Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Algimanto Venckaus (pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. ir nukentėjusiosios Z. B. atstovo advokato Vytauto Kastyčio Antanėlio apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 16 d. nuosprendžio, kuriuo V. P. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje ir 216 straipsnio 1 dalyje ir nubaustas:

pagal BK 300 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams;

pagal BK 182 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 8 (aštuoniems) mėnesiams;

pagal BK 216 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu paskirtas bausmes subendrino apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu, nustatė galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 3 punktu iš V. P. konfiskuotas turtas, t. y. iš nusikalstamos veikos gauti pinigai 45 000 Lt.

Iš nuteistojo V. P. priteista 20 000 Lt neturtinei ir 30 000 Lt turtinei nukentėjusiajai Z. B. padarytai žalai atlyginti.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės Z. B. civilinis ieškinys dalyje dėl restitucijos taikymo atmestas.

Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros 2009 m. rugsėjo 15 d. nutarimas, kuriuo buvo taikytas laikinas nuosavybės teisių apribojimas į R. T. a. k. (duomenys neskelbtini) priklausantį turtą – gyvenamąjį namą, tris ūkinius pastatus, garažą ir kiemo inžinerinius statinius, esančius (duomenys neskelbtini)., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. turto arešto aktas Nr. 0109006470, panaikintas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. P. nuteistas už tai, kad 2009 m. kovo 30 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, nežinant T. N. , veikdamas jo vardu ir neturėdamas tam teisės (neturėdamas jam išduoto įgaliojimo), žinodamas, kad 2009 m. kovo 27 d. T. N. prašymas leisti disponuoti jam priklausančiu nekilnojamuoju turtu, esančiu (duomenys neskelbtini), valstybinėje žemėje, yra suklastotas, t. y. jį pasirašė ne T. N. , įrašė minėtame prašyme rankraštinį įrašą „pardavimui pažyma“, toliau 2009 m. kovo 30 d. siekdamas už T. N. gauti pažymą, dėl pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), valstybinės žemės sklype pardavimo, panaudojo suklastotą netikrą dokumentą, t. y. pateikė jį Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui, esančiam (duomenys neskelbtini).

Be to jis nuteistas už tai, kad apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, o būtent: V. P. , turėdamas tikslą apgaule pasisavinti svetimą turtą – gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), iš anksto žinodamas, kad minėtas gyvenamasis namas nuosavybės teise priklauso T. N. , kuris pagal 2004 m. balandžio 15 d. preliminariąją sutartį už šio namo pardavimą iš Z. B. gavo 15 000 Lt, ir žinodamas, jog Z. B. sumokėjusi nurodytą kainą, apsigyveno minėtame gyvenamajame name, tačiau nesusitvarkė nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų į gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), siekdamas pasinaudoti susidariusia teisine situacija, tyčia 2009 m. kovo mėn., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, nuvyko pas T. N. , gyvenantį (duomenys neskelbtini), ir, paaiškinęs, jog Z. B. nespėjo susitvarkyti nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, todėl jis padėsiąs pastarajai susitvarkyti ir nurodė T. N. sudaryti su pastaruoju gyvenamojo namo su priklausiniais pirkimo pardavimo sutartį, tokiu būdu tyčia suklaidino T. N. , kuris suklydimo įtakoje (manydamas, jog padeda Z. B. susitvarkyti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus) 2009 m. balandžio 6 d. Vilniaus rajono 3-ajame notarų biure, esančiame (duomenys neskelbtini), sudarė turto (gyvenamojo namo ir priklausinių), esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį su pastaruoju ir tokiu būdu, apgaule įgijo nekilnojamąjį turtą – gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), tuo padarydamas Z. B. 30 000 Lt dydžio materialinę žalą.

V. P. realizavo (pardavė) nusikalstamu būdu įgytą turtą (gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini)), o būtent: žinodamas, jog apgaule įgijo minėtą svetimą turtą, nuosavybės teise priklausiusį T. N. , kurį pagal 2004 m. balandžio 15 d. preliminariąją sutartį buvo įsigijusi Z. B. , tačiau nebuvo susitvarkiusi nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, ir pasinaudojęs susidariusia teisine situacija, tyčia, suklaidinęs T. N. , kuris suklydimo įtakoje 2009 m. balandžio 6 d. Vilniaus rajono 3-ajame notarų biure, esančiame (duomenys neskelbtini), pasirašė turto (gyvenamojo namo ir priklausinių), esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį su pastaruoju ir tokiu nusikalstamu būdu (apgaule) įgijo svetimą turtą.

Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, t. y. žinodamas, jog jis nusikalstamu būdu įgijo nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), ir siekdamas jį įteisinti, VšĮ „Registrų centras“ 2009 m. balandžio 8 d. įregistravo šį turtą kaip jam priklausantį nuosavybės teise, po ko 2009 m. gegužės 19 d. sudarė šio turto pirkimo – pardavimo sandorį, t. y. tyčia, nežinant nekilnojamojo turto pirkėjui R. T. , kad šis turtas įgytas nusikalstamu būdu, 2009 m. gegužės 19 d. Vilniaus miesto 14-ame notarų biure, esančiame (duomenys neskelbtini), sudarė fiziniam asmeniui priklausančio turto (gyvenamojo namo ir priklausinių), esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį su pastaruoju, pagal kurią iš R. T. gavo sutartyje nurodytą pinigų sumą – 45 000 Lt, ir tokiu būdu, neteisėtai gavo pinigines lėšas iš nusikalstamu būdu įgyto ir realizuoto turto.

Be to, teismas nepagrįstai konstatavo, kad realizavo nusikalstamu būdu įgytą turtą – gyvenamąjį namą. Gyvenamasis namas buvo įgytas ne apgaulės būdu, o civilinių sandorių pagrindu, įvykdant visas jo sąlygas ir pasirašant sandorio šalims laisva valia, todėl turėjo teisėtą pagrindą 2009 m. balandžio 8 d. įregistruoti šį namą savo nuosavybės vardu ir 2009 m. gegužės 19 d. sudaryti namo pirkimo-pardavimo sandorį su pirkėju R. T. . Dėl nurodytų aplinkybių teismas turėjo jį išteisinti pagal BK 216 straipsnio 1 dalį, nesant jo veikoje nusikaltimo sudėties.

Nuteistasis nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo paskirtomis bausmėmis, nes BK 182 straipsnio 1 dalies ir BK 300 straipsnio 1 dalies sankcijose yra be laisvės atėmimo bausmių numatytos ir alternatyvios bausmės. Mano, kad jam kaip pirmą kartą teisiamam teismas tokias bausmes turėjo ir paskirti, o teismas laisvės atėmimo bausmę paskyrė nemotyvuodamas (BK 55 straipsnis).

Nuteistasis V. P. nesutinka ir su nukentėjusiajai priteista neturtine žala, nes byloje nėra įrodymų, kad būtų padaręs nusikalstamą veiką, kuria būtų padaryta neturtinė žala nukentėjusiajai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalis). Atkreipia dėmesį į tai, kad Z. B. pagal preliminarią namo pirkimo-pardavimo sutartį neįgijo nuosavybės teisių, nebuvo sudariusi nuomos sutarties, nesitvarkė nuosavybės dokumentų, tuo metu jau nebegaliojo įgaliojimai ir preliminarioji sutartis, nukentėjusiajai nepatogumai ir dvasiniai išgyvenimai susidarė dėl turtinių santykių, o ne dėl sveikatos sutrikdymo, jis savo veiksmais nesiekė sukelti nukentėjusiajai dvasinių išgyvenimų. Byloje nėra objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų tiesioginį ryšį tarp jo padarytų veiksmų ir jai atsiradusių pasekmių (pablogėjo sveikata, dvasiškai išgyveno). Teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį nepasisakė dėl nukentėjusiosios patirtų išgyvenimų, nepatogumų, jų neanalizavo, neatsižvelgė į sukeltas pasekmes kaip to reikalauja CK 6.250 straipsnio 2 dalis ir LAT formuojama teismų praktika (LAT 2006 m. rugsėjo 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-470/2006), todėl nukentėjusiajai nepagrįstai priteisė didelę neturtinę žalą, kuri turi būti sumažinta.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusioji ir jos atstovas prašė jo apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, o nukentėjusiosios – tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. P. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o nukentėjusios Z. B. atstovo advokato V. K. Antanėlio apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs įrodymus, juos išsamiai išanalizavęs ir vadovaudamasis įstatymo reikalavimais įvertinęs, teisėjų kolegijos nuomone, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes. Nuosprendyje išdėstytos ir motyvuotos teismo išvados leidžia teigti, kad nuteistojo kaltė, jo tyčia, nusikalstamų veikų kvalifikacija pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, 216 straipsnio 1 dalį yra teisingos, tačiau paskyrė aiškiai neteisingas bausmes.

