Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Gailevičienės, Erinijos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Erikos Misiūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo J. Ž. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų (Klaipėdos miesto apylinkės teismo) 2017 m. spalio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. Ž. ieškinį akcinei bendrovei „Lietuvos geležinkeliai“ dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu dėl 2 346,07 EUR žalos atlyginimo ir neišmokėtų su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo, prašydamas priteisti 707,15 EUR (atskaičius mokesčius) žalos atlyginimą (negautas pajamas), 1 165,16 EUR (neatskaičius mokesčių) neišmokėtą išeitinės išmokos dalį, 473,76 EUR (neatskaičius mokesčių) neišmokėtą kompensacijos už nepanaudotas atostogas dalį, vidutinį ieškovo darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju laikotarpį bei bylinėjimosi išlaidas.Ieškinio pagrindu nurodė aplinkybes, jog 2001 m. balandžio 25 d. Darbo sutarties Nr. 672 pagrindu ieškovas dirbo atsakovės Radviliškio prekinių vagonų depe II-os pakopos refrižeratorių vagonų sekcijos atsakinguoju mechaniku. 2015 m. spalio 10 d. darbe įvyko nelaimingas atsitikimas, kurio metu nukentėjo ieškovas, – patyrė dešiniojo žastikaulio proksimalinės dalies skeveldrinį lūžį su poslinkiu. Dėl šio nelaimingo atsitikimo buvo surašytas 2015 m. spalio 23 d. Nelaimingo atsitikimo darbe aktas Nr. 32-12. 2015 m. lapkričio 26 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius sprendimu Nr. 6-15-2241 pripažino minėtą nelaimingą atsitikimą darbe draudžiamuoju įvykiu, ieškovui buvo paskirta 100 proc. jo kompensuojamojo darbo užmokesčio dydžio ligos pašalpa, mokama laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 10 d. iki 2016 m. kovo 15 d. Nustatyta ligos pašalpa buvo daug mažesnė nei ieškovo vidutinis darbo užmokestis. Ieškovas 2016 m. rugsėjo 19 d. su prašymu kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Ligos pašalpų skyrių, prašydamas perskaičiuoti ligos pašalpos dydį, atsižvelgiant į ieškovo vidutinį darbo užmokestį. 2016 m. spalio 17 d. raštu Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius ieškovo prašymo netenkino. Ieškovas kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių skyriaus Darbo ginčų komisiją, prašydamas priteisti iš atsakovės 3 210,33 EUR (atskaičius mokesčius) žalos atlyginimą, taip pat prašė priteisti ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. 2017 m. birželio 29 d. sprendimu Nr. DGKS-3212 patenkintas ieškovo prašymas iš dalies, priteista ieškovui iš atsakovės 2 556,71 EUR (atskaičius mokesčius) žalos atlyginimo (negautos pajamos), kita prašymo dalis atmesta. 2017 m. birželio 7 d. atsakovė nutraukė su ieškovu darbo sutartį pagal tuo metu galiojusio Darbo kodekso (toliau – DK) 136 straipsnio 1 dalies 4 punktą, kai darbuotojas pagal medicinos ar Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos išvadą negali eiti šių pareigų ar dirbti šio darbo. Atleidimo metu ieškovui atsakovė priskaičiavo išeitinę išmoką už du mėnesius – 871 EUR, kompensaciją už nepanaudotas atostogas – 579,02 EUR. Ieškovo nuomone, netinkamai buvo apskaičiuotas vidutinis darbo užmokestis: jis turėjo būti nustatomas ne pagal paskutinius, bet pagal anksčiau buvusius tris mėnesius – 2016 m. gruodžio, 2017 m. sausio ir vasario, nes šiais mėnesiais ieškovas faktiškai dirbo. DK 140 straipsnio 3 dalyje numatyta dviejų jo vidutinių mėnesio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, atsakovė liko skolinga ieškovui 1 165,16 EUR (2 036,16 EUR – 871 EUR) (neatskaičius mokesčių). Atsakovė netinkamai nustatė ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas (579,02 EUR (neatskaičius mokesčių) už 30,93 kalendorinės dienos). 