Vilniaus apygardos teismo nutartis

2010-03-15 · Civilinė byla Nr. 2A-179-464/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-03-15
Bylos Nr.
2A-179-464/2010
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Dalia Kačinskienė (pirm.), Danutė Kutrienė, Petras Jaržemskis
Atsakovas
R. R., R. B.
Ieškovas
UAB „Palink“
Kategorijos
  • 16.5.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-179-464/2010Procesinio sprendimo kategorija: 16.5.6.,16.7., 96.5.; 114.12. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2010 m. kovo 15 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės Dalios Kačinskienės,kolegijos teisėjų Danutės Kutrienės ir Petro Jaržemskio,sekretoriaujant J. Markovičiūtei,dalyvaujant ieškovo atstovui adv. D. Švirinui,atsakovei R. R., jos atstovei adv. D. Puzirauskienei,atsakovės R. B. atstovui adv. V.A. Malaškevičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovių R. R. ir R. B. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. liepos 15 d. sprendimo priimto civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Palink“ ieškinį atsakovėms R. R. ir R. B. dėl materialinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas UAB „Palink“ 2008-09-16 kreipėsi į Vilniaus miesto 2-ąjį apylinkės teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės R. R. 12 980,90 Lt, iš atsakovės R. B. – 12 134,32 Lt padarytos materialinės žalos atlyginimo bei 16 060,10 Lt atstovavimo išlaidų (t.1,b.l.3-13,t.2,b.l.45-46,98). Nurodė, kad R. R. laikotarpiu nuo 2007-11-01 iki 2008-05-31 dirbo UAB „Palink“ priklausančioje parduotuvėje „IKIUKAS“ Nr. 870, esančioje Franko g. 2A, Vilniuje, vyr. kasininkės-apskaitininkės pareigose. Nuo 2008-05-31 ją šiose pareigose pakeitė M. L.. Minėtai ieškovo parduotuvei nuo 2006-12-01 vadovauja atsakovė R. B.. R. B. ir R. R. su darbuotojų grupe prisijungimo būdu 2008-02-08 pasirašė Visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Parduotuvės vadovės R. B. 2008-06-30 įsakymu Nr. 30 „Dėl pinigų kasoje inventorizacijos“ 2008-06-30, taip pat 2008-07-01 buvo atlikti grynųjų pinigų parduotuvės kasoje patikrinimai, kurie buvo patikslinti 2008-07-03. 2008-07-03 Grynųjų pinigų patikrinimo kasoje akte Nr. 1/2008 užfiksuota, kad pagal kasos knygos duomenis grynųjų pinigų kasoje turėjo būti 71 009,88 Lt, o faktiškai rasta 42 790,53 Lt, t.y. susidarė 28 219,35 Lt trūkumas. Paaiškino, jog šis trūkumas susidarė nuo 2008-01-01, nes pagal 2008-01-02 inventorizacijos aprašą Nr. 870-3 grynųjų pinigų trūkumo ar pertekliaus nebuvo nustatyta. Minėtas trūkumas susidarė dirbant atsakovėms ir M. L., joms netinkamai vykdant savo darbines pareigas, todėl atsakovių kaltė yra preziumuojama. Tuo pagrindu iš jų buvo pareikalauta atlyginti įmonei padarytą materialinę žalą, proporcingai minėtu laikotarpiu dirbtam laikui. Nurodė, jog tarp padarytos žalos ir atsakovių neveikimo yra priežastinis ryšys, nes jeigu atsakovės būtų tinkamai vykdžiusios savo pareigas, t.y. būtų kas mėnesį atlikusios inventorizacijas, tinkamai fiksavusios kasos operacijas kasos knygoje, žala nebūtų buvusi padaryta. Be to, nenustatyta, jog žala atsirado dėl trečiųjų asmenų neteisėtų veiksmų. M. L. sutiko atlyginti žalos dalį, proporcingą jos dirbtam laikui per laikotarpį nuo 2008-01-01 iki 2008-07-03, iš viso 3104,13 Lt. Pažymi, kad visi parduotuvės Nr. 870, esančios Franko g. 2A, Vilniuje, kasos knygoje laikotarpiu nuo 2008-01-01 iki 2008-07-03 įrašai yra pagrįsti pirminiais dokumentais (kasos pajamų bei kasos išlaidų orderiais), todėl yra teisingi. Formalūs minėtų pirminių dokumentų trūkumai nedaro jų neteisingais, nes įrašai juose patvirtinti kitais ieškovo pateiktais papildomais dokumentais. Nors įmonėje buvo dingusi kasos knyga už 2008 m. vasario mėnesį, tačiau įrašai joje buvo visiškai atkurti pagal įrašus, padarytus kasos knygos antrame egzemplioriuje, kasos aparatų Z ataskaitas, parduotuvėje esančias kasos pajamų orderių bei kasos išlaidų orderių šakneles. Atkurta kasos knyga pasirašyta abiejų atsakovių, kurios tuo patvirtino, kad joje nėra klaidų.

