Kauno apygardos teismo nutartis

Procesinių sprendimų kategorijos: 2.6.4.4.2; 2.6.5.2.1; 3.3.1.15; 3.3.1.21

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 12 d.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Raimondo Buzelio (kolegijos pirmininkas), Virginijos Gudynienės (pranešėja), Algimanto Kukalio, dalyvaujant ieškovei V. D., jos atstovei advokatei B. P., atsakovui S. S., Jonavos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovui A. B., Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovui V. I., trečiajam asmeniui L. V., teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo S. S. apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 8 d. sprendimo ir 2015 m. vasario 5 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-37-737/2015 pagal ieškovės V. D. patikslintą ieškinį atsakovui S. S., trečiajam asmeniui L. V. dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, išlaikymo priteisimo ir atsakovo S. S. patikslintą priešieškinį ieškovei V. D., trečiajam asmeniui L. V. dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo dydžio pakeitimo, išvadą duodančios institucijos – Jonavos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius ir Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė pakeisti 2006 m. gegužės 16 d. teismo sprendimu nustatytą šalių dukters gyvenamąją vietą su tėvu į gyvenamąją vietą su motina, priteisė iš atsakovo 144,81 Eur dydžio išlaikymą, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnis).

Dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo

Kasacinio teismo praktika vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimu orientuoja teismus, nagrinėjant bylą, vadovautis išimtinai vaiko interesais, kuriuos kiekvienoje nagrinėjamoje byloje būtina individualizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-320/2006, 2004 m. sausio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-6/2004, 2005 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2005 ir kt.). Sprendžiant ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, būtina įvertinti aplinką, kurioje vaikas gyvena teismo sprendimo priėmimo momentu, jos tinkamumą vaiko vystymuisi ir nustatyti, ar yra būtinas vaiko interesams šios aplinkos keitimas. Vaiko gyvenamosios vietos pakeitimas turi būti pateisinamas ir būtinas. Viena iš tokių situacijų nustatyta CK 3.169 straipsnio 3 dalyje.

Šalių dukters, gimusios (duomenys neskelbtini), gyvenamoji vieta su tėvu (atsakovu) buvo nustatyta 2006 m. gegužės 16 d. Jonavos rajono apylinkės teismo sprendimu, šalių santuoką nutraukus abiejų sutuoktinių bendru sutikimu. Sutartimi dėl santuokos nutraukimo pasekmių šalys nustatė teisę be apribojimų bendrauti su vaiku, lankyti ją ir auklėti. Remiantis CK 3.169 straipsnio 3 dalimi, pasikeitus aplinkybėms ar vienam iš tėvų, su kuriuo buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, atidavus vaiką auginti ir gyventi kartu su kitais asmenimis, antrasis iš tėvų gali reikšti pakartotinį ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. Ieškinį dėl dukters gyvenamosios vietos pakeitimo ieškovė pareiškė 2014 m. vasario 24 d. Apeliacinės instancijos teisme ji nurodė, jog šią bylą iškėlė dėl pasikeitusių vaiko poreikių. Dukra išsakė norą gyventi su mama, apie tokį jos norą žinojo ir iš vaiko pedagogų. Bendraudama su dukra ieškovė matė, jog vaikas yra „užsisėdėjęs“ namuose, gyvenant su tėvu bei seneliais iš tėvo pusės yra perdėtai ribojami mergaitės interesai, susiję su savarankiškumu ir pasitikėjimu savimi (pvz., bauginama avarijų tikimybe vaikui norint dalyvauti išvykose su klase, neleidžiama maudytis, laisvai bendrauti su motina telefonu ir kt., nepalankiai atsiliepiama apie motiną ir jos sutuoktinį). Vaiko poreikiai augant pasikeitė, juos geriau atitinka gyvenimas su motina.

Šie argumentai bei atsakovo pripažinimas apeliacinės instancijos teisme, jog ieškovė yra sumokėjusi išlaikymo įsiskolinimą, paneigia apelianto teiginį, kad bylą iškelti ieškovę paskatino jo ketinimas kreiptis į antstolį dėl išlaikymo įsiskolinimo išieškojimo.

