Vilniaus apygardos teismo nutartis

2011-12-13 · Civilinė byla Nr. 2A-1819-881/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2011-02-03Alytaus apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2011-12-13Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-12-13
Bylos Nr.
2A-1819-881/2011
Teisminio proceso Nr.
2-09-3-01532-2009-6
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Vilija Mikuckienė, Asta Radzevičienė, Andrius Ignotas
Ieškovas
UAB „MS Transport“
Atsakovas
A. K.
Kategorijos
  • 16.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1819-881/2011Teisminio proceso Nr. 2-09-3-01532-2009-6Procesinio sprendimo kategorija: 16.1.; 16.7.; 114.11. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. gruodžio 13 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andriaus Ignoto, Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Astos Radzevičienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal UAB „MS Transport“ apeliacinį skundą dėl Druskininkų miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 3 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-119-297/2011 pagal ieškovo UAB „MS Transport“ ieškinį atsakovui A. K. dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „MS Transport“ ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo A. K. 10 213, 07 Lt žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovas dirbo pas ieškovą vairuotoju-ekspeditoriumi ir laikotarpyje nuo 2008 m. gegužės 13 d. iki 2009 m. spalio 20 d. atsakovui buvo išduodami gryni pinigai, jam reikalingi darbo funkcijoms vykdyti, kas buvo fiksuojama avanso apyskaitomis ir kasos išlaidų orderiais. Pasibaigus darbo santykiams, atsakovas liko skolingas ieškovui 10 231,07 Lt. Dėl tokių atsakovo veiksmų ieškovas patyrė žalą, kurią atsakovas privalo atlyginti Lietuvos Respublikos CK 6.263 straipsnio pagrindu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Druskininkų miesto apylinkės teismas 2011 m. vasario 3 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo UAB „MS Transport“ atsakovo A. K. naudai 1 383,00 Lt už išlaidas advokato pagalbai apmokėti ir 62,10 Lt valstybei bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Teismas nustatė, kad atsakovas A. K. nuo 2008 m. gegužės 13 d. buvo priimtas dirbti pas ieškovą UAB „MS Transport“ vairuotoju-ekspeditoriumi, su atsakovu sudaryta neterminuota darbo sutartis, nustatytas darbo užmokestis 1 045 Lt, mokant vieną kartą per mėnesį; 2009 m. gegužės 1 d. darbo sutartis pakeista, įrašant, jog remiantis 2004 m. lapkričio 3 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 1365 5.1 punktu darbuotojui mokama 65 procentai dienpinigių sumos, paskaičiuotos pagal Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų tvarkoje nustatytus dienpinigių dydžius. 2008 m. gegužės 12 d. ieškovas sudarė su atsakovu visiškos materialinės atsakomybės sutartį, pagal kurią atsakovas prisiėmė visišką materialinę atsakomybę už perduotų jam piniginių ir materialinių vertybių išsaugojimą. Ieškovo 2009 m. spalio 19 d. įsakymu dėl darbo sutarties nutraukimo Nr. 09/10/19 atsakovas nuo 2009 m. spalio 20 d. atleistas iš darbo DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto ir 235 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu.

Teismas konstatavo, kad ieškovą ir atsakovą siejo darbo teisiniai santykiai, su atsakovu buvo sudaryta individuali rašytinė visiškos materialinės atsakomybės sutartis, kuri nėra įstatymo nustatyta tvarka nuginčyta ar sutarties šalių valia, susitarimu pakeista, panaikinta. Taigi, anot teismo, pripažintina, kad atsakovo materialinė atsakomybė ieškovui (darbdaviui) atsirado darbo santykių pagrindu ir todėl atsakovo materialinės atsakomybės sąlygoms ir dydžiui nustatyti, ginčo teisiniam santykiui spręsti taikytinos Darbo kodekso normos, t. y. XVII skyriaus „Materialinė atsakomybė“ nuostatos – 245 straipsnio ir 246 straipsnio, kuriuose nustatytas materialinės atsakomybės atsiradimo pagrindas ir sąlygos, taip pat 255 straipsnio 3 punkto ir 256 straipsnio 1 dalies, kuriuose nustatytos materialinės atsakomybės ribos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-649/2000).

