- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-07-03
- Bylos Nr.
- 2A-561-157/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-59-3-00538-2011-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Čekanauskaitė, Danguolė Martinavičienė, Alvydas Poškus
- Atsakovas
- V. D., R. D.
- Ieškovas
- K. C.
- Trečiasis asmuo
- uždaroji akcinė draudimo bendrovė „Ergo Lietuva“, uždaroji akcinė bendrovė „LKU turto valdymas“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Alvydo Poškaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų V. D. ir R. D. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-360-755/2012 pagal ieškovo K. C. ieškinį atsakovams V. D. ir R. D. dėl išlaidų už turto pagerinimą atlyginimo ir atsakovų priešieškinį ieškovui, tretieji asmenys uždaroji akcinė draudimo bendrovė „Ergo Lietuva“ ir uždaroji akcinė bendrovė „LKU turto valdymas“ dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas K. C. ieškiniu prašė teismą priteisti solidariai iš atsakovų V. D. ir R. D. 112 700,67 Lt turto pagerinimo išlaidų bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad tarp šalių buvo susiklostę neterminuotos panaudos santykiai, t. y. 2005 m. birželio mėn. atsakovas V. D. pasiūlė ieškovui pirkti vieną iš keturių žemės sklypų, esančių Anykščių r., Pajuostinio k. Ieškovas išsirinko vieną ir su atsakovu sutarė, kad, jam įsigijus sklypą, atsakovo įmonė pastatys sklype namą ir pirtį, o turtas ieškovui bus perleistas už 70 000 Lt, statinius įregistravus nekilnojamojo turto registre. Ieškovas atsakovui kaip avansą perdavė automobilį Nissan Double, kurio vertė 70 000 Lt, o atsakovas ieškovui perdavė žemės sklypą ir pradėjo vykdyti statybos darbus. Tebevykdant darbus, ieškovas su atsakovu susitarė, kad bendra turto (žemės sklypo ir dviejų pastatų) perleidimo kaina bus 171 685 Lt. Atsakovas 2006 m. pastatė statinių karkasus, o ieškovas atliko sklypo gerbūvio darbus, statinių vidaus ir išorės įrengimo, apdailos darbus. Atsakovai statinius įregistravo VĮ Registrų centre ir nurodė ieškovui juos atlaisvinti bei kreipėsi į teismą dėl iškeldinimo, ir sprendimas šioje byloje yra įsiteisėjęs bei įvykdytas.
Ieškovas nurodė, kad K. C. kreipėsi į teismą dėl mainų sutarties pripažinimo galiojančia, bet teismas ieškinį atmetė, sprendimas byloje taip pat yra įsiteisėjęs.
Ieškovas, remdamasis tuo, kad šalys buvo susitarę, jog atsakovas leidžia jam neatlygintinai naudotis turtu iki turto perleidimo sutarties sudarymo, sprendė, kad tokiu būdu buvo leista atlikti šio turto pagerinimus, todėl prašė priteisti iš atsakovų jo turėtas 64 673,67 Lt išlaidų žemės sklypo-sodybos pagerinimo ir bendriesiems darbams, 14 190 Lt išlaidų ūkinio pastato-pirties pagerinimui, 33 837 Lt išlaidų ūkinio pastato-namo pagerinimui.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio apygardos teismas 2012 m. liepos 12 d. sprendimu ieškinį buvo patenkinęs iš dalies – priteisė ieškovui V. C. solidariai iš atsakovų V. D. ir R. D. 34 000 Lt išlaidų už pagerinimo darbus, likusią dalį ieškinio atmetė. Teismas pripažino, kad ieškovo veiksmai atitiko sąžiningo valdytojo veiksmus, todėl pripažino jo teisę į protingą jo atliktų pagerinimo išlaidų atlyginimą, tačiau žymiai sumažino jų dydį, įvertinęs tai, kad ginčo turtu daugiau nei dvejus metus buvo nesirūpinama, ieškovo atlikti pagerinimai dviejuose pastatuose neprižiūrimi neteko dalies kokybės ir funkcinės paskirties; kad ieškovas pastatus įsirengė pagal savo nuožiūrą ir skonį; kad pastatais jis iš esmės naudojosi ar turėjo galimybę naudotis iki pat iškeldinimo – 2012 m. gegužės 11 d., todėl pastatuose įrengta įranga atitinkamai dėvėjosi; kad dėl susiklosčiusios situacijos iš dalies yra kaltas ir pats ieškovas, kuris neįgijęs nuosavybės teisių į žemės sklypą ir du pastatus, šiuos pastatus įrenginėjo, atliko žemės sklypo tvarkymo darbus, kurie atsakovo V. D. subjektyviu požiūriu gali būti vertinami kaip nekokybiški, nereikalingi ir t. t.; kad ieškovas nepateikė objektyvių, abejonių nekeliančių įrodymų, kad jo atliktos vandentiekio ir kanalizacijos, apsaugos, elektros, vandens valymo „Traidenis“ sistemos yra veikiančios, jų nereikia remontuoti, pertvarkyti ir t. t.
Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. gruodžio 18 d. nutartimi Panevėžio apygardos teismo 2012 m. liepos 12 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pritarta pirmosios instancijos teismo išvadai, kad daikto pagerinimas atliktas jo savininko leidimu bei kad ieškovas turi teisę į protingą jo atliktų pagerinimo išlaidų atlyginimą, tačiau konstatuota, kad nebuvo įvertinta aplinkybė, ar ieškovo pateiktose sąmatose nurodytos darbų vertės yra realios, nenustatyta, kokio dydžio išlaidas jis, atlikdamas pagerinimo darbus, faktiškai patyrė. Apeliacinis teismas nurodė, kad dėl paminėto nėra aišku, kokių įrodymų pagrindu teismas nustatė dabartinę kai kurių pagerinimo darbų vertę, juolab, kad byloje nebuvo paskirta ir atlikta turto pagerinimo darbų vertės nustatymo ekspertizė. Pažymėjo, kad ieškovas yra fizinis asmuo, todėl kai kuriuos pagerinimo darbus jis galėjo atlikti pats ar samdytis neprofesionalius darbuotojus, dėl ko jo išlaidos gali būti mažesnės. Nurodė, kad byloje turi būti nustatyta, ar nurodytus darbus iš tiesų atliko jis pats, o ne atsakovas.