Atmestini apelianto argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikė, kad vaikas išreiškė norą gyventi su mama, klaidingai nustatė vaiko noro gyventi su mama nespontaniškumą, klaidingai konstatavo šalių dukters psichologines problemas ir reikalingumą pakeisti jos gyvenamąją vietą.

Spręsdamas šalių ginčą, pirmosios instancijos teismas vadovavosi įstatymų nuostatomis, įtvirtinančiomis vaiko teisę dalyvauti priimant sprendimą (CK 3.174 straipsnio 2 dalis, CPK 380 straipsnio 1 dalis), ir atsižvelgė į atvejus, kuomet šalių dukra buvo išreiškusi norą gyventi su tėvu. Apeliacine tvarka tikrinamame sprendime nurodyta, kad 2012 metais U. S. buvo išreiškusi norą gyventi su tėčiu ir svečiuotis pas mamą. Jonavos raj. savivaldybės VTAS išvadoje buvo konstatuota, kad mergaitė pakankamai aiškiai sugeba išreikšti savo nuomonę (civilinės bylos Nr.2-33-217/2013 t. 1 b.l.143-144). Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nepilnametė patvirtino mylinti abu tėvus ir 2014 m. kovo 7 d. parengiamojo posėdžio metu išreiškė norą gyventi su tėčiu, tačiau vėlesnių apklausų metu dešimtmetė šalių dukra, ne vieną kartą apklausiama VTAS darbuotojų nurodė, kad nori gyventi su mama, šį norą taip pat išreiškė liudytojoms V. K. bei L. B.. Sutikdamas su šia išvada apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad, pvz., 2014 m. vasario 18 d. apklausos metu vaikas išreiškė norą gyventi su mama, kartu buvusi atsakovo motina replikavo, jog motina jos neaugino, Ugnė jai nerūpėjo, dėl to Jonavos VTAS specialisto buvo įspėta, ieškovei patarta kreiptis į teismą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo ( t. 1 b.l.101,106). Vaiko norą gyventi su mama taip pat patvirtina Kauno m. VTAS 2014 m. kovo 17 d. išvada dėl ieškovės buities tyrimo, motinos ir vaiko ryšių (t. 1 b.l. 124), vaiko nuomonės išreiškimo 2014 m. balandžio 28 d. protokolas (t. 2 b.l. 49), Kauno m. VTAS išvada dėl taikos sutarties atitikimo vaiko pageidavimui (t. 2 b.l.96), šalių taikos sutartis dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo (t. 2 b.l.59), VŠĮ šeimos santykių instituto pažyma apie tai, kad šalių dukra tris kartus buvo apklausta tikslu sužinoti jos nuomonę dėl gyvenamosios vietos pakeitimo, kad daugkartinės apklausos netikslingos, nes sukelia vaikui stresą, sustiprina patiriamą lojalumo konfliktą (t. 3 b.l. 109), vaiko nuomonės VTAS 2014 m. vasario 18 d. garso įrašas (t. 3 b.l.120). Tai, jog vaiko norą gyventi su mama patvirtinančių įrodymų yra keletas, jie surinkti ne per trumpą laikotarpį, paneigia vaiko apsprendimo spontaniškumą. Faktą, kad vaikas nori gyventi su mama, apeliantas pripažino apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje jis patvirtino, jog bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo vaiką išreiškus norą gyventi su mama, todėl apelianto teiginiai apie neteisingą vaiko pageidavimo traktavimą, neteisingas ir netinkamai įvertintas VTAS išvadas, galimai sveikatos būklės apspręstus liudytojos J. S. parodymus, bei nepagrįstą išvadą dėl vaiko artimesnio ryšio su motina atmestini kaip neatitinkantys tikrovės (CPK 187, 185 straipsniai).

Pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, jog šalių dukters gyvenamosios vietos pakeitimas yra būtinas dėl to, kad gyvenimas su tėvu jo tėvų namuose nebeatitiko augant pasikeitusių jos poreikių. Su mama ji gyvena nuo 2014 metų balandžio 11 d. Apie būtiną vaiko gyvenimo sąlygų pokytį pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė iš vaiką charekterizuojančios tėvo gyvenamosios vietos mokyklos pateiktos medžiagos ir pedagogų parodymų (mergaitė praleidžia daug pamokų, vengia kalbėti apie tėtį, noriai kalba apie su mama praleistus savaitgalius, nenori eiti, namo, yra pasyvi, išsiblaškiusi, emociškai uždara, pablogėjęs jos pažangumas, ji nori gyventi su mama), iš VTAS išvadų (vaikas paaiškino, jog tėčio mama dažnai būna pikta; vaiko manymu, su tėčiu ji mažai ką veikia (eina grybauti, žvejoti), o su mama važiuoja žaisti boulingą, biliardą, eina į kiną, su mama kalbasi (logiška, kad vaikui bręstant tokia veikla labiau atitinka jo interesus (CK 1.5 straipsnio 4 dalis), apie teigiamus mergaitės pokyčius – iš VšĮ Šeimos santykių instituto pateiktos informacijos apie tai, kad skatintina mergaitės iniciatyva bandyti naujus dalykus, imtis įvairios veiklos, kur ji mokytųsi bendrauti su kitais vaikais, motinai– atspindėti vaiko jausmus ir padėti jai įvardinti (t. 3 b.l.135), (duomenys neskelbtini) vidurinės mokyklos pateiktos informacijos apie sistemingą mokyklos lankymą, aktyvumą, pareigingumą, tai, kad Ugnė, nors pastovios klasės draugės kol kas neturi, draugų yra mėgstama (pastarasis įrodymas paneigia apelianto argumentą, jog vaiko gyvenamosios vietos pakeitimas atėmė iš jos visus draugus) (t. 3 b.l.49-50), Jonavos rajono (duomenys neskelbtini) pagrindinės mokyklos psichologinių išvadų apie teigiamus mergaitės pokyčius, 2014 m. gegužės mėnesį pradėjus gyventi su mama (t. 3 b.l. 125), teigiamus pokyčius patvirtinančių VTAS išvadų. Sutikdamas su išsamiais pirmosios instancijos teismo vertinimais, apeliacinės instancijos teismas jų nekartoja. Šie pirmosios instancijos teismo įvertinti įrodymai paneigia apelianto argumentus apie dirbtinį vaiko psichologinių problemų sukėlimą, psichologo konsultacijų priešpriešą rūpinimuisi vaiko sveikata, subjektyvų ieškovės 2014 m. sausio 23 d. prašymą Jonavos r. savivaldybės administracijos VTAS. Tai, kad vaiko emocinė būsena pradėjus gyventi su mama yra pagerėjusi, apeliantas pripažįsta ir apeliaciniame skunde.

Tėvų valdžios turinį nustatančio CK 3.155 straipsnio 2 dalis įpareigoja tėvus dorai auklėti ir priežiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgiant į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1, 7 punktai, nustato, kad tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės, vietos savivaldos ir visuomeninės institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo visur ir visada pirmiausia atsižvelgti į teisėtus vaiko interesus; vaiko interesus pirmiausia turi užtikrinti tėvai. Taigi, nepriklausomai nuo apelianto nurodytos vaiko būsenos pagerėjimo priežasties (tėvų konfliktų nematymo), gyvenimas su motina užtikrina šalių vaiko interesus. Tuo vadovaujantis apelianto argumentai apie ieškovės manipuliavimą dukra, netinkamą vaiko bei ieškovės charakteristikų vertinimą atmestini kaip neįrodyti (CPK 178 straipsnis).