Teismas nurodė, kad materialinė atsakomybė pagal darbo teisę yra savarankiška atsakomybės rūšis. DK 245 straipsnyje nustatyta, kad materialinė atsakomybė atsiranda dėl teisės pažeidimo, kuriuo vienas darbo santykio subjektas padaro žalą kitam subjektui, neatlikdamas savo darbo pareigų arba netinkamai jas atlikdamas. Darbuotojo materialinė atsakomybė suprantama kaip darbuotojo pareiga atlyginti darbdaviui žalą, padarytą neatlikus ar netinkamai atlikus nustatytas darbo pareigas. Vien sutarties dėl visiškos materialinės atsakomybės pasirašymas nesuponuoja darbuotojo tiesioginės prievolės atlyginti bet kokią darbdaviui padarytą žalą ar esamus (tikėtinus) praradimus, negautas pajamas. Pagal DK 246 straipsnio nuostatas darbuotojo materialinei atsakomybei taikyti turi būti nustatytos tokios sąlygos: 1) reali žala; 2) žala padaryta neteisėta veika (veiksmais, neveikimu); 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; 4) yra pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėją ir nukentėjusią šalį teisės pažeidimo metu siejo darbo teisiniai santykiai; 6) žalos atsiradimas susijęs su darbo veikla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-12-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1444/2002, 2003-03-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2003, 2004-01-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2004 ir kt.). Tik esant visų nurodytų sąlygų visetui, yra pagrindas darbuotojo materialinei atsakomybei atsirasti (Vilniaus apygardos teismo 2010-03-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-179-464/2010, 2010-01-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-31-464/2010). Tokiu būdu, šios bylos nagrinėjimo dalykas yra materialinio teisinio pobūdžio juridiniai faktai, nurodyti DK 246 straipsnyje, 255 straipsnio 3 punkte, 256 straipsnio 1 dalyje. Tam, kad būtų galima patvirtinti arba paneigti bendrųjų materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygų egzistavimą atsakovo atžvilgiu, būtina įrodyti įstatymo reikalaujamų juridinių faktų visetą.

Viena iš materialinės atsakomybės atsiradimo būtinų sąlygų – neteisėta veika – suprantama kaip darbo pareigų, nustatytų įstatymo ar kitų norminių teisės aktų, tarp jų – lokalinių, nevykdymas ar netinkamas jų vykdymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-12-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2009). Duomenų apie tai, jog atsakovas A. K. neatliktų ar netinkamai atliktų darbines pareigas, susijusias su jam patikėtų piniginių ir materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu, gabenimu, laikotarpyje nuo 2008 m. gegužės 13 d. iki 2009 m. spalio 20 d. byloje nėra. Pasak teismo, svarbu pažymėti ir tai, kad ieškovas jokiu vidaus norminiu aktu (pvz. direktoriaus įsakymu, darbo tvarkos taisyklėse ar kt.) nebuvo įtvirtinęs kokiu būdu ar forma atsakovas privalo vesti patikėtų vertybių apskaitą, kokia tvarka turi teikti administracijai duomenis apie piniginių vertybių panaudojimą, nors su atsakovu sudarytoje visiškos materialinės atsakomybės sutartyje įrašyta, kad atsakovui tenka pareiga nustatyta tvarka teikti administracijai duomenis apie jų panaudojimą, likučius, būklę (Sutarties 1 p., 1.3 p.). Darbo sutartis su atsakovu buvo nutraukta DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto ir 235 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, t. y. neatvykus į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą). Tokio pobūdžio darbo drausmės pažeidimas nelaikytinas atsakovo neteisėtos veikos, kaip būtinos sąlygos materialinei atsakomybei atsirasti, įrodymu.

Teismas nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką darbuotojo materialinės atsakomybės klausimais, ne kartą yra pažymėjęs, jog kiekviena darbuotojo kaltės forma (tyčia, neatsargumas) ir rūšis (tiesioginė ar netiesioginė tyčia, neatsargumas dėl per didelio pasitikėjimo ar nerūpestingumo) yra pakankama materialinei atsakomybei atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-12-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2009). Darbo teisėje, esant darbuotojui silpnesniąjai darbo santykių šaliai, galioja nekaltumo prezumpcija – paprastai darbuotojo kaltę turi įrodyti darbdavys. Tik išimtiniais atvejais, tarp kurių yra ir pilnutinė (visiška) materialinė darbuotojo atsakomybė pagal DK 255 straipsnio 3 punktą, 256 straipsnį, darbuotojo kaltė preziumuojama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-649/2000). Šioje byloje teismas nustatė, jog atsakovo darbinių funkcijų vykdymas buvo susijęs su jam patikėtų materialinių vertybių, tame tarpe piniginių lėšų, saugojimu, priėmimu, dėl ko su atsakovu buvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, todėl papildomai aplinkybės apie atsakovo kaltę šios bylos kontekste neįrodinėtinos (CPK 182 str. 4 p.).

Pagal DK 255 straipsnio 3 punkto nuostatas darbuotojas materialiai atsako už visą dėl jo kaltės įmonei padarytą žalą, kai tarp darbuotojo ir įmonės yra sudaryta rašytinė sutartis, kuria darbuotojas prisiima pilnutinę materialinę atsakomybę už jam patikėtų materialinių vertybių saugojimą, priėmimą ir panaudojimą. Pagal bendrą taisyklę, suformuluotą DK 257 straipsnio 1 dalyje, atlygintinos žalos dydį sudaro tiesioginiai nuostoliai bei negautos pajamos. Paprastai įmonei padarytos žalos dydis nustatomas pagal faktinius nuostolius, remiantis buhalterinės apskaitos duomenimis. Iškilus ginčui dėl darbuotojo įmonei padarytos žalos ir jos dydžio, teismas turi patikrinti, ar įrodytas žalos faktas ir ar pagrįstas įmonės reikalaujamos atlyginti žalos dydis. Žalos faktas ir žalos dydis nepreziumuojami, taigi, pareiga įrodyti šias aplinkybes, taip pat priežastinio ryšio buvimą tarp darbuotojo neteisėtų veiksmų ir atitinkamo dydžio žalos atsiradimo tenka šaliai, teigiančiai, kad jai padaryta žala, šiuo atveju – ieškovui (Lietuvos apeliacinio teismo 2010-09-21 nutartis byloje Nr. 2A-107/2010). Vertindamas byloje esančius įrodymus bei jų pakankamumą tam tikroms teisinėms išvadoms padaryti, teismas privalo vadovautis CPK 176-185 straipsnyje išdėstytomis taisyklėmis. CPK 185 straipsnis reikalauja, kad teismas įvertintų įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, remiantis visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu.

