- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-05-19
- Bylos Nr.
- 2-1075-823/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00976-2012-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Goda Ambrasaitė-Balynienė
- Suinteresuotas asmuo
- A. M. B.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Goda Ambrasaitė - Balynienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens A. M. B. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-95-153/2016, kuria bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kalipsė“ bankrotas pripažintas tyčiniu,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
BUAB „Kalipsė“ bankroto administratorė kreipėsi į teismą, prašydama BUAB „Kalipsė“ bankrotą pripažinti tyčiniu. Nurodė, kad BUAB „Kalipsė“ akcininkas ir vadovas A. M. B., turintis 100 % akcijų, nuo 1994 m. vasario 17 d. iki 2013 m. vasario 19 d. vienasmeniškai atstovavo ir veikė juridinio asmens vardu. A. M. B. vengė mokėti mokesčius valstybės iždui, kadangi beveik 61 % kreditorinių reikalavimų sumos sudaro įsiskolinimai valstybinėms institucijoms. Bylos duomenimis, mokesčiai nebuvo mokami nuo 2008 metų rugsėjo. A. M. B. sąmoningai ir nuosekliai nurašinėjo bendrovės turtą, atidavė bendrovės turtą neatlygintinai, nebandęs surasti pirkėjo. Atsiskaitydamas su kreditoriais A. M. B. pažeidė atsiskaitymų eiliškumą, pirmiausia atsiskaitė su banku, o ne su valstybės biudžetu. 2008 m. bendrovė buvo skolinga bankui 100 000 Lt, nebegalėjo atsiskaityti, tačiau A. M. B. neinicijavo įmonės bankroto, nors, paties A. M. B. paaiškinimu, bendrovė veiklos nevykdė. Taip pat A. M. B. neprotingai naudojo bendrovės turtą – sudarė nuomos sutartį 750 kv. m patalpoms, nors bendrovė nevykdė veiklos, taip didino bendrovės įsiskolinimą už nuomą. Be to, iki šiol bankroto administratorei neperduota didžioji buhalterinės apskaitos knyga
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo A. M. B. prašė pareiškimo dėl bankroto pripažinimo tyčiniu netenkinti. Suinteresuoto asmens nuomone, pareiškėja neįrodė, kad egzistuoja tyčinio bankroto požymiai (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas ir 5 punktas). Pareiškėja nenurodė, kokį neva neišsaugotą turtą bendrovė turėjo, bet nepateikė administratorei. Jokiais įrodymais nepagrįstas tvirtinimas, kad tam tikru laiku A. M. B. vedė apgaulingą buhalterinę apskaitą ir būtent dėl tokių veiksmų bendrovė tapo nemoki. Įmonės bankrotą nulėmė verslo nesėkmė ir 2008 metais prasidėjusi ekonominė krizė, o ne tyčiniai įmonės vadovo veiksmai. Pareiškėja visus bendrovės dokumentus gavo 2014 m. birželio 19 d.
Kreditorė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) atsiliepime prašė administratorės prašymą patenkinti. Nurodė, kad UAB „Kalipsė“ nuo 2008 m. spalio 31 d. nemokėjo valstybei mokesčių, nors vykdė veiklą, gavo pajamas iš gaminamos produkcijos ir parduoto nekilnojamo turto, tačiau finansinių ataskaitų ir dokumentų valstybinėms įstaigoms neteikė, bendrovės darbuotojams po 2011 m. gegužės mėn. nebuvo mokamas atlyginimas, nepateiktos GPM deklaracijos. Pagal paskutinę finansinę atskaitomybę, UAB „Kalipsė“ jau 2006 m. buvo nemoki, todėl vien nepranešimas apie įmonės nemokumą yra laikytinas tyčinio bankroto požymiu.
