniame skunde V. N. teigia, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog T. T. (buvusi Č.) ir S. T. pagal internete surastą skelbimą bendravo būtent su juo, teisėjų kolegija šiuos nuteistojo parodymus šios nutarties 22-23 punktuose nurodytais motyvais. Būtent V. N. gyveno Ukrainos Respublikos teritorijoje, jis žinojo ukrainiečių kalbą ir galėjo laisvai susikalbėti su jokios kitos kalbos nežinančiais asmenimis – T. T. (buvusi Č.) ir S. T., būtent jis turėjo galimybę naudotis ukrainietišku mobiliojo ryšio telefono numeriu, o jo vardas sutapo ne tik su šiems asmenims telefonu prisistačiusio asmens vardu, bet ir internetiniame skelbime, siūlančiame darbą Ukrainos Respublikos piliečiams Jungtinėje Karalystėje, nurodytu vardu – „(duomenys neskelbtini)“. Duomenų apie jokį kitą asmenį tokiu pačiu vardu, galėjusį veikti analogišku būdu, t. y. per A. S. ir L. V., kaip buvo T. T. (buvusi Č.) ir S. T. atveju, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra. Juo labiau, kad ir A. S. patvirtino, jog dažniausiai ukrainiečius jam atsiųsdavo būtent V. N. ir tik išimtiniais atvejais ukrainiečiai su juo susisiekdavo patys.

52. Ir nors nei T. T., nei S. T. V. N. iš jiems pateiktų nuotraukų neatpažino, kas, pasak V. N., patvirtina, kad jie bendravo ne su juo, tačiau, abu liudytojai pažymėjo, jog su asmeniu, su kuriuo jie bendravo telefonu dėl darbo Jungtinėje Karalystėje, jie nebuvo susitikę ir jo niekada nematė, todėl vien tai, kad jie nepažino V. N., nepaneigia teisėjų kolegijos išvados, jog T. T. bei S. T. bendravo būtent su juo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad T. T. ir S. T. patvirtino, jog asmuo, su kuriuo jie bendravo telefonu, jiems davė nurodymus, kur jie turi vykti, su juo buvo kalbama apie jų darbo užmokestį ir atsiskaitymo už jiems suteiktą pagalbą tvarką, būtent jam buvo siunčiamos jų nuotraukos, siekiant gauti į juos panašių Lietuvos Respublikos piliečių asmens dokumentus, kas kartu su A. S. ir L. V. teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, paneigia V. N. apeliacinio skundo motyvus, kad jis nebuvo susijęs su T. T. ir S. T. kelione į Jungtinę Karalystę.

53. Nuteistojo V. N. parodymus paneigia ir kriminalinės žvalgybos metu surinktų duomenų visuma. 2017 m. kovo 17 d. V. N. ir A. S. telefoninio pokalbio metu V. N. informuoja A. S., kad pas jį atvyksta du ukrainiečiai (T. T. ir S. T.) – „<...> o tos dvi mašinos kada išvažiuoja? Jos bus kaip visada. Šiandien jos išvyksta, o poryt iš ryto bus. <...> Na gerai. Tegul iš karto praneša. <...> tau parašys į tavo telefono numerį, kad mes išvažiavome ir būsime ten ir ten <...>“ (19 t., b. l. 127). 2017 m. kovo 18 d. S. T. SMS pranešimu informuoja A. S., kad jie išvažiavo iš Varšuvos ir bus (duomenys neskelbtini), pažymėdami, kad jie yra „nuo (duomenys neskelbtini)“ (19 t., b. l. 128). 2017 m. kovo 19 d. S. T. SMS pranešimu informuoja A. S., kad jie jau atvyko. Netrukus po to, A. S. juos informuoja, kad nusipirktų bilietą į (duomenys neskelbtini), o S. T. informuoja, kad „12.05 būsime vietoje“ (19 t., b. l. 131). Sprendžiant iš 2017 m. kovo 22 d. tarp A. S. ir S. T. vykusio telefoninio pokalbio, S. T. ir T. T. tuo metu jau buvo apgyvendinti L. V. priklausančiame bute – „<...> na, o kur jūs? Mes bute. Tai ko neatidarote“ Aš net negirdėjau. Tuoj. Na, nagi“ (19 t., b. l. 134).

54. V. N. apeliacinio skundo motyvai, kad jis nebuvo susijęs ne tik su T. T. ir S. T., bet ir su M. L. ir V. F. kelione į Jungtinę Karalystę bei jiems surastais Lietuvos Respublikos piliečių asmens dokumentais, taip pat atmestini kaip nepagrįsti. Ši V. N. versija buvo išsamiai aptarta sprendžiant jo kaltės klausimą pagal BK 147 straipsnio 2 dalį, konstatuojant, kad V. N. apie M. L. ir V. F. kelionę į Jungtinę Karalystę žinojo, būtent jis ėmėsi veiksmų dėl jų grįžimo į Lietuvos Respubliką – prašė A. S., kad padėtų M. L. ir V. F. grįžti į Lietuvos Respubliką, nesant galimybės jų apgyvendinti įprastoje vietoje, t. y. L. V. priklausančiame bute, surado jiems kitą gyvenamąją vietą – L. B. ūkį, kuriame asmenys turėjo gyventi iki tol, kol V. N. galės atvažiuoti ir juos išgabenti atgal į Ukrainos Respubliką. Esant šiems duomenims, V. N. versija, jog jis tik padėjo M. L. ir V. F. sugrįžti į Ukrainos Respubliką ir padėjo jiems tik vieno iš jų motinos paprašytas, buvo atmesta kaip nepagrįsta.

55. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, be kita ko, įvertinus jas ir teisėjų kolegijos motyvų dėl V. N. ir A. S. veiksmų teisinio vertinimo pagal BK 147 straipsnio 2 dalį kontekste, pagrindo abejoti, kad V. N. buvo žinoma A. S. ir L. V. veiksmų schema į Lietuvos Respubliką V. N. atsiųstiems Ukrainos Respublikos piliečiams surandant į juos panašių Lietuvos Respublikos piliečių asmens dokumentus, nėra. Šią išvadą sustiprina ir tai, kad, bylos duomenimis, V. N. buvo Ukrainos Respublikos pilietis, jo brolis bylai reikšmingu laikotarpiu buvo išvykęs į Jungtinę Karalystę, kurioje, sprendžiant iš byloje esančių duomenų visumos, jis ir gyveno, kas teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai spręsti, kad V. N. buvo neabejotinai žinoma, jog Ukrainos Respublikos piliečiai, turėdami Šengeno vizas, bet neturėdami konkrečių vizų patekimui į Jungtinę Karalystę, patekti į šią valstybę legaliai neturėjo jokios objektyvios galimybės. Tokiu būdu, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad V. N., siųsdamas norinčius patekti į Jungtinę Karalystę Ukrainos Respublikos piliečius į Lietuvos Respubliką, konkrečiai, pas A. S., ne tik žinojo, kad šie asmenys į Jungtinę Karalystę vyks nelegaliai, bet ir buvo susitarę su A. S. tam panaudoti svetimus Lietuvos Respublikos piliečių asmens dokumentus, t. y. neteisėtai disponuoti svetimais asmens dokumentais. Juo labiau, kratos L. V. gyvenamojoje vietoje metu buvo rastas ir apžiūrėtas kompiuteris, kuriame esančiame aplanke „Downloads“ (vertimas iš anglų kalbos – „parsisiuntimai“) buvo aptikti keli dokumentai, su juose užfiksuotomis vyro ir moters fotonuotraukomis, su jas apibūdinančiais įrašais, padarytais ukrainiečių kalba, kurią analizuojamu atveju mokėjo tik V. N. (7 t., b. l. 96–130).

56. Pagrindo abejoti, kad atlikdami veiksmus, atitinkančius nusikalstamos veikos, numatytos BK 302 straipsnio 2 dalyje, požymius, V. N., tiek A. S. ir L. V. veikė organizuotoje grupėje, teisėjų kolegija taip pat neįžvelgia.

57. BK 25 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną apysunkį, sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Organizuota grupė gali susiformuoti rengimosi padaryti nusikaltimą stadijoje arba jau pradėtos ar tęsiamos veikos metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-96/2012, 2K-70/2014, 2K-140/2014, 2K-525/2014, 2K-297-942/2017, 2K-167-719/2023). Objektyvieji bendrininkavimo požymiai yra kelių asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas, subjektyvieji – tyčia (savo veiksmų bendrumo suvokimas) ir susitarimas daryti nusikalstamą veiką. Pagal teismų praktiką, sprendžiant organizuotos grupės buvimo klausimą, atsižvelgiama į nusikalstamos veikos mechanizmo sudėtingumą, veikų padarymo intensyvumą, narių pasiskirstymą vaidmenimis, kiekvieno iš bendrininkų konkrečios užduoties atlikimą siekiant bendro tikslo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-275/2012, 2K-35/2013, 2K-301/2015, 2K-103-976/2016, 2K-109-746/2017, 2K-167-719/2023). Be to, organizuotą grupę, be susitarimo ir tyčios požymių, išskiria būtent vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-96/2012, 2K-304-942/2015, 2K-545-489/2015, 2K-103-976/2016, 2K-109-746/2017, 2K-167-719/2023). Teismų praktikoje taip pat nurodyta, kad svarbus aspektas sprendžiant klausimą dėl organizuotos grupės buvimo yra organizuotumo lygis ir asmens, dalyvaujančio nusikaltime, suvokimas priklausant grupei, turinčiai tikslą daryti nusikaltimus, t. y. svarbu, kad asmuo suvoktų priklausąs tokiai grupei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-70/2014, 2K-304-942/2015, 2K-7-29-942/2016, 2K-109-746/2017, 2K-167-719/2023).

58. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas ištyręs ir įvertinęs įrodymų visumą, nustatė tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius bendrininkavimo organizuota grupe požymius: susitarimą, veiklos organizuotumo lygį, aptarė vaidmenų pasiskirstymą ir konkretų indėlį į bendrai daromas sunkias nusikalstamas veikas, bendro tikslo siekimą ir kiekvieno iš jų suvokimą, kad veikia bendrai organizuota grupe.

59. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad V. N. surasdavo Ukrainos Respublikos piliečius, ketinančius vykti dirbti į Jungtinę Karalystę, su jais aptardavo kelionės sąlygas, gaudavo jų asmens nuotraukas, kurias vėliau persiųsdavo A. S., pateikdamas jam ir būtiną informaciją, susijusią su jam siunčiamais Ukrainos Respublikos piliečiais – jų atvykimo laiku bei būdu, o Ukrainos Respublikos piliečiams nurodydavo A. S. telefono numerį ir pateikdavo detalią informaciją, kaip jie turi elgtis, atvykę į Lietuvos Respubliką. Ukrainos Respublikos piliečiams pasiekus Lietuvos Respubliką ir, V. N. nurodymu, apie tai telefonu informavus A. S., A. S. jiems pateikdavo tolesnius nurodymus, būtent tai, kad jie turi atvykti iki (duomenys neskelbtini) miesto, kur juos pasitikdavo A. S. ir apgyvendindavo L. V. priklausančiame bute. Ukrainos Respublikos piliečiams gyvenant jame, L. V. ir A. S. surasdavo į juos panašių Lietuvos Respublikos piliečių asmens dokumentus. Juos radus, A. S., kartu su lėktuvų bilietais perduodavo juos Ukrainos Respublikos piliečiams, duodavo nurodymus jiems dėl jų kelionės į Jungtinę Karalystę, kartais (pvz. M. L. ir V. F. atveju) Ukrainos Respublikos piliečius A. S. ir L. V. lydėdavo visos kelionės metu, ką patvirtina byloje esančių L. V. gyvenamojoje vietoje rastame kompiuteryje aptiktų kelionės įlaipinimo kortelių duomenys (7 t., b. l. 96–130).

60. Iš šių duomenų visumos seka, kad V. N., A. S. ir L. V. veikla pasižymėjo pakankamu organizuotumo lygiu, pasiskirstymu konkrečiomis funkcijomis – kiekvienas organizuotos grupės narys turėjo šiam priskirtas užduotis, derinant tarpusavio veiksmus, susijusius su Ukrainos Respublikos piliečių atvykimu į Lietuvos Respubliką, jų apgyvendinimu, į juos panašių Lietuvos Respublikos piliečių asmens dokumentų suradimu bei tolesne jų kelione į Jungtinę Karalystę. Grupės nariai veikė laikydamiesi konspiracijos – buvo dažnai keičiami jų mobiliojo ryšio telefonų numeriai, vienu metu naudojamas ne vienas mobiliojo ryšio telefono numeris, telefoninių pokalbių metu asmenų veiksmai buvo maskuojami, sudarant įspūdį, kad visuose telefoniniuose pokalbiuose yra kalbama apie transporto priemonių pardavimą. Taigi organizuotos grupės veikla buvo intensyvi, grupės narių bendri veiksmai buvo gerai suplanuoti ir suderinti. Įrodytomis pripažintų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės – jų padarymo laikotarpis, būdas, mechanizmas, kiekvieno kaltininko konkretūs veiksmai vykdant savo užduotį, šių veikų išankstinis suplanavimas ir kitos svarbios aplinkybės patvirtina nuteistųjų veikimą pavojingesne bendrininkavimo forma – organizuota grupe (BK 25 straipsnio 3 dalis).

61. Organizuotos grupės bendrininkavimo formos buvimo nuteistųjų veikoje nepaneigia ir V. N. teiginiai, kad L. V. jis nepažinojo, ką pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu kategoriškai tvirtino ir L. V.. Kaip skundžiamame nuosprendyje pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, nustatyti organizuotai grupei nėra būtina, kad visi bendrą sumanymą įgyvendinantys asmenys pažinotų vienas kitą, palaikytų tarpusavio ryšius ir pan., pakanka tarpusavio supratimo, kad iš anksto parengtą nusikalstamos veikos padarymo planą jie realizuoja bendrai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-75-648/2017, 2K-90-895/2020, 2K-1-719/2020, 2K-257-697/2022).‏‏‎‎ Todėl vien tai, kad ne visi nuteistieji turėjo tiesioginį kontaktą vieni su kitais, nenaikina organizuotos grupės požymio. Šiuo atveju svarbu tai, kad byloje nustatytos aplinkybės patvirtina tarp nuteistųjų buvus susitarimą, vaidmenų pasiskirstymą, organizuotumą ir bendro tikslo siekimą. V. N. suorganizuodavo Ukrainos Respublikos piliečių, norinčių dirbti Jungtinėje Karalystėje, atvykimą į Lietuvos Respubliką, prie šios schemos – kiekvienas su savo atskiru vaidmeniu – prisijungė A. S. ir L. V., visi turėdami tą patį tikslą – išsiųsti Ukrainos Respublikos piliečius į Jungtinę Karalystę. Minėta, kad A. S. patvirtino, jog iš esmės visais atvejais Ukrainos Respublikos piliečius, norinčius vykti į Jungtinę Karalystę, jam nurodydavo V. N., kuris pasirūpindavo jų atvykimu iki Lietuvos Respublikos. Jiems būnant Lietuvos Respublikoje, L. V. ir A. S. ieškodavo į juos panašių Lietuvos Respublikos piliečių asmens dokumentų, A. S. apgyvendindavo juos L. V. priklausančiame bute. L. V. žinojo, kad Ukrainos Respublikos piliečiai yra apgyvendinami jam priklausančiame bute, ką jis patvirtino apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu. Pagrindo abejoti, kad L. V. žinojo, kokiu būdu Ukrainos Respublikos piliečiai patenka į Lietuvos Respubliką, nėra. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad V. N. Ukrainos Respublikos piliečiai atsiųsdavo savo nuotraukas, pagal kurias vėliau buvo ieškomi į juos panašių Lietuvos Respublikos piliečių asmens dokumentai, ką atlikdavo būtent L. V. ir A. S.. Jiems atliekant šiuos veiksmus, sprendžiant iš kriminalinės žvalgybos metu užfiksuotų duomenų visumos, V. N. nuolat bendravo su A. S., jie kartu derindavo Ukrainos Respublikos piliečių išvykimą į Jungtinę Karalystę, tam tikrais atvejais kelionės metu Ukrainos Respublikos piliečius lydėdavo A. S. kartu su L. V..