Ieškovas reikalauja priteisti iš atsakovo turtinę žalą, t. y. vykdant darbines funkcijas atsakovui patikėtas ir jo negrąžintas pinigines lėšas laikotarpyje nuo 2008 m. gegužės 13 d. iki 2009 m. spalio 20 d. Žalos dydžiui įrodyti ieškovas pateikė dokumentus – avanso apyskaitas, reiso techninių ataskaitų FT03b kopijas, čekius, sąskaitas, kasos išlaidų orderius, atsiskaitomosios sąskaitos išrašus, pažymas, kurie patvirtina, kad atsakovas per laikotarpį nuo 2008 m. gegužės 13 d. iki 2009 m. spalio 20 d. gavo piniginių lėšų bendrai sumai 60 698,44 Lt, išleido 50 485,37 Lt, skola 10 213,07 Lt.

Teismas nurodė, kad vertindamas ieškovo pateiktus rašytinius įrodymus apie padarytą žalą ir jos dydį, teismas atsižvelgia į tai, kad buhalterinės pažymos apie atsakovui A. K. išmokėtas pinigines lėšas ir komandiruotėse pateisintų išlaidų sumas, taip pat avanso apyskaitos yra parengtos ieškovo, kuris yra suinteresuotas bylos baigtimi. Be to, šiuose dokumentuose pateikti išvestiniai duomenys, todėl ieškovo pateikti rašytiniai įrodymai neturi būti vertinami kaip visiškai objektyvūs. Tokiu atveju svarbu nustatyti, ar šių dokumentų duomenų tikrumą patvirtina kiti įrodymai, kurie yra pirminių duomenų šaltinis (CPK 185 str.). Atsakovas savo poziciją grindžia tuo, kad gautas pinigines lėšas jis panaudojo komandiruotėse įmonės-ieškovo tikslais ir kad tai atsispindi reiso techninėse-finansinėse ataskaitose FT03a,b, kurios yra ieškovo žinioje, ieškovas elgiasi nesąžiningai ir jų nepateikia. Pagal bendrą įrodinėjimo taisyklę atsakovui tenka pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo atsikirtimus (CPK 178 str.). Tačiau šiuo atveju, kai atsakovas kaip darbuotojas yra silpnesnioji darbo teisinių santykių šalis, įmonės apskaitą tvarko darbdavys-ieškovas, pripažintina, kad atsakovas nėra pajėgus pateikti visus rašytinius įrodymus apie komandiruočių sąnaudas. Bylos nagrinėjimo teisme metu kilo abejonės dėl ieškovo pateiktų rašytinių įrodymų-reiso techninių ataskaitų forma FT03b tikrumo. Liudytoja I. O. parodė, kad avanso apyskaitoms sudaryti ji naudojo duomenis iš atsakovo surašytų reiso techninių ataskaitų, taip pat ji nurodė, kad atsakovas pateikdavo ataskaitų originalus. Teismui pareikalavus, kad ieškovas pateiktų reiso ataskaitų forma FT03a,b originalus, ieškovas jų nepateikė, 2010 m. birželio 11 d. rašytiniu pranešimu ieškovas pranešė, kad dokumentas forma FT03a įmonės buhalterinėje apskaitoje neegzistuoja, ši forma vairuotojams neišduodama ir naudojama kaip vairuotojo juodraštis reiso išlaidoms fiksuoti, juodraštis į įmonę nepriduodamas ir lieka pas vairuotoją, o 2010 m. birželio 22 d. rašytiniu pranešimu ieškovas patvirtino, jog formų FT03b originalų neturi ir savo apskaitoje jų nepasilieka, yra pasiliekamos tik kopijos kai kuriose ataskaitose, o originalai lieka pas vairuotojus. Tačiau prie ieškinio pridėtose reiso techninėse ataskaitose FT03b, kurios patvirtintos ieškovą atstovaujančio advokato, nenurodyta, kad yra tvirtinama neoriginalaus dokumento kopija, patvirtinimas atliktas kaip originalaus dokumento. Esant tokiems prieštaringiems duomenims ir įvertinus liudytojų D. K., A. K. parodymus, kad vairuotojai, atsiskaitydami už komandiruočių išlaidas, privalėdavo pateikti įmonei reiso techninę-finansinę ataskaitą, pildomą abiejose lapo pusėse, teismas, vadovaudamasis CPK 185 straipsniu, 202 straipsniu, nusprendė, jog ieškovo pateikti rašytiniai įrodymai – reiso techninės ataskaitos FT03b yra su trūkumais, o juk būtent šios ataskaitos yra pirminiai avanso apyskaitų duomenų šaltiniai, kas sudaro pagrindą konstatuoti, kad ieškovas nepateikė pakankamų ir patikimų įrodymų, patvirtinančių avanso apyskaitų duomenis apie komandiruočių sąnaudas.

