Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. kovo 4 d. nuosprendžio, kuriuo R. P. nuteistas pagal BK 199 str. 1 d. laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams 3 (trims) mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Pagal BK 22 str. 1 d. ir 199² str. 1 d. R. P. išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikalstamos veikos požymių.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti D. V., V. N., dėl jų nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. P. nuteistas už kontrabandą, kurią padarė tokiomis aplinkybėmis.

R. P., veikdamas bendrininkų grupe kartu su D. V. ir V. N., 2012 m. spalio 3 d., apie 21 val. 00 min., Latežerio kaimo, Druskininkų savivaldybės ribose, tarp Valstybės sienos ženklų (VŽT) Nr. 0140-0141, perėmę per Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš Baltarusijos Respublikos teritorijos ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų permestas 14 dėžių, t.y. 6 500 vnt. pakelių cigarečių „Fest“ bei 500 vnt. pakelių cigarečių „Fest 7“, nunešę jas 91 metrą į Lietuvos Respublikos teritorijos gilumą ir sudėdami jas Latežerio miško masyve, išvengdami muitinės kontrolės, per valstybės sieną gabeno privalomus pateikti muitinei daiktus - nepaženklintus nustatyto pavyzdžio Lietuvos Respublikos banderolėmis 7 000 vnt. pakelių cigarečių „Fest“ bei 500 pakelių cigarečių „Fest 7“, kurių bendra 49 112 Lt muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, viršijo 250 MGL dydžio sumą.

N. R. P. apeliaciniame skunde nurodo, kad nuosprendis dalyje dėl bausmės paskyrimo yra nepagrįstas, todėl keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės. Teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo būdo, tikslų. Baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo, pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra. Įstatymų leidėjas, nustatydamas sankciją už nusikalstamą veiką, turi kartu įstatymu nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį teismas, skirdamas bausmę už teisės pažeidimą, turi turėti galimybę atsižvelgti į visas bylos aplinkybes ir paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę (Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimas). Šie iš konstitucinio teisingumo principo kylantys reikalavimai įtvirtinti BK 41 str. 2 d. 5 p., 54 str. 3 d.

Nuteistojo manymu, skirdamas jam realią ir griežtą terminuoto laisvės atėmimo bausmę, teismas neįsigilino į nagrinėjamos baudžiamosios bylos aplinkybes, kurias įvertinus objektyviai, buvo galima parinkti ir kitą bausmės rūšį – baudą, kuri sankcijoje numatyta pirmoji ir tokia bausmė atitiktų protingumo, teisingumo ir proporcingumo reikalavimus. Paskyrus baudą, bausmės tikslai šioje byloje būtų pasiekti efektyviau ir nebūtų pažeistas bausmių proporcingumo principas. Nuosprendyje teismas rėmėsi vien formaliu ir fragmentišku nepalankių apeliantui duomenų konstatavimu, visiškai ignoravo jo stiprius socialinius ryšius, turinčius itin svarbios reikšmės paskirtos bausmės galiojimo laikotarpiui. Teismas teisingai pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, tačiau teismas nepažymėjo, jog nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios apeliantas neklaidino bylą tyrusių pareigūnų, o priešingai, savo nuosekliais parodymais stengėsi pilnai atskleisti nusikalstamos veikos mechanizmą ir ikiteisminis tyrimas užtruko pakankamai trumpą laiką.

Nuteistasis nesutinka su teismo išvada, kad nusikalstamą veiką jis padarė neišnykus teistumui. Vadovaujantis BK 97 str. nuostatomis, jo teistumas išnykęs, nes Druskininkų miesto apylinkės teismo 2002-02-06 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje paskirta piniginė 6 MGL dydžio bauda buvo sumokėta dalimis buvusiam antstoliui. Kad antstolis tinkamai teismui nepranešė apie jo sumokėtą baudą, paaiškėjo 2012 m., atliekant ikiteisminį tyrimą šioje byloje. Pats antstolis dėl dokumentų klastojimo buvo nuteistas paaiškėjus, kad jis pasisavindavo vykdomosiose bylose paimtus pinigus ir jų neapskaitydavo. Ši reikšminga aplinkybė teisingumo ir teisėtumo principų atžvilgiu turi būti pripažinta svarbia, nes teistumo neišnykimas šioje byloje dėl kito asmens neatliktos pareigos nuteistajam blogina teisinę padėtį.

BK 199 str. 1 d. sankcijoje numatytos dviejų rūšių bausmės: bauda ir laisvės atėmimas. Individualizuodamas bausmę teismas, nesigilindamas į jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, į asmenybę, į sunkinančių aplinkybių nebuvimą, nemotyvuotai paskyrė antrą pagal eilę sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą. Nors jo padaryta nusikalstama veika priskiriama prie sunkių nusikaltimų, tačiau pavojingumo laipsnio prasme ji nėra tokia pavojinga, nes kontrabandos dalykas – cigaretės – nebuvo nugabentos nuo valstybės sienos, jos nepasiekė bet kokio adresato, o jų padėjimas miško masyve nepadarė jokios žalos valstybės interesams ar finansų sistemai. Surastų ir pareigūnų paimtų cigarečių muitinė vertė, įskaitant ir privalomus mokesčius valstybei, nežymiai viršijo sumą, kurią viršijus kontrabanda užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Skiriant bausmę nebuvo įvertinta, kad jis yra jauno amžiaus, augina mažametį sūnų, kurio motina yra išvykusi iš Lietuvos ir jau daugiau kaip metus visiškai nesirūpina ir neprižiūri sūnaus. Teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad jam patekus į suėmimo vietą, atsirado rimtų sveikatos sutrikimų, sulaikymo metu jis patyrė fizinį pareigūnų smurtą, dėl ko ilgesnį laiką gydėsi tardymo izoliatoriuje. Be to, nors teismas konstatavo, kad jis bedarbis, tačiau buvo susitaręs dėl priėmimo į darbą automechaniku vienoje Druskininkų besikuriančioje bendrovėje, pats vertėsi naudotų automobilių prekyba ir visada turėjo savo nuolatinių pajamų. Mano, kad jam paskyrus kitą bausmės rūšį – baudą arba sutrumpinus laisvės atėmimo bausmę, bausmės tikslai bus pasiekti ir taip nebus pažeistas teisingumo principas. Prašo nuosprendį pakeisti ir paskirti jam artimą vidurkiui baudą arba švelnesnę laisvės atėmimo bausmę.