Atsiliepimas

Atsakovė R. R. atsiliepimu į ieškinį (t.1, b.l. 143-144) su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad piniginių lėšų trūkumas buvo nustatytas jau nustojus galioti jos su ieškovu 2007-10-31 sudarytai darbo sutarčiai bei 2008-02-08 sudarytai visiškos materialinės atsakomybės sutarčiai, todėl ieškovas nepagrįstai reikalauja materialinės žalos atlyginimo. Ieškovo pateikti dokumentai neįrodo, kad buvo padaryta žala, nes kai kuriuose pirminiuose dokumentuose (kasos pajamų orderiuose bei kasos išlaidų orderiuose) nėra jos ir/ar parduotuvės vadovės R. B. parašų, juose, taip pat pačioje kasos knygoje yra ne atsakovių padarytų neleistinų ištaisymų, be to, 2008 m. vasario mėnesį buvo perrašyta kasos knyga. Paaiškino, kad grynieji pinigai buvo skaičiuojami ne tik 2008-07-03, bet ir 2008-06-30 bei 2008-07-01. Kaskart būdavo nustatomas vis kitoks pinigų trūkumas, todėl neaišku, kodėl ji turi atlyginti pinigų trūkumą, nustatytą būtent 2008-07-03. Pažymėjo, kad jos padarytus įrašus kasos knygoje, taip pat kasos pajamų orderius bei kasos išlaidų orderius pagal centrinės buhalterijos nurodymus dažnai reikėdavo taisyti ir ji tai darė. Todėl, jos manymu, už susidariusią situaciją yra atsakinga ir įmonės vyr. buhalterė. Tvirtina, kad 2008-06-09 ji kartu su naujai priimta į vyr. kasininkės pareigas M. L. suskaičiavo kasoje esančius grynuosius pinigus ir kasoje buvo nustatytas ne trūkumas, o apie 200 Lt grynųjų pinigų perteklius. Šis patikrinimas buvo įformintas Grynųjų pinigų patikrinimo kasoje aktu, kurį jos abi pasirašė. Minėtas aktas bei raktai nuo seifo su pinigais liko pas M. L., kuri ir turėjo atlikti pinigų inkasavimą. Tačiau kitą dieną R. B. jai pranešė, jog akto nematė ir nerado. Mano neturinti pareigos atlyginti ieškovo nurodytos materialinės žalos, kadangi nėra nustatyta dėl kokių priežasčių kasoje atsirado minėtas grynųjų pinigų trūkumas. Jos darbo minėtoje parduotuvėje laikotarpį pinigų vagysčių iš parduotuvės neužfiksuota.

Atsakovė R. B. atsiliepimu į ieškinį (t. 1, b.l. 146-148) su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad pradėdama dirbti ieškovo parduotuvės vadove nebuvo supažindinta su jos darbą reglamentuojančiais teisės aktais. 2007-12-11 ji buvo supažindinta su UAB „Palink“ inventorizacijų vykdymo tvarka parduotuvėse ir jį vykdė pagal galimybes bei tam sudarytas sąlygas. Įmonės centrinė buhalterija nereikalavo vykdyti kasmėnesinių grynųjų pinigų kasoje inventorizacijos, nes šis darbas reikalauja daug laiko sąnaudų ir darbuotojų, kurių ypač trūko. Su pareiginiais nuostatais bei Parduotuvės grynųjų pinigų, kitų materialinių vertybių parduotuvėse apsaugos tvarka Vilniaus ir Kauno regiono vadovė J. D. ją supažindino tik 2008 m. liepos mėnesį, t.y. po to, kai parduotuvėje buvo nustatytas pinigų trūkumas. Dėl tos priežasties ji negalėjo supažindinti su šiais norminiais aktais materialiai atsakingų parduotuvės darbuotojų. Su Vyriausybės nutarimu Nr. 179 patvirtintomis Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklėmis, taip pat Vyriausybės nutarimu Nr. 719 patvirtintomis Inventorizacijos taisyklėmis ji nebuvo iš viso supažindinta. Nesutiko su ieškovo teiginiu, kad jai buvo deleguota įmonės vadovo pareiga organizuoti parduotuvės buhalterinę apskaitą. Nurodė, kad ji neturėjo teisės vykdyti savarankiškos buhalterinės apskaitos politikos, be to, tuo klausimu nebuvo priimtas joks UAB „Palink“ norminis aktas, todėl Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatų nepažeidė. Taip pat nesutiko su ieškovo argumentu, esą ji netinkamai vykdė buhalterinės apskaitos koordinavimą su centrine įmonės buhalterija. Tvirtina visus klausimus ir iškilusias problemas derinusi su centrinės buhalterijos buhaltere J. Č., pastarosios nurodytos klaidos būdavo ištaisomos, jokių nusiskundimų dėl jos darbo centrinė įmonės buhalterija nebuvo pareiškusi. Visiškos materialinės atsakomybės sutartį ji taip pat pasirašė tik 2008 m. liepos mėnesio viduryje, todėl jos atžvilgiu visiška materialinė atsakomybė netaikytina.