Atsiliepimas

Atsakovas A. K. teigė, kad didesnė dalis ieškovo bankiniais pavedimais pervestų piniginių lėšų yra jo atlyginimas už darbą, o ne avansas komandiruotėms, kurį jis gaudavo grynais, išrašant kasos išlaidų orderius. Byloje nustatyta, kad per laikotarpį nuo 2008 m. gegužės 13 d. iki 2009 m. spalio 20 d. atsakovas pagal kasos išlaidų orderius ir bankiniu pavedimu gavo bendrai 60 698,44 Lt, tame tarpe 30 605,52 Lt išmokėta pagal kasos išlaidų orderius, o 30 092,92 Lt pervesta į atsakovo sąskaitą banke. Išduodant atsakovui pinigines lėšas pagal kasos išlaidų orderius, juose buvo nurodomas pagrindas – komandiruotė (avansas). Tuo tarpu pervedant pinigines lėšas bankiniu pavedimu į atsakovo atsiskaitomąją sąskaitą laikotarpyje nuo 2008 m. rugpjūčio 8 d. iki 2009 m. birželio 10 d. tikslinė pavedimo paskirtis nebuvo nurodoma. Ieškovas yra juridinis asmuo, vykdantis ūkinę veiklą (Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 2 str.). Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai, kurie atspindi įmonei priklausančių piniginių lėšų panaudojimą įmonės reikmėms, turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 2 str. 19 d., 12 str. 1 d.). Finansiniai dokumentai turi atitikti jiems įstatymo keliamus reikalavimus, t.y. būti su privalomais rekvizitais (Lietuvos Respublikos buhalterines apskaitos įstatymo 13 str.), priešingu atveju kyla klausimas dėl tokio dokumento juridinės galios bei jo leistinumo įrodinėjimo procese (CPK 177 str.). Paprastai bankui pateikiamame vietinio mokėjimo nurodyme turi būti nurodomi sekantys rekvizitai: pervedamų lėšų suma ir valiuta; lėšų mokėtojo pavadinimas ar vardas, pavardė, adresas, jo unikalus identifikatorius – IBAN sąskaitos numeris; lėšų gavėjo pavadinimas ar vardas, pavardė ir jo unikalus identifikatorius – IBAN sąskaitos numeris; paskirties skiltyje nurodoma informacija, kurią bankas įsipareigoja perduoti lėšų gavėjui; įmokos kodą, jei to reikalauja lėšų gavėjas (Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo 2 str. 13 p., 5 str. 3 p., 10 str. 2 d., Lietuvos bankų asociacijos parengtos Rekomendacinės mokėjimo paslaugų teikimo taisyklės). Pagal ieškovo ir atsakovo sudarytą darbo sutartį buvo nustatytas darbo užmokestis 1 045 Lt, mokant vieną kartą per mėnesį, kuris kas mėnesį buvo išmokamas darbuotojams pagal atlyginimų žiniaraštį. 2009 m. gegužės 1 d. darbo sutartis buvo pakeista, įrašant, jog remiantis 2004 m. lapkričio 3 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 1365 5.1 punktu darbuotojui mokama 65 procentai dienpinigių sumos, paskaičiuotos pagal Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų tvarkoje nustatytus dienpinigių dydžius. Taigi, pagal sudarytą darbo sutartį iš esmės darbuotojo mėnesio darbo užmokestį sudarė pastovi dalis ir kintanti dalis. Bylos nagrinėjimo metu atsakovas nurodė, jog oficialus atlyginimas svyruodavo nuo 500 Lt iki 850 Lt, o faktiškai jis kaip ir kiti įmonės tolimųjų reisų vairuotojai uždirbdavo nuo 2 000 Lt iki 4 000 Lt, priklausomai nuo reisų skaičiaus. Tą aplinkybę, kad vairuotojai įmonėje uždirbdavo daugiau negu būdavo rodoma darbo užmokesčio žiniaraščiuose, patvirtino ir liudytojai D. K., A. K., be to, jie kaip ir atsakovas nurodė, kad atlyginimą ieškovas išmokėdavo bankiniu pavedimu, o pinigus reiso išlaidoms vairuotojai gaudavo grynais. Tokiu būdu, nors ieškovas teigia, kad laikotarpiu nuo 2008 m. gegužės 13 d. iki 2009 m. spalio 20 d. atsakovui patikėtos piniginės lėšos bendrai 60 698,44 Lt sumai yra avansas komandiruotėms, tačiau įvertinus atsakovo paaiškinimus, liudytojų D. K., A. K. parodymus ir tai, kad ieškovo pateiktuose finansiniuose dokumentuose – bankiniuose pavedimuose, atliktuose laikotarpyje nuo 2008 m. rugpjūčio 8 d. iki 2009 m. birželio 10 d., mokėjimo paskirtis nenurodyta, galima daryti pagrįstą prielaidą, kad dalis bankiniais pavedimais atsakovui pervestos sumos galėjo būti darbo užmokestis. Teismas pažymėjo, kad ir pats ieškovas, ieškinyje formuluodamas faktinį ieškinio pagrindą, nurodė, jog pinigai, atsakovui reikalingi darbo funkcijoms vykdyti, buvo jam išduodami grynaisiais, tai buvo fiksuojama kasos išlaidų orderiais ir avanso apyskaitomis, taigi, apie bankiniais pavedimais patikėtas lėšas (avansą) ieškinyje neminima.