Panevėžio apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi prie šios bylos pagal ieškovo V. C. ieškinį V. D. ir R. D. dėl 112 700 Lt išlaidų už nekilnojamojo turto pagerinimo darbų atlyginimo priteisimo buvo prijungta kita civilinė byla – pagal ieškovų V. D. ir R. D. ieškinį atsakovui K. C., tretieji asmenys UADB „Ergo Lietuva“ ir UAB „LKU turto valdymas“, dėl nuostolių atlyginimo.
Taigi atsakovai V. D. ir R. D. šioje byloje pareikštame priešieškinyje prašė priteisti iš ieškovo 123 036,43 Lt nuostolių atlyginimą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad yra žemės sklypo bei ūkinių pastatų, esančių Pajuostinio k. Troškūnų sen. Panevėžio r., savininkai; kad šiuo turtu naudojosi K. C. panaudos sutarties pagrindu – nuo 2006 m. iki 2009 m. lapkričio 5 d., o laikotarpiu nuo 2009 m. lapkričio 5 d. iki 2012 m. gegužės 11 d. be teisėto pagrindo. Perėmus šį turtą, paaiškėjo, jog jis apgadintas, sienų, grindų konstrukcijos pažeistos drėgmės, dalinai nudraskyta stogo danga. Ieškovas neužtikrino reikiamos svetimo turto priežiūros ir taip jiems padarė žalą, kurios dydį paskaičiavo pagal specialistų parengtų lokalinių sąmatų duomenis. Teigė, kad jie turto tvarkymo darbų nepradėjo, nes tam neturi finansinių galimybių.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Panevėžio apygardos teismas 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies – priteisė ieškovui K. C. iš atsakovų Valento ir R. D. po 38 645,46 Lt turto pagerinimo darbų atlyginimui ir po 6 619,4 Lt bylinėjimosi išlaidų. Likusioje dalyje ieškinį bei priešieškinį atmetė. Taip pat išsprendė likusių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą.
Teismas pripažino ieškovo K. C. teisę į protingą jo atliktų turto pagerinimo išlaidų atlyginimą nustatęs, kad jis ketino įsigyti ginčo žemę ir statinius; kad jo atlikti darbai pagerino atsakovų turtą, nes sklypas tvarkytas, statiniai įrenginėti naujai nuo 2006 m. iki 2008 m.; kad juos atlikus, tapo galima naudoti statinius pagal jų tiesioginę paskirtį – stogų apdengimas, apdailos darbai užtikrino konstrukcijų, įrangos išsaugojimą nuo atmosferinių reiškinių (drėgmės) įtakos, sklypo tvarkymo darbai pagerino estetinį vaizdą, užtikrino patogų privažiavimą ir taip pagerino sklypo, o tuo pačiu ir viso komplekso kokybę, padidino jo vertę. Nurodė, kad šias aplinkybes patvirtino ekspertas S. M.. Pažymėjo, kad atsakovas V. D. konkliudentiniais veiksmais (pasyvumu) išreiškė leidimą ieškovui vykdyti pagerinimo darbus, nes šie darbai truko ilgą laiko tarpą, o pastarasis dėl to nereiškė jokių prieštaravimų.
Teismas, nustatydamas atliktų darbų vertę, rėmėsi ieškovo paaiškinimais, pateiktais rašytiniais įrodymais apie pirktas prekes, medžiagas, paslaugas, ekspertizės akto išvadomis bei jo medžiaga, liudytojų V. R., G. L., V. N., M. R. ir kitų asmenų, atlikusių darbus ar dalyvavusių (mačiusių) juos atliekant parodymais, UAB “Žalias fonas“ sąmata. Šiuos įrodymus vertino, remdamasis šiomis taisyklėmis, t. y. kai ieškovas įrodinėjo išleidęs mažiau nei nurodo ekspertas, teismas, atlygintinomis išlaidomis pripažino jo nurodytą mažesnę išlaidų sumą, o kai jo nurodyta suma viršijo nustatytąją eksperto ir nėra pateikta konkrečių rašytinių įrodymų apie išlaidų dydį, – kaip pakankamu įrodymu remtasi eksperto nustatyta kaina, nesant įrodymų apie PVM mokėjimą, jo dydžio išlaidos nepripažintos būtinomis, kai pagal prekės pobūdį galima daryti išvadą, jog PVM turėjo būti pirkėjo sumokėtas, šis mokestis įtrauktas į atlygintinas išlaidas. Atsižvelgiant į tai, teismas pripažino įrodytu, kad ieškovas ginčo statinių, sklypo pagerinimui panaudojo ne mažiau 77 290,92 Lt, tačiau sprendė, kad nėra pagrindo šią sumą iš atsakovų priteisti solidariai, nes jiems priklauso po ½ ginčo turto, kuris buvo pagerintas.
Teismas atmetė liudytojo V. B. E. paaiškinimus, išdėstytus „specialisto išvadoje“, nes jie nepaneigia ekspertizės akto išvadų, o kitokių išvadų dėl ginčo esmės jis nesuformulavo.
Teismas, remdamasis eksperto išvada, sprendė, kad malkinės statybos darbai atlikti laikantis STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentais“ tvarkos ir procedūrų, o atsakovas nekėlė klausimo, kad malkinė kaip savavališka statyba būtų nugriauta ar pan., todėl jų rašytinės formos sutikimų nebuvimas nereiškia, jog jos įrengimas turi būti vertinamas kaip savavališka statyba, o įrengimo kaštai nekompensuojami.
Teismas netenkino atsakovų Valento ir R. D. priešieškinio remdamasis liudytojo draudimo bendrovės darbuotojo R. S. paaiškinimais ir apžiūros protokolais, taip pat paaiškinimais liudytojų V. R., G. L., V. N., M. R., kurie dalyvavo išvežant daiktus, baldus ar apie šias aplinkybes žinojo. Konstatavo, kad nors ieškovas pastatų raktus V. D. grąžino 2012 m. gegužės 11 d. realiai šiuo turtu jis nesinaudojo jau nuo 2009 m., o stogo dangos pažeidimai pirmą kartą užfiksuoti 2011 m. rudenį; kad atsakovas V. D. 2011 – 2012 m. jokių pastato gelbėjimo darbų neatliko, todėl pats yra atsakingas už kilusias dėl to neigiamas pasekmes.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai
Apeliaciniame skunde atsakovai V. D. ir R. D. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo sprendimą ir priimti naują, kuriuo ieškinį atmesti, o priešieškinį patenkinti, atlyginti visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:
1. Ieškovas nepateikė tiesioginių įrodymų, kad prašomos priteisti lėšos buvo panaudotos turto pagerinimui ta apimtimi, kiek teismas priteisė pagal eksperto sudarytas sąmatas. Statybos darbams atlikti jis samdėsi pažįstamus asmenis, draugus, tačiau nepateikė įrodymų apie atsiskaitymą su jais, išskyrus keletą dokumentų, pagrindžiančių 8 216,18 Lt sumą, todėl, atlikdamas darbus tokiu būdu, pats prisiėmė riziką. Juolab, kad fizinių asmenų sandoriai, kai jų suma viršija 5 000 Lt, turi būti sudaromi raštu.
2. Nepagrįstas teismo motyvas, kad minėti faktai rašytiniais įrodymais grindžiami tik tuo atveju, kai darbus atlieka juridinis asmuo, bet tokios formos įrodymų pateikimas netaikytinas fiziniam asmeniui. Pinigų investicijas (turto pagerinimą) įrodinėja ieškovas, kuris, nors ir neturėdamas pareigos tvarkyti buhalterinę apskaitą, sudaryti, saugoti išlaidas patvirtinančius dokumentus, – privalo pateikti įformintas PVM sąskaitas faktūras, jų apmokėjimą patvirtinančius kasos pajamų orderius, paprastuosius kvitus, banko pavedimus ir etc.
3. Teismas visiškai neįvertino to, kad nesant darbų rezultato, jo vertinti negalima, nes nėra aišku, kiek reikės lėšų įdėti tą darbą ištaisyti, ar jos neviršys paties darbo vertės, jei viršys – darbas nebuvo atliktas, tik sugadintos medžiagos. Šiuo atveju ieškovas pagerino pastatus ir aplinką, pats tuo naudojosi, netinkamai prižiūrėjo ir apleido, todėl neaišku, kodėl atsakovai turi mokėti už šiuo metu faktiškai apleistą aplinką ir investicijas į pastatą, kurį reikia remontuoti. Teismo atlikta ekspertizė netyrė faktinių atliktų darbų išlikimo.
4. Teismas tinkamai neįvertino teismo specialisto V. B. E. pateiktos 2014 m. rugsėjo 30 d. specialisto išvados, kurioje aiškiai pasisakoma dėl ekspertizės akte padarytų išvadų nepagrįstumo, nurodoma, kad ekspertas neįvertino kabelio ilgio, jo savybių, ar veikia kanalizacijos ir valymo įrenginiai, ar funkcionuoja inžineriniai tinklai, o juk nuo to priklauso kaina. Be to, įrangos remontas gali kainuoti daugiau nei naujos sumontavimas.
5. Teismas neįvertino to, kad išnagrinėtose civilinėse bylose Nr. 2-73-834/2010 ir Nr. 2-660-266/2010 ieškovas yra nurodęs, jog visi darbai jam kainavo 27 000 Lt, tuo tarpu ieškinį reiškia 112 700 Lt sumai.
6. Teismas be pagrindo netaikė ieškovui civilinės atsakomybės už jo paties naudotą ir sugadintą turtą, nes jis pats pripažino, kad ginčo turtu niekas nesirūpino 2 m. ir 7 mėn.; rėmėsi prielaidomis, kad ieškovas išsikėlė 2009 m. rugpjūčio mėn., nors bylos duomenys patvirtina, kad tik 2012 m. gegužės 11 d. antstolės jis buvo iškeldintas priverstine tvarka, panaudos sutartis buvo nutrauktas 2009 m. lapkričio 5 d., todėl iki 2012 m. gegužės 11 d. (t. y. 2 m. ir 7 mėn.) ginčo turtu ieškovas naudojosi neteisėtai, tačiau turėjo rūpintis, kad jo investicijos į pastatus būtų tinkamai išsaugotos, to nepadarė, todėl jam pačiam tenka visa atsakomybė. Pateikti ekspertų skaičiavimai patvirtina, kad pastatų atstatymo išlaidos yra 123 036,43 Lt
Atsiliepimas
Atsiliepime ieškovas K. C. prašo atsakovų Valento ir R. D. apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos pagrindinius atsikirtimus:
1. Nepagrįsta apeliantų išvada, kad jie nepateikė pakankamai įrodymų apie išlaidas atsakovų turtui pagerinti, nes tokie teismui pateikti dokumentai patvirtina išlaidas už maždaug 28 000 Lt, kiti darbai buvo atliekami ūkio būdu, o įstatymas fiziniams asmenims nenustato pareigos išsaugoti visus darbus, jų kainą pagrindžiančius įrodymus.
2. Nors jis neturi visų buhalterinių dokumentų, pagrindžiančių darbų apimtis ir vertę, tai patvirtina išvados byloje atliktos ekspertizės, kurios tikslas ir buvo atsakyti į šiuos klausimus. Apeliantai neginčijo ekspertizės nustatytų atliktų darbų kainų. Be to, teismas nesuteikė joms visiško prioriteto, o analizavo neatsiejamai su visais kitais byloje esančiais įrodymais ir tokiu būdu nustatė darbų vertę.
3. Apeliantų pateiktas antstolės faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas ginčo objekto aplinkos išvaizdą užfiksavo 2011 m. pabaigoje, kai ieškovas jau ilgą laiką nesinaudojo jų turtu. Tuo tarpu specialistų skaičiavimai apie remonto išlaidas neturi įtakos ieškovo reikalavimų pagrįstumui
4. Specialistas V. B. E., teikdamas išvadą, neapžiūrėjo ginčo objekto, nematė jo ir jame atliktų darbų, neatliko tyrimo, todėl jo teiginiai, ar tie darbai pagerino ar nepagerino ginčo turtą yra nepagrįsti ir teismui neprivalomi. Be to, praktikoje turto vertės padidėjimas ne visada sutampa su jo verte.
5. Apeliantų paminėtose civilinėse bylose buvo nagrinėjami visiškai kitokio pobūdžio civiliniai ginčai, t. y. dėl K. C. iškeldinimo ir dėl mainų sutarties pripažinimo, todėl nebuvo skaičiuojami atlikti darbai ir nustatinėjama jų kaina.
6. Apeliantai, reikšdami priešieškinį, neįrodė visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų. Pastarųjų teigimu, neteisėti veiksmai pasireiškė neveikimu, bet jis išsikėlė 2009 m. rugpjūčio 7 d., tai yra iš karto po to, kai gavo iš antstolio pareiškimą dėl statinių atlaisvinimo. Toliau iškeldinimo procesas vyko formaliai ir pripažintas įvykdytu tik tuomet, kai ieškovas perdavė raktus antstoliui. Tačiau apeliantai galėjo laisvai ir netrukdomai naudotis ginčo turtu, nes niekas jiems netrukdė, be to, jie patys 2011 m. vasario 28 d. ir 2012 m. balandžio 13 d. sudarė turto draudimo sutartį, tačiau ginčo turtu nesirūpino.
Ieškovas K. C. atsiliepime taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes pirmosios instancijos teismo nutarties pagrindu ieškovo naudai areštuotas turtas buvo realizuotas, dėl to jo reikalavimai nėra užtikrinti, o grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui yra išlikusi.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Pagal CPK 263 straipsnio nuostatas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą pagal apeliacinių skundų faktinį bei teisinį pagrindą, privalo patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 str.).
Byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, tačiau visais atvejais patikrinama, ar nėra CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Tokių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant atsakovų V. D. ir R. D. apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 2 d., 329 str.).
Žemesnės instancijos teismas
Byloje nustatyta ir dėl to nėra ginčo, kad ieškovas K. C. neterminuotos panaudos pagrindais naudojosi atsakovams V. D. ir R. D. nuosavybės teise priklausančiu nekilnojamuoju turtu, t. y. 0,4883 ha žemės sklypu, unikalus Nr. 4400-1483-1086, ūkio pastatu, unikalus Nr. 4400-1518-4788, ir ūkio pastatu, unikalus Nr. 4400-1518-4808, esančių Pajuostinio k., Anykščių r. sav. Šie panaudos teisiniai santykiai nutrūko atsakovų iniciatyva nuo 2009 m. lapkričio 5 d. Panevėžio apygardos teismo 2011 m. birželio 30 d. sprendimu nutarta iškeldinti K. C. iš ginčo pastatų. Antstolės raštas patvirtina, kad ieškovas raktus V. D. perdavė 2012 m. gegužės 11 d. Šioje byloje įsiteisėjusiais teismų sprendimais yra pripažinta, kad ieškovas turėjo ginčo turto savininko V. D. leidimą savo nuožiūra, darbu ir lėšomis sutvarkyti žemės sklypo teritoriją bei įrengti du tekintų rastų pastatus (Panevėžio apygardos teismo 2012 m. liepos 12 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-371-425/2012 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-1152/2013).
Atsakovai neginčija nustatytos aplinkybės, kad ieškovas atliko statinių vidaus įrangos, vidaus ir lauko apdailos darbus, sutvarkė žemės sklypą, tačiau nesutinka, kad šiems darbams pastarasis panaudojo skundžiamu sprendimu priteistą pinigų sumą, t. y. 77 290,92 Lt. Priešingai, jo teigimu, teismas nepagrįstai netaikė ieškovui civilinės atsakomybės, nes panaudai suteiktas nekilnojamasis turtas apleistas, sugadintas, todėl jis turi atlyginti pastatų atstatymo išlaidas, kurios sudaro 123 036,43 Lt.
Toliau teisėjų kolegija nagrinėja šiuos apeliacinio skundo argumentus.
Dėl ieškovo reikalavimo atlyginti daiktų, perduotų panaudos teisiniais pagrindais, pagerinimo išlaidas
Pagal CK 6.501 straipsnio 1 dalį, kai nuomininkas nuomotojo leidimu išsinuomotą daiktą pagerina, jis turi teisę į turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų atlyginimą, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymai ar sutartis numato ką kita. Ši norma taikoma ir esant panaudos teisiniams santykiams (CK 6.629 str. 2 d.).
Tam, kad nuomininkas šią teisę įgytų, jis turi įrodyti, jog daiktą pagerino jis, taip pat įrodyti išlaidų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. balandžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2003; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2012).
Teisėjų kolegija pažymi, kad skundžiamame sprendime teisingai nurodoma, kad daikto pagerinimu pripažįstami tokie darbai, dėl kurių pagerėja to daikto techninės savybės, konkretus darbas tampa vertingesnis, naudingesnis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-379/2008; 2012 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2012).
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė ir apeliantai šių aplinkybių iš esmės nepaneigė, kad visi ieškovo atlikti darbai pagerino žemės ir statinių vertę, nes sklypas buvo tvarkytas ir statiniai naujai įrenginėjami nuo 2006 m. iki 2008 m. (V. D. perdavė ieškovui naudotis statiniu be stogo, komunikacijų, su daline vidaus apdaila); kad būtent dėl šių darbų atlikimo tapo įmanoma statinius naudoti pagal jų tiesioginę paskirtį – ieškovas uždėjo stogo dangą, įdėjo langus ir duris, įrengė židinį, sanitarinį mazgą, vandens valymo sistemą, apšvietimą, elektros instaliaciją, atliko apdailos darbus etc., o sklypo tvarkymo darbai ne tik pagerino estetinį jo vaizdą, tačiau kartu užtikrino patogų privažiavimą, vaikščiojimo takus etc.
Taigi konstatavus, kad ieškovo atlikti darbai buvo skirti tam, kad realiai būtų galima naudotis pastatais pagal jų tiesioginę paskirtį, o ne tenkinti specifinius paties ieškovo poreikius, teisėjų kolegija, atmeta apeliantų argumentus, kad pastarojo atlikti darbai nepagerino jų turto, nepadidino jų vertės (CPK 178 str.).
Apeliantai savo skunde, kaip, beje, ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu, patirtų turto pagerinimo išlaidų realumą neigia, tvirtindami, kad iš esmės visos ieškovo ir eksperto sąmatos patvirtina tik tam tikrus numatomus atlikti darbus, tačiau neįrodo fakto, kad šios lėšos buvo investuotos į turtą, nes nėra jokių tai pagrindžiančių rašytinių įrodymų.
Teisėjų kolegija pažymi, kad skundžiame sprendime, remiantis vyraujančia kasacinio teismo praktika ir šioje byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, yra išsamiai atsakyta į šiuos apelianto argumentus, susijusius su įrodinėjimo priemonių leistinumu, nurodant, jog rašytiniais įrodymais, t. y. buhalterinės apskaitos (finansinės atskaitomybės) dokumentais, sąskaitomis–faktūromis, kasos dokumentais ir kt. turi būti grindžiamos juridinio asmens turėtos išlaidos, tačiau tokios formos įrodymų pateikimo reikalavimas nėra taikomas fiziniam asmeniui, kuris neturi pareigos tvarkyti buhalterinę apskaitą, sudaryti, saugoti išlaidas patvirtinančius dokumentus.
Šiuo atveju, kaip minėta, turto pagerinimo darbus atliko fizinis asmuo, kuris jam perduotu ginčo turtu pradėjo naudotis, turėdamas tikslą įsigyti jį nuosavybėn savo poreikiams. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo ieškovo pateiktus jo išlaidas pagrindžiančius rašytinius įrodymus (lokalines sąmatas, kasos čekius etc.), jo atliktus darbus patvirtinančius įrodymus, vertindamas juos kompleksiškai kartu su ekspertizės akto ir jo priedų išvadomis, visų bylos aplinkybių kontekste, atsižvelgdamas į liudytojų V. R., G. L., V. N., M. R. ir kitų, atlikusių darbus ar dalyvavusių / mačiusių juos atliekant parodymus, o konkrečių išlaidų dydį kiekvienam turto pagerinimo darbui detalizavo taikydamas aiškiai nurodomas taisykles, t. y. kai ieškovas įrodinėjo išleidęs mažiau nei nurodo ekspertas pagal pateiktus įrodymus, teismas, atlygintina suma pripažino ieškovo nurodytas mažesnes sumas, o kai ieškovo nurodyta suma viršijo nustatytąją eksperto ir nebuvo pateikta konkrečių rašytinių įrodymų apie išlaidų dydį, kaip pakankamas įrodymas pripažinta eksperto nustatyta kaina ir kt. Apeliantas šių teismo išvadų skunde nepaneigė, apsiribodamas tais pačiais abstraktaus pobūdžio argumentais dėl rašytinių įrodymų trūkumo (CPK 185 str.).
Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantų argumentais, kad atitinkamai įformintų ieškovo piniginių investicijų pagrindimo trūkumas (PVM sąskaitos faktūros, kasos orderių kvitais etc.), šiuo atveju turi būti vertinamas investuojančios šalies nenaudai.
Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad turto savininkui taip pat aktualus ir pagerinimams būtinų išlaidų dydis, nes gali tekti jas atlyginti, todėl duodamas leidimą jo daiktą naudojančiam asmeniui jį pagerinti gali detaliai nurodyti, pagerinimui atlikti darbus, technologijas, medžiagas, konkrečią kainą ar jos ribą. Leidimas gali būti ir abstraktesnio pobūdžio. Tačiau iš leidimo turinio kiekvienu atveju vis tik turi būti aišku, kokios apimties pagerinimus leista atlikti. Kuo mažiau detalizuotas leidimas, tuo didesnė rizika abiem šalims patirti nenumatytų išlaidų. Nuomotojo (panaudos davėjo) leidimo atlikti daikto pagerinimą formai ir turinio detalumui gali turėti įtakos šalių tarpusavio asmeniniai ar verslo santykiai, ankstesnis bendradarbiavimas, nuomos (panaudos) santykių tęstinumas iki leidimo išdavimo ir numatoma trukmė po pagerinimo atlikimo, pasitikėjimas vienas kitu ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2012).
Taigi nagrinėjamu atveju visa atliekamų investicijų dydžio rizika negali tekti tik ieškovui, nes tai neatitiktų šalių lygiateisiškumo, protingumo bei sąžiningumo principų. Šiame kontekste dar kartą pastebėtina, kad ieškovas jam perduotu ginčo turtu pradėjo naudotis, turėdamas tikslą įsigyti jį nuosavybėn, tačiau šalims nepavyko iki galo susitarti dėl minimo turto perleidimo. Tuo tarpu apeliantas V. D., ketindamas parduoti ieškovui ginčo žemės sklypus ir pastatus, tačiau neturėdamas jokių rašytinių susitarimų šiuo klausimu, pats nesielgė kaip pakankamai atidus ir rūpestingas didelės vertės turto savininkas ir šių teisinių santykių šalis, – žodžiu pažadėjęs ieškovui pastatyti pastatus ir tai jam parduoti, nesudarė jokių rašytinių susitarimų, perleidęs pastarajam teisę naudotis šiuo turtu ir dar daugiau – leidęs vykdyti jo pagerinimų darbus, prieš tai net apytikriai neapsibrėžė nei atliekamų darbų apimties, nei jų kainos. Vertindama tokį atsakovo elgesį teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantai šioje byloje nesiremia argumentais, jog jie pagal savo išsilavinimą, turimą patirtį, sveikatos būklę etc. nesuvokė / negalėjo suvokti tarp jų bei ieškovo susiklosčiusių santykių esmės, savo veiksmų pasekmių, galimos rizikos; buvo ieškovo suklaidinti, apgauti ir kt.; kad nagrinėjami teisiniai santykiai tarp šalių klostėsi laikotarpiu, kai nekilnojamojo turto rinka buvo pačiame pakilime (CPK 185 str.).
Apeliantai, kvestionuodami teismo iš jų priteistą turto pagerinimo išlaidų dydį taip pat akcentuoja tai, kad minimu turtu nebuvo rūpinamasi 2 metus ir 7 mėnesius, dėl ko žemės sklypas apaugo žolėmis, jo teritorijoje esantys augalai netręšiami ir neprižiūrimi neteko dalies savo kokybės, neprižiūrimi pastatai faktiškai buvo sugadinti, o teismo ekspertas savo akte pats nurodė, kad faktinių atliktų darbų išlikimo ekspertizės atlikimo dienai jis neatliko ir netyrė.
Teisėjų kolegijos vertinimu šie skundo argumentai nepaneigia teismo išvadų nei dėl atsakovų pareigos atlyginti jų turto pagerinimo išlaidas, nei jų dydžio.
Visų pirma, pirmosios instancijos teismas, remdamasis kasacinio teismo praktika, teisingai nurodė, kad nuomotojas (panaudos davėjas), davęs leidimą darbams, gerinantiems daiktą, negali atsisakyti atlyginti pagerinimui būtinų išlaidų tuo pagrindu, kad atlikti pagerinimai jam nebūtini ar kad daiktas galėjo būti naudojamas ir jo nepagerinus. Minėtame CK 6.501 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad atlyginamos būtinos išlaidos, reiškia atlygintinų išlaidų dydžio ribojimą (atlyginamos tos išlaidos, kurios buvo būtinos sutartam pagerinimui atlikti). Taigi atsisakyti atlyginti išlaidas (jų dalį) nuomotojas (panaudos davėjas) gali tokiais atvejais, kai atlikti darbai nepagerina daikto (nepadidina jo vertės), kai realios išlaidos viršija būtinas šiam tikslui (daikto pagerinimui) išlaidas ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2012).
Antra, visiems žinoma ir suprantama aplinkybė, kad neprižiūrimi daiktai savaime nusidėvi. Šiuo atveju svarbu nustatyti, kam iš tiesų tenka didžiausia atsakomybė ir pareiga jais rūpintis. Šiame kontekste pažymėtina, kad atsakovo V. D. raginimas ieškovui išsikelti iš jam priklausančių pastatų šiam buvo įteiktas dar 2009 m. rugpjūčio mėnesį. Byloje nustatyta, kad ieškovas tikėtina faktiškai baigė naudotis apeliantų turtu dar iki 2011 m. rudens. Šias aplinkybes patvirtina tiek teismo įvertintų liudytojų V. R., G. L., V. N., M. R. paaiškinimai (ieškovas 2009 m. vasaros pabaigoje gavęs atsakovo V. D. raginimą išsikelti, išsivežė visus savo daiktus ir kt.), tiek 2011 m. spalio 21 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas (pastatais nebesinaudojama, žemės sklypas neprižiūrimas), tiek aplinkybė, kad 2012 m. gegužės 11 d. raktų perdavimo metu pastatuose jokio ieškovo turto nebuvo. Minėta, kad apeliantai ieškovo iškeldinimą iš jam priklausančių pastatų sieja su antstolio 2012 m. gegužės 11 d. iškeldinimo protokole užfiksuotu pastatų raktų perdavimu V. D.. Tačiau tai nepaneigia teismo padarytų išvadų, kad jau nuo minėto raginimo ieškovui išsikelti išsiuntimo realiai turto savininkams nebuvo jokių kliūčių rūpintis nei stogo dangų priežiūra, nei sklypo aplinka nei kitais savo turto eksploatavimo klausimais. Juolab, kaip pagrįstai pažymėta skundžiamame sprendime, nei stogo dangos, nei žemės sklypo priežiūrai pastatų raktai nėra reikalingi, o duomenų, kad priėjimas prie pastatų buvo apsunkintas, teismu nebuvo pateikta. Taip pat nepateikta jokių įrodymų, kad atsakovai, kaip turto savininkai, minimu laikotarpiu ėmėsi kokių nors veiksmų, siekdami išspręsti minimus klausimus.
Trečia, apeliantai nepateikė jokių duomenų, kad nuo išsiuntimo raginimo išsikelti iš jiems priklausančio turto jie patys faktiškai įgyvendino ar bandė įgyvendinti savo nuosavybės teisių į ginčo turtą (CK 4.37 str.), t. y. turėdami aiškų tikslą perimti faktinį jiems priklausančio turto valdymą iš ieškovo jau nuo 2009 m. vasaros pabaigos, jie nesiėmė jokių veiksmų šio turto atžvilgiu, patys juo nesirūpino, nepagrįstai perkeldami šią pareigą asmeniui, kuris realiai nuo minėto momento jokių teisių į ginčo turtą nebeturėjo. Iš bylos duomenų ir teismo nustatytų aplinkybių matyti, kad pastato stogo defektai užfiksuoti jau 2011 m. spalio 21 d., tačiau jo sutvarkymo nebuvo pasirūpinta, apdraskytos čerpės bei rastai apimti pelėsio buvo matomi ir 2012 m. gegužės 11 d. teismui apžiūrint pastatą (CPK 178 str.).
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas tinkamai neįvertino specialisto V. B. E. pateiktos 2014 m. rugsėjo 30 d. išvados, kurioje nurodoma, kad 2014 m. gegužės 29 d. teismo ekspertizės aktas Nr. 14-12 parengtas neobjektyviai, neturi įtakos teisingam bylos išsprendimu ir yra niekinis.
Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo ekspertizė skiriama išsiaiškinti klausimus, reikalaujančius specialių tam tikros srities žinių (CPK 212 str. 1 d.). Be nurodyto, šiai įrodinėjimo priemonei keliamas ir objektyvumo reikalavimas (CPK 214 str. 1 d.). Nors eksperto išvada neturi didesnės galios, teismui nėra privaloma ir turi būti vertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu, teismo nesutikimas su ja turi būti motyvuojamas (CPK 218 str.). Nagrinėjam atveju byloje, priešingai nei teigiama skunde, nėra jokių įrodymų, kurie galėtų paneigti ekspertizės išvadas ar leistų protingai jomis suabejoti (CPK 185 str.).
Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino apeliantų nurodomo specialisto V. B. E. pateikto teismo eksperto S. M. ekspertizės akto analizę, nepažeidė įrodymą tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių teisės normų.
Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo turinio, minėto specialisto paaiškinimai buvo įvertinti, visų bylos įrodymų kontekste, ir teismas padarė išvadą, kad pateikta teismo ekspertizės akto analizė nepaneigia jos išvadų, nes joje iš esmės kritikuojami formalūs šio akto formos ir turinio neatitikimai, tyrimo eiga, motyvacijos nepakankamumas ar išsamumas, tačiau kitokios išvados nesuformuluotos. Kolegijos nuomone šios teismo išvados yra teisingos, apeliantai jų nepaneigė (CPK 178 str.).
Savo ruožtu teisėjų kolegija pažymi, kad jų argumentai dėl nustatyto elektros kabelio ilgio, apšvietimo, kanalizacijos ir valymo įrenginių realaus funkcionavimo yra hipotetinio pobūdžio, nes skunde tik keliamos abejonės dėl to, ar jie vis dar veikiantys ir gali būti naudojami pagal jų tiesioginę paskirtį (pvz. „jei tinkamai inžineriniai tinklai neveiks [...]“, „ar įrenginys yra sukomplektuotas su valdymo prietaisais, ar įrenginys suderintas ir paleistas darbui ir t. t.“). Tačiau nepateikiama jokių duomenų paneigiančių teismo išvadas, kad šis turtas buvo įrengtas, kaip ir kiti atlikti darbai, būtent ieškovo lėšomis, kad minėti įrenginiai faktiškai nėra nefunkcionuoja.
Jau minėta, kad pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta bendroji įrodinėjimo pareiga – ji nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia. Šiuo atveju apeliantai, siekdami paneigti teismo išvadas bei nustatytas aplinkybes dėl pateiktų darbų apimties ir dėl jų patirtas ieškovo realias, būtinas, protingas išlaidas, turėjo nurodyti aplinkybes ir pateikti įrodymus, leidžiančius teismui spręsti kitaip, tačiau to nepadarė, pakartotinės ekspertizės neprašė. Šiame kontekste reikšminga aplinkybė yra tai, kad, kaip jau minėta, ginčo turtu nesirūpinta 2 metus 7 mėnesius, o neprižiūrimo turto būklė natūraliai blogėja.
Apeliantų argumentai, kad nagrinėjant civilines bylas tarp tų pačių ginčo šalių dėl ieškovo iškeldinimo ir dėl mainų sutarties pripažinimo galiojančia, pastarasis buvo nurodęs mažesnę pinigų sumą, kurią patyrė turto pagerinimo darbams ir medžiagoms, nesuteikia pagrindo daryti priešingą išvadą, nei padarė pirmosios instancijos teismas, nes tokios aplinkybės šioje byloje neturi prejudicinės galios, nes visų pirma skiraisi šių bylų nagrinėjimo dalykas – minimose bylose nebuvo vertinami atlikti darbai ir nustatinėjama jų kaina; antra, kitoje byloje ieškovo pateiktus argumentus apeliantai naudoja iš viso išėmę juos iš nagrinėtų aplinkybių konteksto.
Apeliantų nurodoma aplinkybė, kad 2010 m. balandžio 14 d. ieškovui K. C. surašė savavališkos statybos ir jos sustabdymo aktus dėl liepto ir buitinių nuotekų tinklų, nepatvirtina jų teiginių, kad ieškovas statybos darbus vis dar vykdė ir po to, kai atsakovas V. D. jam 2009 m. vasaros pabaigoje įteikė minimą raginimą išsikelti. Šie teiginiai taip pat nepaneigia teismo išvadų, kad ieškovas tikėtinai iš ginčo pastatų išsikėlė iki 2011 m. rudens. Pastebėtina, kad iš 2011 m. spalio 17 d. Valstybinės teritorijų planavimo inspekcijos rašto, adresuoto V. D., turinio matyti, jog visi savavališkos statybos padariniai pašalinti, statybos darbų vykdymo faktas neužfiksuotas, o buitinių nuotekų tinklai yra V. D. priklausančio pastato priklausiniai ir juos pagal galiojančius teisės aktus nėra privaloma pašalinti (1 t., b. l. 55).
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir visapusiškai įvertino ieškovo pateiktus įrodymus, jų tarpusavio ryšį, atsižvelgdamas į ekspertizės išvadas, vyraujančią kasacini teismo praktiką. Apeliantai skunde nepateikė jokių duomenų paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas dėl turtui pagerinti ieškovo patirtų išlaidų ir jų dydžio, dėl to, atsižvelgiant į byloje esančius duomenis, teisėjų kolegija, neturi pagrindo abejoti jų pagrįstumu (CPK 185 str., CK 6.501 str., 6.629 str. 2 d.).
Dėl atsakovo reikalavimo atlyginti turto sugadinimo išlaidas
Apeliaciniame skunde teigiama, kad ieškovas turėjo rūpintis ir tinkamai prižiūrėti turtą iki pat faktinio pastatų raktų perdavimo momento, t. y. 2012 m. gegužės 11 d., todėl jam turi būti taikoma civilinė atsakomybė už pastato stogo dangos, vidaus lubų, sienų, grindų pažeidimus, apleistą, nesutvarkytą ir neprižiūrėtą aplinką.
Kaip jau buvo minėta, byloje nustatyta, kad ieškovas iš ginčo pastatų tikėtinai išsikėlė iki 2011 m. rudens, atsakovo V. D. raštas ieškovui dėl iškeldinimo pastarajam įteiktas 2009 m. rugpjūčio 5 d., nuo kurios jis, pagal minėtų liudytojų parodymus jis jau tuomet pradėjo vežti savo daiktus iš ginčo pastatų.
Dėl to teisėjų kolegija nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pripažįsta, kad pagrįsta yra pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas faktiškai nesinaudodamas turtu neturėjo ir pareigos juo rūpintis. Tuo tarpu, kaip jau minėta, apeliantai tinkamai neįgyvendino savo nuosavybės teisių į ginčo turtą, patys nesirūpino pastatų išorės būkle, pastebėję stogo dangos pažeidimus ir suvokdami, kad jog per stogą į pastatą patekus drėgmei neišvengiamai atsiras žala, ilgą laiką nesiėmė stogo dangos apgadinimų pašalinimo veiksnių, nesirūpino žemės sklypo priežiūra, nors šiems veiksmams atlikti nebuvo būtini pastatų raktai etc. Be to, skundžiamame teismo sprendime pagrįstai pastebėta, kad atsakovas V. D. pastatus apdraudė dar 2011 m. vasario 28 d.; kad dokumentuose atžymų apie pažeistą stogų dangą nėra; kad 2011 m. spalio 21 d. antstolė V. D. prašymu konstatavo stogo dangos pažeidimus, – tačiau į bylą atsakovai nepateikė jokių įrodymų, jog atliko kokius nors turto priežiūros, tvarkymo darbus. Dėl to teismas teisingai sprendė, kad 2012 m. gegužės 11 d. – teismui pastatus apžiūrint vietoje, ir buvo užfiksuoti dar didesni turto apgadinimai.
Teisėjų kolegija pažymi, kad civilinei atsakomybei kilti būtina įstatyme nustatytų sąlygų visuma: neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių, kaltė (išskyrus įstatyme ar sutartyje nustatytas išimtis), žala (nuostoliai) (CK 6.246–6.249 str.). Nagrinėjamu atveju šios sąlygos ieškovo atžvilgiu nenustatytos, jokių duomenų paneigiančių teismo išvadas apeliantai nepateikė (CPK 178 str.).
Apelianto nurodomi argumentai, kurias jis, lygindamas Nekilnojamojo turto registro išrašuose užfiksuotą pastatų vertės 2008 m. bei 2009 m. skirtumą, grindžia savo teiginius apie ieškovo kaltę dėl pastatų (ne) pagerinimo ir / ar jų sugadinimo, atmestini be kita ko, taip pat turint omenyje jau paminėtą visuotinai žinomą aplinkybę, susijusią su minimu laikotarpiu įvykusiais pakitimais nekilnojamojo turto versle – kaip žinoma, Lietuvoje nuo 2009 m. išryškėjo padariniai pasaulinės finansų bei ekonominės krizės, kuri ypatingai paveikė nekilnojamojo turto rinką. Be to, byloje nėra ginčo, kad apeliantų pateiktose Nekilnojamojo turto registro išrašuose užfiksuota turto vertė nustatyta jo faktiškai neapžiūrėjus (CPK 185 str.).
Išdėstytų aplinkybių pagrindu, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantų argumentais, kuriais jie remiasi tvirtindami, kad teismas, atmesdamas jų priešieškinį, priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą (CPK 178 str., CK 6.246–6.249 str.).
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo
Šioje byloje ieškovo pareikštam reikalavimui užtikrinti Panevėžio apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės – areštuotas V. D. ir R. D. priklausantis žemės sklypas, unikalus r. 4400-1483-1086, ūkinis pastatas, kurio unikalus Nr. 4400-1518-4786, ūkinis pastatas, kurio unikalus Nr. 4400-1518-4808, esantys Anykščių r., Pajuostino k. (1 t., b. l. 33). Šis turtas ginčo metu buvo įkeistas. Iš nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, kad jis nebėra atsakovų nuosavybė, nes buvo realizuotas, tenkinant kreditorių reikalavimus.
Kadangi nebėra galiojančio turto arešto akto, teismo sprendimu patenkinti ieškovo reikalavimai nėra užtikrinti, Panevėžio apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutartimi konstatuota grėsmė teismo sprendimo įvykdymui nėra išnykusi, todėl palikus skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkintinas, taikant atsakovams priklausančio turto areštą kiekvienam 38 645,46 Lt (11 192,50 Eur) dydžio sumai (CPK 144 str., 145 str. 5 d. ).
Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones teismas privalo siekti visų dalyvaujančių byloje asmenų interesų balanso, nevaržyti šalių teisių daugiau negu būtina tikslui pasiekti, todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmiausia turi būti areštuojamas atsakovams priklausantis nekilnojamasis ir/ar kilnojamasis turtas, turtinės teisės, o tik šio turto nesant ar esant nepakankamai – piniginėms lėšoms, leidžiant iš areštuotų piniginių lėšų atsiskaityti su ieškovu (CPK 145 str. 1 d. 1 p.).
Ieškovas prašė taikyti turto areštą konkrečiam atsakovų V. D. ir R. D. turtui. Teisėjų kolegija, atmesdama tokį jų reikalavimą, pažymi, kad pareiga nustatyti, kokia areštuojamo turto vertė, ar areštuojamas turtas priklauso asmeniui nuosavybės teise, – pagal įstatymą tenka antstoliui, todėl išsamūs areštuotino turto duomenys nutartyje nenurodomi. Ieškovas dėl atsakovo turto suradimo ir aprašymo turi kreiptis į antstolį. Jeigu į antstolį nesikreipiama ir nepatikslinami areštuoto turto duomenys, laikinosios apsaugos priemonės galioja keturiolika dienų nuo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priėmimo dienos (CPK 145 str. 5 d., 147 str. 6 d.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Apeliantas V. D. už apeliacinį skundą sumokėjo 450 Eur žyminį mokestį, likusios dalie mokėjimas jam buvo atidėtas (4 t., b. l. 60, 105).
Apeliaciniu skundu atsakovai V. D. ir R. D. ginčijo visą pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo buvo patenkinti ieškovo reikalavimai dėl 77 290,92 Lt turto pagerinimo išlaidų atlyginimo ir netenkinti priešieškinio reikalavimai dėl 123 036,43 Lt nuostolių atlyginimo.
Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad ieškinio ir priešieškinio ginčijamų sumų sudėjimas, nustatant apeliacinio skundo ginčijamą sumą, yra negalimas, kai ieškinio ir priešieškinio reikalavimai yra dėl to paties turto bei naikinantys vienas kitą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282/2013).
Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju tiek ieškiniu, tiek priešieškiniu keliami reikalavimai susiję su to paties turtu naudojimu, jo pagerinimu ir / ar jo sugadinimu ir akivaizdu, kad tenkinus vienos iš proceso šalies reikalavimą kiti nebūtų patenkinti, todėl atsakovai už apeliacinį skundą turėjo sumokėti 3 691,09 Lt (1 069 Eur). Šio skundo netenkinus ir atsižvelgiant į sumokėtą žyminio mokesčio dalį, iš atsakovų lygiomis dalimis priteistina po 309,5 Eur žyminio mokesčio valstybei.
Ieškovas K. C. pateikė teismui įrodymus apie patirtas 1 104,37 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas už advokato pagalbą rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą (4 t., b. l. 180–182). Kadangi prašomų atlyginti išlaidų dydis viršija Lietuvos Respublik?s teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 8.11 punkte nurodytą dydį, o pagrindo jį didinti, atsižvelgiant į šių Rekomendacijų 2 punkto nuostatas, nenustatyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovui K. C. iš apeliantų V. D. ir R. D. lygiomis dalimis priteistinas 450 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidų atlyginimas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (CPK 98 str. 1 d.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovui K. C., a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovų V. D., a. k. (duomenys neskelbtini), ir R. D., a. k. (duomenys neskelbtini), po 225 Eur (du šimtus dvidešimt penkis eurus) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš apeliantų V. D., a. k. (duomenys neskelbtini), ir R. D., (duomenys neskelbtini) , po 309,5 Eur (tris šimtus devynis eurus 50 ct) žyminio mokesčio valstybei.
I. K. C., a. k. (duomenys neskelbtini) reikalavimo užtikrinimui taikyti laikinąsias apsaugos priemones: neviršijant 11 192,50 Eur (vienuolikos tūkstančių šimto devyniasdešimt dviejų eurų 50 ct) sumos areštuoti atsakovui V. D. a. k. (duomenys neskelbtini) ir neviršijant 11 192,50 Eur (vienuolikos tūkstančių šimto devyniasdešimt dviejų eurų 50 ct) areštuoti atsakovei R. D., a. k. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai – kilnojamąjį turtą ir/ar turtines teises, esančias pas atsakovus ir/ar trečiuosius asmenis, o jo nesant ar esant nepakankamai – atsakovams priklausančias pinigines lėšas, esančias pas atsakovus ir/ar kredito įstaigų sąskaitose, leidžiant iš areštuotų piniginių lėšų atsiskaityti su ieškovu.
Nutartį vykdyti pavesti ieškovų pasirinktam antstoliui.
Išaiškinti ieškovams, kad nesikreipus į antstolį ir nepatikslinus areštuoto turto duomenų, laikinosios apsaugos priemonės galioja keturiolika dienų nuo šios nutarties priėmimo dienos.