Vilniaus apygardos teismo nutartis

2021-04-29 · Civilinė byla Nr. e2S-1208-258/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2021-04-29
Bylos Nr.
e2S-1208-258/2021
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-23326-2020-9
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Rita Kisielienė
Atsakovas
UAB „Saulės sonata“
Ieškovas
UAB „Veikmės statyba“
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2S-1208-258/2021Teisminio proceso Nr. 2-68-3-23326-2020-9Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.2.4. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. balandžio 29 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rita Kisielienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės UAB „Saulės sonata“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 2 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Veikmės statyba“ ieškinį atsakovei UAB „Saulės sonata“ dėl skolos priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Atsakovė UAB „Saulės sonata“ prašė panaikinti 2020-08-17 teismo nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, pasikeitus aplinkybėms. Prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo grindė tuo, jog Vilniaus apygardos teismui 2021 m. sausio 21 d. nutartimi panaikinus nustatytą įpareigojimą užtikrinti atsakovo patiriamų nuostolių atlyginimą, vėl tapo aktualus klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo peržiūrėjimo. Papildomai nurodė, jog būtinumą peržiūrėti klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šioje byloje sąlygoja ir 2021 m. vasario 4 d. nutartyje, civilinėje byloje Nr. e2A-245-798/2021, kurioje ginčas vyksta tarp tų pačių šalių, kaip ir šioje byloje, skiriantis tik ginčo sumai, nustatytos faktinės aplinkybės, neabejotinai turinčios prejudicinę reikšmę ir šioje byloje.

Atsiliepimas

2. Ieškovė pateikė atsiliepimą į atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, prašė teismo jį atmesti. Nurodė, jog prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo nurodytos aplinkybės ir argumentai nepatvirtinta to, jog šiai dienai yra išnykęs laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas, todėl jos negali ir neturi būti panaikintos.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. kovo 2 d. nutartimi prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo netenkino.

4. Teismas nurodė, kad atsakovės dėstomi argumentai bei pateikti duomenys apie Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. vasario 4 d. nutartimi nustatytas faktines aplinkybes, nesudaro pakankamo pagrindo manyti, kad aplinkybės, kurių pagrindu buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, pasikeitė ar išnyko. Teismas taip pat pažymėjo, jog, priešingai nei nurodo atsakovė, laikinosios apsaugos priemonės pagal savo prigimtį yra ribotos laike ir galioja tik iki galutinio ginčo išsprendimo, jos neturi nei prejudicinės, nei res judicata galios (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1350-781/2020). Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo naikinti atsakovės atžvilgiu pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

5. Atskiruoju skundu apeliantė (atsakovė) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 2 d. nutartį ir priimti naują nutartį – UAB „Saulės sonata“ 2021-02-09 prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių patenkinti ir panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-08-17 nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, perduodant nutartį vykdyti skubiai. Atskirąjį skundą grindžia argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

5.1. pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, vadovavosi Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1350-781/2020) byloje, kurios ratio decidendi nesutampa su šios bylos ratio decidendi.

Šalies argumentai

5.2. Apeliantė vadovavosi ir prašė atsižvelgti į aukštesnės instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes kitoje byloje, kurios yra (arba turėjo būti) tyrimo objektas ir šioje byloje, sprendžiant konkretų klausimą – dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo pagrįstumo; abiejose bylose yra ne tik tos pačios ginčo šalys, bet ir ginčų pobūdis tapatus – turtiniai ginčai, prašomos pritaikyti tapačios laikinosios apsaugos priemonės – turto areštas; norint taikyti turto apribojimus, būtina nustatyti tapačias faktines aplinkybes bei prielaidas, sudarančias teisinį pagrindą spręsti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo.

Žemesnės instancijos teismas

5.3. Lietuvos apeliacinis teismas 2021-02-04 nutartimi c.b. Nr. e2A-245-798/2021, spręsdamas dėl ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apeliantei pagrįstumo kaip tik ir aiškinosi, ar egzistuoja prielaidos, iš kurių būtų galima spręsti, kad būsimas teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti. Ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apeliantei c.b. Nr. e2A-245-798/2021 iš esmės buvo grindžiamas tapačiomis aplinkybėmis, tais pačiais faktais ir netgi ta pačia argumentacija, kaip ir šioje byloje, tačiau aukštesnės instancijos teismas nenustatė, kad egzistuoja teisinės prielaidos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui apeliantės turto atžvilgiu.