Kreditoriaus P. Z. įgaliotinis V. Z. atsiliepimu prašė administratorės prašymą patenkinti. Nurodė, kad buvęs bendrovės savininkas A. M. B., vykdydamas gamybinę veiklą, apgaulingai tvarkė apskaitą, atsiskaitinėjo už suteiktas paslaugas tik grynais pinigais, tačiau jokių kasos išlaidų orderių neišrašydavo, neatsiskaitė su kreditoriumi už patalpų nuomą ir suvartotą elektros energiją, slėpė pajamas ir bendrovės turtą, kurį išvežė iš nuomojamų patalpų.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2016 m. kovo 8 d. nutartimi pripažino BUAB ,, Kalipsė“ bankrotą tyčiniu.
Teismas pritarė bankroto administratorei, kad UAB „Kalipsė“ bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o įmonės valdymo organų veiksmai, kuriais bendrovės veikla sąmoningai buvo organizuojama netinkamai (nemokami mokesčiai, sudaromi neatitinkantys bendrovės interesų sandoriai, neišsaugojamas turtas, neteikiami finansinės atskaitomybės dokumentai VĮ Registrų centrui, vengiama administratoriui perduoti bendrovės veiklos ir finansinius dokumentus ir t. t.), taip pat tyčiniai valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Teismas, remdamasis byloje esančiais duomenimis, nustatė, kad paskutinė UAB „Kalipsė“ finansinė atskaitomybė, kurią pateikė buvęs įmonės vadovas ir vienintelis akcininkas A. M. B., pateikta VĮ Registrų centrui tik už 2006 metus. Be to, A. M. B. bankroto administratorei po beveik 1,5 metų nuo bankroto bylos iškėlimo, 2013 m. sausio 30 d., perdavė tik dalį buhalterinės apskaitos dokumentų ir (b. l. 91, t. 3). Ne visi perduoti bankroto administratorei bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentai trukdo nustatyti bendrovės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžius ir struktūrą, patikrinti sandorius, sudarytus per 36 mėnesius iki bankroto bylos iškėlimo. Teismas sutiko su administratorės teiginiais, kad bendrovė vengė mokėti mokesčius, kadangi beveik 61 % kreditorinių reikalavimų sumos sudaro įsiskolinimai valstybinėms institucijoms – mokesčiai nebuvo mokami nuo 2008 metų rugsėjo (b. l. 74–76, t. 3).
Teismas pažymėjo, kad bylos duomenimis, UAB „Kalipsė“ 2009 m. gruodžio 31 d. turėjo 244 270,00 Lt turto, o per vienus metus mokėtinos sumos sudarė 826 610,00 Lt, 2010 m. gruodžio 31 d. ieškovė turėjo 193 990 Lt turto, o per vienus metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 784 219,00 Lt, 2011 m. gruodžio 31 d. ieškovė turėjo 9 470,00 Lt turto ir 73 7397,00 Lt per vienus metus mokėtinų sumų ir įsipareigojimų. 2012 m. gruodžio 31 d. ieškovė turėjo 9 401,00 Lt turto ir 737 667,00 Lt mokėtinų sumų per vienus metus. Vadovaujantis pelno (nuostolių) ataskaitos (b. l. 85, 87, 89, t. 3) duomenimis, 2009 m. bendrovė turėjo 120 164,00 Lt nuostolį, 2010 metais – 7 889 Lt nuostolį, 2011 metais – 137 702 Lt nuostolį, 2012 metais – 338 Lt nuostolį (3 t., b. l. 86, 88, 90). Vadovaudamasis nustatytomis aplinkybėmis teismas sprendė, kad A. M. B. privalėjo ne vėliau nei 2008 metų antroje pusėje kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau to nepadarė.