Ieškovės darbo grafikas nesudaro pagrindo spręsti, jog ji negalės skirti laiko vaikui. Analogiškai vertintini apelianto argumentai dėl ieškovės darbo specifikos (mokslinių, organizacinių bei metodinių darbų atlikimo pagal individualų grafiką). Teisėjų kolegijos manymu, priešingai nei teigia apeliantas, individualus darbo grafikas suteikia didesnes galimybes skirti laiką užsiėmimui su vaiku. Ieškovės charekteristika t. 1 b.l.31, kurioje išreikštas įsitikinimas ją galint skirti deramą dėmesį dukros auklėjimui, yra pagrįsta ieškovės, kaip darbuotojos, dalykinėmis ir asmeninėmis savybėmis. Apelianto teiginiai apie vaiko uždarymą į būrelius, siekiant pasipelnyti iš atsakovo, galimai tyčia trukdyti atsakovui matytis su dukra atmestini kaip visiškai nepagrįsti. Kliudymo bendrauti su vaiku atveju atsakovas savo teises galės apginti įstatymų nustatyta tvarka. Iš vaiko apklausų matyti, kad mergaitė būrelius lanko noriai, iš jos psichologinio vertinimo – kad jai tai naudinga.

Aplinkybė, jog atsakovas, gyvendamas nuosavame name, gali suteikti vaikui atitinkamai geresnes būsto sąlygas nei bute, nėra esminė. Ieškovės būsto sąlygos vaiko gyvenimui taip pat yra tinkamos. Buto įkeitimas bankui neturi tiesioginės įtakos vaiko gyvenamosios vietos saugumui ir stabilumui. Byloje nėra duomenų apie tai, kad ieškovė yra nemoki ar kad ją iš buto ketinama iškeldinti.

Apeliacinio proceso metu nustatyta, kad, be kitų argumentų, pakeisdamas anksčiau nustatytą vaiko gyvenamą vietą su tėvu į gyvenamą vietą su motina, pirmosios instancijos teismas rėmėsi Jonavos VTAS išvada, Jonavos savivaldybės psichologės F. C. parodymais bei 2014 m. kovo 5 d. rekomendacija (t. 1 b.l. 104). VTAS išvadoje nurodyta, jog vaikas buvo apklaustas 2013 m. vasario 18 d., dalyvaujant VTAS specialistams ir Jonavos rajono savivaldybės pedagoginės psichologinės tarnybos psichologei F. C.. 2015 m. birželio 10 d Jonavos rajono savivaldybės pedagoginės psichologinės tarnybos 2015 m. sausio 14 d. rašte Nr.S-4 nurodyta, jog psichologė F. C. tarnyboje dirba nuo 2013 m. lapkričio 11 d. 0,5 etato krūviu, kai F. C. dalyvavo apklausoje 2013 m. liepos 10 d., tarnyboje ji nedirbo, apklausose ir teisme dalyvavo ne kaip tarnybos darbuotoja. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pastaroji aplinkybė nesudaro pagrindo nesiremti VTAS surinkta medžiaga. Iš atsakovo prašymo pateikti informaciją ir pokalbio su vaiku aprašymo t. 1 b.l 79-81, 106 matyti, kad vaiko apklausa vyko ne 2013 m. vasario 18 d., o 2014 metų vasario 18 d. 2013 m. liepos 10 d. apklausoje ši psichologė dalyvavo ne kaip VTAS darbuotoja, o kaip Jonavos jaunimo mokyklos psichologė. Nustatytos aplinkybės nekeičia VTAS išvadų esmės ir nėra vada spręsti, jog liudytoja F. C. teisme liudijo melagingai.

Apelianto nurodomos nutartys buvo priimtos atskirais byloje iškilusiais klausimais: Kauno apygardos teismo 2014 m. liepos 10 d. nutartis – dėl 2014 m. gegužės 2 d. nutartimi patvirtintos taikos sutarties, 2014 m. lapkričio 4 d. nutartis – dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Apeliacinės instancijos teismui panaikinus taikos sutartį, byla buvo išnagrinėta iš esmės, o panaikinus Jonavos rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 22 d. nutartį ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą perdavus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, Jonavos rajono apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 4 d. nutartimi patenkino ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir iki bylos išnagrinėjimo teisme iš esmės nepilnametės U. S. laikinąją gyvenamąją vietą nustatė su jos motina V. D., leido S. S. netrukdomai bendrauti su dukra. Priėmus galutinį sprendimą dėl bylos baigties, apeliacinis procesas dėl pastarosios nutarties buvo nutrauktas. Nurodomose apeliacinės instancijos teismo nutartyse nustatytas netinkamas procesinės teisės normų taikymas buvo aktualus sprendžiant atskirus ginčo klausimus, todėl dėl jų nepasisakytina, apeliacine tvarka vertinant teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Nesutiktina, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje buvo šališkas.

