Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Aušra Bielskė, nerengdama teismo posėdžio išnagrinėjusi M. S. skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. spalio 3 d. nutarties, kuria netenkintas prokurorės prašymas dėl M. S. perdavimo pagal Europos arešto orderį Lenkijos Respublikai ir tenkintas prašymas dėl laisvės atėmimo bausmės pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Nagrinėjamo klausimo esmė

2. EAO išduotas remiantis Lenkijos Respublikos Olesnicos rajono teismo II-ojo Baudžiamojo skyriaus 2017 m. kovo 7 d. nuosprendžiu byloje Nr. II K 1152/16. Nuosprendis įsiteisėjo 2017 m. balandžio 7 d.

10. Atsižvelgusi į tai, kad EAO išduotas dėl Lietuvos Respublikos piliečiui paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo, įvertinusi pagrindus ir sąlygas, nustačiusi reikalingumą, kad būtų sprendžiama, ar Lenkijos Respublikoje M. S. paskirta laisvės atėmimo bausmė galėtų būti vykdoma Lietuvos Respublikoje, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 73 straipsnio 4 dalyje, Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra 2023 m. liepos 18 d. kreipėsi į Vroclovo apygardos teismą, prašydama papildomai pateikti 2008 m. lapkričio 27 d. Tarybos pamatiniame sprendime 2008/909/TVR dėl nuosprendžių baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo principo taikymo skiriant laisvės atėmimo bausmes ar su laisvės atėmimu susijusias priemones, siekiant jas vykdyti Europos Sąjungoje, iš dalies pakeistame 2009 m. vasario 26 d. Pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR (toliau – Pamatinis sprendimas 2008/909/TVR), nurodytą informaciją, kurios nėra EAO formoje.

15. Skundžiamoje nutartyje nurodyta, kad yra BK 9¹ straipsnio 4 dalies 3 punkte numatytas pagrindas, kuriuo remiantis M. S. gali būti neperduotas Lenkijos Respublikai, be to yra visos Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo“ 3 straipsnio 1 dalyje išvardytos sąlygos, būtinos sprendimui dėl laisvės atėmimo bausmės pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje. Teismas nenustatė kitų pagrindų, dėl kurių M. S. negali būti perduotas ar gali būti neperduotas Lenkijos Respublikai. Teismas pripažino, kad M. S. žinojo apie vykstantį procesą Lenkijos Respublikoje, kad yra priimtas apkaltinamasis nuosprendis, kuriuo paskirta iš anksto suderinta bausmė, žinojo, kad sprendžiamas klausimas dėl bausmės vykdymo atidėjimo, nežiūrint į tai, jis išvyko į kitą valstybę. Apygardos teismas padarė išvadą, kad M. S. vengė atlikti jam skirtą bausmę, todėl, vadovaudamasis BK 96 straipsnio 3 dalimi, nuteistojo gynėjos prašymo dėl vykdymo senaties termino taikymo netenkino.

II. Skundo argumentai

16. M. S. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. spalio 3 d. nutartį ir priimti naują nutartį: atsisakyti pripažinti sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės, jam paskirtos Lenkijos Respublikos teismo 2017 m. kovo 7 d. nuosprendžiu, kadangi yra suėjęs apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties terminas. Skundą grindžia šiais argumentais:

Motyvuojamoji dalis

M. S. skundas tenkinamas iš dalies.

18. EAO yra Europos Sąjungos valstybės narės teisminės institucijos sprendimas, kuriuo kita Europos Sąjungos valstybė narė įpareigojama suimti ir perduoti šiame sprendime nurodytą asmenį siekiant pradėti šio asmens baudžiamąjį persekiojimą ar vykdyti jam paskirtą su laisvės atėmimu susijusią bausmę ir kuris atitinka 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus formos ir turinio reikalavimus (BPK 17¹ straipsnio 1 dalis). Teismas, spręsdamas dėl asmens perdavimo pagal EAO, patikrina: 1) ar laikomasi EAO turiniui ir formai keliamų reikalavimų; 2) ar nėra pagrindų, kuriais remiantis asmuo negali būti perduodamas ar gali būti neperduodamas kitai Europos Sąjungos valstybei narei, šiuo atveju – Lenkijos Respublikai.

