- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-06-04
- Bylos Nr.
- e2A-314-943/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00353-2017-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė, Egidija Tamošiūnienė, Jūratė Varanauskaitė
- Ieškovas
- R. G.
- Atsakovas
- G. D.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jūratės Varanauskaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės R. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. birželio 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-811-480/2018 pagal ieškovės patikslintą ieškinį atsakovui G. D. dėl nuosavybės teisės į 1/2 dalį turto pripažinimo, bendrosios dalinės nuosavybės teise įgyto turto padalijimo ir kompensacijos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė R. G. kreipėsi į teismą ir patikslintu ieškiniu prašė:
1.1. pripažinti, kad atsakovo G. D. vardu įregistruotas nekilnojamasis turtas: žemės sklypas ir pastatas - gyvenamasis namas, esantys adresu (duomenys neskelbtini); garažas (boksas) su rūsiu Nr. 13, esantis adresu (duomenys neskelbtini); garažas (boksas) Nr. 6, esantis adresu (duomenys neskelbtini), priklauso R. G. ir G. D. bendrosios dalinės nuosavybės teise po 1/2 dalį kiekvienam;
1.2. padalinti nurodytą turtą tokia tvarka: visą nekilnojamąjį turtą (žemės sklypą su gyvenamuoju namu, garažą (boksą) su rūsiu Nr. 13; garažą (boksą) Nr. 6) priteisti atsakovui G. D., ieškovei R. G. iš atsakovo G. D. priteisti 116 520 Eur kompensaciją (107 570 Eur už nekilnojamąjį turtą ir 8 950 Eur už kilnojamuosius daiktus ‑ baldus, buitinę techniką ir interjero detales);
1.3. priteisti ieškovei iš atsakovo jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad su atsakovu susipažino daugiau kaip prieš 18 metų. Nuo 1997 m. iki 2002 m. tam tikrą laiką šalys dirbo vienoje bendrovėje Didžiojoje Britanijoje, pradėjo bendrai planuoti ateitį. 2004 m. ieškovė apsigyveno kartu su atsakovu jo vieno kambario bute, adresu (duomenys neskelbtini), ir vedė bendrą ūkį.
3. Gyvendami faktinėje šeimoje ieškovė ir atsakovas už bendras abiejų lėšas įsigijo nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą: 2008 m. balandžio 9 d. garažą (boksą) su rūsiu Nr. 13, adresu (duomenys neskelbtini); 2008 m. rugsėjo 16 d. garažą (boksą) Nr. 6, adresu (duomenys neskelbtini); 2009 m. spalio 19 d. – 0,12900 ha žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), ir jame pradėjo statyti gyvenamąjį namą, kurį statyti ir įrengti baigė 2012 m. Nuo 2012 m. šalys gyveno šiame name.
Žemesnės instancijos teismas
4. 2008 m. liepos 22 d., ieškovei su atsakovu esant nesusituokus, gimė sūnus M. D.. 2015 m. gruodžio 9 d. Kauno apylinkės teismo sprendimu buvo nustatyta, kad M. D. biologinis tėvas yra D. Ž. ir panaikinta gimimo akto įrašo dalis apie G. D. tėvystę. Minėtoje byloje atsiliepime į ieškinį atsakovas pripažino, kad su ieškove nuo 2004 m. gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį, tačiau santuokos sudarę nebuvo.
5. Tarp šalių stiprėjant nesutarimams, 2013 m. birželio 17 d. atsakovas už 14 484,07 Eur (49 999 Lt) ieškovei pardavė jam priklausantį vieno kambario butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), kartu nustatant uzufrukto teisę jam gyventi ir naudotis butu iki gyvos galvos. Ieškovės ir atsakovo santykiai nutrūko 2013 m. pabaigoje - 2014 m. pradžioje, kai atsakovas paliko ieškovę ir jos sūnų. Nors ieškovė su sūnumi planavo ir toliau gyventi šalių statytame name, tačiau 2015 m. spalio mėnesį atsakovas, ieškovės teigimu, neteisėtai užvaldė ieškovei bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį gyvenamąjį namą, o jos asmeninius daiktus išvežė be jos sutikimo.
Šalies argumentai
6. Ieškovė teigė, kad visada nekilnojamuoju turtu naudojosi ir valdė jį kaip savo, negailėjo nei savo darbo, nei lėšų (kartu su atsakovu gyvenamąjį namą statė, įrengė, atliko vidaus apdailą, įvairiems darbams atlikti samdė darbininkus), todėl ir likusi viena su sūnumi jį toliau prižiūrėjo. Ji turėjo teisėtus ir pagrįstus lūkesčius, jog turtas, kurį įsigijo kartu su atsakovu iš bendrų lėšų, priklauso jiems abiems.
