Marijampolės apylinkės teismo sprendimas

Marijampolės rajono apylinkės teismo teisėjas Tomas Romeika, sekretoriaujant Reginai Knezevičienei, dalyvaujant ieškovei M. M., jos atstovei adv. S.Staniukynienei, atsakovo Marijampolės savivaldybės administracijos atstovui V.Andruliui, trečiojo asmens UAB „Marijampolės butų ūkis“ atstovei R.Paškauskaitei, tretiesiems asmenims G. M., A. M., I. M., viešame teismo posėdyje nagrinėdamas civilinę bylą pagal ieškovės M. M. ieškinį atsakovui Marijampolės savivaldybės administracijai ir tretiesiems asmenims UAB „Marijampolės butų ūkis“, G. M., A. M., I. M. dėl pažeistų teisių gynimo,

Aprašomoji dalis

Nustatė:

Tretysis asmuo G. M. su ieškiniu sutinka. Jis paaiškino, kad butą gavo 1992 m. Fabrike 1993 m. buvo susirinkimas, kurio metu jiems pasakė, kad norint privatizuoti butą reikia rašyti prašymą. 1993 m. gruodžio mėn. jie parašė prašymą, kad butą privatizuos žmonos vardu. Butų remonto valdybos darbuotojai žmonai paaiškino, kad praneš, kai bus sutvarkyti visi reikalingi dokumentai. Jie laukė. Žmona kelis kartus buvo nuėjusi pasiteirauti, bet jai liepė nevaikščioti ir netrukdyti, sakė, kad pakvies, kai reikės (b.l. 76).

Tretieji asmenys A. M. ir I. M. su ieškiniu sutinka. Paaiškino, kad tuo metu jie buvo maži vaikai ir nieko nežino (b.l. 76).

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas.

Nustatyta, kad G. M. ir M. K. susituokė 1985-02-09 (b.l. 5). A. M. gimė 1985-07-04, tėvai G. M. ir M. M. (b.l. 6). I. M. gimė 1990-04-27, tėvai G. M. ir M. M. (b.l. 7). Degučių seniūnijos pažymos patvirtina, kad M. M. ir G. M. gyvenamąją vietą deklaravo 1994-01-21 adresu Kauno g. 39-48, Marijampolė (b.l. 8), A. M. ten pat 2001-07-12, I. M. ten pat 2006-08-24 (b.l. 10-11). Iš AB „Vernitas“ rašto matyti, jog 1994 m. namas, esantis Kauno g. 39, buvo perduotas į Marijampolės m. sav. balansą (butų ūkiui), kuri ir vykdė privatizavimą (b.l. 12). Iš Marijampolės valstybinio verpimo fabriko profsąjungos komiteto posėdžio protokolo Nr. 47 matyti, kad buvo nuspręsta pirmumo tvarka 2 kambarių butą skirti M. M. (b.l. 13). Gyvenamosios patalpos orderis Nr. XI-19 patvirtina, kad vadovaujantis 1992-11-11 potvarkiu Nr. 740 M. M. su šeima suteikta teisė apsigyventi bute, esančiame Kauno g. 39-48, Marijampolėje (b.l. 14). Tarp M. M. ir Valstybinės butų ūkio remonto įmonės 1994-02-23 buvo sudaryta gyvenamosios patalpos ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos sutartis (b.l. 15-16). Buto techninės apskaitos byla, sudaryta 1993-12-01, patvirtina buto, esančio Marijampolėje, Kauno g. 39-48, technines charakteristikas (b.l. 17-22). Iš įkainojimo akto matyti, kad Valstybinė butų ūkio remonto įmonė išdavė M. M. aktą, kur paskaičiuota parduodamo buto, esančio Kauno g. 39-48, Marijampolėje kaina (b.l. 23). Iš Marijampolės rajono savivaldybės 2011-10-24 rašto matyti, kad dėl buto, esančio Marijampolėje, Kauno g. 39-48, privatizavimo niekas nesikreipė ir jokių dokumentų nepateikė. (b.l. 24). Iš VĮ „Registrų centras“ pažymėjimo matyti, kad butas, esantis Kauno g. 39-48, Marijampolėje, yra Marijampolės miesto savivaldybės nuosavybė (b.l. 25). Iš UAB „Marijampolės butų ūkis“ rašto matyti, kad visi dokumentai, susiję su Kauno g. 39, Marijampolėje ir kitų bendrovės administruojamų namų butų privatizavimu, yra perduoti Marijampolės savivaldybės administracijos Finansų ir biudžeto departamento Turto valdymo sk. (b.l. 26). Tarp Marijampolės savivaldybės ir M. M. 2002-10-24 sudaryta gyvenamosios patalpos nuomos sutartis (b.l. 27-28). VĮ „Registrų centras“ raštai patvirtina, kad G. M., M. M. nuosavybės teise įregistruotų nekilnojamųjų daiktų neturi (b.l. 29-30). UAB „Marijampolės butų ūkis“ 2011-09-14 pažyma patvirtina, kad M. M. nuomos mokestį už butą, esantį Kauno g. 39-48, Marijampolė, sumokėjo iki 2011-08-01 (b.l. 31). Marijampolės daugiabučio namo bendrijos „Mauras“ pažyma patvirtina, kad M. M. deklaravusi gyvenamąją vietą ir gyvena su G. M., A. M. ir I. M. adresu Kauno g. 39-48, Marijampolė. Įsiskolinimų už komunalines paslaugas neturi (b.l. 32). Medicininis pažymėjimas patvirtina, kad A. M. serga alergine bronchine astma, turėjo neįgalumą iš vaikystės, buvo reikalingas pastovus gydymas ir priežiūra (b.l. 57). Invalido pažymėjimas, išduotas 1994-03-03 patvirtina, kad A. M. buvo nustatytas invalidumas (b.l. 61).

