Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-1303/2014

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-11-14
Bylos Nr.: 2A-1303/2014
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-01902-2010-0
Bylos rūšis: civilinė byla
Rezultatas: Sprendimas pakeistas iš dalies.

Teisėjai: Danutė Gasiūnienė, Gintaras Pečiulis, Rasa Gudžiūnienė
Atsakovas: I. Š., H. K., R. J. V., A. V., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
Ieškovas: Vilniaus apygardos vyriausiojo
Trečiasis asmuo: Vilniaus miesto savivaldybės administracija, Vilniaus miesto 7 notaro biuras, Vilniaus m. savivaldybė Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras ginantis viešąjį interesą Nacionalinė žemės tarnyba prie LR ŽŪM Irena Zaliauskienė

Kategorijos

21.4.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
24.1pavadinimo nepavyko patikrinti
25.3pavadinimo nepavyko patikrinti
121.21pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-1303/2014Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01902-2010-0Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.1.1; 24.1; 25.3; 121.21 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. lapkričio 14 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Rasos Gudžiūnienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų I. Š., H. K., R. J. V. ir A. V. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 20 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2127-619/2014 pagal ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, I. Š., H. K., R. J. V., A. V. dėl dalies administracinio akto ir dalies sandorio pripažinimo negaliojančiais bei restitucijos taikymo (tretieji asmenys Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir Vilniaus miesto 7 notaro biuras).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą apeliacine tvarka,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras (toliau - prokuroras), gindamas viešąjį interesą, pirmosios instancijos teismui pateiktu ieškiniu prašė: pripažinti negaliojančia Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. liepos 3 d. sprendimo Nr. 01-238 dėl nuosavybės teisių atkūrimo J. Č. (teisių perėmėjos – atsakovės I. Š. ir H. K.) dalį, kuria perduota neatlygintinai jos nuosavybėn 0,1548 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 0,0916 ha ploto dalis; pripažinti negaliojančia 2003 m. birželio 24 d. pirkimo - pardavimo sutarties (sutartimi J. Č. pardavė nurodytą 0,1548 ha ploto žemės sklypą ir butą sklype stovinčiame name, esančius (duomenys neskelbtini), R. J. V. ir A. V.) dalį dėl 0,1548 ha žemės sklypo 0,0916 ha ploto dalies pirkimo - pardavimo; taikyti restituciją natūra: grąžinti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), (kurio bendras plotas 0,1548 ha), priklausančio R. J. V. ir A. V. 0,0916 ha ploto dalį Lietuvos valstybei; priteisti iš J. Č. 33 729 Lt R. J. V. ir A. V.. Ieškovas nurodė, kad Vilniaus miesto valdyba 1998 m. lapkričio 19 d. sprendimu Nr. 2202V patvirtino J. Č. neatlygintinai suteiktino atkuriant nuosavybės teises į žemę 1548 kv. m žemės sklypo prie jai nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), ribas bei šio sklypo naudojimo teisės apribojimus ir sąlygas. Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. liepos 3 d. sprendimu Nr. 01-238 buvo atkurtos J. Č. nuosavybės teisės į buvusio savininko K. J. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naudojamą 0,1548 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Šio sprendimo pagrindu nekilnojamojo turto registre buvo įregistruota J. Č. nuosavybės teisė į minėtą 0,1548 ha žemės sklypą. Prokuroras nurodė, kad ginčijama apskrities viršininko (toliau – VAVA) sprendimo dalis dėl nuosavybės teisių atkūrimo J. Č. į suteikiamo žemės sklypo dalį, kurią sudaro 0,0916 ha plotas, prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Ieškovo teigimu, ginčijamo VAVA sprendimo priėmimo metu žemės sklype buvo įregistruotas pastatas – gyvenamasis namas bei šiame name esantys trys butai: 1) butas Nr. 1, esantis (duomenys neskelbtini), nuo 1992 m. rugsėjo 29 d. iki 2003 m. liepos 18 d. nuosavybės teise priklausė J. Č., o nuo 2003 m. liepos 18 d. priklauso R. J. V. ir A. V.; 2) butas Nr. 2, esantis (duomenys neskelbtini), kuriame savo gyvenamąją vietą yra deklaravę A. T. ir V. T.; 3) butas Nr. 3, esantis (duomenys neskelbtini), kuriame nuo 1971 metų gyvena Č. A. su šeima. VAVA sprendimo priėmimo metu nuosavybės teisės į butus Nr. 2 ir Nr. 3 Nekilnojamojo turto registre nebuvo įregistruotos, tačiau šiuo metu įsiteisėjusiais Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. sausio 26 d. ir 2009 m. gruodžio 21 d. sprendimais nustatyta, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu nurodyti butai nuosavybės teise priklausė valstybei.

Ieškovas nurodė, kad J. Č. nuosavybės teise nevaldė viso gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), todėl negalėjo naudoti viso prie šio namo esančio žemės sklypo. Jai negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisės perduodant nuosavybėn neatlygintinai visą 0,1548 ha žemės sklypą, nes kitiems dviem namo butams priklausanti žemės sklypo dalis turėjo likti valstybės nuosavybėje. Ieškovo tvirtinimu, J. Č. galėjo būti atkurtos nuosavybės teisės suteikiant neatlygintinai nuosavybėn 0,1548 ha ploto žemės sklypo dalį, proporcingą jos turimo buto plotui viso namo bendrame plote. Kadangi J. Č. priklausė 59,77 kv. m ploto butas 146,40 kv. m bendro ploto name, jai galėjo būti suteikta neatlygintinai nuosavybėn sklypo dalis, kurios dydis visame sklype būtų proporcingas jos buto dydžiui bendrame namo plote, t. y. suteikta 632 kv. m ploto dalis, o kita sklypo dalis – 916 kv. m turėjo likti valstybės nuosavybėje.

Prokuroro vertinimu, panaikinus ginčijamo administracinio akto dalį, turi būti panaikintos ir jos pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės. 2003 m. birželio 24 d. pirkimo - pardavimo sutartimi J. Č. ginčo žemės sklypą ir butą pardavė atsakovams R. J. V. ir A. V.. Šis sandoris pripažintinas negaliojančiu dėl 0,1548 ha ploto žemės sklypo 916 kv. m ploto dalies pirkimo - pardavimo. Kadangi žemės sklypas buvo suformuotas prie daugiabučio gyvenamojo namo, atkurti nuosavybės teises į visą šį sklypą nei grąžinant žemę natūra, nei kaip suteikiant naują žemės sklypą nebuvo pagrindo, o buvo galima tik perduoti nuosavybėn neatlygintinai naudojamo namų valdos žemės sklypo dalį, proporcingą gyvenamajame name turimai patalpų nuosavybės daliai.

Šalies argumentai

Atsakovės I. Š. ir H. K. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsakovių teigimu, ginčijamo VAVA sprendimo priėmimo metu J. Č. nuosavybės teise priklausė statinys – dalis pastato. Ji naudojosi prie statinio esančiu žemės sklypu, o iki nacionalizacijos šis žemės sklypas (buvęs (duomenys neskelbtini) kaime) priklausė buvusio žemės savininko K. J. valdytam 18,58 ha žemės sklypui. Atsakovių teigimu, prie statinių esantis naudojamas žemės sklypas, iki nacionalizacijos buvęs nuosavybės teise turėtoje žemėje, galėjo būti perduotas neatlygintinai pretendentui, nuosavybės teise turinčiam statinį, kuris (statinys) neprivalo būti sutapatintas su gyvenamojo namo sąvoka. Atsakovės akcentavo aplinkybę, jog nei nuosavybės teisių atkūrimo į žemės sklypą metu, nei vėliau valstybę atstovaujančios institucijos su butais Nr. 2 ir Nr. 3 nesielgė kaip su nuosavu turtu. Pažymėjo, kad atsakovai R. J. V. ir A. V. yra sąžiningi turto įgijėjai, todėl iš jų turtas negali būti išreikalautas.