7. Ieškovės manymu, kartu su ieškiniu teikiami įrodymai patvirtina faktą, kad šalių, gyvenant kartu, įgytas turtas laikytinas bendrąja daline nuosavybe, jos įsigijimui ieškovė prisidėjo savo asmeninėmis lėšomis, padėjo ir ieškovės šeima. Ieškovės su darbo santykiais susijusias pajamas patvirtina Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) informacija apie jos socialinį draudimą nuo 2002 m. gruodžio 2 d. iki 2015 m. lapkričio 10 d. 2005 m. rugsėjo 29 d., t. y. aukščiau nurodyto šalių nekilnojamojo turto pirkimo pradžiai ieškovė banke turėjo terminuotą indėlį 14 774,04 Eur (51 000 Lt) sumai.
8. 2001 m. lapkričio 13 d. ir 2003 m. vasario 25 d. ieškovės tėvai Marijona L. G. ir V. G. padovanojo dukrai po 8 690,61 Eur (po 30 000 Lt). Kaip nurodo ieškovė, matydamas gražius šalių santykius ir tikėdamasis, kad jie sukurs šeimą, baigti įsirengti gyvenamajam namui, buitinei įrangai ir baldams įsigyti, ieškovei ir atsakovui ieškovės pusbrolis E. R. suteikė 24 768,25 Eur (85 500 Lt) paskolą. Naujo būsto įrengimui šalys įsigijo įvairių kilnojamųjų daiktų, interjero detalių, kurių vertė 17 900 Eur.
9. Ieškovė atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas 2013 m. gegužės 30 d. bei 2013 m. birželio 3 d. paaiškinimuose Kauno apskrities Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau - VMI) nurodė, jog gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), statė pats, kaip fizinis asmuo ūkio būdu, o jį statyti padėjo giminės ir draugai, tarp kurių buvo nurodyta ne tik ieškovė, bet ir jos giminės. Atsakovas paaiškinimuose taip pat nurodė, kad 2008 m. sausio 1 d. – 2012 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu šeimos apytikslės vartojimo bei kitos išlaidos (už maisto produktus, drabužius, kitas ūkines prekes) sudarė iš viso 17 381,23 Eur (60 000 Lt) ir už jas buvo atsakinga jo gyvenimo draugė R. G..
Šalies argumentai
10. Ieškovė nurodė, kad atsakovas savo gyvenamąją vietą nurodo kartu su ieškove, adresu - (duomenys neskelbtini), šalių giminaičiai ir draugai laikė juos šeima, ieškovė ir atsakovas kartu leisdavo laisvalaikį ir šeimos šventes, tai patvirtina kartu su ieškiniu teikiamos nuotraukos.
11. Ieškovės vertinimu, įsiteisėjusiu 2015 m. gruodžio 9 d. teismo sprendimu yra patvirtintas šalių bendro gyvenimo ir bendro ūkio tvarkymo faktas. Įrodžiusi, kad abu partneriai turėjo pajamų iš darbinės veiklos, abu prie bendro turto sukūrimo prisidėjo betarpiškai savo darbu, ieškovė siekia atidalinti savo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės ir mano, kad jos dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje sudaro 1/2 dalį ginčo turto. Kadangi dalintinas turtas yra nedalus, be to, atsakovas liko gyventi gyvenamajame name, kuriam pritaikyti ir kilnojamieji daiktai, ieškovė mano, kad yra tikslinga visą aukščiau nurodytą turto kompleksą priteisti atsakovui, o ieškovei iš atsakovo už jos 1/2 dalį nekilnojamojo turto ir kilnojamųjų daiktų priteisti 116 520 Eur kompensaciją.
Atsiliepimas
12. Atsakovas G. D. su ieškiniu nesutiko, pašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
13. Atsakovas teigė, kad jis su ieškove nuo pat pradžių buvo sutarę, kad finansinius reikalus jie tvarkys atskirai, o bendros bus maisto, pramogų ar kitos kasdieninės - ūkinės išlaidos. Visi dideli pirkiniai, nekilnojamasis turtas, remontai, statybos, baldai ir kt., buvo išskirtinai kiekvienos šalies asmeninis reikalas.
14. Atsakovas nurodė, kad grįžęs iš Didžiosios Britanijos, jis iš savo asmeninių lėšų įsigijo butą, adresu (duomenys neskelbtini), nors su ieškove gyveno kartu, ji nesiekė savo asmeninėmis lėšomis prisidėti prie minėto buto įsigijimo. Ieškovė prie 2008 m. balandžio 8 d. ir 2008 m. rugsėjo 16 d. įsigytų garažų (boksų) pirkimo savo asmeninėmis lėšomis taip pat neprisidėjo.
