- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-12-03
- Bylos Nr.
- e2A-1645-259/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-28-3-01272-2020-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Arvydas Žibas
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „NEO Finance“
- Atsakovas
- R. B.
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „NEO Finance“ apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 11 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „NEO Finance“ ieškinį atsakovei R. B. dėl skolos ir palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė AB „NEO Finance“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės R. B. ieškovės naudai 1 224,20 Eur negrąžintą kredito dalį, 49,50 Eur mokėjimo (pelno) palūkanas paskaičiuotas iki 2020-04-22 (kreipimosi į teismą dienos), 11,59 procentus mokėjimo palūkanas už negrąžintą vartojimo kredito sumą (1224,20 Eur) nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo, 68,76 Eur tarpininkavimo mokestį, 583,19 Eur administravimo mokestį, 3,82 Eur sutartines palūkanas, skaičiuojamas nuo termino įvykdyti prievolę praleidimo nuo 2019-12-06 iki kreipimosi į teismą dienos, 5 procentus metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 43 Eur žyminio mokesčio ir 200 Eur išlaidų advokato pagalbai (e. b. l. 1-8). Nurodė, kad tarp ieškovės, tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus AB „NEO Finance“, ir atsakovės vartojimo kredito gavėjos R. B. 2018-04-05 buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis Nr. K418948654, kuria atsakovei buvo suteiktas 1 877,00 Eur vartojimo kreditas 48 mėn. terminui bei pagal kurią atsakovė įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą ir sumokėti bendrą vartojimo kredito kainą (vartojimo kredito mokestį): 477,40 Eur palūkanų (metinė palūkanų norma: 11,59 proc.), 115,36 Eur tarpininkavimo mokesčio ir 583,19 Eur administravimo mokesčio iki 2022-04-05.Atsakovė nesilaikė sudarytos sutarties sąlygų, todėl ieškovė 2020-04-08 iniciavo su atsakove sudarytos sutarties nutraukimą nuo 2020-04-14.
2. Atsakovė R. B. atsiliepimo į ieškinį teismo nustatytu terminu nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Marijampolės apylinkės teismas 2020 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu už akių ieškinį patenkino iš dalies: priteisė ieškovei AB „NEO Finance“ iš atsakovės R. B. 1 224,20 Eur negrąžintą kredito dalį, 49,50 Eur mokėjimo (pelno) palūkanas, 68,76 Eur tarpininkavimo mokestį, 583,19 Eur administravimo mokestį, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2020 m. balandžio 23 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 177 Eur bylinėjimosi išlaidas, o likusioje dalyje ieškinį atmetė (e. b. l. 22-26).
4. Teismas nustatė, kad šalys 2018 m. balandžio 5 d. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr.K418948654 (toliau-Sutartis), pagal kurią ieškovė atsakovei suteikė 1 877 Eur vartojimo kreditą 48 mėnesių terminui. Atsakovė įsipareigojo grąžinti suteiktą 1 877 Eur kreditą bei sumokėti 477,40 Eur palūkanas, 115,36 Eur tarpininkavimo mokestį ir 583,19 Eur administravimo mokestį iki 2022 m. balandžio 5 d. Atsakovė sutartimi prisiimtų įsipareigojimų nevykdė, todėl ieškovė 2020 m. balandžio 8 d. pranešimu informavo atsakovę, kad nuo 2020 m. balandžio 14 d. sutartis bus nutraukta. Atsakovė nepateikė duomenų apie tai, kad įvykdė prievolę ar jos dalį ieškovei.
5. Teismas, atlikęs formalų ieškovės pateiktų įrodymų vertinimą, ir atsakovui nepateikus jokių įrodymų, patvirtinančių jo piniginės prievolės ieškovei įvykdymą, sprendė, jog pasitvirtinus ieškovės pateiktų įrodymų turiniui, būtų pagrindas ieškinį patenkinti iš dalies (CPK 285 straipsnio 2 dalis).
6. Teismas nurodė, kad atsakovė, pažeisdama savo sutartinius įsipareigojimus, nevykdė įsipareigojimo grąžinti kreditą, todėl ieškovė turi teisę reikalauti grąžinti skolą. Teismas sprendė, kad dalis ieškinio reikalavimų yra pagrįsta byloje esančiais įrodymais, todėl ieškovei iš atsakovės priteistina 1224,20 Eur negrąžinta kredito dalis.