Nuteistasis nepagrįstai teigia, kad nepadarė nusikalstamų veikų numatytų BK 300 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, 216 straipsnio 1 dalyje.

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 300 straipsnio 1 dalį kyla tada, kai padaroma bent viena iš alternatyvių veikų: 1) netikro dokumento pagaminimas, 2) tikro arba netikro dokumento suklastojimas, 3) suklastoto dokumento laikymas, gabenimas, siuntimas, panaudojimas ar realizavimas. Apeliantas V. P. teigia, kad jis dokumento neklastojo, tik įrašė „pardavimui pažymą“, kas pasirašė nežino, nes šį dokumentą buvo nuvežęs pasirašyti T. N. ir palikęs S. O. (S. B. ), o vėliau iš jos pasiėmė. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad atskleidžiant BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, buvo nustatyta, kad V. P. žinodamas, kad T. N. 2009 m. kovo 27 d. prašymas leisti disponuoti jam priklausančiu nekilnojamuoju turtu, esančiu (duomenys neskelbtini), valstybinėje žemėje, yra suklastotas, panaudojo suklastotą netikrą dokumentą, t. y. teismas nustatė vieną iš šio straipsnio alternatyvių veikų – suklastoto dokumento panaudojimą, o ne dokumento klastojimą kaip teigia nuteistasis savo apeliaciniame skunde.

Pažymima, kad nors BK 300 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis formali, tačiau įstatymų leidėjas baudžiamąją atsakomybę už disponavimą suklastotu dokumentu nustatė ne tiek dėl pačios veikos pavojingumo, kiek dėl veikos padarymo galinčių atsirasti žalingų padarinių tokį dokumentą panaudojus apyvartoje (kasacinės nutartys Nr. 2K-263/2010, Nr. 2K-426/2010) ir jis nebūtinai turi būti griežtos atskaitomybės dokumentas. Be to, kvalifikuojant veiką dėl suklastoto dokumento panaudojimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti kaltininko tiesioginę tyčią, kad jis suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, supranta, kad panaudoja suklastotą dokumentą, kuris gali sukelti teisines pasekmes, ir tai atlieka sąmoningai, nori taip veikti. Kolegija nurodo, kad kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, tačiau vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą ir t. t.

Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad V. P. , siekdamas apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą (gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini)), pateikė Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui suklastotą netikrą dokumentą. Pats nuteistasis apklausiamas įtariamuoju 2010 m. rugpjūčio 17 d. ir apeliaciniame skunde pripažino, kad pats atspausdino šį prašymą savo kompiuteriu, atidavė S. B. , kad 2010 m. kovo 27 d. prašymą pasirašytų T. N. , iš jos pasirašytą prašymą atsiėmė ir pateikė Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui 2010 m. kovo 27 d. ir paprašytas darbuotojos prašyme pats įrašė „pardavimui pažymą“ (2 t., b. l. 172-175, 4 t., b. l. 59-66). Liudytoja S. B. negalėjo nei patvirtinti nei paneigti V. P. parodymų apie prašymo pateikimą jai, nes buvo mirusi 2010 m. balandžio 6 d. (3 t., b. l. 101), tačiau liudytojas T. N. parodė, kad V. P. neprašė tvarkyti kokius nors dokumentus ir jo neįgaliojo atlikti tokius veiksmus, pats nesikreipė į jokias institucijas dėl gyvenamojo namo dokumentų, esančio (duomenys neskelbtini), ir netvarkė su pirkimo-pardavimo sandoriu susijusių dokumentų (4 t., b. l. 16-17). Ikiteisminio tyrimo metu atliktoje liudytojo T. N. 2010 m. rugpjūčio 17 d. apklausoje užfiksuota, kad pagal pateiktą jam susipažinti 2009 m. kovo 27 d. jo vardu atspausdintą prašymą Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui, gali paaiškinti, jog šio prašymo nėra matęs ir niekada jame nepasirašė. Nežino kas parengė ir jame pasirašė. Žmona S. B. neminėjo, kad į jų namus, esančius (duomenys neskelbtini), būtų atvažiavęs V. P. ir pateikęs tokio pobūdžio prašymą (2 t., b. l. 180-182). Atkreipiamas dėmesys dar ir į tai, kad pats nuteistasis V. P. iki 2010 m. rugpjūčio 17 d., kai jam buvo pateikti įtarimai dėl BK 300 straipsnio 1 dalies, 182 straipsnio 1 dalies, duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnams nurodydavo, kad pas T. N. buvo atvažiavęs du kartus, pirmą kartą vienas, o antrą – su žmona I. P. (2 t., b. l. 65-68, 121-124), tokius jo parodymu patvirtino liudytojai I. P. (1 t., b. l. 145-148), S. B. (1 t., b. l. 72-75), T. N. (1 t., b. l. 77-80, 83-87, 2 t., b. l. 180-182, 190-194). Be to, T. N. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad kai V. P. atvyko pirmą kartą pas jį, jo namie nebuvo, bet jie su jo žmona atvyko į T. N. darbo vietą (4 t., b. l. 16-17), todėl teismas dėl aukščiau paminėtų aplinkybių netiki nuteistojo parodymais apie tai, jog jis 2009 m. kovo 27 d. buvo palikęs pas S. B. . Atlikdamas šiuos veiksmus V. P. veikė tiesiogine tyčia, t. y. suprato, kad pateikia suklastotą dokumentą Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui, ir norėjo taip veikti, nes jam buvo reikalinga pažyma norint apgaule įgyti svetimą turtą.

Pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai nuteisė V. P. pagal BK 182 straipsnį, kuriame yra numatyta baudžiamoji atsakomybė už svetimo turto įgijimą apgaule. Nustatant šią nusikalstamą veiką svarbu nustatyti, kad tas turtas yra svetimas, t. y. kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantis turtas, o jam įgyti panaudojama apgaulė. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo būdas, t. y. turtas užvaldomas arba teisės į turtą įgyjama piktnaudžiaujant pasitikėjimu. Apgaulė tai turto savininko, teisėto valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimas dėl kaltininko turimos tariamos teisės į turtą arba dėl jo ketinimų, taip jie ,,priverčiami” perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar laikinam valdymui. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apgaulė sukčiavimo atveju turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui.

Iš nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų matyti, kad V. P. žinodamas apie Z. B. nesutvarkytus dokumentus dėl namo, esančio (duomenys neskelbtini), atvyko pas T. N. ir teigdamas, kad reikia užbaigti šio namo sandorį. Tokiais savo veiksmais suklaidino T. N. ir S. B. , kurie pasirašė pirkimo-pardavimo sutartį manydami, kad padeda susitvarkyti dokumentus pagal anksčiau pasirašytą preliminarią sutartį, kuria buvo parduotas gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas rėmėsi ne tik nukentėjusiosios Z. B. parodymais, kuriuose ji nurodė, jog 2004 m. balandžio 15 d. ji pasirašė preliminarią sutartį su S. O. (S. B. ), po to kai sumokėjo T. N. įsiskolinimus ir atidavė likusią įsigyto namo skirtumą L. N. iš sutartos 15 000 Lt sumos, tačiau iki galo neapiformino pirkimo-pardavimo sutarties. 2009 m. vasarį pas ją atvyko P. ir liepė įkeisti jai priklausantį nekilnojamąjį turtą, nes buvo išdaužtas parduotuvės stiklas ir po atliktos inventorizacijos nustatytas 60 000 Lt prekių trūkumas, tačiau paaiškino, kad negali įkeisti namo dėl nesutvarkytų dokumentų. P. pažadėjo jai susitvarkyti dokumentus, kad po to ji galėtų įkeisti bankui ir gautų paskolą (4 t., b. l. 25-27). Liudytojas T. N. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad V. P. pas jį atvyko 2009 m. pavasarį į darbą ir jis kalbėjo apie dokumentų įforminimo pabaigimą (4 t., b. l. 16-17). Liudytoja S. B. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2009 m. pavasarį atvyko V. P. ir paaiškino, kad iki šiol namo, esančio (duomenys neskelbtini), nuosavybės dokumentai nėra sutvarkyti ir jis pateikė šio namo įvertinimą bei kitus dokumentus (1 t., b. l. 72-75). Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad visus su sandoriu susijusius dokumentus tvarkė P.: V. P. pateikė suklastotą 2009 m. kovo 27 d. T. N. prašymą Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui; I. P. kreipėsi į Vilniaus rajono notarų biurą (1 t., b. l. 145-148); V. P. skambino F. I. ir prašė atvežti pažymą iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus, esančio (duomenys neskelbtini), į Vilniaus rajono 3-ajame notarų biurą, esantį (duomenys neskelbtini), kas parodo, kad nuteistasis galėjo nuvežti liudytoją T. N. patį