Dėl ieškinio senaties

Atsakovas atsiliepime į ieškinį (b.l. 44-46) prašo taikyti ieškinio senatį. Nurodo, kad ieškovė teigia, jog į Marijampolės valstybinė verpimo fabriką kreipėsi 1993 m. gruodžio mėn., taip pat dėl šio klausimo kelis kartus buvo nuėjusi ir į Valstybinę butų ūkio remonto ir eksploatavimo įmonę pasiteirauti, todėl žinojo ar turėjo žinoti apie tai, kad teisė privatizuoti ginčo objektą pažeista ir nuo tos dienos prasidėjo tuo metu galiojusio Civilinio kodekso 84 str. nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas, kuris pasibaigė 1996 m. Todėl vadovaudamasis Civilinio kodekso patvirtinimo ir įgyvendinimo įstatymo 2000-07-18 10 str., Civilinio kodekso 1,126 str. prašo taikyti ieškinio senatį.

Spręsdamas prašymą taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio turi nustatyti: 1) kokios trukmės yra ieškinio senaties terminas; 2) kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga; 3) ar ieškinio senaties termino eiga nebuvo sustabdyta, pratęsta arba nutraukta; 4) jeigu ieškinio senaties terminas praleistas, ar nėra pagrindo jį atnaujinti (LAT 2008-02-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-64/2008). Teismas atmeta atsakovo argumentą dėl ieškinio senaties taikymo. Ieškovė ieškinyje (b.l. 2) nurodo, kad apie tai, jog negalima įforminti buto pirkimo sužinojo tik 2002-10-24, kai su ja buvo sudaryta Gyvenamosios patalpos nuomos sutartis. Teismas atsižvelgia į tai, kad ieškovė neturi teisinio išsilavinimo, specialių žinių. Kaip teigia pati ieškovė, ji keletą kartų ėjo į Valstybinę butų ūkio remonto ir eksploatavimo įmonę pasiteirauti apie buto privatizavimo procesą, tačiau jai pasakė, kad netrukdytų ir ji bus pakviesta, kai visi dokumentai bus sutvarkyti. Todėl teismas daro išvadą, kad ieškovė pagrįstai tikėjosi, jog jos teisės bus realizuotos. Be to, atsižvelgia į tą aplinkybę, kad Valstybinė butų ūkio remonto ir eksploatavimo įmonė nepranešė ieškovei, kad ji neteko teisės lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti buto. Todėl teismas daro išvadą, kad ieškovės argumentas, kad tik tuo momentu, kai su ja buvo sudaryta Gyvenamosios patalpos nuomos sutartis, ji suprato apie savo teisės pažeidimą, pagrįstas. Todėl ieškinio senaties termino eiga prasideda 2002-10-24. Atsakovė ieškinį teismui pateikė 2011-11-22. Atsižvelgiant į tai, kad prasidėjus ieškinio senaties eigai, jau galiojo 2001-07-01 Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas, kurio 1.125 str. 1 d. nustato 10 metų bendrąjį ieškinio senaties terminą, šis ieškinio senaties terminas nebuvo sustabdytas, pratęstas ar nutrauktas, teismas, vadovaudamasis LR CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 str. 1 d. daro išvadą, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas.

Dėl ieškinio reikalavimo

Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 str. 1 d. 2 p. skirtas apginti LR butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu šio įstatymo pagrindu įgytas subjektines teises. Teismų praktikoje įtvirtinta nuostata, kad pasibaigus įstatymo galiojimui galima realizuoti tik teisę, kuri buvo įgyta įstatymo galiojimo metu ir pagal įstatymą, ir kuri buvo pažeista. Subjektinių teisių privatizuoti gyvenamąją patalpą pagal LR Butų privatizavimo įstatymą įgijimas sietinas su trimis tarpusavyje susijusiomis aplinkybėmis: a) asmens buvimu tinkamu privatizavimo subjektu; b) ginčo patalpos buvimu tinkamu privatizavimo objektu; c) privatizavimo subjekto veiksmų, sietinų su privatizavimo procedūromis, egzistavimu privatizavimo objekto atžvilgiu. Tik šių aplinkybių visuma LR Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu gali būti vertinama kaip pagrindas subjektinėms teisėms atsirasti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje nurodyta, kad gyvenamųjų patalpų privatizavimas, kurio teisinė pasekmė – fizinių asmenų įgyta nuosavybės teisė į gyvenamąsias patalpas, yra ne vienkartinis aktas, o tam tikras procesas, užtrunkantis trumpesnį ar ilgesnį laiko tarpą; tai lemia teisinių santykių, susiklostančių dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, sudėtingumą ir specifiką; teismo pareiga sprendžiant šalių ginčus dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo – aiškinti ir taikyti teisės normas ne formaliai, bet atsižvelgiant į butų privatizavimą reglamentuojančių įstatymų pagrindinį tikslą – suteikti nuolatiniams gyventojams galimybę vieną kartą lengvatine tvarka įsigyti teisėtai naudojamas valstybei ar savivaldybei priklausančias gyvenamąsias patalpas, įvertinant kiekvienos konkrečios situacijos individualias aplinkybes, vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (CK 1.5 str.) Kasacinio teismo pažymėta ir tai, kad bylose dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo visada turi būti atkreipiamas dėmesys į tai, jog ginčai iš esmės vyksta dėl socialiai aktualios asmenų teisės – teisės į būstą pažeidimo, bet ne dėl privatizavimo normų apskritai aiškinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009).

Nagrinėjamoje byloje nekyla ginčas ar ieškovė buvo tinkamas privatizavimo subjektas ir ar ginčo butas buvo tinkamas privatizavimo objektas. Atsakovas tokias aplinkybes pripažįsta. Todėl nagrinėtinas klausimas ar ieškovė atliko veiksmus, sietinus su privatizavimo procedūromis, buto atžvilgiu.

Iš ieškovės, trečiojo asmens G. M. ir liudytojos I. S. paaiškinimų matyti, kad ieškovei dirbant Marijampolės valstybiniame verpimo fabrike 1993 m. šio fabriko darbuotojų profsąjunga rūpinosi darbuotojams suteiktų butų privatizavimu. Ieškovė nurodo, kad ji pateikė prašymą, taip pat su vyru buvo raštu sudariusi susitarimą, kurio iš jų vardu butas bus privatizuotas. Šiuos dokumentus pateikė, kaip iš jos paaiškinimų galima spręsti, fabriko darbuotojų profsąjungai. Fabrike vyko susirinkimas, kurio metu darbuotojams buvo paaiškinta, kad jie turi atlikti buto inventorizaciją. Iš byloje esančių dokumentų (b.l. 17-22) matyti, kad buto inventorizacija buvo atlikta. Kaip nurodo ieškovė, atlikus buvo inventorizaciją, ji nuėjo į Valstybinę butų ūkio remonto ir eksploatavimo įmonę ir visus dokumentus pridavė. Vėliau gavo pranešimą, kad atvyktų susipažinti su įkainojimo aktu. Gavus įkainojimo aktą, jai darbuotoja pasakė, kad pasikvies, kai reikės atvykti. Jokio pranešimo nesulaukė. Buvo nuėjusi dar kelis kartus į Valstybinę butų ūkio remonto ir eksploatavimo įmonę, tačiau jai sakė netrukdyti, nes dokumentus paruošus ji bus pakviesta atvykti. Tokius ieškovės paaiškinimus patvirtina ir tretysis asmuo G. M. bei liudytoja I. S., kuri paaiškino, kad kartu su ieškove buvo fabrike vykusiame susirinkime, darė inventorizacines bylas, pridavinėjo dokumentus, laukė kol bus pakviestos į Valstybinę butų ūkio remonto ir eksploatavimo įmonę dokumentams pasirašyti. Ieškovės paaiškinimus patvirtina jai išduotas Gyvenamojo namo, namo dalies, buto įkainojimo aktas (b.l. 23). Teismas atsižvelgia į tą aplinkybę, kad minėtas įkainojimo aktas nepasirašytas, todėl pritaria atsakovo atstovo argumentui, kad jis negali būti laikomas oficialiu rašytiniu įrodymu. Tačiau teismas taip pat atsižvelgia į liudytojų I. B. bei B. S. paaiškinimus, kurios butų privatizavimo laikotarpiu dirbo Valstybinėje butų ūkio remonto ir eksploatavimo įmonėje. B. S. patvirtino, kad ieškovei išduotas Įkainojimo aktas rašytas jos ranka. Iš liudytojų paaiškinimų matyti, kad byloje esantis įkainojimo aktas paprastai būdavo išduodamas asmeniui, kuris norėdavo privatizuoti butą. Toks įkainojimo aktas galėjo būti išduotas tik po buto inventorizacijos, nes tik žinant visus buto techninius duomenis galima būdavo apskaičiuoti tikslią kainą. Be to, liudytojos paaiškino, kad šis įkainojimo aktas ne visuomet būdavo pasirašomas jį išdavusio asmens, nes jis buvo projektas, kuriame tik būdavo suskaičiuojama kaina, kad norintis butą privatizuoti asmuo tą kainą galėtų sumokėti. Tik po kainos sumokėjimo būdavo atspausdinamas ir pasirašomas oficialus buto įkainojimo aktas. Todėl teismas daro išvadą, kad minėtas dokumentas yra ne įkainojimo aktas, o jo projektas, tačiau toks dokumentas patvirtina, kad ieškovė, atlikusi pirminius buto privatizavimo veiksmus, t.y. parašiusi prašymą ir susitarimą su sutuoktiniu, atliko buto inventorizaciją ir kreipėsi į Valstybinę butų ūkio remonto ir eksploatavimo įmonę dėl tolesnių privatizavimo procedūrų. Be to, kaip matyti iš liudytojų I. B. bei B. S. paaiškinimų, nuo paties norinčio privatizuoti butą asmens tolesnė procedūra nepriklausė, nes Valstybinės butų ūkio remonto ir eksploatavimo įmonės juristė paruošdavo visus dokumentus, surašydavo pirkimo – pardavimo sutartį ir tik tada žmogus galėdavo eiti pas notarą tą sutartį patvirtinti. Atsižvelgtina į tai, kad ieškovė neturi teisinio išsilavinimo, specialių žinių, jos šeimoje buvo sunkiai sergantis vaikas, todėl ji negalėjo skirti daug dėmesio ir laiko teisinių reikalų tvarkymui, be to, privatizavimo procedūras vykdė valstybės įmonė, todėl ieškovė galėjo pagrįstai tikėtis, kad valstybės įmonės atliks su privatizavimo procedūromis susijusias pareigas.

CPK 185 str. numatyta, kad teismas vertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas, reiškiantis, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Kodėl vienas įrodymas lemia didesnę tikimybę negu kitas, sprendžia teismas, remdamasis CPK 185 str. suformuluotomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Be to vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas vadovaujasi ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 str. 7 d.). Teismas pažymi, kad byloje esančių įrodymų visuma, t.y. 1) ieškovės paaiškinimas, jog ji 1993 m. pateikė pareiškimą dėl buto privatizavimo ir kartu su vyru sudarė susitarimą, kurio iš jų vardu bus privatizuota butas, 2) padaryta ginčo buto inventorizacijos byla, 3) surašytas ginčo buto įkainojimo akto projektas, 4) liudytojos I. S. parodymai, kurie patvirtina, kad ji kartu su ieškove tvarkėsi dokumentus, kartu rašė prašymą, 5) liudytojų I. B. bei B. S. parodymai, kurie patvirtina, kad prašymas buvo, jeigu buvo surašytas ginčo buto įkainavimo aktas, priešingu atveju nebūtų surašytas ginčo buto įkainavimo aktas, įrodymų tarpusavio ryšys, yra pakankami daryti išvadai, kad Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu ieškovė padavė pareiškimą ir pradėjo įgyvendinti teisę privatizuoti ginčo butą. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų paneigiančių ieškovės nurodytas aplinkybes ir jos pateiktus įrodymus, duomenų, jog ginčo buto privatizavimo procedūra nebuvo baigta dėl ieškovės kaltės nėra, todėl yra pagrindas pripažinti ieškovės teisę privatizuoti ginčo patalpas lengvatinėmis sąlygomis. Pastebėtina, kad Kauno apygardos teismas analogiškoje byloje (2011-05-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1113-601/2011) padarė tokią pačią išvadą.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d.).

Byloje susidarė 21,30 Lt pašto išlaidos, kurios priteistinos iš atsakovo (CPK 96 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Nusprendžia:

Pripažinti, kad M. M., a.k. (duomenys neskelbtini) turi teisę privatizuoti dviejų kambarių butą su rūsiu, pažymėtu R-48, 7,28 kv.m. ir įstiklinta veranda 3,66 kv.m., kurio bendras plotas 54,73 kv.m., unikalus Nr. 18/993-0023-01-7:0050, esantį Kauno g. 39-48, Marijampolė, Nekilnojamojo turto registre įregistruotą registro Nr. 70/48288 Marijampolės miesto savivaldybės vardu, pagal LR Butų privatizavimo įstatymą.

Priteisti iš Marijampolės savivaldybės administracijos, į.k. 188769113, 139 Lt (vieną šimtą trisdešimt devynis litus) žyminį mokestį M. M., a.k. (duomenys neskelbtini) naudai.

Priteisti iš Marijampolės savivaldybės administracijos, į.k. 188769113, 21,30 Lt (dvidešimt vieną litą 30 ct) pašto išlaidas valstybės naudai.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Marijampolės rajono apylinkės teismą.