7. Teismas dėl ieškovės reikalavimo priteisti 49,50 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų sumą ir 11,59 procentų dydžio mokėjimo palūkanas už negrąžintą 1224,20 Eur vartojimo kredito sumą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos (2020 m. balandžio 22 d.) iki visiško kredito grąžinimo dienos, pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020, pakeista esama mokėjimo (pelno) palūkanų skaičiavimo po sutarties nutraukimo praktika ir suformuluota nauja teisės aiškinimo taisyklė, kad nutraukus paskolos (kredito) sutartį prieš terminą, pasibaigia pagrindinių prievolių pagal sutartį vykdymas natūra, todėl mokėjimo (pelno) palūkanos skolininkui pagal šią sutartį nebegali būti toliau skaičiuojamos. Nurodė, kad šio aiškinimo nekeičia ir tai, jei šalys bus sutartyje nustačiusios sąlygą, kad pelno palūkanos mokamos iki paskolos grąžinimo, nes tokia sutarties sąlyga, kaip ir kitos, kaip nurodyta pirmiau, nutraukus sutartį, nustoja galioti. Teismas nustatė, kad tarp šalių sudaryta vartojimo kredito sutartis yra nutraukta. Kadangi mokėjimo (pelno) palūkanų skaičiavimas po sutarties nutraukimo negalimas, o vartojimo kredito sutartį ieškovė vienašališkai nutraukė nuo 2020 m. balandžio 14 d., teismas sprendė, kad mokėjimo (pelno) palūkanos gali būti skaičiuojamos tik už laikotarpį nuo 2019 m. gruodžio 6 d. (termino įvykdyti prievolę praleidimo data) iki sutarties nutraukimo (2020 m. balandžio 14 d.), t. y. už 131 dienas (1224,20 x 11.59 proc. / 360 d. x 131 d.). Atsižvelgiant į tai, teismas priteisė iš atsakovės ieškovės prašomas 49,50 Eur mokėjimo (pelno) palūkanas, o reikalavimą dėl 11,59 proc. dydžio mokėjimo (pelno) palūkanų už negrąžintą 1 224,20 vartojimo kredito sumą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos (2020 m. balandžio 22 d.) iki visiško kredito grąžinimo dienos atmetė.
8. Teismas priteisė ieškovei ir likusią nesumokėtą 68,76 Eur tarpininkavimo mokesčio dalį, kadangi pagal šalių sudarytos sutarties sąlygas tarpininkavimo mokesčio apskaičiavimo tvarka yra aiški ir pagrįsta, o apie ją kredito gavėjas buvo informuotas sutarties sudarymo metu. Dėl prašomo priteisti 583,19 Eur administravimo mokesčio teismas nurodė, kad jog sutarties administravimo mokestis nėra naudojamas skolos išieškojimo proceso išlaidoms padengti, o yra skirtas bendrovės patiriamoms išlaidoms susijusiomis su padidintos rizikos asmeniu ir su juo sudarytos vartojimo kredito sutarties vykdymo priežiūra, įsiskolinimo valdymu, kontrole. Todėl teismas atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė administravimo mokestį yra paskaičiavusi už laikotarpį iki sutarties nutraukimo, tenkino reikalavimą dėl 583,19 Eur administravimo mokesčio priteisimo.
9. Dėl prašomų priteisti 3,82 Eur palūkanų už laikotarpį nuo termino įvykdyti prievolę praleidimo dienos (2019 m. gruodžio 6 d.) iki kreipimosi į teismą dienos, teismas pažymėjo, kad šios palūkanos atlieka kreditoriaus minimalių nuostolių, kylančių skolininkui laiku ir tinkamai nevykdant savo sutartinių prievolių, kompensavimo funkciją. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad kompensacinių palūkanų paskirtis ir prigimtis iš esmės yra analogiška kaip ir netesybų. Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau ir VKĮ) 11 straipsnio 8 dalis riboja visų galimų netesybų ir mokesčių už vartojimo kredito sutartyje nustatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą taikymą vartojimo kredito gavėjui, todėl VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje nurodytos netesybos aiškintinos kaip apimančios ir kompensacines palūkanas, mokamas dėl vartojimo kredito gavėjo prievolių vykdymo terminų pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020). Įvertinęs tai, kad iš atsakovės priteista kintama tarpininkavimo mokesčio suma viršija ieškovės prašomas priteisti kompensacines palūkanas, t. y. jas apima, teismas atmetė ieškovės reikalavimą priteisti kompensacinę funkciją atliekančias palūkanas.