19. Pagrindai, kuriais remiantis asmuo gali būti neperduodamas kitai Europos Sąjungos valstybei, reglamentuoti BK 9¹ straipsnio 4 dalyje. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties, apygardos teismas priimtą procesinį sprendimą grindė BK 9¹ straipsnio 4 dalies 3 punkto taikymu. Jame numatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietis ar užsienietis, atsižvelgiant į bylos aplinkybes ir teisingumo interesus, gali būti neperduodamas Europos arešto orderį išdavusiai valstybei, jeigu EAO yra išduotas dėl Lietuvos Respublikos piliečiui ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančiam asmeniui paskirtos su laisvės atėmimu susijusios bausmės vykdymo ir Lietuvos Respublika perima šios bausmės vykdymą.

22. Apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo Lietuvos Respublikoje senaties terminai reglamentuoti BK 96 straipsnyje. Nagrinėjamu atveju aktualios šios minėto straipsnio nuostatos. Pagal BK 96 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktį, apkaltinamasis nuosprendis nevykdomas, jeigu jis nebuvo įvykdytas per trejus metus, kai paskirta ne laisvės atėmimo bausmė, arba kai paskirta laisvės atėmimo bausmė neviršija dvejų metų. Apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties terminas skaičiuojamas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki nuosprendžio vykdymo pradžios (BK 96 straipsnio 2 dalis). Jeigu nuteistasis po nuosprendžio įsiteisėjimo vengia atlikti bausmę, senaties eiga sustoja. Šiuo atveju ji atsinaujina nuo tos dienos, kurią nuteistasis pats atvyko atlikti bausmės ar buvo sulaikytas (BK 96 straipsnio 3 dalis). Jeigu nuteistasis iki apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties termino pabaigos padaro naują nusikalstamą veiką, senaties eiga nutrūksta. Šiuo atveju apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo naujo nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo padarymo (BK 96 straipsnio 4 dalis).

