Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ilonos Jakubėnienės, Nerijaus Masiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Audriaus Sadausko,

atleistajam nuo baudžiamosios atsakomybės V. B. ir gynėjui advokatui Linui Stanislavui Bagdonui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės V. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2025 m. gegužės 23 d. nuosprendžio, kuriuo

V. B., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 40 straipsnio 1 dalimi, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymą, perduodant jį 1 (vieneriems) metams laiduotojos G. B., gimusios (duomenys neskelbtini), atsakomybėn pagal laidavimą be užstato ir baudžiamoji byla V. B. nutraukta;

V. B. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise, uždraudžiant 1 (vienerius) metus 2 (du) mėnesius naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones, terminą skaičiuojant nuo paskirtos specialiosios teisės sustabdymo dienos – 2025 m. gegužės 11 d;

paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, konfiskuojant transporto priemonę „Toyota Land Cruiser“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), su rakteliais ir registracijos liudijimu;

išspręsti kardomųjų priemonių ir daiktų ir dokumentų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimai.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai

Dėl turto konfiskavimo

2.2. Pažymi, kad transporto priemonių vairavimo, kai vairuoja neblaivus asmuo, baudžiamosiose bylose turto (automobilio) konfiskavimo taikymo teisinis pagrindas priimant apkaltinamąjį nuosprendį (nuteisiant) ir atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą skiriasi (BK 67 straipsnio 2 dalis). Šios kategorijos baudžiamosiose bylose sprendžiant dėl turto (automobilio) konfiskavimo taikymo pirmiausia turi būti įvertintas tokios teisinės priemonės suderinamumas su tais tikslais ir principais, kuriais buvo vadovaujamasi priimant sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Išvados dėl turto (automobilio) konfiskavimo taikymo tokiais atvejais gali skirtis atsižvelgiant į tai, ar turtas buvo įgytas teisėtai, ar kelia pavojų visuomenei jo palikimas asmens dispozicijoje, ar sprendžiamas klausimas dėl paties turto ar dėl jo vertės konfiskavimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-35-719/2018, 2K-50-788/2018, 2K-79-511/2018, 2K-114-1073/2018, 2K-287-1073/2018, 2K-372-693/2018, 2K-17-788/2019, 2K-42-1073/2019). Taikant turto (jo vertę atitinkančios pinigų sumos) konfiskavimą, turi būti įvertintas šios priemonės taikymo proporcingumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7- 130-699/2015, 2K-262-489/2017, 2K-80-511/2018). Transporto priemonių vairavimo, kai vairuoja neblaivus asmuo, baudžiamosiose bylose padarytos išvados dėl asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir jam taikytino turto (automobilio) konfiskavimo turi būti neprieštaringos.

Dėl uždraudimo naudotis specialia teise

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės V. B. apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise

9. BK 67 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. BK 68 straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismui visais atvejais, kai padaromas BK 281¹ straipsnyje nurodytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialiąja teise taikymo klausimą tiek skiriant bausmę, tiek atleidžiant kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės ar atidedant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Vertinant, ar byloje yra pagrindas skirti kaltininkui baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą vairuoti kelių transporto priemones, atsižvelgtina tiek į vairuotojo asmenybę, ankstesnius pažeidimus, padarytus naudojantis specialiąja teise, tiek į nustatytas byloje eismo įvykio aplinkybes, nuteistojo kaltę, šio kaltininko padarytus konkrečius KET pažeidimus (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-25-489/2017). Pagal susiformavusią teismų praktiką, uždraudimas naudotis specialiąja teise vairuoti kelių transporto priemones paprastai skiriamas nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja KET arba BK 281 straipsnyje nurodytą nusikaltimą padarė šiurkščiai ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-20/2011, 2K-103/2010, 2K-353/2009, 2K-366/2008, 2K-599/2012, 2K-401/2014 ir kt.). Nagrinėjamu atveju būtent tokios aplinkybės ir yra nustatytos, kadangi apeliantas vairavo automobilį būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jam nustatytas 1,87 promilės neblaivumo laipsnis. Pagal teismų praktiką, vien už vairavimą neblaiviam, kai vairuotojo kraujyje būna nustatyta daugiau nei 1,51 promilės alkoholio, prevencijai užtikrinti paprastai skiriama BK 68 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė, susijusi su apribojimu naudotis specialiąja teise. Taigi, BK 68 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė V. B. paskirta pagrįstai.