2017 metais esant penkių darbo dienų savaitei taikomas metinis darbo dienų koeficientas – 0,7, todėl minėtas kalendorines dienas perskaičiavus į darbo dienas, laikytina, kad ieškovui priklausė kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas už 21,6510 darbo dienos. Ieškovui faktiškai buvo taikoma 8 darbo valandų trukmės dienos laiko norma, laikytina, kad vienos darbo dienos ieškovo vidutinis darbo užmokestis buvo 48,6248 EUR (6,0781 EUR x 8). Atleidimo momentu atsakovė už minėtas nepanaudotas kasmetines atostogas ieškovui privalėjo priskaičiuoti iš viso 1 052,78 EUR (48,6248 EUR x 21,6510 darbo dienos). Todėl atsakovė liko skolinga 473,76 EUR (1 052,78 EUR – 579,02 EUR) kompensacijos už nepanaudotas atostogas dalį.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Klaipėdos apylinkės teismas 2017 m. spalio 23 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovo 7,98 EUR bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad tarp šalių kilo ginčas dėl žalos dydžio apskaičiavimo. Pradiniu ieškiniu ieškovas prašė priteisti 653,62 EUR žalos (negautų pajamų) atlyginimą, patikslintu ieškiniu – jau 707,15 EUR (atskaičius mokesčius) žalos atlyginimą (negautas pajamas). Žala, ieškovo teigimu, yra skirtumas tarp 2015 m. spalio 10 d.–2016 m. kovo 15 d. laikotarpiu priskaičiuotino vidutinio darbo užmokesčio ir faktiškai gautos ligos pašalpos. Nedarbingumo laikotarpiu ieškovui buvo išmokėta 1 358,78 EUR iš „Sodros“ lėšų, 2556,71 EUR išmokėjo atsakovė, neskundusi Darbo ginčų komisijos sprendimo. Taigi už laikotarpį nuo 2015 m. spalio 10 d. iki 2016 m. kovo 15 d. ieškovas iš viso gavo 3 915,49 EUR. Tačiau, ieškovo nuomone, jis turėjo gauti 653,62 EUR arba 707,15 EUR didesnes pajamas. Teismas pažymėjo, kad 2015 m. sausio 1 d. ieškovui buvo nustatyta 440 EUR mėnesinė alga, mokama kolektyvinėje sutartyje nustatyta tvarka. Iš bylos duomenų matyti, kad Darbo ginčų komisija vidutinį darbo užmokestį skaičiavo iš vieno 2015 metų rugsėjo mėnesio, kadangi ieškovas 2015 metų birželio–rugpjūčio mėnesiais jokių darbo pajamų negavo, nes turėjo poilsio dienas, atostogas, nedarbingumą. Todėl pirmosios instancijos teismas atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimo Nr. 650 „Dėl darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos“ (2014 m. lapkričio 19 d. Nr. 1288 redakcija) 7.9 punktą, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovui buvo nustatyta 440 EUR alga, padarė išvadą, kad už du mėnesius, kai nebuvo dirbama, turėjo būti skaičiuojama po 440 EUR, įvertinęs, jog Darbo ginčų komisija, skaičiuodama žalą, rėmėsi tik „Sodrai“ nurodytomis ieškovo draudžiamosiomis pajamomis už rugsėjo mėnesį ir atsiskaitymo lapelyje už spalio mėnesį nurodyta 231 EUR suma, įvertinęs tai, jog atsakovė neginčijo Darbo ginčų komisijos neteisingų apskaičiavimų ir geranoriškai sumokėjo ieškovui 2 556,71 EUR, ieškinio reikalavimą dėl papildomos 653,62 EUR arba 707,15 EUR žalos atlyginimo sumos priteisimo atmetė kaip nepagrįstą. Atleidimo metu ieškovui apskaičiuota išeitinė išmoka už du mėnesius – 871 EUR, kompensacija už nepanaudotas atostogas – 579,02 EUR. Ieškovo nuomone, netinkamai buvo apskaičiuotas vidutinis darbo užmokestis: jis turėjo būti nustatomas ne pagal paskutinius mėnesius (2017 metų kovo, balandžio ir gegužės), nes tais mėnesiais ieškovas nedirbo nė vienos valandos (buvo nušalintas nuo darbo), bet pagal kitus mėnesius: 2016 metų gruodžio, 2017 metų sausio ir vasario. Teismo vertinimu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimo Nr. 650 „Dėl darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos“ (2014 m. lapkričio 19 d. Nr. 1288 redakcija) 7.9 p., laikytina, jog vidutinis mėnesinis ieškovo darbo užmokestis buvo 440 EUR (nustatytas darbo sutartyje), vienos valandos darbo užmokestis – 2,60 EUR, todėl atsakovės apskaičiuotos išmokos bei kompensacijos už nepanaudotas atostogas dydis teisingas. Nenustačius, jog atleidimo iš darbo dieną su ieškovu buvo nevisiškai atsiskaityta, atmestas ir reikalavimas dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už uždelsimo atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju laikotarpį.

III. Apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).Apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tačiau apeliacinės instancijos teismas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka turi teisę, jei, teismo nuomone, žodinis bylos nagrinėjimas, atsižvelgiant į bylos esmę, yra būtinas (CPK 321 straipsnis, 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinio skundo motyvus, atsiliepimo į jį argumentus, nenustatė išskirtinių aplinkybių, dėl kurių bylos apeliacinės instancijos teisme nebūtų galima išnagrinėti rašytinio proceso tvarka.Ginčas iškilo dėl vidutinio darbo užmokesčio dydžio skaičiavimo bei šiuo pagrindu priteistino apskaičiuoto žalos (negautų pajamų) atlyginimo, išeitinės išmokos DK 140 straipsnio 3 dalies pagrindu dydžio bei kompensacijos už nepanaudotas atostogas dydžio.Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad tarp šalių 2001 m. balandžio 25 d. buvo sudaryta darbo sutartis Nr. 672, pagal kurią ieškovas priimtas dirbti refrižeratorinių vagonų sekcijų ūkyje II-os pakopos refrižeratorinių vagonų sekcijos atsakinguoju mechaniku. Nuo 2015 m. sausio 1 d. ieškovui nustatyta 440 EUR mėnesinė alga, mokama kolektyvinėje sutartyje nustatyta tvarka. 2017 m. birželio 7 d. atsakovė nutraukė su ieškovu darbo sutartį pagal tuo metu galiojusio DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punktą, kai darbuotojas pagal medicinos ar Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos išvadą negali eiti šių pareigų ar dirbti šio darbo, išmokėjo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką (DK 140 straipsnio 3 dalis) bei kompensaciją už nepanaudotas atostogas.2015 m. spalio 10 d. darbe įvyko nelaimingas atsitikimas, kurio metu nukentėjo ieškovas. 2015 m. lapkričio 26 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus sprendimu Nr. 6-15-2241 ieškovui buvo paskirta 100 proc. kompensuojamojo jo darbo užmokesčio dydžio ligos pašalpa nuo 2015 m. spalio 10 d. iki 2016 m. kovo 15 d. Ieškovas kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministe­rijos Šiaulių skyriaus Darbo ginčų komisiją, prašydamas priteisti iš atsakovės 3 210,33 EUR (atskaičius mokesčius) žalos atlyginimą, taip pat prašė priteisti ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas, motyvuodamas tuo, kad ieškovui mokėta ligos pašalpa buvo proporcingai nepalyginamai mažesnė nei ligos pašalpa, kuri jam būtų buvusi mokama, jeigu jos dydis būtų buvęs apskaičiuotas atsižvelgiant į vidutinį ieškovo darbo užmo­kestį.Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių skyriaus Darbo ginčų komisija 2017 m. birželio 29 d. sprendimu Nr. DGKS-3212 tenkino ieškovo prašymą iš dalies, priteisė ieškovui iš atsakovės 2 556,71 EUR (atskaičius mokesčius) žalos atlyginimą (negautas pajamas), kitą prašymo dalį dėl žalos atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidų atmetė. Skundžiamu sprendimu teismas ieškovo reikalavimus priteisti 707,15 EUR (atskaičius mokesčius) žalos atlyginimą (negautas pajamas), 1 165,16 EUR (neatskaičius mokesčių) neišmokėtą išeitinės išmokos dalį, 473,76 EUR (neatskaičius mokesčių) neišmokėtos kompensacijos už nepanaudotas atostogas dalį, vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laikotarpį, bylinėjimosi išlaidas atmetė.