24. M. S. teiginius, kad ikiteisminio tyrimo metu jis nesuprato, kokios rūšies bausmė su juo buvo suderinta vadovaujantis Lenkijos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 335 straipsniu, paneigia medžiagoje surinkti duomenys. Pagal Lenkijos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 335 straipsnio 1 dalį, jeigu kaltinamasis prisipažįsta kaltu ir atsižvelgiant į jo nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių paaiškinimus bei tai, kad kaltinamojo katė nekelia abejonių, o kaltinamojo požiūris rodo, kad proceso tikslai bus pasiekti, leistina susilaikyti nuo tolimesnių veiksmų. Šiame straipsnyje, be kita ko, nurodyta tai, kad prokuroras vietoje kaltinamojo akto pateikia teismui prašymą skirti kaltinamajam apkaltinamąjį nuosprendį ir paskirti su juo suderintą bausmę ar baudžiamojo poveikio priemonę, taikytiną už trumpalaikį nusikaltimą, kuriuo kaltinamas kaltinamasis, ir atsižvelgiant į įstatymų saugomus nukentėjusios šalies interesus. Į susitarimą taip pat gali būti įtrauktas sprendimas dėl teismo išlaidų (bylos Nr. TP-04-00007-23, b. l. 36–37). Nagrinėjant prokuroro pareiškimą Vilniaus apygardos teisme buvo gauta papildoma medžiaga iš Lenkijos Respublikos (b. l. 105–115, 117–127), kuri patvirtina, kad įtariamasis M. S. 2016 m. rugpjūčio 3 d. buvo apklaustas įtariamuoju Olesnicos rajono prokuratūroje dalyvaujant lietuvių kalbos vertėjai. Apklausoje jis pareiškė, kad kaltę pripažįsta, dėl to gailisi ir, vadovaujantis baudžiamojo proceso kodekso 335 straipsniu, sutinka su 1 metų laisvės atėmimo bausme be bylos nagrinėjimo, su išlaidomis ir apmokėjimu. Prieš apklausą įtariamajam M. S. buvo išaiškintos jo teisės, pareigos bei pasekmės. Apklausoje dalyvavusi lietuvių kalbos vertėja išvertė nutarimą dėl įtarimo ir prie protokolo pateiktas įtariamojo teises. Protokolas, kuriame užfiksuotas įtariamojo sutikimas su konkrečia 1 metų laisvės atėmimo bausme, M. S. buvo perskaitytas. Aplinkybę, kad protokolą perskaitė, savo parašu patvirtino ir įtariamasis M. S.. Šioje vietoje akcentuotina ir tai, kad tokią savo valią M. S. pasirašytinai patvirtino ne kartą. 2016 m. rugpjūčio 3 d. vykusios akistatos su įtariamuoju G. Š. metu jis taip pat nurodė, kad palaiko prašymą dėl baudžiamojo proceso kodekso 335 straipsnio taikymo. Be to, iš apygardos teismui pateikto 2023 m. rugsėjo 13 d. Olesnicos rajono teismo teisėjos Justynos Ponikowskos rašto matyti, kad tokio pat turinio Olesnicos rajono prokuratūros prašymas dėl baudžiamojo proceso kodekso 335 straipsnio taikymo M. S. 2016 m. gruodžio 30 d. buvo pateiktas Olesnicos rajono teismui. Teismas prašymo negrąžino, jis buvo patenkintas, byloje priimtas nuosprendis, kuriame paskirta anksčiau suderinta bausmė. Taigi, paminėti duomenys patvirtina, kad Lenkijos Respublikos prokuroras kreipėsi į teismą gavęs išankstinį įtariamojo sutikimą dėl kaltumo ir konkrečios bausmės, o tai leidžia spręsti, kad M. S. neabejotinai suprato, kad yra siekiama būtent 1 metų laisvės atėmimo, o ne švelnesnės rūšies bausmės skyrimo. Paminėtina ir tai, kad skundą nagrinėjantis teismas sutinka su M. S. skundo argumentu, kad ginčijamoje apygardos teismo nutartyje buvo neteisingai nurodyta, jog ikiteisminio tyrimo metu (parengiamajame posėdyje) dalyvavo M. S. gynėjas. Iš pateiktų duomenų matyti, kad 2016 m. rugpjūčio 3 d. prokuratūroje atliekant įtariamojo apklausą, taip pat akistatą su įtariamuoju G. Š., gynėjas nedalyvavo, dalyvavo lietuvių kalbos vertėja, tačiau ši aplinkybė nėra pagrindas kitaip vertinti pirmiau aptartas, medžiagos duomenų pagrindu nustatytas aplinkybes. Duomenų, kad M. S. reiškė prašymą turėti gynėją, kad nesuprato prokuroro jam pateikto susitarimo turinio ir esmės, nėra. Tokių aplinkybių nenurodė ir pats M. S..

25. Kad M. S. buvo žinoma, kokia bausmė buvo skirta 2017 m. kovo 7 d. nuosprendžiu, patvirtina ir šie apygardos teisme iš Lenkijos Respublikos papildomai gauti duomenys. 2017 m. vasario 28 d. M. S. asmeniškai gavo pranešimą apie posėdžio datą dėl prokuroro teikimo pagal baudžiamojo proceso kodekso 335 straipsnį. Kartu su šiuo pranešimu jis gavo atitinkamus nurodymus ir prokuroro siūlymą priimti apkaltinamąjį nuosprendį nesurengus posėdžio. Visi dokumentai buvo išversti į lietuvių kalbą (byla Nr. TP-04-00007-23, b. l. 36–37). M. S. buvo tinkamai iškviestas į 2017 m. kovo 7 d. surengtą teismo posėdį, tačiau neatvyko ir nenurodė neatvykimo priežasčių. Minėtame teismo posėdyje dalyvavo jo pasirinkta advokatė Katarzyna Ząbkiewicz, kuri palaikė prašymą dėl nuosprendžio paskelbimo baudžiamojo proceso kodekso 335 straipsnio tvarka. 2017 m. kovo 7 d. Olesnicos rajono teismas byloje priėmė nuosprendį ir už Lenkijos Respublikos baudžiamojo kodekso 191 straipsnio 1 dalyje ir 294 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką skyrė M. S. 1 metų laisvės atėmimo bausmę (byla Nr. TP-04-00007-23, b. l. 57–58), tai yra tos pačios rūšies ir dydžio bausmę, kokią 2016 m. rugpjūčio 3 d. prokuroras suderino su M. S.. Teismas į bausmę įskaitė sulaikymo laikotarpį nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 3 d. bei priteisė bylinėjimosi išlaidas bei žyminį mokestį. Nuosprendis įsiteisėjo 2017 m. balandžio 7 d. (byla Nr. TP-04-00007-23, b. l. 145–151). Pažymėtina ir tai, kad Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. liepos 9 d. teismo posėdyje, kuriame buvo sprendžiamas kardomosios priemonės klausimas, M. S. patvirtino, kad advokatė buvo atsiuntusi dokumentą, tačiau nuosprendžio jis neanalizavo, nuosprendis buvo lenkiškas, neprašė, kad jį išverstų (byla Nr. TP-04-00007-23, b. l. 78–79).