10. Teismas pažymėjo, kad CK 6.37 straipsnio 2 dalyje yra numatyta skolininko pareiga mokėti palūkanas už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Todėl, teismas sprendė, kad iš atsakovės priteistina įstatymo nustatytos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistiną skolą nuo bylos iškėlimo teisme 2020 m. balandžio 23 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
11. Patenkinus ieškinį iš dalies, teismas paskirstė bylinėjimosi išlaidas CPK 93 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka ir ieškovei iš atsakovės priteisė žyminį mokestį bei bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai proporcingai tenkintų reikalavimų apimčiai, nustačius, kad buvo atmesti du iš šešių ieškinio reikalavimų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
12. Apeliaciniame skunde ieškovė AB „NEO Finance“ prašo pakeisti Marijampolės apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 11 d. sprendimo dalis: 1) dėl mokėjimo (pelno) palūkanų, priteisiant ieškovei iš atsakovės R. B. 11,59 proc. negautų pajamų (nuostolių) už negrąžintą vartojimo kredito sumą (1 224,20 Eur) nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2022-04-05), 11,59 proc. kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų už negrąžintą vartojimo kredito sumą (1 224,20 Eur) nuo vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2022-04-06) iki visiško kredito grąžinimo dienos; 2) dėl kompensuojamųjų palūkanų, priteisiant ieškovei iš atsakovės R. B. 3,46 Eur sutartines (kompensuojamąją funkciją atliekančias) palūkanas, paskaičiuotas nuo termino įvykdyti prievolę praleidimo, t. y. nuo 2019-12-06, iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos (2020-04-14); 3) dėl bylinėjimosi išlaidų, priteisiant ieškovei iš atsakovės R. B. 243,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, sumokėtų pirmosios instancijos teisme, arba panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo bei priteisti bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidas (e. b. l. 28-38). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą grindė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2020-05-25 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-7-823/2020, sukurtu precedentu, neatsižvelgdamas į šio precedento sukūrimo laiką, ieškinio pateikimo laiką, vartojimo kredito sutarties sudarymo laiką, precedento argumentaciją bei iki šio precedento galiojusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką. Iki 2020-05-25 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimo galiojo gausi priešinga mokėjimo (pelno) palūkanų skaičiavimo praktika, kurioje buvo išaiškinta, jog skolininko pareiga mokėti mokėjimo (pelno) palūkanas išlieka ir paskolos davėjui nutraukus paskolos sutartį, išskyrus atvejus, jei kitaip nustatyta paskolos sutartyje. Tai reiškia, kad pateikiant ieškinį teismui, ieškovės ieškinys dalyje dėl mokėjimo (pelno) palūkanų, paskaičiuotų iki kreipimosi į teismą dienos bei mokėjimo palūkanų, skaičiuojamų nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, buvo pagrįstas ir tenkintinas.
12.2. Pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad tiek vartojimo kredito sutarties sudarymo dieną, tiek ieškinio pateikimo teismui dieną dar galiojo priešingas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotas precedentas, leidžiantis mokėjimo (pelno) palūkanas skaičiuoti iki visiško prievolės įvykdymo dienos. Šiuo atveju ieškovė tapo dviejų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotų precedentų įkaitu, kurių vienas leido mokėjimo (pelno) palūkanas skaičiuoti iki visiško prievolės įvykdymo, nes naudojimasis paskolintais pinigais nesibaigia nutraukus sutartį, ar pasibaigus jos įvykdymo terminui, o kitas nurodo, jog mokėjimo (pelno) palūkanos gali būti skaičiuojamos tik iki sutarties nutraukimo, nes jų skaičiavimas už ilgesnį terminą viršytų kreditoriaus lūkesčių interesą. Pirmosios instancijos teismas turėjo į šias aplinkybes atsižvelgti, tačiau to nepadarė. Toks ieškovės pastatymas prieš du visiškai skirtingus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo precedentus bylinėjimosi teisme metu, nesuteikiant ieškovei protingo termino prisitaikyti, neatitinka ne tik protingumo bei sąžiningumo principų, bet ir pažeidžia jo teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos.
12.3. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo naujai suformuluotą bei iš esmės pakeistą iki tol galiojusią mokėjimo (pelno) funkciją atliekančių palūkanų skaičiavimo praktiką, vadovaujantis sąžiningumo ir protingumo principais bei užtikrinant proceso ekonomiškumą, turėjo pasiūlyti ieškovei įvertinti aktualius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. priimtoje nutartyje, civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020, pateiktus išaiškinimus ir atitinkamai patikslinti ieškinyje nurodytas aplinkybes bei ieškinio reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas, vadovaujantis sąžiningumo bei protingumo principais, turėjo nustatyti ieškovei terminą pateikti poziciją dėl ieškinyje reiškiamų reikalavimų, susijusių su mokėjimo (pelno) palūkanų skaičiavimu po vartojimo kredito sutarties nutraukimo ir tokio reikalavimo faktinio pagrindo. Visa tai nebuvo padaryta.