Viena iš tinkamo proceso garantijų yra užtikrinimas, kad šalių ginčą nagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Konstitucinis Teismas 2001 m. vasario 12 d. nutarime, priimtame byloje Nr. 15/99-34/99-42/2000, konstatavo, kad asmens konstitucinė teisė, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių; teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus; teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, būtina teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu sąlyga. Vadinasi, turi būti šalinamos prielaidos, galinčios sukelti abejonių dėl teisėjo ir teismo nešališkumo. Formuodamas teismų praktiką sprendžiant klausimus, susijusius su teisėjo nešališkumo užtikrinimu, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vadovaujasi ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatomis, šioje srityje formuojama Europos Žmogaus Teisių teismo praktika ir pabrėžia, kad teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t.y. nė vienas teisėjas neturi asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas, taip pat teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t.y. jis turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę. Vertinant objektyviuosius aspektus turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Europos Žmogaus teisių teismas yra konstatavęs, kad, sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama. Teismo nešališkumas yra užtikrinamas įvairiomis procesinėmis priemonėmis, pvz., nušalinimu, nusišalinimu (CPK 64-66, 71 straipsnis). Kasacinis teismas ne vieną kartą šiuo klausimu yra pažymėjęs, kad visos aplinkybės, sudarančios pagrindą tiek teisėjui nušalinti, tiek pačiam nusišalinti, turi būti pagrįstos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB TB v. V.B, bylos nr. 3K-3-3402/2008, 2015 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-23-248/2015).

Apelianto pareikšti nušalinimai bylą nagrinėjančiai teisėjai J. P. buvo išspręsti 2014 m. rugsėjo 22 d. ir 2014 m. lapkričio 17 d. nutartimis. Pirmąjį nušalinimą apeliantas grindė teisėjos priimtu konkrečiu procesiniu sprendimu – 2014 m. liepos 22 d. nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių, šalių dukters gyvenamąją vietą laikinai nustačius su ieškove. Nušalinimo klausimą nagrinėjusi teismo pirmininkė J. D. pagrįstai nutarė, kad nesutikimas su bylą nagrinėjančio teisėjo atliktais procesiniais veiksmais nėra pagrindas savaime abejoti šio teisėjo nešališkumu. Tai, kad nurodoma nutartis 2014 m. lapkričio 4 d. Kauno apygardos teismo buvo panaikinta ir laikinosios apsaugos klausimas perduotas nagrinėti iš naujo, teisėjų kolegijos nuomone, irgi nėra teisėjos šališkumo įrodymas. Išvadą dėl pakartotinio klausimo sprendimo apeliacinės instancijos teismas motyvavo tuo, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų teisingam klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendimui reikšmingų aplinkybių, konstatavo, jog, vadovaujantis vaiko interesų prioriteto principu, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas spręstinas žodinio proceso tvarka, išklausius šalis ir išsiaiškinus visus teisingam klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes. Antrasis nušalinimas bylą nagrinėjančiai teisėjai buvo grindžiamas 2014 m. lapkričio 4 d. nutartyje aptartu ginčo klausimo išsprendimui aktualių aplinkybių įvertinimu, kuris, apelianto manymu, rodė teisėjos išankstinį suinteresuotumą bylos baigtimi.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog tokie apelianto argumentai neįrodo nei subjektyviojo, nei objektyviojo teisėjos J. P. šališkumo (kiti nušalinimo pareiškimuose nurodyti teisėjai bylos nesprendė). Apeliacinės instancijos teismo nuorodas dėl laikinos vaiko gyvenamosios vietos nustatymo pirmosios instancijos teismas įgyvendino priėmęs 2014 m. gruodžio 4 d. nutartį. Teisėjų kolegija sprendžia, kad teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas, priimtas dėl ieškinio, yra pakankama teisėjo nešališkumo garantija, sprendžiant dėl nutarties vaiko gyvenamąją vietą nustatyti su motina iki teismo sprendimo priėmimo. Priėmimas procesinio sprendimo, kuris yra palankus vienai iš bylos šalių, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad teisėjas yra palankus šaliai, kurios naudai sprendimas yra priimtas. Teisinga ir protinga manyti, jog šalių vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su ieškove, kai to pageidauja vaikas ir kai šis pageidavimas geriausiai atitinka vaiko interesus, analogiškai yra palankus ir atsakovui (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnis).

