Vilniaus apygardos teismo nuosprendis, 1A-410-806/2025

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2025-10-07
Bylos Nr.: 1A-410-806/2025
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-39749-2023-2
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Gintatas Dzedulionis, Daiva Kazlauskienė, Sonata Raupėnaitė-Lekarauskienė
Nuteistasis: V. Ž.
Advokatai: Marius Rumšas

Kategorijos

1.1.6.7Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (BK 40 str.)
1.1.9.6Įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą (BK 71 str.)
1.2.25.4.1Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata (BK 281 str. 1 d.)
2.4.6.3.2Kai yra BK 36–40, 93 str., 114 str. 3 d., 118 str. 2 d., 119 str. 3 ir 4 d., 147 str. 3 d., 1471 str. 3 d., 147² str. 2 d., 157 str. 3 d., 189¹ str. 2 d., 226 str. 6 d., 227 str. 6 d., 259 str. 3 d. ir 291 str. 2 ir 3 d. numatyti pagrindai atleisti kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės arba suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas (BPK 327 str. 2 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-410-806/2025Teisminio proceso Nr. 1-01-1-39749-2023-2Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.6.7; 1.1.9.6; 1.2.25.4.1; 2.4.6.3.2 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. spalio 7 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Dzedulionio, Daivos Kazlauskienės ir Sonatos Raupėnaitės-Lekarauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Loretai Davenienei,dalyvaujant prokurorui Linui Gružui,nuteistajam V. Ž., jo gynėjui advokatui Mariui Rumšui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Ž. gynėjo advokato Mariaus Rumšo (toliau – ir gynėjas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. balandžio 9 d. nuosprendžio (past. – nuosprendyje padaryta rašymo apsirikimo klaida nurodant neteisingus priėmimo metus – 2024 m.), kuriuo V. Ž. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281 straipsnio 1 dalį 75 MGL (3 750 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir V. Ž. paskirta galutinė bausmė – 50 MGL (2 500 Eur) dydžio bauda.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. V. Ž. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 1 dalį už tai, kad vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė Kelių eismo taisykles (toliau – ir KET), dėl ko įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, o būtent: jis 2023 m. spalio 15 d. apie 12.57 val. (duomenys neskelbtini), ties pastatu Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamu automobiliu „BMW 530“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), važiuodamas vienintele savo judėjimo krypties eismo juosta nuo (duomenys neskelbtini) pusės (duomenys neskelbtini) link, pažeidė KET 126 punkto reikalavimą, numatantį, jog vairuotojas, atsižvelgdamas į (važiavimo) greitį, privalo laikytis tokio atstumo, kad neatsitrenktų į priekyje važiuojančią transporto priemonę, jeigu ji būtų stabdoma, ir KET 127 punkto reikalavimus, numatančius, jog pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, taip pat sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas, KET 131.1. punkto reikalavimus, numatančius, jog lengvaisiais automobiliais keliuose su asfalto ar betono danga leistina važiuoti ne didesniu kaip 90 km/h greičiu, t. y. pasirinkdamas saugų važiavimo greitį, užtikrinantį galimybę sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, jis (V. Ž.) nepasirinko saugaus važiavimo greičio ir neatsižvelgė į intensyvų eismą, atkarpoje, kurioje maksimalus leistinas važiavimo greitis yra 90 km/h, jį viršijo – važiavo apie 114 km/h greičiu – važiuodamas pasirinktu greičiu ir artėjant prie priekyje lėčiau važiuojančio automobilio „Volvo XC70“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kurį vairavo T. P., savalaikiai nesulėtino vairuojamo automobilio važiavimo greičio, dėl ko priekine automobilio dalimi atsitrenkė į priekyje jo, ta pačia kryptimi, mažesniu greičiu važiavusio ir stabdžiusio automobilio „Volvo XC70“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) galinę dalį, kuris dėl smūgio buvo nublokštas į kairę, t. y. į priešpriešinę eismo juostą, kur susidūrė su priešinga kryptimi, tiesiai važiuojančiu automobiliu „BMW X5“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kurį vairavo I. N.. Šio eismo įvykio metu automobilio „Volvo XC70“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vairuotojai T. P. ir keleivei V. B. dėl patirtų sužalojimų buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, o (kita keleivei) J. P. dėl patirtų sužalojimų buvo nežymiai sutrikdyta sveikata.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu gynėjas prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. balandžio 9 d. nuosprendį ir nuteistąjį V. Ž. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės bei jo atžvilgiu baudžiamąją bylą nutraukti arba BK 39 straipsnio pagrindu arba BK 40 straipsnio pagrindu, perduodant nuteistąjį V. Ž. K. N. atsakomybėn pagal laidavimą be užstato vienerių metų laikotarpiui. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

2.1. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmai netinkamai taikė BK 40 straipsnį, ignoravo dalį baudžiamojoje byloje esančių įrodymų, sudarančių pagrindą tinkamai individualizuoti nuteistojo V. Ž. atsakomybę (nustatyti atsakomybę lengvinančias aplinkybes), ir jų skundžiamame nuosprendyje nevertino, taip pat ignoravo gynėjo argumentus dėl V. Ž. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu bei jų nevertino. Tai reiškia, kad skundžiamas nuosprendis nepakankamai motyvuotas, nes teismas privalo išsamiai įvertinti bylos aplinkybes, apibūdinančias kaltininko asmenybę ir jo padarytą nusikalstamą veiką.