10. Teisėjų kolegija atmeta skundo argumentą, kad V. B. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė yra per griežta, nes jam ši teisė reikalinga dėl šeiminių (rūpinimosi ligotais artimaisiais) ir darbinių (vykti į darbą) aplinkybių, kurias pirmosios instancijos teismas įvertino nepakankamai. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad sprendimą paskirti apeliantui baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones, nustatant žymiai trumpesnį nei šios poveikio priemonės trukmės vidurkis, t. y. artimą minimaliam terminui, apylinkės teismas grindė tiek jį kaip asmenį, tiek ir jo padarytą nusikalstamą veiką charakterizuojančiomis aplinkybėmis: savo kaltę pripažino nuo pradžių ir nuoširdžiai gailėjosi, kas pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, administracine tvarka baustas, tačiau ne už analogiškus nusižengimus, dirba, vykdo atsakingas pareigas, teikia išlaikymą dviem sūnums, nustatytas neblaivumas žymiai viršija ribą, leidžiančią apskritai vairuoti, vairavo regioniniame kelyje, pro keletą miestelių link didmiesčio, kas kelia didesnį pavojingumą dėl galimų eismo įvykių. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, paskirdamas V. B. baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis teise vairuoti transporto priemones 1 metų 2 mėnesių laikotarpiui, pirmosios instancijos teismas teisės taikymo klaidos nepadarė. Nors apeliantas padarė nesunkų nusikaltimą, savo kaltę visiškai pripažino, gailėjosi dėl padarytos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos, tačiau svarbu įvertinti ir tai, kad V. B. padarė itin šiurkštų tyčinį Kelių eismo taisyklių pažeidimą, kuris pasireiškė dideliu pavojingumu tiek pačiam vairuotojui, tiek visuomenės saugumui.

11. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad V. B. šeštadienio rytą neblaivus, kuomet jam nustatytas 1,87 promilės neblaivumas, transporto priemonę vairavo regioniniame kelyje apie 40 kilometrų. Nusikaltimas nors ir nesunkus, tačiau keliantis didelę grėsmę eismo saugumui, galintis sukelti skaudžias ir negrįžtamas pasekmes. Sėsdamas neblaivus už vairo apeliantas visiškai ignoravo galimas neigiamas pasekmes, o tai parodo atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės neatsakingumą ir sąmoningą savo veiksmų pavojingumo ignoravimą. Nors materialinė žala neteisėtais apelianto veiksmais padaryta nebuvo, tačiau vien tik ši aplinkybė jo įvykdyto nusikaltimo pavojingumo nemenkina. Ši pozicija neabejotinai atitinka ir įstatymo leidėjo valią, kadangi kriminalizuodamas transporto priemonių vairavimą apsvaigus nuo alkoholio, įstatymo leidėjas jokių šios nusikalstamos veikos padarinių nenumatė, tokiu būdu tik patvirtindamas, kad vien tik pati veika – automobilio vairavimas apsvaigus nuo alkoholio, kai nustatytas didesnis nei 1,51 promilės neblaivumas, gali sukelti didelį pavojų aplinkiniams. Atkreiptinas dėmesys, jog transporto priemonė yra padidinto pavojaus šaltinis, reikalaujantis ypač atidaus ir atsakingo jos valdytojo elgesio, tuo tarpu jos vairavimas būnant neblaiviam kelią neabejotiną ir realų pavojų tiek kitų eismo dalyvių saugumui, tiek turtui. Nagrinėjamu atveju uždraudimo naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones taikymas apeliantui turi svarbią prevencinę reikšmę, jog tokie atvejai nepasikartotų – kad jis vairuotų transporto priemones tik būdamas blaivus, kelyje būtų ypatingai dėmesingas, elgtųsi atsargiai ir atsakingai, bei nekeltų grėsmės nei savo, nei kitų asmenų sveikatai, turtui, gyvybei, transporto eismo saugumui.

12. Skundžiamu nuosprendžiu apeliantui paskirtas teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminas atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, numatančią, kad bausmės (baudžiamojo poveikio priemonės), skiriamos už nusikaltimo padarymą, savo dydžiu neturi būti mažesnės nei taikomos už žymiai lengvesnius – administracinius nusižengimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-85/2010). Juo labiau, kad jokių išimtinių aplinkybių, kurių pagrindu galima būtų švelninti apelianto atsakomybę ir neskirti jam draudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra. Vien tai, kad dėl baudžiamojo poveikio priemonės taikymo apeliantas patirs tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų, savaime, nesant jokių išskirtinių aplinkybių, neleidžia vertinti, kad baudžiamojo poveikio priemonės terminas yra aiškiai per ilgas ar, kad teismas poveikio priemonę paskyrė netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-85/2010, 2K-103/2010, 2K-20/2011, 2K-502/2011). Situacijos vertinimo nekeičia ir tai, kad baigiamųjų kalbų metu prokuroras prašė apeliantui skirti šios poveikio priemonės atėmimą minimaliam – 1 metų terminui. Šiame kontekste pažymėtina, kad prokuroro siūloma bausmė/baudžiamojo poveikio priemonė ir/ar jų terminas neįpareigoja ir neriboja teismo, todėl tai, kad valstybinį kaltinimą šioje byloje pirmosios instancijos teisme palaikęs prokuroras baigiamųjų kalbų metu prašė skirti trumpesnį šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymo V. B. terminą, niekaip nepagrindžia skundžiamo nuosprendžio nepagrįstumo šioje dalyje. Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto poreikius atitinkančios švelnesnės ir su padarytu nusikaltimu nesusijusios baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimas pažeistų proporcingumo, teisingumo principus ir kurtų praktiką, paneigiančią baudžiamosios teisės esmę ir paskirtį, skatintų nebaudžiamumo jausmą.

13. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimas naudotis specialia teise neabejotinai sukels nepatogumų V. B., vis dėlto, tai nėra pakankamas pagrindas neskirti jam šios specialiosios teisės atėmimo. Apygardos teismui nekyla abejonių, jog atėmus teisę vairuoti transporto priemones 1 metams 2 mėnesiams V. B. sunkiau ir nepatogiau nuvykti į darbo vietą, pasirūpinti artimųjų – mamos ir močiutės priežiūra, tačiau teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog skiriama baudžiamojo poveikio priemonė turi sukelti kaltininkui atitinkamas neigiamas pasekmes, o tokių pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą priemonę, nes neigiami padariniai yra natūralus nusikalstamos veikos rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto, įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas. Nors apeliacinės instancijos teismui pateikti medicininiai dokumentai patvirtina apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes apie apelianto mamos E. B. sveikatos būklę (diagnozuotą (duomenys neskelbtini), t. 1, b. l. 193–196) ar rūpinimąsi garbaus amžiaus močiute V. Č., gim. (duomenys neskelbtini), tačiau akivaizdu ir tai, kad dar iki nusikalstamos veikos padarymo V. B. žinojo, kad teisė vairuoti transporto priemones jam yra reikalinga tiek profesiniais tikslais, tiek rūpinantis artimaisiais, juolab, kad nurodytos ligos apelianto mamai diagnozuotos dar 2018 metais, tačiau šios aplinkybės nebuvo pakankamos sulaikyti jį nuo nusikalstamos veikos. Teisėjų kolegijos vertinimu, V. B. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė yra adekvati padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, apelianto asmenybei bei proporcinga pažeistos baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės apimčiai. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka nenustatyta ir tai, kad atėmus šią specialiąją teisę V. B. būtų buvęs atleistas iš darbo, nes, kaip pats nurodė posėdžio metu, šiuo metu jį į darbą paveža bendradarbiai, be to, teisę vairuoti turi jo žmona ir sūnus (t. 1, b. l. 152). Todėl darytina išvada, jog paskirta baudžiamojo poveikio priemonė ir jos terminas neproporcingai neapsunkins apelianto tiek profesine prasme, tiek rūpinantis artimaisiais, kadangi jis ir toliau dirba savo darbovietėje, o duomenų, kad po šio įvykio būtų apsunkintas jo nuvykimas pas artimuosius, byloje taip pat nepateikta.

14. Aptartų aplinkybių visuma, teisėjų kolegijos nuomone, leidžia pagrįstai atmesti apeliacinio skundo argumentą, kad uždrausdamas V. B. naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones 1 metams 2 mėnesiams, apylinkės teismas nesilaikė baudžiamojo poveikio priemonių skyrimo bendrųjų nuostatų, teisingumo principo ir priėmė neteisingą bei nepagrįstą sprendimą. Skundžiamame nuosprendyje nustatyta draudimo vairuoti transporto priemones trukmė yra mažesnė nei šios poveikio priemonės trukmės vidurkis, nustatytas BK 68 straipsnio 2 dalyje, todėl nelaikytina per griežta. Keisti šią skundžiamo nuosprendžio dalį nėra pagrindo.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo

15. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse yra suformulavęs pagrindines teisines taisykles, sprendžiant klausimus dėl baudžiamojo poveikio priemonių taikymo asmenį atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės BK VI skyriuje nurodytais pagrindais. Baudžiamojo poveikio priemonių, inter alia (be kita ko), ir turto konfiskavimo, taikymo klausimas paliekamas spręsti teismo nuožiūrai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-50-788/2018, 2K-79-511/2018, 2K-114-1073/2018, 2K-218-648/2018, 2K-91-303/2021). Įstatymų leidėjas baudžiamajame įstatyme nustatė bylą nagrinėjančio teismo diskreciją taikyti baudžiamojo poveikio priemones, parenkant jų rūšis.

16. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendė esant pagrindą atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės V. B. taikyti BK 72 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – automobilio „Toyota Land Cruizer“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kuris pripažintas nusikalstamos veikos padarymo priemone, konfiskavimą. Šiam teismo sprendimui pritaria ir skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija.

17. Apeliaciniame skunde keliamų klausimų aspektu yra aktualus turto konfiskavimo tikslas – išimti iš apyvartos turtą, kuris naudojamas nusikalstamai veikai daryti. Teismų praktikoje nurodoma, kad nusikalstamos veikos padarymo priemonės konfiskavimo tikslas – pirmiausia atimti galimybę dar kartą panaudoti šią priemonę nusikalstamais tikslais, taip pat daryti atitinkamą prevencinį poveikį taip veikti linkusiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-315-303/2018, 2K-17-788/2019, 2K-91-303/2021). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad įgyvendinant prevencinį poveikį, t. y. užtikrinant, jog atitinkama priemone ateityje nebūtų pasinaudota, visų pirma svarstytina paties konfiskuotino turto (priemonės) paėmimo valstybės nuosavybėn galimybė. Pagal BK 72 straipsnio 3 dalį, nuteistajam priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-107-976/2021, Nr. 2K-91-303/2021). Ir, tik nesant tokios galimybės arba kai dėl tam tikrų priežasčių tai netikslinga, turėtų spręsti klausimą dėl konfiskuotino turto vertės išieškojimo, vadovaudamasis BK 72 straipsnio 5 dalimi. Tokiais atvejais, be kita ko, turi būti motyvuota, kodėl byloje nenustatytos galimybės konfiskuoti pačią priemonę, kodėl tokios priemonės vertės (jos dalies) konfiskavimas yra tikslingesnis. Taikant BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas, t. y. konfiskuojant ne pačią nusikalstamos veikos padarymo priemonę, bet jos vertę pinigais, taip pat apsvarstoma, ar tokia baudžiamojo poveikio priemonė atitinka turto konfiskavimo tikslus, įvertinamas ir tokio išieškojimo proporcingumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-17-788/2019, Nr. 2K-195-788/2019, Nr. 2K-107-976/2021, Nr. 2K-91-303/2021).

18. Nagrinėjamu atveju egzistuoja visos aplinkybės konfiskuoti transporto priemonę, o ne jos vertę, tuo tarpu apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, dėl kurių prašoma nekonfiskuoti transporto priemonės, egzistavo bei asmeniui buvo žinomos ir iki nusikalstamos veikos padarymo momento, bet vis tiek nesustabdė atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens nuo nusikalstamo elgesio. Pasirinkdamas nusikalstamą elgesį, apeliantas tuo pačiu turi priimti ir iš tokio elgesio galimai kilsiančias jo teises varžančias pasekmes. Tai, kad baudžiamojo poveikio priemonė sukelia tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų kaltam asmeniui, nereiškia, kad jos paskyrimas prieštarauja teisingumo ar proporcingumo principams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-135/2018, 2K-186/2018). Teismas, priimdamas sprendimą dėl baudžiamojo poveikio priemonių skyrimo, įvertino tai, kad V. B. nusikalstamą veiką padarė šiurkščiai pažeisdamas Kelių eismo taisykles, t. y. vairavo transporto priemonę, kai jam buvo nustatytas vidutinis neblaivumo laipsnis (1,87 promilės), tokie apelianto veiksmai kėlė didelį pavojų ne tik eismo saugumui, bet ir kitų eismo dalyvių bei paties apelianto sveikatai ar net gyvybei, jam nustatytas neblaivumo laipsnis ženkliai viršija ribą, nuo kurios asmeniui draudžiama vairuoti transporto priemones (0,41 promilės), taip pat pakankamai viršijo ribą (1,51 promilės), nuo kurios neblaiviam vairuotojui taikoma baudžiamoji atsakomybė. Iš bylos medžiagos matyti, kad V. B. vairuojamas automobilis policijos pareigūnų sustabdytas gavus pranešimą apie tai, kad automobilis blaškosi kelyje. Įvertinusi aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju transporto priemonės palikimas apelianto dispozicijai keltų pavojų visuomenei, todėl jos konfiskavimas yra būtinas.