12.4. Be to, pirmosios instancijos teismas ex officio turėjo teisę prašymą priteisti mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas už negrąžintą vartojimo kredito sumą 1 224,20 Eur, nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos kvalifikuoti kaip prašymą atsakovei taikyti civilinę atsakomybę ir ieškovei priteisti kompensuojamąją funkciją atliekančias palūkanas, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo naujai suformuota teisės aiškinimo taisykle. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas, nurodant ieškovei priteisti 11,59 proc. negautų pajamų (nuostolių) už negrąžintą vartojimo kredito sumą, 1 224,20 Eur, nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos (2020-04-14) iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2022-04-05) bei 11,59 proc. kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų už negrąžintą vartojimo kredito sumą, 1 224,20 Eur, nuo vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2022-04-06) iki visiško kredito grąžinimo dienos.
12.5. Pirmosios instancijos teismas ieškovei taip pat nepagrįstai nepriteisė 3,82 Eur sutartinių (kompensuojamąją funkciją atliekančių) palūkanų, paskaičiuotų nuo termino įvykdyti prievolę praleidimo, t. y. nuo 2019-12-06, iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos (2020-04-14). Pagal Sutarties 6.1. p., Vartojimo kredito gavėjui neįvykdžius prievolės laiku sumokėti mėnesinę įmoką, specialiosiose sąlygose numatytos palūkanos yra skaičiuojamos toliau nuo negrąžintos mėnesinės įmokos kredito dalies kaip atlyginimas už naudojimąsi vartojimo kredito suma iki visiško skolos sumokėjimo dienos. Taigi, šalys, sudarydamos vartojimo kredito sutartį, iš anksto aptarė prievolės nevykdymo padarinius, numatydamos kompensuojamųjų palūkanų institutą, taikant sutartyje numatytą metinę palūkanų normą. Tokias kompensuojamąsias palūkanas turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais sutartyse nenustatė kitokių tokio prievolės nevykdymo padarinių ir kreditoriaus teisė reikalauti tiek pelno, tiek kompensuojamųjų palūkanų sumokėjimo išlieka tol, kol išlieka jo teisė reikalauti prievolės pagal paskolos sutartį įvykdymo natūra, t. y. iki tol, kol šalis sieja paskolos sutartiniai teisiniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020). Šiuo atveju negautos pajamos (nuostoliai), kuriomis laikomos mokėjimo palūkanos, ir kompensuojamosios palūkanos paskaičiuotos skirtingais laikotarpiais, todėl viena suma į kitą neįskaitomos, ir ieškovės naudai priteistinos abi sumos. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas nurodytoje dalyje yra nepagrįstas ir turėtų būti pakeistas, nurodant ieškovei priteisti prašomas 3,82 Eur sutartines (kompensuojamąją funkciją atliekančias) palūkanas, paskaičiuotas nuo termino įvykdyti prievolę praleidimo, t. y. nuo 2019-12-06, iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos (2020-04-14), kadangi iki nutraukimo dienos šalis siejo sutartiniai teisiniai santykiai.
12.6. Tenkinus ieškovės apeliacinį skundą, keistinas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas pirmosios instancijos teisme, jas visas priteisiant iš atsakovės.
13. Atsiliepimas į apeliacinį skundą nepateiktas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys), o ginčo pobūdis nesudaro pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas. Teismas, nenustatęs absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, pasisako dėl ieškovės paduoto apeliacinio skundo faktinių bei teisinių argumentų.
15. Šioje bylos nagrinėjimo stadijoje sprendžiamas klausimas dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-05-25 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-7-823/2020, suformuoto naujo precedento taikymo jau vykstant teisminiam ginčui šioje byloje dėl prievolės atsakovei mokėti mokestines (pelno) palūkanas, ieškovei nutraukus šalių sudarytą vartojimo kredito sutartį ir prievolės mokėti kompensuojamąją funkciją atliekančias palūkanas, dėl kurių susitarta vartojimo kredito sutartyje, tuo atveju, jeigu nevykdomi sutartiniai įsipareigojimai.
16. Išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, Kauno apygardos teismas nustatė, jog ieškovė su atsakove 2018 m. balandžio 5 d. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr.K418948654 (toliau ir Sutartis), pagal kurią ieškovė atsakovei suteikė 1 877 Eur vartojimo kreditą 48 mėnesių terminui. Atsakovė įsipareigojo grąžinti suteiktą 1 877 Eur kreditą bei sumokėti 477,40 Eur palūkanas, 115,36 Eur tarpininkavimo mokestį ir 583,19 Eur administravimo mokestį iki 2022 m. balandžio 5 d. Atsakovė sutartimi prisiimtų įsipareigojimų nevykdė, todėl ieškovė 2020 m. balandžio 8 d. pranešimu nuo 2020 m. balandžio 14 d. sutartį nutraukė. Ieškove kreipėsi su ieškiniu į teismą atsakovei, jame suformulavo reikalavimus priteisti iš atsakovės R. B. ieškovės naudai 1 224,20 Eur negrąžintą kredito dalį, 49,50 Eur mokėjimo (pelno) palūkanas paskaičiuotas iki 2020-04-22 (kreipimosi į teismą dienos), 11,59 procentus mokėjimo palūkanas už negrąžintą vartojimo kredito sumą (1 224,20 Eur) nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo, 68,76 Eur tarpininkavimo mokestį, 583,19 Eur administravimo mokestį, 3,82 Eur sutartines palūkanas, skaičiuojamas nuo termino įvykdyti prievolę praleidimo nuo 2019-12-06 iki kreipimosi į teismą dienos, 5 procentus metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 43 Eur žyminio mokesčio ir 200 Eur išlaidų advokato pagalbai (e. b. l. 1-8).
17. Marijampolės apylinkės teismas 2020 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu už akių ieškinį patenkino iš dalies: priteisė ieškovei AB „NEO Finance“ iš atsakovės R. B. 1 224,20 Eur negrąžintą kredito dalį, 49,50 Eur mokėjimo (pelno) palūkanas, 68,76 Eur tarpininkavimo mokestį, 583,19 Eur administravimo mokestį, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2020 m. balandžio 23 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 177 Eur bylinėjimosi išlaidas, o likusioje dalyje ieškinį atmetė (e. b. l. 22-26). Šioje bylos nagrinėjimo stadijoje apeliaciniu skundu pirmosios instancijos teismo sprendimą skundžia ieškovė, skundas grindžiamais tais esminiais argumentais, jog vartojimo kredito sutarties su atsakove sudarymo dieną, tiek ieškinio teismui pateikimo teismui dieną dar galiojo priešingas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotas precedentas, leidžiantis mokėjimo (pelno) palūkanas skaičiuoti iki visiško prievolės įvykdymo dienos. Šiuo atveju ieškovė tapo dviejų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotų precedentų įkaitu, kurių vienas leido mokėjimo (pelno) palūkanas skaičiuoti iki visiško prievolės įvykdymo, nes naudojimasis paskolintais pinigais nesibaigia nutraukus sutartį, ar pasibaigus jos įvykdymo terminui, o kitas nurodo, jog mokėjimo (pelno) palūkanos gali būti skaičiuojamos tik iki sutarties nutraukimo; pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą grindė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2020-05-25 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-7-823/2020, sukurtu precedentu, neatsižvelgdamas į šio precedento sukūrimo laiką, ieškinio pateikimo laiką, vartojimo kredito sutarties sudarymo laiką (skundo 12.1-12.3 punktai); be to, pirmosios instancijos teismas ex officio turėjo teisę prašymą priteisti mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas už negrąžintą vartojimo kredito sumą 1 224,20 Eur, nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos kvalifikuoti kaip prašymą atsakovei taikyti civilinę atsakomybę ir ieškovei priteisti kompensuojamąją funkciją atliekančias palūkanas, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo naujai suformuota teisės aiškinimo taisykle, priteisiant 11,59 proc. negautų pajamų (nuostolių) už negrąžintą vartojimo kredito sumą, 1 224,20 Eur, nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos (2020-04-14) iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2022-04-05) bei 11,59 proc. kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų už negrąžintą vartojimo kredito sumą, 1 224,20 Eur, nuo vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2022-04-06) iki visiško kredito grąžinimo dienos (skundo 12.4 punktas); pirmosios instancijos teismas ieškovei taip pat nepagrįstai nepriteisė 3,46 Eur sutartinių (kompensuojamąją funkciją atliekančių) palūkanų, paskaičiuotų nuo termino įvykdyti prievolę praleidimo, t. y. nuo 2019-12-06, iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos (2020-04-14) (skundo 12.5 punktas).