Teismo posėdyje nuteistasis R. P. prašo jo apeliacinį skundą patenkinti. Gynėjas prašo apeliacinį skunedą patenkinti, nuosprendį pakeisti ir nuteistajam R. P. paskirti kitos rūšies bausmę – baudą. Prokuroras prašo nuteistojo R. P. apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, neteisingai paskirtos bausmės ir netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 str. 1 p., 2 p., 4 p.).

Pripažinęs R. P. kaltu pagal BK 199 str. 1 d., teismas apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais: paties kaltinamojo R. P. ir kitų kaltinamųjų D. V., V. N., liudytojų parodymais, taip pat išnagrinėtais rašytiniais įrodymais.

Nuteistasis R. P. savo dalyvavimo cigarečių kontrabandoje, kaltės, išnagrinėtų įrodymų įvertinimo ir nusikalstamos veikos kvalifikavimo neginčija. Visi nuteistojo apeliaciniame skunde dėstomi argumentai susiję tik su konkretaus dydžio terminuoto laisvės atėmimo bausmės paskyrimu. Vadovaudamasi BPK 320 str. 3 d. nuostatomis, kolegija patikrlina šią bylą ir skundžiamo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą tiek, kiek to prašoma paduotame apeliaciniame skunde.

Nuteistojo R. P. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, nes dalis šiame skunde dėstomų argumentų yra pagrįsti.

Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad teismas jokių R. P. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatė, tuo tarpu jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad R. P., kaip ir kiti du kaltinamieji, prisipažino padarę nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Skiriant bausmę teismas atsižvelgė į nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir duomenis, apibūdinančius nuteistojo asmenybę. Nuosprendyje nurodoma, kad R. P. nedirbo, gyvenamojoje vietoje charakterizuojamas gerai, tačiau yra baustas administracine tvarka, teistas ir nusikalstamą veiką padarė neišnykus ankstesniam teistumui, be to, jis yra įtariamasis ir kitose bylose. Nuosprendyje dar nurodyta, kad atsižvelgiama į kaltinamojo amžių, šeiminę padėtį, sveikatos būklę, konkrečias nusikaltimo padarymo aplinkybes, priežastis bei nusikalstamos veikos pasekmes. Vis dėlto pagrindinės aplinkybės, dėl kurių R. P., skirtingai negu kitiems kaltinamiesiems, buvo paskirta terminuoto laisvės atėmimo bausmė, buvo jo ankstesnis teistumas ir jam skirtos administracinės nuobaudos. Nuosprendyje nurodyta, jog atsižvelgiant į tai, kad R. P. nusikaltimą padarė neišnykus teistumui, yra ne kartą baustas administracine tvarka, jam skirtina reali sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė, šios bausmės dydį skaičiuojant nuo sankcijos vidurkio.

Nuteistasis R. P. skunde nurodo, kad su teismo išvada apie jo neišnykusį teistumą nesutinka ir kad teismas šiuo atveju netinkamai taikė BK 97 str. Apeliantas nurodo, kad 2002 m. vasario 6 d. teismo nuosprendžiu jam paskirtą baudą jis sumokėjo, tačiau antstolis, kuriam buvo sumokėta bauda, pinigus pasisavino, suklastojo dokumentus ir už tai pats buvo nuteistas. Kad jo sumokėta bauda nebuvo įskaityta ir kad apie tai nebuvo pranešta teismui, sužinojo tik 2012 m. vykstant ikiteisminiam tyrimui šioje byloje. Skunde nuteistasis nurodo, kad jo teistumo neišnykimo dėl kito asmens kaltės teismas neįvertino ir tai pablogino jo teisinę padėtį.

Kolegijos nuomone, šioje dalyje apelianto argumentai yra pagrįsti, o iš bylos matosi, kad pirmosios instancijos teismas dėl R. P. ankstesnio teistumo ir su tuo susijusių nuteistojo paaiškinimų išsamiau nepasisakė ir dėl to nuosprendyje jokių motyvų neišdėstė. Be to, kolegija konstatuoja, jog pati teismo išvada apie R. P. neišnykusį teistumą yra nepagrįsta ir neatitinkanti bylos aplinkybių.

Skundžiamo nuosprendžio įžanginėje dalyje nurodyta, kad R. P. 2002 m. vasario 6 d. nuteistas pagal BK 271 str. 2 d., apie tai, ar šis teistumas neišnykęs ir nepanaikintas, šioje nuosprendžio dalyje nepaminėta. Tačiau nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip jau paminėta, teismas nurodė, kad R. P. teistumas neišnykęs, tokią išvadą pagrindžiančių motyvų teismas neišdėstė.