19. Išskirtinių aplinkybių, dėl kurių transporto priemonė šiuo konkrečiu atveju neturėtų būti konfiskuojama, nenustatyta. V. B. apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės apie tai, kad jis visiškai pripažino savo kaltę, nuoširdžiai gailėjosi, darbdavio charakterizuojamas teigiamai, jam nustatytas girtumas nedaug viršija įstatymo nustatytą normą, žala niekam nebuvo padaryta, jau buvo įvertintos skundžiamu nuosprendžiu. O tai, kad apeliantas yra ilgametis kraujo donoras taip pat nekeičia situacijos vertinimo. Kasacinis teismas aktualiausioje praktikoje pažymėjo, jog kaltininko asmenybę apibūdinančios aplinkybės yra pagrindas atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tačiau jos savaime, nesant jokių išskirtinių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti baudžiamojo poveikio priemonę – automobilio konfiskavimą – esant akivaizdžiai neproporcingą ar neteisingą, nesudaro galimybės neskirti automobilio konfiskavimo (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-49-489/2025, 2K-208-511/2024). Priešingos išvados neleidžia daryti ir tai, kad konfiskuotina transporto priemonė bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklauso abiem sutuoktiniams. Pagal kasacinio teismo praktiką, aplinkybė, kad konfiskuoto turto bendraturtė (sutuoktinė) nežinojo, kad šeimos automobilis buvo perleistas nusikalstamai veikai daryti, nepaneigia BK 72 straipsnio 4 dalies 1 punkto taikymo pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-237/2011, 2K-205-628/2018, 2K-168-511/2020

2K-13-458/2021 ir kt.). Todėl nustačius, kad vieno sutuoktinio leidimu bendras turtas buvo panaudotas uždraustai veikai daryti, tokio turto bendraturtis (sutuoktinis) netampa „trečiuoju asmeniu“ BK 72 straipsnio 5 dalies prasme, o žalos, atsiradusios dėl bendraturčio neteisėtų veiksmų sumažėjus bendrajai jungtinei nuosavybei, atlyginimo klausimas gali būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka, t. y. analogišku būdu, kai BK uždraustą veiką, naudodamas bendrosios jungtinės nuosavybės turtą, padaro vienas iš sutuoktinių (bendraturčių).

20. Kaip minėta, atvejai, kuomet konfiskuojamas ne BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodytas turtas, o išieškotina iš kaltininko konfiskuotino turto vertę atitinkanti pinigų suma, turi atitikti BK 72 straipsnio 5 dalyje numatytas sąlygas, t. y. kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga. Pagal šios bylos aplinkybes, V. B. taikyti BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas nėra pagrindo, nes nenustatyta nė viena iš BK 72 straipsnio 5 dalyje nurodytų alternatyvių sąlygų išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Aplinkybės, dėl kurių baudžiamajame įstatyme įtvirtinta privaloma baudžiamojo poveikio priemonė būtų per griežta, neproporcinga, negali būti įprastos, gyvenimiškos, būdingos daugeliui bylų. Priešingu atveju, taikant BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas be aiškaus pagrindo, būtų iškreipta šios normos paskirtis ir toks taikymas taptų taisykle, o ne išimtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2025 m. sausio 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-49-489/2025). Nesant sąlygų išieškoti konfiskuotino turto vertę, nėra jokio pagrindo spręsti dėl konfiskuotino turto vertės dydžio, todėl apelianto argumentai šiuo klausimu atmestini kaip nepagrįsti.

21. Atsakant į apelianto argumentus dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės koreliavimo su baudžiamojo poveikio priemonių skyrimu, teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad kaltininko atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, o ne su kaltininko suinteresuotumu išvengti neigiamų pasekmių, kadangi, vadovaujantis teisingumo principu, kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo ar klaidingos nuomonės dėl pernelyg švelnaus baudžiamumo už pavojingą visuomenei veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-287-1073/2018 ir kt.). Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės savaime nesuponuoja, kad asmuo turi visiškai nepatirti jokių neigiamų pasekmių ar teisėtų suvaržymų dėl savo neteisėto veikimo. Šiuo atveju atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą V. B. nepatyrė iš teismo sprendimo kylančių dar griežtesnių suvaržymų (jam nebuvo skirta bausmė, jis neturės teistumo), todėl vien baudžiamojo poveikio priemonių skyrimas šiuo atveju laikytinas pakankamai švelnia atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką forma, savaime nesukeliančia pernelyg didelių suvaržymų nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui.

22. Aptartų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl V. B. priklausančios transporto priemonės „Toyota Land Cruizer“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), konfiskavimo, tinkamai pritaikė turto konfiskavimą reglamentuojančias teisės normas, laikėsi suformuotos teismų praktikos, todėl šioje dalyje keisti teismo priimtą procesinį sprendimą nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2025 m. gegužės 23 d. nuosprendį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.