atsiimti dokumentą, nes atstumas tarp jų nėra didelis, t. y. vienas nuo kito atitolę apie 4 km. Liudytoja H. Č. patvirtino, kad 2009 m. balandžio 3 d. Vilniaus rajono žemėtvarkos specialistai parengė T. N. pažymą dėl pastatų valstybės žemės sklype pardavimo ir ją pasirašytinai paėmėm F. I. (4 t., b. l. 21). Be to, liudytojai T. N. ir S. B. visą laiką nurodė, kad nebuvo kalbama apie pirkimo-pardavimo sandorį, o tik apie nebaigto sandorio įforminimą ir jiems nesiūlė ir nemokėjo pinigų. Liudytojas T. P. V. parodė, kad jo akivaizdoje nevyko atsiskaitymas, todėl nežino nei kas, nei kada, nei kokią pinigų sumą sumokėjo už įsigytą nekilnojamąjį turtą (1 t., b. l. 189-191). Iš banko Snoras T. N. sąskaitų išrašo už 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 18 d. laikotarpyje matyti, kad 37 000 Lt suma nebuvo įnešta (2 t., b. l. 187-188). Teismas neturi jokio pagrindo netikėti nukentėjusiosios, liudytojų parodymais, nes jie yra nuoseklūs, vieni kitiems neprieštarauja kaip nepagrįstai savo apeliaciniame skunde nurodo V. P. . Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir motyvuotai nurodė kodėl nesiremia liudytojų I. P. , R. N. (R. N. ), A. G. , M. M. , J. B. (J. B. ) parodymais. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija laiko, kad bylos įrodymų visuma patvirtina V. P. kaltę apgaule pasisavinus svetimą turtą, t. y. nuteistasis suvokė, kad iš T. N. įgyja nekilnojamąjį turtą, kuris pagal 2004 m. balandžio 15 d. pasirašytą preliminarią sutartį priklausė jo sutuoktinės I. P. įmonėje dirbusiai Z. B. ir iki galo nebuvo sutvarkyti dokumentai, pasinaudojo apgaule, nurodęs T. N. , kad reikia užbaigti dokumentų įforminimą, suorganizavo pirkimo-pardavimo sandorį pas notarą ir taip įgijo namą, esantį (duomenys neskelbtini). Nuteistojo V. P. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, taigi baudžiamasis įstatymas jam pritaikytas tinkamai.

Nustačius, kad V. P. nekilnojamąjį turtą įgijo nusikalstamu būdu, t. y. sukčiaudamas, o vėliau šį turtą įteisinęs savo vardu ir jį pardavęs R. T. , t. y. neteisėtai gavo pinigines lėšas iš nusikalstamu būdu įgyto ir realizuoto turto. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteisė V. P. ir pagal BK 216 straipsnio 1 dalį, nes šiame straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas, siekdamas nuslėpti ar įteisinti savo paties ar kito asmens pinigus ar turtą, žinodamas, kad jie įsigyti nusikalstamu būdu, atliko su tuo turtu ar pinigais ar jų dalimi susijusias finansines operacijas, sudarė sandorius ar naudojo juos ūkinėje, komercinėje veikloje ar melagingai nurodė, kad tai gauta iš teisėtos veiklos. Pažymima, kad teismas dėl V. P. nusikalstamos veikos numatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje pasisakė aukščiau, todėl teismas nesikartos, o iš byloje esančios 2009 m. gegužės 19 d. pirkimo-pardavimo sutarties matyti, kad I. P. ir V. P. pardavė apgaulę įgytą nekilnojamąjį turtą R. T. (3 t., b. l. 11-13), kuris įgytą nekilnojamąjį turtą registravo savo vardu (3 t., b. l. 15-18). Pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo nuteistojo nusikalstamą veiką pagal BK 216 straipsnio 1 dalį.