62. Esant šių duomenų visumai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė BK 25 straipsnio 3 dalyje, 302 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius V. N., L. V. ir A. S. veiksmuose, pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį šioje dalyje, teisėjų kolegija neįžvelgia.

Dėl A. S. ir L. V. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 214 straipsnio 1 dalį.

63. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. S. ir L. V. buvo pripažinti kaltais pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 214 straipsnio 1 dalį už tai, kad jie, vykdydami nusikalstamos veikos padarymo planą, veikdami organizuotoje grupėje, neteisėtai disponavo svetima elektronine mokėjimo priemone, t. y. A. S. iš A. S. įgijus pastarojo asmens dokumentus bei elektroninę mokėjimo priemonę – A. S. išduotą ir AB „SEB bankas“ priklausančią banko mokėjimo kortelę, laikė ją bei perdavė kitam asmeniui – V. F., kuris vėliau šią kortelę grąžino A. S., o A. S. kortelę perdavė L. V., kuris laikė banko mokėjimo kortelę savo gyvenamojoje vietoje. Su tokiu nuteistųjų veiksmų teisiniu vertinimu A. S. ir L. V. gynėjų apeliaciniuose skunduose nesutinkama. A. S. gynėjas nurodo, kad A. S. nesuvokė, jog negaliojančios elektroninės mokėjimo kortelės įgijimas iš A. S. šiuo atveju gali būti neteisėtas, pažymėdamas ir tai, kad banko kortelę iš A. S. A. S. įgijo ne kaip mokėjimo instrumentą, kuriuo būtų galima vykdyti atitinkamas banko operacijas, o tik kaip papildomą asmens identifikavimo priemonę. L. V. gynėjas savo apeliaciniame skunde teigia, kad A. S. mokėjimo kortelę L. V. gyvenamojoje vietoje nagrinėjamu atveju paliko A. S., apie tai, kad A. S. asmens tapatybę patvirtinančiame dokumente – Lietuvos Respublikos pase – buvo ir šio asmens mokėjimo kortelė, jis nežinojo. Teisėjų kolegija su šiais nuteistųjų gynėjų argumentais nesutinka.

64. Pagal BK 214 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas, be kita ko, neteisėtai įgijo, importavo, eksportavo, gabeno, laikė, perdavė ar realizavo vieną ar daugiau svetimų elektroninių mokėjimo priemonių. Šios nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai yra alternatyvūs, taigi norint veiką kvalifikuoti pagal šį straipsnį būtina nustatyti bent vieno iš šių požymių realizavimą; subjektyvusis požymis reiškiasi tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas turi suvokti, kad jo atliekami šio BK straipsnio dispozicijoje aprašyti veiksmai yra neteisėti, ir jis nori taip veikti. Nusikaltimo tiesioginis objektas yra elektroninių mokėjimo priemonių, skirtų atsiskaityti negrynaisiais pinigais, naudojimo ir disponavimo tvarka. Pažymėtina, kad banko kortelė, kaip elektroninė mokėjimo priemonė, nuosavybės teise priklauso emitentui, t. y. banko kortelę išdavusiam bankui, kuris pagal elektroninės mokėjimo priemonės naudojimosi sutartį tik jo turėtojui suteikia teisę teisėtai naudotis mokėjimo priemone, todėl kiekvienam trečiajam asmeniui banko kortelė yra svetima. Kaltininko tyčios turinį lemia supratimas, kad elektroninė mokėjimo priemonė yra kito asmens (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-197/2011, 2K-215/2012, 2K-179/2013, 2K-481/2014 ir kt.).

65. Liudytojas A. S. parodė, kad (duomenys neskelbtini) esančiame bare A. S., kurį šis pažinojo iš matymo, pasiūlė jam 200 Eur už jo tapatybę patvirtinančių dokumentų paskolinimą; A. S. pažymėjo, kad šie dokumentai jam būtini norint kažką pervežti per Lietuvos Respublikos valstybės sieną; jis sutiko, ir po 1-2 dienų perdavė A. S. savo dokumentus – pasą, asmens tapatybės kortelę ir banko kortelę (24 t., b. l. 57–61). Analogiškas aplinkybes teisiamojo posėdžio metu parodė ir A. S., paaiškinęs, kad būtent jis prašė A. S. išnuomoti savo asmens dokumentus, šiuos dokumentus, kartu su šio banko mokėjimo kortele, iš A. S. jis ir paėmė, sumokėdamas šiam 200 Eur (24 t., b. l. 188–194). Pagrindo netikėti šiomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija neįžvelgia. 2017 m. rugpjūčio 7 d. L. V. bute atliktos kratos metu bute buvo rasta ir paimta tiek A. S. banko mokėjimo kortelė, tiek ir jam išduotas Lietuvos Respublikos piliečio pasas (6 t., b. l. 107–114).

66. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad paimdamas iš A. S. ne tik jo asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus, bet ir jam priklausančią banko mokėjimo kortelę, A. S. suprato, jog A. S. priklausanti banko mokėjimo priemonė jam yra svetima. Šią mokėjimo priemonę A. S. ne tik įgijo, bet ir laikė bei perdavė kitam asmeniui – V. F.. V. F., pasinaudodamas jam perduotais A. S. asmens dokumentais, ketino iš (duomenys neskelbtini) lėktuvu keliauti į Jungtinę Karalystę, tačiau Ispanijoje buvo sulaikytas ir grįžo į Lietuvos Respubliką, parveždamas ir jam perduotus A. S. priklausančius dokumentus, tame tarpe ir banko mokėjimo kortelę. Visi šie dokumentai kratos metu buvo rasti L. V. gyvenamojoje vietoje (6 t., b. l. 107–114).

67. A. S. gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad banko mokėjimo kortelę iš A. S. nuteistasis paėmė ne kaip mokėjimo instrumentą, kuriuo būtų galima vykdyti atitinkamas banko operacijas, o tik kaip papildomą asmens identifikavimo priemonę, todėl tokie A. S. veiksmai neatitinka BK 214 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties objekto. Bylos duomenimis iš tiesų nėra paneigta, jog A. S. mokėjimo kortelę įgijo ne tikslu atlikti finansines operacijas, tačiau kaip papildomą būdą suklaidinti užsienio migracijos tarybų pareigūnus tikrinant asmens tapatybę. Gynėjas taip pat teisingai atkreipia dėmesį, kad nusikaltimo tiesioginis objektas yra elektroninių mokėjimo priemonių, skirtų atsiskaityti negrynaisiais pinigais, naudojimo ir disponavimo tvarka, ir sistemiškai šis straipsnis priskirtinas prie nusikaltimų finansų sistemai.

68. Vis dėlto teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad BK 214 straipsnio 1 dalies požymiai nagrinėjamu atveju buvo įgyvendinti. BK 214 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, t. y. asmens neteisėti veiksmai laikomi baigtais nuo jų padarymo momento. Teisėjų kolegija pažymi, kad veika laikytina pavojinga ir atsižvelgiant į ja saugomą teisinį gėrį. Finansų sistemos dalyviai turi bendrą interesą, kad svetimos mokėjimo priemonės būtų naudojamos tik tais tikslais ir ta apimtimi, kam jos ir buvo išduotos, ir – kaip nagrinėjamu atveju – nepatektų į nekontroliuojamą apyvartą. Nuteistojo gynėjo cituojama kasacinio teismo praktikoje yra nagrinėjami kiti atvejai, kuomet (teisėtas) kortelės turėtojas sutinka, kad trečiasis asmuo pasinaudotų kortele kaip mokėjimo priemone. Kadangi turtu disponuojama sutinkant savininkui, baudimas dėl banko sutarties sąlygomis neleistino mokėjimo priemonės panaudojimo būtų formalus, neatitiktų šios veikos pavojingumo. Tačiau nagrinėjimo atveju, nors disponavimo mokėjimo kortele kontekstas nebuvo susijęs su finansinių operacijų atlikimu, tačiau jis buvo akivaizdžiai neteisėtas; be to, kortelės turėtojas mokėjimo priemonę išleido iš rankų į nekontroliuojamą apyvartą. Taigi kortelės panaudojimo tikslas baudžiamajai atsakomybei įtakos neturi. Atsižvelgdama į šiuos argumentus, teisėjų kolegija vertina, kad nuteistųjų veiksmai buvo teisingai kvalifikuoti pagal BK 214 straipsnio 1 dalį.

69. Nors A. S. apeliaciniame skunde teigia, kad iš A. S. paimta banko kortelė buvo negaliojanti, šie skundo teiginiai yra paneigti baudžiamosios bylos duomenimis. Kaip nustatyta 2017 m. rugpjūčio 21 d. daiktų apžiūros protokole, apžiūrint L. V. gyvenamojoje vietoje rastus ir paimtus A. S. dokumentus, nustatyta, kad A. S. Lietuvos Respublikos piliečio pasas galiojo iki 2022 m. kovo 27 d., o paso viduje rastos žalios spalvos SEB banko mokėjimo kortelė „Visa Eelectron“ Nr. (duomenys neskelbtini), buvo išduota 2016 metais ir galiojo iki 2021 m. balandžio mėn. (7 t., b. l. 4–30), kas teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai spręsti, kad A. S. vardu išduota banko kortelė bylai aktualiu laiku buvo galiojanti, ir finansinių operacijų atlikimas jos pagalba buvo galimas.