5.4. Lietuvos apeliacinio teismo 2021-02-04 nutartimi c.b. Nr. e2A-245-798/2021 nustatytos faktinės aplinkybės dėl apeliantės turtinės padėties ir elgesio vertinimo sąžiningumo aspektu konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu (ieškovės ir apeliantės turtiniai ginčai, kilę iš sutarčių) atitinka prejudicinių faktų požymius, kaip juos yra apibrėžęs Lietuvos kasacinis teismas savo jurisprudencijoje, o būtent – 1) abiejose bylose ginčo šalys yra tos pačios, ta pati netgi jų procesinė padėtis, ginčai turtiniai, 2) teismai vertino prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – apeliantei priklausančio turto areštą – pagrįstumą, t.y. nustatinėjo, ar egzistuoja teisinės prielaidos apeliantės turto areštui taikyti, vertino apeliantės turtinę padėtį, veiksmus sąžiningumo aspektu, t.y. abiejose bylose nustatinėjo tas pačias faktines aplinkybes; 3) šalių įrodinėjamos aplinkybės yra reikšmingos, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo; 4) Lietuvos apeliacinio teismo 2021-02-04 nutartis c.b. Nr. e2A-245-798/2021 yra iš esmės išspręstas konkretus prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nutartis yra galutinė ir neskundžiama. Be to, Lietuvos apeliacinis teismas 2021-02-04 nutartimi c.b. Nr. e2A-245-798/2021 suformulavo aktualią taisyklę, kurios negali ignoruoti žemesnės instancijos teismai kitose bylose, numatančią, kad atsakovės komercinė ūkinė veikla, vykdoma besitęsiančios koronaviruso pandemijos metu, negali nukentėti dėl Ieškovo pradėto teisminio proceso.

5.5. Panaikinus ieškovei prievolę pateikti apeliantės patiriamų nuostolių dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių užtikrinimą, tai taip pat laikytina naujai paaiškėjusia aplinkybe, kurią pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ignoravo ir dėl jos net nepasisakė, nors pats pripažino, kad nuostolius apeliantė patyrė ir patiria iki šiol.

Šalies argumentai

5.6. Apeliantei pateikus 2021-02-09 prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, bet teismui dar nepriėmus skundžiamos nutarties, paaiškėjo, kad kitoje civilinėje byloje, kurioje irgi yra nagrinėjamas analogiško dydžio turtinis ginčas tarp tų pačių šalių, kaip ir šioje byloje, Vilniaus apygardos teismas 2021-02-11 nutartimi c.b. Nr. e2S-512-779/2021 paliko Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020-11-23 nutartį, kuria buvo atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones apeliantui, nepakeistą, nurodydamas, kad faktas, kad atsakovė neatsiskaito su ieškove, yra pagrindas kreiptis į teismą, bet ne pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir savaime nesudaro teisinio pagrindo besąlygiškai taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

5.7. Iš esmės analogiškose bylose, kuriose yra panašaus dydžio turtiniai ginčai tarp tų pačių šalių, kuriose šalių procesinė padėtis yra vienoda ir kuriose ieškovė, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nurodė iš esmės analogiškus argumentus, teikė tuos pačius įrodymus, teismai priėmė skirtingas nutartis ir tokia situacija nelaikytina tuo teisiniu teisingumu, kurį užtikrina Lietuvos Respublikos Konstitucija ir gina Lietuvos Respublikos teismai.

Atsiliepimas

6. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo atmesti atsakovės atskirąjį skundą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 2 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo tokius argumentus:

6.1. Atsakovė nepagrįstai teigia, jog Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. vasario 4 d. nutartyje nustatytos aplinkybės laikytinos prejudiciniais faktais nagrinėjamoje byloje. Teismų praktikoje yra laikomasi nuoseklios ir vieningos pozicijos, jog nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo arba netaikymo neturi prejudicinės galios.

Šalies argumentai

6.2. Lietuvos apeliaciniam teismui pateiktas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo c. b. Nr. e2A-245-798/2021 nebuvo grindžiamas identiškomis aplinkybėmis ir argumentais kaip prašymas, pateiktas nagrinėjamoje byloje. Antra vertus, atsakovė ginčo atveju turėjo ne nurodyti, ką Lietuvos apeliacinis teismas nustatė ir (ar) ko nenustatė spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą c. b. Nr. e2A-245-798/2021, bet įrodyti, jog pasikeitė aplinkybės, kuriomis remiantis buvo konstatuotas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones šioje konkrečioje byloje. Tačiau atsakovė ne tik neįrodė, bet netgi aiškiai nenurodė (neįvardino), kokios gi aplinkybės, egzistavusios laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo momentu, šią dieną pasikeitė ir kaip pasikeitė. Prašyme iš esmės net nebuvo mėginama įrodyti faktinės situacijos pasikeitimo.