2.2. Pirmosios instancijos teismas spręsdamas, kad K. N. nėra autoritetinga asmenybė, kuri nesugebės teigiamai paveikti V. Ž. siekiant keisti elgesį eismo saugumo srityje, motyvavo tuo, jog ji šiuo metu neturi specialiosios teisės vairuoti transporto priemones ir, kaip pati nurodė, būtent nuteistasis ją mokys vairuoti. Akivaizdu, kad laidavimo instituto paskirtis nėra siekis nustatyti laiduotojui pareigą išmokyti kaltininką vairuoti. V. Ž. turi specialiąją teisę vairuoti transporto priemones, todėl preziumuotina, kad moka KET ir turi automobilio (transporto priemonės) vairavimo įgūdžius, kuriais nuteistasis privalo naudotis atsakingai. Laiduotojais skiriami pilnamečiai asmenys, kurie yra verti teismo pasitikėjimo, taip pat turintys autoritetą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui ir galintys daryti kaltininkui teigiamą įtaką. Ją (teigiamą įtaką) nuteistajam K. N. darytų savo autoritetu ir įtaka, skatindama V. Ž. atsakingą elgesį vairuojant transporto priemones. Iš bylos medžiagos matyti, kad KET pažeidimus ir dėl to įvykusį eismo įvykį lėmė nuteistojo neatsakingas bei lengvabūdiškas elgesys vairuojant transporto priemonę. Atsižvelgiant į šiuos nurodytus argumentus, spręstina, kad skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, jog K. N. nėra autoritetinga asmenybė, nes neturi specialiosios teisės vairuoti transporto priemones, todėl nesugebės tinkamai paveikti V. Ž. elgesio eismo saugumo srityje, nėra tinkamai motyvuota.

2.3. Nuteistojo V. Ž. neatsakingas ir lengvabūdiškas elgesys vairuojant transporto priemonę nesudaro pagrindo spręsti, kad jis jau yra brandi bei susiformavusi asmenybė, kuri geba kontroliuoti savo veiksmus, susilaikyti nuo nusikalstamų veikų darymo. Skundžiamame nuosprendyje padaryta neteisinga išvada, kad V. Ž. jau yra brandi ir susiformavusi asmenybė, todėl K. N. nesugebės daryti teigiamos įtakos, t. y. pirmosios instancijos teismas nenurodė kurie būtent bylos duomenys sudaro pagrindą nuteistąjį pripažinti brandžia ir susiformavusia asmenybe, išvada nemotyvuota ir nepagrįsta byloje nustatytomis aplinkybėmis.

2.4. Pirmosios instancijos teismo motyvas dėl itin neigiamų pasekmių atsiradimo, nesudarantis pagrindo taikyti laidavimo institutą, nepagrįstas. Sąvoka „itin neigiamos pasekmės“ yra vertinamoji. Iš byloje nustatytų aplinkybių nėra pagrindo spręsti apie itin neigiamų pasekmių atsiradimą, t. y. nustatyta, kad buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiųjų T. P. ir V. B. sveikata, o J. P. nežymiai sutrikdyta sveikata. Be to, visiems nukentėjusiems asmenims atlyginta turtinė ir neturtinė žala, civilinių ieškinių byloje nėra. Transporto priemonių savininkams atsiradusi žala dėl automobilių sugadinimo taip pat atlyginta. Bylos medžiaga suteikia pagrindą spręsti dėl eismo įvykį sukėlusio V. Ž. neatsargios kaltės formos (nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo). Svarbu įvertinti ir tai, kad laidavimo institutas teismų praktikoje taikomas ir sunkesnes nusikalstamas veikas padariusiems asmenims, nei šioje byloje, pavyzdžiui, padarius tyčinį apysunkį nusikaltimą. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje padarė nepagrįstą išvadą dėl itin neigiamų pasekmių atsiradimo, todėl nepagrįstai atsisakė taikyti laidavimą.

2.5. Skundžiamame nuosprendyje netinkamai individualizuota nuteistojo V. Ž. atsakomybė, t. y. nustatyta tik viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė – kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Spręstina, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrįstą pagrindą nustatyti dar dvi atsakomybę lengvinančias aplinkybes, kurios nurodytos BK 59 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose. Apklaustas V. Ž. parodė, kad įvykus eismo įvykiui, jis pats būdamas sužeistas, nubėgo link automobilio „Volvo“ vairuotojos siekdamas jai padėti, iškvietė pagalbos tarnybas, po to nuėjo prie automobilio „Volvo“ keleivės pažiūrėti jos būklės, vėliau nuėjo prie kitos eismo įvykyje dalyvavusios automobilio „BMW“ vairuotojos, turėdamas ketinimą jai padėti, todėl nepagrįstai nenustatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė ir tai pirmosios instancijos teismo aplamai nebuvo vertinta.

2.6. Byloje nustatyta, kad turtinę ir neturtinę žalą nukentėjusiosioms atlygino draudimo bendrovė, kaip jau minėta, byloje nėra pareikšta civilinių ieškinių V. Ž. dėl papildomos žalos atlyginimo. Tai reiškia, kad žala nukentėjusiosioms atlyginta pilnai ir tai laikytina BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Esant sutartiniams santykiams tarp transporto priemonės valdytojo (V. Ž.) ir draudimo bendrovės, pareiga atlyginti nukentėjusiems asmenims padarytą turtinę ir neturtinę žalą tenka draudimo bendrovei, todėl spręstina, kad V. Ž. įvykdė savo pareigą atlyginti žalą nukentėjusiems asmenims.

2.7. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys ir į tai, jog pirmosios instancijos teismas ne tik, kad netinkamai individualizavo V. Ž. atsakomybę, tačiau ir visiškai ignoravo gynėjo argumentus dėl galimo nuteistojo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės bei baudžiamosios bylos nutraukimo pagal BK 39 straipsnio 1 dalį, nes skundžiamame nuosprendyje tai visiškai nevertinta ir dėl to nepasisakyta, nors tai gynėjas akcentavo savo baigiamojoje kalboje, t. y. egzistuoja teisinis pagrindas V. Ž. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, kai yra lengvinančių aplinkybių.

Atsiliepimas

3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Šalies argumentai

4. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras jį atmesti.

Motyvuojamoji dalis

I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas.

5. Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta, kad teismas, nagrinėdamas bylas apeliacine tvarka, patikrina baudžiamąją bylą tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalis).

6. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai, o teisėti bei pagrįsti nebūtų naikinami ar keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas, laikantis baudžiamojo bei baudžiamojo proceso įstatymų ir kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamos veikos, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, skiriamos bausmės arba baudžiamojo poveikio priemonės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų yra pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais baudžiamosios bylos įrodymais bei duomenimis.

Žemesnės instancijos teismas

7. Gynėjas neginčija skundžiamame nuosprendyje nustatytų bylos faktinių aplinkybių, taip pat V. Ž. padarytų veiksmų teisinio kvalifikavimo pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, tačiau, visų pirma, nesutinka su pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu nuteistajam netaikyti BK 40 straipsnyje numatyto atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą instituto. Gynėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir įvertino bylos aplinkybes, dėl ko padarė nepagrįstą išvadą, kad nėra pagrindo taikyti BK 40 straipsnio nuostatų.

8. Nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojo baudžiamojo įstatymo pakeitimai, kurie susiję ir su aktualiu sprendžiamam klausimui BK 40 straipsniu, reglamentuojančiu atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą institutą, todėl būtina įvertinti, kuriomis baudžiamojo įstatymo nuostatomis turi būti vadovaujamasi nuteistojo V. Ž. atžvilgiu.

9. BK 3 straipsnio 1 dalis nustato, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Pagal BK 3 straipsnio 2 dalį, veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią. Teisėjų kolegija, įvertinusi bei palyginusi nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusios ir šiuo metu galiojančios redakcijos BK 40 straipsnius dalyje dėl būtinųjų sąlygų nustatymo laidavimui taikyti, daro išvadą, kad nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusio BK 40 straipsnio redakcija yra lengvinanti nuteistojo V. Ž. teisinę padėtį, todėl teisėjų kolegija vadovausis nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusio BK 40 straipsnio redakcija. Nuo 2025 m. vasario 1 d. nebeliko vienos kaip iš būtinos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos – asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką (past. – ši sąlyga išliko tik tokiu atveju, jeigu asmuo padarė apysunkį nusikaltimą), todėl laikytina, jog nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusio BK 40 straipsnio redakcija lengvina nuteistojo teisinę padėtį, nes V. Ž. net ir praeityje padarius nusikalstamą veiką, tai pagal šiuo metu galiojantį reglamentavimą neturėtų įtakos sprendžiant laidavimo taikymo sąlygų egzistavimo klausimą, kadangi asmeniui nėra inkriminuojamas apysunkio nusikaltimo padarymas.

Žemesnės instancijos teismas

10. Šiuo metu galiojančioje aktualioje baudžiamojo įstatymo redakcijoje nustatyta, kad dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sprendžiama tik tokiu atveju, jeigu padarytas baudžiamasis nusižengimas, neatsargus arba nesunkus ar apysunkis tyčinis nusikaltimas ir yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą (BK 40 straipsnio 1 dalis). Kitos būtinosios atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, kai padarytas baudžiamasis nusižengimas arba neatsargus ar nesunkus nusikaltimas, sąlygos: 1) asmuo visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką (BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punktas); 2) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, per terminą, kuris negali būti ilgesnis negu teismo nustatomas laidavimo terminas (nusikalstamos veikos padarymo metu buvo numatyta bendroji „padarytos žalos“ sąvoka, jos atskirai neskaidant į turtinę ir neturtinę; taip pat nebuvo nustatytas konkretus terminas žalai atlyginti) (BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punktas); 3) yra pagrindo manyti, kad asmuo visiškai atlygins ar pašalins padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą (nusikalstamos veikos padarymo metu buvo numatyta bendroji „padarytos žalos“ sąvoka, jos atskirai neskaidant į turtinę ir neturtinę), (ateityje) laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad laidavimas taikytinas tik tokiu atveju, jeigu nustatyta BK 40 straipsnyje įtvirtintų sąlygų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-7-75/2011, 2K-196-697/2018, 2K-153-976/2018, 2K-164-895/2018, 2K-176-303/2018, 2K-67-942/2019, 2K-102-303/2019, 2K-114-628/2019). Tai reiškia, kad teismui nenustačius BK 40 straipsnyje nurodytų sąlygų visumos (bent vienos iš sąlygų), atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą nėra galimas.

11. Byloje nustatyta, kad nuteistasis V. Ž. proceso metu pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, taip pat nukentėjusiosioms buvo atlyginta padaryta žala (tiek turtinės, tiek neturtinės), civiliniai ieškiniai byloje nepareikšti. Iš byloje esančių duomenų visumos matyti, kad tiek praeityje, tiek šiuo metu kitų apkaltinamųjų nuosprendžių V. Ž. atžvilgiu nebuvo priimta (taip pat ir procesinių sprendimų nutraukti baudžiamąją bylą dėl BK V ar VI skyriuje egzistuojančių aplinkybių), be to, nuteistojo atžvilgiu nebuvo pradėta jokių kitų ikiteisminių tyrimų, t. y. ši baudžiamoji byla yra vienintelis baudžiamasis procesas nuteistojo atžvilgiu. Byloje negauta duomenų, kad V. Ž. sistemingai pažeidinėtų įstatymus (pavyzdžiui, piktybiškai darytų administracinius nusižengimus, t. y. iki šioje baudžiamojoje byloje nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo nuteistasis paskutinį kartą buvo baustas administracine tvarka už greičio viršijimą 2021 m.), o nuo eismo įvykio sukėlimo iki šio apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo iš esmės įstatymų laikėsi pavyzdingai, todėl spręstina, jog padaryta nusikalstama veika laikytina labiau atsitiktinio pobūdžio, o ne per ilgą laiko tarpą nuteistojo susiformavusios pasaulėžiūros, požiūrio į valstybėje galiojančius įstatymus ir jų laikymąsi, savęs iškėlimo virš visuomenės ir pan. pasekme. Teisėjų kolegija įvertina ir paties nuteistojo poziciją dėl padarytos nusikalstamos veikos (kaltę pripažįsta visiškai, gailisi), kritišką savo nusikalstamų veiksmų vertinimą, todėl darytina išvada, kad egzistuoja objektyvus pagrindas teigti, jog V. Ž. ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Tai reiškia, kad šiuo atveju yra nustatytos visos BK 40 straipsnyje nurodytos sąlygos, jog būtų galimas laidavimo instituto taikymas.

12. Kita vertus, nuoseklią teismų praktiką formuojantis Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad net ir tuo atveju, jeigu nustatytos visos BK 40 straipsnyje nurodytos būtinosios sąlygos, teismas neprivalo atleisti asmens nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir negali apsiriboti vien tik formaliu laidavimo sąlygų nustatymu, t. y. turi būti atsižvelgiama ir į kitas svarbias nagrinėjamos baudžiamosios bylos aplinkybes (ypatybes) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-445-489/2016, 2K-52-648/2017, 2K-88-976/2017, 2K-116-1073/2018 ir kt.).

13. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas prašymą V. Ž. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, motyvavo ir tuo, kad dėl nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos kilo itin neigiamos pasekmės (sužalotos trys nukentėjusiosios, kurių gydymas užtruko ilgai, jos iki šiol jaučia eismo įvykio pasekmes; nepataisomai sugadintos transporto priemonės) ir tik laimingo atsitiktinumo dėka buvo išvengta rimtesnių pasekmių, todėl laidavimo taikymas būtų neproporcinga priemonė, prieštaraujanti teisingumo ir protingumo principams.

14. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo nuosprendžio motyvus dalyje dėl BK 40 straipsnio taikymo, taip pat susipažinusi su byloje esančiais duomenimis ir nustatytomis aplinkybėmis, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė laidavimo taikymo sąlygas, tačiau kartu nepagrįstai netaikė šio instituto ir neatleido V. Ž. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Pažymėtina, kad vadovaujantis teismų praktika atitinkamas sprendimas turėjo būti išsamiai argumentuotas. Susipažinus su skundžiamo nuosprendžio motyvais, kodėl toks sprendimas buvo priimtas konkrečiu atveju, darytina išvada, kad jie formalaus pobūdžio ir tik iš dalies susieti su nustatytų bylos aplinkybių visuma.

15. Byloje nustatyta, kad nuteistasis vairuodamas kelių transporto priemonę iš tiesų buvo neatidus, padarė kelis šiurkščius KET pažeidimus, kelio atkarpoje viršijo leistiną važiavimo greitį, dėl ko nesugebėjo laiku sustabdyti vairuojamo automobilio arba apvažiuoti netikėtai atsiradusios kliūties. Kita vertus, byloje nenustatyta, kad V. Ž. iki nagrinėjamo eismo įvykio pradžios būtų pavojingai manevravęs kelyje, nuolat lenkęs kitas transporto priemones be jokios pateisinamos priežasties, jo elgesys būtų buvęs rimtas iššūkis kitiems eismo dalyviams bei saugumui ir tokį vairavimą būtų galima traktuoti kaip chuliganišką, o patį įvykusį eismo įvykį vertinti (prilyginti) iš esmės kaip neišvengiamą nuteistojo veiksmų rezultatą bei to būtų buvę galima realiai tikėtis, atsižvelgiant į objektyviai kitiems matomą V. Ž. elgesį kelyje. Tai reiškia, kad nuteistojo veiksmai, dėl kurių įvyko eismo įvykis, yra vienarūšiai (leistino greičio viršijimas ir saugaus atstumo nesilaikymas), o ne sudėtiniai (pavyzdžiui, pavojingas lenkimas, manevravimas kelyje, agresyvus vairavimo būdas ir pan.), kas mažina padarytos veikos pavojingumo laipsnį. Be kita ko, išanalizavus byloje surinktų įrodymų ir duomenų visumą, galima pagrįstai teigti, kad eismo įvykį lėmė ne vien tik išimtinai neteisėti nuteistojo veiksmai (KET pažeidimai). Ikiteisminio tyrimo metu apklausta automobilį „Volvo XC70“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vairavusi nukentėjusioji T. P. parodė, kad vairuodama minėtą transporto priemonę pamatė, kad priekyje važiuojantis automobilis pristabdė, tačiau dėl kokių priežasčių, nurodyti negali, todėl ji irgi pristabdė, po ko iš karto ir įvyko eismo įvykis. Šias faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo metu patvirtino ir kita nukentėjusioji V. B. (automobilio „Volvo XC70“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) keleivė). Tai reiškia, kad tam tikra prasme įvykusio eismo įvykio pradžiai vadą davė ne būtent nuteistojo neteisėti veiksmai, o netikėtai prieš nukentėjusiosios T. P. vairuojamą automobilį pradėjusi stabdyti kita transporto priemonė, kadangi, jeigu ši transporto priemonė nebūtų stabdžiusi, šioje byloje nagrinėjamo eismo įvykio nebūtų buvę, t. y. transporto priemonės (tuo pačiu ir V. Ž. vairuojamas automobilis) toliau būtų tolygiai važiavusios ta pačia trajektorija (past. – su galimybe eigoje lenkti kitas transporto priemones tam esant sąlygoms ir atsižvelgiant į važiavimo greičius). Sutiktina su tuo, kad tai jokiu būdu nešalina nuteistojo V. Ž. atsakomybės ir nepaneigia jo kaltės, nes jo padaryti KET pažeidimai ir buvo pagrindinė priežastis kilusiems padariniams, tačiau ši aplinkybė, BK 40 straipsnio nuostatų taikymo kontekste, turėtų būti vertinama nuteistojo naudai.

16. Taip pat vertintinas ir nuteistojo elgesys prieš eismo įvykį (past. – transporto priemonių susidūrimą) ir po jo. Kaip matyti iš proceso metu duotų nuoseklių V. Ž. parodymų, nuteistasis pamatęs priekyje staigiai pradėjusį stabdyti automobilį, bandė išvengti transporto priemonių susidūrimo (staigiai stabdydamas, keisdamas važiavimo trajektoriją) ir kilsiančių neigiamų pasekmių, tačiau elementariai dėl per didelio pasirinkto važiavimo greičio to padaryti nepavyko. Tai reiškia, kad asmuo nebuvo abejingas susiklosčiusiai pavojingai situacijai ir iškart bandė, nors prieš tai ir pažeidęs KET reikalavimus, kiek įmanoma labiau sumažinti kilsiančius neigiamus padarinius arba jų aplamai išvengti. Pažymėtina ir tai, kad iš karto po eismo įvykio V. Ž. nuėjo patikrinti kitų eismo įvykio dalyvių, be kita ko, viso proceso metu neneigė savo kaltės ir ją pripažino, nebandė kaltės perkelti kitiems eismo dalyviams, davė nuoseklius parodymus, taip pat nevengė atlyginti papildomos žalos nukentėjusiosioms (be tos, kurią atlygino draudimo bendrovė), tačiau jos papildomų turtinio pobūdžio pretenzijų nebereiškė. Sprendžiamo klausimo kontekste svarbu ir tai, kad nukentėjusiosios jokių pretenzijų nuteistajam V. Ž. neturi (past. – tokių duomenų byloje negauta), joms buvo išsiųstas ir gynėjo apeliacinis skundas, tačiau negauta atsiliepimų, prašant apeliacinį skundą atmesti, taip pat ir kitokio pobūdžio informacinių duomenų, jog nėra sutinkama su laidavimo taikymu nuteistojo atžvilgiu.

17. Pirmosios instancijos teismas, kaip vieną iš laidavimo taikymo negalimumo aplinkybių nurodė, kad iš esmės tokiu sprendimu būtų pažeistas teisingumo principas. Vieni iš pagrindinių baudžiamojo įstatymo tikslų – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teismas, spręsdamas klausimą dėl laidavimo taikymo, kaip ir skirdamas bausmę, privalo atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, kitas svarbias byloje nustatytas aplinkybes. Laidavimo taikymo procesas taip pat yra tiesiogiai susijęs ir su teismo vidiniu įsitikinimu dėl asmenybės pavojingumo, o šį įsitikinimą formuoja ne tik objektyvi bylos medžiaga, bet ir įrodymų tyrimas, asmenų apklausos, tiesioginis teisiamojo elgesio ir laikysenos stebėjimas ir kitos aplinkybės. Teismo pagrindinė pareiga tiek skiriant bausmę, tiek sprendžiant klausimą dėl asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, yra teisingumo principo įgyvendinimas. Vienas iš teisingumo principo aspektų – pripažintam kaltu asmeniui (arba atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės) skiriama bausmė (arba baudžiamojo poveikio priemonės, įpareigojimai ar draudimai) turi būti adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai. Teisingumo principas neapsiriboja vien tik bausmės ir padarytos nusikalstamos veikos proporcingumu, o turi ir kitų aspektų. Bausmės (taip pat ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės), kaip baudžiamosios atsakomybės sudedamosios dalies, paskirtis taip pat neapsiriboja vien tik nubaudimo ir prevencijos tikslais. Ne mažiau svarbūs yra socialinės reabilitacijos ir resocializacijos tikslai. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktą medžiagą, nustatytas eismo įvykio aplinkybes, V. Ž. charakterizuojančius duomenis, nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nuteistajam taikant BK 40 straipsnio nuostatas ir jį atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės nebus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas.

18. Konstatuotina, kad baudžiamojo įstatymo kontekste teisingumo principo taikymas nėra atsietas nuo kitų principų, tarp jų ir humaniškumo. Akcentuotina, kad teisingumo vykdymas negali būti formalus, be to, turi būti įvertinta tarpusavyje sąveikaujančių teisės principų pusiausvyra. Baudžiamojo įstatymo paskirtis yra baudžiamosios teisės priemonėmis ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus nuo nusikalstamų veikų. Vadovaujantis BK 1 straipsnio 2 dalimi, baudžiamasis įstatymas ne tik apibrėžia, kokios veikos yra nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai, bei jas uždraudžia; ar nustato bausmes, baudžiamojo ir auklėjamojo poveikio priemones už BK numatytas veikas bei priverčiamąsias medicinos priemones; bet ir nustato baudžiamosios atsakomybės pagrindus ir sąlygas, taip pat pagrindus ir sąlygas, kuriais nusikalstamas veikas padarę asmenys gali būti atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės.

19. Byloje nenustatyta V. Ž. atsakomybę sunkinančių aplinkybių, be to, nuteistasis viso proceso metu kritiškai vertino savo nusikalstamą elgesį ir jo neteisino. Nustatyta ir tai, kad V. Ž. suvokia savo veiksmų pavojingumą ir kilusias pasekmes bei nebando jų sumenkinti ar laikyti nereikšmingomis, ką patvirtina jo nuoširdus gailėjimasis viso proceso metu, išsamus padarytos nusikalstamos veikos aplinkybių nurodymas, savo veiksmų kritiškas vertinimas, visiškas kaltės pripažinimas. Svarbu ir tai, kad nuteistasis nebandė išvengti baudžiamosios atsakomybės, davė teisingus paaiškinimus, kuriuos patvirtina objektyvi bylos medžiaga, t. y. nebandė klaidinti ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismų ir teigti, jog dėl įvykusio eismo įvykio kaltas ne jis, o kiti eismo dalyviai. Kaip jau minėta, iki eismo įvykio ir po jo nuteistasis nėra turėjęs jokių teisinių problemų su teisėsaugos institucijomis, t. y. byloje nagrinėjamas įvykis yra pirmasis baudžiamasis procesas jo atžvilgiu. Vien tai, teisėjų kolegijos vertinimu, jokių sąsajų su nusikalstamu pasauliu ar sistemingu nusikalstamų veikų darymu neturinčiam, dirbančiam, asocialaus gyvenimo būdo nepasirinkusiam asmeniui bus rimta gyvenimiška pamoka, kuri turės akivaizdžiai teigiamos įtakos jo elgesiui, situacijų vertinimui bei bendram suvokimui apie įstatymų ir kitų teisės aktų privalomą laikymąsi ateityje ir galinčias kilti neigiamas pasekmes už jų nesilaikymą. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai užtikrins, kad V. Ž. ateityje preciziškai laikysis įstatymų ir bendrųjų visuomenėje susiformavusių elgesio bei moralės normų. Atsižvelgiama ir į tai, kad V. Ž. padarė neatsargų nusikaltimą, o padarytas KET pažeidimas nėra sistemingo jo elgesio pasekmė.

20. Vertinant visuomenės interesą dėl V. Ž. padarytų nusikalstamų veiksmų ir teisingo jo nubaudimo, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistasis padarė nusikalstamą veiką, susijusią su transporto eismo saugumu. Byloje nustatyta, kad nuteistasis sukėlė realią grėsmę eismo saugumui, dėl kurio (eismo įvykio) buvo sužeisti kiti asmenys, tačiau negrįžtamų pasekmių buvo išvengta, nukentėjusiosioms išmokėtos gana solidžios kompensacijos (neturtinės žalos atlyginimai), o nepataisomai sudaužytos transporto priemonės negali būti kriterijus, kuris neleistų taikyti laidavimo instituto. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad analogiško pobūdžio baudžiamosiose bylose laidavimas yra taikomas net ir tais atvejais, kai eismo įvykio metu dėl kaltininko veiksmų asmenims yra sunkiai sutrikdoma sveikata ar net žūva kiti eismo dalyviai. Kaip jau minėta, V. Ž. iš tiesų kelyje buvo neatidus, galimai per daug pasitikėjo savo vairavimo įgūdžiais, tačiau siekiant užtikrinanti tiek teisingumo principo, tiek visuomenės intereso dėl saugaus kelių eismo pusiausvyrą, yra galimas baudžiamojo poveikio priemonių skyrimas.

21. Taip pat skundžiamame nuosprendyje (iš esmės kaip pagrindinis motyvas) nurodoma, kad laidavimas V. Ž. atžvilgiu nėra galimas, nes K. N., pirmosios instancijos teismo manymu (past. – subjektyviu vertinimu, o ne objektyviais duomenimis grindžiama išvada), nėra tinkama laiduotoja, nes ji neturi specialiosios teisės vairuoti transporto priemones ir nesugebės daryti teigiamos bei reikšmingos įtakos nuteistajam. Teisėjų kolegija su tokia skundžiamo nuosprendžio išvada nesutinka, kadangi ji absoliučiai formali, šabloniška.

22. Baudžiamajame įstatyme nustatyta, kad laiduotoju gali būti kaltininko tėvai, artimieji giminaičiai ar kiti teismo pasitikėjimo verti asmenys. Teismas, priimdamas sprendimą, privalo atsižvelgti į laiduotojo asmenines savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui. Teigiama įtaka asmeniui turi būti efektyvi, reali, motyvuojanti pastarąjį būti pavyzdingu, visuotinai priimtinų elgesio taisyklių besilaikančiu visuomenės nariu ir daugiau nenusikalsti.

23. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad galima laiduotoja neteista, nebausta, byloje nėra neigiamai ją charakterizuojančių duomenų. Apklausiami teisiamojo posėdžio metu V. Ž. ir K. N. nurodė, kad jų santykiai yra geri, K. N. prisiima atsakomybę visais įmanomais būdais daryti teigiamą įtaką nuteistajam, jie dažnai bendrauja, palaiko ryšį. Iš K. N. duotų paaiškinimų matyti, kad ji gilinosi į brolio padarytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nurodė, jog pasiruošusi imtis veiksmų, kad brolis tokių dalykų daugiau nepadarytų. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad K. N. suvokia BK 40 straipsnyje įtvirtinto instituto esmę, jos, kaip laiduotojos atsakomybę ir kad ji išreiškė tvirtą sutikimą būti laiduotoju. Įvertinus byloje surinktus duomenis apie K. N. asmenybę, konstatuotina, jog yra pagrindo manyti, kad ji turi realias galimybes įgyvendinti savo, kaip laiduotojos pareigas, daryti teigiamą įtaką V. Ž., tai daro ir darys, ji yra verta teismo pasitikėjimo ir yra tinkama būti laiduotoja, kadangi atitinka baudžiamajame įstatyme numatytus reikalavimus. Papildomai pažymėtina ir tai, kad ar laiduotojas turi specialiąją teisę vairuoti transporto priemones, ar jos neturi, neturi absoliučiai jokios įtakos sprendžiant asmens tinkamumą būti laiduotoju, nes baudžiamasis kodeksas nėra kriminalizavęs vien tik KET pažeidimų, o laidavimo instituto esmė dėl laiduotojo yra ta, kad asmuo turi būti vertas teismo pasitikėjimo (byloje nėra duomenų, kad K. N. sistemingai nesilaikytų įstatymų, būtų asocialų gyvenimą proteguojantis asmuo, taip pat negauta jokių neigiamai ją charakterizuojančių duomenų), kas šiuo atveju nustatyta.

24. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad egzistuoja pagrindas atleisti V. Ž. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Nors apeliaciniame skunde prašoma skirti vienerių metų laidavimo terminą, tačiau tai nesaisto teisėjų kolegijos bei ji yra nevaržoma parinkti ir kitos trukmės terminą, numatytą baudžiamojo įstatymo ribose. Tai V. Ž. teisinės padėties nesunkins, nes šiuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu asmuo yra atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės ir jo atžvilgiu nutraukiama baudžiamoji byla bei panaikinamas skundžiamas nuosprendis, kuriuo paskirta kriminalinė bausmė, o įsiteisėjus jam baudžiamojo įstatymo prasme V. Ž. įgytų teistumą. Atsižvelgiant į byloje nagrinėtos nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį, V. Ž. asmenybę ir kitas reikšmingas aplinkybes, nustatomas laidavimo terminas – 2 metai. Toks atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės terminas yra ir proporcingas, ir būtinas įvertinus V. Ž. veiksmus, siekiant atgrasyti nuo panašių nusikalstamų veikų darymo ateityje bei neleidžiant formuotis nebaudžiamumo jausmui. Įvertinus laiduotojos K. N. padėtį, laidavimas taikomas be užstato.

25. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės teismas turi diskrecijos teisę paskirti vieną ar kelias baudžiamojo poveikio priemones. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į nusikaltimo pavojingumo laipsnį, į jos pobūdį, taip pat į tai, kad pirmosios instancijos teismo paskyrė V. Ž. turtinio pobūdžio bausmę – baudą, atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, yra tikslinga skirti baudžiamojo poveikio priemonę – įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų fondą – 30 MGL (1 500 Eur) dydžio, įpareigojant V. Ž. įmoką sumokėti per 1 metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

26. Atsižvelgiant į tai, kad tenkintas apeliacinio skundo prašymas V. Ž. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, teisėjų kolegija nebevertins apeliacinio skundo dalies, susijusios su BK 39 straipsnio nuostatų taikymo galimybe.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 327 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

nuteistojo V. Ž. gynėjo advokato Mariaus Rumšo apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. balandžio 9 d. nuosprendį dalyje dėl V. Ž. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 1 dalį ir jam paskirtos bausmės – 50 MGL (2 500 Eur) dydžio baudos.

V. Ž., padariusį Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 40 straipsnio nuostatomis, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodant jį laiduotojos K. N. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakomybėn be užstato, nustatant 2 (dviejų) metų laidavimo terminą, ir baudžiamąją bylą nutraukti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu, V. Ž. skirti baudžiamojo poveikio priemonę – 30 MGL (1 500 Eur) dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant V. Ž. įmoką sumokėti per 1 (vienerius) metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Likusią Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. balandžio 9 d. nuosprendžio dalį palikti galioti nepakeistą.

Atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės V. Ž. išaiškinti, kad, jeigu jis, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, laidavimo metu padarys naują baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą, teismas gali panaikinti sprendimą atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ir spręsti dėl baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas veikas, o jeigu laidavimo metu padarys naują tyčinį nusikaltimą, ankstesnis sprendimas atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės nustos galioti ir bus sprendžiama dėl baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas.

Laiduotojai K. N. išaiškinti, kad ji turi teisę atsisakyti laidavimo. Tokiu atveju teismas, atsižvelgdamas į laidavimo atsisakymo priežastis, spręstų dėl asmens baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką, kito laiduotojo paskyrimo ar asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.

Teisėjai Gintatas DzedulionisDaiva KazlauskienėSonata Raupėnaitė-Lekarauskienė