Teismo vertinimu, bendrovės vadovas A. M. B. taip pat veikė neprotingai ir nesąžiningai, kai 2009 m. spalio 28 d. sudarė gamybinių patalpų nuomos (apie 750 kv. m ploto) sutartį su P. Z. (b. l. 142–146, t. 1) ir šios nuomos sutarties nenutraukė iki bankroto bylos iškėlimo, taip didindamas bendrovės įsiskolinimą kreditoriams. Nors A. M. B. aiškino, kad bendrovė vykdė nedidelius užsakymus, nereikalaujančius sudėtingų mechanizmų ir staklių naudojimo, pats bendrovės vadovas A. M. B. iš kelių kitose įmonėse gamintų detalių rankomis surinkdavo reikiamą baldą (gaminį), tačiau iš VSDFV Kauno skyriui pateikto SAM pranešimo matyti, jog bendrovėje dirbo 4 darbuotojai (b. l. 83, t. 3). Iš 2010–2012 m. balansų matyti, kad UAB „Kalipsė“ vykdė veiklą ir gavo pajamų: 2010 metais – 52 717 Lt, o 2011 metais – 13 683 Lt (b. l. 88, 90, t. 3), tačiau jokie dokumentai, susiję su medžiagų naudojimu, t. y. medžiagų pajamavimo, išlaidavimo ir nurašymo aktai, administratorei perduoti nebuvo. Bylos duomenimis, A. M. B. išlaidos (19 500 Lt) didelio ploto patalpų nuomai (nuo 2009 m. lapkričio 15 d. iki 2013 m. vasario 15 d.), automobilio laikymo mokesčiui (nuo 2009 lapkričio 11 d. iki 2013 m. balandžio 15 d.) sumokėti (4 100 Lt) ir komunaliniams mokesčiams, kuriuos sumokėjo patalpų savininkas (b. l. 141, t. 1; b. l. 153–157, t. 3), kartu su delspinigiais už piniginės prievolės nevykdymą, remiantis kreditorinio reikalavimo suma, patvirtinta bankroto byloje, sudarė 40 592 Lt (b. l. 147–148, t. 1), taigi, bendrovė turėjo didelių išlaidų, nors bendrovė buvo nemoki, o jos gaunamos pajamos iš gamybinės veiklos nebuvo pakankamos atsiskaityti su kreditoriais ir išlaikyti bendrovę. Teismas, remdamasis bylos duomenimis, taip pat nustatė, kad bankroto administratorei buvo perduotos tik 2 transporto priemonės, o visas kitas įmonės turtas nebuvo perduotas (b. l. 104–106, t. 3). A. M. B. paaiškinimu, transporto priemonės buvo netinkamos naudoti, todėl neatlygintinai perduotos sunaikinti, tačiau A. M. B. nepateikė į bylą įrodymų, kad už nenaudojamas mašinas (metalo laužą) nebuvo galima gauti pajamų iš įmonių, superkančių blogos būklės automobilius. Teismas sprendė, kad buvęs bendrovės vadovas A. M. B. protingai neišnaudojo galimybių gauti pajamų iš netinkamo naudoti turto.
Teismas sutiko su bankroto administratore, kad UAB „Kalipsė“ apskaita buvo tvarkoma apgaulingai. Antstolė A. A. surašė Turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui 2011 m. sausio 31 d. aktą, kuriame nurodama, kad pirkėjas 2011 m. sausio 31 d. įmokėjo bendrovei 34 406,34 Lt už žemės sklypą (b. l. 84, t. 3), tačiau šie pinigai bendrovėje nebuvo apskaityti, jie nėra įtraukti į 2011 metų pelno ir nuostolio ataskaitą (b. l. 88, t. 3). Iš bendrovės balansų matyti, kad bankrutavusios bendrovės turtas 2009 metais buvo 244 270 Lt, o 2012 metais tik 9 401 Lt (b. l. 85, 89, t. 3). Teismo vertinimu, byloje nėra paneigtas pareiškėjos atstovės bankroto administratorės paaiškinimas, kad pagal jos žinioje esančius bendrovės UAB „Kalipsė“ dokumentus bankroto administratorė negali nustatyti, dėl ko bendrovės turtas sumažėjo beveik 26 kartus.