Žemesnės instancijos teismas

Anot teismo, nagrinėjant ieškovo pateiktas avanso apyskaitas, matyti, kad eilėje atvejų pagal avanso apyskaitos duomenis pas atsakovą būdavo likęs nepanaudoto avanso likutis, tačiau nepaisant to, ieškovas išmokėdavo atsakovui pinigines lėšas, taip didindamas atsakovo skolą, pvz. pagal 2009 m. rugpjūčio 8 d. avanso apyskaitą Nr. 1226 rodomas avanso likutis 6 783,18 Lt, tačiau atsakovui bankiniu pavedimu pervedama dar 1 000 Lt ir išmokama pagal kasos išlaidų orderius 863,20 Lt, viso 1 863,20 Lt, arba pagal 2009 m. rugsėjo 11 d. avanso apyskaitą Nr. 1229 rodomas avanso likutis 6 718,92 Lt, bet atsakovui dar pervedama 1 000 Lt ir pagal kasos išlaidų orderius išmokama 1 208,48 Lt, iš viso papildomai išmokėta 2 208,48 Lt. Teismo posėdžio metu apklausta liudytoja I. O. patvirtino, kad transporto direktorius V. Š. jai nurodydavo pervesti atsakovui pinigines sumas, nors pagal avanso apyskaitas pas atsakovą buvo nepanaudoto avanso likutis, kurį grąžinti ieškovas nereikalavo. DK 224 straipsnio 2 dalies 1 punkte imperatyviai nurodyta, jog išskaitos iš darbuotojo darbo užmokesčio padengti jų įsiskolinimą įmonei, kurioje jie dirba, gali būti daromos administracijos nurodymu padengti neišleistą ir laiku negrąžintą avansą, kuris buvo duotas tarnybinės komandiruotės atveju. Šiuo atveju išskaitymas gali būti daromas ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tos dienos, kurią baigėsi avanso grąžinimo ar įsiskolinimo padengimo nustatytas terminas. Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-02-17 nutarimu Nr. 179, 9 p. nustatyta, kad atskaitingas asmuo už jam iš kasos išmokėtus ūkio subjekto pinigus privalo atsiskaityti vyriausiojo buhalterio (buhalterio) nustatyta ir ūkio subjekto vadovo patvirtinta tvarka ir terminais, tačiau ne rečiau kaip kartą per mėnesį, nepanaudotų pinigų grąžinimas į kasą turi būti įforminamas kasos pajamų orderiu. Byloje nustatyta, jog ieškovas nevykdė imperatyvių teisės normų reikalavimų, nereikalavo, kad atsakovas atsiskaitytų už nepanaudotą avansą, sutiko su tuo, kad nepanaudotas avansas likdavo atsakovo žinioje. Pripažintina, kad ieškovas, nesiimdamas aktyvių veiksmų sumažinti jam daromus nuostolius, veikė savo rizika ir todėl turi prisiimti tokios rizikos neigiamus padarinius (CK 6.259 str. 2 d.).

Taigi apibendrinęs bylos duomenimis nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, jog pagal pateiktus rašytinius įrodymus, paaiškinimus, ieškovas neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų (netinkamo darbinių funkcijų atlikimo ar neatlikimo), žalos atsiradimo fakto ir realios žalos dydžio. Tokiu būdu, nenustačius visų būtinų sąlygų, numatytų DK 245 str., 246 str., materialinė atsakomybė atsakovui atsirasti negali, todėl ieškovo ieškinys dėl žalos atlyginimo laikytinas nepagrįstu, dėl to atmestinas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas UAB „MS Transport“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Druskininkų miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti iš atsakovo A. K. 10 213,07 Lt, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Ieškovui žala atsirado atleidus atsakovą iš darbo, todėl turėjo būti taikomos ne Darbo kodekso, bet Civilinio kodekso normos.

2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo avanso apyskaitomis, iš kurių matyti, kad atsakovas skolingas ieškovui 10 213,07 Lt. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tikėjo atsakovo parodymais ir abejojo rašytiniais įrodymais.

Žemesnės instancijos teismas

3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovo atlyginimas buvo kitoks nei nurodyta darbo sutartyje. Teismas neteisingai vertino įrodymus ir prioritetą suteikė atsakovo paaiškinimams, o ne rašytiniams įrodymams.