70. Kaip nepagrįsti šioje dalyje atmestini ir L. V. gynėjo apeliacinio skundo motyvai, kad L. V. nežinojo, jog A. S. iš A. S. įgijo ne tik šio Lietuvos Respublikos piliečio pasą, bet ir banko mokėjimo kortelę. Minėta, kad, bylos duomenimis, A. S. priklausančiais asmens dokumentais, tame tarpe ir jo banko mokėjimo kortele, kelionės į Jungtinę Karalystę metu naudojosi V. F.. Ikiteisminio tyrimo metu patikrinus L. V. priklausančiame mobiliojo ryšio telefone buvusią informaciją, nustatyta, kad jame, be kitų asmenų, buvo aptiktos ir M. L. bei V. F. nuotraukos. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir paklausus L. V., kokiu būdu jo mobiliojo ryšio telefone galėjo atsirasti šių asmenų nuotraukos, jis patvirtino, jog galimai jos buvo padarytos jam ir A. S. šiuos asmenis vežant į oro uostą. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad A. S. lydėjo V. F. ir M. L. visos kelionės į Jungtinę Karalystę metu, todėl, akivaizdu, kad tuo metu kai šie asmenys, kartu su A. S. ir L. V., vyko į oro uostą, A. S. asmens tapatybę patvirtinantys dokumentai, tame tarpe ir šio banko mokėjimo kortelė, jau buvo A. S. ir L. V. dispozicijoje. Pagrindo manyti, kad L. V., veždamas V. F., M. L. ir A. S. į oro uostą, po to, kai A. S. asmens dokumentai, suteikiant V. F. progą įsiminti juose esančią informaciją, jau buvo perduoti V. F., nežinojo, jog kartu su A. S. asmens tapatybę patvirtinančiais dokumentais, V. F. buvo perduota ir A. S. banko mokėjimo kortelė, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Juo labiau, kad šie dokumentai kratos metu buvo rasti L. V. gyvenamojoje vietoje, kurioje jis gyveno, todėl tikėti L. V. teiginiais, jog paminėtos banko mokėjimo kortelės jis nematė ir apie jos egzistavimą nežinojo vien tik todėl, kad kratos metu A. S. banko mokėjimo kortelė buvo rasta įdėta į Lietuvos Respublikos piliečio pasą, nėra pagrindo. Neabejotina, kad siekdami įsitikinti, jog A. S. Lietuvos Respublikos piliečio pase esanti nuotrauka atitinka V. F. išvaizdą, L. V. ir A. S., atsakingi už Ukrainos Respublikos piliečių aprūpinimą į juos panašių Lietuvos Respublikos piliečių asmens dokumentais, buvo atsivertę A. S. pasą ir jame matė šiam asmeniui išduotą banko mokėjimo kortelę.

Dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių

71. Nuteistųjų A. S. ir L. V. gynėjų apeliaciniuose skunduose taip pat teigiama, kad teismas jiems paskyrė neteisingas, pernelyg griežtas bausmes. Gynėjai taip pat nurodo, jog buvo būtina atsižvelgti į pernelyg ilgą proceso trukmę nuo įtarimų pareiškimo 2017 m. rugpjūčio mėn. iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo 2023 m. sausio 11 d.

72. Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Teismas, skirdamas bausmę, taip pat atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Be to, teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, t. y. nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė reikšmė. Švelnesnė, negu straipsnio sankcijoje nustatyta, bausmė skiriama tik esant BK 62 straipsnyje arba 54 straipsnio 3 dalyje nurodytiems pagrindams. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė.

73. Baudžiamojo proceso trukmė gali turėti įtakos skiriamos bausmės rūšies ir dydžio parinkimui. Konstatavus pernelyg ilgą baudžiamojo proceso trukmę ir įvertinus baudžiamojoje byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis ir kt.), skiriama bausmė gali būti švelninama neperžengiant BK straipsnio, pagal kurį kvalifikuota kaltininko veika, sankcijos ribų (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) arba gali būti skiriama švelnesnė negu straipsnio sankcijoje numatyta bausmė (BK 54 straipsnio 3 dalis), jei atsižvelgus į nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltininko asmenybę ir bylos išnagrinėjimo per įmanomai trumpiausią laiką reikalavimo pažeidimo aplinkybes nusprendžiama, kad pernelyg ilga proceso trukmė yra išimtinė aplinkybė, dėl kurios straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Baudžiamojo proceso trukmės pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą, įtariamojo (kaltinamojo) elgesį, proceso poveikį jam ir institucijų veiksmus organizuojant baudžiamąjį procesą.

74. Šioje byloje, priešingai nei teigiama L. V. ir A. S. gynėjų apeliaciniuose skunduose, nėra pagrindo pripažinti, kad baudžiamasis procesas truko nepagrįstai ilgai.

75. Bylos duomenimis, ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2017 m. rugpjūčio 8 d. (t. 1, b. l. 1). Kitą dieną V. N., A. S., L. V. ir L. B. jau buvo pareikšti įtarimai dėl padarytų nusikalstamų veikų. Tačiau dėl itin sudėtingo proceso, apimančio net kelias užsienio valstybes – Ispaniją, Lenkiją, Ukrainą, Jungtinę Karalystę, atlikus ir plataus masto kriminalinės žvalgybos veiksmus V. N., A. S., L. V. ir L. B. atžvilgiu, kiekvienas šių asmenų dar ikiteisminio tyrimo metu turėjo būti apklausti po kelis kartus, V. N. apklausiant net 9 kartus. Be to, ikiteisminio tyrimo metu buvo būtina išanalizuoti didelį kiekį informacijos, rastos L. V. kompiuteryje bei jo ir A. S., L. V. bei L. B. mobiliojo ryšio telefonuose, įvertinti iš kitų valstybių teisėsaugos institucijų gautą informaciją bei kriminalinės žvalgybos metu užfiksuotus duomenis. Be to, nukentėjusiaisiais buvo pripažinti Ukrainos Respublikos piliečiai, ir dar ikiteisminio tyrimo metu jie, pasitelkiant Ukrainos Respublikos teisėsaugos institucijas, buvo apklausiami Ukrainos Respublikoje.

76. Baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu Vilniaus apygardos teismui buvo perduota 2021 m. birželio 28 d. Tačiau, 2021 m. liepos 8 d. baudžiamoji byla buvo perduota pagal teismingumą Šiaulių apygardos teismui. Dar parengiamojoje baudžiamosios bylos stadijoje, 2021 m. liepos 16 d., baudžiamoji byla dėl savo apimties, kaltinamųjų skaičiaus ir byloje nagrinėtinų klausimų, buvo pripažinta labai sudėtinga. 2021 m. rugpjūčio 16 d. teisėjui L. Z., kuriam buvo paskirtas baudžiamosios bylos nagrinėjimas, baigus susipažinti su baudžiamąją byla ir sprendžiant jos perdavimo nagrinėti teisiamajame posėdyje klausimą, buvo pastebėta, kad A. S. pagal susitarimą gina advokatas A. Alimas, su kuriuo teisėją L. Z. sieja asmeniniai ir sutartiniai santykiai, todėl teisėjas L. Z. nuo baudžiamosios bylos nagrinėjimo nusišalino, baudžiamoji byla buvo paskirta kitam teisėjui, ir jau 2021 m. rugpjūčio 18 d. baudžiamoji byla buvo perduota teisiamajam posėdžiui. Bylai nagrinėti prireikė 13 teismo posėdžių, baudžiamosios bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme vyko pagal iš anksto suderintą grafiką, siekiant kuo trumpesnio jos nagrinėjimo, 2021 m. lapkričio 16 d. ji dėl savo apimties buvo pripažinta greičiau nagrinėtina. Bylos duomenimis, baudžiamosios bylos nagrinėjimo trukmei pirmosios instancijos teisme taip pat turėjo įtaką kaltinamųjų advokatų užimtumas (2021 m. spalio 21 d. posėdyje sekančiam posėdžiui pavyko suderinti laiką tik gruodžio 22 d.; 2022 m. lapkričio 14 d. posėdis buvo atšauktas advokato prašymu pasiruošti baigiamajai kalbai), du posėdžiai neįvyko dėl teisėto teisėjos nebuvimo darbe, proceso trukmę lėmė ir teismo pastangos surasti nukentėjusiuosius tikslu juos apklausti tiesiogiai. Iš šių duomenų matyti, kad nagrinėjamu atveju ilgesnę baudžiamojo proceso trukmę lėmė objektyvios priežastys, baudžiamojo proceso vilkinimas nebuvo nenustatytas, todėl pagrindo švelninti nuteistiesiems paskirtas bausmes dėl pernelyg ilgos baudžiamojo proceso trukmės, kaip to prašoma L. V. ir A. S. apeliaciniuose skunduose, teisėjų kolegija neįžvelgia.

77. Be to, apeliaciniuose skunduose A. S. ir L. V. gynėjai nesutinka su jų ginamiesiems paskirtomis bausmėmis, nurodydami, kad jos yra per griežtos. Pagal BK 302 straipsnio 1 dalį asmuo baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. BK 214 straipsnio 1 dalies sankcija numato baudą arba areštą, arba laisvės atėmimą iki šešerių metų.

78. Spręsdama A. S. paskirtų bausmių teisingumo klausimą, teisėjų kolegija atsižvelgia į jo kaltės formą, padarytų nusikaltimų pavojingumą bei jų stadiją. Bylos duomenimis, A. S., veikdamas tiesiogine tyčia, padarė dvi nusikalstamas veikas, priskiriamas apysunkių nusikaltimų kategorijai. Nusikalstamas veikas A. S. padarė veikdamas organizuotoje grupėje, kas pagal BK 60 straipsnio 1 dalies 2 punktą sunkina jo atsakomybę, grupės veiksmai buvo sistemingi, gerai koordinuoti, o jo paties vaidmuo aktyvus. A. S. buvo atsakingas už Ukrainos Respublikos piliečių apgyvendinimą Lietuvos Respublikos teritorijoje, į juos panašių Lietuvos Respublikos piliečių asmens dokumentų suradimą bei tolesnės Ukrainos Respublikos piliečių į Jungtinę Karalystę kelionės organizavimą, tam tikrais atvejais keliaujant kartu su jais, kaip lydinčiam asmeniui. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad būtent A. S. turėjo tiesioginį kontaktą su V. N., su juo tiesiogiai koordinavo Ukrainos Respublikos piliečių kelionių į Jungtinę Karalystę organizavimą, vykdydamas V. N. nurodymus, Lietuvos Respublikoje pasitikdavo V. N. atsiųstus Ukrainos Respublikos piliečius, pasirūpindavo jų apgyvendinimu bei jiems reikalingų Lietuvos Respublikos piliečių asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų suradimu, nuolat bendravo su Lietuvos Respublikoje buvusiais ir kelionės į Jungtinę Karalystę laukiančiais Ukrainos Respublikos piliečiais, suradus jiems reikiamus dokumentus, duodavo jiems tiesioginius nurodymus, kokius tolesnius veiksmus jie turi atlikti, dažnai lydėdavo Ukrainos Respublikos piliečius visos jų kelionės į Jungtinę Karalystę metu. Tokie A. S. veiksmai leidžia spręsti, jog jis buvo vienas pagrindinių organizuotos grupės narių. Ši aplinkybė skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo pripažinta nuteistojo atsakomybę sunkinančia pagal BK 60 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino, kad A. S. pripažino esmines jam inkriminuotas nusikalstamų veikų faktines aplinkybes ir nuoširdžiai gailisi, kas lengvina jo atsakomybę (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Taip pat teisėjų kolegija įvertina ir nuteistąjį charakterizuojančius duomenis. A. S. yra vedęs, praeityje nebuvo teistas, nebaustas administracine tvarka (t. 8, b. l. 182). Nors faktinė jo gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, tačiau jo deklaruota gyvenamoji vieta siejama su Jungtine Karalyste. Jokių duomenų apie A. S. darbą nei Lietuvos Respublikoje, nei Jungtinėje Karalystėje nebuvo pateikta, kas įvertinus jam inkriminuotų nusikalstamų veikų pobūdį bei padarymo aplinkybes, teisėjų kolegijai leidžia spręsti, jog vienintelis ar pagrindinis A. S. pragyvenimo šaltinis buvo neteisėtas Ukrainos Respublikos piliečių kelionių į Jungtinę Karalystė organizavimas. Atsižvelgdama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nemato pagrindo teigti, kad teismo paskirtos bausmės yra pernelyg griežtos.

