Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Neringos Švedienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Atenergo“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Energo strategija“ ieškinius atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Atenergo“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, taip pat dėl negrąžinto avanso priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

29. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat sąlygų peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama pagal atsakovės apeliaciniame skunde apibrėžtas ribas.

30. Byloje sprendžiamas ginčas dėl šalių 2009 m. vasario 20 d. sudarytos Paslaugų sutarties galiojimo bei pagrindo grąžinti ieškovės atsakovei pervestas avanso lėšas buvimo. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog Paslaugų sutartis realiai buvo vykdoma, o nesant galimybės nustatyti, kokie buvo tikrieji ginčijamo sandorio šalių ketinimai, pripažino Sutartį tariamuoju sandoriu. Teismas taip pat konstatavo, kad 60 000 Eur ieškovės buvo pervesti atsakovei kaip avansinis mokėjimas dėl vėjo jėgainių įsigijimo, tačiau atsakovei jėgainių neperdavus bei negrąžinus ieškovei sumokėto avanso lėšų, egzistuoja nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos.

31. Apeliacinį skundą pateikusios atsakovės teigimu, teismas netinkamai aiškino tarp ginčo šalių susiklosčiusius teisinius santykius ir be pagrindo Sutartį pripažino tariamuoju sandoriu. Apeliantė taip pat nesutinka su teismo išvadomis dėl ieškovės sumokėto atsakovei avanso priteisimo taikant nepagrįstą praturtėjimą reguliuojančias teisės normas.

Dėl apeliacinės instancijos teismui pateiktų rašytinių paaiškinimų

32. Civilinę bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą perdavus nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui, 2023 m. sausio 30 d. buvo gauti apeliantės UAB „Atenergo“ rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą, be kita ko, pagrindžia ir Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. rugsėjo 29 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. e2A-505-1120/2022, konstatuotos aplinkybės dėl ginčo šalis siejusių jungtinės veiklos teisinių santykių.

33. CPK įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis. Ribotos apeliacijos modelio valstybėse apeliacija yra pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės mechanizmas (lot. revisio prioris instantiae), o ne pakartotinis bylos išnagrinėjimas, todėl ir apeliacinis procesas nėra pirmosios instancijos teismo proceso pakartojimas. Bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme vyksta pagal specialias taisykles ir jis nėra identiškas procesui pirmosios instancijos teisme.

34. Viena iš tokių specialiųjų apeliaciniam procesui būdingų taisyklių yra įtvirtinta CPK 323 straipsnyje, kuri draudžia, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti arba papildyti apeliacinį skundą naujais argumentais. Apeliantė teisę į apeliaciją įgyvendino pateikdama apeliacinį skundą, jame išdėstė visus nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentus, skundo pagrindu pradėtas ir vyksta procesas instancinės teismo sprendimo peržiūros tvarka. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, apeliantė papildomais rašytiniais paaiškinimais iš esmės papildo, išplečia apeliacinio skundo turinį, tokiu būdu pažeisdama CPK 323 straipsnyje įtvirtintą normą, todėl teisėjų kolegija papildomus rašytinius paaiškinimus atsisako priimti. Tuo pačiu paaiškintina, kad teismas turi teisę ir galimybę, esant poreikiui, susipažinti su Lietuvos teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ bei kituose viešuose informaciniuose registruose esančiais duomenimis, kurie gali būti reikšmingi bylos aplinkybių vertinimui ir ginčo išsprendimo rezultatui (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

Dėl civilinių bylų sujungimo

36. Vienas iš civilinio proceso tikslų yra kuo greitesnis teisinės taikos tarp ginčo šalių atkūrimas (CPK 2 straipsnis). Šis tikslas atspindi tiek privatų (proceso šalių), tiek viešąjį (visos visuomenės) interesą, kad civilinė byla būtų išnagrinėta per kiek įmanoma trumpesnį laiką. Norint pasiekti aptariamą civilinio proceso tikslą, įstatymas teismui ir proceso šalims nustato bendrąją pareigą siekti, kad byla būtų išnagrinėta operatyviai. Bendroji pareiga yra detalizuojama įvairiose įstatymo nuostatose, tarp jų ir CPK 7 straipsnyje, įpareigojančiame teismą užkirsti kelią proceso vilkinimui, siekti, kad byla būtų išnagrinėta vieno teismo posėdžio metu ir kuo ekonomiškiau, o šalis – sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu. Kuo greitesnis teisinės taikos tarp ginčo šalių atkūrimas turi būti derinamas su pagrindiniu civilinio proceso tikslu – teisingu ginčo išsprendimu (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2KT-42-943/2019).