BK 54 straipsnyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Pirmosios instancijos teismas skirdamas nuteistajam V. P. bausmę nepagrįstai nurodė, kad BK 182 straipsnio 1 dalies ir 300 straipsnio 1 dalies sankcijos be laisvės atėmimo nenumato alternatyvių bausmių, nes BK 182 straipsnio 1 dalies sankcijoje yra numatyta, kad už savo ir kitų asmenų naudai svetimo turto įgijimą apgaule asmuo gali būti nubaustas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. BK 300 straipsnio 1 dalies sankcijoje yra numatyta, kad už pagaminto netikro dokumento, suklastoto tikro dokumento arba žinomai netikro dokumento ar žinomai suklastoto tikro dokumento laikymą, gabenimą, siuntimą, panaudojimą ar realizavimą asmuo gali būti nubaustas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. Ir tik BK 216 straipsnio 1 dalies sankcijoje yra numatyta, kad už siekimą nuslėpti ar įteisinti savo paties ar kito asmens pinigus ar turtą, žinant, kad jie įgyti nusikalstamu būdu, atliko su tuo turtu ar pinigais ar jų dalimi susijusias finansines operacijas, sudarė sandorius ar naudojo juos ūkinėje, komercinėje veikloje ar melagingai nurodė, kad tai gauta iš teisėtos veiklos asmuo gali būti nubaustas laisvės atėmimu iki septynerių metų. Teismas sutinka su nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytu teiginiu, kad jam kaip pirmą kartą teisiamam teismas tokias bausmes turėjo paskirti, vadovaudamasis BK 55 straipsniu, ir iš naujo paskiria bausmes už BK 182 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje ir 216 straipsnio 1 dalyje padarytas nusikalstamas veikas.

Skiriant V. P. bausmę atsižvelgiama į bendruosius bausmių skyrimo reikalavimus, numatytus BK 54 straipsnyje, bei į BK 61 straipsnio nuostatas. V. P. padarė tris tyčines nusikalstamas veikas, iš kurių dvi nesunkios ir viena sunki (BK 11 straipsnio 3 ir 5 dalys), kas sukėlė sunkius padarinius. Byloje nėra nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. V. P. anksčiau neteistas, nebaustas administracine tvarka (3 t., b. l. 54-55), dirbo, vedęs, turi tris nepilnamečius vaikus (2 t., b. l. 19). Nukentėjusioji Z. B. neteko gyvenamojo namo, kuriame buvo įsikūrusi bei prižiūrėjo, teko kraustytis į kitą būstą. Atsižvelgiant į nuteistojo asmenybę, jo elgesį po nusikaltimo padarymo, tai kad jis neprisipažino padaręs nusikalstamas veikas, sąmoningai klaidina teismą dėl padarytų nusikalstamų veiksmų, nukentėjusiajai neatlygino padarytos žalos, ir aukščiau paminėtas aplinkybes bausmės tikslai gali būti pasiekti V. P. pagal: BK 300 straipsnio 1 dalį paskyrus 30 parų areštą; pagal BK 182 straipsnio 1 dalį 50 parų areštą; pagal BK 216 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams, t. y. už du nesunkius nusikaltimus teismas skiria trumpalaikę laisvės atėmimo bausmę, o už sunkų nusikaltimą skiria mažesnę laisvės atėmimo bausmę, nei numato įstatymo sankcijos vidurkis. Be to, šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės, pritaikius BK 63 straipsnio 1, 2 dalis, 5 dalies 1, 2 punktus, turi būti subendrintos apėmimo būdu. Teisėjų kolegijos nuomone, paskirtos bausmės yra adekvačios padarytų nusikalstamų veikų pobūdžiui ir pavojingumui, pakankamai individualizuotos ir paskirtos atsižvelgiant į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus bei bausmės paskirtį, numatytą BK 41 straipsnio 2 dalyje bei atitinka pusiausvyrą tarp padarytų veikų ir nuteistojo asmenybės.