Dėl Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių skyriaus Darbo ginčų komisijos (toliau – Komisija) 2017 m. birželio 29 d. sprendimo dėl žalos atlyginimo priteisimo

Komisija 2017 m. birželio 29 d. sprendimu Nr. DGKS-3212 tenkino ieškovo prašymą iš dalies, priteisė ieškovui iš atsakovės 2 556,71 EUR (atskaičius mokesčius) žalos atlyginimą (negautas pajamas), kitą prašymo dalį dėl žalos atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidų atmetė.Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas ieškovo reikalavimą dėl žalos atlyginimo priteisimo atmetė. Apeliaciniame skunde ieškovas teigia, jog ginčas iš esmės kyla tik dėl ieškovo vidutinio darbo užmokesčio dydžio, tačiau pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir neapskaičiavo tikslaus ieškovo vidutinio darbo užmokesčio dydžio nedarbingumo laikotarpiu bei nepagrįstai apskaičiuodamas ieškovo vidutinį darbo užmokestį taikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 „Dėl darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo (2014 m. lapkričio 19 d. Nr. 1288 redakcija) 7.9 punktą, kadangi ieškovo vidutinis darbo užmokestis turėjo būti apskaičiuojamas taikant 7.3 punktą. Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu.Vidutinis darbo užmokestis darbuotojams garantuojamas įstatymų, kolektyvinių arba darbo sutarčių nustatytais atvejais ir yra apskaičiuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka (DK 204 straipsnio 1 dalis). Vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarka reglamentuojama Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtintame Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos apraše (toliau – Aprašas). Vadovaujantis minėto Aprašo nuostatomis, vidutinis darbo dienos užmokestis apskaičiuojamas taip: skaičiuojamojo laikotarpio darbo užmokestis dalijamas iš faktiškai dirbtų per tą laikotarpį dienų skaičiaus (įskaitant dirbtas poilsio ir švenčių dienas); vidutinis darbo valandos užmokestis apskaičiuojamas taip: skaičiuojamojo laikotarpio darbo užmokestis dalijamas iš faktiškai dirbtų per tą laikotarpį valandų skaičiaus (įskaitant viršvalandžius); skaičiuojamasis laikotarpis yra 3 paskutiniai kalendoriniai mėnesiai, einantys prieš tą mėnesį, už kurį (ar jo dalį) mokamas vidutinis darbo užmokestis. Darbuotojo vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas iš skaičiuojamojo laikotarpio užmokesčio, apskaičiuoto už atliktą darbą ar dirbtą laiką (jeigu teisės aktuose nenumatyta kitaip), įskaitant visas darbo apmokėjimo rūšis, nurodytas Aprašo 4.1–4.4 papunkčiuose, ir mėnesines premijas (Aprašo 7.1, 7.2, 7.3 punktai).Pažymėtina, jog ieškinyje ieškovas teigė, jog Komisija, skaičiuodama ieškovo vidutinio darbo užmokesčio dydį, formaliai taikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 „Dėl darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo 7.1 punktą, kuriame nustatyta, jog apskaičiuojant darbuotojo vidutinį darbo užmokestį, skaičiuojamasis laikotarpis yra 3 paskutiniai kalendoriniai mėnesiai, einantys prieš mėnesį, už kurį (ar jo dalį) mokamas vidutinis darbo užmokestis, šiuo atveju 2015 m. liepos–rugsėjo mėn. Ieškovo teigimu, skaičiuojant ieškovo vidutinį darbo užmokestį, reikėtų remtis ieškovo darbo užmokesčiu, buvusiu laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio mėnesio iki 2015 sausio mėnesio, kadangi ieškovas visus šiuos mėnesius dirbo. Patikslintame ieškinyje ieškovas savo poziciją pakeitė, argumentų, jog Komisija apskaičiuodama ieškovo vidutinį darbo užmokestį skaičiuojamuoju laikotarpiu turėjo laikyti ne paskutinius tris mėnesius, tai yra 2015 m. liepos–rugsėjo mėnesius, nebenurodė. Taigi, darytina išvada, kad ginčo dėl to, jog apskaičiuojant ieškovo vidutinį darbo užmokestį, atsižvelgiant į tai, jog nelaimingas atsitikimas darbe įvyko 2015 m. spalio 10 d., skaičiuojamuoju laikotarpiu turėjo būti laikomas 2015 m. liepos–rugsėjo mėnesių laikotarpis, kaip tai numato Aprašo 7.1 punktas, byloje nebėra. Iš byloje esančių įrodymų matyti, jog Komisija iš byloje pateiktų įrodymų nustatė faktines aplinkybes, kad minėtu laikotarpiu ieškovui iš viso priskaičiuota 573,30 EUR darbo užmokesčio bei 231 EUR kintamoji atlyginimo dalis, ieškovas iš viso dirbo 168 valandas. Ieškovas patikslintame ieškinyje bei apeliaciniame skunde sutinka su tokiomis Komisijos apskaičiuotomis sumomis. Atsakovė taip pat neginčija už minėtą laikotarpį ieškovui priskaitytos 573,30 EUR sumos ir sutinka su 168 dirbtomis valandomis, tačiau nesutinka, jog skaičiuojant vidutinį ieškovo atlyginimą būtų įtraukta 231 EUR dydžio kintamoji atlyginimo dalis. Tačiau pažymėtina, jog atsakovė Komisijos sprendimo neginčijo, jį įvykdė, ieškovas pripažįsta, jog atsakovė sprendimą įvykdė, taigi, darytina išvada, jog atsakovė sutiko, jog apskaičiuojant ieškovo vidutinio atlyginimo dydį, įskaičiuojama 231 EUR ieškovo kintamojo atlyginimo dalis. Be to, minėto Aprašo 7.1 punkte numatyta, jog darbuotojo vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas iš skaičiuojamojo laikotarpio užmokesčio, apskaičiuoto už atliktą darbą ar dirbtą laiką (jeigu teisės aktuose nenumatyta kitaip), įskaitant visas darbo apmokėjimo rūšis, nurodytas Aprašo 4.1–4.4 papunkčiuose, ir mėnesines premijas. Ieškovui 231 EUR kintamoji atlyginimo dalis priskaičiuota už rugsėjo mėnesį, todėl nepriklausomai nuo to, kad ji sumokėta ieškovui spalio mėnesį, įskaičiuotina į laikotarpį, kuris laikomas skaičiuojamuoju, apskaičiuojant vidutinį mėnesinį atlyginimą. Nors atsakovė ir pati nurodo, tą pažymi ieškovas, kad turi būti įtraukta ir vienkartinė 135,58 EUR išmoka, tačiau ieškovo skunde pateikiamas apskaičiuotas 2015 m. spalio mėn. jo vienos valandos darbo užmokestis yra nepagrįstas ir neatitinkantis Aprašo reikalavimų. Minėta 135,58 EUR išmoka negali būti sumuojama su bendra suma, ieškovas, ją padalijęs iš dirbtų valandų, gauna klaidingą vienos valandos darbo užmokestį. Atsakovė teisingai įskaičiavo išmokos dalį, kuri sudaro 135,58 EUR, pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 650 „Dėl darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos“ (galiojusi redakcija) 6.6 punktą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovo teiginiai, jog ieškovo vienos valandos vidutinis darbo užmokestis turėtų būti skaičiuojamas pagal kitokią tvarką, yra nepagrįsti. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo motyvai dėl Komisijos vidutinio darbo užmokesčio nustatymo / apskaičiavimo yra teisingi ir pagrįsti, Apeliaciniame skunde ieškovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apskaičiuodamas ieškovo vidutinį darbo užmokestį taikė Aprašo 7.9 punktą ir dėl to neteisingai apskaičiavo ieškovui priklausančios išeitinės išmokos ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas dydį. Kaip jau minėta, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad 2017 m. birželio 7 d. atsakovė nutraukė su ieškovu darbo sutartį pagal tuo metu galiojusio DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punktą, kai darbuotojas pagal medicinos ar Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išvadą negali eiti šių pareigų ar dirbti šio darbo.DK 140 straipsnio 3 dalis reglamentuoja, kad nutraukus darbo sutartį kitais šiame skirsnyje (išskyrus DK 125 ir 126 straipsniuose bei 127 straipsnio 1 dalyje nustatytus atvejus) ir kituose įstatymuose nustatytais atvejais, kai nėra darbuotojo kaltės, jam išmokama jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, jeigu įstatymai ar kolektyvinės sutartys nenustato kitaip. Darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu DK ar kitais įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka (DK 141 straipsnio 1 dalis). Ginčo nėra, jog atsakovė atleisdama ieškovą iš darbo turėjo pareigą išmokėti ieškovui dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką bei kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Ieškovo teigimu, apskaičiuojant išeitinės išmokos dydį bei kompensaciją už nepanaudotas atostogas, taikytas netinkamai apskaičiuotas ieškovo vidutinio darbo užmokesčio dydis. Ieškovo vertinimu, atleidimo momentu ieškovo vidutinis darbo užmokestis turėjo būti nustatomas pagal prieš tai ėjusius tris mėnesius – 2016 m. gruodžio mėn., 2017 m. sausio mėn. ir vasario mėn., nes šiais mėnesiais ieškovas faktiškai dirbo.Teisėjų kolegija, įvertinusi apelianto ir atsakovės argumentus, pateiktus šiuo klausimu, mano, kad apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai dėl šio reikalavimo (išeitinės išmokos ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas dydžio nustatymo) nurodė, kad ieškovo vidutinis darbo užmokestis turėjo būti nustatomas taikant Aprašo 7.9 p., yra nepagrįsti dėl toliau pateikiamų argumentų ir motyvų.Atsakovė, skaičiuodama ieškovo išeitinę išmoką ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas, vadovavosi Aprašo reikalavimais. Apskaičiuojant ieškovo vidutinio darbo užmokestį išeitinei išmokai apskaičiuoti buvo taikytas Aprašo 7.9 punktas, kolegija su tuo sutinka. Aprašo 7.9 punktas numato, kad „jeigu darbuotojas skaičiuojamuoju laikotarpiu dėl pateisinamos priežasties nedirbo ir negavo įmonėje darbo užmokesčio, iš kurio pagal aprašą turi būti apskaičiuojamas vidutinis darbo dienos (valandos) užmokestis, jis nustatomas iš skaičiuojamuoju laikotarpiu darbuotojui darbo sutartyje nustatytų darbo užmokesčio dydžių arba valandinio (dieninio) tarifinio atlygio, pagal kurį apmokama už pagamintą produkciją pagal išdirbio normas, <...>, juos dalijant iš darbo dienų (valandų) skaičiaus pagal darbuotojo darbo (pamainos) grafiką skaičiuojamuoju laikotarpiu“. Vadovaujantis Aprašo 7.9 p., apskaičiuotas ieškovo vienos valandos vidutinis darbo užmokestis atleidimo momentu buvo 2,60 EUR (455 EUR – ieškovo darbo užmokestis pagal darbo sutartį, 175 val. – 2017 m. birželio mėn. darbo valandų norma. 