Teismas konstatavo, kad įmonės vadovo veiksmai atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą tyčinio bankroto požymį, t. y. įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu.
III. Atskirojo skundo argumentai
Suinteresuotas asmuo A. M. B. atskiruoju skundu prašo Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 8 d. nutartį panaikinti, klausimą išspręsti iš esmės – BUAB „Kalipsė“ administratorės prašymo BUAB „Kalipsė“ bankrotą pripažinti tyčiniu netenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Kitoje civilinėje byloje pagal pareiškėjos ieškinį suinteresuotam asmeniui dėl žalos atlyginimo (civilinė byla Nr. 2-166-192/2015) apeliacinis teismas (civilinė byla Nr. 2A-2121-436/2015) konstatavo, kad bendrovė jau 2008 m. buvo nemoki ĮBĮ prasme. Taigi, siekiant pripažinti bankrotą tyčiniu, pareiškėja šioje byloje turėjo įrodyti, kad iki 2008 m. birželio mėnesio suinteresuotas asmuo neva nuosekliai ir kryptingai siekė bankroto.Teismas nepagrįstai teigia, kad suinteresuotas asmuo vengė mokėti mokesčius, vien dėl to, kad bankroto byloje patvirtinti VMI ir VSDFV kreditoriniais reikalavimai. Bendrovės atžvilgiu nėra atlikti jokie patikrinimai dėl mokesčių vengimo. Byloje neįrodyta ir tai, kad suinteresuotas asmuo vengė mokėti mokesčius iki bendrovės nemokumo – 2008 m. birželio mėnesio. Priešingai, teismas nustatė, kad mokesčiai nebuvo mokami nuo 2008 m. rugsėjo mėnesio. Taigi neįrodyta tyčinio bankroto sąlyga, numatyta ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte ir 5 punkte.Pareiškėja, teigdama, kad suinteresuotas asmuo neteisėtai sudarė patalpų nuomos sutartį, pirma turėjo kreiptis į teismą dėl tokio sandorio pripažinimo negaliojančiu. Kol ši sutartis nėra pripažinta negaliojančia, nėra pagrindo teigti, kad egzistuoja ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta tyčinio bankroto sąlyga. Be to, pareiškėja turėjo įrodyti, kad kreditorių teises pažeidžiantys sandoriai buvo sudarinėjami iki 2008 m. birželio mėnesio.Byloje neįrodyta, ne tik tai, kad suinteresuotas asmuo iki 2008 m. birželio mėnesio neva apgaulingai tvarkė buhalteriją, bet ir tai, kad suinteresuotas asmuo tai darė nuosekliai ir kryptingai, siekdamas bendrovės bankroto. Teismas nepagrįstai konstatavo tyčinį bankrotą nustatęs, kad buhalterija neva apgaulingai buvo tvarkoma nuo 2010 m. Priešingai nei nurodo teismas, suinteresuotas asmuo administratorei perdavė visą bendrovės turtą ir dokumentus. Šią aplinkybę patvirtina 2013 m. liepos 20 d. dokumentų lydraštis; 2014 m. birželio 19 d. dokumentų perdavimo aktas, Lietuvos apeliacinio teismo (civilinė byla Nr. 2-1240-370/2015 pagal suinteresuoto asmens skundą dėl atsisakymo tvirtinti suinteresuoto asmens finansinį reikalavimą) 2015 m. liepos 17 d. nutartyje nustatyta aplinkybė – prejudicinis faktas, kad iki 2014 m. birželio 19 d. suinteresuotas asmuo nebuvo perdavęs administratorei visų bendrovės dokumentų, kas reiškia, jog šiuo metu perduoti visi dokumentai, ilgalaikio turto likvidavimo aktai Nr. KAL011/1, KAL010/1, faktas, kad ieškinys dėl žalos atlyginimo už administratorei neperduotą neva iššvaistytą turtą (civilinė byla Nr. 2-166-192/2015) suinteresuoto asmens atžvilgiu buvo atmestas.Nesutiktina su teismo argumentais, kad suinteresuotas asmuo turėjo, tačiau neįrodė, kad neiššvaistė bendrovės turto, t. y., kad už nebetinkamus naudoti automobiliu nebuvo galima gauti pajamų. Civilinėje byloje Nr. 2-166-192/2015 taip pat konstatuota, kad „patys savaime turto nurašymo aktai nepatvirtina faktinės aplinkybės, kad vadovas šį turtą iššvaistė; <...