Iš bylos matosi, kad R. P. praeityje buvo vieną kartą teistas Druskininkų miesto apylinkės teismo 2002 m. vasario 6 d. nuosprendžiu už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe, 2000 m. balandžio 16 d. iš automobilio pagrobė automagnetolą. Jis buvo nuteistas pagal 1961 m. BK 271 str. 2 d. 6 MGL dydžio (750 Lt) bauda (2 t., 2-15 b. l.). Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išraše apie fizinį asmenį nurodyta, kad pagal 2012 m. spalio 5 d. duomenis R. P. jau nurodytu nuosprendžiu paskirta 6 MGL dydžio (750 Lt) bauda nesumokėta (1 t., 145 b. l.). Tuo tarpu bylą jau nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, gynėjas teismui pateikė antstolės J. J. pažymą, patvirtinančią, kad R. P. pagal 2002 m. birželio 4 d. vykdomąjį raštą Nr. N1-1-01 750 Lt skolą sumokėjo 2012 m. lapkričio 27 d. Vykdomoji byla dėl skolos išieškojimo baigta (2 t., 83 b. l.). Papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, nuteistasis R. P. parodė, kad po 2002 m. nuosprendžio paskelbimo išvyko į užsienį dirbti. Kai grįžo, maždaug 2008 m. gavo antstolio raginimą sumokėti nuosprendžiu paskirtą baudą ir ją sumokėjo. Tačiau 2012 m. sužinojo, kad jo sumokėta bauda nebuvo įskaityta ir jo artimieji tada tą pačią baudą sumokėjo antrą kartą. Dėl to jis kreipėsi į Teisingumo ministeriją, kuri jo raštą persiuntė Antstolių rūmams. Apeliacinės instancijos teismui buvo pateiktas ir R. P. adresuotas Lietuvos antstolių rūmų 2013 m. balandžio 19 d. raštas ,,Dėl antstolės J. J. veiksmų“. Jame nurodoma, jog nagrinėjant R. P. skundą buvo nustatyta, kad vykdomoji byla dėl 750 Lt baudos išieškojimo pagal Druskininkų miesto apylinkės teismo 2002 m. birželio 4 d. vykdomąjį dokumentą buvo užvesta 2002 m. teismo antstolių kontoroje prie Druskininkų miesto apylinkės teismo. Įvykdžius teismo antstolių sistemos institucinę reformą, vykdomoji byla tolimesniam vykdymui buvo perduota antstoliui A. C.. Šiam antstoliui netekus įgaliojimų, vykdomoji byla 2012 m. spalio 22 d. buvo perduota tęsti jos vykdymą antstolei J. J.. Vykdomojoje byloje yra trys patvarkymai dėl iš R. P. išieškotų lėšų paskirstymo: 2007 m. lapkričio 16 d. dėl 300 Lt paskirstymo, 2009 m. kovo 18 d. dėl 200 Lt paskirstymo ir 2009 m. birželio 7 d. dėl 150 Lt paskirstymo. Visos šios piniginės lėšos (650 Lt) antstolio A. C. buvo paskirstytos vykdymo išlaidoms dengti, išieškoma baudos suma nebuvo dengiama. Perėmusi vykdomąją bylą antstolė J. J. iš R. P. išieškojo 1055 Lt, kurie 2012 m. lapkričio 30 d. patvarkymu buvo paskirstyti išieškomai baudai (750 Lt) ir likusiai daliai vykdymo išlaidų (305 Lt) dengimui. Tame pačiame Lietuvos antstolių rūmų rašte R. P. išaiškinta antstolių veiksmų apskundimo tvarka.

BK 27 str. 1 d. nurodyta, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas. Kokie asmenys laikomi turinčiais teistumą ir teistumų terminai, nustatyta BK 97 str. 1 d., 3 d. BK 97 str. 6 d. nurodyta, kad kai sueina šiame straipsnyje nustatyti terminai, teistumas išnyksta ir asmenys laikomi neteistais.

Jau buvo nurodyta apie tai, kad padaręs išvadą, jog ankstesnis R. P. teistumas neišnykęs, teismas šios išvados nuosprendyje nemotyvavo. Pagal šiuo metu galiojančio BK 97 str. 3 d. 3 p. a) p. asmenys, nuteisti už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, laikomi turinčiais teistumą bausmės atlikimo laikotarpiu ir 3 metus po bausmės atlikimo arba atleidimo nuo bausmės atlikimo. Be to, BK 97 str. 4 d. nurodyta, kad nepilnamečiams, nuteistiems už šio straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytus nusikaltimus, teistumo terminai po bausmės atlikimo ar atleidimo nuo bausmės atlikimo mažinami per pusę. R. P. 2002 m. vasario 6 d. nuosprendžiu bauda buvo paskirta už nusikaltimą, kurį jis padarė dar būdamas nepilnametis. Be to, šis nusikaltimas padarytas ir nuosprendis priimtas dar galiojant senajam 1961 m. B. Š. BK 58 str. 1 d. 3 p. buvo nurodyta, kad neturinčiais teistumo laikomi asmenys, nuteisti bauda, jeigu jie per vienerius metus nuo tos dienos, kurią baigė atlikti bausmę, nepadaro naujo nusikaltimo. Lietuvos Respublikos BK, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, BPK, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir BVK, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos 2002 m. spalio 29 d. įstatymo Nr. IX-1162 1 str. nurodyta, kad naujieji Baudžiamasis, Baudžiamojo proceso ir Bausmių vykdymo kodeksai įsigalioja nuo 2003 m. gegužės 1 d. To paties įstatymo 13 str. 1 d. ir 2 d. nurodyta, kad asmenims, padariusiems nusikalstamą veiką ar nuteistiems iki 2003 m. gegužės 1 d., apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo ar apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senatis nustatoma vadovaujantis arba naujojo BK 3, 95 ir 96 straipsnių taisyklėmis, - kai senaties terminai pagal naujojo BK nuostatas yra tokie patys ar trumpesni, arba senojo BK 7, 49 ir 50 str. taisyklėmis, - kai senaties terminai pagal naujojo BK nuostatas yra ilgesni. Dėl asmenų, nuteistų už nusikalstamas veikas, padarytas iki 2003 m. gegužės 1 d., teistumo ir jo išnykimo, teistumo laiko sutrumpinimo ar teistumo panaikinimo sprendžiama vadovaujantis naujojo BK 3 ir 97 straipsnių taisyklėmis.

