Kauno apygardos teismo nutartis

V. D. pagal LR BK 138 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2014 m. balandžio 14 d., apie 1.30 val., vykdamas automobiliu „Ford Transit“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Vokietijos teritorijoje, tiksliau nenustatytoje vietoje, tyčia kumščiu sudavė M. P. vieną smūgį į kairį smilkinį, o pastarajam užsidengus galvą rankomis, kumščiais sudavė ne mažiau šešių smūgių į galvą ir kaklą, tuo padarė dešinės plaštakos III-o piršto vidurinio pirštakaulio lūžį su jo panirimu, kas sukėlė M. P. nesunkų sveikatos sutrikdymą.Nuteistasis V. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 14 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui arba priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, kadangi bylos perdavimo nagrinėti teisiamajame posėdyje metu akivaizdžiai neteisingai nurodė veiką, kurios padarymu jis buvo kaltinamas, ir tą nusikalstamą veiką numatantį baudžiamąjį įstatymą. Šioje nutartyje, taip pat pranešime kaltinamajam buvo nurodyta, kad V. D. yra kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir LR BK 178 straipsnio 1 dalyje, nors byla teismui buvo perduota dėl LR BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo. Nuteistasis mano, kad tokiu būdu teisėjas, gavęs teismui perduotą baudžiamąją bylą, jau turėjo išankstinę nuomonę ir tai patvirtina vėlesnį teismo šališkumą.Nuteistasis skunde taip pat nurodo, kad apkaltinamasis nuosprendis priimtas nepagrįstai, remiantis vien tik nukentėjusiojo M. P. parodymais ir jo paties pateiktais medicininiais išrašais, nors nukentėjusiojo parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjime teisme buvo prieštaringi ir nenuoseklūs. M. P. negalėjo tiksliai nurodyti, kiek vis dėlto smūgių buvo suduota – savo pradiniame 2014 m. gegužės 7 d. pareiškime nurodė apie 10 smūgių, 2014 m. gegužės 29 d. pirminėje apklausoje ir vėliau teigė, kad ne mažiau 6 smūgių. Be to, nukentėjusiojo nurodytos faktinės įvykio aplinkybės yra paneigtos kitų kartu važiavusių ir byloje liudijusių asmenų. Liudytojas O. T. paneigė M. P. teiginius, kad konfliktas prasidėjo nuo V. D. suduoto smūgio į veidą O. T.. Liudytojas M. J. paneigė nukentėjusiojo teiginius, kad jis V. D. atitraukė nuo nukentėjusiojo. Niekas iš automobiliu važiavusių asmenų nepatvirtino matę V. D. suduodant bent vieną smūgį nukentėjusiajam ar kad reikėjo jį raminti. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad, nors M. P. teisme duoti paaiškinimai skiriasi nuo ikiteisminio tyrimo metu duotų paaiškinimų, bet savo esme jie tapatūs, vienas kitą papildantys, paaiškinantys, yra aiškiai nepagrįsta.Nuteistasis teigia, kad byloje taip pat nustatyta, jog iš septynių automobiliu važiavusių asmenų, keturi – nukentėjusysis, nuteistasis, O. T. ir M. J. jau išvažiuojant iš Lietuvos teritorijos bei važiuojant per visą Lenkijos teritoriją vartojo alkoholinius gėrimus. Akivaizdu, kad dėl kelionės metu išgerto alkoholio kiekio jie objektyviai negalėjo prisiminti visų įvykio detalių, nurodyti tikslių įvykio aplinkybių, todėl jų parodymai negali būti vertinami kaip neginčijami ir patvirtinantys V. D. kaltę, tuo labiau, kad be M. P., nei vienas iš šių asmenų nenurodė, jog būtų matęs V. D. suduodant nukentėjusiajam kokius nors smūgius. Iš likusių trijų asmenų, kurie buvo automobilyje visos kelionės metu ir kurie nevartojo alkoholio, byloje pavyko nustatyti tik du – tai vairuotojas G. Z. bei