26. Apygardos teisme gauti papildomi duomenys (b. l. 89–92) leidžia daryti išvadą ir apie tai, kad M. S. žinojo ir apie jo atžvilgiu vykstantį procesą dėl bausmės vykdymo atidėjimo. 2017 m. balandžio 19 d. Olesnicos rajono teisme gautas M. S. advokatės K. Ząbkiewicz 2017 m. balandžio 11 d. prašymas dėl bausmės vykdymo atidėjimo bei sumokėtas teismo mokestis. Prašymo turinys rodo, kad gynėja derino poziciją su M. S., nes kartu su prašymu buvo pateikti dokumentai su vertimais: M. S. kaip ieškančio darbo asmens informacinis lapelis, garantinis susitarimas, pažyma apie L. S. neįgalumą, pareiškimas apie finansinius įsipareigojimus, R. S. kaip ieškančio darbo asmens informacinis lapelis, taip pat ir skunde minima 2017 m. kovo 6 d. darbo sutartis. Taigi, M. S. su advokate bendravo, per ją teikė teismui reikiamus dokumentus. 2017 m. birželio 19 d. teismo posėdyje, dalyvaujant advokatei K. Ząbkiewicz, prašymas dėl bausmės vykdymo atidėjimo buvo išnagrinėtas ir tenkintas. 2017 m. birželio 19 d. sprendimu Olesnicos rajono teismas atidėjo 1 metų laisvės atėmimo bausmės, paskirtos Olesnicos rajono teismo 2017 m. kovo 7 d. nuosprendžiu, vykdymą 1 metų laikotarpiui iki 2018 m. birželio 19 d. Kaip nurodyta papildomai teismui pateiktoje medžiagoje, sprendimo nuorašas pristatytas nuteistojo advokatės adresu (pridėta gavimo patvirtinimo kopija).

27. Apibendrinant pirmiau aptartų duomenų visumą spręstina, kad M. S. buvo žinoma apie Olesnicos rajono teismo 2017 m. kovo 7 d. nuosprendžiu jam skirtą 1 metų laisvės atėmimo bausmę. Visgi sprendžiant, ar šiuo atveju gali būti konstatuotas suėjęs minėto apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties terminas, esminę reikšmę turi kitos aplinkybes. Visų pirma pažymėtina, kad byloje pateiktas Suomijos Respublikos Helsinkio apylinkės teismo 2017 m. liepos 21 d. nuosprendis, pakeistas Helsinkio apeliacinio teismo 2018 m. gegužės 4 d. nuosprendžiu (b. l. 23–68), patvirtina, kad M. S. 2017 m. balandžio 11 d. padarė naują nusikalstamą veiką. Tai reiškia, kad 2017 m. kovo 7 d. nuosprendžio vykdymo senaties eiga nutrūko ir senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo naujos nusikalstamos veikos padarymo dienos, tai yra 2017 m. balandžio 11 d. (BK 96 straipsnio 4 dalis). Tačiau įvertinus ir nuo šios dienos praėjusį laiką spręstina, kad šiuo atveju esminę reikšmę turi tai, ar pagal nustatytas faktines aplinkybes galima konstatuoti, jog M. S. po nuosprendžio įsiteisėjimo vengė atlikti jam skirtą bausmę. Pažymėtina, kad teismų praktikoje vengimu atlikti bausmę laikomi tokie tyčiniai nuteistojo veiksmai, kuriais jis tikslingai siekia išvengti paskirtos bausmės atlikimo, pavyzdžiui, slepiasi nuo teisėsaugos institucijų, keičia gyvenamąją, darbo vietą, išvaizdą, gyvena turėdamas padirbtus ar svetimus dokumentus, pabėga iš suėmimo po nuosprendžio įsiteisėjimo ir kt. Tačiau vengimu atlikti bausmę nelaikomi tokie nuteistojo veiksmai, kuriuose nėra tyčios išvengti bausmės atlikimo, pavyzdžiui, pakeičiama gyvenamoji vieta dėl darbo ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-389/2013, Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1N-67/2013 ir kt.).