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, ir naujojo BK 3 str. taisyklėmis, R. P. turėjo būti taikomas senojo 1961 m. BK 58 str., pagal kurį, kaip jau buvo nurodyta, asmenys, nuteisti bauda, laikomi neturinčiais teistumo vienerius metus nuo tos dienos, kai jis atlieka bausmę, t. y. sumoka baudą.

Nors skundžiamame nuosprendyje apie tai nieko nenurodoma, tačiau galima manyti, kad teismas, atsižvelgęs į tai, jog 2002 m. vasario 6 d. nuosprendžiu paskirtą baudą R. P. sumokėjo tik 2012 m. lapkričio 27 d., ir padarė išvadą, kad R. P. ankstesnis teistumas yra neišnykęs. Nors tokia išvada padaryta neįvertinus to, kad po nuosprendžio priėmimo jau buvo praėję daugiau negu 10 metų ir kad byloje yra duomenų apie baudos išieškojimą dar 2007-2009 metais (kažkodėl sumokėtus pinigus pervedant tik vykdymo išlaidų padengimui), bent jau formaliai tokią teismo išvadą galima būtų vertinti pagrįsta. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas iš viso nesprendė kito, t. y. apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties klausimo. BK 96 str. 1 d. nurodoma, kad apkaltinamasis nuosprendis nevykdomas, jeigu jis nebuvo įvykdytas per 3 metus, kai paskirta ne laisvės atėmimo bausmė arba kai paskirta laisvės atėmimo bausmė neviršija dvejų metų. To paties straipsnio 2 d. nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties terminas skaičiuojamas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki nuosprendžio vykdymo pradžios. Straipsnio 3 d. nurodyta, kad jeigu nuteistasis po nuosprendžio įsiteisėjimo vengia atlikti bausmę, senaties eiga sustoja. Šiuo atveju ji atsinaujina nuo tos dienos, kurią nuteistasis pats atvyko atlikti bausmės ar buvo sulaikytas. Senojo 1961 m. BK 50 str. numatė tokį patį apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties terminą. Kitos šio straipsnio nuostatos taip pat atitinka naujojo BK 96 str. nuostatas. Nors R. P. 6 MGL dydžio (750 Lt) bauda buvo paskirta dar 2002 m. vasario 6 d., ji buvo išieškota (baudą sumokėjo nuteistojo artimieji) tik 2012 m. lapkričio 27 d., t. y. praėjus daugiau negu 10 metų po nuosprendžio įsiteisėjimo. Apkaltinamasis nuosprendis buvo įvykdytas ne per trejus metus, kaip numatyta BK 96 str., o praėjus laikui, daugiau negu 3 kartus viršijančiam įstatymo numatytą apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties terminą. Byloje nustatyta, kad po 2002 m. vasario 6 d. nuosprendžio priėmimo iki 2012 m. spalio 3 d. padarytos kontrabandos, už kurią nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, R. P. kitų nusikalstamų veikų nepadarė. Nors byloje yra duomenų, kad jis įtariamas padaręs kontrabandą ir kitoje byloje, tai patvirtinančio įsiteisėjusio teismo nuosprendžio nėra. Kolegijos nuomone, byloje nėra ir jokių duomenų apie tai, kad nuosprendžio vykdymo senaties eiga buvo sustojusi dėl nuteistojo vengimo atlikti bausmę. Ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu šios aplinkybės nebuvo tiriamos. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje, kaip jau paminėta, R. P. pats nurodė, kad 2002 m. išvyko dirbti į užsienį ir iš ten grįžęs nuosprendžiu paskirtą baudą sumokėjo maždaug 2008 m. Tačiau kiti abejonių nekeliantys bylos duomenys leidžia teigti, kad ir iki 2008 m. R. P. buvo Lietuvoje ir jam paskirtų kitų baudų sumokėti nevengė. Pirmiausia tai patvirtina pažyma apie R. P. baustumą administracinėmis nuobaudomis. Laikotarpiu nuo 2005 m. vasario 4 d. R. P. daugybę kartų buvo baustas baudomis už ATPK numatytus administracinius teisės pažeidimus ir daugelį tų baudų jis sumokėjo.

Jeigu nuteistasis po nuosprendžio įsiteisėjimo vengia atlikti bausmę, apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senatis sustoja, o jeigu iki senaties termino pabaigos padaro naują nusikalstamą veiką, senaties eiga nutrūksta (BK 96 str. 3 d., 4 d.). Teismų praktikoje vengimu atlikti bausmę laikomi tokie tyčiniai nuteistojo veiksmai, kuriais jis tikslingai siekia išvengti paskirtos bausmės atlikimo, pavyzdžiui, slepiasi nuo teisėsaugos institucijų, keičia gyvenamąją, darbo vietą, išvaizdą, gyvena turėdamas padirbtus ar svetimus dokumentus, pabėga iš suėmimo po nuosprendžio įsiteisėjimo ir kt. Tačiau vengimu atlikti bausmę nelaikomi tokie nuteistojo veiksmai, kuriuose nėra tyčios išvengti bausmės atlikimo, pavyzdžiui, pakeičiama gyvenamoji vieta dėl darbo ir pan.

Šioje byloje nėra jokių duomenų, kad R. P. atliko kokius nors tyčinius veiksmus, kuriais tikslingai siekė išvengti paskirtos bausmės atlikimo, t.y. 750 Lt dydžio baudos sumokėjimo. Jau aptarti bylos duomenys patvirtina, kad nuteistasis sumokėjo kitas baudas, paskirtas už administracinius teisės pažeidimus. Kad nuteistasis tyčia neketino išvengti baudos sumokėjimo, galima spręsti netgi iš to, kad tos nuosprendžiu paskirtos baudos dydis (750 Lt) nebuvo didelis. Tuo tarpu kiti bylos duomenys leidžia padaryti išvadą, kad 2002 m. vasario 6 d. apkaltinamasis nuosprendis dėl R. P. paskirtos baudos per įstatymo nustatytą terminą nebuvo įvykdytas ir net nepradėtas vykdyti ne dėl nuteistojo, o dėl nuosprendį vykdančių institucijų kaltės. Iš jau nurodyto Lietuvos antstolių rūmų rašto turinio matosi, kad pačiam R. P. savanoriškai nesumokėjus nuosprendžiu paskirtos baudos, antstoliai realiai neatliko jokių veiksmų dėl tos baudos išieškojimo. Tai, kad 2007-2009 m. laikotarpiu antstolis A. C. iš R. P. gautus 650 Lt paskirstė tik vykdymo lėšų padengimui, faktiškai patvirtina nuteistojo aiškinimas, kad paskirtą baudą jis jau tada sumokėjo, tačiau nebuvo informuotas, kad jo sumokėti pinigai buvo nukreipti ne nuosprendžio įvykdymui, o tik antstolių išlaidų apmokėjimui. Nėra duomenų ir apie tai, kad kita antstolė irgi ėmėsi kokių nors veiksmų dėl baudos išieškojimo iki tol, kol ši bauda buvo sumokėta praėjus dar keliems metams, t.y. 2012 m. lapkričio 27 d. 2002 m. vasario 6 d. nuosprendžio vykdymo dėl baudos išieškojimo 3 metų senaties terminas pasibaigė dar 2005 m., aplinkybių, dėl kurių šio termino eiga būtų sustojusi ar nutrūkusi, nenustatyta. Tai reiškia, kad apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senatis, nors to šiuo atveju negalima nustatyti labai tiksliai, bet kuriuo atveju pasibaigė prieš keletą metų iki R. P. naujos nusikalstamos veikos padarymo 2012 m. spalio 3 d. Pasibaigus apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties terminui, neįvykdyto nuosprendžio dalis, kuria R. P. buvo paskirta bauda, iš viso negalėjo būti vykdomas ir nuteistasis R. P. privalėjo būti atleistas nuo paskirtos bausmės (baudos) atlikimo. Taip pat akivaizdu, kad nuo to momento, kai pasibaigė apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties terminas ir R. P. turėjo būti atleistas nuo bausmės atlikimo, R. P. teistumo terminas (numatytas tiek naujojo 2000 m. BK 97 str., tiek senojo 1961 m. BK 58 str.) iki naujos nusikalstamos veikos 2012 m. spalio 3 d. padarymo irgi jau pasibaigęs.

Dėl to, kas buvo išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė net kelis baudžiamuosius įstatymus, t.y. BK 96 ir 97 straipsnius, o skundžiamame nuosprendyje padaryta teismo išvada, kad R. P. kontrabandą padarė neišnykus jo ankstesniam teistumui, yra nepagrįsta. Tokią teismo išvadą paneigia jau aptarti bylos duomenys. Kolegija konstatuoja, kad R. P. ankstesnis 2002 m. vasario 6 d. teistumas jau buvo išnykęs, 2012 m. spalio 3 d. nuteistojo padaryta nusikalstama veika nėra nusikaltimų recidyvas, o pats nuteistasis R. P. nėra recidyvistas. Todėl skiriant šiam nuteistajam bausmę, teismas negalėjo nei taikyti BK bendrosios dalies normų, nustatančių bausmės skyrimo recidyvistui ypatumus, nei motyvuoti griežtesnės bausmės paskyrimą ankstesniu tariamai neišnykusiu (tai buvo paneigta šiuo nuosprendžiu) R. P. teistumu. Šioje dalyje kolegija taip pat pažymi, kad griežtesnės bausmės R. P. paskyrimo teismas negalėjo motyvuoti ir tuo, kad R. P. įtariamas padaręs dar ir kitas nusikalstamas veikas, dėl kurių atliekami kiti ikiteisminiai tyrimai. Išdėstęs dar ir tokį bausmės R. P. skyrimo motyvą, teismas šiuo atveju faktiškai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d. įtvirtintą nekaltumo prezumpcijos principą.

Tai, kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamuosius įstatymus (BK 96 ir 97 straipsnių nuostatas), nulėmė ir neteisingos bausmės paskyrimą. Tačiau kitus apeliacinio skundo argumentus dėl nuteistajam R. P. paskirtos bausmės rūšies ir dydžio kolegija pripažįsta pagrįstais tik iš dalies. Nors nepagrįsta teismo išvada apie neišnykusį R. P. teistumą iš tikrųjų buvo vienu iš motyvų, dėl kurių teismas šiam nuteistajam pagal BK 199 str. 1 d. paskyrė ne sankcijoje numatytą švelnesnės rūšies bausmę – baudą, o terminuoto laisvės atėmimo bausmę, pats teismo sprendimas skirti būtent šios rūšies bausmę, kolegijos nuomone, yra pagrįstas.

Skiriant bausmę teismai vadovaujasi BPK 41 str. 2 d. nuostatomis apie bausmės paskirtį, taip pat ir nuostata apie tai, kad bausmė turi užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, bei BK 54 str. reikalavimais. Taip pat pažymėtina, kad skiriant bausmę turi būti atsižvelgiama į visas BK 54 str. 2 d. išvardintas aplinkybes, t.y. į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos stadiją ir kt.