37. Greito, efektyvaus ir teisingo ginčo išsprendimo principų įgyvendinimą, be kita ko, užtikrina CPK 136 straipsnio 4 dalies normos, kurios įtvirtina, kad teismas, nustatęs, jog teismo (teismų) žinioje yra kelios vienarūšės bylos, kuriose dalyvauja tos pačios šalys, gali sujungti tas bylas į vieną bylą, kad jos būtų kartu išnagrinėtos, jeigu taip sujungus bus greičiau ir teisingai išnagrinėti ginčai, taip pat tais atvejais, kai nagrinėjami reikalavimai tarpusavyje susiję ir dėl to bylų negalima nagrinėti skyrium.

38. Analizuojamu atveju Klaipėdos apygardos teismo pirmininkas, susipažinęs su teisme nagrinėjamomis ieškovės inicijuotomis civilinėmis bylomis tai pačiai atsakovei, nusprendė, kad, atsižvelgiant į bylose pareikštus reikalavimus ir jų pagrindus, egzistuoja poreikis civilines bylas sujungti. Klaipėdos apygardos teismo pirmininko priimtoje 2022 m. kovo 7 d. nutartyje (civilinės bylos Nr. e2-313-1092/2022) yra nurodyta, kad bylose nagrinėjami ginčai tarp tų pačių šalių, ieškiniai susiję, bylose turės būti vertinamos iš esmės tos pačios faktinės aplinkybės ir įrodymai dėl atsakovei atliktų mokėjimų, kuriuos ieškovė ginčija, todėl darytina išvada, jog bylų sujungimas atitiktų proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principus, leistų koncentruotai ir ekonomiškai išnagrinėti kilusius ginčus, išvengti tų pačių faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimo skirtingose civilinėse bylose.

39. Teisėjų kolegija pažymi, kad aptariamas pirmosios instancijos teismo pirmininko procesinis sprendimas buvo priimtas įgyvendinant įstatymo suteiktą diskrecijos teisę, siekiant užtikrinti proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą, užkertant kelią skirtingam tų pačių faktinių aplinkybių vertinimo bei skirtingų procesinių sprendimų tuo pačiu klausimu priėmimo tikimybei. Įstatymo suteiktos kompetencijos ribose teismo pirmininkui sujungus civilines bylas pagal ieškovės ieškinius atsakovei ir juos išnagrinėjus vienoje (sujungtoje) byloje, dėl šių procesinių teismo veiksmų vertinimo pateikti atsakovės apeliacinio skundo argumentai nedaro įtakos skundžiamo teismo sprendimo dėl šalių ginčo esmės teisėtumui bei pagrįstumui.

40. Apeliantė taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakęs priimti ieškovės teiktą patikslintą ieškinį, kuriuo buvo keliamas reikalavimas dėl grąžintino avanso priteisimo, vėliau (kitoje civilinėje byloje ieškovei pareiškus ieškinį dėl avanso priteisimo), nepaisydamas ankstesnio sprendimo atsisakyti priimti patikslintą ieškinį, kreipėsi dėl civilinių bylų sujungimo. Vertinant teismo veiksmus šiuo aspektu, teisėjų kolegija neįžvelgia proceso teisės normų pažeidimo, kadangi dėl viename teisme nagrinėjamų susijusių civilinių bylų sujungimo sprendžia to teismo pirmininkas (skyriaus pirmininkas) (CPK 136 straipsnio 4 dalis). Bylą nagrinėjančio teisėjo kreipimesi nurodytos aplinkybės dėl tikslingumo sujungti bylas teismo pirmininko (skyriaus pirmininko) nesaisto. Susijusias bylas nagrinėjančio teisėjo atlikti veiksmai ar priimti procesiniai sprendimai reaguojant į bylų proceso metu susidariusią situaciją, skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimui neturi reikšmės.