Vilniaus m. 2-asis apylinkės teismas 2009-07-15 sprendimu ieškovo UAB „Palink“ ieškinį tenkino visiškai: priteisė iš R. R. UAB „Palink“ naudai 12 980,90 Lt, iš R. B. 12 134,32 Lt žalos atlyginimo, po 2 586,33 Lt bylinėjimosi išlaidų bei po 22,8 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus, sprendė, jog byloje esančių įrodymų visuma – į bylą pateikta UAB „Palink“ parduotuvės Nr. 870 kasos knyga bei pirminius įrašus joje pagrindžiantys dokumentai – kasos pajamų bei išlaidų orderiai, patvirtina, jog UAB „Palink“ parduotuvės Nr. 870 kasoje 2008-07-03 turėjo būti 71 009,88 Lt, o faktiškai rasta – 42 790,53 Lt. Tuo pagrindu pripažino, kad UAB „Palink“ kasoje trūksta 28 219,35 Lt, ir tai laikė ieškovo patirta žala (tiesioginiais nuostoliais). Remdamasis Inventorizacijos aprašu Nr. 870-3 (t.1, b.l.34-35), kad 2008-01-02 atliktos UAB „Palink“ parduotuvės Nr. 870 grynųjų pinigų inventorizacijos metu buvo nustatyta, jog kasoje 2008-01-01 buvęs 42 457,91 Lt pinigų likutis, kas atitiko ir kasos knygoje nurodytą pinigų likutį (t. 1, b.l. 104), teismas konstatavo, kad 28 219,35 Lt trūkumas atsirado per laikotarpį nuo 2008-01-01 iki 2008-07-03. Teismas sprendė, kad yra visos sąlygos atsakovių visiškai materialinei atsakomybei taikyti. Įvertinęs įrodymų dėl neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio visumą nurodė, jog tarp atsakovių neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys, t.y. atsiradusi žala yra atsakovių neveikimo rezultatas. Atsakovės netinkamai vykdė joms pavestas pareigas, susijusias su joms patikėtų ir perduotų grynųjų pinigų saugojimu, ir būtent dėl atsakovių kaltės atsirado grynųjų pinigų trūkumas. Kadangi atsakovių darbas atitiko DK 256 str. 1 d. nuostatas, teismas pripažino, kad visiškos materialinės atsakomybės sutartys su jomis buvo sudarytos pagrįstai. Pasak teismo, byloje nėra surinkta įrodymų, leidžiančių tvirtinti, jog dėl atsiradusio kasoje grynųjų pinigų trūkumo yra kalti tretieji asmenys, todėl visiškos materialinės atsakomybės sutartį pasirašiusių atsakovių žalos padarymo darbdaviui prezumpcija nėra paneigta. Vadovaudamasis DK 256 str. 2 d., žalos dalį, kurią turi pareigą atlyginti atsakovės, teismas nustatė proporcingai jų dirbtam laikui, per kurį susidarė žala, konstatavęs, jog mažinti atlygintinos žalos dydį (DK 257 str. 5 d.), atsižvelgiant į aplinkybes, lėmusias žalos atsiradimą, nėra teisinio pagrindo.

Šalies argumentai

Atsakovė R. R. apeliaciniu skundu (t. 2, b.l. 123-127) prašo panaikinti Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2009-07-15 sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas neobjektyviai ir netinkamai įvertino bylos aplinkybes bei pateiktus įrodymus, buvo nepakankamai aktyvus renkant ir vertinant įrodymus, dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Nustatydamas per žalos atsiradimo laiką jos atliktus neva neteisėtus veiksmus, kaltę dėl ieškovo patirtos žalos bei priežastinį ryšį tarp šių veiksmų ir žalos, teismas nepagrįstai rėmėsi prezumpcijomis ir ieškovo pateiktais įrodymais bei neindividualizavo jos veiksmų ir nenurodė, kokie būtent kalti jos veiksmai sudaro priežastinį ryšį su atsiradusia žala. Pažymi, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad žalos faktas (grynųjų pinigų trūkumas kasoje) nustatytas praėjus daugiau nei mėnesiui po jos darbo sutarties nutraukimo. Todėl grynųjų pinigų trūkumas kasoje galėjo atsirasti jau po jos išėjimo iš darbo momento. Ši aplinkybė parodo, kad tarp jos neva neteisėtų veiksmų ir pasekmių nėra priežastinio ryšio. Teismas neanalizavo ir nevertino jos nurodytų aplinkybių, kad M. L., perėmusi jos darbo pareigas, sutiko atlyginti jai tenkančią atlygintinos žalos dalį, proporcingą išdirbtam parduotuvėje laikui, ir jos galimos atsakomybės klausimo nesvarstė, kaip nesvarstė ir to, ar ji tikrai neįvykdė parduotuvės vadovės R. B. 2008-05-30 įsakymo Nr. 29 ir tinkamai neperdavė kasos M. L.. Teismas, konstatuodamas ją netinkamai atlikus savo darbines pareigas, šių argumentų konkrečiais faktais nepagrindžia. Priešingai, teismas motyvuojamojoje sprendimo dalyje patvirtina, kad pareigą vesti kasos knygą, taip pat ir kitas pareigas, ji vykdė tinkamai. Be to, teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad periodinių faktinių grynųjų pinigų seife patikrinimas priklausė ne nuo jos vienos valios, už šių patikrinimų organizavimą bei vykdymą buvo atsakingos parduotuvės vadovė ir buhalterė. Neįvertino atsakovės R. B. atsiliepime į ieškinį nurodytų aplinkybių, jog kasmėnesinė grynųjų pinigų inventorizacija kasoje nebuvo vykdoma, nes to nereikalavo centrinė ieškovo buhalterija. Šios aplinkybės lėmė tai, kad, vykdydama parduotuvės vadovės pavedimus ji neturėjo galimybės tinkamai atlikti jai pačiai pavestų pareigų. Akivaizdu, jog pats ieškovas neatliko savo pareigų – nesudarė tinkamų darbo sąlygų, o žalos ieškovui atsiradimą sąlygojo nepakankama jo padalinio (parduotuvės) darbo ir veiklos kontrolė. Kadangi neįrodyta, kad žala buvo padaryta tyčiniais jos veiksmais, teismas, nustatęs žalos atsiradimui turinčias reikšmės aplinkybes, turėjo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, ir spręsti klausimą dėl atlygintinos žalos dydžio sumažinimo (DK 257 str. 5 d.). Be to, teismas nepagrindė jos ir atsakovės R. B. kaltės paskirstymo dalimis ir nenurodė, kodėl R. B. atiteko mažesnė materialinės atsakomybės dalis, tuo pažeisdamas sprendimo priėmimą bei surašymą reglamentuojančias teisės normas.