Šioje byloje teismas nenustatė jokių R. P. atsakomybę sunkinančių aplinkybių, o jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad R. P. iš esmės pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Vis dėlto vertinant šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės reikšmę (BK 61 str.), pažymėtina, kad greitą nusikalstamos veikos aplinkybių ištyrimą ir nustatymą šiuo atveju nulėmė ne tik R. P. ir kitų nuteistųjų prisipažinimai bei jų parodymai, tačiau ir kiti jų kaltę neabejotinai patvirtinantys įrodymai. Iš bylos matosi, kad R. P. ir kiti nuteistieji buvo sulaikyti netoli nusikaltimo įvykio vietos ir iš karto po nusikaltimo (kontrabandos) padarymo. Jų kaltę patvirtino liudytojais apklaustų juos sulaikiusių VSAT pareigūnų parodymai, taip pat iš karto surasti kontrabandos būdu per valstybės sieną gabenti daiktai – dėžės su cigaretėmis. Nuteistojo apeliacinio skundo argumentai apie tai, kad savo nuosekliais parodymais jis stengėsi pilnai atskleisti nusikalstamos veikos mechanizmą, neklaidino bylą tyrusių pareigūnų, bylos aplinkybes atitinka tik iš dalies. Apelianto argumentai, kad jo parodymai faktiškai padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką ir joje dalyvavusius asmenis, nepagrįsti, nes kaltinime nurodytos kontrabandos aplinkybės, kaip jau buvo paminėta, nustatytos ir kitais įrodymais. Tuo tarpu visi šio nusikaltimo padaryme dalyvavusieji asmenys, t.y. asmenys, pergabenę kontrabandines cigaretes per Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš Baltarusijos Respublikos teritorijos, net ir remiantis R. P. parodymais, nebuvo nustatyti. Be to, iš bylos matosi, kad pirmosios apklausos metu apklaustas įtariamuoju R. P. savo kaltę pripažino tik iš dalies, iš pradžių parodė, kad į mišką važiavo ieškodamas medienos, cigaretes miške surado atsitiktinai ir netgi nežinojo ką su jomis daryti: pasilikti sau ar apie radinį pranešti pasieniečiams. R. P. visiškai prisipažino kaltu ir parodė apie tikrąsias nusikaltimo padarymo aplinkybes tik kitos apklausos metu ir jau po to, kai apie tas pačias aplinkybes išsamiai parodė kiti du įtariamieji D. V. ir V. N..

Jau buvo nurodyta apie tai, kad skiriant bausmę, teismas atsižvelgia ne tik į kaltinamojo atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, jų buvimą ar nebuvimą, jų reikšmę ir tarpusavio santykį, tačiau ir į kitas BK 54 str. 2 d. išvardintas aplinkybes. Vertinant padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kolegija apeliacinio skundo argumentus dėl tariamai mažesnio padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo atmeta. Kontrabandos dalyko vertė 49 112 Lt ne nežymiai, o iš tikrųjų gana ženkliai viršija 250 MGL dydžio sumą. Apeliantas nurodo, kad cigaretės nebuvo nugabentos nuo valstybės sienos, nepasiekė jokio adresato ir nebuvo padaryta žala valstybės interesams, finansų sistemai. Tačiau R. P. nuteistas ne už neteisėtą disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis (pagal BK 22 str. 1 d. ir 199² str. 1 d. skundžiamu nuosprendžiu jis buvo išteisintas), o nuteistas už kontrabandą, t.y. už tai, kad būtent per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno privalomus pateikti muitinei daiktus išvengdamas muitinės kontrolės. BK 199 str. numatyta nusikalstama veika yra formalioji, todėl kontrabanda laikoma baigtu nusikaltimu nuo privalomų pateikti daiktų muitinės kontrolei nepateikimo ar kitokio jos išvengimo momento, nereikalaujanti jokių padarinių (turtinės žalos valstybei ir kt.) atsiradimo. Apelianto argumentai, kad jo nusikalstama veika neturėjo savanaudiškumo elementų, irgi nepagrįsti. Teisme pats R. P. parodė, kad kontrabandoje dalyvavo tikėdamasis už tai iš nenustatyto baltarusių tautybės asmens piniginio atlyginimo, o tai reiškia, kad nusikaltimą jis padarė dėl savanaudiškų paskatų. Kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad nors pirmosios instancijos teismas to ir nepripažino atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 str. 1 d. 1 p.), tačiau skundžiamu nuosprendžiu buvo nustatyta, kad nusikaltimas buvo padarytas veikiant bendrininkų grupe. Taip pat nustatyta, kad nors visi trys nuteistieji buvo kontrabandos bendravykdytojai, tačiau nuteistojo R. P. vaidmuo nusikalstamos veikos padaryme buvo pagrindinis ir pats aktyviausias. Būtent jis dėl cigarečių kontrabandos iš anksto susitarė su nenustatytu asmeniu, į nusikaltimo vietą važiavo savo motinos automobiliu, o kiti nuteistieji D. V. ir V. N., nors ir buvo nusikaltimo bendravykdytojai, tačiau faktiškai atliko tik pagalbinį vaidmenį vykdydami būtent R. P. nurodymus. Šios aplinkybės parodo ne tik didesnį nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, tačiau patvirtina ir pagrindinį R. P., kaip bendrininko, vaidmenį tos nusikalstamos veikos padaryme.

Vertinant bylos duomenis, apibūdinančius nuteistojo R. P. asmenybę, teismas jau skundžiamame nuosprendyje atsižvelgė į tai, kad šis nuteistasis gerai charakterizuojamas, tai patvirtina prie bylos pridėta GNSB „Jievaras“ charakteristika. Byloje taip pat nustatyta, kad nuteistasis turi mažametį vaiką, 2004 m. gimusį sūnų. Apeliantas skunde nurodo, kad po santuokos nutraukimo jo buvusi žmona išvyko iš Lietuvos ir vaiku nesirūpina. Tačiau iš bylos matosi, kad su savo vaiku kartu negyveno bei jo neprižiūrėjo ir pats nuteistasis. Toje pačioje GNSB „Jievaras“ charakteristikoje, apie kurią savo skunde nurodo ir pats apeliantas, nurodyta, kad vaiką, nors ir padedant R. P., augina ne jis, o jo buvusios žmonos motina. Skunde nuteistasis dar nurodo ir apie tai, kad sulaikymo metu pareigūnai jį sumušė ir dėl to jis patyrė rimtų sveikatos sutrikimų. Iš tikrųjų fizinio smurto panaudojimas prieš R. P. šioje byloje nenustatytas, tuo tarpu teismui pateikti medicininiai dokumentai kokių nors sveikatos sužalojimų, dėl kurių R. P. būtų sunku atlikti terminuoto laisvės atėmimo bausmę, nepatvirtina.

Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad paskirdamas griežtą laisvės atėmimo bausmę, teismas tokios bausmės paskyrimą motyvavo ne tik neišnykusiu R. P. teistumu, tačiau ir tuo, kad jis baustas administracine tvarka. Kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai pripažino R. P. turinčiu neišnykusį teistumą, šiame nuosprendyje jau buvo pasisakyta. Tačiau apie ankstesnes R. P. administracines nuobaudas skundžiamame nuosprendyje pasisakyta labai trumpai ir lakoniškai, nors ši aplinkybė, kolegijos nuomone, irgi turi didelės reikšmės sprendžiant bausmės skyrimo klausimą. Nagrinėjant šią bylą nustatyta, kad R. P. laikotarpiu nuo 2005 m. vasario mėn. iki 2012 m. liepos mėn. už ATPK pažeidimus iš viso buvo nubaustas ne kelis ir netgi ne keliolika, o net 21 kartą (2 t., 25-35 b.l.). Pažyma apie asmens baustumą už ATPK pažeidimus patvirtina, kad didžioji dalis administracinių nuobaudų R. P. buvo paskirtos už ATP transporte, taip pat ir už transporto priemonių vairavimą esant neblaiviam. Tačiau R. P. administracine tvarka baustas ir už nedidelį chuliganizmą bei kontrabandą (ATPK 174, 210 straipsniai). Iš tų pačių bylos dokumentų taip pat matosi, kad už ATP R. P. dažniausiai būdavo skiriamos baudos, tačiau jis buvo nubaustas ir administraciniu areštu. Dalis paskirtų baudų iki šiol nesumokėtos.

Galima sutikti su tuo, kad neišnykęs teistumas ir nusikaltimų recidyvas, skiriant bausmę už naują nusikalstamą veiką, kaltinamojo teisinę padėtį blogina labiau, bausmės skyrimo recidyvistui taisykles nustato netgi atskiros BK bendrosios dalies normos. Kita vertus, tai, kad iki nusikalstamos veikos padarymo kaltininkas sistemingai darė administracinius teisės pažeidimus, irgi ne tik neigiamai apibūdina jo asmenybę, tačiau ir rodo, kad toks asmuo linkęs pažeidinėti įstatymus ir šios jo nuostatos jau susiformavusios. Jau buvo nurodyta, kad R. P. administracine tvarka baustas net 21 kartą, administracinė nuobauda jam jau buvo paskirta ir už kontrabandą. Todėl šiuo atveju yra pagrindas daryti išvadą, kad nusikalstama veika (kontrabanda) irgi jau buvo padaryta ne atsitiktinai, o tai buvo jau susiformavusių nuteistojo antiįstatyminių nuostatų padarinys. Be to, nors R. P. už ATPK pažeidimus daugybę kartų buvo skiriamos baudos (dalis jų nesumokėtos), dėl to nuteistasis nepadarė jokių išvadų, darė naujus administracinės teisės pažeidimus, o po to ir nusikalstamą veiką. Kolegija daro išvadą, kad administracinių nuobaudų (baudų) skyrimas R. P. neleido pasiekti ATPK 20 str. numatytų tikslų. Todėl taip pat daroma ir išvada BK 199 str. 1 d. sankcijoje numatytos švelnesnės rūšies bausmės, t.y. baudos, paskyrimas prieštarautų ir BK 41 str. 2 d. nuostatoms apie bausmės paskirtį. Kolegijos nuomone, tokios rūšies bausmės paskyrimas ir nesulaikys nuteistojo nuo kitų nusikalstamų veikų darymo, ir neužtikrins teisingumo principo įgyvendinimo (BK 41 str. 2 d. 1 p., 5 p.).

Tačiau skundžiamu nuosprendžiu R. P. paskirta sankcijos vidurkiui artima terminuoto laisvės atėmimo bausmė, kolegijos nuomone, yra aiškiai per griežta ne savo rūšimi, o būtent savo dydžiu. Tokia išvada daroma įvertinus visas jau aptartas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, tai, kad teismas nenustatė jokių sunkinančių, o tik lengvinančią R. P. atsakomybę aplinkybę. Vis dėlto svarbiausia priežastis, dėl kurios nuteistajam paskirta bausmė turi būti švelninama, yra tai, kad jo ankstesnis teistumas yra išnykęs, pirmosios instancijos teismo išvada apie neišnykusį teistumą nepagrįsta ir tai jau buvo aptarta šiame nuosprendyje. Dėl to, kas buvo išdėstyta, pagal BK 199 str. 1 d. R. P. paskirta terminuoto laisvės atėmimo bausmė švelninama iki dydžio, artimesnio sankcijos žemutinei ribai. Tokios bausmės paskyrimas, kolegijos nuomone, atitiks ir padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, ir nuteistojo asmenybę, taip pat atitiks bausmės paskirčiai užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Iš dalies tenkinant nuteistojo apeliacinį skundą, skundžiamas nuosprendis keičiamas ne tik dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės, bet ir dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų.

BK 66 str. 1 d. nurodyta, kad teismas, skirdamas bausmę asmeniui, kuriam buvo taikytas kardomasis kalinimas (suėmimas), privalo jį įskaityti į paskirtą bausmę. BPK 140 str. 9 d. nurodo, kad laikino sulaikymo laikas įskaitomas į suėmimo ir bausmės laiką. Skundžiamu nuosprendžiu teismas į R. P. paskirtą bausmę įskaitė laikino sulaikymo ir suėmimo laiką nuo 2012 m. spalio 4 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos. Tačiau iš bylos matosi, kad nors R. P. laikino sulaikymo protokolas buvo surašytas 2012 m. spalio 4 d., tame pačiame protokole nurodyta, kad įtariamasis sulaikytas 2012 m. spalio 3 d., 21 val. 20 min. (1 t., 88 b.l.). Todėl nuosprendis keičiamas ir į R. P. paskirtą bausmę įskaitomas ir jo sulaikymo laikas nuo 2012 m. spalio 3 d. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvavęs prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, tačiau baigiamųjų kalbų metu nurodė ir apie kai kuriuos kitus nuosprendžio trūkumus. Nors jau buvo nurodyta, kad byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis BPK 320 str. 3 d. nuostatomis, šie nuosprendžio trūkumai taip pat turi būti pašalinti, juo labiau, kad tai nepablogins, o kaip tik palengvins apelianto teisinę padėtį.