Atsiliepimas

Atsakovai R. J. V. ir A. V. atsiliepimu į ieškinį prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškinio senaties terminas baigėsi 2009 m. liepos 3 d., o ieškovas su ieškiniu kreipėsi tik 2010 m. gegužės 18 d. Paaiškino, jog prie namo anksčiau nebuvo suformuotas atskiras sklypas, o tik atskirta sklypo dalis gyventojų poreikiams (daržui) didmeninės bazės teritorijoje (duomenys neskelbtini). Iš butų kadastrinių duomenų matyti, kad iki juos įregistruojant nekilnojamojo turto kadastre 1992 m. balandžio 7 d., namui ir atitinkamai butams buvo suteiktas adresas (duomenys neskelbtini). J. Č. 1992 m. kovo 26 d. Vilniaus miesto valdybai pateikė prašymą atstatyti nuosavybės teises į žemę „(duomenys neskelbtini) aplinkoje”, nes pagal techninės apskaitos dokumentus namas, kuriame ji buvo privatizavusi butą, pateko į bendrą didmeninės prekybos bazės teritoriją. Iš teritorijos detaliojo plano projekto matyti, kad grąžintinas žemės sklypas buvo formuojamas gretimame sklype, kuris jo perdavimo metu buvo laisvas (neužstatytas) ir galėjo būti grąžintas pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą (toliau – Atkūrimo įstatymas), nes iki 1940 metų nacionalizacijos toje vietoje buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime žemė priklausė buvusiam žemės savininkui K. J.. Atsakovai nurodė, jog J. Č. buvo perduotas ne namų valdos techninės apskaitos byloje pažymėtas sklypas (duomenys neskelbtini), bet naujas žemės sklypas, į jo ribas įtraukiant gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini). Nuo 2010 m. gegužės 26 d. įteisinus likusių dviejų butų name (duomenys neskelbtini), nuosavybės teises, jų savininkas – Vilniaus miesto savivaldybė turi teisę įstatymų nustatyta tvarka nustatyti butų nuosavybei įgyvendinti būtinus žemės sklypo savininko nuosavybės teisių apribojimus, tačiau valstybė neturi teisės pretenduoti į dalį žemės sklypo, kuris buvo suformuotas laisvoje (neužstatytoje) teritorijoje, skirtoje nuosavybės teisėms atkurti.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė su prokuroro ieškiniu sutiko.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartimi buvo panaikintas šioje byloje priimtas Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 12 d. sprendimas, kuriuo ieškinys buvo atmestas, taip pat 2011 m. gruodžio 15 d. papildomas sprendimas, o byla perduota tam pačiam apygardos teismui nagrinėti iš naujo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. vasario 20 d. sprendimu prokuroro ieškinį patenkino. Teismas panaikino Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. liepos 3 d. sprendimo Nr. 01-238 dėl nuosavybės teisių atkūrimo J. Č., kuriuo perduotas neatlygintinai nuosavybėn 0,1548 ha ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), dalį dėl 0,0916 ha sklypo ploto; pripažino negaliojančia 2003 m. birželio 24 d. pirkimo - pardavimo sutarties dalį dėl 0,1548 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 0,0916 ha ploto dalies pirkimo - pardavimo. Taikė restituciją natūra – įpareigojo atsakovus R. J. V. ir A. V. grąžinti Lietuvos valstybei 0,0916 ha dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), o atsakoves I. Š. ir H. K. įpareigojo grąžinti lygiomis dalimis 33 729 Lt R. J. V. ir A. V..

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs faktą, jog ginčijamo administracinio akto priėmimo metu J. Č. nuosavybės teise priklausė ne visas gyvenamasis namas, bet butas Nr. 1, esantis šiame trijų butų (daugiabučiame) name, konstatavo, kad priimant šį aktą buvo pažeistos Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatos. Teismas nesutiko su atsakovų R. J. V. ir A. V. argumentais, kad ginčo sklypas galėjo būti Vyriausybės nustatyta tvarka suformuotas kaip naujas žemės sklypas, kurio neatlygintinas perdavimas nuosavybėn piliečiams numatytas Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkte, nes nei ginčijamame VAVA sprendime, nei Vilniaus miesto valdybos 1998 m. lapkričio 19 d. sprendime Nr. 2202V apie tai nėra nurodyta. Priešingai – šiuose administraciniuose aktuose konstatuota, kad nuosavybės teisės atkuriamos perduodant neatlygintinai naudojamą (namų valdos) 0,1548 ha žemės sklypą. Teismas pažymėjo, jog žemės sklypo eksploatavimas buvo reikalingas ir kitų namo savininkų interesų tenkinimui. Akcentavo aplinkybę, jog namų valdos bendrasavininkiai turi lygias teises įsigyjant namų valdos žemės sklypą, nepriklausomai nuo įsigijimo formos – atkuriant nuosavybės teisę į sklypo dalį ar ją perkant; tokiu būdu užtikrinamas bendraturčių lygiateisiškumo principas. Teismo paskirtos ekspertizės akte yra konstatuota, kad gyvenamajam namui tinkamai naudoti pagal paskirtį yra reikalingas visas ginčo žemės sklypo plotas. Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis teismas sprendė, jog šiuo atveju nuosavybės teisių atkūrimo procese buvo pažeistos Atkūrimo įstatymo nuostatos dėl 0,0916 ha ploto dalies sklypo neatlygintinio perdavimo. Teismo vertinimu, panaikinus administracinio akto dalį, naikintinos ir šio akto pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės – ginčo turto perleidimo sandorio dalis.

Pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovų prašymą taikyti ieškinio senatį. Nurodė, jog tokiu atveju, kai į teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, termino ieškiniui pateikti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas. Teismas įvertinęs nagrinėjamam ginčui reikšmingos informacijos surinkimo terminus sprendė, jog ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas. Teismas taip pat pažymėjo, jog ieškinio senaties terminas negali būti taikomas niekinio sandorio ir jo teisinių pasekmių nustatymo atveju. Pirmosios instancijos teismas atsakovus laikė nesąžiningais turto įgijėjais, kadangi šie turėjo žinoti įstatymus, todėl įsigydami tik vieną butą name privalėjo suprasti, kad J. Č. yra nepagrįstai įgijusi nuosavybės teisę į visą žemės sklypą. Pripažinęs įgijėjus nesąžiningais teismas nusprendė taikyti restituciją natūra – ginčo sklypo dalį grąžinti valstybei, o paskutiniams šio turto įgijėjams priteisti iš turto perleidėjo (jo įpėdinių) atlyginti turėtas šios sklypo dalies įsigijimo išlaidas.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovės I. Š. ir H. K. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 20 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta taikyti restituciją natūra ir J. Č. teisių perėmėjos įpareigotos grąžinti lygiomis dalimis 33 729 Lt atsakovams R. J. V. ir A. V., ir šioje dalyje ieškinį atmesti bei priteisti jų turėtas bylinėjimosi išlaidas. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo nuosavybės teisių atkūrimo proceso neteisėtumą. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojęs teisinis reguliavimas neapibrėžė statinio sąvokos ar daugiabučio namo kriterijų, todėl nėra aišku, kokiu pagrindu J. Č. turėjo būti paskirta tik ginčo sklypo dalis. Eksperto išvadoje nurodoma, jog ginčui aktualiu laikotarpiu galioję teisės aktai nenumatė, kad atkuriant nuosavybės teises reikėtų nustatyti gyvenamojo namo eksploatavimui reikalingą žemė sklypo dalį ir (arba) nuosavybės teisę atkurti tik į dalį žemės sklypo. Teismas nevertino aplinkybės, jog ginčo sklypą realiai valdė tik J. Č., o kitų name esančių butų savininkų nebuvo. Nevertintos aplinkybės, jog duomenys apie kitus name esančius butus viešajame registre nurodyti tik po ieškinio priėmimo. Aplinkybė, jog butai turi savininką, nustatyta tik 2009 metais. Pirmosios instancijos teismas prioritetą turėjo suteikti teisinių santykių stabilumo poreikiui ir atsisakyti ginti viešąjį interesą. Teismas nevertino valstybės institucijų neveikimo ir delsimo ginčyti administracinius aktus. Pirmosios instancijos teismas neteisingai ir nepagrįstai taikė restituciją. Atsakovų R. J. V. ir A. V. atžvilgiu sąžiningumo prezumpcija nebuvo paneigta. Teismas visiškai nevertino ir J. Č. sąžiningumo. Ji dėl amžiaus negalėjo numanyti, jog kiti butai priklauso valstybei. Teismas nesivadovavo kasacinio teismo praktika, pagal kurią restitucija taikytina tik valstybės ir paskutinių turto įgijėjų atžvilgiu.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovai E. J. V. ir A. V. prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog J. Č. negalėjo būti perduotas visas ginčo sklypas. Nagrinėjamu atveju nėra ginčijamas Vilniaus miesto valdybos 1998 m. lapkričio 19 d. sprendimas, kuriuo buvo suformuotas ginčo sklypas. Teismas nevertino nei su žemės faktiniu naudojimu susijusių įrodymų, nei ekspertizės išvados.

2. Pirmosios instancijos teismas nenurodė, kodėl nesivadovauja eksperto išvada, kurioje nurodyta, jog ginčo sklypo suformavimo metu įstatymas grąžintino žemės sklypo dydį siejo su faktiškai naudojamu žemės sklypu, nepriklausomai nuo to, ar visas šis sklypas būtinas gyvenamojo namo (pastato) eksploatavimui.

3. Pirmosios instancijos teismas nevertino faktinio naudojimosi statiniais ir ginčo sklypu aplinkybių. Nevertino aplinkybės, jog nuosavybės atkūrimo metu kitų pastato savininkų nebuvo. Ginčo sklypas buvo suformuotas siekiant atkurti nuosavybės teises, o ne perduoti sklypą būtinam pastato eksploatavimui.

4. Nustačius, jog nuosavybės teisių atkūrimo procese imperatyvios teisės normos nebuvo pažeistos, nėra pagrindo pripažinti negaliojančia ir 2003 m. birželio 24 d. pirkimo - pardavimo sutarties dalį.

5. Teismas, taikydamas restituciją natūra, nevertino aplinkybės, jog ginčo sklype 2009-2010 metais buvo pastatytas statinys – gelžbetoninė tvora.

6. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsakovus R. J. V. bei A. V. laikė nesąžiningais. J. Č. valstybės ir savivaldybės institucijoms teikė tikrovę atitinkančią informaciją. Teismas, konstatuodamas atsakovų nesąžiningumą, nenurodė, kokius teisės aktus jie pažeidė įsigydami ginčo sklypą. Byloje esantys duomenys nepaneigia sąžiningumo prezumpcijos. Teismas sprendime nurodė, jog administracinio akto neteisėtumą lėmė valstybės pareigūnų veiksmai.