> atsižvelgiant į transporto priemonių įsigijimo vertes, pagaminimo metus, susidėvėjimo laipsnį, akivaizdu, kad šis turtas neturėjo didelės materialinės vertės; <...> nesant duomenų, kad UAB „Kalipsė“ turtas buvo nurašytas neteisėtai <...> turto nurašymas vertintinas kaip nusidėvėjusio ir netekusio savo pradinės vertės turto nurašymas“.Priešingai nei nurodo teismas, lėšos, gautos antstolei pardavus bendrovės turtą, pagrįstai nebuvo apskaitytos bendrovėje, kadangi lėšos buvo pervestos į antstolės depozitinę sąskaitą ir jomis atsiskaityta su vykdomąją bylą iniciavusiu kreditoriumi.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų. Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria BUAB „Kalipsė“ bankrotas pripažintas tyčiniu. ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nurodyta, kad tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Šio įstatymo 20 straipsnyje įstatymų leidėjas nustatė požymius, kurių bent vienam esant, teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalis).
Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką tyčinio bankroto bylose, yra išaiškinęs, kad, tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-680/2004). Tam, jog būtų galima pripažinti bankrotą tyčiniu, nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1045/2003; 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004). Kai bendrovė savo veikloje susiduria su finansiniais sunkumais, atsiranda vadovų fiduciarinės pareigos priimant su bendrovės veikla susijusius sprendimus atsižvelgti ir į kreditorių interesus. Įmonės finansinei padėčiai tapus ypač sunkiai ar net kritinei, t. y. įmonei pasiekus nemokumo ribą, kreditorių interesai pradeda vyrauti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012, 2014 m. gegužės 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2014, kt.). Jei bendrovės nemokumas tampa neišvengiamas, nėra galimybių bendrovę restruktūrizuoti ar kitaip pagerinti jos finansinę padėtį, bendrovės kreditorių interesus labiausiai atitinka bankroto procedūrų iniciavimas ir kreditorių reikalavimų tenkinimas laikantis ĮBĮ nustatytos tvarkos ir eiliškumo. Atvejai, kai faktiškai nemokios bendrovės veikla yra tęsiama, didinant bendrovės nuostolius, atsiskaitinėjama su pasirinktiniais kreditoriais, nenaudingais sandoriais mažinamas bendrovės turtas, pripažįstami bendrovės vadovų pareigų pažeidimu ir kartu požymiu, liudijančiu tyčinį bankrotą. Taigi, nėra pagrindo sutikti su apelianto teiginiais, kad, siekiant pripažinti BUAB „Kalipsė“ bankrotą tyčiniu, pareiškėja šioje byloje turėjo įrodyti, kad apeliantas iki 2008 m. birželio mėnesio nuosekliai ir kryptingai siekė įmonės bankroto. Pagal nurodytą kasacinio teismo praktiką įmonės bankrotas gali būti pripažįstamas tyčiniu ir tuo atveju, kai jau faktiškai nemokios bendrovės veikla yra tęsiama, didinant bendrovės nuostolius, atsiskaitinėjama su pasirinktiniais kreditoriais, nenaudingais sandoriais mažinamas bendrovės turtas.
Pirmosios instancijos teismas ginčijama nutartimi BUAB „Kalipsė“ bankrotą pripažino tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto (įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu) pagrindu. Priimdamas ginčijamą nutartį pirmosios instancijos teismas nekonstatavo kitų tyčinio bankroto pagrindų, t. y. priešingai nei teigia apeliantas, teismas nekonstatavo tyčinio bankroto ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu, todėl apelianto argumentai, susiję su neva neįrodyta tyčinio bankroto sąlyga, numatyta ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte, atmestini kaip teisiškai nereikšmingi.