15. 2009 m. spalio 10 d. atsakovas iš savo asmeninių lėšų bei motinos dovanotų lėšų įsigijo 0,12900 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kuriame vėliau pradėjo statyti namą. Namas baigtas statyti 2015 m. Statybos darbai buvo atlikti iš atsakovo asmeninių lėšų ir motinos dovanotų lėšų. Pritrūkus lėšų, atsakovas iš ieškovės pusbrolio E. R. 2012 m. pasiskolino 85 500 Lt. Paskolos sutartį ieškovė atsisakė pasirašyti, teigdama, kad namas yra atsakovo, todėl ir prievolė grąžinti skolą yra jo asmeninė.
16. Atsakovas akcentavo tai, kad ieškovė nors ir gyveno kartu, niekada nesiekė nekilnojamąjį turtą užregistruoti bendra daline nuosavybe su atsakovu, nes ji neprisidėjo prie nekilnojamojo turto įsigijimo, statybų, namo įrengimo, nepateikė ir tai patvirtinančių įrodymų. Aplinkybę, kad bylos šalys lėšas tvarkė atskirai, patvirtina ir pačios ieškovės 2014 m. rugpjūčio 5 d. pasirašyta skolos sutartis su atsakovu, kuria atsakovas ieškovei paskolino 2 896 Eur (10 000 Lt). Atsakovas mano, kad ieškovė nepagrįstai siekia pripažinti nuosavybės teisę į 1/2 dalį atsakovo turto nepateikusi jokių įrodymų.
Atsiliepimas
17. Atsiliepime teigiama, kad visiškai pašlijus šalių santykiams, atsakovas, siekdamas užtikrinti sūnui M. D. gyvenamąją vietą, 2013 m. birželio 17 d. sudarė pirkimo -pardavimo sutartį, kuria pardavė ieškovei butą, esantį (duomenys neskelbtini), nustatant atsakovo uzufrukto teisę neatlygintinai gyventi ir naudotis minėtu butu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
18. Kauno apygardos teismas 2018 m. birželio 26 d. sprendimu ieškinį atmetė.
19. Remdamasis byloje pateiktais duomenimis, šalių ir liudytojų paaiškinimais pirmosios instancijos teismas sprendė, jog yra pagrindas konstatuoti, kad ieškovė su atsakovu nuo 2004 m. iki 2013 m. pradžios gyveno kartu kaip šeima. Tačiau pažymėjo, jog aplinkybė, kad šalis siejo jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai, nereiškia, kad visas šios sutarties galiojimo metu bet kurio iš jos dalyvių įgytas turtas automatiškai bus laikomas jų bendrąja daline nuosavybe ir kad šalys negali tam tikro turto įgyti asmeninės nuosavybės teise. Teismas pažymėjo, jog ieškovės nurodyta aplinkybė, kad Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 9 d. sprendime jau yra konstatuota, jog atsakovas pripažino, kad su ieškove gyveno nuo 2004 m., vedė bendrą ūkį, nesudaro pagrindo teigti, kad šalys jungtinės veiklos pagrindu sukūrė bendrąją dalinę nuosavybę.
20. Ištyręs ir įvertinęs šalių pateiktus įrodymus apie jų ginčo laikotarpiu gautas darbines ir kitas pajamas, disponuotas lėšas ir jų panaudojimą, bylą nagrinėjęs teismas nusprendė, kad ieškovė savo asmeninėmis lėšomis neprisidėjo prie ginčo nekilnojamojo turto įsigijimo, o remiantis bylos duomenimis, nėra pagrindo teigti, kad atsakovas negalėjo šio turto įsigyti vienas. Teismas taip pat nurodė, kad teismo posėdyje apklaustų liudytojų parodymai nesuteikia teisės spręsti dėl dalinės nuosavybės įgijimo pagrindimo. Nei vienas iš teisme apklaustų liudytojų nepatvirtino jungtinės veiklos sutarties, bendrų lėšų tvarkymo ar turto įgijimo aplinkybių.
21. Remiantis šiomis aplinkybėmis teismas nusprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog ginčo nekilnojamasis turtas (du garažai (boksai), žemės sklypas ir jame pastatytas gyvenamasis namas) šalių buvo įgytas kaip jungtinės veiklos susitarimo rezultatas, todėl netenkino ieškinio dėl nuosavybės teisės pripažinimo ieškovei į 1/2 dalį šio turto. Netenkinus šio reikalavimo, teismas atmetė ir išvestinį reikalavimas dėl turto padalijimo, priteisiant ieškovei piniginę kompensaciją.