6.3. Atsakovė iki pat šiol nėra pateikusi Juridinių asmenų registro tvarkytojui, t. y. VĮ Registrų centrui, savo finansinių ataskaitų rinkinio už 2019 m. atsakovė galėjo pateikti šį finansinių ataskaitų rinkinį bent jau į bylą, kartu su prašymu, tačiau to nepadarė. Taigi, yra daugiau nei akivaizdu, jog atsakovas sąmoningai (piktybiškai) slepia savo turtinę padėtį. Be to, kaip jau minėta, atsakovas ne tik slepia savo turtinę padėtį, bet galimai ir klastoja ją. Byloje esančioje pelno (nuostolių) ataskaitoje už 2018 m. atsakovė yra nurodžiusi, jog 2018 m. gavo 1 145 815 EUR pajamų. Tačiau byloje taip pat esančioje 2021 m. vasario 1 d. pažymoje Nr. SS-2021/02/01-1 „Apie UAB „Saulės sonata“ 2018-2020 metais gautas pajamas“ atsakovė nurodė, jog laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. gavo 1 717 196 EUR be PVM pajamų. Vadinasi, atsakovė arba Juridinių asmenų registro tvarkytojui, arba teismui pateikė galimai suklastotą (neteisingą, tikrovės neatitinkančią ar pan.) informaciją.

6.4. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 306 str. 2 d., apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Šis imperatyvus draudimas taikomas ir atskiriesiems skundams. Prašyme atsakovė nesirėmė Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 11 d. nutartimi, tad ja negali remtis ir atskirajame skunde.

6.5. Atsakovė turi galimybių atsiskaityti su savo kreditoriais net ir esant pritaikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms, kas reiškia, jog šios priemonės nesukelia jam reikšmingų neigiamų pasekmių, nebent tik laikino pobūdžio nepatogumus.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkinamas.

7. Atskirajam skundui paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme CPK 338 str.. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

8. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas atsisakė tenkinti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

9. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – preliminari priemonė, kuria siekiama užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, ir tuo užtikrinti jo privalomumą.

10. CPK 149 straipsnio 1 dalis numato, jog laikinosios apsaugos priemonės dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu gali būti panaikinamos teismo, nagrinėjančio bylą iš esmės, nutartimi. Teismas gali panaikinti taikytas laikinąsias apsaugos priemones, jeigu išnyksta teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė, t. y. atsiranda naujos aplinkybės, kurios sudaro pagrindą manyti, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nebėra būtinas (CPK 149 str. 1 d.) (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1462/2014). Teismų praktikoje taip pat pažymima, kad teismas turėtų netaikyti priemonių, kurios teismo sprendimo tinkamam įvykdymui užtikrinti nėra būtinos, taip pat jas panaikinti tuomet kai išnyksta šių priemonių taikymo pagrindas, arba laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nebeatitinka proporcingumo ar ekonomiškumo principų reikalavimų (žr. pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1728/2014, Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1578-823/2016, 2017 m. balandžio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-668-236/2017, 2017 m. gegužės 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-804-516/2017).

11. Taigi, prašymas panaikinti laikinąsias apsaugos priemones gali ir turi būti grindžiamas tik pasikeitusiomis, palyginus su tuo momentu, kai laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos, faktinėmis aplinkybėmis, o ne nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, motyvų vėlesniu kvestionavimu. Dėl šios priežasties tokie prašyme bei atskirajame skunde dėstomi argumentai, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti panaikintos, nes kitose bylose tarp tų pačių šalių buvo priimtos nutartys, kuriomis atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, neturi teisinės reikšmės.

12. Atsakovė prašymą panaikinti laikinąsias apsaugos priemones grindė Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. vasario 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-245-798/2021 nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis (atsakovo faktinio mokumo būsena; aplinkybė, jog apeliacinės instancijos teismas nenustatė galimo atsakovo nesąžiningumo ir/ar ketinimų paslėpti, perleisti ar įkeisti turimą turtą ir pan.), neabejotinai turinčios prejudicinę reikšmę ir šioje byloje.

13. Apeliantė, nurodžiusi tokius argumentus, neįrodinėjo situacijos pasikeitimo (pagrindo laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti išnykimo), iš esmės kvestionuodama įsiteisėjusį teismo procesinį sprendimą (nutartį). Tačiau, įstatymų leidėjo valia, įsiteisėjusi teismo nutartis yra privaloma visoms be išimtiems institucijoms ir visiems asmenims (CPK 18 str.), kitaip tariant, ji turi res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galią. Todėl CPK 149 straipsnyje įtvirtintas laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo institutas negali būti aiškinimas ir taikomas kaip priemonė įsiteisėjusių procesinių sprendimų teisėtumui ir pagrįstumui iš naujo vertinti.

14. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad vien tai, jog kitoje civilinėje byloje apeliantės atžvilgiu laikinosios apsaugos priemonės nebuvo pritaikytos, nereiškia, kad ir nagrinėjamoje byloje pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės savaime turėtų būti naikinamos. Teismas, spręsdamas tiek laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tiek jų galiojimo klausimus visuomet privalo vertinti būtent konkrečioje byloje susiklosčiusias faktines aplinkybes ir situaciją. Kitoje byloje priimta, sprendžiant tokio pobūdžio procesinius klausimus, nutartis, priešingai nei teigia apeliantė, neturi prejudicinės galios ar kitokio privalomo poveikio. Toks faktas (t .y. kitoje byloje priimta apeliantei palanki nutartis) taip pat niekaip neįrodo aplinkybių nagrinėjamoje byloje pasikeitimo CPK 149 straipsnio taikymo aspektu.

15. Kaip minėta, nėra ir negali būti iš naujo vertinamas įsiteisėjusios teismo 2020-08-17 nutarties, kuria apeliantės atžvilgiu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumas ir pagrįstumas. Naujų aplinkybių, teikiančių pagrindą kitaip spręsti šį klausimą dabar, taip pat nenustatyta. Pažymėtina ir tai, kad apeliantė nepagrįstai remiasi argumentu, kad dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių negalėdamas vykdyti veiklos, patiria didžiulius nuostolius (ką pripažino ir pats pirmosios instancijos teismas 2020-11-13 nutartimi įpareigodamas ieškovę įnešti depozitą) ir kurių atlyginimas šiai dienai nėra užtikrintas.

16. Bylos duomenimis, Vilniaus apygardos kaip apeliacinės instancijos teismas 2021-01-21 nutartimi panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 13 d. nutarties dalį, susijusią su nuostolių atlyginimo užtikinimo instituto taikymu ir klausimą išsprendė iš esmės – netekino atsakovo UAB „Saulės sonata“ prašymo dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo. Apeliacinės instancijos teismas nutarties 23 punkte nurodė, kad atsakovė neįrodė grėsmės, jog ieškovė elgiasi nesąžiningai ir netaikius nuostolių atlyginimo užtikrinimo instituto, atsakovės galimai patirtų nuostolių atlyginimas iš esmės pasunkės arba taps neįmanomu. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad nepagrįstai buvo taikytas nuostolių užtikrinimo institutas. Atsižvelgiant į tai, atsakovės nurodyta aplinkybė, kad netenkinus prašymo dėl nuostolių užtikrinimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, taip pat negali būti laikoma naujai paaiškėjusia aplinkybe, kuri sudaro pagrindą manyti, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nebėra būtinas.

17. Nesutiktina ir su atskirojo skundo argumentais dėl taikytų apeliantei ribojimų neproporcingumo ar šalių interesų pusiausvyros pažeidimo. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas visuomet sukelia tam tikrų nepatogumų ar suvaržymų, tačiau vien tai nereiškia, kad šie principai yra pažeisti. Taikant laikinųjų apsaugos priemonių institutą turi būti atsižvelgiama į padarinius, kurių galėtų atsirasti ieškovei, jeigu atitinkamas jo prašymas nebūtų patenkintas, ir atsakovei, jeigu jo turtas būtų areštuotas. Bylos duomenimis, apeliantė turi jai priklausančio nekilnojamojo turto. Nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių ieškinio sumos ribose pirmąja eile buvo areštuotas apeliantei priklausantis nekilnojamasis turtas, antrąja eile – kilnojamasis turtas ir tik trečiąja eile – turtinės teisės ar piniginės lėšos. Šia nutartimi apeliantei leista atlikti pagal įstatymus privalomus mokėjimus valstybės ar savivaldybės biudžetams, o taip pat atsiskaityti su darbuotojais. Tokio pobūdžio laikinosios apsaugos priemonės negali būti laikomos neproporcingomis. Tuo labiau, kad apeliantė nepateikė jokių konkrečių duomenų ar įrodymų, pagrindžiančių, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – jos turto areštas – sukėlė ar sukelia jai kokią nors neproporcingą žalą ar dėl kitos priežasties akivaizdžiai pažeidžia proporcingumo ir teisingumo principus ir dėl to jau neatitinka jų taikymo tikslų. Taip pat nepateikė ir įrodymų, pagrindžiančių naujų aplinkybių atsiradimą ir / ar jų pasikeitimą po to, kai jai buvo taikytos laikinosios apsaugos priemones. Priešingai, apeliantei pareiškus prašymą dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo toks prašymas įsiteisėjusia nutartimi buvo atmestas.

18. Esant nurodytoms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai darė išvadą, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindai neišnyko (CPK 149 straipsnio 1 dalis). Be to, kaip minėta, šiuo atveju nėra pagrindo spręsti, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas neatitinka proporcingumo ar ekonomiškumo principų reikalavimų, pažeidžia šalių interesų pusiausvyrą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Rita Kisielienė