Atsakovė R. B. apeliaciniu skundu (b.l. 131-135) prašo Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2009-07-15 sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes bei surinktus įrodymus, netinkamai pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas. Visiškos materialinės atsakomybės sutartis su darbuotojų grupe Nr. 870, kurioje ji atstovauja darbdavį ir yra kaip darbuotoja pasirašiusi sutartį kartu su visa grupe, jos atžvilgiu yra niekinė, nes darbdavio ir darbuotojo atskiros teisės ir pareigos negali būti sutapatinamos, todėl šios sutarties pagrindu visiška materialinė atsakomybė jai negali būti taikoma. Pažymi, kad teismas visiškai neatsižvelgė į jos nurodytą aplinkybę, jog prisijungimo prie visiškos materialinės atsakomybės sutarties su darbuotojų grupe Nr. 870 prisijungimo aktą ji pasirašė prieš savo valią, įtakojama darbdavio. Atkreipia dėmesį į tai, kad minėtos visiškos materialinės atsakomybės sutarties 3.5 p. prieštarauja DK 256 str. 2 d., kuri nustato, kad sudarę grupinę visiškos materialinės atsakomybės sutartį, žalą atlygina visi sutartį pasirašę darbuotojai. Tvirtina, jog atlikti kasmėnesines grynųjų pinigų inventorizacijas centrinė buhalterija niekada nereikalaudavo, suprasdama, kad tokių inventorizacijų atlikimas reikalauja daug darbo sąnaudų, kurių visuomet trūko. Vertindamas liudytojos J. D. parodymus, teismas privalėjo atsižvelgti į tai, kad ji yra darbdavio atsakinga darbuotoja ir yra suinteresuota bylos baigtimi, todėl jos parodymus privalėjo vertinti kritiškai. Nustatęs parduotuvėje pinigų trūkumą darbdavys, kaip stipresnė darbo teisinių santykių šalis, turėjo visas galimybes ir buvo suinteresuotas atbuline data įforminti visus reikiamus dokumentus, kad įrodytų jos, kaip parduotuvės vadovės, tariamą aplaidumą ir neteisėtus veiksmus. Tikėtina, kad būtent dėl to ieškovo administracija jai uždraudė apie nustatytą didelį pinigų trūkumą pranešti teisėsaugos institucijoms, nors tokį pareiškimą, prašant atlikti tyrimą ir nustatyti kaltuosius asmenis, ji buvo parengusi dar 2008-07-04. Taip pat pažymi, kad nustatydamas atlygintinos žalos dydį ir priimdamas sprendimą byloje teismas pažeidė teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus ir nepagrįstai netaikė DK 257 str. 5 d. nuostatų. Mano, kad ieškovo administracija nesiėmė reikiamų priemonių ir nesudarė tinkamų sąlygų parduotuvės darbui, niekuomet nereikalavo atlikti kasmėnesinių grynųjų pinigų inventorizacijų.

Ieškovas UAB „Palink“ atsiliepimu į apeliacinius skundus (b.l. 146-150) prašo palikti Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2009-07-15 sprendimą nepakeistą ir priteisti iš atsakovių R. R. ir R. B. ieškovo naudai bylinėjimosi išlaidas. Pažymėjo, kad CPK 410 str.-418 str. numatyti darbo bylų nagrinėjimo ypatumai netaikytini šioje byloje, kadangi ginčas yra dėl žalos ieškovui kaip darbdaviui atlyginimo (CPK 410 str. 2 d.). Atsižvelgiant į tai, atsakovės R. R. argumentai dėl teismo nepakankamo aktyvumo renkant bei vertinant įrodymus yra atmestini. Teismas aiškiai nurodė, kokiu principu ir kokiais įrodymais vadovaujantis jis paskirstė atsakovėms atlygintinos žalos dydį, dėl ko nėra pagrindo teigti, kad jis pažeidė sprendimo priėmimą ir surašymą reglamentuojančias teisės normas. Tuo tarpu atsakovių pateikti įrodymai bei nurodytos aplinkybės apie jų neva sunkią finansinę padėtį neabejotinai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, todėl atsakovių argumentai dėl iš jų priteistinos žalos sumažinimo pagrindo yra atmestini. Atkreipia dėmesį į tai, kad tuo atveju, jeigu darbdavys gali nustatyti, dėl kokių darbuotojų, priklausančių grupei, kaltės bei veikos buvo padaryta žala, kitų darbuotojų patraukimas materialinėn atsakomybėn, nesant jų atsakomybės sąlygų, būtų ne tik nelogiškas, neprotingas ir neteisingas, bet ir neteisėtas, prieštaraujantis DK 245 str. ir 246 str. nuostatoms. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kolektyvinės materialinės atsakomybės atveju darbdavio padėtis yra palengvinta ta prasme, kad nesant nustatyto konkretaus žalą padariusio asmens, ją atlygina sutartį pasirašiusių darbuotojų kolektyvas, jeigu neįrodo, kad žala padaryta ne dėl jų kaltės, nes kolektyvinę materialinė atsakomybės sutartį pasirašiusių darbuotojų kaltė preziumuojama. Todėl atsižvelgiant į darbo santykių reglamentavimą, teismų praktiką, sąžiningumo, priešingumo ir teisingumo principus, atsakovės R. B. argumentai dėl visiškos materialinės atsakomybės sutarties 3.5 p. negaliojimo nepagrįsti. Sutinka su teismo išvada, jog jeigu atsakovės būtų tinkamai vykdžiusios savo pareigas, trūkumas kasoje nebūtų atsiradęs. Atsakovės jų kaltės prezumpcijos nepaneigė.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai tenkintini.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms tinkamai taikė materialines teisės normas, ar nepažeidė esminių procesinės teisės normomis įtvirtintų principų. Procesinius teisės normų pažeidimus, sudarančius prielaidas sprendimui panaikinti, įstatymų leidėjas skirsto į tuos, kurie lėmė neteisingą bylos išsprendimą (CPK 329 str. 1 d.), ir tuos, kuriems esant neturi reikšmės faktas, ar dėl jų galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes kyla abejonių dėl paties pirmosios instancijos teismo proceso teisėtumo (CPK 329 str. 2 d. ir 3 d.). Pirmuoju atveju neigiamus pažeidimų teisinius padarinius dažnai gali ištaisyti ir apeliacinės instancijos teismas, nes šie pažeidimai patys savaime nesąlygoja tinkamo proceso pirmosios instancijos teisme nebuvimo. Antruoju atveju padarytieji pažeidimai sudaro besąlyginį pagrindą panaikinti sprendimą, grąžinant bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Tokiais pažeidimais pripažįstami esminių proceso nuostatų, nustatančių teismo veiklos ribas (teismo sudėtį, kompetenciją, pareigas, pagrindinius bylų nagrinėjimo civiliniame procese principus, užtikrinančius procesines asmenų teises ir t.t.), pažeidimai. Tai reiškia, kad tokiais pažeidimais yra sukeliami neigiami teisiniai padariniai – tinkamo proceso pirmosios instancijos teisme nebuvimas, dėl ko kyla būtinybė šį procesą pakartoti.

Dėl atstovavimo byloje

Civilinėje byloje teismas turi įsitikinti, kurios ieškinyje nurodytos reikšmingos bylos aplinkybės yra nustatytos, o kurios nenustatytos. Įrodinėjimo dalykas civilinėje byloje yra materialinio teisinio pobūdžio juridiniai faktai, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia ginčo šalių teisės ir pareigos. Nagrinėjamoje byloje ieškovas (darbdavys) savo materialiuosius reikalavimus, nukreiptus abiems atsakovėms (darbuotojoms), kildino iš 2008-02-08 atsakovės R. R. pasirašytos su darbdaviu Visiškos materialinės atsakomybės sutarties su darbuotojų grupe Nr. 1 (pateikta teismui su ieškiniu) ir analogiško turinio bei datos sutarties su darbuotojų grupe Nr. 870 (t.1, b.l. 17-20, 21-22, 23, 173-178), kurias ši pripažino pasirašinėjusi du kartus, nes senoji, darbdavio teigimu, esą buvo dingusi (t.2, b.l. 34, 66), ir iš atsakovės R. B. pasirašyto prisijungimo prie Visiškos materialinės atsakomybės sutarties su darbuotojų grupe Nr. 870 2008-02-08 akto, kurį, pasak atsakovės, ji pasirašė jau po grynųjų pinigų parduotuvės kasoje patikrinimo 2008-07-03 ir darbdavio nurodymu neįrašė šio akto pasirašymo datos. Kolegija pažymi, kad remiantis tikimybių pusiausvyros principu ir aptartais faktais dėl pasirašymo datos jame nebuvimo, dėl dviejų R. R. pasirašytų su skirtingomis grupėmis – Nr. 1 ir Nr. 870 sutarčių egzistavimo, dėl nuorodos R. B. darbo sutartyje, kad su ja sudaroma atskira materialinės atsakomybės sutartis (t.2, b.l. 136, 7.1 p.) ir darbo sutartyje nesant jokio šios nuostatos pakeitimo, toks atsakovės paaiškinimas dėl prisijungimo akto pasirašymo aplinkybių bei laiko yra tikėtinas (galimas). Nepaisant to, R. B. skundo argumentas, kad šį aktą ji pasirašė prieš savo valią, teisiškai nepagrįstas. Su darbuotojais, kurių darbas tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, pardavimu, išdavimu ir t.t., yra sudaromos visiškos materialinės atsakomybės sutartys (DK 256 str. 1 d.), o šiems nesutinkant tokią sutartį pasirašyti, atsiranda sąlygos jų atleidimui iš darbo. Nurodyti pasirašymo datą, skirtingą nuo paties prisijungimo akto datos, taip pat atsakovei kliūčių nebuvo, o to nepadarius, neigiamos pasekmės kyla jai pačiai.

Teisinis, ieškovo faktinį reikalavimų pagrindą atitinkantis, pagrindas – DK 256 str.2 d., nustatanti darbuotojų grupės, nesant galimybės atriboti atskirų darbuotojų atsakomybės dėl jų dirbamo darbo pobūdžio, atsakomybės sąlygas bei jos taikymo tvarką. Ši teisės norma numato ir atlygintinos žalos apskaičiavimo principų skirtingumą, lyginant su darbuotojo atsakomybe pagal individualiai sudarytą visiškos materialinės atsakomybės sutartį (DK 256 str. 1 d.), t.y. nenustatinėjant kiek kuris grupinę sutartį pasirašęs asmuo prisidėjo prie žalos padarymo (subjektyvus kriterijus), o ją atlyginant pagal objektyvų, įstatymo leidėjo valia nustatytą kriterijų – proporcingai dirbtam laikui, per kurį ši žala susidarė. Esant įtvirtintam būtent tokiam darbuotojų materialinės atsakomybės teisniam reglamentavimui, žalą pagal darbuotojų grupės sutartį nurodytuoju principu – pagal kiekvieno jų faktiškai dirbto laiko trukmę, neįskaitant ligos laikotarpio, atostogų ir panašių aplinkybių, turėtų atlyginti visi ją pasirašę darbuotojai, ir tokie apeliančių skundų argumentai iš esmės yra pagrįsti. Kitais atvejais, kaip savo skunde nurodo ir apeliantė R. R., būtina individualizuoti konkretaus visiškos materialinės atsakomybės sutartį už tam tikrų vertybių išsaugojimą su darbdaviu pasirašiusio darbuotojo veiksmus, jo kaltę. Tačiau, priešingai nei nurodoma skunde, kaltė dėl patikėtų materialinių vertybių praradimo yra preziumuojama ir darbuotojas laikomas kaltu, kol neįrodo priešingai. Kartu teisėjų kolegija pažymi, jog vien tokios sutarties dėl visiškos materialinės atsakomybės pasirašymas nesuponuoja darbuotojo tiesioginės prievolės atlyginti bet kokią darbdaviui padarytą žalą ar esamus (tikėtinus) praradimus, negautas pajamas. Privalo būti nustatyta bei įrodyta kitų įstatyme įvardintų sąlygų visuma darbuotojo materialinei atsakomybei kilti, ir būtent darbdaviui tenka pareiga įrodyti tiek patį žalos padarymo faktą, tiek žalos dydį, tiek ir darbuotojo veiksmų neteisėtumą. Dėl kaltės (bet kuria jos forma), atsižvelgiant į darbo santykių specifiką, pažymėtina, jog kaltė yra traktuojama juridine, o ne buitine, plačiai vartojama prasme. Tai reiškia, kad darbuotojas, norėdamas ir siekdamas įrodyti savo nekaltumą, visų pirma turėtų neabejotinai žinoti, kokius ir kada atliktus jo veiksmus darbdavys traktuoja kaip netinkamai įvykdytas darbines pareigas (veiksmų neteisėtumas), kurių pasekoje buvo padaryta žala (priežastinis ryšys). Tik tokiu būdu galima patvirtinti arba paneigti bendrųjų materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygų egzistavimą (DK 246 str. 2 p.- 4 p.). Nuoroda į galimą individualią konkrečiai už žalą atsakingo darbuotojo atsakomybę yra ir ieškovo su darbuotojais sudarytoje Visiškos materialinės atsakomybės sutartyse su darbuotojų grupe Nr. 1 ir Nr. 870 3.5 p. Darbdaviui pasirinkus būtent tokį jo teisių gynimo būdą – individualią, ne visos sutartį pasirašiusių darbuotojų grupės materialinę atsakomybę (CPK 13 str.), teismui privalu buvo įvertinti kiekvienos iš atsakovių (darbuotojų) atsakomybei atsirasti sąlygas ir nustatyti kiekvienos iš atsakovių atsakomybės ribas, kurių šiuo atveju kiekvienos jų darbo trukmė žalos atsiradimo metus pati savaime, kaip darbuotojų grupės atsakomybės atveju, neapsprendžia.

Vienokia ar kitokia bylą nagrinėjančio teismo išvada dėl ginčo dalyko susiformuoja įrodinėjimo procese (CPK 185 str.). Iš šios bylos procesinių dokumentų priedų – drauge su ieškiniu pateikto parduotuvės „Ikiukas“ Nr. 870 vadovės R. B. 2008-08-06 pasiaiškinimo (t.1, b.l. 40-46), atsakovės R. B. atsiliepimo į ieškinį (t.1, b.l. 146-148), akivaizdžiai matyti, kad jos ir atsakovės R. R. teisinis interesas bylos baigtimi yra priešingas. Tokią išvadą suponuoja ne tik paminėti bylos procesiniai dokumentai, bet ir apeliančių poziciją apeliacinės instancijos teisme, įvardinta ir žodžiu, ir apeliantės R. R. apeliaciniame skunde, kad teismas nepagrindė jos ir atsakovės R. B. kaltės paskirstymo dalimis ir nenurodė, kodėl R. B. atiteko mažesnė materialinės atsakomybės dalis. Abi atsakoves pirmosios instancijos teisme atstovavo ta pati atstovė – advokatė S. N. (t.1, b.l. 145, 187). Advokatų veiklos principus reglamentuoja Advokatūros įstatymas. Minėto įstatymo 5 str. nusako advokatų veiklos principus: jų veiklos laisvę ir nepriklausomumą; tarpusavio santykių demokratiškumą; kolegiškumą ir sąžiningą konkurenciją; veiklos teisėtumą; kliento paslapties neatskleidimą; lojalumą klientui; interesų konflikto vengimo bei nepriekaištingo elgesio principą. Interesų konflikto vengimas visuotinai suprantamas kaip neveikimas priešingai atstovaujamojo interesams. Dar daugiau, Advokatūros įstatymo 25 str. yra nustatyti advokato veiklos apribojimai, tiesiogiai įtvirtinantys draudimą būti toje pačioje byloje kitos šalies atstovu ar gynėju, o 39 str. yra apibrėžtos advokato pareigos, tame tarpe jų sąžiningas atlikimas, Lietuvos advokatų etikos kodekso reikalavimų laikymasis. Būtent Lietuvos advokatų etikos kodekso 3 str. yra atskleista interesų konflikto sąvoka, įvardijant, kad advokatas negali konsultuoti, atstovauti, ginti ar veikti dviejų ar daugiau klientų vardu tuo pačiu klausimu ar toje pačioje byloje, jeigu tų klientų interesai yra priešingi. Taigi vien procesinė padėtis (procesinis šalies priešingumas) nėra vienintelis kriterijus, neleidžiantis atstovauti dviejų priešingą teisinį interesą turinčių asmenų. Jeigu atstovaujant klientams kyla interesų konfliktas ar pavojus, kad bus pažeistas konfidencialumas ar advokato nepriklausomumas, advokatas turi nustoti veikti tų klientų vardu.

Taigi advokatui privalu vengti interesų konflikto. Tačiau toks interesų konfliktas gali kilti advokatui, jeigu jis atstovauja mažiausiai du skirtingus interesus turinčius toje pačioje byloje asmenis. Apie interesų konfliktą, kaip imperatyvią kliūtį konkrečiam advokatui atstovauti bylos procese, savo nutartyse yra pasisakęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-10-24 nutartis c.b. Nr. 3K-3-499/2005; 2006-04-19 nutartis c.b. Nr. 3K-3-218/2006). Todėl toks advokatų profesinės veiklos teisinis reglamentavimas bei egzistuojanti kasacinio teismo praktika suponuoja apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad advokatė S. N., 2008-10-13 pasirašiusi atstovavimo sutartį su atsakove R. R., pasirašydama vėlesnę, 2008-11-21 atstovavimo sutartį su kita atsakove R. B. ir jos vėliau nenutraukusi, pažeidė aukščiau išvardintas Advokatūros įstatymo bei Lietuvos advokatų etikos kodekso 3 str. 3.1 punkto nuostatas, jos atstovavimas abiejų atsakovių interesams pagal įstatymą nebuvo galimas, taigi neteisėtas (CPK 60 str. 4 p.). Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas neužkirto kelio atstovavimo principų pažeidimui ir leido advokatei atstovauti abi atsakoves. Atsižvelgiant į skirtingus judviejų tikslus bei priešingus interesus, ką lemia vien jau buvęs tarnybinis pavaldumas viena kitai ir šiuo pavaldumu grindžiamas vienos iš atsakovių atsakomybės prieš darbdavį buvimas (netinkama kontrolė), bei esant individuliai (atskirai) galimai jų materialinei atsakomybei prieš darbdavį, teisėjų kolegija konstatuoja teisės į teisingą teismo procesą pažeidimą (CPK 2 str., 6 str., 44 str. 1 d.). Teisingumo įgyvendinimas galimas tik per įrodinėjimo procesą, o šiuo atveju atsakovės negalėjo tinkamai išsiginčyti tarpusavyje ir įrodinėti, per netinkamai įgyvendintą įrodinėjimo procesą nebuvo tinkamai atskleistas jų veiksmų neteisėtumas bei kitos sąlygos kiekvienos jų individualiai materialinei atsakomybei taikyti, nebuvo nustatyta tokios atsakomybės apimtis, juo labiau, kad buvo byloje keliamas ir galimos vagystės (tyčinių veiksmų) klausimas. Nagrinėjamu atveju įrodinėjimo procesas yra svarbus dar ir tuo aspektu, kad būtent darbuotojui, jeigu yra pasirašoma visiškos materialinės atsakomybes sutartis, tenka pareiga paneigti kaltės prezumpciją (CPK 178 str.). Todėl toks atstovavimas neabejotinai kliudė kiekvienai jų tinkamai įrodinėti, priešingu atveju advokatė būtų turėjusi veikti prieš vienos ar prieš kitos savo atstovaujamosios interesus, taip pat neleido teisingai nustatyti teisiškai reikšmingų faktų, nuo kurių ir priklauso vienokios ar kitokios teismo išvados susiformavimas.

Šio netesėto atstovavimo pirmosios instancijos teisme procesinio trūkumo ir jo pasekmių apeliacinės instancijos teismas negali ištaisyti, tą lemia ir kompetencijų pasiskirstymo tarp skirtingų instancijų teismų principas, ir įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme ribojimas įstatymu (CPK 314 str.). Todėl kyla būtinybė procesą pakartoti, skundžiamą sprendimą panaikinant ir perduodant bylą tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 str. 1 d.).

Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų

Kolegija iš esmės sutinka su apeliantės R. R. skundo argumentais, jog bylą nagrinėjęs teismas nevisiškai įvertino aplinkybes, susijusias su jos darbo santykių pas ieškovą pasibaigimu ir darbo funkcijų, tame tarpe ir materialinių vertybių, perdavimu M. L.. Šiais argumentais ji grindė ir savo atsikirtimus į ieškinį (t.1 b.l. 207). Kadangi, kaip jau minėta, ieškovo reikalavimai nukreipti individualiai dviems savo darbuotojoms, o ne Visiškos materialinės atsakomybės sutartį pasirašiusiai grupei darbuotojų, kasos dokumentų, rakto bei jame esančių materialinių vertybių perdavimo procesas ir jo organizavimas, taip pat R. B. paaiškinime iškeltų aplinkybių, kad ir kiti asmenys (apsaugos darbuotojai) taip pat turėjo raktą nuo kasos (t.1, b.l. 45), kad parduotuvėje nebuvo atskiros kasos patalpos, kas didino grynųjų pinigų apsaugos riziką (t.1, b.l. 46), tinkamas ištyrimas bei įvertinimas įtakoja teisingą bylos išnagrinėjimą. Nagrinėjant bylą iš naujo, atsižvelgtina ir į ginčo sutarties turinį (t.1, b.l. 17-20) - pagal 3.3. p. šią sutartį pasirašiusio darbuotojo darbo sutarties nutraukimo atveju materialinių vertybių inventorizacijos atlikimas, nepaisant darbuotojo iniciatyvos teisės, priklauso tik nuo paties darbdavio valios.

Šiame kontekste pastebėtina ir tai, kad darbdavio įvardijamas žalos susidarymo laikotarpis (grynųjų pinigų trūkumai) yra nuo 2008-01-01 iki 2008-07-03, nors Visiškos materialinės atsakomybės sutartį atsakovė R. R. pasirašiusi tik 2008-02-08, R. B. prisijungimo prie kitų darbuotojų grupės sutarties akto pasirašymo aplinkybės kolegija jau aptarė. Kokiu faktiniu ir teisiniu pagrindu darbdavys reikalauja žalos atlyginimo, jo paties teigimu atsiradusios iki išvardintų dokumentų surašymo, nėra nurodoma (CPK 135 str. 1 d. 2 p. ir 2 d.), o pirmosios instancijos teismas sprendime dėl to taip pat nepasisakė (CPK 263 str. 2 d. 265 str. 2 d.). Dar daugiau, kaip galima spręsti iš ieškovo atstovės teiginių parengiamajame teismo posėdyje (t.1, b.l. 181), grynųjų pinigų trūkumas susidarė arba dėl to, kad buvo netinkamai įformintos kasos operacijos, arba dėl to, kad buvo įvykdyta vagystė. Pirmuoju atveju tai reikštų, kad jokio realaus nuostolio ieškovas iš esmės net nepatyrė, tačiau teismas atsakovių prašymų dėl atitinkamų ekspertizių paskyrimo, siekiant nustatyti žalos atsiradimo priežastį bei jos dydį, netenkino ir tokių abejonių nepašalino.

Kita vertus, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į ieškovo nuomonę (t.1, b.l. 181), ir netenkindamas atsakovių prašymų įtraukti R. R. pakeitusią kasininkę M. L. dalyvauti byloje trečiuoju asmeniu, šį klausimą išsprendė nevisiškai procesiškai teisingai. Tai, kad teismas sprendimu pasisako dėl asmens teisių ir pareigų, anaiptol dar nereiškia, kad tokios šiam neabejotinai ir atsiras. Svarbu pačios galimybės, t.y. teisinių prielaidų pasisakyti dėl asmens teisių arba pareigų, egzistavimas (CPK 47 str. 1 d.). Todėl vien ieškovo patikinimas, kad ateityje nebereikalaus iš M. L. materialinės žalos atlyginimo, šiai savanoriškai atlyginus dalį žalos, dar nereiškia, jog teismas nepasisakys dėl jos teisių ar neįvertins, kaip ši atliko savo tarnybines pareigas. Šiuo konkrečiu atveju atsakovės R. R. atsikirtimų argumentai lėmė tai, kad skundžiamame teismo sprendime taip pat neišvengiamai buvo įvertinti ir M. L. veiksmai, konstatuojant, jog kasa jai nebuvo perduota. Todėl priklausomai nuo nagrinėjant bylą iš naujo nustatomų aplinkybių, svarstytina šio ar kitų asmenų (disponavusių kasos raktais ir pan.) dalyvavimo byloje klausimas.

Teisėjų kolegija nesutinka su skunduose keliamu nepakankamo teismo aktyvumo, pačiam renkant įrodymus, traktavimu. Tokios kategorijos byliose, nepaisant ginčo kilimo iš darbo teisnių santykių, įstatymų leidėjas nesuteikia teismui iniciatyvos ar diskrecijos teisės pačiam rinkti įrodymus (CPK 410 str. 2d.), todėl kitoks teismo elgesys šiuo atveju prieštarautų šalių rungimosi ir dispozityvumo principams (CPK 12 str., 13 str.).

Esant tokiam apeliacinių skundų išnagrinėjimo rezultatui, teisėjų kolegija dėl priteistinos iš apeliančių žalos dydžio sumažinimo nepasisako.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 325 str., 326 str. 1 d. 4 p., kolegija

nutarė:

Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. liepos 15 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kolegijos pirmininkė Dalia KačinskienėTeisėjai Danutė KutrienėPetras Jaržemskis