22. Teismas netenkino ir ieškovės prašymo priteisti jai piniginę kompensaciją už dalį naujo būsto įrengimui įsigytų įvairių daiktų, interjero detalių. Susipažinęs su ieškovės sąskaitos ir kreditinės kortelės sąskaitos išrašais ginčui aktualiu laikotarpiu, teismas nusprendė, kad nėra pagrindo spręsti, kad ieškovė savo asmeninėmis lėšomis prisidėjo prie aukščiau nurodytų daiktų įsigijimo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
23. Ieškovė R. G. apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2018 m. birželio 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinio reikalavimai būtų tenkinami.
24. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
24.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, nes priimtas pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles. Teismas neįvertino ir nepasisakė dėl visų pateiktų įrodymų įrodomosios reikšmės, sprendimą parėmė išimtinai atsakovui palankiais įrodymais, suabsoliutino rašytinių įrodymų galią.
24.2. Teismas, nepaisydamas teisinio reglamentavimo, kuriuo nustatyta, kad įnašais į bendrą jungtinės veiklos dalyvių veiklą laikytini piniginiai įnašai ir kitas turtas, susiaurino partnerių įnašų į jungtinę veiklą sampratą iki piniginių lėšų, nors byloje ieškove įrodė, kad ne tik lėšomis, bet ir savo darbu prisidėjo prie bendros nuosavybės sukūrimo.
Atsiliepimas
25. Atsakovas G. D. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos teismo 2018 m. birželio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
26. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
26.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas objektyviai ir išsamiai įvertinus visus byloje esančius įrodymus, nepažeidžiant teisės normų, nustatančių įrodymų vertinimo taisykles, todėl vien tai, kad ieškovė kitaip vertina įrodymus ir jais įrodinėtinas aplinkybes, nesudaro pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto sprendimo.
26.2. Priešingai nei teigia ieškovė, byloje nėra įrodymų patvirtinančių bendro šalių biudžeto buvimą 2004 m. – 2013 m. laikotarpiu, kadangi tarp bylos šalių niekada nebuvo susitarimo turtą įsigyti bendrosios jungtinės nuosavybės teise.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
27. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.
Dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, sukurta jungtinės veiklos sutarties pagrindu
28. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas, ar atsakovo vardu registruotas turtas gali būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe, įgyta kartu su ieškove abipusio susitarimo pagrindu, atsižvelgiant į neformalų, artimą gyvenimui santuokoje, faktinių santykių pobūdį, t. y. ar byloje ginčytinas turtas gali būti pripažintas sukurtu jungtinės veiklos (partnerystės) santykiuose.
29. CK 6.969 straipsnis apibrėžia, kad jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis yra sutartis, kuria du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai (CK 6.969 straipsnio 1dalis). Remiantis šiuo apibrėžimu ir nuoseklia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika yra išskirti esminiai susitarimų, kurie vertintini kaip jungtinės veiklos sutartys, požymiai: tai yra, dviejų ar daugiau asmenų įsipareigojimas užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui; visi bendri reikalai tvarkomi bendru dalyvių susitarimu (CK 6.972 straipsnio 5 dalis); kad pasiektų tikslą, jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu arba dalyvaudami savo darbu (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-367-701/2016 ir kt.).
30. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros praktikos, kad pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę gali būti nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-684/2015;ir kt.).
31. Kartu kasacinės instancijos teismas nurodo, kad aiškinimas, kad visas jungtinės veiklos sutarties galiojimo laikotarpiu įgytas turtas savaime pripažintinas bendrąja daline nuosavybe, pažeistų sutarčių laisvės principą, nes taip būtų paneigta šalių laisva valia susitarti dėl savo būsimų teisių ir pareigų, be to, nepagrįstai ir neteisėtai apribotų asmenų subjektines teises, visų pirma nuosavybės teisę. Tai reiškia, kad, sprendžiant sugyventinių ar jų teisių perėmėjų ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės – asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė, – reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto. Byloje, kurioje sprendžiamas ginčas dėl sugyventinių turtinių santykių teisinių padarinių, turi būti nustatytas konkretus turtas, dėl kurio sukūrimo ar įgijimo bendrosios nuosavybės teise sugyventiniai buvo sudarę jungtinės veiklos susitarimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 20 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-969/2016, 94 punktas).
32. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į šalių pateiktus paaiškinimus, byloje esančius įrodymus, bylos nagrinėjimo metu apklaustų liudytojų parodymus bei aptartą kasacinio teismo praktiką pripažino, kad ieškovės ir atsakovo santykiai teisiškai kvalifikuotini kaip jungtinės veiklos (partnerystės). Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šia teismo išvada, kadangi pačių bylos šalių paaiškinimai patvirtina, kad ieškovė ir atsakovas nuo 2004 metų gyveno kartu, palaikė santykius, artimus šeimyniniams, bei bendrai tvarkė buities reikalus (atsakovas atsiliepimu į ieškinį neginčijo paties bendro gyvenimo kartu su ieškove fakto, pripažino, kad šalys kartu vedė bendrą buitį, tai nurodė ir VMI teikiamuose paaiškinimuose).
33. Remiantis šia aplinkybe (bendru gyvenimu, bendru buities ir ūkio reikalų tvarkymu), ieškovė grindžia reikalavimą pripažinti, kad bendro gyvenimo metu atsakovo įsigytas, ir kaip asmeninis įregistruotas, turtas turi bendrosios dalinės nuosavybės statusą ir turi būti tarp šalių dalinamas lygiomis dalimis.
34. Bylą nagrinėjęs teismas, ieškinio reikalavimus atmetė, konstatavęs, jog byloje neįrodyta buvus šalių susitarimui ir bendram siekiui turtą įgyti bendrosios dalinės nuosavybės teise. Teisėjų kolegija šiai pirmosios instancijos teismo išvadai, kaip atitinkančiai šios nutarties 31 punkte nurodytą kasacinio teismą praktiką, pritaria.
35. Kaip buvo išaiškinta, sprendžiant sugyventinių (partnerių) ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės – asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė nuosavybė, reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Pažymėtina, kad partnerių, vykdančių jungtinę veiklą, t. y. gyvenančių kartu ir vedančių bendrą ūkį, tarpusavio susitarimams nėra būdingas rašytinis jų įforminimas, todėl tiek paties jungtinės veiklos (partnerystės) faktą, tiek ir partnerių tarpusavio susitarimą, dėl sukuriamos (įsigyjamos) nuosavybės teisinio statuso (asmeninė ar bendroji dalinė), šalys gali įrodinėti visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis.
36. Pagal CPK 12 ir 178 straipsniuose įtvirtintą bendrąją įrodinėjimo pareigą, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Šiuo atveju ieškovei, siekiančiai pagrįsti reikalavimus, kilo pareiga įrodyti, kad šalys buvo susitarusios dėl turto sukūrimo ir įsigijimo bendrosios dalinės nuosavybės teise.
37. Ieškovė reikalavimus byloje grindė savo sąskaitų išrašais, duomenimis iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos apie atitinkamais laikotarpiais gautas lėšas, liudytojų parodymais ir kitais leistinais įrodymais, tačiau pirmosios instancijos teismas nemanė, kad jie įrodė buvus susitarimą dėl bendrosios nuosavybės sukūrimo. Apeliantė ginčija šias teismo išvadas ir teigia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, suabsoliutinta rašytinių įrodymų galia ir tai sąlygojo neteisėto teismo sprendimo priėmimą.
38. Įstatymas numato, jog teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu (CPK 176 straipsnio 1 dalis), o bet kokios informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnis). Vien tik aplinkybė, jog šalies nurodytos aplinkybės nepripažįstamos įrodytomis, neteikia pagrindo daryti išvados, jog padarytas CPK 176 ar 185 straipsnių pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-219/2018, 55, 56 punktai ir juose nurodyta kasacinio teismo praktika).
39. Teisėjų kolegija susipažinusi su bylos medžiaga ir pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl įrodinėjamos aplinkybės, neturi pagrindo su jomis nesutikti. Teisėjų kolegija visų pirma atkreipia dėmesį, jog ieškovė pateiktais įrodymais, kaip ji ir pati pripažįsta, įrodo, jog bendro gyvenimo su atsakovu metu ji turėjo lėšų, tačiau tik lėšų turėjimo faktas nepatvirtina aplinkybės, jog tos lėšos buvo panaudotos bendrosios nuosavybės sukūrimui, įsigijimui. Kaip buvo išaiškinta anksčiau, šalis, siekdama pagrįsti reikalavimus dėl turto, registruoto vieno iš partnerio asmeninės nuosavybės teise, pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, turi įrodyti ne tai, kad turėjo galimybių prisidėti prie turto sukūrimo, bet kad realiai, esant partnerių susitarimui, savo turtiniu įnašu, lėšomis ar darbu, prisidėjo prie turto sukūrimo ar įsigijimo. Be to, ieškovės pateikiami įrodymai (sąskaitų išrašai) patvirtina tik tai, kad ieškovė bendro gyvenimo su atsakovu metu turėjo tik smulkias išlaidas, nesusijusias su statybos darbais ar namo įregimu (elektroninės bylos popierinės kopijos t. 2, b. l. 5-15, 26-46). Ieškovė akcentuoja, jog ji turėjo santaupų, tačiau pažyma apie apeliantės indėlių sąskaitas tik įrodo, kad apeliantė tiek pradėdama gyventi su atsakovu, tiek ir ginčo turto įsigijimo metu turėjo santaupas, kurias naudojo indėliams. Tačiau šios santaupos nebuvo panaudotos turto įsigijimui, kadangi indėliuose esančios lėšos buvo išsaugotos (pateikta pažyma patvirtina, kad lėšos buvo perkeliamos iš vienos indėlio sąskaitos į kitą) (elektroninės bylos popierinės kopijos t. 2, b. l. 16-18). Atkreiptinas dėmesys ir į aplinkybę, jog Alytaus apylinkės teisme išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-428-805/2018 buvo nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2013 m. birželio 17 d., t. y. bendro gyvenimo su atsakovu metu, ieškovė disponavo grynaisiais pinigais, kurių suma buvo 15 408 Eur (53 200 Lt) (elektroninės bylos popierinės kopijos t. 3, b. l. 150, 159), tačiau kartu turėjo ir išlaidų – už iš atsakovo 2013 m. birželio 17 d. pirkimo – pardavimo sutartimi įsigytą butą sumokėjo grynaisiais 14 480,71 Eur (49 999 Lt) (elektroninės bylos popierinės kopijos t. 1, b. l. 49).
40. Reikalavimą pripažinti ginčo turtą bendrąja daline nuosavybe ieškovė, be kitų įrodymų, siekė pagrįsti ir liudytojų, apklaustų 2017 m. spalio 18 d. teismo posėdžio metu, parodymais, tačiau kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, liudytojai tik patvirtino šalių gyvenimo kartu faktą, bet ne šalių tarpusavio susitarimo sąlygas. Dėl nustatinėtinos aplinkybės ypatybės (šalių tarpusavio susitarimo turinio, kuris nėra išviešintas), liudytojų parodymai, kaip įrodymai, patvirtinantys šią aplinkybę, turi būti vertinami kartu su kitais įrodymais, kadangi kiekvienos iš bylos šalių kviesti apklausti liudytojai, nesantys partnerių tarpusavio susitarimo šalys, realiai negali perteikti tokio susitarimo turinio, o tik pateikia savo nuomonę dėl tam tikrų aplinkybių buvimo, susiformavusią, be kita ko, ir iš bylos šalies perteiktos informacijos apie susitarimo buvimą ir jo sąlygas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad liudytojais nagrinėjamu atveju buvo apklausti su šalimis giminystės ryšiais susiję asmenys (apeliantės dukterėčia ir mama, atsakovo sesuo) bei atsakovo draugė, kurie apie byloje nustatinėtiną aplinkybę (ar šalys gyvendamos kartu bendrai tvarkė lėšas) nurodė tik savo nuomonę, kuri, kaip minėta, susiformavo iš bylos šalies, kurios prašymu liudytojas buvo kviestas liudyti, pasakojimų, todėl tokie įrodymai, dėl jų patikimumo stokos, savaime nesudaro pagrindo daryti teismui išvadas dėl byloje keliamo klausimo. Nesant kitų įrodymų, kurias būtų siekiama pagrįsti bylos šalių susitarimo dėl bendrosios jungtinės nuosavybės sukūrimo turinį, ieškovės argumentai laikytini neįrodytais.
41. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje esančių įrodymų visuma leidžia teigti, kad bylos šalys atskirai tvarkė ir disponavo savo lėšomis ir tai paneigia ieškovės teiginius dėl šalių siekio kurti bendrą nuosavybę. Byloje esanti paskolos sutartis, sudaryta tarp ieškovės ir atsakovo (šalių teigimu atsakovas suteikė ieškovei 2 896,20 Eur (10 000 Lt) paskolą automobilio įsigijimui), patvirtina, kad šalys buvo linkusios didesnių sumų vienas kitam perdavimą fiksuoti rašytine forma, be to, paskola ieškovei buvo suteikta su 5 proc. dydžio metinėmis palūkanomis (elektroninės bylos popierinės kopijos t. 1, b. l. 174). Teisėjų kolegijos vertinimu, tarp šalių esant susitarimui turtą įsigyti ir kurti bendrosios dalinės nuosavybės teise, šalims neturėtų būti esminio skirtumo, kieno lėšomis turtas įgyjamas. Bylos nagrinėjimo metu taip pat buvo nustatyta, kad 2012 m. birželio 4 d., t. y. tuo metu kai atsakovas sudarė paskolos sutartį su E. R. dėl 24 768,25 Eur dydžio paskolos suteikimo namui įrengti, ieškovė savo indėlio sąskaitoje disponavo pakankamai didelėmis sumomis (elektroninės bylos popierinės kopijos t. 2, b. l. 16), kurios, kaip nustatyta, nebuvo panaudotos ginčo objektu esančio turto įsigijimui.