7. Pirmosios instancijos teismas neteisingai sprendė ieškinio senaties klausimus. Bylos duomenys sudaro pagrindą išvadai, jog prokuroras jau 2007 metais turėjo pakankamai duomenų ieškiniui pateikti. Teismas nagrinėjamu atveju prioritetą turėjo teikti teisinių santykių stabilumui.

Atsakovės I. Š. ir H. K. pateikė prisidėjimą prie atsakovų R. J. V. ir A. V. apeliacinio skundo.

Atsiliepimas

Atsakovai R. J. V. ir A. V. pateiktu atsiliepimu į atsakovių I. Š. ir H. K. apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti, o ieškinį atmesti. Atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai atitinka jų poziciją, nurodytą pačių apeliaciniame skunde.

Trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė su atsakovų apeliaciniais skundais nesutiko. Atsiliepimuose į atsakovų apeliacinius skundus nurodė, jog ginčo administracinio akto priėmimo metu galiojo teisinis reguliavimas, pagal kurį nuosavybės teisės į ginčo sklypą galėjo būti atkurtos bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis, atsižvelgiant į turimo buto plotą. Nesutiko su argumentais, esą R. J. V. ir A. V. buvo sąžiningi įgijėjai. Nesutiko su atsakovų argumentu dėl ieškinio senaties taikymo. Nurodė, jog nuo 2007 metų atliekamas ikiteisminis tyrimas nebuvo susijęs su šioje byloje sprendžiamu ginču.

Ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras su atsakovų apeliaciniais skundais nesutinka, prašo juos atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimuose į apeliacinius skundus nurodė, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas dėl ginčijamo administracinio akto prieštaravimo Atkūrimo įstatymui ir Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimui. Ieškovas nesutiko su argumentais dėl teisinių santykių stabilumo užtikrinimo, tvirtindamas, jog ieškiniu siekiama apginti visuomenei svarbius interesus, užtikrinti tinkamą viešojo administravimo, valstybės institucijų ir pareigūnų funkcijų vykdymą nuosavybės teisių atkūrimo procese. Nurodė, jog aplinkybė, kad po nuosavybės teisių atkūrimo žemės sklype buvo pastatytas statinys, yra teisiškai nereikšminga. Ieškovas nesutiko su atsakovų argumentais dėl turto įgijėjų sąžiningumo ir šiuo klausimu pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai. Ta aplinkybė, jog kitų daugiabučiame name esančių butų apskaita nebuvo tinkama, neleidžia daryti išvados, jog jie neturi savininko. Ieškovas nesutiko su skundų argumentais dėl ieškinio senaties taikymo. Nurodė, jog 2007 metais neturėjo pakankamai duomenų ieškiniui pareikšti.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos su atsakovų apeliaciniais skundais nesutinka, prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimuose į apeliacinius skundus nurodė, jog ginčijamas administracinis aktas prieštarauja imperatyviam teisiniam reguliavimui. Šis atsakovas sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl paskutiniųjų ginčo turto įgijėjų nesąžiningumo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo (skundų) faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde (skunduose) nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo (skundų) ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir jos nagrinėjimo ribų

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad Vilniaus miesto valdyba 1998 m. lapkričio 19 d. sprendimu Nr. 2202V patvirtino J. Č. neatlygintinai suteiktino atkuriant nuosavybės teises į žemę 1 548 kv. m žemės sklypo prie jai nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), ribas bei šio sklypo naudojimo apribojimus ir sąlygas (t. 1, b. l. 14-16). Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. liepos 3 d. sprendimu Nr. 01-238 buvo atkurtos J. Č. nuosavybės teisės į buvusio savininko K. J. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naudojamą 0,1548 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 17). 2003 m. birželio 24 d. pirkimo - pardavimo sutartimi J. Č. šį žemės sklypą bei jame stovinčiame statinyje esantį butą Nr. 1 pardavė A. V. ir jos sutuoktiniui R. J. V. (t. 1, b. l. 18-19). Vilniaus miesto apylinkės prokuratūroje 2010 m. kovo 29 d. gautas Č. A. prašymas dėl viešojo intereso gynimo, ginant jos šeimos bei valstybės interesus, susijusius su neteisėtu žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), privatizavimu (t. 1, b. l. 5-10). Dėl šių pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių ginčo byloje nėra. Kaip minėta, prokuroras kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti negaliojančiomis: Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. liepos 3 d. sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo J. Č., kuriuo perduota jos nuosavybėn 0,1548 ha ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), dalį dėl 0,0916 ha ploto sklypo dalies; 2003 m. birželio 24 d. pirkimo - pardavimo sutarties dalį dėl 0,1548 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 0,0916 ha ploto dalies pirkimo - pardavimo. Nurodytas ginčijamų administracinio akto ir sandorio dalis pripažinus negaliojančiomis, ieškovas prašė taikyti restituciją natūra. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškinį patenkino – panaikino ginčijamą administracinio akto dalį, ginčijamą pirkimo - pardavimo sutarties dalį pripažino negaliojančia, įpareigojo atsakovus R. J. V. ir A. V. grąžinti valstybei žemės sklypo dalį, o atsakoves I. Š. ir H. K. (J. Č. teisių perėmėjas) įpareigojo grąžinti atsakovams R. J. V. ir A. V. lygiomis dalimis 33 729 Lt. Atsakovai R. J. V. ir A. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – prokuroro ieškinį atmesti. Atsakovai skunde išdėstė argumentus, jų įsitikinimu, pagrindžiančius ginčijamo administracinio akto teisėtumą, bei jų, kaip ginčo turto įgijėjų, sąžiningumą. Nurodė, jog J. Č. ginčo turtą įgijo teisėtai, todėl ir jo perleidimo sandoris yra teisėtas. Taigi teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą vertina šiais nurodytais aspektais bei nagrinėja tokią apeliantų poziciją detalizuojančius argumentus. Atsakovės I. Š. ir H. K. savo apeliacinį skundą teikia dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies taikyti restituciją natūra, tvirtindamos, jog tiek J. Č., tiek vėlesni ginčo turto įgijėjai buvo sąžiningi, todėl restitucija natūra šiuo atveju negalima. Atsakovės taip pat teikia savo siūlomą restitucijos taikymo modelį, kuris pasekmes sukeltų valstybei bei paskutiniams ginčo turto įgijėjams. Taigi iš I. Š. ir H. K. skundo dalyko matyti, jog jos skundžia tik tą sprendimo dalį, kuria jų atžvilgiu taikyta restitucija. Tokią aplinkybę patvirtina ir tai, jog už apeliacinį skundą sumokėtas proporcinis žyminis mokestis, apskaičiuotas nuo sumos piniginių lėšų, priteistų iš šių atsakovių. Visgi atsakovių apeliaciniame skunde, be kita ko, dėstomi ir argumentai, kurie neturi tiesioginio teisinio ryšio su jų skundžiama teismo sprendimo dalimi (pvz., argumentai administracinio akto teisėtumo klausimu). Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti atsakovių pozicijai, jog su skundžiama teismo sprendimo dalimi yra susijusios aplinkybės dėl ginčijamų administracinio akto ar sandorio teisėtumo, kitų ginčo sklypo įgijimo aplinkybių ar sklype esančių statinių statuso. Teisėjų kolegija sprendžia, jog tokiu būdu apeliantės I. Š. ir H. K., suformuluodamos apeliacinio skundo dalyką (teismo sprendimo dalies dėl restitucijos taikymo jų atžvilgiu patikrinimą instancinės kontrolės tvarka), tuo pačiu apibrėžia ir šios bylos nagrinėjimo pagal jų skundą ribas (CPK 320 straipsnis). Nurodytu pagrindu teisėjų kolegija, nagrinėdama šių apeliančių skundą, vertina tik tuos argumentus, kurie susiję su restitucijos jų atžvilgių taikymu.