28. Medžiagoje surinkti duomenys iš tiesų patvirtina, kad M. S. po 2017 m. kovo 7 d. Olesnicos rajono teismo nuosprendžio įsiteisėjimo (2017 m. balandžio 7 d.) savanoriškai neatvyko atlikti paskirtos laisvės atėmimo bausmės ir jokiu būdu nesikreipė į kompetentingas Lenkijos Respublikos institucijas dėl jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Priešingai, byloje nustatyta, kad M. S. išvyko į kitą Europos Sąjungos valstybę – Suomijos Respubliką, kur 2017 m. balandžio 11 d. padarė naują nusikalstamą veiką. Tą pačią dieną jis buvo sulaikytas bei Helsinkio apylinkės teismo 2017 m. liepos 21 d. nuosprendžiu, pakeistu Helsinkio apeliacinio teismo 2018 m. gegužės 4 d. nuosprendžiu, nuteistas laisvės atėmimu 7 metams. Iš įkalinimo įstaigos jis lygtinai paleistas tik 2020 m. spalio 8 d. (b. l. 23–68; byla Nr. TP-04-00007-23, b. l. 145–151). Visgi laikotarpis, kai M. S. buvo suėmime ir atlikinėjo jam skirtą laisvės atėmimo bausmę už Suomijos Respublikoje padarytą nusikalstamą veiką, negali būti vertinamas kaip tyčinis vengimas atlikti Lenkijos Respublikos teismo paskirtą bausmę. Tuo labiau, kad, kaip jau buvo minėta, M. S. prieš įkalinimą buvo suderinęs su savo advokate prašymą atidėti Olesnicos rajono teismo nuosprendžio vykdymą, kas ir buvo padaryta šio teismo 2017 m. birželio 19 d. sprendimu.

29. Vertinant, ar M. S. vengė atlikti jam skirtą bausmę, reikšmingi ir duomenys apie 2017 m. kovo 7 d. nuosprendžio vykdymo eigą. Iš surinktų duomenų matyti, kad M. S. buvo pašauktas atlikti Lenkijos Respublikos teismo nuosprendžiu skirtą laisvės atėmimo bausmę tik 2019 m. kovo 7 d. 2019 m. liepos 4 d. paskelbta M. S. paieška. Tuo metu, kaip minėta, M. S. atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę Suomijos Respublikoje. Paminėtina ir tai, kad po to, kai M. S. 2020 m. spalio 8 d. buvo paleistas iš įkalinimo įstaigos Suomijoje, nuo teisėsaugos institucijų jis nesislapstė. Nuo 2021 m. sausio 4 d. jis oficialiai dirbo keliose Lietuvos Respublikoje registruotose uždarosiose akcinėse bendrovėse vairuotoju, vairuotoju-ekspeditoriumi (b. l. 74–83; byla Nr. TP-04-00007-23, b. l. 153–155). Kaip patvirtino M. S. parodymai ir pateiktas UAB „duomenys neskelbtini“ direktorės 2022 m. kovo 18 d. įsakymas, nuo 2022 m. kovo 18 d. buvo komandiruotas į Vokietijos Federacinę Respubliką krovinių gabenimui vilkikais Vokietijoje ir kitose Europos Sąjungos šalyse, vyko ir į Lenkijos Respubliką (b. l. 84). Nuo 2022 m. gruodžio 21 d. M. S. nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje, nuo 2023 m. liepos 11 d. vykdo individualią veiklą. Buvimo Lietuvoje laikotarpiu jis ne kartą kreipėsi į įvairias valstybines institucijas, keitė asmens tapatybės kortelę, netgi buvo baustas administracine tvarka (b. l. 14–18, 85; byla Nr. TP-04-00007-23, b. l. 156–158). Visa tai patvirtina, kad M. S. gyveno įprastą gyvenimą ir jokių tyčinių veiksmų, kuriais tikslingai siekė išvengti paskirtos bausmės atlikimo, neatliko. Paminėtina ir tai, kad Lenkijos Respublikos teisminėms institucijoms buvo žinoma, kad M. S. yra Lietuvos Respublikos pilietis, visgi EAO dėl jo buvo išduotas tik 2022 m. gruodžio 14 d., tai yra praėjus daugiau nei trims metams po paieškos paskelbimo ir daugiau nei penkiems metams nuo 2017 m. kovo 7 d. nuosprendžio įsiteisėjimo. Visa tai rodo, kad Lenkijos Respublikos kompetentingų institucijų vykdyti veiksmai, kuriais siekta minėto nuosprendžio įvykdymo, buvo pernelyg lėti ir nekonstruktyvūs.

30. Aptartų duomenų visuma leidžia pripažinti, kad M. S. nevengė atlikti 2017 m. kovo 7 d. nuosprendžiu jam skirtos 1 metų laisvės atėmimo bausmės, tad šio apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senatis yra suėjusi. Ši aplinkybė, kaip minėta, yra imperatyvus Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Europos Sąjungos valstybių narių sprendimų baudžiamosiose bylose tarpusavio pripažinimo ir vykdymo“ 8 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytas pagrindas atisakyti pripažinti ir vykdyti teismo sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės Lietuvos Respublikoje. Vilniaus apygardos teismas netinkamai taikė tiek aptartą įstatymą, tiek BK 9¹ straipsnio 4 dalies 3 punktą, todėl ginčijama nutartis turi būti panaikinta.

Dėl procesinės baigties

31. Pagal BPK 74 straipsnio 2 dalies nuostatas, Lietuvos apeliacinio teismo teisėjas, išnagrinėjęs skundą, gali priimti tik du sprendimus: panaikinti Vilniaus apygardos teismo nutartį arba palikti ją galioti. Teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad sistemiškai aiškinant BPK, Lietuvos apeliacinio teismo teisėjas, priimdamas nutartį panaikinti Vilniaus apygardos teismo nutartį, turėtų nurodyti, kaip turi būti išsprendžiamas klausimas dėl asmens perdavimo pagal EAO, t. y. nuspręsti ar asmuo (ne)perduodamas EAO išdavusiai valstybei, ar klausimas grąžinamas nagrinėti iš naujo Vilniaus apygardos teismui, jei nagrinėjant skundą nustatyti tokie trūkumai, kurių neištaisius nėra galimybės priimti teisingo sprendimo apskritai. Priešingu atveju, tik panaikinus apskųstą Vilniaus apygardos teismo nutartį, tačiau nepriėmus jokio sprendimo dėl asmens perdavimo EAO išdavusiai valstybei, šis pradėtas procesas liktų neužbaigtas, tokiu būdu pažeidžiant asmens teisę į teisingą teismą (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1N-9-658/2022).