79. Spręsdamas dėl L. V. paskirtų bausmių, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padarytų nusikaltimų pavojingumą. L. V., veikdamas tiesiogine tyčia, padarė du baigtus nusikaltimus, priskiriamus apysunkių nusikaltimų kategorijai. Nusikalstamas veikas L. V. padarė veikdamas organizuotoje grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nuteistojo vaidmuo pasireiškė tuo, kad jam priklausantis butas buvo naudojamas Ukrainos Respublikos piliečių apgyvendinimui, o jis kartu su A. S. savo artimųjų, draugų ir pažįstamų rate aktyviai ieškojo į Ukrainos Respublikos piliečius panašių Lietuvos Respublikos piliečių asmens dokumentų, kaupė gausius asmens tapatybės dokumentų duomenis. Bylos duomenimis nustatyta, kad L. V. neteisėti veiksmai pasireiškė organizuotos grupės veikloje. Nors L. V. vaidmuo buvo mažesnis negu likusių dviejų organizuotos grupės narių, į ką atsižvelgė ir pirmosios instancijos teismas, kita vertus, iš bylos duomenų matyti ir tai, kad nuteistojo veiksmai nebuvo atsitiktiniai, jis prisidėjo prie sistemingo neteisėtos migracijos organizavimo, kurio svarbi dalis yra ir tinkamų asmens dokumentų parūpinimas. Papildomai pastebėtina ir tai, jog pagal bylos duomenis L. V. fotografavo nukentėjusiuosius M. L. bei V. F. (V. L. parodymai), taip pat kartu su A. S. juos 2017 m. birželio 14 d. gabeno juos į Kauno oro uostą (2017 m. kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolas Nr. (21)-15RN-298 (RN), t. 18, b. l. 186-187). Šie duomenys papildomai patvirtina, kad ir L. V. vaidmuo organizuotoje grupėje buvo pakankamai aktyvus. Pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino, kad L. V. pripažino esmines jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 302 straipsnio 1 dalyje, faktines aplinkybes ir nuoširdžiai dėl to gailėjosi, kas skundžiamu nuosprendžiu buvo įvertinta kaip L. V. atsakomybę lengvinanti aplinkybė (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kiek jos susijusios su BK 214 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymu, nenustatytos. Atsižvelgtina ir į nuteistojo asmenybę charakterizuojančias aplinkybes. Bylos duomenimis, L. V. praeityje neteistas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi (t. 7, b. l. 135–137). Jis turi deklaruotą gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi. Atsižvelgdama į tai kas išdėstyta, ypač L. V. veiksmų pavojingumą, teisėjų kolegija nemato pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas L. V. paskyrė pernelyg griežtas bausmes.

80. Nors nuteistasis V. N. jam paskirtos bausmės neskundė, teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga ir nuosprendžio motyvais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, ir nuteistajam paskyrė teisingą, tinkamai individualizuotą bausmę. Parinkdamas V. N. bausmės rūšį bei dydį, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pavojingumą, kad jis subūrė organizuotą grupę (BK 60 straipsnio 1 dalies 2 punktas), buvo aktyvus jos dalyvis, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Teismas įvertino ir V. N. asmenybę, konstatuodamas, kad nuteistasis Lietuvos Respublikoje teistas nebuvo, duomenų apie jo galiojančias administracines nuobaudas nėra, įvertino jo sveikatos problemas (6 t., b. l. 24, 23 t., b. l. 136–142, 25 t., b. l. 66–79). Todėl švelninti V. N. paskirtą bausmę teisėjų kolegija nemato pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Nėrijaus Puškoriaus, nuteistojo V. N. (V. N.), nuteistojo A. S. gynėjo advokato Aivaro Alimo ir nuteistojo L. V. gynėjo advokato Mindaugo Barkausko apeliacinius skundus atmesti.