Dėl ieškinio senaties

Apeliantai R. J. V. ir A. V. tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde laikėsi nuoseklios pozicijos dėl ieškinio senaties. Jie prašė taikyti ieškinio senatį, nurodydami, kas prokuroras ieškinį pateikė praleidęs ieškinio senaties terminą. Šią poziciją grindė tuo, jog prokuroras nuosavybės atkūrimo proceso teisėtumą galėjo ginčyti dar 2007 metais, kadangi jau tuo metu turėjo pakankamai duomenų ieškiniui pareikšti. Taip pat akcentavo aplinkybę, jog nagrinėjamu atveju iki kreipimosi į teismą pasibaigė ir bendrasis – 10 metų ieškinio senaties terminas. Pasak apeliantų, šioje situacijoje prioritetas turėtų būti teikiamas ne valstybės interesams, o teisinio stabilumo principui. Teisėjų kolegija neturi pagrindu sutikti su tokia apeliantų pozicija.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje laikomasi nuostatos, kad Atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatytas trisdešimties dienų terminas yra sutrumpintas ieškinio senaties terminas, taikomas piliečiams, kuriems priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat kitiems asmenims, kurių teises ar įstatymų saugomus interesus šis sprendimas pažeidžia ir kurie kreipiasi į teismą dėl teisių ir įstatymo saugomų interesų gynimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-470/2011 ir kt.). Šio ieškinio senaties termino privalo laikytis visi asmenys, taip pat ir prokuroras, ginantis viešąjį interesą. Sprendžiant klausimą dėl termino kreiptis į teismą, ne mažiau svarbus yra ir momento, nuo kurio turi būti skaičiuojamas šis terminas, nustatymas. Prokuroras Atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta tvarka nustatęs reikšmingą asmens, visuomenės, valstybės teisių ar teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, skundą arba savo iniciatyva, taip pat kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimui pašalinti. Kasacinėje jurisprudencijoje nurodoma, kad kiekvienu konkrečiu atveju prokurorui reikia surinkti duomenis, kad galėtų padaryti išvadą, ar pažeistas viešasis interesas ir ar reikia jį ginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007). Termino pradžia skaičiuojama nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti. Prokuroro, kaip ieškovo, veiklai renkant tokius duomenis taikomas objektyvusis kriterijus. Tai reiškia, kad prokuroras negali delsti ir privalo veikti jo veiklą reglamentuojančių aktų nustatyta tvarka. Teismas, esant atsakovo reikalavimui taikyti senatį, patikrina, ar prokuroras nedelsė ir duomenis rinko per protingą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-675/2013). Kaip matyti iš šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytų argumentų, nėra ginčo dėl aplinkybės, jog šiuo atveju ginčo administracinio akto (jo dalies) teisėtumo kontrolei taikytinas sutrumpintas 30 dienų ieškinio senaties terminas. Šalių pozicijos išsiskyrė nustatant šio termino pradžios eigos momentą. Kaip minėta, prokuroras senaties termino eigos pradžią siejo su sprendžiamam ginčui būtinų duomenų gavimu. Prokuroro teigimu, tokia data laikytina 2010 m. rugsėjo 3 d., kuomet Vilniaus apskrities viršininko administracija jam pateikė informaciją apie ginčo nuosavybės teisių atkūrimo procesą. Apeliantų R. J. V. ir A. V. manymu, prokuroras dar 2007 metų pabaigoje turėjo galimybę nustatyti šioje byloje gintiną viešąjį interesą bei jo pažeidimo esmę. Tokią poziciją apeliantai grindė aplinkybėmis, jog Vilniaus miesto 2 policijos komisariate 2007 metais buvo tiriama medžiaga, susijusi su ginčo sklype buvusiais statiniais bei asmenų, apsigyvenusių butuose (duomenys neskelbtini), teisėmis į ginčo sklypą ir jame esančius statinius. Apeliantai akcentavo, jog pagal teisinį reguliavimą ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiklos kontrolę atlieka prokuroras, todėl jau to tyrimo metu viešojo intereso pažeidimas turėjo būti suprantamas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti šiems apeliacinio skundo argumentams. Kolegija sprendžia, jog apeliantų teisinė pozicija dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų ir jų veiklos kontrolės reikšmės šioje byloje nagrinėjamam ginčui grindžiama prielaidomis. Svarbu pažymėti, jog prokuroras nėra ginčijamų materialinių teisinių santykių dalyvis. Privatūs subjektai yra tiesioginiai administracinio akto adresatai ar kitokiu būdu dalyvauja administraciniu aktu sukurtuose teisiniuose santykiuose, todėl jie, gavę administracinį aktą suvokia, ar šis aktas turi įtakos jų teisėms ir pareigoms, ar jis pažeidžia jų teises ir ar yra pagrindas kreiptis į teismą ginant savo teises. Skirtingai nei privatūs subjektai, prokuroras Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka gavęs informaciją apie asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, ne kiekvienu atveju turi pagrindą manyti, kad aktas pažeidžia viešąjį interesą ir ar yra pagrindas kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Pirmiausia jis turi nustatyti, ar administracinis aktas yra priimtas srityje, susijusioje su viešuoju interesu, ar šis aktas pažeidžia viešąjį interesą. Tik nuo to momento, kai surenkama ar turėjo būti surinkta pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, prokurorui tampa suvokiama apie šio intereso pažeidimą ir prasideda termino kreiptis į teismą eigos pradžia (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A146–335/2008). Aptariamu atveju nustatyta, jog ginčo sklype esančio daugiabučio gyvenamojo namo gyventojos Č. A. prašymas ginti, be kita ko, ir viešąjį interesą gautas 2010 m. kovo 29 d. (t. 1, b. l. 5-10). Šio pareiškimo turinys sudaro pagrindą įžvelgti galimus asmenų teisių pažeidimo požymius. Taigi prokuroras pagrįstai šio pareiškimo pagrindu ėmėsi operatyvių veiksmų siekdamas surinkti jam prieinamus duomenis, pašalinančius abejones dėl galimo viešojo intereso pažeidimo fakto. Prokuroras informaciją apie nuosavybės teisių J. Č. atkūrimo procesą bei jį pagrindžiančius dokumentus gavo 2010 m. gegužės 3 d. (t. 1, b. l. 12). Atsakovai nepateikė duomenų, jog informacija, kurios pagrindu galima būtų pagrįstai įtarti nuosavybės teisių atkūrimo proceso neteisėtumą, prokurorui būtų žinoma anksčiau. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog prokuroras, ieškinį pateikęs 2010 m. gegužės 20 d., sutrumpinto 30 dienų ieškinio senaties termino nepraleido. Teisėjų kolegija sprendžia, jog ieškinio reikalavimas dėl atsakovų sudarytos 2003 m. birželio 24 d. ginčo turto pirkimo - pardavimo sutarties pripažinimo iš dalies negaliojančia ir restitucijos taikymo yra išvestinis reikalavimas iš pagrindinio ieškinio reikalavimo pripažinti dalinai negaliojančiu Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. liepos 3 d. sprendimą, todėl minėtam reikalavimui dėl sandorio trisdešimties dienų ieškinio senaties terminas netaikytinas. Nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, jog nagrinėjamu atveju buvo praleistas ieškinio senaties terminas, ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovų prašymą taikyti ieškinio senatį. Pritarus pirmosios instancijos teismo išvadai dėl sutrumpinto (30 dienų) ieškinio senaties termino taikymo ginčo santykiams, taip pat pritarus išvadai, jog šis terminas nebuvo praleistas, teisiškai nereikšmingais tampa apeliantų argumentai dėl praleisto bendrojo 10 metų ieškinio senaties termino skaičiavimo aplinkybių bei tokio termino praleidimo pasekmių, todėl teisėjų kolegija šių argumentų nevertina.

Dėl ginčijamų administracinio akto ir pirkimo - pardavimo sutarties dalių teisėtumo

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes ir ginčijamo administracinio akto priėmimo metu galiojusį teisinį reguliavimą, konstatavo, jog priimant ginčijamą VAVA sprendimą (administracinį aktą) buvo pažeisti Atkūrimo įstatymo reikalavimai bei jį detalizuojančiame poįstatyminiame teisės akte nustatyta tvarka. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog nuosavybės teisių į žemę atkūrimo proceso metu J. Č. priklausė tik vienas butas trijų butų gyvenamajame name, todėl sprendė, jog ginčijamu administraciniu aktu jai galėjo būti atkurtos nuosavybės teisės tik į dalį žemės sklypo, proporcingą turimo buto plotui (t. y. turimai nuosavybės daliai bendrąja daline nuosavybe priklausančiame name). Šių aplinkybių pagrindu teismas konstatavo ginčijamos VAVA sprendimo dalies prieštaravimą imperatyvioms įstatymo normoms ir ją (ginčijamą sprendimo dalį) panaikino. Apeliantai R. J. V. ir A. V. su teismo išvadomis, kuriomis konstatuotas ginčijamos administracinio akto dalies neteisėtumas, nesutinka, tvirtindami, jog nuosavybės teisės į visą ginčo sklypą buvo atkurtos teisėtai. Procesiniuose dokumentuose nurodė, jog ginčui aktualiu laikotarpiu galiojęs teisinis reguliavimas neapibrėžė statinio sąvokos ar daugiabučio namo kriterijų, todėl nėra aišku, kokiu pagrindu J. Č. turėjo būti paskirta tik dalis ginčo sklypo. Pasak apeliantų, teismas nevertino aplinkybės, jog ginčo sklypą valdė tik J. Č., o kitų name esančių butų savininkų nebuvo. Ta aplinkybė, jog namo butai Nr. 2 ir Nr. 3 turi savininką, nustatyta tik 2009 metais. Apeliantai taip pat akcentavo aplinkybę, jog teismas iš esmės nevertino teismo ekspertizės išvadų dėl ginčo sklypo poreikio namui eksploatuoti bei aplinkybės, jog ginčo sklypą iki nuosavybės atkūrimo valdė tik J. Č.. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliacinio skundo argumentais.

