- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-02-23
- Bylos Nr.
- 2A-177-492/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė, Marijonas Greičius, Virginija Volskienė
- Ieškovas
- R., R. L.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės
- Trečiasis asmuo
- Fabijoniškių
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės (pranešėjos) Virginijos Volskienės,
apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės R. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-605-129/2010 pagal ieškovės R. L. ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei dėl teisės privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis, trečiasis asmuo Fabijoniškių seniūnija.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė R. L. prašė pripažinti jai teisę privatizuoti butą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), ieškovei buvo suteiktas 1990-07-13 orderio pagrindu. Tuo metu ieškovė gyveno santuokoje su P. L. M. Įsigaliojus butų privatizavimo įstatymui, ieškovė turėjo teisę, bet neturėjo galimybės privatizuoti buto, nes viena augino mažametę dukrą, sutuoktinis niekur nedirbo, girtuokliavo, šeimos išlaikymu nesirūpino. Ieškovė nuolat sirgo, neturėjo lėšų privatizuoti butą, nes daug pinigų išleisdavo vaistams, šeimos išlaikymui, todėl butas ir liko neprivatizuotas. Pagerėjus sveikatai ir materialinei padėčiai, ieškovė pradėjo rūpintis buto privatizavimo klausimu. Kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės Fabijoniškių seniūniją, kur gavo atsakymą, kad tik teismo sprendimu gali būti pripažinta teisė privatizuoti butą. Taip pat Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisija 2009-03-14 netenkino prašymo privatizuoti nuomojamą butą. LR Seimo kontrolierė dėl ieškovės skundo išvadoje pasisakė, kad savivaldybės pareigūnai neturėjo teisinio pagrindo priimti sprendimą leisti privatizuoti gyvenamąsias patalpas, tačiau turėjo nurodyti tokio sprendimo motyvus.
Atsiliepimas
Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė prašė ieškinio netenkinti, taikyti ieškinio senatį. Nurodė, kad ieškovei R. L. teisė privatizuoti ginčo objektą pagal LR Butų privatizavimo įstatymą nepripažintina, nes minėto įstatymo galiojimo metu ieškovė neįgijo teisės privatizuoti ginčo patalpas, kadangi galiojant LR Butų privatizavimo įstatymui iki 1998 m. nesikreipė į Fabijoniškių seniūniją. Dėl buto privatizavimo kreipėsi tik 2007-12-07, jau nebegaliojant minėtam įstatymui, nors apie galimybę privatizuoti butą žinojo nuo 1991-06-20, t.y. nuo butų privatizavimo įstatymo įsigaliojimo. Ieškinio reikalavimui taikytina senatis, nes dešimties metų senaties terminas pasibaigė 2008-07-01, o ieškovė ieškinį pateikė tik 2009-07-13.
Trečiasis asmuo Fabijoniškių seniūnija prašė ieškinio netenkinti. Nurodė, kad į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Fabijoniškių seniūniją R. L. dėl nuomojamo buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirmą kartą kreipėsi 2007-12-07, vėliau 2009-02-18. Seniūnija jos prašymų netenkino, nurodžiusi, kad teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas jai gali pripažinti tik teismas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. balandžio 29 d. sprendimu ieškinio netenkino. Nurodė, kad ieškovė neįrodė aplinkybės, kad ginčo gyvenamųjų patalpų negalėjo privatizuoti dėl atsakovo kaltės, kad ji, galiojant butų privatizavimo įstatymui, būtų pareiškusi norą įsigyti nuomojamą butą nuosavybėn, t.y. ieškovė nepateikė teismui jokių įrodymų, kurie leistų padaryti neabejotiną išvadą, kad ieškovė įstatymo nustatyta tvarka ir terminais būtų kreipusis su pareiškimu dėl buto privatizavimo, atlikusi veiksmus, reikalingus realizuoti šią subjektinę teisę. Teismas laikė, kad ieškovės pateikti ligos istorijos nuorašai neįrodo, kad ji dėl savo ligos negalėjo rūpintis buto privatizavimu, nes ligos išrašai yra pateikti ne ankstesnių nei 2000 metų, t.y. jau pasibaigus įstatymo galiojimui. Apklaustų byloje liudytojų V. P. ir L. M. paaiškinimus teismas vertino kaip nereikšmingus, nesant pateiktų rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų tokias aplinkybes. Teismas netenkino ieškovės ieškinio, nes jos situacija neatitiko Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo (1992-04-07, Nr.1-2455) 13 str.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė R. L. prašė panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį tenkinti. Nurodė, kad pirmos instancijos teismas nenurodė ir nesirėmė jokia įstatymo nuostata, nevertino liudytojų parodymų, neatsižvelgė, kad galiojant butų privatizavimo įstatymui, atsakovas, priimdamas prašymus privatizuoti butą, jų neregistravo, kol nebuvo pateikiami visi dokumentai, todėl jie dingdavo. Liudytojos parodė, kad ieškovė buvo nuvykusi į seniūniją, pateikė prašymą butui privatizuoti, domėjosi buto privatizavimu. Apeliantė teigė, kad jai turi būti pripažinta teisė privatizuoti butą, nes ji buvo pametusi pasą, nesuprato lietuvių kalbos, nedirbo, dažnai sirgo, buvęs vyras nemokėjo alimentų dukros išlaikymui, pametė ir neįregistravo prašymo privatizuoti butą. Pirmos instancijos teismas nesivadovavo teismų praktika nagrinėjamu klausimu: nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 4 d. nutartimi civ. byloje Nr. 3K-3-394/2002, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo civilinėmis bylomis, kuriose buvo pripažinta teisė privatizuoti butus ( civ.b. Nr. 2-7203-235/2008, Nr. 2-6583-235/2008 ir kt.).
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė prašė apeliacinio skundo netenkinti, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą. Teigė, kad apeliantė nenurodė, kokias teisės normas pažeidė bei kokiomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotomis aiškinimo taisyklėmis nesivadovavo pirmos instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą. Apeliantės nurodytos Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo bylos nėra pagrindas apeliaciniam skundui tenkinti, nes teismai turi vertinti kiekvienos konkrečios situacijos individualias aplinkybes, vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais. Ieškovė neįgijo subjektinės teisės privatizuoti ginčo butą galiojant Butų privatizavimo įstatymui, nes nesielgė apdairiai, rūpestingai, atidžiai, nesidomėjo savo teisėmis ir pareigomis, neišreiškė, kaip to reikalavo įstatymas, savo valios įsigyti nuosavybės privatizuojamo turto, nesudarė notariškai patvirtintos buto pirkimo - pardavimo sutarties. Galiojant Butų privatizavimo įstatymui nebuvo sudarytas susitarimas dėl to, kieno vardu bus privatizuojamas ginčo butas ir kas taps privatizuoto buto savininku. Vadinasi, tuo metu ginčo buto privatizavimas bei ieškovės teisės privatizuoti ginčo butą įgijimas ir jos tolesnis įgyvendinimas apskritai buvo negalimas. Atkreipė dėmesį, kad R. L. dėl ginčo buto galiojant Butų privatizavimo įstatymui iki 1998 m. į Fabijoniškių seniūniją nesikreipė. Kreipėsi tik 2007-12-07. Vadinasi, savo valios privatizuoti butą įstatymo galiojimo metu ir jo nustatyta tvarka neišreiškė. Atsakovė prašė, jei būtų nustatytas ieškovės teisių pažeidimas, taikyti ieškinio senatį, nes apie savo teisę privatizuoti butą ieškovė žinojo nuo 1991-06-20, įsigaliojus butų privatizavimo įstatymui. Taigi 1964 m. CK 84 str. 1 d. nustatytas 3 metų ieškinio senaties terminas pasibaigė iki įsigaliojant 2000 m. CK.
Ieškovės R. L. apeliacinį skundą atsisakytina tenkinti.
Šalies argumentai
Pareikštu ieškiniu R. L. prašė pripažinti jai teisę privatizuoti butą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad šiame bute apsigyveno Vilniaus miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1990-07-13 išduoto orderio Nr. 004749 pagrindu (l. 6). Orderyje nurodyta, kad kartu šiame bute apsigyveno ieškovės dukra M. Z. P., g. (duomenys neskebtini) (l. 10). Ieškovė nurodė, kad į Vilniaus miesto savivaldybės Fabijoniškių seniūniją dėl buto privatizavimo kreipėsi dar 1991 m., tai patvirtino liudytojomis apklaustos V. P. ir L. M. Ieškovė teigė, kad seniūnijos darbuotojai neįregistravo pareiškimo ir jo neišsaugojo, o pati negalėjo rūpintis buto privatizavimu, nes buvo pametusi pasą, viena augino dukrą, buvo netekusi darbo, neturėjo lėšų, o nuo 1993 m. susirgo psoriaze ir turėjo nuolat gydytis. Į civilinę bylą yra pateiktas ieškovės 2007-12-07 raštas Fabijoniškių seniūnijai dėl buto privatizavimo bei 2007-12-11 seniūnijos atsakymas, kad butas pagal Butų privatizavimo įstatymą gali būti parduotas tik teismo sprendimu pripažinus teisę privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas (l. 8, 9). Civilinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog ji, galiojant Butų privatizavimo įstatymui, būtų pareiškusi norą įsigyti nuomojamą butą nuosavybėn, t.y. kad ji įstatymo nustatyta tvarka būtų kreipusis su pareiškimu dėl buto privatizavimo, atlikusi veiksmus, reikalingus realizuoti šią subjektinę teisę.
Teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas pripažįsta pagrįstomis, ieškovės apeliacinio skundo argumentai jų nepaneigia. Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 2 punktas (2000-10-12 Nr. VIII-2033 red.) nėra savarankiškas butų privatizavimo pagrindas. Šia įstatymo norma, nustojus galioti Butų privatizavimo įstatymui teismine tvarka galima apginti tik pastarojo įstatymo pagrindu ir jo galiojimo metu įgytas asmenų subjektines teises, kurios buvo pažeistos. Civilinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, įvertinęs faktines aplinkybes byloje, nustatė, kad galiojant butų privatizavimo įstatymui tarp šalių apskritai nesusiklostė konkretaus buto privatizavimo santykiai, nes nėra objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad ieškovė atliko Butų privatizavimo įstatymo 5 str. numatytus veiksmus – t.y. būtų kreipusis į institucijas, įpareigotas spręsti butų privatizavimo klausimus; taigi ieškovė įstatymo nustatyta tvarka ir terminais neišreiškė savo valios įsigyti nuosavybėn nuomojamas gyvenamąsias patalpas. Nebegaliojant Butų privatizavimo įstatymui, galima realizuoti (įgyvendinti) tik tą teisę, kuri buvo įgyta remiantis įstatymu, įstatymo galiojimo metu ir kuri buvo pažeista. Negalima remtis apeliantės argumentu, kad jos kreipimąsi į Fabijoniškių seniūniją dėl buto privatizavimo 1991 m. – 1992 m. įrodo liudytojų V. P. ir L. M. parodymai (l. 116), nes liudytojų parodymai yra nepakankami patvirtinti aplinkybėms, kurios turi būti patvirtintos rašytiniais įrodymais. Asmens valia įsigyti nuosavybės teisėmis nekilnojamąjį daiktą (nuomojamą butą) turi būti pareikšta Butų privatizavimo įstatymo 5 str. numatytu būdu – pareiškimu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė liudytojų parodymais. Apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad kitose pirmosios instancijos teisme išnagrinėtose civilinėse bylose (2-7203-235/2008, 2-6583-235/2008) piliečiams buvo pripažinta teisė privatizuoti nuomojamus butus, negali būti pagrindas taip pat spręsti nagrinėjamą bylą, nes kiekvienas atvejis vertinamas individualiai, be to, taikant teismų praktikos formuojamus precedentus, atsižvelgiama į aukštesnės instancijos teismo vėliausiai formuojamą praktiką. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartyse (2002-03-14 Nr. 3K-3-394/2002, 2009-03-17 Nr. 3K-3-118/2009, kitose) akcentuojama, kad vienas iš Butų privatizavimo įstatymo reikalavimų yra tai, kad subjektas, kuriam įstatymas suteikia teisę privatizuoti butą, atliktų veiksmus šiai teisei įgyti. Ginčo atveju nėra patikimų įrodymų, kad ieškovė būtų pateikusi Butų privatizavimo įstatymo 5 str. numatytą pareiškimą, todėl negali būti laikoma įgijusia subjektinę teisę privatizuoti nuomojamą gyvenamąją patalpą. Kad asmuo įgytų teisę privatizuoti butą pagal Butų privatizavimo įstatymą, turėjo būti visuma juridiškai reikšmingų faktų – gyvenamoji patalpa turėjo atitikti privatizavimo objektui keliamas sąlygas (įstatymo 2, 3 str.), asmuo turėjo būti įstatymo reikalavimus atitinkančiu subjektu (įstatymo 4 str.), jis turėjo atlikti veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti (įstatymo 1, 5, 10, 11 str.); kai nėra bent vienos būtinos sąlygos, ginčo atveju subjekto valią patvirtinančio pareiškimo, pateikto įstatymo galiojimo metu, teisė privatizuoti nuomojamąją gyvenamąją patalpą negali būti pripažinta.
Motyvuojamoji dalis
Ieškovės R. L. apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kai nėra tenkinamas apeliacinis skundas, iš apeliantės į valstybės biudžetą priteistina 8,60 Lt teismo procesinių dokumentų siuntimo išlaidų (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 331 str., teisėjų kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš apeliantės R. L. 8,60 Lt teismo procesinių dokumentų siuntimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.