455/175 = 2,60 EUR vienos valandos vidutinis darbo užmokestis). 2017 m. taikomas darbo valandų skaičius, esant 5 (penkių) darbo dienų savaitei – 167,5 darbo valandos per mėnesį. Dėl to sutiktina su atsakove, kad ieškovui išeitinė išmoka (2 mėn. vidutinis darbo užmokestis) buvo apskaičiuota 167,5 x 2,60 x 2 = 871 EUR (neatskaičius mokesčių). Už nepanaudotas kasmetines atostogas ieškovui buvo apskaičiuota 579,02 EUR (neatskaičius mokesčių). Nuo minėtų sumų atskaičius visus privalomus mokesčius, likusi suma iki jo atleidimo buvo pervesta ieškovui į jo asmeninę sąskaitą banke. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad atsakovė su ieškovu yra visiškai atsiskaičiusi, ieškovo reikalavimas priteisti jam atleidimo metu neišmokėtas sumas yra nepagrįstas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai šio reikalavimo netenkino. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad kiti apelianto teiginiai neturi teisinės reikšmės, todėl kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

29. Atsižvelgdama į anksčiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija mano, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė materialiosios ir procesinės teisės normas, nukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo procesinį sprendimą, konstatuoja, kad jį panaikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas ((duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė, net neanalizavo, ar Komisija pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą priteisti ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas iš atsakovės. Pirmiausia pastebėtina, kad Komisijos sprendimo priėmimo metu galiojusioje DK redakcijoje Komisijai pagal kompetenciją nebuvo numatyta nagrinėti bylinėjimosi išlaidų atlygintinumo klausimą. DK 294 straipsnio 3 d. buvo numatyta, jog Komisijos sprendimą sudaro įvadinė, aprašomoji, motyvacinė ir rezoliucinė dalys. Sprendime nurodoma jo priėmimo laikas ir vieta, darbo ginčų komisijos nariai, ieškovas, atsakovas, individualaus darbo ginčo dalykas, šalių reikalavimai, nustatytos aplinkybės, įrodymai, išvada prašymą patenkinti (visiškai ar iš dalies) ar atmesti, sprendimo apskundimo terminai ir tvarka. Kitas aspektas tas, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą reglamentuoja CPK. Pažymėtina, kad civilinių bylų procesas vyksta pagal bylos nagrinėjimo, atskirų procesinių veiksmų atlikimo arba teismo sprendimo vykdymo metu galiojančius civilinio proceso įstatymus (CPK 3 straipsnio 8 dalis). Dėl to akcentuotina, kad šiuo metu galiojančiame DK jau yra aiškiai įtvirtinta, kad Darbo ginčų komisijoje darbo ginčai dėl teisės nagrinėjami nemokamai ir ginčo šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (CPK 217 straipsnio 3 d.). Taigi, Komisija, priimdama sprendimą, pagrįstai konstatavo, kad Komisijai pagal kompetenciją nepriskirtini ginčai dėl bylinėjimosi išlaidų. Nors pirmosios instancijos teismas plačiau apie tai nepasisakė, tačiau pagrįstai išsprendė bylinėjimosi išlaidų klausimą ieškovui, kaip pralaimėjusiai bylos šaliai, jų nepriteisdamas (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325?330 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų (Klaipėdos miesto apylinkės teismo) 2017 m. spalio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.