Dėl nemokumo administratoriaus teisės ginčyti sandorius

42. Ieškinio bankrutuojančios įmonės vardu ir interesais pareiškimas yra viena iš bankrutuojančios įmonės nemokumo administratoriaus pareigų. Ši nemokumo administratoriaus pareiga įtvirtinta JANĮ 64 straipsnyje.

44. Nurodyta teisės norma nustato tik minimalų terminą (ne trumpesnis nei 3 metai iki bankroto bylos iškėlimo dienos) bankrutuojančios įmonės sudarytiems sandoriams patikrinti ir dėl jų teisėtumo įvertinimo kreiptis į teismą, tačiau, priešingai nei įrodinėja apeliantė, neriboja nemokumo administratoriaus teisės tikrinti ir vėlesnio laikotarpio sandorius. Be to, vien lingvistiškai aiškinant minėtas teisės normas, galima būtų teigti, kad įstatymas nustato tik konkrečius nemokumo administratoriaus ginčytinų sandorių negaliojimo pagrindus pagal CK 1.82 ir 6.66 straipsnius, o tai yra baigtinis pagrindų sąrašas. Tačiau teisės doktrinoje yra aiškinama, kad „atsižvelgiant į poreikį užtikrinti efektyvią juridinio asmens kreditorių interesų apsaugą, manytina, kad JANĮ nustatytas sąrašas sandorių negaliojimo pagrindų yra ne baigtinis, o pavyzdinis, t. y. jame nurodyti tik kai kurie sandorių negaliojimo pagrindai. Todėl sprendžiant dėl nemokumo administratoriaus teisės ginčyti juridinio asmens sandorius, nemokumo administratorius juos ginčyti turi teisę visais sandorių negaliojimo pagrindais“ (R. Jokubauskas. Juridinių asmenų nemokumo procesas. Monografija. 2021 m. Mykolo Romerio universitetas. 190 p.).

45. Nemokumo administratoriaus teisė reikšti reikalavimus dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, įskaitant reikalavimą, reiškiamą CK 1.86 straipsnio pagrindu, pripažįstama kasacinio teismo praktikoje: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-23-219/2020 bei 2018 m. vasario 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-248/2018 buvo vertinamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų, priimtų pagal bankrutuojančios įmonės nemokumo administratoriaus ieškinius dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais CK 1.86 straipsnio pagrindu, teisėtumas ir pagrįstumas. Nors tose bylose ieškiniai buvo pareikšti nemokumo administratoriui įgyvendinant Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 11 straipsnio 5 dalies 8 punkto reikalavimus, tačiau tai nekeičia apeliacinės instancijos teismo išvadų aptariamu klausimu, kadangi JANĮ 64 straipsnio 1 dalies turinys iš esmės atitinka IBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punkto nuostatas, todėl teismų praktika dėl jų taikymo bei aiškinimo aktuali ir nagrinėjamu atveju).

46. Išdėstytų motyvų pagrindu atmestini kaip teisiškai nepagrįsti apeliantės skundo argumentai, kuriais remiantis teigiama, kad įstatymas nesuteikia teisės nemokumo administratorei pareikšti ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.86 straipsnio pagrindu.

Dėl sandorio pripažinimo tariamuoju

47. Situacijoms, kai siekdami vienokių ar kitokių tikslų asmenys simuliuoja sandorio sudarymą, t. y. atlieka veiksmus, formaliai atitinkančius sandorio formą, realiai nesiekdami sandorio prigimtį atitinkančio teisinio tikslo, reguliuoti skirtas tariamojo sandorio institutas. Pagal CK 1.86 straipsnio 1 dalį tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja. Esminis tariamojo sandorio požymis – šalių valios simuliacija, kuria siekiama sudaryti vaizdą, kad šalių sudaryta sutartis, kurios iš tiesų jos sudaryti neketino, t. y. nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas. Tariamasis sandoris turi paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą, jog toks sandoris neturi teisinių padarinių. Taigi tariamasis sandoris neturi esminio valios elemento – siekio sukurti tam tikras civilines teises ir pareigas. Tariamasis sandoris paprastai nevykdomas. Įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamuoju – turinčiu paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą, kad neturi jokių realių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-248/2018, 28 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

48. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-23-219/2020, 32 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

49. Byloje nustatyta, kad šalys 2009 m. vasario 20 d. sudarė Paslaugų sutartį, pagal kurią atsakovė įsipareigojo ieškovės užsakymu suteikti konsultacines ir informacijos teikimo atlygintines paslaugas: vėjo jėgainių projektavimo, dokumentų ruošimo bei kitais klausimais, kurie susiję su vėjo jėgainių projektų ruošimu ir įgyvendinimu, žemės paskirties keitimu į kitos paskirties žemę vėjo jėgainių statybai, žemės grunto tyrimu, poveikio aplinkai vertinimu, sanitarinių apsaugos zonų nustatymu, detaliojo plano ruošimu, vėjo jėgainių statybai reikalingų leidimų ir licencijų gavimo, finansavimo ir kitais klausimais, atstovauti teismuose ir ginti įmonės interesus, susijusius su vėjo jėgainių projektų ruošimu, o ieškovė įsipareigojo už suteiktas paslaugas sumokėti (Sutarties 1.1 punktas).

50. Šalys susitarė, kad visa teikiamų paslaugų kaina yra 280 000 Lt (81 093,60 Eur) su PVM (Sutarties 3.1 punktas). Sutartyje šalys taip pat nustatė, kad paslaugų teikimo terminas yra nuo Sutarties pasirašymo dienos iki detaliojo plano pateikimo valstybinei teritorijų priežiūrą atliekančiai institucijai pasirašyti (Sutarties 3.4 punktas).

51. 2010 m. gruodžio 27 d. atsakovė UAB „Atenergo“ pateikė ieškovei apmokėti 13 500,01 Lt (3 909,87 Eur) PVM sąskaitą faktūrą Nr. ATN 0000006, o 2020 m. sausio 3 d. – 48 712,07 Eur PVM sąskaitą faktūrą Nr. IND 0000364, nurodydama, kad sąskaitos išrašytos vykdant Sutartį.

52. Ieškovės atstovės teigimu, nemokumo administratorei gavus ieškovės buhalterinės apskaitos dokumentus, nebuvo rasti jokie darbų pagal Sutartį priėmimo–perdavimo aktai, ataskaitos ar kiti dokumentai, galintys patvirtinti atsakovės išrašytose sąskaitose nurodytų paslaugų suteikimą, todėl Sutartis pripažintina tariamuoju sandoriu. Pirmosios instancijos teismas šį ieškinio reikalavimą įvertino kaip pagrįstą ir pripažino Sutartį negaliojančia.

53. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl ginčijamo sandorio tariamumo.

54. Įvertinusi Sutarties nuostatas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė ir atsakovė susitarė dėl nematerialaus pobūdžio paslaugų, nesusijusių su materialaus objekto sukūrimu, t. y. dėl konsultavimo ir informavimo paslaugų vėjo jėgainių projektavimo procese teikimo. Bylos dalyviai pripažįsta, kad tarp ginčo šalių buvo sudaryta konsultacinių paslaugų teikimo sutartis. Teisėjų kolegijos vertinimu, Sutarties sąlygos iš esmės atitiko atlygintinų paslaugų teikimo sutartinių santykių teisinį reglamentavimą (CK 6.716–6.723 straipsniai). Byloje ginčas kilo dėl atlygintinų paslaugų teikimo sutarties sąlygų aiškinimo, taip pat dėl to, ar pagal Sutartį paslaugos buvo suteiktos.

55. Sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose ir suformuluotos nuoseklioje bei išplėtotoje kasacinio teismo praktikoje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą konstatavo kad, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes; sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais; taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-293-611/2018, 3 punktas).

56. Atlygintinų paslaugų teikimą reglamentuojančios teisės normos, be kita ko, nustato, kad paslaugų teikėjas privalo: kliento reikalavimu pranešti jam visą informaciją apie paslaugų suteikimą ar teikimo eigą; nedelsiant pateikti klientui ataskaitą apie paslaugų suteikimą ar teikimo eigą; nedelsiant perduoti klientui viską, ką paslaugų teikėjas, teikdamas paslaugas, gavo kliento naudai (CK 6.722 straipsnis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ši įstatymo nuostata reiškia, jog paslaugų teikėjas, jeigu šalys nesutarė kitaip, nepriklausomai nuo kliento pareikalavimo laiko – prieš apmokėjimą ar po suteiktų atlygintinių paslaugų apmokėjimo – privalo pateikti klientui ataskaitą ir visą informaciją apie atliktą darbą, nes klientas visais atvejais turi teisę žinoti, kokios paslaugos jam buvo suteiktos, kokia jų kaina ir už kokias jam suteiktas paslaugas jų teikėjui sumokėjo ar turi sumokėti, t. y. klientas turi teisę iš paslaugų teikėjo gauti visą informaciją apie suteiktas paslaugas. Aptarta įstatymo nuostata reiškia ir tai, kad, kilus teisminiam ginčui tarp kliento (paslaugų užsakovo) ir paslaugų teikėjo dėl paslaugų sutarties vykdymo, teikėjas privalo pateikti įrodymus dėl sutarties vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-23-219/2020, 34 punktas).

57. Šalių sudarytos Sutarties 4.1.3-4.1.5 punktuose paslaugų teikėjas (atsakovė) įsipareigojo kliento (ieškovės) reikalavimu pranešti jam visą informaciją apie paslaugų suteikimą ar teikimo eigą; pateikti ataskaitą apie paslaugos teikimo eigą; perduoti viską, ką teikdamas paslaugas gavo kliento naudai. Paslaugų sutarties nuostatos taip pat numatė, kad paslaugos teikiamos žodžiu arba raštu pagal užsakovo užsakymą; užsakymai dėl informacijos ar konsultacijų teikiami telefonu, paštu ar kitais telekomunikacijų įrenginiais (Sutarties 1.2-1.3 punktai).

58. Paminėtos Sutarties nuostatos leidžia teigti, kad tarp šalių nebuvo nustatyta formali bendravimo tvarka – tiek nurodymai dėl užduoties, tiek ir ataskaitos apie jos vykdymą galėjo būti teikiamos žodžiu ar raštu. Byloje nėra įrodymų, kad Sutarties vykdymo metu ieškovė kreipėsi į atsakovę prašydama pateikti ataskaitas už pagal Sutartį atliktus darbus, nepaisant to, tai nepanaikina pirmiau aptartos paslaugų teikėjo (šiuo atveju atsakovės) pareigos pateikti įrodymus apie Sutarties vykdymą, kilus ginčui dėl jos vykdymo.

59. Bylos nagrinėjimo metu atsakovė pateikė duomenis, kad ji teikė ieškovei konsultacines paslaugas ir atliko projekto vykdymui būtinus darbus: 2008 m. lapkričio 28 d. atsakovė su UAB „Tauragės planas“ sudarė sutartį dėl detaliojo plano parengimo (t. 3, b. l. 19-20) (šios sutarties pagrindu UAB „Tauragės planas“ 2014 m. rugpjūčio 4 d. pateikė detalųjį planą Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Tauragės teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui); 2012 m. vasario 22 d. pasirašyta sutartis su Pagėgių savivaldybės administracija dėl detaliojo planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo atsakovei (t. 3, b. l. 156-159); 2012 m. rugsėjo 18 d. sudaryta sutartis Nr. 860-2012 su UAB „Ekosistema“ dėl poveikio visuomenės sveikatai vertinimo ataskaitos parengimo (t. 3, b. l. 14-15); 2012 m. spalio 30 d. su UAB „Rapasta“ sudaroma sutartis dėl geologinių inžinerinių tyrimų atlikimo (t. 3, b. l. 16-18), be to, atsakovė derino visus detaliojo plano tvirtinimo klausimus bei 2014 m. rugpjūčio 4 d. raštu informavo ieškovę apie detaliojo plano pateikimą Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Tauragės teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui (t. 2, b. l. 196). Už atliktus darbus pagal Sutartį atsakovė 2010 m. bei 2020 m. išrašė ieškovei apmokėti PVM sąskaitas faktūras.

60. Kaip minėta, tariamojo sandorio atveju šalys neketina sukurti teisių bei pareigų ir toks sandoris paprastai nevykdomas. Teisėjų kolegija laikosi pozicijos, kad nors pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog atsakovė neteikė ieškovei konsultavimo paslaugų, t. y. neatsirado sandorio (atlygintinų paslaugų teikimo) teisinę prigimtį atitinkančių padarinių, tačiau pirmiau išdėstytos aplinkybės ir byloje esantys duomenys tokios išvados nepatvirtina.

61. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra teisinga teigti, kad šalys, jau sudarydamos Sutartį, neketino sukurti teisinių santykių, kurių pagrindu jos būtų įgijusios tam tikras teises ir pareigas. Teisėjų kolegijos pirmiau aptarti įrodymai (nutarties 59 punktas) patvirtina aplinkybę, kad, sudariusi ginčijamą Sutartį, pagal ją atsakovė vykdė atitinkamas prievoles (sudarė sutartis dėl teritorijos detaliojo plano rengimo, vėjo jėgainių projekto poveikio visuomenei vertinimo, inžinerinių geologinių tyrimų; aktyviai dalyvavo derinant su detaliojo plano tvirtinimu susijusius klausimus). Atsakovė pateikė parengtą detalųjį planą valstybinei teritorijų priežiūrą atliekančiai institucijai, o toks veiksmas pagal ginčijamą Sutartį apibrėžė atsakovės sutartinių įsipareigojimų įvykdymo momentą (Paslaugų sutarties 4.1.1 ir 6.1 punktai). Ieškovė nurodytų aplinkybių buvimo nepaneigė, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad šios byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog Paslaugų sutartis buvo vykdoma, iš jos šalims atsirado teisių ir pareigų. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo išvada dėl Sutarties tariamumo pripažįstama neteisinga. Ieškovė neįrodė, kad Sutartis yra tariamasis sandoris, todėl tenkinti ieškinio reikalavimą dėl Sutarties pripažinimo negaliojančia nebuvo pagrindo.

Dėl nepagrįsto praturtėjimo pagrindu reiškiamų reikalavimų

63. CK 6.242 straipsnyje apibrėžta nepagrįsto praturtėjimo teisinio reguliavimo sudėtis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas.

64. Kasacinio teismo praktikoje yra išskirtos tokios nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos: 1) turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų; 2) turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita); 3) turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo; 4) atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.); 5) nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį; 6) šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos; 7) ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-611/2016, 67 punktas). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog pirmiau įvardytos nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos yra kumuliatyvios – bent vienos sąlygos nebuvimas eliminuoja galimybę taikyti šį teisių gynimo būdą pažeistai materialiajai subjektinei teisei apginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-57-695/2020, 28 punktas).

65. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje nagrinėjamu atveju yra visos sąlygos pripažinti, jog atsakovė nepagrįstai praturtėjo ieškovės sąskaita, todėl iš atsakovės priteisė ieškovei 60 000 Eur sumą.

66. Apeliantė nesutinka su teismo išvadomis, skunde teigdama, kad teismas tiek Paslaugų sutartį, tiek atliktus avansinius mokėjimus turėjo vertinti kaip aplinkybes, patvirtinančias šalių vykdytą jungtinę veiklą, kurios tikslas – įvykdyti vėjo jėgainių parko statybą. Apeliantės teigimu, faktas dėl šalis siejusios bendros jungtinės veiklos nustatytas įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Taigi, apeliacinio skundo argumentais bandoma įrodyti, kad neegzistuoja viena iš sąlygų nepagrįsto praturtėjimo institutui taikyti, t. y. teigiama, jog šalis sieję jungtinės veiklos teisiniai santykiai sudarė pagrindą atsakovei gauti iš ieškovės ginčijamą piniginę sumą.

67. Pirmiausia teisėjų kolegija išaiškina, kad vadovaujantis CPK 312 straipsniu, apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, o pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, nenurodytomis pirmosios instancijos teisme.

68. Atsakovė argumentus, kad ginčo šalis sieję teisiniai santykiai turėjo būti kvalifikuojami kaip jungtinės veiklos santykiai, nurodė tik apeliaciniame skunde. Tiek atsiliepime į ieškinį, tiek ir raštu išdėstytoje galutinėje procesinėje pozicijoje pirmosios instancijos teisme atsakovė nuosekliai tvirtino, kad ieškovės pervesta 60 000 Eur suma yra dalis kainos, kuri turėjo būti sumokėta pagal 2009 m. vasario 20 d. Sutartį (argumentai, kad ginčo šalis siejo susitarimas dėl jungtinės veiklos vykdymo, nebuvo teikiami). Remiantis tuo, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo analizuoti ir vertinti tų aplinkybių, kurios atsakovės apeliaciniame skunde išdėstytos pažeidžiant CPK 306 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą draudimą.

69. Antra, nėra pagrindo sutikti su apeliante, kad faktas, jog šalis siejo susitarimas dėl jungtinės veiklos, yra nustatytas įsiteisėjusiais teismų sprendimais.

70. CPK 182 straipsnio 2 punkte apibrėžta norma dėl teismo sprendimo prejudicinės galios, t. y. pagal šios normos nuostatas nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems toje byloje asmenims; tokios aplinkybės yra prejudiciniai faktai. Aiškindamas šią teisės normą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs tokias esmines teismų praktikos nuostatas: prejudiciniais faktais laikytinos teismo sprendimu kitoje byloje nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukuria teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad nustatomas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-205-415/2017, 18 punktas).

71. Klaipėdos apygardos teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2A-1359-460/2019, kurioje priimta 2019 m. rugpjūčio 13 d. nutartis, buvo sprendžiama ne dėl šalis siejusių santykių teisinio kvalifikavimo, bet dėl ieškovės akcininkų sprendimo atšaukti vadovą iš pareigų pripažinimo negaliojančiu. Nurodytame teismo procesiniame sprendime nustatyti faktai neturi prejudicinės reikšmės šioje byloje nagrinėjamam ginčui dėl šalis siejusių teisinių santykių kvalifikavimo ir ieškovės atliktų mokėjimų atsakovei prigimties bei paskirties.

72. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad kitoje byloje priimtoje Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 13 d. nutartyje nurodyta, jog „...keturios įmonės: UAB „Atenergo“, UAB „Tauro šėlsmas“, UAB Energo strategija“ ir UAB „Tauragnas“ dalyvauja bendrame vėjo jėgainių statybos projekte“. To, kad šalys dalyvavo vystant vėjo jėgainių projektą, neneigia ir ieškovė, tačiau tik ši aplinkybė nesudaro pagrindo konstatuoti, jog tarp ginčo šalių buvo susitarimas dėl jungtinės veiklos vykdymo, pagal kurį atsakovė pervedė ieškovei 60 000 Eur sumą. Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis turi būti rašytinė, o įstatymo numatytais atvejais – notarinės formos (CK 6.969 straipsnio 4 dalis). Šiuo atveju įstatymo nustatytos formos susitarimas dėl jungtinės veiklos vykdymo nebuvo pateiktas, todėl teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliantės argumentus, kad teismas ieškovės atsakovei pervestas lėšas turėjo laikyti mokėjimais, atliktais vykdant susitarimą dėl jungtinės veiklos vykdymo.

73. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad mokėjimai (bendra suma 60 000 Eur) atsakovei atlikti ne pagal Paslaugų sutartį. Kaip nustatyta, sąskaitas pagal Paslaugų sutartį atsakovė išrašė ir teikė ieškovei apmokėti 2010 ir 2020 metais, bet mokėjimai, dėl kurių grindžiamas nepagrįstas atsakovės praturtėjimas, buvo atlikti 2012 metais (2012 m. rugsėjo 16 d., 2012 m. rugsėjo 17 d. ir 2012 m. spalio 2 d.). Be to, mokėjimų paskirtyje ieškovė aiškiai ir vienareikšmiškai nurodė, kad tai „avansinis apmokėjimas už vėjo jėgaines ir transportavimą“. Duomenys ieškovės banko sąskaitos išraše taip pat patvirtina, kad 2012 m. rugsėjo mėn. ieškovės akcininkai įnešė lėšas į ieškovės sąskaitą būtent įrangos pirkimui. Atsakovė sutartį su Rumunijos įmone dėl vėjo jėgainių pirkimo sudarė 2012 m. rugpjūčio 30 d. (t. 3, b. l. 170-172), o 2012 m. rugsėjo 17 d., t. y. gavusi lėšas iš ieškovės (iki 2012 m. rugsėjo 17 d. ieškovė atsakovei buvo pervedusi 56 000 Eur), už vėjo jėgaines pervedė 130 000 USD (t. 3, b. l. 169).

74. Apeliantė neįrodė, kokiu kitu pagrindu, nei nurodytas skundžiamame teismo sprendime, ieškovė 2012 m. rugsėjo ir spalio mėn. atsakovei pervedė 60 000 Eur sumą. Pirmiau aptartos faktinės aplinkybės patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad tos lėšos buvo pervestos kaip avansas už ketinamas įsigyti vėjo jėgaines. Šalims neginčijant fakto, kad ieškovei jėgainės nebuvo perduotos, pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, jog byloje yra įrodytos visos sąlygos nepagrįsto parturtėjimo institutą reguliuojančių normų taikymui, ir priteisė ieškovei iš atsakovės 60 000 Eur.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

75. Apibendrindama nutartyje išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl šalių sudarytos Sutarties galiojimo, padarė neteisingą išvadą, kad atsakovės pateikti duomenys nepatvirtina Sutarties vykdymo aplinkybių, todėl be pagrindo šią Sutartį pripažino tariamuoju ir negaliojančiu sandoriu. Teisėjų kolegijai įvertinus, kad atsakovės pateikti duomenys yra pakankami pagrįsti faktui, kad Sutartis buvo vykdoma, jog Sutarties vykdymas sukūrė šalims atitinkamas teises ir pareigas, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria Sutartis pripažinta negaliojančia, naikinama ir ieškinys šioje dalyje atmetamas. Skundžiamo sprendimo dalis, kuria patenkintas ieškinio reikalavimas, grindžiamas nepagrįsto praturtėjimo normų taikymu, paliekama nepakeista, nes šiuo kausimu pirmosios instancijos teismo padarytos išvados atitinka teisinį reglamentavimą bei kasacinio teismo praktinius išaiškinimus.

76. Bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka, paliekama nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl ieškovei iš atsakovės priteistos piniginės sumos, todėl nekeičiama ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atliktas bylinėjimosi išlaidų tarp šalių paskirstymas bei valstybei iš atsakovės priteistas žyminis mokestis.

77. Ieškovė neteikė prašymo atlyginti apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė prašė atlyginti 1 958,99 Eur atstovavimo išlaidas. Nuo žyminio mokesčio už apeliacinio skundo padavimą atsakovė yra atleista (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas). Ši apeliacinės instancijos teismo nutartis nedaro įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimu atsakovei sukeltoms turtinėms pasekmėms. Kadangi atsakovės apeliacinis skundas, kuriuo kvestionuojamas 60 000 Eur sumos ieškovei priteisimas, yra netenkinamas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu patirtos išlaidos atsakovei neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą.

Panaikinti sprendimo dalį, kuria pripažinta negaliojančia ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Energo strategija“ ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Atenergo“ 2009 m. vasario 20 d. sudaryta Paslaugų sutartis, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškinio reikalavimą dėl nurodytos Paslaugų sutarties pripažinimo negaliojančia atmesti.

Palikti nepakeistą Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 8 d. sprendimo dalį, kuria ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Energo strategija“ iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Atenergo“ priteista 60 000 Eur ir 6 proc. dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat išspręstas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas.