- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-07-03
- Bylos Nr.
- 2A-1389-324/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Gudynienė, Gintautas Koriaginas, Jolita Cirulienė
- Atsakovas
- Marijampolės savivaldybės
- Trečiasis asmuo
- uždarajai akcinei bendrovei „Marijampolės butų ūkis“, G. M., A. M., I. M.
- Kategorijos
- 24.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 30.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 30.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Jolitos Cirulienės, Virginijos Gudynienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintauto Koriagino, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Marijampolės savivaldybės apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-124-896/2012 pagal M. M. ieškinį atsakovei Marijampolės savivaldybei, tretiesiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Marijampolės butų ūkis“, G. M., A. M., I. M. dėl pažeistų teisių gynimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė prašė pripažinti jai teisę pagal Butų privatizavimo įstatymą privatizuoti 54,73 kv. m bendro ploto dviejų kambarių butą su rūsiu, pažymėtu R-48, 7,28 kv. m ir įstiklinta veranda 3,66 kv. m (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), Nekilnojamojo turto registre įregistruotą Marijampolės savivaldybės vardu. Nurodė, kad šis butas ieškovės šeimai buvo suteiktas ieškovės darbovietės Marijampolės valstybinio verpimo fabriko (dabar – AB „Vernitas“) profsąjungos komiteto 1992 m. kovo 16 d. posėdžio protokolo Nr. 47 nutarimu. 1993 m. gruodžio mėn. ieškovė su pareiškimu kreipėsi į Marijampolės valstybinį verpimo fabriką, prašydama leisti privatizuoti ginčo butą. Su sutuoktiniu buvo sudarytas susitarimas, jog butas bus privatizuotas ieškovės vardu. Darbovietėje vykusiame susirinkime buvo paaiškinta, kad, norint privatizuoti butą, reikia atlikti jo inventorizaciją. Butas buvo inventorizuotas 1994 m. sausio 13 d., pareiškimas jį privatizuoti perduotas Valstybinei butų ūkio remonto ir eksploatavimo įmonei (dabar – UAB „Marijampolės butų ūkis“). Šiai įmonei ieškovė pateikė ir techninės apskaitos bylą. Ieškovei buvo pasakyta, kad, atlikus kainos paskaičiavimą, ji būsianti pakviesta su juo susipažinti. Susipažinusi su įkainojimo aktu, ieškovė sutiko su buto kaina, pasirašė aktą, kurio vienas egzempliorius buvo duotas jai, kitas liko Valstybinėje butų ūkio remonto ir eksploatavimo įmonėje. Ieškovei buvo pasakyta, kad ji būsianti informuota, kai reiks ateiti. Ieškovė keletą kartų buvo nuėjusi pasiteirauti, ar sutvarkyti buto privatizavimo dokumentai. Būdavo atsakoma, kad ji gausianti pranešimą, kai tai bus padaryta. Apie tai, kad nebegalima įforminti ginčo buto pirkimo, sužinojusi tik 2002 m. spalio 24 d., kai su ja buvo sudaryta gyvenamosios patalpos nuomos sutartis.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Marijampolės rajono apylinkės teismas 2012 m. balandžio 2 d. sprendimu ieškinį patenkino. Pripažino, kad ieškovė turi teisę pagal Butų privatizavimo įstatymą privatizuoti 54,73 kv. m bendro ploto dviejų kambarių butą su rūsiu, pažymėtu R-48, 7,28 kv. m ir įstiklinta veranda 3,66 kv. m (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), Nekilnojamojo turto registre įregistruotą Marijampolės savivaldybės vardu. Sprendė, jog apie savo teisės pažeidimą ieškovė suprato tik 2002 m. spalio 24 d., kai su ja buvo sudaryta gyvenamosios patalpos nuomos sutartis, todėl ieškinio senaties terminas nepraleistas. Konstatavo, kad esančių įrodymų visuma, t. y. ieškovės paaiškinimas, jog ji 1993 m. pateikė pareiškimą dėl buto privatizavimo ir kartu su vyru sudarė susitarimą, kurio iš jų vardu bus privatizuotas butas, padaryta ginčo buto inventorizacijos byla, surašytas ginčo buto įkainojimo akto projektas, liudytojos I. S. parodymai, patvirtinantys, kad ji kartu su ieškove tvarkėsi dokumentus, kartu rašė prašymą, liudytojų I. B. ir B. S. parodymai, patvirtinantys, jog prašymas buvo pateiktas, kadangi buvo surašytas ginčo buto įkainavimo aktas (priešingu atveju jis nebūtų surašytas), įrodymų tarpusavio ryšys yra pakankami daryti išvadai, kad Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu ieškovė padavė pareiškimą ir pradėjo įgyvendinti teisę privatizuoti ginčo butą. Pažymėjo, kad atsakovas nepateikė įrodymų, paneigiančių ieškovės nurodytas aplinkybes ir jos pateiktus įrodymus, taip pat nėra duomenų, jog ginčo buto privatizavimo procedūra nebuvo baigta dėl ieškovės kaltės.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė nurodo, jog sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas.
Žemesnės instancijos teismas
Neįvertinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika panašaus pobūdžio bylose. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. liepos 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-395/2008 konstatavo, kad faktas, jog buvo atliktas ginčo buto kainos paskaičiavimas, ar sudaryta kadastrinė byla, neįrodo, kad ieškovas buvo pateikęs prašymą privatizuoti butą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. vasario 23 d. nutartyje civilinėje byloje 2A-177-492/2011 yra pasisakęs, jog, nesant rašytinio pareiškimo, pateikto įstatymo galiojimo metu, teisė privatizuoti nuomojamą gyvenamąją patalpą negali būti pripažinta ir tokiose bylose negalima remtis liudytojų parodymais.
Netinkamai išaiškintas ir pritaikytas Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnis. Ieškovės šeimos nariams nesudarius susitarimo privatizuoti butą, nebuvo esminės privatizavimo sąlygos. Ieškovė nepateikė įrodymų, jog su sutuoktiniu buvo sudarytas toks susitarimas, turėjęs būti patvirtintas notariškai.
Neatsižvelgta, jog nesant duomenų, kad ieškovė tinkama forma – pareiškimu ir įstatyme nustatytu terminu – išreiškė savo siekį privatizuoti gyvenamąsias patalpas ir kad ji bei jo šeimos nariai būtų sudarę susitarimą pagal Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnį, negalima pripažinti, jog yra juridinių faktų visuma, leidžianti konstatuoti, kad ieškovė atliko veiksmus, būtinus subjektinei teisei įgyti, ir kad tarp ginčo šalių susiklostė santykiai dėl buto privatizavimo. Ieškovės neįgyta subjektinė teisė negali būti realizuojama.
UAB „Marijampolės butų ūkis“ 1999 m. balandžio 7 d. butų privatizavimo dokumentų perdavimo Marijampolės miesto savivaldybės Turto valdymo skyriui akte nėra duomenų apie ginčo objektą – butą, esantį (duomenys neskelbtini).
Neįvertinta, kad ieškovės nurodytos aplinkybės apie jos sūnaus A. M. ligą nėra teisiškai reikšmingos asmens valios privatizuoti butą išraiškai pagrįsti, be to, kitos bylos aplinkybės (18 metų nesirūpino dėl subjektinės teisės įgijimo ir tolesnio jos įgyvendinimo, sudarė buto nuomos sutartį) nepatvirtina buto nuomininko ir jo šeimos narių valios privatizuoti butą pareiškimo (įgyvendinimo).
Konstatuojant, jog ieškovė tinkamai ir laiku išreiškė savo valią dėl buto privatizavimo, netinkamai remtasi ieškovės pateiktu buto įkainojimo nuorašu, nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos ir CPK 185 straipsnyje nustatytų įrodymų vertinimo kriterijų. Nepagrįstai spręsta, kad įkainojimo aktas – rašytinis dokumentas, turintis trūkumų (nepasirašytas įgalioto asmens, be antspaudo) – įrodo, jog ieškovė buvo pateikusi visus reikalingus dokumentus. Priešingai – liudytoja B. S. nurodė, kad tokie preliminarūs įkainojimo aktai būdavo sudaromi ir gyventojams paprašius paskaičiuoti privatizuojamo buto kainą, nepateikus jokių dokumentų (b. 1. 80). Originalas būdavo pildomas tik pateikus visus dokumentus: prašymą, susitarimą, būdavo spausdinamas mašinėle, jį pasirašydavo direktorius. Pats teismas yra pasisakęs, kad minėtas dokumentas yra ne įkainojimo aktas, o jo projektas.
Netinkamai įvertinta trečiojo asmens UAB „Marijampolės butų ūkis“ atstovės R. P. pateikta informacija. Ji nurodė, jog nebuvo pateiktas susitarimas kieno vardu bus privatizuojamas butas, duomenys apie šeimos sudėtį, pareiškimas privatizuoti butą. Nuo 1990 m. sausio 24 d. iki 1997 m. birželio 2 d. buvo vedamas gyventojų, norinčių privatizuoti butus, registracijos žurnalas, tačiau jame nerasta duomenų apie ieškovę.
Nevertinta, kad ieškovės nurodytas faktas, jog ji 1993 m. gruodžio mėn. dėl buto privatizavimo kreipėsi į Marijampolės valstybinį verpimo fabriką, nėra patvirtintas įrodymais. Privatizavimo procedūros negalėjo būti vykdomos ir dėl to, kad asmenys, siekiantys privatizuoti gyvenamąsias patalpas po 1993 m. balandžio 4 d., privalėjo kreiptis į Butų privatizavimo valstybinę komisiją ir tik esant teigiamai šios komisijos išvadai, buvo galima pradėti arba tęsti jau pradėtas privatizavimo procedūras pagal Butų privatizavimo įstatymą. Šias aplinkybes kaip privalomas nurodė ir liudytoja B. S. (b. 1. 80), tačiau dėl šių apeliantės nurodytų aplinkybių teismas nepasisakė ir jas ignoravo.
Neatsižvelgta, kad ieškovė neįrodė, jog tariamai pateiktas prašymas ir kiti dokumentai buvo prarasti ir buto privatizavimo procedūra nebaigta ne dėl ieškovės kaltės, o dėl įgaliotos institucijos netinkamų veiksmų. Neįvertintas Marijampolės savivaldybės administracijos 2011 m. spalio 24 d. raštas Nr. AS-11315 (5.3), kuriame teigiama, jog nėra dokumentų, įrodančių, jog ieškovė ar kas nors kitas Butų privatizavimo įstatymo galiojimo laikotarpiu kreipėsi dėl ginčo patalpų privatizavimo. Vadovaujantis CPK 197 straipsnio 2 dalimi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika analogiškose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2005), šis raštas laikomas oficialiu dokumentu, turinčiu didesnę įrodomąją galią nei liudytojų parodymai, kuriais nepagrįstai remtasi. Liudytoja I. B. neatsiminė, ar yra mačiusi ieškovę UAB „Marijampolės butų ūkis“ patalpose, negalėjo nieko pasakyti apie ieškovės kreipimąsi, liudytoja I. S. neatsiminė, kada ir kam su ieškove pateikė prašymus dėl butų privatizavimo. Pažeidžiant proporcingumo ir šalių lygiateisiškumo principus, nepagrįstai didžioji atsakomybės dalis dėl tariamai pradėtos, bet nebaigtos ginčo buto privatizavimo procedūros perkelta apeliantei, nors tuo metu galioję teisės aktai numatė ieškovės aktyvią pareigą atlikti veiksmus, būtinus teisei privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis įgyvendinti.
Šalies argumentai
Klaidingai ex officio nustatyta teisės į ieškinio pateikimą pradžia. Ieškovė nurodė, kad dėl buto privatizavimo su pareiškimu kreipėsi 1993 m. gruodžio mėn., o ieškinį dėl savo pažeistų teisių pateikė tik 2011 m., t. y. praleidusi ne tik 1964 metų CK numatytą 3 metų senaties terminą, bet ir 10 metų bendrąjį senaties terminą pagal 2000 metų CK. Ieškinio senaties termino eigos pradžia turėjo būti skaičiuojama nuo 1998 m. liepos 1 d., t. y. Butų privatizavimo įstatymo galiojimo pabaigos, nes šiuo laikotarpiu objektyviai pasikeitė teisinė ieškovės padėtis. Ji, veikdama protingai, sąžiningai ir apdairiai, privalėjo numatyti, kad įstatymu suteiktomis teisėmis ji pasinaudoti nebegali, o buto privatizavimo procedūra, kuri neva buvo pradėta, nebus užbaigta. Kad įrodytų, jog jos teisės pažeistos, ieškovė į teismą turėjo kreiptis nuo 1998 m. liepos 1 d. Tokiu atveju ieškinio senaties terminas baigėsi 2008 m. liepos 1 d.
Nepagrįstai nevertinta, kad ieškovė veikė aplaidžiai ir nerūpestingai, norėdama įgyvendinti teisę į buto privatizavimą lengvatinėmis sąlygomis. Ieškovė nesiekė ginti tariamai pažeistų teisių per nustatytą ieškinio senaties terminą. Darytina išvada, jog ieškinio senaties terminas yra praleistas, ieškovė neprašė jo atnaujinti. Ieškovė nepateikė įrodymų, jog iki ieškinio padavimo teismui dienos ji ar jos šeimos nariai būtų kokiu nors būdu gynę savo pažeistas teises arba atlikę kokius nors veiksmus dėl pateikto prašymo nevykdymo. Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo, kai ginčo šalis ieškinio senatį reikalauja taikyti, yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-761/2003).
Prašo panaikinti sprendimą, priimti naują sprendimą ir ieškinį atmesti.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo sprendimo nekeisti. Teigia, kad apeliantė nenurodė procesinės teisės normų, kurios buvo pažeistos. Marijampolės rajono apylinkės teismas vadovavosi analogiškose bylose suformuota teismų praktika. Liudytojos I. B. ir B. S. parodė, jog buto įkainojimas būdavo skaičiuojamas tada, kai būdavo pateikti visi butui privatizuoti reikalingi dokumentai – pareiškimas, susitarimas, buto inventorizacijos byla ir kiti dokumentai. B. S. neparodė, kad ieškovei buto kainą ji skaičiavo nesant visų reikiamų dokumentų. Ieškovė pareiškimą privatizuoti butą ir susitarimą pateikė darbdaviui – Marijampolės valstybiniam verpimo fabrikui, kuriame pareiškimai neišsaugoti ir nėra duomenų apie jų perdavimą Valstybinei butų ūkio remonto ir eksploatavimo įmonei. Apeliantė nepateikė įrodymų, jog ieškovė buvo informuota apie būtinybę kreiptis į Butų privatizavimo valstybinę komisiją. Apie galimybę ginti dėl buto privatizavimo pažeistas teises ieškovė sužinojo iš Marijampolės savivaldybės atstovės per 2011 m. rugpjūčio mėn. vykusį namo gyventojų susirinkimą dėl namo renovacijos.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas. .
Apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė dėl ieškovės teisės lengvatinėmis sąlygomis pagal Butų privatizavimo įstatymą privatizuoti butą, esantį (duomenys neskelbtini).
Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada dėl ieškinio senaties termino eigos pradžios. Apeliantas pagrįstai teigia, kad ieškovės nurodytos aplinkybės apie sūnaus A. M. ligą nėra teisiškai reikšmingos asmens valios privatizuoti butą išraiškai pagrįsti, bei kad, veikdama protingai, sąžiningai ir apdairiai, ieškovė privalėjo numatyti, jog Butų privatizavimo įstatymu suteiktomis teisėmis ji pasinaudoti nebegalės, įstatymui nustojus galioti (t.y. nuo 1998 m. liepos 1 d.), tačiau, atsižvelgiant į tai, kad šio įstatymo galiojimo terminas ne kartą keitėsi, o ieškovė neturi specialių žinių ginčo klausimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog faktinė aplinkybė, iš kurios ji suvokė esanti buto nuomininke, o ne potencialia savininke, yra gyvenamosios patalpos nuomos sutarties sudarymas 2002 m. spalio 24 d. Teismas pagrįstai vadovavosi kasacinio teismo praktika, orientuojančia į tai, kad teisės normos, nagrinėjant civilines bylas dėl ginčų, kilusių iš Butų privatizavimo įstatymo taikymo, turi būti taikomos ne formaliai, atsižvelgiant į tai, jog šie ginčai kyla dėl socialiai aktualios asmenų teisės – teisės į būstą pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis byloje nr. 3K-3-588/2009 pagal ieškovės A. I. G. ieškinį atsakovui Kauno miesto savivaldybei dėl teisės privatizuoti nuomojamą gyvenamąją patalpą lengvatinėmis sąlygomis pripažinimo; tretieji asmenys L. G., V. G.). Esant pakankamai sudėtingai Butų privatizavimo įstatymo taikymo specifikai, atsisakymas tenkinti tokį ieškinį vien dėl praleisto ieškinio senaties termino neatitiktų teisingumo ir protingumo principų ( CK 1.5 straipsnio 4 dalis).
1991 m. gegužės 21 d. priimtame Butų privatizavimo įstatyme buvo įtvirtinta Lietuvos gyventojų teisė įsigyti privačion nuosavybėn jų nuomojamus valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamuosius namus, butus daugiabučiuose namuose ir bendrabučiuose. Šiame įstatyme ir jį detalizuojančiuose teisės aktuose buvo nustatyta gyvenamųjų patalpų privatizavimo (pirkimo–pardavimo) sąlygos ir tvarka. Butų privatizavimo įstatymas galiojo iki 1998 m. liepos 1 d., išskyrus nuomininkams, gyvenantiems įstatymo 2 straipsnio 3, 4, 5 dalyse išvardytose gyvenamosiose patalpose (Seimo 1997 m. balandžio 29 d. nutarimas Nr. VIII-206). Butų privatizavimo įstatymas buvo pripažintas netekusiu galios 2000 m. spalio 12 d. įstatymu Nr. VIII-2033. Butų privatizavimo įstatymo (1996 m. liepos 10 d. įstatymo Nr. I-1465 redakcija (Žin., 1996, Nr. 68-1643) 1 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta valstybinio ir visuomeninio butų fondo pirkimo–pardavimo tvarka nuomininkams, iki 1992 m. gruodžio 1 d. pareiškusiems norą įsigyti nuosavybėn gyvenamąsias patalpas. Tai reiškia, kad vėliau pareiškę norą įsigyti būstą asmenys negalėjo pasinaudoti lengvatine privatizavimo tvarka ir neįgijo tokios specialiuoju įstatymu nustatytos teisės. Taip pat su Butų privatizavimo įstatymo galiojimo pasibaigimu baigėsi ir bet kokia galimybė teismine tvarka ginti iki tol nepradėtą įgyvendinti šiame įstatyme nustatytą teisę lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti butą. Sprendžiant, ar ieškovė turėjo teisę privatizuoti ginčo butą pagal Butų privatizavimo įstatymą, nustatytinos visos šiame įstatyme nustatytos privatizavimo sąlygos, o būtent: a) ieškovė yra subjektas, kuriems įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); b) ginčo butas yra gyvenamoji patalpa, galinti būti privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2 ir 3 straipsniai); c) ieškovė, kaip subjektas, kuriam įstatymas suteikė teisę privatizuoti butą, šia teise pasinaudojo, atlikdama veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tarp ieškovės bei atsakovo, kaip buto privatizavimo (pirkimo–pardavimo) subjektų, susiklostė santykiai dėl ginčo buto privatizavimo (Butų privatizavimo įstatymo 1, 5, 10, 11 ir kiti straipsniai).
Dėl dviejų pirmųjų sąlygų buvimo ginčo tarp šalių nėra.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl pakankamumo įrodymų, kurių pagrindu jis padarė išvadą apie tai, jog ieškovė atliko pirminius buto privatizavimo veiksmus, t.y. parašė prašymą dėl buto privatizavimo ir susitarimą su sutuoktiniu. Pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad pastarąsias aplinkybes įrodo b.l. 23 esantis gyvenamojo namo, namo dalies, buto įkainojimo akto projektas, liudytojos B. S., butų privatizavimo laikotarpiu tuo metu dirbusios Valstybinėje butų ūkio remonto ir eksploatavimo įmonėje, parodymai apie tai, jog šis projektas surašytas jos ranka, ieškovės, jos sutuoktinio paaiškinimai bei ten pat dirbusios liudytojos I. B. parodymai, jog įkainojimo aktas būdavo rašomas, tik pateikus visus reikiamus dokumentus.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime nurodė, kad bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų - sprendimų analogiškose bylose. Pažymėjo, jog esami aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sukurti precedentai atitinkamų kategorijų bylose susaisto ne tik žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, bet ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus (inter alia Lietuvos apeliacinį teismą ir Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą). Teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas.
Apelianto nurodoma 2011 m. vasario 23 d. nutartis nr. 2A-177-492/2011 yra priimta ne kasacinio teismo, o Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje pagal R. L. ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei dėl teisės privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis. Šią bylą išnagrinėję teismai konstatavo, jog ieškovė nepateikė teismui jokių įrodymų, kurie leistų padaryti neabejotiną išvadą, kad ieškovė įstatymo nustatyta tvarka ir terminais būtų kreipusis su pareiškimu dėl buto privatizavimo, atlikusi veiksmus, reikalingus realizuoti šią subjektinę teisę. Pastarosios bylos aplinkybės nebuvo analogiškos nustatytoms apeliacine tvarka peržiūrimoje byloje, kurioje ieškovės pradėtą buto pirkimo - pardavimo procedūrą, pateikiant prašymą ir šeimos narių susitarimą, pagrindžia rašytiniai įrodymai ir procedūrą vykdžiusių butų ūkio tarnybos darbuotojų parodymai. Pažymėtina, kad tapačioje pagal visas faktines aplinkybes byloje Kauno apygardos teismas 2011 m. gegužės 24 d. priėmė ieškinį tenkinantį sprendimą (civilinė byla nr. 2A-1113-601/2011 pagal Z. M. ieškinį Marijampolės miesto tarybai dėl pažeistų teisių gynimo).
Tenkindamas ieškinį, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir vienodą teismų praktiką, nagrinėjant civilines bylas dėl teisės privatizuoti butą pagal Butų privatizavimo įstatymą pasibaigus jo galiojimui, formuojančią kasacinio teismo praktiką (CPK 4 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis byloje nr. 3K-3-588/2009 pagal ieškovės A. I. G. ieškinį atsakovui Kauno miesto savivaldybei dėl teisės privatizuoti nuomojamą gyvenamąją patalpą lengvatinėmis sąlygomis pripažinimo; tretieji asmenys L. G., V. G; 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje nr. 3K-3-548/2009 pagal ieškovo V. Š. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dalyvaujant tretiesiems asmenims Kauno miesto savivaldybei, Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, AB „Miestprojektas“, D. Š., dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, pareiškimą suinteresuotiems asmenims V. Š., D. Š., Kauno miesto savivaldybei, Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, AB „Miestprojektas“ dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo).
Atmestinas apelianto argumentas dėl netinkamo Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio aiškinimo ir taikymo.
Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad namas (duomenys neskelbtini), buvo pastatytas 1993 metais. Ieškovė ir liudytoja I. S. patvirtino, jog jame esančių butų privatizavimo procedūra prasidėjo, namui priklausant valstybinei verpimo įmonei (fabriko darbuotojų susirinkime nurodyta pateikti pareiškimus, užsisakyti butų inventorines bylas). Pagal 1993 m. galiojusios Valstybinio notariato įstatymo redakcijos 16-1 straipsnį susitarimas pirkti butą notariškai galėjo būti patvirtintas ne tik notaro, bet ir privatizavimo procedūrą vykdžiusios tarnybos įgaliotų asmenų.
UAB „Marijampolės butų ūkis“ nurodė, jog (duomenys neskelbtini) esantis namas iš valstybinės verpimo įmonės buvo priimtas pagal Marijampolės miesto valdybos 1993-12-31 potvarkį nr. 878. Nustatyta, kad inventorizacinės bylos pagrindu savivaldybės butų ūkio tarnybos darbuotoja išdavė ieškovei buto įkainavimo aktą. Nors ši niekieno nepasirašyta, nepatvirtinta ir neturinti datos akto kopija nėra oficialus dokumentas ir pirmosios instancijos teismas ją pripažino įkainavimo akto projektu, abejones dėl jo surašymo datos ir pagrindų pašalino liudytojų I. B. ir B. S. parodymai. Liudytojos parodė, kad, nesant prašymo pirkti butą ir šeimos narių susitarimo, buto įkainavimo aktai nebūdavo išduodami.
Pagal 1991 m. liepos 31 d. LR Vyriausybės nutarimu nr. 309 patvirtintas Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisykles perkamo buto įkainavimas turėjo būti paskutinis butą valdančios žinybos (įmonės, įstaigos, organizacijos) atliktinas veiksmas buto privatizavimo procese. Jos vadovui nustačius pirkti pageidauto buto kainą, tarnyba ar komisija su buto įkainojimo aktu turėjo supažindinti pirkėją (10 punktas). Iš ieškovės paaiškinimų matyti, kad, gavusi įkainavimo aktą, įkainavimo ji neginčijo, į vietos valdybą (savivaldybę) tuo klausimu nesikreipė, todėl aktas turėjo būti patvirtintas savivaldybės įgalioto butų ūkio tarnybos ar kito pareigūno. Pastarojo veiksmo atlikimas nuo ieškovės nepriklausė, todėl sutiktina su apeliacine tvarka peržiūrimo sprendimo išvada, jog buto privatizavimo procedūrą ieškovė pradėjo ir jos nebaigė ne dėl savo kaltės. Ji taip pat negali būti laikoma atsakinga už UAB „Marijampolės butų ūkis“ butų privatizavimo dokumentų neišlikimą bei jos prašymo neperdavimą butų privatizavimo valstybinei komisijai.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje ne kartą pabrėžta, kad įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. Š. v. Knygų prekybos valstybinės firmos „Knyga“ Raseinių filialas, bylos Nr. 3K-3-260/2001; 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje J. B.–W. ir kt. v. A. P., byla Nr. 3K-3-378/2009). Laikantis šios nuostatos ir vadovaudamasi aukščiau išdėstytais argumentais teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo išvada apie buto inventorizacinės bylos ir jo įkainavimo akto projekto buvimą ieškovės atliktų pirminių buto privatizavimo veiksmų (pareiškimo ir susitarimo su sutuoktiniu) įrodymu atitinka įstatymo nustatyta tvarka ir įrodinėjimo priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 185, 263 straipsniai).
Vadovaujantis išdėstytais argumentais, teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus atitinkantis sprendimas nekeistinas ( CPK 263 str., 326 str. 1 d. 1 p.).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-330 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.