Dėl vaiko išlaikymo

Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 27 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtinta, kad visuotinai pripažįstama kiekvieno vaiko teisė turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi bei tėvų didžiausią atsakomybę už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal tėvų sugebėjimus ir finansines galimybes. CK 3.192 straipsnio, reglamentuojančio tėvų pareigą išlaikyti savo vaikus, 2 dalyje nustatyta, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įstatyme įtvirtintas vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumo principas reiškia, jog vaiko išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo jo tėvų turtinės padėties. Kartu, nustatant nepilnamečio vaiko išlaikymo dydį, turi būti laikomasi prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos bei gynimo principo (CK 3.3 str. 1 d.), kurio esmė yra ta, kad, priimdamas sprendimą dėl išlaikymo dydžio, teismas privalo pirmiausia atsižvelgti į vaiko interesus. Dėl to, jeigu tėvų turtinė padėtis objektyviai leidžia priteisti būtinų vaikui vystytis sąlygų sudarymą atitinkantį išlaikymą, toks pakankamas vaikų išlaikymas ir turi būti priteisiamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Š. v. L. Š., bylos Nr. 3K-3-176/2005, 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-189/2009). Koks išlaikymo dydis užtikrina būtinas vaikui vystytis sąlygas, kiekvienu atveju sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes. Kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. v. M. S., bylos Nr. 3K-3-259/2004, 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. V. v. D. V., bylos Nr. 3K-3-495/2009) pripažįstama, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas, tačiau šis kriterijus yra tik orientacinis ir taikytinas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalių dukters poreikius atitinka 289,62 Eur (1000 Lt) mėnesinė suma, o po jos pusę (144,81 Eur) išgali mokėti abu tėvai, kurių turtinė padėtis yra panaši (CK 3.192 str. 2 d.). Šią sumą ieškovė pagrindė rašytiniais įrodymais (t. 3 b.l. 76-79, 129-130). Dalimi jų pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo, todėl apeliacinės instancijos teismas įrodymų analizės nekartoja. Atmestinas apelianto argumentas, kad nepagrįstos yra transporto, būsto išlaidos, kurių ieškovė nepriskyrė prie būtinųjų vaiko poreikių, tačiau jos pripažintos reikalingomis teismo inciatyva. Vaikas, gyvendamas mieste, bute, naudojasi komunalinėmis paslaugomis, transportu, todėl jam yra būtinos būsto išlaikymo ir transporto išlaidos. Nors ieškovė šių išlaidų nenurodė, pirmosios instancijos teismas, remdamasis aktyvia teismo pozicija šeimos bylose, kai ginčo sprendimas tiesiogiai liečia vaikų interesus, šias išlaidas pripažino būtinomis vaiko išlaikymui (CPK 376 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nustatytoji suma vaiko poreikių patenkinimui yra mažesenė, negu dabartinė minimali alga. Ieškovė 125 Lt išlaikymą mokėjo pagal 2006 m. gegužės 16 d. teismo sprendimą. Šalių dukrai tada buvo pusantrų metų. Vaikui sukakus dešimt metų, jo poreikiai padidėjo, ji persikėlė gyventi į miestą, todėl priešingai, nei teigia apeliantas, teisingumo ir protingumo kriterijų neatitiktų analogiškos buvusiai išlaikymo sumos priteisimas. Tėvų lygiateisiškumo principas šiuo atveju nereiškia vaiko išlaikymo sumos nekintamumo. CK 3.201 straipsnyje nustatyta, kad teismas gali pagal vaiko, jo tėvo (motinos) arba valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos ar prokuroro ieškinį sumažinti arba padidinti priteisto išlaikymo dydį, jeigu po teismo sprendimo, kuriuo buvo priteistas išlaikymas, priėmimo iš esmės pasikeitė šalių turtinė padėtis (straipsnio 1 dalis). Priteisto išlaikymo dydis gali būti padidintas atsiradus papildomoms vaiko priežiūros išlaidoms. Pagal CPK 279 straipsnio 5 dalį, jeigu įsiteisėjus sprendimui, nutarčiai ar nutarimui, kuriais iš atsakovo priteistos periodinės išmokos, iš esmės pasikeičia aplinkybės, turinčios įtakos išmokų dydžiui nustatyti ar jų trukmei, tai kiekviena šalis turi teisę, pareikšdama naują ieškinį, reikalauti pakeisti išmokų dydį bei terminus. Aiškindamas ir taikydamas nurodytas įstatymo normas, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad vaiko išlaikymo prievolė yra tęstinio pobūdžio ir ribota laiku, todėl šios prievolės turinys kinta, keičiantis vaiko poreikiams bei jo tėvų galimybėms patenkinti šiuos poreikius, užtikrinti sąlygas, būtinas vaikui vystytis. Dėl šių priežasčių išlaikymo dydį nustatęs teismo sprendimas neturi šalims res judicata galios ir išlaikymo teisinio santykio dalyviai turi teisę kreiptis į teismą su prašymu pakeisti šį sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. B. v. V. B., bylos Nr. 3K-3-369/2003).

CK 3.190 straipsnio 1 dalis nustato, kad gyvenimo skyrium atveju vaiko turto tvarkymo teisė priklauso tam iš tėvų, su kuriuo lieka gyventi vaikas. Tuo remiantis atmestinas apeliacinio skundo argumentas dėl nepagrįsto išlaikymo priteisimo per vasaros atostogas.

Nėra ginčo dėl to, kad šalių dukra su ieškove gyvena nuo 2014 m. balandžio 11 d., todėl, 2015 m. vasario 5 d. priimtu papildomu sprendimu priteisus išlaikymą nuo minimos dienos iki 2014 m. spalio 13 d., į šią sumą įskaitant atsakovo sumokėtą laikiną išlaikymą pagal 2014 m. liepos 22 d. teismo nutartį, nėra pažeistos CK 3.200 straipsnio nuostatos dėl išlaikymo priteisimo nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos. Nuo 2014 m. spalio 14 d. išlaikymas priteistas periodinėmis išmokomis. Šio klausimo išsprendimas papildomu sprendimu civilinio proceso teisės normų nepažeidžia. Jei kuris nors reikalavimas, dėl kurio šalys pateikė įrodymus ir davė paaiškinimus, liko neišspręstas, teismas, priėmęs byloje sprendimą, dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu ar savo inciatyva gali priimti papildomą sprendimą (CPK 277straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tuo remiantis atmestinas apelianto argumentas dėl sprendimo ydingumo, išlaikymo datą nustačius papildomu teismo sprendimu.

Vadovaujantis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas atmeta apelianto argumentus, jog pirmosios instancijos teismas neanalizavo byloje esančių įrodymų, atsakovo baigiamosios kalbos, o padarytos išvados neatitinka tikrovės. Pripažindamas vaiko norą gyventi su motina, apeliantas remiasi neesminėmis aplinkybėmis, nepaneigiančiomis pirmosios instancijos teismo nustatyto pagrindo vaiko gyvenamosios vietos pakeitimui. Nustačius, kad aplinkybės pasikeitė taip, jog vaiko geriausius interesus atitinka gyvenimas su motina, nėra procesinio tikslo atskirai aptarti kiekvieną teiginį, atsakovo pasakytą bylos procese. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje atkreipiamas dėmesys ir į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, pagal kurią teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90, van de Hurk v. Netherlands) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga ir kt., bylos Nr. 3K-7-38/2008).

Pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka CPK 263 straipsnyje įtvirtintus teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus, todėl nekeistinas (CPK 263 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Nesutiktina su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas neišsprendė bylinėjimosi išlaidų, kurias apeliantas patyrė ruošdamas atskiruosius skundus dėl 2014 m. liepos 22 d. ir 2014 m. gegužės 2 d. nutarčių.

Rengdamas atskirąjį skundą dėl 2014 m. gegužės 2 d. nutarties, kuria buvo patvirtinta taikos sutartis, apeliantas nemokėjo žyminio mokesčio, nepateikė duomenų apie kitokias dėl to patirtas išlaidas.

Nustatęs, kad atsakovas skundė teismo 2014 m. liepos 22 d. priimtą nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir 2014 m. liepos 28 d. sumokėjo 105 Lt žyminį mokestį (2 t.b.l.153), apeliacinės instancijos teismui ieškovo skundą patenkinus ir skundžiamą nutartį panaikinus, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsakovo turėtas išlaidas atlygino, atitinkama dalimi sumažinant ieškovo mokamų į valstybės biudžetą bylinėjimosi išlaidų sumą (120,44 Eurų (415,85 Lt) – 30,41 Eur (105 Lt)= 90.03 Eur (310,85 Lt)).

Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo 2014 m. gegužės 2 d. ir 2014 m. liepos 22 d. nutartys buvo panaikintos, patenkinus atsakovo atskiruosius skundus, sutiktina su apeliantu, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš jo ieškovei priteisė advokato pagalbos išlaidas, sumokėtas už atsiliepimų į atskiruosius skundus parengimą. Iš advokatės ataskaitos t. 3 b.l.98 matyti, jog už atsiliepimus į atskiruosius skundus ieškovė sumokėjo 600 Lt (173,77 Eur), todėl, nekeičiant apeliacine tvarka patikrinto sprendimo esmės, šia suma iki 910,57 Eur sumažintinos ieškovei priteistos bylinėjimosi išlaidos (1084,34-173,77) (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

Ieškovė už atsiliepimą į apeliacinį skundą, parengtą 2015 m. kovo mėn., sumokėjo 200 Eur advokato pagalbos išlaidų (t. 4 b.l.166). Šios išlaidos neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. ir Lietuvos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr.1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl advokato teikiamų paslaugų civilinėse bylose maksimalių dydžių 8.11 punkte nustatyto dydžio. Atsižvelgiant į advokatės darbo sąnaudas, bylos sudėtingumą, taip pat tai, kad iš apelianto buvo nepagrįstai priteistos išlaidos, patirtos nagrinėjant minėtus atskiruosius skundus, ieškovei priteistinos išlaidos apeliacinės instancijos teisme sumažintinos iki 150 Eur.

Iš apelianto valstybei priteistina 6,30 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme (CPK 96 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnio 1 dalis 3 punktas).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-330 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Jonavos rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 8 d. sprendimą ir 2015 m. vasario 5 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistus.

Patikslinti 2015 m. sausio 8 d. sprendimo rezoliucinę dalį, jos šeštąją pastraipą išdėstant taip:

„Priteisti iš atsakovo S. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 910,57 Eur (devynis šimtus dešimt Eur 57 ct) bylinėjimosi išlaidų ieškovei V. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini)

Priteisti valstybei iš atsakovo S. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 6,30 (šešis Eur 30 ct) Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme, sumokant šią sumą į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (įmonės kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300 AB bankas „Swedbank”, banko kodas 73000, įmokos kodas 5630.

Priteisti iš atsakovo S. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 150 (vieną šimtą penkiasdešimt) Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme ieškovei V. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini)