- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-01-29
- Bylos Nr.
- 1A-72-908/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-03867-2020-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jurgita Kolyčienė, Arūnas Budrys, Eglė Gruodienė
- Nuteistasis
- Š. R., G. G.
- Advokatai
- Regina Šaltinienė
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Eglės Gruodienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jurgitos Kolyčienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų Š. R. ir G. G. apeliacinius skundus dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2020 m. spalio 20 d. nuosprendžio, kuriuo:
Š. R. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 135 straipsnio 1 dalyje, ir jam skirta vienerių metų ir trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir Š. R. skirta galutinė dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausmė;
G. G. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje, ir jam skirta vienerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir G. G. skirta galutinė vienerių metų laisvės atėmimo bausmė.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. G. G. ir Š. R. nuteisti už tai, kad sunkiai sužalojo žmogų, t. y. jiems būnant apsvaigusiems nuo alkoholio, iš anksto susitarus veikiant bendrininkų grupe, 2020 m. sausio 26 d., nuo 11 val. iki 12 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Š. R. tyčia kumščiu sudavė nukentėjusiajam G. K. į veidą, po to G. G. nukentėjusiajam G. K., gulinčiam ant grindų, tyčia sudavė ne mažiau keturių kartų ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu įrankiu, panašiu į beisbolo lazdą, per kojas ir vieną kartą per kairės rankos riešą, o Š. R. tyčia ne mažiau penkių kartų spyrė nukentėjusiajam G. K. į galvos sritį, šiais bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajam G. K. abiejų akių vokų, krūtinės ląstos ir pilvo kairės pusės, dešinės šlaunies kairės blauzdos poodines kraujosruvas, dešinės akies junginės kraujosruvą, abiejų akių muštines žaizdas, daugybinius veido kaulų skeveldrinius, impresinius lūžius: abiejų akiduobių, abiejų žandinių ančių sienelių, viršutinio žandikaulio alveolinės ataugos, nosikaulių, nosies pertvaros (Le Fort III tipas), dešinės plaštakos II piršto vidurinio pirštakaulio lūžį, kairio šeivikaulio lūžius, taip tyčia sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo G. K. sveikatą ir padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Nuteistasis G. G. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2020 m. spalio 20 d. nuosprendžio dalį, kuria jam skirta laisvės atėmimo bausmė, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį skirti jam bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Skunde teigiama, kad G. G. asmenybė nėra tokia pavojinga, kad jam turėtų būti skiriama griežta BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatyta laisvės atėmimo bausmė. G. G. darbdavio ir (duomenys neskelbtini) seniūnijos apibūdinamas teigiamai, dirba, augina dukrą ir yra vienintelis šeimos maitintojas. Be to, G. G. yra atlikęs privalomąją karo tarnybą, kurios metu aktyviai dalyvavo renginiuose, o šiuo metu dalyvauja (duomenys neskelbtini) bendruomenės gyvenime, prisideda prie organizuojamų akcijų ir renginių, padeda savo mamai ūkio darbuose. Nuteistasis pateikė tai pagrindžiančius dokumentus. Apeliantas pažymi, kad teismo posėdžio metu nustatyta ir jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, t. y. tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi. G. G. izoliavimas nuo visuomenės nors ir minimaliam vienerių metų numatytam terminui itin neigiamai paveiktų jo turimus socialinius ryšius bei tolesnes resocializacijos galimybes, todėl pirmenybė turi būti teikiama bausmės prevencinei, o ne nubaudimo funkcijai. Bausmės tikslai bus pasiekti pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskyrus G. G. bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu – laisvės apribojimą, kurio terminas turėtų būti didesnis nei įstatyme nustatytas jo vidurkis.
3. Nuteistasis Š. R. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2020 m. spalio 20 d. nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas laisvės atėmimo bausme, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį jam skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, nes jo asmenybė nėra tokia pavojinga, kad BK 41 straipsnyje numatytų bausmės tikslai gali būti pasiekti tik paskyrus griežtą BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytą laisvės atėmimo bausmę. Apeliantas apibūdinamas teigiamai darbdavio ir (duomenys neskelbtini) seniūnijos. Jis neteistas, dirbantis. Pirmosios instancijos teismas nustatė vieną jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, konstatuodamas, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi. Skunde nurodoma, kad Š. R. izoliavimas nuo visuomenės nors ir minimaliam dešimties mėnesių numatytam terminui itin neigiamai paveiktų jo turimus socialinius ryšius bei tolesnes resocializacijos galimybes, todėl pirmenybė turi būti teikiama bausmės prevencinei, o ne nubaudimo funkcijai. Bausmės tikslai gali būti pasiekti ir teisingumo principo įgyvendinimas užtikrintas pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskyrus apeliantui bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu – laisvės apribojimą, kurio terminas turėtų būti didesnis nei įstatyme nustatytas jo vidurkis.
Atsiliepimas
4. Atsiliepimų į apeliacinį skundą, pareiškimų dėl nušalinimo ir kitų prašymų negauta.
5. Teismo posėdžio metu nuteistieji ir jų gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai
Apeliaciniai skundai atmestini. Nuosprendis keistinas dėl šalių sudarytos taikos sutarties patvirtinimo.
6. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies pagrindu apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs esminių šio kodekso pažeidimų, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
7. Iš apeliacinių skundų matyti, kad nuteistieji G. G. ir Š. R. nesutinka su pirmosios instancijos teismo jiems paskirta terminuoto laisvės atėmimo bausme, ją vertina, kaip aiškiai prieštaraujančią teisingumo principui, ir prašo skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.
8. Teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, patikrinusi bylą pagal apeliacinius skundus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nuteistiesiems G. G. ir Š. R. paskyrė baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančią, individualizuotą, adekvačią padarytam nusikaltimui ir jų asmenybei bei teisingą bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta.
9. BK 54 straipsnio 1 dalies pagrindu teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalies 1–8 punktus teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; nusikalstama veika padarytą žalą. BK 97 straipsnio 1 dalyje taip pat numatyta, kad skirdamas bausmę už naujos nusikalstamos veikos padarymą teismas atsižvelgia į asmens teistumą. BK 61 straipsnio pagrindu teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę (1 dalis). Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (2 dalis). Šių aplinkybių įvertinimas leidžia teismui parinkti bausmę, kuri atitinka BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktuose numatytą bausmės paskirtį: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.
10. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-648/2019, 14 punktas; Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartis, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 1A-156-487/2020, 8 punktas).
11. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistiesiems G. G. ir Š. R. bausmes, tinkamai įvertino jų individualizavimui reikšmingas aplinkybes, numatytas BK 54 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose ir 97 straipsnio 1 dalyje, visoms aplinkybėms skyrė vienodą teisinę reikšmę, t. y. nė vienai iš jų nesuteikė išskirtinės dominuojančios reikšmės, ir, vadovaudamasis BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalimis, motyvuotai parinko BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą vienintelę bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą, jos dydį nustatydamas žymiai mažesnį, nei sankcijoje numatytas vidurkis. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo nuteistiesiems paskirtos bausmės atitinka BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktuose numatytą bausmės paskirtį ir nėra akivaizdžiai per griežtos.
12. Apeliaciniuose skunduose prašoma nuteistiesiems G. G. ir Š. R. parinkti kitokią bausmę, nei numatyta BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijoje, kuri būtų nesusijusi su laisvės atėmimu. Pažymėtina, kad švelnesnė, negu straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje nustatyta, bausmė skiriama tik esant BK 62 straipsnyje arba 54 straipsnio 3 dalyje nurodytiems pagrindams (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-169-458/2020, 17 punktas).
13. Teisėjų kolegija nenustatė BK 62 straipsnio taikymo pagrindų. Kadangi apeliaciniuose skunduose pripažįstama, kad tokių pagrindų nėra, plačiau šis klausimas neanalizuojamas.
14. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Pažymėtina, kad šis bausmės švelninimo pagrindas yra sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį, teismas turi nurodyti, kokios yra reikšmingos (išimtinės) aplinkybės, dėl kurių straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas konkrečiam asmeniui už konkrečios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos skirtos byloms, susijusioms su daug mažesniu nuteistojo asmenybės ir veikos pavojingumo vertinimu, kai, vadovaujantis įstatyme įtvirtintomis bendrosiomis bausmės skyrimo taisyklėmis, skirtina kad ir minimali sankcijoje nustatyta bausmė vis tiek prieštarauja teisingumo principui, todėl nuteistam asmeniui parinktina švelnesnė bausmė ar kita jos rūšis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-213-719/2020, 10 punktas).
15. Apeliaciniuose skunduose akcentuojamos nuteistųjų G. G. ir Š. R. atsakomybę lengvinančios, jų asmenybes teigiamai apibūdinančios aplinkybės, tačiau pastebėtina, kad bausmės švelninimo pagrindas nustatomas įvertinus aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumą. Asmeninės, šeiminės, darbinės ir kitos aplinkybės yra svarbios, tačiau pačios savaime nesudaro pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes gyvenimiškai įprastos nuteistojo asmenybę apibūdinančios aplinkybės nesuponuoja išvados, kad baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, kadangi straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą veiką, sankcijos ribos leidžia individualizuojant bausmę įvertinti tokio pobūdžio aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-293-697/2015). Tai nagrinėjamu atveju ir padarė pirmosios instancijos teismas. Apeliaciniuose skunduose nepateikta argumentų, kurie sudarytų pagrindą tokias aplinkybes vertinti, kaip išimtines, rodančias daug mažesnį nuteistųjų asmenybių pavojingumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo aspektu kur kas reikšmingesni yra duomenys apie G. G. teistumus už padarytus smurtinius nusikaltimus – viešosios tvarkos pažeidimą ir sunkų kūno sužalojimą, kurie nagrinėjamą nusikaltimą leidžia vertinti ne kaip atsitiktinį, o nulemtą iš anksčiau susiformavusių antivisuomeninių nuostatų; Š. R., nors ir neteisto bei dirbančio, aktyvų vaidmenį nusikaltimo padaryme (būtent šio bendrininko veiksmai – kumščiu sudavė į veidą, koja ne mažiau penkių kartų spyrė gulinčiam nukentėjusiajam į galvos sritį, tai sukėlė sunkiausius sužalojimus – daugybinius veido kaulų lūžius, kurie nulėmė sunkaus sveikatos sutrikdymo inkriminavimą). Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad G. G. dirba, turi šeimą, teigiamai apibūdinamas bei sumokėjo teismo baudžiamuoju įsakymu paskirtą baudą, o Š. R. yra neteistas, dirbantis, taip pat teiginiai apie nuteistųjų atsakomybę lengvinančią aplinkybę (prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdų gailėjimąsi), nemenkina nurodytų didesnį nuteistųjų asmenybės pavojingumą rodančių aplinkybių, tuo labiau, kad pirmosios instancijos teismas nustatė ne tik atsakomybę lengvinančią, bet ir po dvi tyčinį sunkų nusikaltimą padariusių G. G. ir Š. R. atsakomybę sunkinančias aplinkybes (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 ir 9 punktai). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas, teisingai nustatęs, jog nuteistasis G. G. veiką padarė būdamas recidyvistas, nepagrįstai nurodė, kad ši atsakomybę sunkinanti aplinkybė nebuvo nurodyta kaltinamajame akte ir nepripažino jos atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Pastebėtina, kad netgi tuo atveju, kai baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė nenurodyta kaltinamajame akte, tačiau tokią aplinkybę atitinkantys faktai yra aprašyti kaltinamajame akte ar byloje nustatyta tvarka gautame rašytiniame prašyme pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis, teismas turi galimybę spręsti tokių atsakomybę sunkinančių aplinkybių pripažinimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-304-648/2019, 5–7 punktai). Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad byla nagrinėjama pagal nuteistųjų apeliacinius skundus, negali šios aplinkybės pripažinti sunkinančia G. G. atsakomybę, nes tai pablogintų jo teisinę padėtį (BPK 320 straipsnio 4 dalis).
16. Dėl apeliacinės instancijos teismui pateiktos sutarties, kuria nuteistieji įsipareigojo atlyginti Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui dėl nukentėjusiojo G. K. gydymo padarytą žalą, paminėtina tai, kad ji yra palanki nuteistiesiems G. G. ir Š. R., nes šia sutartimi yra sulygta dėl mokėjimų dalimis per ilgesnį terminą.
17. Kasacinės instancijos teismas, aiškindamas teisingumo principo reikšmę skiriant bausmes, yra ne kartą pažymėjęs, kad bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka tiek kaltininko asmenybės, tiek ir padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-213-719/2020, 11 punktas). BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatoms taikyti būtina nustatyti, kad padaryto nusikaltimo pavojingumas, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo stadiją, nusikaltimo padarymo vietą, laiką, būdą, kilusius padarinius, yra žymiai mažesnis negu rūšinis tos nusikalstamos veikos pavojingumas, įvertintas įstatymo leidėjo baudžiamojo įstatymo už padarytą nusikaltimą sankcijoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-169-458/2020, 17 punktas). Nagrinėjamu atveju baudžiamojoje byloje yra nustatyta, kad nuteistieji G. G. ir Š. R., būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami pagal išankstinį susitarimą bendrininkų grupe, sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo G. K. sveikatą. Teisėjų kolegijos vertinimu, įrankio, panašaus į beisbolo lazdą, panaudojimas atvykus į nukentėjusiojo namus, padarytų sužalojimų kiekis (mažiausiai aštuoni trauminiai poveikiai), lokalizacija (įvairios kūno vietos, tarp kurių ir gyvybiškai svarbi kūno vieta – galva), taip pat dėl nuteistųjų G. G. ir Š. R. veiksmų kilę sunkūs padariniai (iš esmės viso nukentėjusiojo G. K. kūno sužalojimai, įskaitant daugybinius veido kaulų lūžius), rodo ne mažesnį, o priešingai – didesnį negu rūšinis nuteistųjų G. G. ir Š. R. padaryto nusikaltimo pavojingumą. Pastebėtina tai, kad šiuo aspektu nuteistųjų apeliaciniuose skunduose nurodyti argumentai, paminint tyčinio nusikaltimo kategoriją, kaltės formą ir rūšį yra daugiau teorinio pobūdžio, kita vertus, šios aplinkybės pirmosios instancijos teismo buvo įvertintos nuteistiesiems G. G. ir Š. R. skundžiamu nuosprendžiu paskiriant bausmę, žymiai mažesnę už straipsnio sankcijoje numatytą vidurkį.
18. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad nuteistųjų apeliaciniuose skunduose teisingumo principas aiškinamas tuo aspektu, jog kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Vis dėlto, ne mažiau svarbus yra ir nuo nusikaltimo nukentėjusių asmenų teisėtų interesų suvokimas, siekis juos saugoti ir baudžiamajame įstatyme nustatytomis priemonėmis ginti. Dėl to bausmė teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, nė vieniems iš jų nesuteikiant prioritetinės reikšmės. Skiriant bausmę negali būti ignoruojamos ar neįvertinamos ir dėl nusikaltimo prarastos vertybės, jų svarba, vieta vertybių hierarchijoje. Pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia ir humaniškumo principą, nes taip yra sumenkinami nukentėjusiųjų interesai, pažeidžiamas jų orumas. Tokiais teismo sprendimais kartu formuojama nuomonė, kad teismai nevienodai, šališkai saugo atskirų baudžiamųjų teisinių santykių subjektų interesu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-169-458/2020, 18 punktas).
19. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nenustatyta reikšmingų (išimtinių) aplinkybių, pagrindžiančių daug mažesnį nuteistųjų G. G. ir Š. R. asmenybės ir jų padarytos veikos pavojingumą, dėl kurių BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytos vienintelės terminuoto laisvės atėmimo bausmės jiems paskyrimas būti laikomas akivaizdžiai neteisingu. Tai sudaro pagrindą atmesti apeliacinius skundus.
20. Vilniaus teritorinė ligonių kasa prašė teismo patvirtinti tarp jos ir nuteistųjų G. G. bei Š. R. sudarytą žalos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui atlyginimo sutartį. Vadovaujantis BPK 113 straipsnio 2 dalimi ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 140 straipsnio 3 dalimis, šalių sudaryta taikos sutartis tvirtintina, nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio išsprendimo naikintina ir byla šioje dalyje nutrauktina.
21. Teisėjų kolegija papildomai pažymi ir tai, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai parinko bausmės atlikimo vietą, neatsižvelgdamas į tą aplinkybę, kad 2020 m. liepos 1 d. įsigaliojus 2019 m. birželio 27 d. įstatymui Nr. XIII-2263 BK 50 straipsnio 3 dalis, kurioje buvo numatyta atitinkama teismo pareiga, neteko galios. Atsižvelgiant į tai, kas paminėta, kardomojo kalinimo vietos administracija, nustatydama konkrečią pataisos įstaigą, turėtų vadovautis galiojančiais teisės aktų reikalavimais. Kadangi tai neturi reikšmės bylos baigčiai, nuosprendis dėl to nėra keičiamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 113 straipsnio 2 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 140 straipsnio 3 dalimi,
nutaria:
Atmesti nuteistųjų Š. R. ir G. G. apeliacinius skundus.
Pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2020 m. spalio 20 d. nuosprendį.
Panaikinti nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio išsprendimo.
Patvirtinti tarp Vilniaus teritorinės ligonių kasos ir nuteistųjų Š. R. bei G. G. sudarytą 2020 m. lapkričio 19 d. žalos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui atlyginimo sutartį Nr. 2954 pagal joje nurodytas sąlygas, nustatant, kad nuteistieji Š. R. bei G. G. įsipareigoja žalą PSDF biudžetui atlyginti per 36 mėnesius, nuo 2020 m. lapkričio 19 d. kiekvieną mėnesį įmokėdami į Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos atsiskaitomąją sąskaitą LT 217300010002484333 „Swedbank“, AB, banko kodas 73000, po 71,00 Eur (septyniasdešimt vieną Eur). Pirmos įmokos sumą – 90,45 Eur (devyniasdešimt Eur 45 ct), – skolininkai įsipareigoja sumokėti iki mėnesio, kurį sudaryta Sutartis, paskutinės dienos.
Procesą dėl civilinės ieškovės – Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinio ieškinio nuteistiesiems Š. R. ir G. G. nutraukti.
Likusioje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.