42. Ieškovė įrodinėja, kad yra pervedusi atsakovui pinigus bendro turto įsigijimui, tačiau sąskaitos išrašų duomenimis, ieškovė pavedimus į atsakovo sąskaitą yra dariusi 2007 m. metais kovo 19, 20, 28 dienomis (elektroninės bylos popierinės kopijos t. 2, b. l. 6, 27), t. y. beveik metus laiko prieš įsigyjant turtą, kurį prašoma pripažinti bendrąja daline nuosavybe (pirmasis garažas įsigytas 2008 m. balandžio 19 d.).
43. Į bylą pateikti duomenys taip pat įrodo, kad 2013 m. birželio 17 d. tarp bylos šalių buvo sudaryta buto pirkimo- pardavimo sutartis, kuria atsakovas už 14 480,71 Eur (49 999 Lt) pardavė ieškovei butą (elektroninės bylos popierinės kopijos t. 1, b. l. 48-51), kurį ieškovė įgijo asmeninės nuosavybės teise (pirkimo – pardavimo sutarties 7.14 punktas, Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas (elektroninės bylos popierinės kopijos t. 1, b. l. 127) ir ši aplinkybė, kartu su aptartais įrodymais tik patvirtina teisėjų kolegijos išvadas, jog šalių siekio ir susitarimo dėl bendro turto kūrimo ir įsigijimo nebuvo, šalys turtą jų bendro gyvenimo laikotarpiu įsigijo asmeninės nuosavybės teise.
44. Ieškovė teigė, jog ji rūpinosi namo, į kurį nukreiptas ieškinio reikalavimas, statybomis ir įrengimu, tačiau į bylą pateikti tik duomenys apie tai, kad ieškovė domėjosi atitinkamais namo įrengimo ir apdailos darbais (plytelių, tapetų, užuolaidų, virtuvės baldų (elektroninės bylos popierinės kopijos t. 1, b. l. 60-88), siuntė užklausas įmonėms dėl darbų atlikimo terminų ir kainos bei yra gavusi pasiūlymus dėl jų, tačiau tik šie duomenys, nesant įrodymų apie ieškovės atliktus apmokėjimus pagal pateiktus pasiūlymus, nepatvirtina jos įnašo statant ar įrengiant namą. Teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad ieškovė bendro gyvenimo su atsakovu laikotarpiu rūpinosi jų gyvenamosios aplinkos kūrimu (puoselėjimu) nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog ieškovė tokiais veiksmais kūrė bendrąją dalinę nuosavybę.
45. Ieškovė taip pat prašė priteisti iš atsakovo kompensaciją už kilnojamuosius daiktus (buitinę techniką, baldus, interjero detales), kurie liko name, tačiau šiam reikalavimui pagrįsti pateikė tik savo pačios rengtą piniginių operacijų judėjimo analizę, kurioje nurodyta, kad 2005 m. rugsėjo 1 d. buvo patirtos išlaidos sofos – lovos pirkimui, 2006 m. lapkričio 22 d. išgryninti pinigai iš sąskaitos skalbimo mašinai pirkti (elektroninės bylos popierinės kopijos t. 3, b. l. 6, 7), tačiau namas, į kurio dalį kaip bendrąją dalinę nuosavybę pretenduoja ieškovė, buvo pradėtas statyti, jos pačios teigimu, tik 2009 m. įsigijus žemės sklypą ir baigtas įrengti 2012 m. (ieškinio 3.3. punktas), kas teisėjų kolegiją verčia abejoti nurodytų pirkinių tiesioginiu pritaikymui ginčo namui ir todėl nesudaro pagrindo tenkinti šiuos ieškinio reikalavimus.
46. Be to, kaip minėta, tik šalies savanoriška pagalba įrengiant namą, neįrodžius susitarimo dėl bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo, nepatvirtina bendrosios nuosavybės sukūrimo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ieškovės pateikti įrodymai apie turėtas smulkias išlaidas namo įrengimui (patalynės, indų komplekto įsigijimui) įrodo tik tai, kad ieškovė siekė pagerinti buitį, bet nesuteikia pagrindo išvadai, jog taip buvo prisidėta prie bendrosios nuosavybės sukūrimo. Kasacinio teismo praktikoje šiuo aspektu taip pat išaiškinta, kad vien tik naudojimasis pastatytu sau gyventi namu faktas, nesant įrodymų apie lėšų ar kitokių išteklių panaudojimo jungtinės veiklos tikslui pasiekti, nėra pakankamas jungtinės veiklos asociacijos sutarties sudarymui pagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-969-/2016 100 punktas).
47. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog išvadą dėl to, kad tarp šalių nebuvo susitarimo dėl bendrosios jungtinės nuosavybės įsigijimo ir sukūrimo patvirtina ir atsakovo teiginiai. Procesiniuose dokumentuose atsakovas neneigė, kad šalys bendrai gyveno ir vedė bendrą buitį, tačiau nurodė, kad šalys buvo susitarusios, jog bendros bus tik jų išlaidos buičiai, tuo tarpu turtas bus įsigyjamas kiekvieno iš partnerių lėšomis ir bus laikomas asmeniniu jo turtu. Šiuos atsakovo teiginius patvirtina ne tik jau aptartos aplinkybės dėl paskolos sutarčių sudarymo (tarp bylos šalių ir atsakovo su E. R.), bet ir jo VMI pateikti paaiškinimai, kuriuose jis nurodė, kad turtas (gyvenamasis namas) buvo pastatytas iš jo asmeninių ir dovanotų lėšų, buities išlaidas dengė gyvenimo draugė (elektroninės bylos popierinės kopijos t. 1, b. l. 57).
48. Apeliantė skunde atkreipia dėmesį, kad teismas, atmesdamas jos reikalavimus, nepasisakė dėl 2018 m. kovo 1 d. teismo ekspertizės akto Nr. 112 išvadų, kurios duomenimis namo atliktų darbų ūkio būdu statybos vertė sudaro 110 647 Eur, o ne 52 398 Eur, kaip buvo nurodyta VMI operatyvaus patikrinimo pažymoje. Ieškovės teigimu, ši aplinkybė įrodo, jog ji prisidėjo prie gyvenamojo namo statybos, kadangi atsakovas neturėjo pakankamai lėšų gyvenamojo namo statybai. Teisėjų kolegija pasisakydama dėl šių apeliacinio skundo argumentų visų pirma išaiškina, kad teismo pareiga visapusiškai įvertinti įrodymus nereiškia, kad dėl kiekvieno iš jų turi būti pasisakoma ar aptariama jų įrodomoji reikšmė, išvadas dėl tam tikrų aplinkybių buvimo teismas daro remdamasis įrodymų visuma. Antra, šios bylos nagrinėjimo dalyko nesudaro aplinkybės, ar atsakovas turėjo pakankamai lėšų gyvenamojo namo statybai, vertinimas. Be to, VMI atlikto mokestinio patikrinimo metu atsakovas ir neteigė, jog statė namą tik iš savo asmeninių lėšų – paaiškinimuose nurodyta, kad statant namą atsakovas gavo lėšas iš savo darbinės veiklos, dalį lėšų buvo pasiskolinęs, taip pat pinigus dovanojo motina, daugelį darbų atliko savo jėgomis (elektroninės bylos popierinės kopijos t. 1, b. l. 55-57). Byloje esantys duomenys pagrindžia, jog atsakovas dengė namo statybos išlaidas (įrodymai apie statybinių medžiagų įsigijimą (elektroninės bylos popierinės kopijos t. 2, b. l. 55-106). Be to, net ir nustačius, jog atsakovas nebuvo finansiškai pajėgus tik iš asmeninių lėšų pastatyti namo, tai savaime neįrodo ieškovės nuosavybės teisių į turtą, kadangi kaip jau ne kartą pažymėta, byloje neįrodyta buvus šalių siekiui ir sutarimui kurti bendrąją dalinę nuosavybę.
Dėl procesinės bylos baigties
49. Apibendrinant nutartyje nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija nekonstatuoja įrodymų tyrimą ir (ar) vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimo ir mano, kad bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas tinkamai šalims paskirstė įrodinėjimo naštą, detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančius įrodymus, nei vieno neišskyrė ir, remiantis jų visuma, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
50. Apeliacinio skundo netenkinus, iš apeliantės atsakovo naudai priteisiama atlyginti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovas apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą atlyginti už suteiktą teisinę pagalbą sumokėtas 800 Eur dydžio išlaidas. Teisėjų kolegija prašomas atlyginti atstovavimo išlaidas laiko pagrįstomis bei atitinkančiomis Teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose rekomendacijose nustatytus dydžius, todėl priteisia jas atlyginti.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2018 m. birželio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės R. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovui G. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) atstovavimo išlaidoms atlyginti.