Nuosprendžio aprašomojoje (nustatomojoje dalyje) išdėstant įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes teismas nurodė, kad R. P., veikdamas bendrininkų grupe kartu su D. V. ir V. N., perėmė per Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš Baltarusijos Respublikos teritorijos permestas 14 dėžių, kuriose buvo 6500 vnt. pakelių cigarečių „Fest“ bei 500 vnt. pakelių cigarečių „Fest 7“. Tačiau po to toje pačioje nuosprendžio dalyje teismas jau nurodė, kad nuteistasis per valstybės sieną gabeno nepaženklintus nustatyto pavyzdžio Lietuvos Respublikos banderolėmis 7000 vnt. pakelių cigarečių „Fest“ bei 500 vnt. pakelių cigarečių „Fest 7“. Akivaizdu, kad tai techninė teismo klaida, per Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš tikrųjų buvo gabenami ne 7000 vnt., o 6500 vnt. pakelių cigarečių „Fest“, taip nurodoma ir byloje surašytame kaltinamajame akte. Ši teismo klaida turi būti ištaisyta, nes tokiu būdu mažinama kaltinimo apimtis ir tokiu būdu palengvinama nuteistojo padėtis.

Iš skundžiamo nuosprendžio taip pat matosi, kad teismas, vadovaudamasis BK 72 str. 2 d., 6500 vnt. pakelių cigarečių „Fest“ ir 500 vnt. pakelių cigarečių „Fest 7“ nusprendė konfiskuoti. Nors kontrabandos dalykas, t.y. cigaretės, šiuo atveju iš tikrųjų buvo nusikalstamos veikos rezultatas ir atitiko BK 72 str. 2 d. numatyto konfiskuotino turto požymius, šiuo atveju BK 72 str. teismas taikė nepagrįstai. Turto konfiskavimas (BK 72 str.) yra viena iš BK 67 str. numatytų baudžiamojo poveikio priemonių. BK 72 str. 1 d. nurodyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Šioje byloje nustatyta, kad kontrabandos dalykas, t.y. cigaretės, nebuvo paimtos pas R. P. ar kitus asmenis, o įvykio vietos apžiūros metu buvo surastos miške ir pridėtos prie bylos (perduotos saugojimui) kaip daiktiniai įrodymai. BPK 94 str. 1 d. 2 p. nurodyta, kad priimant nuosprendį ar nutraukiant procesą, daiktai, kurių apyvarta uždrausta, perduodami valstybės institucijoms arba sunaikinami. Pagal galiojančią teisminę praktiką konfiskuotino turto požymius atitinkantys daiktai, kurių apyvarta uždrausta, ne konfiskuojami taikant BK 72 str., o sunaikinami vadovaujantis BPK 94 str. 1 d. 2 p. Šioje byloje kontrabandos dalykas yra cigaretės, nepaženklintos nustatyto pavyzdžio Lietuvos Respublikos banderolėmis. Jų apyvarta yra uždrausta, o už neteisėtą disponavimą šiomis akcizais apmokestinamomis prekėmis numatyta netgi baudžiamoji atsakomybė pagal BK 199² str. Todėl teismas turėjo šias cigaretes ne konfiskuoti, t.y. paimti valstybės nuosavybėn, taikant BK 72 str., o nuspręsti sunaikinti šiuos daiktus kaip tai numatyta BPK 94 str. 1 d. 2 p. Dėl paminėtų aplinkybių nuosprendžio dalis, kuria, vadovaujantis BK 72 str. 2 d., cigaretes nuspręsta konfiskuoti, naikinama ir priimamas sprendimas šiuos daiktus sunaikinti vadovaujantis BPK 94 str. 1 d. 2 p. reikalavimais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 3 p., 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 2 p., 4 p.,

Rezoliucinė dalis

nusprendži a:

Kauno apygardos teismo 2013 m. kovo 4 d. nuosprendį pakeisti.

Nuosprendžio aprašomojoje dalyje nustatyti, kad R. P., veikdamas bendrininkų grupe kartu su D. V. ir V. N., per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, išvengdamas muitinės kontrolės, gabeno privalomus pateikti muitinei daiktus – nepaženklintus nustatyto pavyzdžio Lietuvos Respublikos banderolėmis 6500 vnt. pakelių cigarečių „Fest“ ir 500 vnt. pakelių cigarečių „Fest 7“.

N. R. P. pagal BK 199 str. 1 d. paskirti bausmę laisvės atėmimą 9 (devyniems) mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Bausmės atlikimo laiką pradėti skaičiuoti nuo 2013 m. birželio 6 d. Į paskirtą bausmę įskaityti nuteistojo R. P. laikino sulaikymo ir kardomojo kalinimo (suėmimo) laiką nuo 2012 m. spalio 3 d. iki 2013 m. birželio 6 d.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis BK 72 str. 2 d., nuspręsta konfiskuoti 6500 vnt. pakelių cigarečių „Fest“ ir 500 vnt. pakelių cigarečių „Fest 7“ su Baltarusijos Respublikos akcizo ženklais.

Vadovaujantis BPK 94 str. 1 d. 2 p., 6500 vnt. pakelių cigarečių „Fest“ ir 500 vnt. pakelių cigarečių „Fest 7“, saugomus Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Varėnos rinktinės Druskininkų užkardoje, – sunaikinti.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.