keleivis J. J.. Būtent šių alkoholio nevartojusių ir nemiegojusių asmenų parodymai, nuteistojo nuomone, yra reikšmingi šiai bylai. G. Z. paaiškino, kad nakties metu važiuojant Vokietijos teritorijoje, M. P. ir V. D. pradėjo ginčytis, tarp jų prasidėjo konfliktas, todėl jis paprašė baigti vartoti alkoholinius gėrimus ir išjungė šviesą. Po 2-3 min. išgirdo triukšmą ir atsisukęs pamatė, kad vyrai grumiasi sėdėdami, buvo įsikibę vienas kitam į atlapus. Teisminio nagrinėjimo metu šis liudytojas patikslino savo parodymus ir nurodė, kad kalbėdamas apie „vyrų įsikibimą vienas kitam į atlapus” jis turėjo omenyje ne fizinį kontaktą, bet žodinį, tai yra apsižodžiavimą pakeltu balsu. Liudytojas J. J. taip pat paaiškino, kad tarp M. P. ir V. D. buvo tik žodinis konfliktas. Todėl akivaizdu, kad jeigu V. D. būtų sudavęs nukentėjusiam ne mažiau 6 smūgius į galvos sritį, šalia esantis J. J. būtų tai matęs ir užfiksavęs, nes keleiviniame mikroautobuse greta besigrūmusių dviejų suaugusių vyrų to nepastebėti yra objektyviai neįmanoma. Kadangi liudytojas J. J. tiek su nukentėjusiuoju, tiek su nuteistuoju susipažino tik kelionės metu, abejoti šio liudytojo parodymais teismas neturėjo jokių priežasčių. Tačiau pirmosios instancijos teismas nenurodė, kodėl atmeta minėto liudytojo parodymus arba kodėl juos vertina kritiškai, dėl jų nuosprendyje iš viso nėra pasisakyta. Nuteistasis mano, kad M. P. piršto sužalojimą patyrė kelionės metu, tačiau, kaip patvirtina byloje surinkti duomenys, kelionės metu nukentėjusysis vartojo didelį kiekį alkoholį ir tokį sužalojimą galėjo patirti bet kokiu kitu būdu – įkišęs pirštą tarp automobilio sėdynių, privėrus automobilio durelėms ir pan., ir to galėjo neatsiminti. Be to, pažymi, kad nukentėjusysis savo elgesiu provokavo V. D., todėl kai nukentėjusiajam nepavyko apkaltinti jo asmens dokumentų bei pinigų vagyste, kitos dienos ryte ištinusio piršto sužalojimą jis priskyrė asmeniui, su kuriuo visos kelionės metu konfliktavo.Nukentėjusysis M. P. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 14 d. nuosprendį ir iš V. D. jam priteisti 28 963 Eur neturtinei žalai ir 3 432,28 Eur turtinei žalai atlyginti.Nukentėjusiojo nuomone, teismo išvada, kad prašomų atlyginti negautų pajamų dydis neįrodytas ir nėra neginčytinų įrodymų, kad nuteistasis galėjo gauti būtent tokias pajamas, nes pateikta Metinė pajamų deklaracija yra bendro pobūdžio, yra visiškai nepagrįsta. Pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio, kad paskaičiuotos negautos pajamos buvo vidutinės galimos gautos pajamos per 1 dieną (146,76 Lt). Pažymi, kad advokatų (advokatų padėjėjų) vienintelis pajamų šaltinis yra susijęs su profesine veikla, tai yra teikiamomis teisinėmis paslaugomis, o Metinė pajamų deklaracija yra pagrindinis oficialus dokumentas, patvirtinantis gautų pajamų dydį. Vykdant individualią profesinę veiklą honorarų dydžiai yra skirtingi, todėl ir buvo vadovautasi Metine pajamų deklaracija, kaip vieninteliu pajamų apskaičiavimo šaltiniu, nustatant 1 dienos vidutinį darbo užmokestį. Nukentėjusiajam taip pat nėra aišku, kodėl pirmosios instancijos teismas nepriteisė jo patirtų kelionės išlaidų. Visos kelionės į apklausas, akistatas, teismo posėdžius yra užfiksuotos protokoluose (yra nurodoma data ir laikas), šios datos atitinka teismui pateiktuose kvituose už kurą nurodyta datas. Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su nukentėjusiajam iš V. D. priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu. Teismas nemotyvavo, kuo pasireiškė nukentėjusiojo provokuojantis elgesys, turėjęs įtakos nusikaltimo padarymui. M. P. teigia, kad nagrinėjamoje byloje ypatingų provokuojančių veiksmų iš jo pusės nuteistojo atžvilgiu nenustatyta. V. D. sužalojo jį tyčia, šio nusikaltimo padarymo nepripažino ir jo neatsiprašė, todėl civilinis ieškinys turėjo būti patenkintas visiškai. Skunde taip pat pažymima, kad vienas pagrindinių kriterijų, nustatant neturtinės žalos dydį, yra jos sukeltos pasekmės, kurios vertinamos, atsižvelgiant į asmens patirtų moralinių praradimų dydį, jų įtaką žmogaus gyvenimo kokybei, darbinei veiklai, šeiminiam gyvenimui. Jeigu fiziniai ar psichiniai pakenkimai yra ilgalaikiai arba tokio pobūdžio, kad iš karto negali būti pašalintos jų pasekmės, o pasekmių šalinimas susijęs su įvairių fizinės ar psichinės sveikatos grąžinimo metodų taikymu, tai be išgyvenimų dėl sužalojimo fakto prie neturtinės žalos priskiriamas ir susirūpinimas būsimomis pasekmėmis. Šiuo atveju piršto sulaužymas labai stipriai paveikė nukentėjusiojo gyvenimą, kadangi buvo padarytos dvi operacijos, po kurių jį lydėjo stiprūs skausmai, besitęsiantys iki šiol. Pirštas per sąnarį yra visiškai nelankstus, gydytojas prognozuoja, kad ateityje liks ribotas piršto sulenkimas ir nepilnas ištiesimas. Dėl sulaužyto dešinės plaštakos pagrindinio piršto jis ateityje negalės gyventi pilnaverčio gyvenimo – sportuoti (sulenkti kumščio), dešine ranka kelti sunkių daiktų, pilnaverčiai pailsėti (slidinėti kalnuose, plaukioti burlente ir t. t). Be to, nukentėjusysis nurodo, kad jis negali pilnavertiškai atlikti ir savo darbinių funkcijų – rašyti tiek tušinuku, tiek kompiuteriu, ir estetinis dešinės rankos vaizdas, atsižvelgiant į jo profesiją, yra nekoks. Dėl dešinės rankos III-o piršto nelankstumo nukentėjusysis nuolat jaučia nepatogumus bendraudamas su aplinkiniais bei darbo aplinkoje.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė, nukentėjusysis ir jo atstovas prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti. Nukentėjusysis ir jo atstovas prašė nukentėjusiojo apeliacinį skundą tenkinti. Nuteistasis ir jo gynėjas prašė nukentėjusiojo apeliacinį skundą atmesti. Prokurorė prašė nukentėjusiojo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Nuteistojo V. D. apeliacinis skundas atmetamas. Nukentėjusiojo M. P. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – LR BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes ir motyvuotai, remdamasis teisme ištirtais bei nuosprendyje aptartais įrodymais, pagrįstai pripažino V. D. kaltu padarius LR BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Teismo padarytos išvados visiškai atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas ir bausmė nuteistajam pritaikyti tinkamai.Apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, kurio pagrindu buvo daromos išvados dėl V. D. kaltės nesunkiai sutrikdžius nukentėjusiojo M. P. sveikatą. Skunde teigiama, kad apkaltinamąjį nuosprendį teismas grindė vien tik prieštaringais ir nenuosekliais nukentėjusiojo parodymais. Tačiau pažymėtina, jog pagal LR BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis LR BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra ta, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir tik teismas sprendžia dėl duomenų įrodomosios vertės, jų pakankamumo pripažįstant asmenį kaltu ar jį išteisinant, todėl vien tai, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su apelianto subjektyviu įrodymų vertinimu, nepatvirtina, jog nuosprendis yra neteisėtas ar nepagrįstas.Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (LR BK 2 straipsnio 4 dalis). Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Bet kokiu atveju įrodymai, kuriais grindžiama kaltininko kaltė, turi sudaryti vieningą, vieni kitus atitinkančių ir papildančių įrodymų visumą, iš jų analizės nuosprendyje logiškai ir įtikinamai turi išplaukti nuteistojo kaltę ar kitas svarbias bylos aplinkybes patvirtinančios išvados.Šioje baudžiamojoje byloje V. D. pagal LR BK 138 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad tyčia kumščiu sudavė M. P. vieną smūgį į kairį smilkinį, o pastarajam užsidengus galvą rankomis, kumščiais sudavė ne mažiau šešių smūgių į galvą ir kaklą, tuo padarė dešinės plaštakos III-o piršto vidurinio pirštakaulio lūžį su jo panirimu, tai sukėlė M. P. nesunkų sveikatos sutrikdymą.Apeliaciniame skunde iš esmės ginčijamas pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas, kurio pagrindu buvo daromos išvados dėl V. D. kaltės nesunkiai sutrikdžius nukentėjusiojo M. P. sveikatą. Skunde teigiama, kad apkaltinamąjį nuosprendį teismas grindė vien tik prieštaringais ir nenuosekliais nukentėjusiojo parodymais, tačiau teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinius skundus ir baudžiamosios bylos medžiagą, įvertinusi pirmą kartą apeliacinės instancijos teisme nagrinėjant bylą apeliacine tvarka apklaustų nukentėjusiojo M. P. ir liudytojo J. J. parodymus, su šiais skundo argumentais nesutinka. Nukentėjusiojo M. P. parodymai neabejotinai yra vieni iš įrodymų, kuriais įrodyta apelianto kaltė padarius nusikalstamą veiką, tačiau tai nėra vieninteliai įrodymai, patvirtinantys V. D. inkriminuotos nusikalstamos veikos įvykdymą.Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nukentėjusiojo M. P. parodymai dėl esminių bylos aplinkybių, turinčių reikšmės V. D. inkriminuotos nusikalstamos veikos faktui nustatyti – jam suduotų smūgių, jų sudavimo mechanizmo, lokalizacijos, viso proceso metu buvo nuoseklūs. Nukentėjusiojo parodymuose buvę netikslumai dėl to, kurie asmenys vartojo alkoholį, kad nuteistasis smūgį iš pradžių sudavė O. T., kad autobusiuke konflikto metu degė šviesa, nesukelia pagrįstų abejonių jo parodymų patikimumu dėl paties fakto, kadangi tokios aplinkybės, kaip šviesa įvykio metu ar asmenys, prieš įvykį vartoję alkoholį, pačiam nukentėjusiajam buvus neblaiviam galėjo neįsiminti ar įsiminti netiksliai. Negana to, liudytojas G. Z., kuris vairavo autobusiuką, teismo posėdžio metu patvirtino, jog automobilyje šviesa degė ne visą laiką. Liudytojas G. Z. taip pat patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie tai, kad apie 1.30 val. jis išjungė šviesą, tačiau V. D. ir M. P. primygtinai prašant, jis šviesą automobilyje įjungė (1 t., b. l. 44, 45). Aplinkybė, kad automobilyje šviesa tai nedegė, tai vėl degė, suteikia pagrindo manyti, kad nukentėjusiajam, ypač buvusiam neblaiviam, galėjo būti sunku prisiminti šį faktą, kai jam buvo suduodami smūgiai. Tai, kad nukentėjusysis pirmosios apklausos metu, apklausiamas kaip liudytojas, nurodė, jog jam buvo suduota maždaug 10 smūgių, iš esmės neprieštarauja vėlesniems jo parodymams, kad V. D. jam sudavė ne mažiau 6 smūgius ir apeliacinės instancijos teisme nurodytoms aplinkybėms, kad jam buvo suduota 6-10 smūgių. Be to, byloje neabejotinai nustatyta, kad V. D. visus smūgius sudavė per gana trumpą laiko tarpą (nukentėjusysis nurodė, kad V. D. jį pradėjo daužyti „kaip obuolį“), todėl nukentėjusysis ir negalėjo objektyviai pasakyti tikslaus smūgių skaičiaus – natūralu, kad tuo metu jam rūpėjo kaip apsisaugoti nuo smūgių, o ne juos skaičiuoti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skunde nurodytos aplinkybės dėl parodymų prieštaravimo nėra pagrindas laikyti nukentėjusiojo parodymus nenuosekliais, nes sprendžiant dėl tokių duomenų patikimumo ir nuoseklumo, vertinamos ne atskiros vienos ar kitos apklausos metu nurodytos aplinkybės (kaip išskiriama skunde), tačiau jų visuma.Nuteistasis V. D. teismo posėdžio metu nurodė, kad M. P. apkaltino jį piniginės vagyste, dėl to buvo patikrinti jo krepšiai, vėliau jį apkaltino apvogus nukentėjusiojo namus, turėjus santykių su nukentėjusiojo žmona, dėl ko tarp jų ir prasidėjo konfliktas. Tačiau tokių konflikto aplinkybių nepatvirtino nei nukentėjusysis, nei įvykio vietoje buvę liudytojai. Liudytojas O. T. teismo posėdžio metu nurodė, kad M. P. dėl dingusių pinigų kaltino kelis asmenis, tačiau tuo momentu konfliktas nekilo. Liudytojas M. J. teismo posėdžio metu nurodė, kad dėl dingusių pinigų niekas asmeniškai nebuvo kaltinamas. Liudytojas G. Z. ikiteisminio tyrimo metu nurodė negirdėjęs, kad M. P. skųstųsi ar ieškotų savo asmens dokumentų ir pinigų (1 t., b. l. 44, 45), šiuos parodymus jis patvirtino teisme. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nuteistojo V. D. nurodoma versija dėl konflikto priežasties nėra įrodyta, todėl laikytina tik jo paties prielaida, kuria siekiama išvengti savo atžvilgiu baudžiamosios atsakomybės ir perkelti konflikto sukėlimo priežastis nukentėjusiajam M. P..Apeliaciniame skunde nurodoma, kad liudytojas O. T. paneigė M. P. teiginius, jog konfliktas prasidėjo nuo V. D. suduoto smūgio į veidą O. T.. Kaip matyti iš bylos duomenų, šią aplinkybę vėliau paneigė ir pats nukentėjusysis, nurodęs, jog tuo metu parodymus davė taip, kaip atsiminė. Tačiau aukštesniojo teismo nuomone, ši ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiojo nurodoma aplinkybė, kuri, kaip paaiškėjo vėliau ikiteisminio tyrimo metu, nebuvo teisinga, neturi esminės reikšmės nagrinėjant bylą dėl V. D. inkriminuojamos nusikalstamos veikos. Kaip paaiškėjo bylos nagrinėjimo metu, konfliktas tarp nuteistojo V. D. ir nukentėjusiojo M. P. kilo tuomet, kai jie suvartojo didelį kiekį alkoholio ir pradėjo kalbėti apie kovos sportą, susiginčijo dėl nereikšmingų aplinkybių, po to V. D. sudavė smūgius ne liudytojui O. T., o nukentėjusiajam M. P., jį sužalojo, dėl to ši baudžiamoji byla ir buvo perduota teismui. Aplinkybė, kad nukentėjusysis neteisingai nurodė, jog V. D. iš pradžių sudavė liudytojui O. T., iš esmės nekelia abejonių nukentėjusiojo parodymų tikrumu.Aukštesniajam teismui kelia abejonių liudytojo G. Z. parodymai dėl skambinimo nuteistojo V. D. tėvui G. D.. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas G. Z., įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, paaiškino, kad kylant įtampai tarp M. P. ir V. D., pakilus jų balso tonui, paprašė jų baigti vartoti alkoholį ir išjungė šviesą. Išgirdęs triukšmą ir atsisukęs pamatė, kad M. P. ir V. D. grumiasi sėdėdami, įsikibę vienas kitam į atlapus, todėl pradėjo juos drausminti, šaukti, kad vyrai baigtų (1 t., b. l. 44, 45). Teisiamojo posėdžio metu liudytojas G. Z. paaiškino, kad mušantis nuteistojo su nukentėjusiuoju nematė, įsikibus į atlapus galima ir pasibučiuoti, tačiau skambino G. D., kadangi skambina tuomet, kai žmonės peržengia visas ribas, ir prašo, kad padėtų stabilizuoti situaciją. Iš šių liudytojo parodymų galima daryti išvadą, jog konfliktas tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo buvo akivaizdus, vyko grumtynės. Aukštesnysis teismas sprendžia, kad liudytojo parodymai apie tai, kaip jis negali pasakyti dėl muštynių, kad mušantis nuteistojo ir nukentėjusiojo nematė, neatvaizduoja realios situacijos, tuo liudytojas galimai siekia sušvelninti nuteistojo V. D. veiksmus ir padėti jam išvengti baudžiamosios atsakomybės ar ją sušvelninti. Liudytojas G. D. teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad liudytojas G. Z. jam skambino turėdamas tikslą paprašyti, kad jis apramintų sūnų V. D. ir įtikintų jį būti apieškomam dėl galimai padarytos vagystės. Tačiau tokių aplinkybių nenurodė nei pats G. Z., kuris ir skambino G. D., nei kiti įvykio metu buvę asmenys. Vienintelis nukentėjusysis M. P. nurodė, kad autobusiuko vairuotojas G. Z. skambino V. D. tėvui ir paprašė, kad jis apramintų sūnų, šie telefonu pasikalbėjo ir V. D. apsiramino (1 t., b. l. 12, 13), šias aplinkybes jis patvirtino ir apklausiamas teisme. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog nukentėjusiojo parodymai dėl skambinimo G. D. atitinka jo pateikiamą įvykių eigos versiją, laikytini logiškais ir nuosekliais, todėl objektyviai patikimais. Priešingai – liudytojų G. Z. ir G. D. parodymais dėl šios aplinkybės teismas nesivadovauja, kadangi jie yra akivaizdžiai nelogiški ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių.Nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes, kad kelionės į Olandiją metu tarp jo ir nuteistojo V. D. susiklostė priešiški santykiai, jie ginčijosi dėl aplinkybių, susijusių su tuo, kokiu sportu V. D. užsiima, kokius asmenis pažįsta ir pan., taip pat tai, kad kelionės metu jie su kitais važiavusiais asmenimis (išskyrus vairuotoją G. Z. ir liudytoją J. J.) išgėrė didelį kiekį alkoholinių gėrimų, patvirtino visi be išimties kartu su jais buvęs asmenys (išskyrus J. J.). Nors nei vienas iš kartu buvusių asmenų nenurodė matę V. D. smūgiuojant M. P., tačiau šį faktą netiesiogiai patvirtina liudytojas M. J., kuris teigė nakties metu, gulėdamas ant sėdynių, girdėjęs, kad tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo kilo konfliktas, ir buvo smūgio garsas (trenksmas), o liudytojas G. Z. nurodė, kad nakties metu atsisukęs pamatė, kaip nukentėjusysis ir nuteistasis buvo „vienas kitam įsikibę į atlapus“.Aplinkybę, kad nukentėjusysis M. P. buvo sužalotas nuteistojo V. D., patvirtina ir netiesioginiai įrodymai – liudytojų parodymai apie pokalbius su nukentėjusiuoju kitą dieną po nagrinėjamo įvykio. Liudytojas M. J. ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, kad 2014 balandžio 14 d. atvykus į Olandiją, M. P. visiems vyrams parodė dešinę ranką, kuri buvo ištinusi, skundėsi, kad jį sumušė V. D., kad smūgiavo jam į galvą, o smūgio metu jam dengiantis galvą, buvo pataikyta į ranką. Nukentėjusysis taip pat nurodė, kad kreipsis į policiją, kadangi norėjo, jog įvykis būtų ištirtas oficialiai, ir kad taip ateityje nebepasikartotų (1 t., b. l. 33, 34), šias aplinkybes jis patvirtino ir teisminio bylos nagrinėjimo metu. Liudytojas G. Z. ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, kad atvykus į Olandiją, M. P. parodė, kad jam sužalota ranka, skundėsi rankos skausmais. Liudytojo G. Z. manymu, V. D. į nukentėjusiojo ranką žiūrėjo atsainiai, kiek suprato, neneigė ją sužalojęs. M. P. po ilgos, apie 20 minučių diskusijos apie sužalotą ranką, pasakius V. D., kad susitiks teisme, V. D. į tokį pasakymą sureagavo pašaipiai, įvykio nesureikšmino (1 t., b. l. 44, 45), šias aplinkybes jis patvirtino ir teisminio bylos nagrinėjimo metu. Pats nukentėjusysis nurodė analogiškas aplinkybes, taip pat paaiškino, kad nuteistasis jam pasakė „džiaukis, kad ne kaklą sulaužiau“. Šių nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų visuma aukštesniajam teismui leidžia daryti išvadą, jog nukentėjusysis M. P. iš tiesų buvo sužalotas nuteistojo V. D.. Be to, nukentėjusiojo M. P. nurodytas smūgių sudavimo aplinkybes, tai yra kokiu būdu buvo sužalotas dešinės rankos pirštas, patvirtina ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. G1446/14(01) ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. pG2841/14(02). Šiose išvadose M. P. ne tik konstatuotas dešinės plaštakos III-o piršto vidurinio pirštikaulio lūžis su jo panirimu, net ir konstatuota, kad šis sužalojimas galėjo būti padarytas užduotyje (kaltinime) nurodytomis aplinkybėmis, tai yra daiktui (daiktams) judant ir kontaktuojant su dešine plaštaka. Teismo medicinos specialistas (t. 1, b. l. 66) nustatė ir tai, kad toks sužalojimas nebūdingas griuvimui ir atsirėmimui į daiktą (daiktus) su dešine plaštaka ir/arba plaštakai judant ir kontaktuojant su daiktu (daiktais). Taigi šios išvados, pagal jose konstatuotą sužalojimo pobūdį, jau aptartų įrodymų kontekste visiškai patvirtina nukentėjusiojo nurodomas aplinkybes, kad pirštas jam buvo sužalotas tuo metu, kai jis rankomis dengėsi galvą nuo nuteistojo suduodamų smūgių, ir paneigia nuteistojo apeliaciniame skunde keliamas jokiais objektyviais duomenimis nepatvirtintas versijas, kad M. P. pirštą galėjo susižaloti ir kitomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, įkišęs tarp automobilio sėdynių ar privėręs automobilio durelėmis.Apeliaciniame skunde, vertinant įvykio aplinkybes, siūloma vadovautis liudytojo J. J. parodymais, kadangi, nuteistojo teigimu, šis liudytojas tiek su juo, tiek su nukentėjusiuoju, susipažino tik kelionės metu, todėl neturėjo jokio suinteresuotumo bylos baigtimi, be to, jis važiuodamas nevartojo alkoholinių gėrimų. Tačiau pažymėtina, kad liudytojas J. J. apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodė, jog pažįsta nukentėjusįjį, su kuriuo jį sieja nedraugiški santykiai dėl to, kad liudytojas anksčiau gyveno kartu su nukentėjusiojo buvusia sutuoktine. Šiame kontekste pažymėtina, kad J. J., duodamas parodymus apeliacinės instancijos teismo posėdyje, apie nuteistąjį atsiliepė švelniau (nurodė, kad jis nekalbėjo apie bušido sportą, kad išgėrė tik kelis stikliukus alkoholinių gėrimų, kad nenaudojo smurto) nei apie nukentėjusįjį, kuris neva visus kartu važiavusius asmenis kaltino pinigų ir dokumentų vagyste, kalbėjo nesąmones ir pan. Tokie liudytojo parodymai dėl nuteistojo ir nukentėjusiojo elgesio nesutampa su kitų asmenų nurodytomis įvykio aplinkybėmis ir kelia abejonių jų tikrumu. Dėl šių priežasčių teismas nelaiko J. J., nurodžiusio, kad V. D. nesudavė smūgių, parodymų pakankamais paneigti byloje ištirtais ir aptartais įrodymais nustatytų faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių, ir šioje dalyje jo parodymais nesivadovauja.Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje teismas pagrįstai rėmėsi byloje esančių duomenų visuma, konstatuodamas, jog nustatytos faktinės aplinkybės paneigia V. D. poziciją, kad jis inkriminuotos nusikalstamos veikos nepadarė. Apelianto argumentai, jog apylinkės teismo nuosprendis yra grindžiamas nevisapusiškai išnagrinėtais įrodymais ir prieštaringais nukentėjusiojo parodymais, laikytini deklaratyviais. Pažymėtina, kad apylinkės teismas, nustatydamas šioje byloje faktines aplinkybes, rėmėsi ne vienu kuriuo nors įrodymu, bet jų visuma, nesuteikdamas prioriteto nei vienam iš jų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė, kad vertinant byloje esančius įrodymus bei priimant skundžiamą nuosprendį buvo padaryta baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ištirti įrodymai yra pakankami pagrįsti išvadai, jog V. D. atliko veiksmus, atitinkančius visus nusikaltimo, numatyto LR BK 138 straipsnio 1 dalyje, objektyviuosius ir subjektyviuosius sudėties požymius, tai yra jis tyčia kumščiu sudavė M. P. vieną smūgį į kairį smilkinį, o pastarajam užsidengus galvą rankomis, kumščiais sudavė ne mažiau šešių smūgių į galvą ir kaklą ir tuo padarė M. P. nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį dešinės plaštakos III-o piršto vidurinio pirštakaulio lūžiu su jo panirimu.Kaip nepagrįsti atmetami ir apeliacinio skundo argumentai, kad apkaltinamąjį nuosprendį priėmė šališkas teismas. Teismo šališkumas skunde siejamas su išankstinės nuomonės turėjimu, šiuos argumentus grindžiant tuo, kad teismas nutartyje baudžiamąją bylą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje ir teismo pranešime kaltinamajam nurodė neteisingą baudžiamąjį įstatymą, pagal kurį V. D. yra kaltinamas. Pažymėtina, kad Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 22 d. nutartyje baudžiamąją bylą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje yra nurodyta teisinga nusikalstamos veikos kvalifikacija pagal LR BK 138 straipsnio 1 dalį. Tačiau teismo posėdžių sekretorės rengtame pranešime dėl advokato dalyvavimo nurodytas neteisingas baudžiamasis įstatymas (LR BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktas ir LR BK 178 straipsnio 1 dalis) laikytinas rašymo apsirinkimu, o ne pakankamu ir pagrįstu pagrindu pripažinti teismo šališkumą. Atkreiptinas dėmesys, kad nuteistojo gynėjas pasinaudojo LR BPK 57 straipsnyje numatyta teise ir tais pačiais motyvais pareiškė teisėjo, nagrinėjusio baudžiamąją bylą pirmąja instancija, nušalinimą, tačiau Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 17 d. nutartimi pareiškimas dėl teisėjo nušalinimo atmestas, konstatavus, kad teisėjo nušalinimui nėra jokių LR BPK 58 straipsnyje numatytų pagrindų.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad apeliaciniame skunde nenurodyta jokių konkrečių pirmosios instancijos teismo teisėjo šališkumo požymių, kurie atitiktų LR BPK 58 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytus teisėjo nušalinimo pagrindus. Nagrinėjamos bylos duomenys taip pat neduoda jokio pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas turėjo išankstinę nuomonę ar neužtikrino proceso objektyvumo. Teismo šališkumo įžvelgimas vien dėl apeliantui nepalankių šio teismo išvadų, padarytų vertinant įrodymus, nėra pakankamas tam, kad būtų konstatuotas teismo šališkumas.