Dėl pasikeitusios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos taikymo ginčui spręsti
18. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje nurodyta, kad pagal nusistove?jusia? praktika? Europos Sa?jungos teise?s normos is?ais?kinimas, kuri? pateikia Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, i?gyvendindamas Sutarties de?l Europos Sa?jungos veikimo 267 straipsniu jam suteikta? kompetencija?, paais?kina ir patikslina s?ios normos prasme? ir apimti?, kaip ji turi arba ture?jo bu?ti suprantama ir taikoma nuo i?sigaliojimo momento. Remiantis tuo darytina is?vada, kad taip is?ais?kinta? norma? teismas gali ir turi taikyti teisiniams santykiams, kurie atsirado ir kurie buvo nustatyti pries? priimant sprendima? de?l pras?ymo is?ais?kinti, jei, be to, i?vykdytos sa?lygos, leidz?ianc?ios kompetentinguose teismuose pareiks?ti ies?kini? de?l s?ios normos taikymo (1980 m. kovo 27 d. sprendimo Denkavit italiana Sri., 61/79, EU:C:1980:100, 16 punktas, 2000 m. vasario 10 d. sprendimo Deutsche Telekom, C?50/96, EU:C:2000:72, 43 punktą; 2015 m. rugse?jo 29 d. sprendimo Gmina Wrocław, C-276/14, EU:C:2015:635, 44 punktas). Teismas pažymi, jog analogiškos principinės pozicijos laikomasi ir Lietuvos Respublikos teismų praktikoje bei teisės doktrinoje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-279-690/2017; Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 13 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-3109-340/2019, 2020 m. birželio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-1067-232/2020, 2020 m. liepos 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-1089-232/2020; BRAZDEIKIS, A. Teismo precedento galia: retrospektyvumo problema. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo leidinys „Dabarties iššūkiai teismams, užtikrinant žmogaus teises“, 2018, p. 9-12), nurodant, jog teisės normos išaiškinimą, paaiškinantį ir patikslinantį šios normos prasmę ir apimtį, kaip ji turi arba turėjo būti suprantama ir taikoma nuo jos įsigaliojimo momento, teismas gali ir turi taikyti teisiniams santykiams, atsiradusiems ir susidariusiems iki sprendimo priėmimo; tokiu būdu teismo sprendime pateiktas išaiškinimas taikytinas tiek į ateitį, tiek retrospektyviai, t. y. faktams, kurie įvyko, ar kitoms byloms, kurios buvo pradėtos, iki naujo išaiškinimo.
19. Tokiu atveju, Lietuvos Auks?c?iausiojo Teismo Civiliniu? bylu? skyriaus is?ple?stinei teise?ju? kolegijai 2020 m. gegužės 25 d. nutartimi, priimta civiline?je byloje Nr. e3K-7-75-823/2020, pakeitus ankstesnę praktiką, kurioje buvo teigiama, kad skolininko pareiga mokėti mokėjimo (pelno) palūkanas išlieka ir paskolos davėjui nutraukus paskolos sutartį, išskyrus atvejus, jei kitaip nustatyta paskolos sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2010; 2015 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-275-248/2015), pirmosios instancijos teismui priimant sprendimą už akių pagrįstai vadovautasi pateiktu išaiškinimu, jog kreditoriaus reikalavimas dėl mokėjimo (pelno) palūkanų priteisimo yra reikalavimas įvykdyti sutartinę prievolę natūra, todėl jis negali būti reiškiamas po sutarties nutraukimo, nes tai neatitinka bendrųjų sutarties nutraukimo teisinių padarinių, įtvirtintų CK 6.221 straipsnyje, pagal kuriuos sutarties nutraukimas atleidžia abi sutarties šalis nuo tolimesnio sutartinių prievolių vykdymo, o šalis iki tol siejęs sutartinis teisinis santykis keičiamas sutartinės atsakomybės teisiniu santykiu. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog Lietuvos Auks?c?iausiojo Teismo Civiliniu? bylu? skyriaus is?ple?stinės teise?ju? kolegijos 2020 m. gegužės 25 d. nutartyje civiline?je byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 pateiktų paaiškinimų dėl ginčo atveju aktualių CK 6.221 straipsnio 1, 3 dalių, CK 6.872 straipsnio 2 dalies ir 6.874 straipsnio 1 dalies normų prasmės taikymui, priešingai negu teigia ieškovė, neturi įtakos precedento suku?rimo, ies?kinio pateikimo, sutarties sudarymo laikas bei iki s?io precedento galiojusi Lietuvos Auks?c?iausiojo Teismo praktika, teisiniams santykiams, atsiradusiems iki sprendimo už akių priėmimo, išaiškintas normas turint taikyti taip, kaip jos turėjo būti suprantamos nuo įsigaliojimo momento.
20. Apeliacinės instancijos teismas su apeliantės argumentais dėl pakitusios kasacinio teismo praktikos taikymo šiam ginčui spręsti nesutinka ir atmeta juos kaip nepagrįstus dėl žemiau nurodytų argumentų. Bendrąja prasme palūkanos suprantamos kaip atlyginimas už pinigų skolinimą. Palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai (CK 6.37 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos: 1) palūkanos, atliekančios mokėjimo funkciją (užmokestis už pinigų skolinimą (pvz., CK 6.872 straipsnio 1 dalis); 2) palūkanos, atliekančios kompensuojamąją funkciją (minimalių kreditoriaus nuostolių (negautų pajamų), kurių nereikia įrodinėti, kompensacija už piniginės prievolės pažeidimą (CK 6.210, 6.261 straipsniuose nustatytos palūkanos) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-275-248/2015).
21. Kasacinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2020 m. gegužės 25 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020, suformavo tokią teisės aiškinimo taisyklę: nutraukus paskolos (kredito) sutartį prieš terminą, pasibaigia pagrindinių prievolių pagal sutartį vykdymas natūra, todėl mokėjimo (pelno) palūkanos skolininkui pagal šią sutartį nebegali būti skaičiuojamos; paskolos (kredito) sutartį nutraukus prieš terminą kreditorius įgyja teisę reikalauti taikyti skolininkui civilinę atsakomybę: reikalauti sutartyje ar įstatyme nustatyto dydžio kompensuojamųjų palūkanų iki visiško paskolos sumos grąžinimo, taip pat reikalauti dėl pagal nutrauktą paskolos (kredito) sutartį negautų mokėjimo (pelno) palūkanų, kaip kreditoriaus negautų pajamų, atlyginimo; pagal bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles, reikalaujant kompensuojamųjų palūkanų (netesybų) ir negautų pajamų (nuostolių) kreditoriui gali būti priteisiama didesnė iš reikalaujamų sumų.
22. Bylos duomenys pagrindžia, kad ieškovė 2018 m. balandžio 5 d. sutartį su atsakove nutraukė nuo 2020 m. balandžio 14 d., todėl remiantis aktualia galiojančia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, mokėjimo (pelno) palūkanos skolininkui pagal ginčo vartojimo kredito sutartį nuo sutarties nutraukimo (2020 m. balandžio 14 d.) nebegali būti skaičiuojamos ir mokamos. Paskolos sutartį nutraukus, turi būti vadovaujamasi sutarties nutraukimą ir sutartinę atsakomybę reglamentuojančiomis CK normomis, kurios teisės reikalauti sutartinės prievolės vykdymo natūra kreditoriui nebenustato. Atsižvelgiant į nurodytą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą priteisti mokėjimo (pelno) palūkanas, paskaičiuotas nuo kredito sutarties nutraukimo iki visiško kredito grąžinimo dienos. Šios nutarties 18-23 pastraipose nurodomais motyvais apeliantės skundo argumentai dėl neteisingo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos taikymo ginčui spręsti, atmetami.
Dėl kitų apeliantės argumentų
23. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas ex officio turėjo teisę prašymą priteisti mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas už negrąžintą vartojimo kredito sumą 1 224,20 Eur, nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos kvalifikuoti kaip prašymą atsakovei taikyti civilinę atsakomybę ir ieškovei priteisti kompensuojamąją funkciją atliekančias palūkanas, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo naujai suformuota teisės aiškinimo taisykle, priteisiant 11,59 proc. negautų pajamų (nuostolių) už negrąžintą vartojimo kredito sumą, 1 224,20 Eur, nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos (2020-04-14) iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2022-04-05) bei 11,59 proc. kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų už negrąžintą vartojimo kredito sumą, 1 224,20 Eur, nuo vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2022-04-06) iki visiško kredito grąžinimo dienos. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu apeliantės vertinimu nesutinka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra ne vieną kartą pažymėjęs, kad materialiojo teisinio santykio, iš kurio yra kildinamas konkretus bylos šalių ginčas, kvalifikavimas yra teismo prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-371-701/2019). Teismas, įgyvendindamas šią savo išimtinę teisę, nėra saistomas šalių pateiktu ginčo materialiojo teisinio santykio kvalifikavimu – teismas savo nuožiūra parenka įstatymą, kuris turi būti taikomas sprendžiant šalių ginčą (CPK 265 straipsnio 1 dalis). Bylos šalys suformuluoja savo reikalavimus ir atsikirtimas ir atitinkamai nurodo faktines aplinkybes jiems pagrįsti, o šių elementų visuma apibrėžia ginčo dalyką, kurį teismas privalo teisiškai kvalifikuoti. Be to, tiksliai ir suprantamai suformuluotas ieškinio dalykas ir pagrindas ne tik leidžia teismui tinkamai pasirengti bylos nagrinėjimui, bet yra reikšmingas ir atsakovo bei kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisių įgyvendinimui, nes nuo ieškinio dalyko ir pagrindo formulavimo priklauso jų atsikirtimų į ieškinį turinys, nustatytinoms aplinkybėms patvirtinti teiktini įrodymai. Dėl to teismas negali savo nuožiūra nustatyti ieškinio dalyko ir faktinio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013).
24. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo peržengti pareikšto ieškinio reikalavimų ribų, apeliantės argumentas, kad teismas ieškovės reikalavimą priteisti mokėjimo palūkanas už negrąžintą vartojimo kredito sumą nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos turėjo vertinti kaip reikalavimą taikyti atsakovui sutartinę civilinę atsakomybę ir ex officio apeliantei vietoje palūkanų nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos priteisti mokėjimo (pelno) palūkanas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atmestinas kaip nepagrįstas. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų, o žemesnės instancijos teismai – ir aukštesnės instancijos teismų sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. CPK 4 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) 2006 m. kovo 28 d. ir 2007 m. spalio 24 d. nutarimuose, pasisakydamas dėl teismo precedento reikšmės, yra pažymėjęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, jog būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų ir taip garantuojant teismų praktikos vienodumą bei jurisprudencijos tęstinumą. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina. Taigi teismai, nagrinėdami bylas, turi vadovautis teismų procesiniais sprendimais suformuotais precedentais, atsižvelgti į kasacinio teismo nuolat plėtojamą teismų praktiką (žr. plačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Eurovia Lietuva“ v. Ukmergės rajono savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-7-32/2013, ir joje nurodytą Konstitucinio Teismo jurisprudenciją).
25. Nagrinėjamoje situacijoje, pagal apeliantės analogiškus ieškinius, jau yra priimti įsiteisėję apeliacinės instancijos teismo procesiniai sprendimai, kuriais Kauno apygardos teismas vadovaujasi ir nagrinėjamoje byloje (Kauno apygardos teismo 2020 m. spalio 6 d. nutartis civ. byloje Nr. e2A-1429-924/2020; Kauno apygardos teismo 2020 m. spalio 6 d. nutartis civ. byloje Nr. e2A-1385-390/2020; Kauno apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 22 d. nutartis civ. byloje Nr. e2A-1378-254/2020; Kauno apygardos teismo 2020 m. spalio 1 d. nutartis civ. byloje Nr. e2A-1310-555/2020, Kauno apygardos teismo 2020 m. spalio 22 d. nutartis civ. byloje Nr. e2A-1461-413/2020, Kauno apygardos teismo 2020 m. spalio 29 d. nutartis civ. byloje Nr. e2A-1448-324/2020, Kauno apygardos teismo 2020 m. spalio 29 d. nutartis civ. byloje Nr. e2A-1503-390/2020).
26. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių argumentais, kuriais atmestas ir ieškovės reikalavimas priteisti kompensacines palūkanas, sprendžiant kad toks reikalavimas negali būti tenkinamas Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalies pagrindu, todėl plačiau dėlto nepasisako.
27. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamam klausimui spręsti tinkamai taikė ir aiškino materialinės ir proceso teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinį santykį, nenukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimų tokio pobūdžio bylose. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliantės apeliacinis skundas atmetamas, o Marijampolės apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 11 d. sprendimas už akių paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
28. Apeliacinį skundą atmetus, apeliantei apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
29. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) teisme išlaidos sudaro mažiau nei 5 Eur, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, CPK 92 straipsnio ir CPK 96 straipsnio 2 ir 6 dalių nuostatomis, šios išlaidos valstybei nepriteisiamos.
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Marijampolės apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.