4. Atmestinas pirmosios instancijos teismo argumentas, jog ieškovas nesiėmė veiksmų, kad sumažintų įmonei daromus nuostolius. Nesuteikus vairuotojui pinigų komandiruotei, vairuotojas nevažiuotų, nes neturėtų už ką. Be to, vairuotojo negalima išleisti į komandiruotę nesumokėjus bent 50 proc. komandiruotpinigių (LRV 2003 m. sausio 28 d. Nr. 99).

Atsiliepimas

Atsakovas A. K. pateikė atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą, kuriame prašo Druskininkų miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o ieškovo apeliacinį skundą atmesti, priteisti išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Ginčas kilo tarp buvusio įmonės vairuotojo ir darbdavio. Kadangi su atsakovu A. K. buvo sudaryta darbo sutartis, atsakovo teisiniams santykiams su įmone taikytinos DK normos, arba darbuotojo materialinė atsakomybė darbdaviui.

2. Ieškovas į pateiktas avanso apyskaitas įtraukė pinigines sumas, pervestas bankiniais pavedimais, kuriuose nenurodyta tikslinė paskirtis, todėl ieškovo argumentai, neva šie pinigai buvo skirti įmonės reikmėms, niekuo nepagrįsti ir neįrodyti (CPK 178 str., 185 str.). Be to, ieškovo įmonės apskaita vedama nesilaikant nustatytų kasos operacijų taisyklių ir norminių aktų.

3. Piniginių ir materialinių vertybių apskaitą atsakovas vedė pildydamas FTO3a formą, kurią atiduodavo direktoriui po kiekvieno reiso. Ieškovas pateikė neoriginalias reiso technines ataskaitas FT03b, tuo tarpu originalių FT03b ataskaitų, kurių kitoje lapo pusėje yra FTO3a forma, nepateikė, todėl darytina išvada, kad ieškovas ją slėpė. Nėra pagrindo netikėti atsakovo paaiškinimais bei liudytojų parodymais.

4. Atleidus atsakovą iš darbo, jam buvo išmokėtas darbo užmokestis. Šią aplinkybę reikėtų vertinti kaip faktą, kad pati įmonė pripažino, jog pasibaigus darbo santykiams su įmone, atsakovas įmonei nėra skolingas.

5. Ieškovas neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų, žalos atsiradimo fakto ir realios žalos dydžio, todėl teismas priėmė sprendimą, kuris yra teisingas ir pagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, tinkamai pritaikęs materialinės ir proceso teisės normas, ieškovo ieškinį dėl žalos atlyginimo atmetė, todėl egzistuoja pagrindas palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Teisėjų kolegija taip pat nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.

Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentą, jog ieškovui žala atsirado atleidus atsakovą iš darbo, todėl turėjo būti taikomos ne Darbo kodekso, bet Civilinio kodekso nuostatos. Nors ieškinį dėl žalos atlyginimo ieškovas pareiškė jau po to, kai atsakovas buvo atleistas iš darbo, reikalavimą ieškovas kildina iš darbo santykių pagrindu galimai atsiraudusio įsiskolinimo pagal avanso apyskaitas, kuriose buvo užfiksuotos atsakovui išduodamų grynųjų pinigų sumos, reikalingos tiesioginėms darbo funkcijoms vykdyti. Kadangi atsakovas A. K. nuo 2008 m. gegužės 13 d. dirbto pas ieškovą vairuotoju-ekspeditoriumi, su atsakovu buvo sudaręs neterminuotą darbo sutartį, vėliau, 2008 m. gegužės 12 d. ieškovas sudarė su atsakovu visiškos materialinės atsakomybės sutartį, pagal kurią atsakovas prisiėmė visišką materialinę atsakomybę už perduotų jam piniginių ir materialinių vertybių išsaugojimą, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovo materialinė atsakomybė ieškovui (darbdaviui) atsirado darbo santykių pagrindu ir todėl atsakovo materialinės atsakomybės sąlygoms ir dydžiui nustatyti, ginčo teisiniam santykiui spręsti turi būti taikomos Darbo kodekso normos, t. y. XVII skyriaus „Materialinė atsakomybė“ nuostatos – 245 straipsnio ir 246 straipsnio, kuriuose nustatytas materialinės atsakomybės atsiradimo pagrindas ir sąlygos, taip pat 255 straipsnio 3 punkto ir 256 straipsnio 1 dalies, kuriuose nustatytos materialinės atsakomybės ribos. Tokią praktiką formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000-06-22 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-649/2000).

Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime, materialinė atsakomybė pagal darbo teisę yra savarankiška atsakomybės rūšis. DK 245 straipsnyje nustatyta, kad materialinė atsakomybė atsiranda dėl teisės pažeidimo, kuriuo vienas darbo santykio subjektas padaro žalą kitam subjektui, neatlikdamas savo darbo pareigų arba netinkamai jas atlikdamas. Darbuotojo materialinė atsakomybė suprantama kaip darbuotojo pareiga atlyginti darbdaviui žalą, padarytą neatlikus ar netinkamai atlikus nustatytas darbo pareigas. Vien sutarties dėl visiškos materialinės atsakomybės pasirašymas nesuponuoja darbuotojo tiesioginės prievolės atlyginti bet kokią darbdaviui padarytą žalą ar esamus (tikėtinus) praradimus, negautas pajamas. Pagal DK 246 straipsnio nuostatas darbuotojo materialinei atsakomybei taikyti turi būti nustatytos tokios sąlygos: 1) reali žala; 2) žala padaryta neteisėta veika (veiksmais, neveikimu); 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; 4) yra pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėją ir nukentėjusią šalį teisės pažeidimo metu siejo darbo teisiniai santykiai; 6) žalos atsiradimas susijęs su darbo veikla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-12-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1444/2002, 2003-03-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2003, 2004-01-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2004 ir kt.). Tik esant visų nurodytų sąlygų visetui, yra pagrindas darbuotojo materialinei atsakomybei atsirasti (Vilniaus apygardos teismo 2010-03-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-179-464/2010, 2010-01-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-31-464/2010).

Taigi nagrinėjamu atveju būtina nustatyti ne pavienes, bet visas darbuotojo materialinės atsakomybės egzistavimo sąlygas.

Iš bylos duomenų matyti, jog atsakovo darbinių funkcijų vykdymas buvo susijęs su jam patikėtų materialinių vertybių, tame tarpe piniginių lėšų, saugojimu, priėmimu, dėl ko su atsakovu buvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Kita vertus, ieškovas jokiu vidaus norminiu aktu (pvz. direktoriaus įsakymu, darbo tvarkos taisyklėse ar kt.) nebuvo įtvirtinęs kokiu būdu ar forma atsakovas privalo vesti patikėtų vertybių apskaitą, kokia tvarka turi teikti administracijai duomenis apie piniginių vertybių panaudojimą, nors su atsakovu sudarytoje visiškos materialinės atsakomybės sutartyje įrašyta, kad atsakovui tenka pareiga nustatyta tvarka teikti administracijai duomenis apie jų panaudojimą, likučius, būklę (Sutarties 1 p., 1.3 p.). Atsakovas savo poziciją grindžia tuo, kad gautas pinigines lėšas jis panaudojo komandiruotėse įmonės –ieškovo tikslais ir kad tai atsispindi reiso techninėse-finansinėse ataskaitose FT03a,b, kurios yra ieškovo žinioje, ieškovas elgiasi nesąžiningai ir jų nepateikia. Kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę atsakovui tenka pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo atsikirtimus (CPK 178 str.), tačiau šiuo atveju, kai atsakovas kaip buvęs ieškovo darbuotojas yra silpnesnioji darbo teisinių santykių šalis, įmonės apskaitą tvarko darbdavys – ieškovas, pripažintina, kad atsakovas nėra pajėgus pateikti visus rašytinius įrodymus apie komandiruočių sąnaudas, nes dokumentų originalus atsakovas, kaip darbuotojas, pagal įprastinę, įmonėje nusistovėjusią praktiką, po kiekvieno reiso grąžindavo ieškovui. Nors ieškovas su atsakovu buvo pasirašęs visiškos materialinės atsakomybės sutartį, teisėjų kolegija sprendžia, jog ieškovas, kaip darbdavys, privalėjo įrodyti darbuotojo kaltę, tačiau to nepadarė, t. y. nepateikė teismui jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad egzistuoja darbuotojo civilinės atsakomybės taikymo sąlygoms.

Kadangi byloje nebuvo nustatyta, jog atsakovas A. K. neatliko ar netinkamai atliko darbines pareigas, susijusias su jam patikėtų piniginių ir materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu, gabenimu, laikotarpyje nuo 2008 m. gegužės 13 d. iki 2009 m. spalio 20 d., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nėra pagrindinės darbuotojo materialinės atsakomybės taikymo sąlygos, o būtent, darbuotojo kaltės dėl atsiradusios žalos.

Teisėjų kolegija taip pat atmeta apelianto argumentus, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo avanso apyskaitomis, iš kurių matyti, kad atsakovas skolingas ieškovui 10 213,07 Lt, taip pat neteisingai vertino įrodymus ir prioritetą suteikė atsakovo paaiškinimams, o ne rašytiniams įrodymams. Iš tiesų, bylos nagrinėjimo metu kilo abejonės dėl ieškovo pateiktų rašytinių įrodymų – reiso techninių ataskaitų forma FT03b, o taip pat avansinių apyskaitų tikrumo, tačiau teisėjų kolegija pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas bylai reikšmingas aplinkybes, ir byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą, pagrįstai ieškovo pateiktus įrodymus vertino kritiškai, nes buhalterinės pažymos apie atsakovui A. K. išmokėtas pinigines lėšas ir komandiruotėse pateisintų išlaidų sumas, taip pat avanso apyskaitos yra parengtos ieškovo, kuris yra suinteresuotas bylos baigtimi, be to, teismui reikalaujant, kad ieškovas pateiktų pirminių dokumentų originalus, ir šiam jų nepateikus, teismas turėjo pagrindą išvestinius duomenis vertinti kaip ne visiškai objektyvius.

Kita vertus, aplinkybė, jog ieškovo atliktuose mokėjimo pavedimuose, skirtuose atsakovui, buvo nurodyta mokėjimo paskirtis komandiruotpinigiai (avansas), negali būti vertinama, kaip paneigianti faktą, jog piniginės lėšos atsakovui buvo pervestos kaip avansas pagal darbo sutartį, nes kaip paaiškino byloje apklausti liudytojais D. K. ir A. K., atlyginimą ieškovas išmokėdavo bankiniu pavedimu, o pinigus reiso išlaidoms vairuotojai gaudavo grynaisiais pinigais. Be to, ieškovo ir atsakovo pasirašyta darbo sutartis, įrašant, jog remiantis 2004 m. lapkričio 3 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 1365 5.1 punktu darbuotojui mokama 65 procentai dienpinigių sumos, paskaičiuotos pagal Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų tvarkoje nustatytus dienpinigių dydžius, buvo pakeista tik 2009 m. gegužės 1 d., todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog labiau tikėtina, kad iki 2009 m. gegužės 1 d. atsakovui vietinio mokėjimo nurodymais su mokėjimo paskirtimi ,,komandiruotpinigiai (avansas)“ buvo pervestas avansinis darbo užmokesčio mokėjimas, o ne dienpinigiai, skirti komandiruotėms (iš viso per laikotarpį nuo 2008 m. gegužės 13 d. iki 2009 m. gegužės 1 d., kuomet buvo pasirašytas darbo sutarties pakeitimas, ieškovui buvo pervesta 21 975 Lt). Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ir pats ieškovas, ieškinyje formuluodamas faktinį ieškinio pagrindą, nurodė, jog pinigai, atsakovui reikalingi darbo funkcijoms vykdyti, buvo jam išduodami grynaisiais, tai buvo fiksuojama kasos išlaidų orderiais ir avanso apyskaitomis, taigi, apie bankiniais pavedimais patikėtas lėšas (avansą) ieškinyje nebuvo užsiminta.

Teisėjų kolegija pritaria ir pirmosios instancijos teismo išvadai, jog ieškovas, nedelsiant nesiimdamas aktyvių veiksmų sumažinti jam galimai atsakovo daromus nuostolius, t. y. nereikalaudamas, kad atsakovas atsiskaitytų už nepanaudotą avansą, sutiko su tuo, kad nepanaudotas avansas likdavo atsakovo žinioje, taigi veikė savo rizika ir todėl turi prisiimti tokios rizikos sukeltus neigiamus padarinius (CK 6.259 str. 2 d.). DK 224 straipsnio 2 dalies 1 punkte imperatyviai nurodyta, jog išskaitos iš darbuotojo darbo užmokesčio padengti jų įsiskolinimą įmonei, kurioje jie dirba, gali būti daromos administracijos nurodymu padengti neišleistą ir laiku negrąžintą avansą, kuris buvo duotas tarnybinės komandiruotės atveju. Šiuo atveju išskaitymas gali būti daromas ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tos dienos, kurią baigėsi avanso grąžinimo ar įsiskolinimo padengimo nustatytas terminas. Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-02-17 nutarimu Nr. 179, 9 p. nustatyta, kad atskaitingas asmuo už jam iš kasos išmokėtus ūkio subjekto pinigus privalo atsiskaityti vyriausiojo buhalterio (buhalterio) nustatyta ir ūkio subjekto vadovo patvirtinta tvarka ir terminais, tačiau ne rečiau kaip kartą per mėnesį, nepanaudotų pinigų grąžinimas į kasą turi būti įforminamas kasos pajamų orderiu. Tuo tarpu, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog ieškovas laikėsi minėtų teisės aktų reikalavimų, todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovas yra ir pats atsakingas už žalos atsiradimą.

Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada priimant skundžiamą procesinį sprendimą pagrįsta įrodymais, kurie nekelia abejonių savo įrodomąja galia, leistinumu ir tarpusavio ryšiu (CPK 177, 180, 183 ir 185 str.), tinkamai taikant tiek materialinės, tiek proceso teisės normas. Tai, kad teismui įvertinus tam tikrus įrodymus nebuvo priimtas vienai iš šalių palankus sprendimas, nėra pagrindas pripažinti, jog buvo pažeistos įrodymų įvertinimo taisyklės, todėl nėra ir pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų pagrindu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas pareiškė prašymą priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas, patirtas nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Nurodo, jog patyrė 1 500 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti (2011 m. kovo 17 d. pinigų priėmimo kvitas). Kadangi pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimamas sprendimas, teismas iš antrosios šalies priteisia išlaidas už advokato, nagrinėjant bylą, pagalbą, teisėjų kolegija, įvertinusi Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R–85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo 8 straipsnyje įtvirtintus advokato teikiamos teisinės pagalbos maksimalius dydžius, sprendžia, jog prašoma priteisti suma nustatytų dydžių neviršija, todėl priteisia atsakovui iš ieškovo 1 500 Lt.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 290-291 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Ieškovo UAB „MS Transport“ apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti atsakovui A. K. 1 500 Lt iš ieškovo UAB „MS Transport“ advokato pagalbai, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, apmokėti.

Teisėjai Andrius IgnotasVilija MikuckienėAsta Radzevičienė