32. Pagal BK 9¹ straipsnio 4 dalies 6 punkto nuostatas, Lietuvos Respublikos pilietis ar užsienietis, atsižvelgiant į bylos aplinkybes ir teisingumo interesus, gali būti neperduodamas EAO išdavusiai valstybei, jeigu EAO yra išduotas dėl nusikalstamos veikos, dėl kurios gali būti taikomi Lietuvos Respublikos baudžiamieji įstatymai, ir yra suėję šio kodekso 95 straipsnyje nustatyti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties ar 96 straipsnyje nustatyti apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties terminai. Šis EAO nevykdymo pagrindas nėra privalomas. Tai reiškia, kad nustačius, jog laisvės atėmimo bausmė, dėl kurios išduotas EAO, negali būti vykdoma Lietuvos Respublikoje dėl suėjusio nuosprendžio vykdymo senaties termino, Lietuvos Respublikos pilietis gali būti išduotas pagal EAO, nebent, atsižvelgus į bylos aplinkybes ir teisingumo interesus, būtų atsisakyta tai padaryti. Skundą nagrinėjantis teismas daro išvadą, kad šis klausimas šiuo metu negali būti išspręstas teisingai.

33. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Vilniaus apygardos teismas nutartimi nusprendė netenkinti prokurorės prašymo dėl M. S. perdavimo pagal EAO Lenkijos Respublikai, nors toks prašymas nei Generalinės prokuratūros 2023 m. rugpjūčio 25 d. pareikškime, nei teismo posėdžio metu nebuvo pateiktas. Minėtame pareiškime buvo prašoma spręsti dėl Lenkijos Respublikos Vroclavo apygardos teismo III-iojo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjo 2022 m. gruodžio 14 d. EAO, išduoto dėl Lietuvos Respublikos piliečiui M. S. paskirtos ir likusios neatliktos 11 mėnesių ir 27 dienų laisvės atėmimo bausmės vykdymo už nusikalstamą veiką, numatytą Lenkijos Respublikos baudžiamojo kodekso 291 straipsnio 1 dalyje kartu su baudžiamojo kodekso 294 straipsnio 1 dalimi, ir BK 9¹ straipsnio 4 dalies 3 punkto taikymo. Teismo posėdžio metu Generalinės prokuratūros prokurorė prašė spręsti dėl BK 9¹ straipsnio 4 dalies 3 punkto taikymo, atsisakyti perduoti M. S. pagal EAO ir perimti Lenkijos Respublikoje paskirtos bausmės vykdymą. Tokiu būdu nėra aiški Generalinės prokuratūros pozicija dėl aptarto BK 9¹ straipsnio 4 dalies 6 punkte numatyto neprivalomo Lietuvos Respublikos piliečio neperdavimo pagal EAO pagrindo taikymo. Tuo pačiu proceso dalyviai nėra pasisakę ir dėl minėtų BK 9¹ straipsnio 4 dalyje įvardytų bylos aplinkybių ir teisingumo interesų, kurių vertinimas šiuo atveju turi esminę reikšmę sprendžiant EAO vykdymo klausimą. Paminėtina ir tai, kad skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, šiam klausimui spręsti svarbūs ir duomenys, dėl kokių priežasčių buvo nuspręsta vykdyti Lenkijos Respublikos Olesnicos rajono teismo 2017 m. kovo 7 d. nuosprendį, kurio vykdymas buvo atidėtas nuo 2017 m. birželio 19 d. iki 2018 m. birželio 19 d., tai yra laikotarpiu, kai M. S. atliko jam skirtą laisvės atėmimo bausmę Suomijos Respublikoje. Šių duomenų bylos medžiagoje nėra, tad jos išreikalautinos iš Lenkijos Respublikos kompetentingų institucijų. Vilniaus apygardos teismui iš naujo sprendžiant dėl M. S. galimo perdavimo Lenkijos Respublikai pagal EAO taikant BK 9¹ straipsnio 4 dalies 6 punktą, bus užtikrintas tinkamas šio klausimo išnagrinėjimas bei proceso dalyvių teisė priimtą nutartį apskųsti Lietuvos apeliaciniam teismui. Remiantis tuo, kas pasakyta, panaikinus Vilniaus apygardos teismo 2023 m. spalio 3 d. nutartį, byla bus grąžinta Vilniaus apygardos teismui spręsti klausimą dėl EAO vykdymo iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 74 straipsnio 2 ir 3 dalimis,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2023 m. spalio 3 d. nutartį panaikinti.

Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.