Pagal Atkūrimo įstatymo (redakcija, galiojusi ginčijamo administracinio akto priėmimo metu) 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiams, turintiems nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar kitus pastatus, jų naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą prie šių statinių arba teritorijų planavimo dokumentuose numatytą jų naudojamą žemės sklypą kitai paskirčiai (daržui, sodui ir kt.), išskyrus Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijoje, bet ne didesnį kaip 0,2 ha Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Marijampolėje, Druskininkuose, Palangoje, Birštone ir ne didesnį kaip 0,3 ha kituose miestuose. Kai prie statinių esantis naudojamas žemės sklypas yra nuosavybės teise turėtoje žemėje ir yra didesnis kaip atitinkamai 0,2 ha arba 0,3 ha, piliečiui pageidaujant, neatlygintinai nuosavybėn perduodamas šis didesnis prie statinių naudojamo žemės sklypo plotas, taip pat ir prie šio naudojamo žemės sklypo išlikęs savininko turėtas laisvas (neužstatytas) žemės sklypo plotas (kai yra keli piliečiai, turintys teisę atkurti nuosavybės teises į šią žemę, – jiems pageidaujant, neatlygintinai bendron arba šių statinių savininko nuosavybėn perduodamas šis didesnis prie statinių naudojamas ir išlikęs laisvos (neužstatytos) žemės sklypo plotas), nepaisant parengtų tos vietovės teritorijų planavimo dokumentų, bet ne daugiau kaip 1 ha bendro ploto Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Marijampolėje, Druskininkuose, Palangoje, Birštone ir ne daugiau kaip 1,5 ha bendro ploto kituose miestuose. Nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, taip pat atkuriamos perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiui naują Vyriausybės nustatyta tvarka įrengtą arba neįrengtą žemės sklypą, Vyriausybei patvirtinus jo dydį tame mieste, kuriame buvo turėtoji žemė, išskyrus Kuršių nerijos nacionalinio parko teritoriją (Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal Atkūrimo įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, išskyrus šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje numatytą išimtį, kai prie statinių esantis naudojamas žemės sklypas yra nuosavybės teise turėtoje žemėje ir perduodamas neatlygintinai nuosavybėn (Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punktas). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 32 punkto nuostatomis, nuosavybės teisės į miestų žemę atkuriamos Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio ir šio nutarimo skyriaus „Nuosavybės teisių į miestų žemę atkūrimo sąlygos ir tvarka“ nustatyta tvarka. Nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatytąja tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos, perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiams, turintiems nuosavybės teisėmis gyvenamuosius namus ar kitus pastatus, jų naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą (pažymėtą namų valdos ar kitų pastatų techninės apskaitos byloje iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos), prie šių statinių arba teritorijų planavimo dokumentuose numatytą jų naudojamą žemės sklypą kitai paskirčiai (daržui, sodui ir kt.) mieste, bet ne didesnį kaip 0,2 ha Vilniuje; taip pat, perduodant neatlygintinai nuosavybės teise piliečiui naują pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 3 d. nutarimą Nr. 1324 „Dėl naujų žemės sklypų dydžio miestuose, detaliųjų planų rengimo ir teritorijų inžinerinės įrangos“ įrengtą arba neįrengtą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 23 d. nutarimu Nr. 920 „Dėl naujų žemės sklypų dydžių miestuose patvirtinimo“ patvirtinto dydžio žemės sklypą tame mieste, kuriame buvo turėtoji žemė (nutarimo 34 punktas). Byloje ginčijamo administracinio akto priėmimo metu galiojusiu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ buvo nustatyta naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarka, kurios 2.2 punkte nustatyta, jog pagal šiuo nutarimu patvirtiną Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarką parduodami ir išnuomojami valstybinės žemės sklypai, naudojami ne žemės ūkio paskirčiai, taip pat perduodami nuosavybėn neatlygintinai naudojami esamų privačių namų valdų žemės sklypai ir nauji žemės sklypai asmenims, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Šios tvarkos 2.3 punkte nurodyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai pagal šią tvarką gali įsigyti nuosavybėn žemės sklypus prie daugiabučių namų, individualių automobilių garažų ar garažų statybos ir eksploatavimo bendrijų garažų; šie žemės sklypai parduodami bendrosios dalinės nuosavybės teise pagal detaliuosius planus, o jeigu tokie planai neparengti – pagal žemės sklypų ribų specialiuosius planus; jeigu ne visi daugiabučio namo butai privatizuoti, prie tokio namo suformuoto žemės sklypo vienas iš bendrasavininkių yra valstybė. Šios tvarkos 7 punkte nurodyta, kad jeigu gyvenamasis namas priklauso keliems savininkams, jiems parduodamas bendras namų valdos naudojamas žemės sklypas, pažymėtas namų valdos techninės apskaitos byloje ir nustatytas detaliajame plane, žemės sklypo ribų specialiajame plane arba techninės apskaitos bylos plane. Remiantis tvarkos 8 punktu, jeigu individualus namas bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso keliems asmenims, namų valdos žemės sklypas prieš parduodant jį gyvenamojo namo bendrasavininkams padalijamas ir suformuojami atskiri žemės sklypai, jeigu taip numatyta detaliajame arba žemės sklypo ribų specialiajame plane.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog ginčo sklype esančiame gyvenamajame name tiek ginčui aktualiu laikotarpiu buvo, tiek ir šiuo metu yra trys butai: Nr. 1, Nr. 2 ir Nr. 3 (t. 1, b. l. 18-29, 33-37, 116-117). Nustatyta, kad J. Č. 1992 m. kovo 26 d. Vilniaus miesto valdybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į žemę natūra ir ekvivalentine natūra (t. 2, b. l. 15). 1997 m. gruodžio 11 d. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui ji pateikė iš namų valdos techninės registracijos bylos gyvenamojo namo, buto (duomenys neskelbtini) techninį pasą. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 1997 m. gruodžio 16 d. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę su prašymu nustatyti minėto žemės sklypo ribas ir plotą, žemės sklypo naudojimo paskirtį ir pobūdį bei kt. Vilniaus miesto valdybos 1998 m. lapkričio 19 d. sprendimu Nr. 2202V buvo nustatytos ir patvirtintos žemės sklypo (duomenys neskelbtini)ribos ir plotas. Šiame sprendime nurodyta, kad sklypas suformuotas kaip neatlygintinai suteiktinas, atkuriant nuosavybės teisę į žemę J. Č. „prie jai nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), pagal ribas, miesto plano ištraukoje (M 1:500) pažymėtas raudonomis linijomis ir skaičiais 1-12, bei šio sklypo naudojimo teisės apribojimus ir sąlygas“ (t. 2, b. l. 158). VAVA sprendime dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo J. Č. nurodyta, kad nusprendžiama perduoti neatlygintinai nuosavybėn jos „naudojamą 0,1548 ha“ sklypą (paskirtis - namų valda), esantį (duomenys neskelbtini).

Teisėjų kolegija, atlikusi bylos faktinių aplinkybių analizę, prieina prie išvados, jog nuosavybės teisės į ginčo sklypą buvo atkurtos J. Č., kaip viso gyvenamojo namo savininkei, nors nustatyta ir šalių nėra ginčijama, jog VAVA sprendimo priėmimo metu J. Č. priklausė tik vienas butas, o ne visas daugiabutis (trijų butų) namas. Teisėjų kolegija sprendžia, jog ši aplinkybė yra esminė vertinant ginčijamo administracinio akto teisėtumą. Šios aplinkybės nepaneigus, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumu dėl ginčijamos administracinio akto dalies neteisėtumo. Tokios išvados nepaneigia ir apeliacinio skundo argumentai, jog kitų dviejų butų savininkas (savininkai) nuosavybės teisių atkūrimo metu nebuvo žinomi. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su tuo, jog ginčui aktualiu laikotarpiu tiek J. Č., tiek valstybės pareigūnai, atliekantys valstybės deleguotas funkcijas nuosavybės teisių atkūrimo procese, neabejotinai susidurtų su sunkumais nustatant šių butų savininką (ar savininkus), tačiau tokia aplinkybė nepaneigia fakto, jog ginčo sklype esantis (visas) pastatas vienai J. Č. niekuomet nepriklausė. Taigi ir ankstesnėje šios nutarties dalyje analizuotas teisinis reguliavimas nesuteikė J. Č. teisės nurodyta tvarka įgyti nuosavybės teisę į visą namų valdos ginčo sklypą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentų grupe, jog ginčo sklypas galėjo būti suformuotas kaip naujas Vyriausybės nustatyta tvarka suformuotas žemės sklypas, kurio neatlygintinas perdavimas nuosavybėn piliečiams numatytas Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punkte. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, nei ginčijame VAVA sprendime, nei Vilniaus miesto valdybos 1998 m. lapkričio 19 d. sprendime Nr. 2202V apie tai nėra nurodyta, o priešingai – šiuose administraciniuose aktuose konstatuota, kad nuosavybės teisės atkuriamos perduodant neatlygintinai naudojamą (namų valdos) 0,1548 ha žemės sklypą.

Nėra pagrindo sutikti ir su apeliantų R. J. V. bei A. V. argumentu, jog Vilniaus miesto valdybos 1998 m. lapkričio 19 d. sprendimo Nr. 2202V priėmimo metu galiojęs teisinis reguliavimas nuosavybės atkūrimą į gyvenamojo namo valdos užimamą žemės sklypą siejo tik su faktiniu sklypo naudojimu, o šio valdybos sprendimo priėmimo metu galioję teisės aktai nenumatė, kad atkuriant nuosavybės teises reikėtų nustatyti namo eksploatavimui reikalingą žemės sklypo dalį ir (arba) nuosavybės teisę atkurti tik į dalį žemės sklypo. Teisėjų kolegija pažymi, jog ginčo sklypas J. Č. nuosavybėn perėjo ne Vilniaus miesto valdybos 1998 m. lapkričio 19 d. sprendimo, o ginčijamo VAVA 1999 m. liepos 3 d. sprendimo pagrindu. Taigi ginčijamo nuosavybės atkūrimo proceso (procedūros) teisėtumas vertintinas būtent VAVA sprendimo priėmimo metu galiojusio teisinio reguliavimo kontekste. Pažymėtina, kad apeliantai nenurodė, o ir teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, jog aptariamu atveju ginčijamai procedūrai netaikytina Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtinta Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarka. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti teiginiui, jog paminėta tvarka ginčo situacijai buvo taikoma atgaline tvarka. Pažymėtina, jog ginčijamo administracinio akto priėmimo metu nurodyta tvarka galiojo, todėl ta aplinkybė, jog ginčo sklypo ribos ir dydis patvirtinti dar 1998 m. lapkričio 19 d., nesudaro pagrindo išvadai, kad nuosavybės teisių atkūrimo metu turėjo būti ignoruojamas nuo 1999 m. kovo 9 d. įsigaliojęs teisinis reguliavimas.

Apeliantai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kuriomis konstatuotas ginčijamo administracinio akto prieštaravimas galiojusiam teisiniam reguliavimui, skunde taip pat nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nevertino teismo ekspertizės išvados, patvirtinančios, kad 1998 m. lapkričio 19 d. galioję teisės aktai nuosavybės teisių atkūrimą į gyvenamojo namo sklypą siejo tik su faktiniu žemės sklypo naudojimu, t. y. nenumatė galimybės atkurti nuosavybės tik į dalį faktiškai naudojamo sklypo. Teisėjų kolegija šiuos apeliantų argumentus laiko nepagrįstais. CPK 177 straipsnio 1 dalyje pateiktas įrodymų apibrėžimas, pagal kurį įrodymai – tai bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Viena iš įrodinėjimo priemonių yra ekspertizės išvada. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ekspertizės aktas turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles. Jei byloje esantis ekspertizės aktas neatitinka įstatymo reikalavimų ir, nepaisant jo tiriamojo - mokslinio pobūdžio, gauta išvada negali būti laikoma įrodymu – eksperto išvada CPK 212 straipsnio prasme, toks dokumentas gali atitikti kitą įrodinėjimo priemonės rūšį – rašytinį įrodymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2009; 2009 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2009). Nors pirmosios instancijos teismas atskirai ir išsamiai nepasisakė dėl byloje atliktos ekspertizės įrodomosios reikšmės, tačiau ši aplinkybė neleidžia daryti išvados, jog šis įrodymas liko neįvertintas. Teisėjų kolegija, įvertusi ekspertizės akto turinį, neturi pagrindo jos išvadų laikyti įrodymu CPK 177 straipsnyje nurodytų kriterijų prasme. Iš įrodymo sąvokos akivaizdu, jog esminis jo kriterijus – tai faktiniai duomenys. Teisėjų kolegija, įvertinusi tiek pirmosios instancijos teismo ekspertui suformuotą užduotį, tiek ekspertizės išvados turinį, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju atlikus ekspertizę buvo pateiktas konkrečiu laikotarpiu galiojusio norminio reguliavimo (teisės aktų visumos) teisinis vertinimas. Toks ekspertizės aktas, teisėjų kolegijos įsitikinimu, neatitinka nei bendrųjų įrodymų, nei specialiųjų eksperto išvadai (kaip įrodymui) keliamų kriterijų. Pažymėtina, jog tiriamų aplinkybių teisinį vertinimą atlieką bylą nagrinėjantis teismas. Todėl ta aplinkybė, jog aptariamu atveju nesutampa byloje atliktos ekspertizės išvada dėl galiojusio teisinio reguliavimo ir pirmosios instancijos teismo atliktas bylos faktinių aplinkybių bei teisinio reguliavimo vertinimas, nesudaro pagrindo konstatuoti įrodymų vertinimą reglamentuojančių normų pažeidimo. Pažymėtina ir tai, jog eksperto išvada teismui neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu (CPK 218 straipsnis). Kita vertus, nustačius aplinkybę, jog ginčijamo administracinio akto priėmimo metu jau galiojo Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtinta tvarka, teisinio reguliavimo, galiojusio iki šios tvarkos patvirtinimo, vertinimas ginčui tampa neaktualus.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo ginčijamo administracinio akto dalies, kuria J. Č. neatlygintinai nuosavybės perduota 0,1548 ha žemės sklypo 0,0916 ha ploto dalis, prieštaravimą imperatyvioms įstatymo normoms – Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktui bei Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintai Tvarkai (2.3, 8 punktai). Nustačius, jog pagal Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu patvirtintą tvarką nuosavybės teisės J. Č. galėjo būti atkurtos tik į dalį ginčo sklypo, kolegija daro išvadą, jog ginčijama VAVA sprendimo dalis (dėl nuosavybės teisių atkūrimo neatlygintinai suteikiant didesnę sklypo dalį) pirmosios instancijos teismo sprendimu panaikinta pagrįstai.

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, panaikinęs ginčijamą administracinio akto dalį, panaikino ir jos pagrindu atsiradusias teisines pasekmes – pripažino negaliojančia atitinkamą dalį šio turto perleidimo sandorio – 2003 m. birželio 24 d. pirkimo - pardavimo sutarties (dėl žemės sklypo dalies pirkimo - pardavimo). Apeliantai skundžia ir šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, tačiau sandorio teisėtumą sieja išimtinai su ginčo administracinio akto teisėtumu. Teisėjų kolegija, įsitikinusi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino ginčijamą administracinio akto dalį, sprendžia, jog pagrįstai buvo patenkintas ir išvestinis ieškinio reikalavimas – pripažinta negaliojančia ginčijama pirkimo - pardavimo sutarties dalis. Nesant kitų savarankiškų ginčijamo sandorio teisėtumą pagrindžiančių skundo argumentų, teisėjų kolegija neturi pagrindo išsamiam šio sandorio teisėtumo vertinimui.

Dėl restitucijos

Pirmosios instancijos teismas, skundžiamu sprendimu panaikinęs ginčijamą administracinio akto dalį ir pripažinęs negaliojančia turto perleidimo sutarties dalį, spręsdamas jų negaliojimo pasekmių taikymo klausimą priėjo prie išvados, jog atsakovai R. J. V. ir A. V. yra nesąžiningi įgijėjai, todėl taikė restituciją natūra – įpareigojo juos grąžinti valstybei ginčo sklypo dalį, o J. Č. teisių perėmėjas I. Š. ir H. K. įpareigojo grąžinti R. J. V. ir A. V. už valstybei grąžintiną sklypo dalį sumokėtas pinigines lėšas. Esminė aplinkybė, lėmusi tokį restitucijos natūra taikymą, pirmosios instancijos teismo vertinimu, buvo paskutiniųjų įgijėjų nesąžiningumas. Pirmosios instancijos teismo įsitikinimu, šių asmenų sąžiningumo prezumpciją paneigia išvada, jog dėl tos aplinkybės, kad teisės aktai yra skelbiami, įgijėjai turėjo suprasti, jog nuosavybės teisės į visą šalia namo esantį ginčo sklypą J. Č., kaip dalies namo (vieno buto) savininkei, negalėjo būti atkurtos. Tiek atsakovai R. J. V. ir A. V., tiek atsakovės I. Š. ir H. K. nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kuria konstatuotas įgijėjų nesąžiningumas. Nurodė, jog nepaneigus įgijėjų sąžiningumo prezumpcijos, ginčo turto negalima buvo išreikalauti. Atsakovės I. Š. ir H. K., be kita ko, nurodė, jog teismas, taikydamas sandorių negaliojimo pasekmes, turėjo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pagal kurią restitucija sukeltų pasekmes tik valstybei ir paskutiniesiems ginčo turto įgijėjams. Teisėjų kolegija šiuos apeliacinių skundų argumentus laiko iš esmės pagrįstais.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad, panaikinus administracinį aktą dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, turi būti taikoma restitucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-662/2004; 2007 m. birželio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2007; kt.). Taigi administracinio akto panaikinimas dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms sukelia tuos pačius padarinius kaip ir pripažinimas sandorio niekiniu. Pripažinęs sandorį niekiniu, teismas ex officio turi išspręsti restitucijos klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/2006; 2009 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-532/2009; kt.). Minėta, jog nagrinėjamu atveju esmine aplinkybe, lėmusia tokį restitucijos taikymo modelį (natūra), buvo įgijėjų nesąžiningumo konstatavimas, todėl teisėjų kolegijai būtina įvertinti pirmosios instancijos teismo išvadas šiuo klausimu.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sąžiningu įgijėju yra laikomas asmuo, kuris nežinojo ir neturėjo žinoti, kad daiktas įgyjamas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti. Neturėjimas teisės perleisti daiktą yra įgijėjo teisių atsiradimo kliūtis. Daiktą perleidžiantis asmuo gali neturėti teisės perleisti daikto, jeigu jo pardavimą draudžia ar riboja imperatyviosios įstatymo nuostatos. Kiekvienas asmuo turi žinoti ir vykdyti įstatymus. Jis negali pasiteisinti įstatymo nežinojimu, nes valstybėje visi įstatymai yra skelbiami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2007). Pažymėtina, jog būtent šioje Lietuvos Aukščiausioje Teismo byloje suformuota teisės aiškinimo taisykle vadovavosi pirmosios instancijos teismas.

Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad jeigu administracinis aktas teismo pripažįstamas neteisėtu, t. y. neatitinkančiu įstatymo reikalavimų, tai asmuo, kuriam atsirado civilinės teisės ir pareigos iš tokio administracinio akto, gali būti pripažintas nesąžiningu. Jeigu civilinių teisių ir pareigų įgijėjas žinojo ar turėjo žinoti apie galimą administracinio akto prieštaravimą įstatymo nuostatoms, tai jis negali remtis savo sąžiningumu. Tai gali būti, pavyzdžiui, tuo atveju, kai administracinis aktas prieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms. Arba tai gali būti atvejis, kai pretendentas į nuosavybės teisės į žemę atkūrimą konkrečiame sklype žino ar turi žinoti, kad yra kitų asmenų, reiškiančių savo reikalavimus į pretenduojamą sklypą. Administracinio akto pagrindu civilines teises ar pareigas įgyjantis asmuo gali būti pripažintas nesąžiningu ne tik dėl to, kad atliko kaltus ar priešingus teisei veiksmus. Asmens nesąžiningumas siejamas su žinojimu ar turėjimu žinoti apie kitų asmenų interesus ar galimas teisių įgijimo kliūtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2006). Taigi nagrinėjamu atveju sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada galima būtų tik tuo atveju, jeigu byloje būtų nustatyti objektyvūs duomenys, patvirtinantys faktą, jog R. J. V. ir A. V. buvo žinomas ginčijamo administracinio akto (jo dalies) neteisėtumas, t. y. ta aplinkybė, jog J. Č. yra neteisėtai atkurtos nuosavybės teisės į dalį ginčo sklypo. Visgi tokie duomenys, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nenustatyti. Kolegija taip pat sprendžia, jog paminėtas kasacinio teismo suformuotas precedentas, išaiškinant, kad įstatymai yra skelbiami ir todėl įgijėjams turėjo būti suvokiamas administracinių aktų neatitikimas įstatymo reikalavimams, nagrinėjamu atveju netaikytinas. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, tokia nesąžiningumo samprata taikytina tuomet, kuomet administracinio akto neteisėtumas būtų akivaizdus, ko nagrinėjamu atveju nėra. Byloje ginčijama administracinio akto dalis dėl nuosavybės teisių atkūrimo pripažinta neteisėta ir panaikinta dėl neatitikties imperatyvioms Atkūrimo įstatymo normoms ir jas detalizuojančiai poįstatyminio akto nustatytai tvarkai. Byloje nebuvo revizuojamas J. Č., kaip nuosavybės teisių atkūrimo subjekto, statusas, t. y. jos teisė į nuosavybės atkūrimą nebuvo neigiama, tačiau nustatyta, jog nuosavybės teisės jai negalėjo būti atkurtos į visą ginčo sklypą. Byloje taip pat nenustatyta, kad asmuo, kuriam iš dalies neteisėtu administraciniu aktu atkurtos nuosavybės teisės į visą šalia daugiabučio namo esantį sklypą, t. y. J. Č., būtų daręs kokią nors įtaką valstybės institucijų sprendimams. Neteisėtą viso ginčo sklypo perdavimą privačion nuosavybėn lėmė valstybės institucijų veiksmai nuosavybės teisių atkūrimo procese. Ieškovo akcentuojama aplinkybė, jog pretendentė valstybės institucijoms nurodė esanti namo (o ne buto) savininkė, kitų byloje nustatytų aplinkybių kontekste laikytina nepagrįsta prielaida, kurios nepakanka J. Č. nesąžiningumui – tyčiniam valstybės institucijų ar pareigūnų suklaidinimui konstatuoti. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog nuosavybės teisių atkūrimo proceso teisėtumą privalo užtikrinti valstybės įgalioti asmenys. Pilietis, pretenduojantis atkurti nuosavybės teises, turi teisę pasitikėti pareigūnais ir negali būti įpareigotas tikrinti jų veiksmų teisėtumą. Nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, jog aptariamu atveju nesant duomenų apie neteisėtus J. Č. veiksmus, jos sąžiningumas nėra paneigtas. Tų pačių aplinkybių pagrindu nėra galimybės išvadai, jog paskesni ginčo turto įgijėjai R. J. V. ir A. V. buvo nesąžiningi. Nėra duomenų, jog įsigydami turtą jie būtų žinoję tiek apie ankstesnės turto savininkės galimus veiksmus klaidinant valstybės pareigūnus, tiek ir privalėję teoriškai žinoti, jog ankstesnei sklypo savininkei, turėjusiai tik dalį namo nuosavybės, negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisės į visą namo aplinkoje (namų valdoje) esantį žemės sklypą. Minėta, jog pareiga užtikrinti nuosavybės teisių atkūrimo proceso teisėtumą tenka šioje srityje veikiantiems valstybės įgaliotiems pareigūnams, todėl teismo išvada, jog privalėdami žinoti viešai skelbiamų teisės aktų turinį, atsakovai turėjo pagrindo suabejoti vykdomų (įvykdytų) nuosavybės teisių atkūrimo procedūrų teisėtumu, negali būti laikoma pagrįsta. Šios aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, jog apeliantų R. J. V. ir A. V. sąžiningumas byloje nėra paneigtas. Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju taip pat nenustatyti jokie ribojimai atsakovams R. J. V. ir A. V. gintis sąžiningo įgijėjo institutu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvada, jog daugiabučiam namui eksploatuoti reikalingas visas ginčo sklypas. Kita vertus, kolegijos įsitikinimu, ši aplinkybė negali būti vertinama, kaip pagrindas ginčo sklypą ( jo dalį, į kurią nuosavybės teisės buvo atkurtos neteisėtai) paimti iš sąžiningo įgijėjo ir jį grąžinti valstybės nuosavybėn. Esant konkrečiam objektyviam poreikiui nebūtina sklypo dalį valdyti nuosavybės teise, nes toks poreikis gali būti realizuojamas kitais daiktinių teisių įgyvendinimo būdais. Čia vadovaujamasi ir nuostata, kad ginčo žemės sklypas pagal jo teisinį režimą nepriskirtinas išimtinei valstybės nuosavybės teisei (kaip, pavyzdžiui, miesto miško žemė) ir gali būti civilinės apyvartos objektas. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliantai pagrįstai ginasi nekilnojamojo daikto sąžiningo įgijėjo institutu, todėl nagrinėjamu atveju nėra galimybės taikyti restituciją natūra (CK 4.96 straipsnio 2 dalis, 6.153 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija pažymi, jog dėl taikomos sąžiningo įgijėjo teisių apsaugos nesant galimybės restitucijos atlikti natūra, spręstina restitucijos sumokant ekvivalentą pinigais galimybė. Nagrinėjamu atveju toks restitucijos būdas turėtų būti taikomas J. Č. teisių perėmėjų ir valstybės atžvilgiu – apeliantės I. Š. ir H. K. turėtų grąžinti valstybei lėšas, gautas už ginčo turtą (sklypo dalį), o valstybė – šioms atkurti nuosavybės teises į kitą turtą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje dėl restitucijos taikymo yra pažymėjęs, kad, taikant restituciją konkrečiu atveju, turi būti įvertinta įstatyme nustatyta galimybė teismui išimtiniais atvejais pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3- 229/2008; 2009 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2009; 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2009; kt.). Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, kai dėl netinkamo valdžios institucijų darbo asmeniui, kurio sąžiningumas nepaneigtas, buvo atkurtos nuosavybės teisės, panaikinus ginčijamą administracinį aktą, restitucija turi būti taikoma taip, kad nepaneigtų šio asmens teisės į teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą ir kad asmenims negali būti užkraunama pernelyg didelė našta, ypač tais atvejais, kai nuosavybės grąžinimo procesas užtrunka dėl valstybės institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, klaidos ar neapsižiūrėjimo; būtina dėti maksimalias pastangas, jog pretendento teisė į nuosavybės atkūrimą ne tik būtų pripažinta, bet ir galimybės naudotis nuosavybe suteikimas neužtruktų pernelyg ilgai. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tokiu atveju visiškos restitucijos taikymas, nuosavybės teisių atkūrimo procedūros pripažinimas nebaigta ir asmenų, kuriems jau buvo atkurtos nuosavybės teisės, grąžinimas į neapibrėžtą padėtį iki šis klausimas bus išspręstas iš naujo, yra neproporcinga priemonė, kuri galėtų pažeisti šių asmenų, kurie laikėsi įstatymų reikalavimų, teises į teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą. Tokiu atveju, kai restitucija taikytina visų pirma dėl valstybės įgaliotų pareigūnų priimtų administracinių aktų dėl nuosavybės teisių atkūrimo neteisėtumo, valstybė turi prisiimti su restitucijos taikymu susijusius neigiamus padarinius, o atsakovams – fiziniams asmenims taikomi tokie minimaliai negatyvūs turto sugrąžinimo valstybės nuosavybėn padariniai, kokie nustatyti įstatyme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012).

Atsižvelgdama į šiuos išaiškinimus, taip pat į tai, kad J. Č. buvo sąžininga nuosavybės teisių atkūrimo proceso šalis, kad imperatyvių teisės normų pažeidimą atkuriant nuosavybės teises lėmė valstybės institucijų pareigūnų veiksmai, teisėjų kolegija sprendžia, jog restitucijos taikymas J. Č. teisių perėmėjams sukeltų žymių nepatogumų, sąlygotų neapibrėžtą situaciją nuosavybės teisių atkūrimo procese. Pažymėtina ir tai, kad restitucija pilna apimtimi negalima ir dėl to, jog žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo dieną buvo sudaryta ir šiame žemės sklype J. Č. priklausiusio nekilnojamojo daikto – dalies statinių pirkimo - pardavimo sutartis. Reikšmingas ir tas ir apeliantų argumentas, jog restitucijos taikymą apsunkina ginčo sklype paskutiniųjų įgijėjų pastatytas naujas statinys (tvora). Akivaizdu, jog, pritaikius restituciją, tiek J. Č. teisių perėmėjai, tiek dabartiniai turto įgijėjai būtų žymiai blogesnėje padėtyje nei valstybė.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad tokiu atveju, kai nuosavybės atkūrimas pripažįstamas neteisėtu dėl valstybės institucijų pareigūnų veiksmų, dėl to nukentėjusiajam asmeniui neturi būti varžoma nuosavybės teisė, restitucija taikoma valstybei, o nuosavybės teisių atkūrimo procesas laikomas baigtu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012). Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės iš dalies skiriasi nuo tų, kurias vertinant buvo suformuota tokia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kadangi nurodytoje kasacinio teismo byloje buvo sprendžiamas nekilnojamojo turto, apskritai negalinčio būti privačios nuosavybės objektu (negalinčio pereiti privačion nuosavybėn), grąžinimo klausimas, t. y. kuomet nėra galimybės gintis sąžiningo įgijėjo institutu. Tačiau teisėjų kolegija nemato kliūčių remtis kasacinio teismo suformuotu precedentu. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad J. Č., kuriai administraciniu aktu neteisėtai buvo atkurtos nuosavybės teisės į ginčo sklypo dalį, šį turtą perleido kitiems asmenims – R. J. V. ir A. V., t. y. išreiškė valią pakeisti turimo turto rūšį ir neturėjo intereso juo (nekilojamuoju turtu) toliau disponuoti. Nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, jog J. Č. (jos teisių perėmėjų) atžvilgiu restitucija netaikytina – atsakovės I. Š. ir H. K. neturi būti įpareigojamos sumokėti valstybei (jei būtų taikoma restitucija sumokant piniginį ekvivalentą) už tą ginčo sklypo dalį, kuri atkuriant nuosavybės teises negalėjo būti neatlygintinai suteikta pretendentai J. Č.. Tokiu būdu nuosavybės teisių atkūrimo J. Č. procesas šioje dalyje (kiek tai susiję su neatlygintinai perduota ginčo sklypo dalimi) pripažintinas baigtu, nes priešingu atveju jos teisių perėmėjų atsakovių I. Š. ir H. K. padėtis nepagrįstai pablogėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija nusprendžia, jog šioje byloje nagrinėjamu atveju restitucija netaikytina.

Panaikinus administracinį aktą (VAVA sprendimą) bei pripažinus negaliojančia pirkimo - pardavimo sutartį jų dalyse dėl ginčo turto (dalies žemės sklypo) perdavimo (įgijimo), nebeliko šio turto buvimą atsakovų R. J. V. ir A. V. nuosavybėje patvirtinančio pagrindo, todėl teisėjų kolegija nustato, jog ginčo turtas – 0,0916 ha sklypo dalis 0,1548 ha ploto žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), R. J. V. ir A. V. bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis priklauso šios Lietuvos apeliacinio teismo nutarties pagrindu (CK 4.255 straipsnio 2 punktas).

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsakovus R. J. V. ir A. V. laikė nesąžiningais įgijėjais. Netinkamas įgijėjų statuso vertinimas lėmė nepagrįstą restitucijos taikymą – ginčo turto grąžinimą valstybei. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, t. y. konstatavus ginčijamų administracinio akto dalies ir pirkimo - pardavimo sutarties dalies negaliojimą – netaikyti restitucijos (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kiti apeliaciniuose skunduose išdėstyti motyvai neturi įtakos vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinkamai pakeičiamas (byloje netaikoma restitucija), sprendžia, jog yra pagrindas pakeisti ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog bylinėjimosi išlaidų (žyminio mokesčio) priteisimas iš atsakovų R. J. V., A. V., I. Š. ir H. K. nebūtų teisingas, kadangi šie asmenys neatliko neteisėtų veiksmų, o ginčijamų administracinio akto bei sandorio neteisėtumas buvo nulemtas Vilniaus apskrities viršininko sprendimo (valstybės institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų). Taigi dėl šios rūšies bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nėra ginčo. Pakeičiant pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija konstatuoja būtinybę išspręsti atsakovų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą. Prokuroras (ieškovas) bylos nagrinėjimo eigoje laikėsi pozicijos, jog ginčijami administracinis aktas ir sandoris prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, o pretendentė į nuosavybės teisių atkūrimą bei kiti ginčo turto įgijėjai buvo nesąžiningi. Atsakovų R. J. V., A. V., I. Š. ir H. K. atsikirtimų į ieškinį bei apeliacinių skundų esmę sudarė argumentai, jog ginčijami administracinis aktas ir sandoris buvo teisėti, taip pat jog J. Č. nuosavybės teisių atkūrimo procese ir turto pagal ginčijamą pirkimo - pardavimo sandorį įgijėjai buvo sąžiningi. Atsižvelgiant į aplinkybę, jog pagal bylos galutinį teisinį rezultatą yra pritarta prokuroro teisinei pozicijai administracinio akto ir sandorio dalies neteisėtumo klausimu, tačiau nepagrįstais pripažinti jo argumentai dėl atsakovų (dalies atsakovų pirmtako) nesąžiningumo, t. y. sutikta ir su dalimi atsakovų argumentų, teisėjų kolegija sprendžia, jog yra teisinga ir sąžininga priteisti atlyginti pusę atsakovų patirtų bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

Atsakovės I. Š. ir H. K. patyrė iš viso 13 026,87 Lt bylinėjimosi išlaidų: 6 354 Lt teisinės pagalbos išlaidų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (t. 1, b. l. 225-232), pirmą kartą nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme – 2 661 Lt teisinės pagalbos išlaidų (t. 2, b. l. 52-53), pirmosios instancijos teisme bylą nagrinėjant iš naujo – 1 000 Lt teisinės pagalbos išlaidų (t. 3, b. l. 42), apeliacinės instancijos teisme – 2 000 Lt teisinės pagalbos išlaidų ir 1 011,87 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą (t. 3, b. l. 75, 118). Atsakovai R. J. V. ir A. V. patyrė iš viso 5 840 Lt bylinėjimosi išlaidų: 4 840 Lt už teismo ekspertizę (t. 2, b. l. 280-281) ir 1 000 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą (t. 3, b. l. 102).

Teisėjų kolegija ankstesnėje šios nutarties dalyje įvertinusi atliktos teismo ekspertizės išvadų reikšmę sprendžiant šalių ginčą, konstatavo, jog šios išvados neatitinka įrodymų sąvokos, todėl tokio įrodymo pateikimas sprendžiant ginčą nebuvo reikšmingas ir neturėjo įtakos teismo sprendimo priėmimui. Teisėjų kolegija sprendžia, jog išlaidų, susijusių su ekspertizės atlikimu, atsižvelgiant į konstatuotus tokios įrodinėjimo priemonės (eksperto išvadų) turinio trūkumus, atlyginimas nebūtų teisingas, todėl apeliantų J. V. ir A. V. prašymo atlyginti šias išlaidas netenkina. Šie apeliantai už apeliacinį skundą sumokėjo 1 000 Lt žyminio mokesčio, todėl jų naudai iš ieškovo priteistina pusė šios sumos – 500 Lt.

Atsakovės I. Š. ir H. K. už apeliacinį skundą sumokėjo 1 011,87 Lt žyminio mokesčio, todėl jų naudai iš ieškovo priteistina 506 Lt žyminio mokesčio. Įvertinusi atsakovių I. Š. ir H. K. patirtų teisinės pagalbos išlaidų pagrįstumą (parengtų procesinių dokumentų skaičių, jų sudėtingumą, aplinkybę, jog atsakoves viso bylos nagrinėjimo metu atstovavo ta pati atstovė), vadovaudamasi Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio pateiktomis rekomendacijomis, teisėjų kolegija sprendžia, jog būtų teisinga ir protinga atsakovių prašomų priteisti teisinės pagalbos išlaidų dydį sumažinti iki 3 000 Lt sumos. Kadangi Vilniaus apygardos prokuratūra yra Lietuvos Generalinės prokuratūros struktūrinis padalinys, bylinėjimosi išlaidos, kurios priteisiamos iš ieškovo, atlygintinos iš Generalinei prokuratūrai skiriamų biudžeto lėšų (CPK 96¹ straipsnio 1 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 20 d. sprendimą.

Panaikinti sprendimo dalį, kuria taikyta restitucija ir atsakovai R. J. V. bei A. V. įpareigoti grąžinti Lietuvos valstybei 0,0916 ha dalį 0,1548 ha ploto žemės sklypo, esančio Vilkpėdės g. 14, Vilniuje, kadastrinis Nr. 0101/0052:0159, o atsakovės I. Š. ir H. K. įpareigotos lygiomis dalimis grąžinti R. J. V. ir A. V. 33 729 Lt. Šioje dalyje priimti naują sprendimą – restitucijos netaikyti. Palikti atsakovams R. J. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir A. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) bendrosios jungtinės nuosavybės teisę į pripažintos negaliojančia 2003 m. birželio 24 d. pirkimo - pardavimo sutarties (notarinio registro Nr. VB7-3653) dalies dalyką – 0,0916 ha sklypo dalį 0,1548 ha ploto žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Nustatyti, kad R. J. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir A. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) bendrosios jungtinės nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą – 0,0916 ha sklypo dalį 0,1548 ha ploto žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagrindas yra ši Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros atsakovams R. J. V. ir A. V. 500 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros atsakovėms I. Š. ir H. K. 3 506 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjai Danutė GasiūnienėRasa GudžiūnienėGintaras Pečiulis