Byloje nustatyta ir apeliantas to neginčija, kad BUAB „Kalipsė“ tapo nemokia dar 2008 metais, tačiau apeliantas nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo įstatymų nustatyta tvarka (bankroto byla BUAB „Kalipsė“ iškelta 2013 m. sausio 30 d. nutartimi pagal kreditoriaus pareiškimą). Nemokios bendrovės veiklos tęsimas, didinant bendrovės nuostolius, pirmosios instancijos teismo visiškai pagrįstai buvo pripažintas netinkamu apelianto, kaip bendrovės vadovo, pareigų vykdymu ir tyčinį bankrotą liudijančiu požymiu. Atskirajame skunde apeliantas nepateikia jokių pagrįstų argumentų, paneigiančių šią pirmosios instancijos teismo išvadą.
Pirmosios instancijos teismas apelianto kaip bendrovės vadovo pareigų pažeidimu laikė ir tai, kad, bendrovei nuo 2008 metų esant nemokiai, apeliantas 2009 m. spalio 28 d. sudarė gamybinių patalpų nuomos (apie 750 kv. m ploto) sutartį ir šios nuomos sutarties nenutraukė iki pat bankroto bylos iškėlimo. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada. Pažymėtina, kad nors sudarius gamybinių patalpų nuomos sutartį, bendrovė dar kurį laiką vykdė veiklą, tačiau, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, bendrovė tik 2010 ir 2011 metais gavo pajamų, kurios buvo nedidelės ir negalėjo atstatyti bendrovės mokumo. Be to, nors vėliau bendrovė visiškai nebevykdė veiklos, suinteresuotas asmuo nenutraukė nuomos sutarties. Suinteresuoto asmens veiksmai, dėl kurių toliau buvo patiriamos išlaidos, mokama už patalpų nuomą ir išlaikymą, tokiu būdu didinant bendrovės įsiskolinimus kreditoriams bei mažinant galimybes patenkinti jų reikalavimus, pagrįstai pirmosios instancijos teismo pripažinti bendrovės vadovo fiduciarinių pareigų kreditoriams pažeidimu.
Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta nepagrįstu apelianto argumentą, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytos sąlygos nebuvo galima konstatuoti prieš tai nenuginčijus 2009 m. spalio 28 d. nuomos sutarties. Tai, kad ši sutartis galiojo ir buvo vykdoma, nepaneigia apelianto veiksmų, didinant faktiškai nemokios ir veiklos nevykdančios bendrovės įsiskolinimus, neteisėtumo ir neatitikties įmonės vadovui keliamoms pareigoms, susijusioms su tinkamu (tuo pačiu ir atitinkančiu įmonės kreditorių interesus) įmonės valdymu.
Pirmosios instancijos teismas bendrovės vadovo pareigų pažeidimu taip pat pripažino tai, kad suinteresuotas asmuo nuo 2008 metų rugsėjo nemokėjo mokesčių. Sutiktina su atskirojo skundo argumentais, kad pagal “mokesčių vengimo” sąvoką, byloje nėra duomenų ir net nebuvo įrodinėjama, kad apeliantas slėpė mokesčius, taip siekdamas išvengti mokestinės prievolės, tačiau vien netiksli pirmosios instancijos teismo nutarties formuluotė nepaneigia fakto, kad apeliantas ilgą laiką nemokėjo mokesčių į valstybės ir VSDF biudžetus bei nesilaikė šių kreditorių reikalavimų tenkinimo pirmumo eilės, nors tam tikru metu gavo lėšas iš vykdytos veiklos bei pardavus nekilnojamąjį turtą. Tai, kad šie veiksmai buvo atliekami bendrovei jau esant faktinio nemokumo būsenoje, nepaneigia tyčinio bankroto požymių pagal paminėtą kasacinio teismo praktiką.
Išvadą, kad UAB „Kalipsė“ apskaita buvo tvarkoma apgaulingai, pirmosios instancijos teismas darė remdamasis tuo, kad antstolei pardavus bendrovės turtą, pirkėjas 2011 m. sausio 31 d. įmokėjo bendrovei 34 406,34 Lt sumą, tačiau šie pinigai bendrovėje nebuvo apskaityti, jie nėra įtraukti į 2011 metų pelno ir nuostolio ataskaitą. Nors apeliantas teigia, priešingai, t. y., kad lėšos, gautos antstolei pardavus bendrovės turtą, pagrįstai nebuvo apskaitytos bendrovėje, kadangi lėšos buvo pervestos į antstolės depozitinę sąskaitą ir jomis atsiskaityta su vykdomąją bylą iniciavusiu kreditoriumi, kaip matyti iš byloje esančio antstolės patvarkymo dėl išieškotų lėšų paskirstymo bei UAB „Kalipsė“ lentelės „padengtos skolos“, kurią pasirašė apeliantas, (b. l. 76, 77, t. 4) UAB „Kalipsė“ gavo lėšas už parduotą žemės sklypą (34 406,34 Lt) ir šią sumą pagal lentelę „padengtos skolos“ paskirstė taip: UAB „Sevingas“ – 9 501,96 Lt, UAB TEO – 1 749,13 Lt, UAB „Markes“ – 18 987,28 Lt, antstolės kontora – 4 118,95 Lt, pašto išlaidos – 49,02 Lt. Pažymėtina, kad antstolės kontoroje vykdomoji byla užvesta tik pagal išieškotojo UAB „Markes“ vykdomąjį dokumentą. Šie duomenys įrodo tai, kad lėšos pardavus turtą buvo pervestos UAB „Kalipsė“, o šias lėšas apeliantas, be atsiskaitymo su vykdomąją bylą iniciavusiu kreditoriumi, paskirstė savo nuožiūra kitiems kreditoriams, neatsižvelgdamas į tai, kad pirma bendrovė privalo atsiskaityti su valstybės biudžetu, t.y. pažeidė atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumą.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto teiginiais, kad įsiteisėjusiu Kauno apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-166-192/2015 pagal pareiškėjos ieškinį suinteresuotam asmeniui dėl žalos atlyginimo konstatuota, kad Ilgalaikio turto likvidavimo aktai Nr. KAL011/1 bei KAL010/1 patys savaime nepatvirtina faktinės aplinkybės, jog įmonės vadovas šį turtą iššvaistė. Turto nurašymą teismas vertino kaip nusidėvėjusio ir netekusio savo pradinės vertės turto nurašymą. Atsižvelgiant į tai, kad šios aplinkybės turi prejudicinę galią nagrinėjamoje byloje, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog buvęs bendrovės vadovas A. M. B. protingai neišnaudojo galimybių gauti pajamų iš netinkamo naudoti turto (nenaudojamų mašinų kaip metalo laužo), reikalingų bendrovei. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad kitos byloje nustatytos aplinkybės buvo pakankamos teismui konstatuoti ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto sąlygą, šis pažeidimas nesudaro pagrindo keisti ar naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą teismo procesinį sprendimą (CPK 328 straipsnis).
Konstatavęs, kad aptartos aplinkybės yra pakankamos pirmosios instancijos teismo išvadai dėl tyčinio bankroto pagrįsti, apeliacinės instancijos teismas detaliau nepasisako dėl kitų atskirojo skundo argumentų, kadangi jie neturi reikšmės vertinant ginčijamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą.
Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo šią nutartį pakeisti ar panaikinti, todėl ginčijama nutartis paliekama nepakeista o apelianto atskirasis skundas atmetamas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 8 d. nutartį palikti nepakeistą.