Įvertinusi skundžiamame nuosprendyje išdėstytas išvadas dėl nukentėjusiajai nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo, kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismas pagrįstai tenkino nukentėjusiojo Z. B. civilinį ieškinį ir priteisė 30 000 Lt padarytos turtinės žalos atlyginimui ir 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimui. Byloje yra duomenys, kad nukentėjusioji dėl nusikalstamos veikos patyrė turtinę žalą – turėjo išlaidų: sumokėjo antstolės I. B. kontorai 8 218,96 Lt (1 t., b. l. 48-55), sumokėjo skolas už elektrą ir vandenį, o likusią sutartą dalį iš 15 000 Lt sumos sumokėjo T. N. motinai L. N. , 2006 m. gegužės 4 d. iki 2008 m. gegužės 2 d. sumokėjo 3 604,08 Lt pagal lizingo sutartį už langus (3 t., b. l. 164-165), atliko namo išorės remontą (patvirtina jos parodymai, duoti, teisiamajame posėdyje, taip pat paaiškinimai išdėstyti civiliniame ieškinyje bei gyvenamojo namo su priklausiniais apžiūros protokolas (1 t., b. l. 126-132), iš kurio matyti, kad gyvenamasis namas iš išorės yra apkalta plastikinėmis dailylentėmis), šalia namo esantis šulinys suremontuotas (patvirtina nukentėjusiosios Z. B. parodymus apie tai, kad ji šulinio sutvarkymui pirko 4 vnt. x 120 Lt gisonus), nuo 2004 m. iki 2009 m. atliko namo vidaus remontą (patvirtina jos parodymai, jog gyvendama šiame name, jį remontavo – gipsokartonu apkalė sienas, dažė lubas, tvarkė elektros instaliaciją). Nukentėjusiajai priteista 30 000 Lt suma turtinei žalai atlyginti yra reali, todėl ją mažinti nėra pagrindo. Kolegija sutinka ir su nuosprendyje išdėstytomis išvadomis dėl nukentėjusiajai priteistos neturtinės žalos. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų numatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės aplinkybes, taip pat vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais. Vienas iš pagrindinių kriterijų, nustatant neturtinės žalos dydį, yra jos pasekmės, kurios vertinamos, atsižvelgiant į asmens patirtų praradimų dydį, jų įtaką žmogaus tolesniam gyvenimui, darbinei veiklai, šeiminiams santykiams. Teismas atsižvelgė į tai, kad nukentėjusioji Z. B. patyrė 30 000 Lt turtinę žalą, liko be gyvenamojo namo, teko kraustytis, palikti namus, į kuriuos įdėjo tiek daug darbo juos remontuojant, ir dėl to patyrė didelius dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimą. Be to, teismas pagrįstai atsižvelgė ir į žalą padariusio asmens kaltės aspektus. Neturtinė žala Z. B. padaryta tyčiniais nusikalstamais V. P. veiksmais. Asmeniui veikiant tyčia, yra padaroma didesnė neturtinė žala nei neatsargios kaltės atveju. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį nepasisakė dėl nukentėjusiosios patirtų išgyvenimų, nepatogumų, jų neanalizavo, neatsižvelgė į sukeltas pasekmes kaip to reikalauja CK 6.250 straipsnio 2 dalis ir LAT formuojama teismų praktika (LAT 2006 m. rugsėjo 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-470/2006), nes tai paneigia aukščiau išdėstyti argumentai ir motyvai. Remiantis tuo, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismas, atsižvelgė į neturtinės žalos nustatymui reikšmingų aplinkybių visumą, tinkamai vadovavosi BPK bei CK nuostatomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos nustatymo ir atlyginimo tvarką.

Nuketėjusios Z. B. atstovas advokatas Vytautas Kastytis Antanėlis nepagrįstai prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 16 d. nuosprendžio revoliucinę dalį dėl turto arešto akto Nr. 0109006470 panaikinimo ir tenkinti nukentėjusios prašymą, kuriuo prašoma panaikinti namo ir kitų pastatų pirkimo-pardavimo sutartį sudarytą su R. T. . Teismas mano, kad taip nepagrįstai siekiama dvigubos naudos nukentėjusiajai. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad 2004 m. balandžio 15 d. preliminarioje sutartyje dėl nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo 1 punkte nėra nurodyta iki kada įsipareigoja parduoti namą, todėl vadovaujantis CK 6.165 straipsnio 3 dalimi pagrindinė sutartis turi būti sudaryta per metus nuo preliminariosios sutarties sudarymo, t. y. nukentėjusioji Z. B. pagrindinę sutartį turėjo pasirašyti 2005 m. balandžio 15 d., o jos nesudarius prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia (CK 6.165 straipsnio 5 dalis). Iš to seka, kad preliminariosios sutarties atveju nėra prievolės objekto kaip turtinės vertybės, dėl kurios šalys sudaro pagrindinę sutartį. Tokia sutartimi nė viena šalis neįgyja turtinės naudos, kas yra būdinga pagrindinėms sutartims, t. y. nukentėjusioji pasirašiusi preliminarią sutartį neįgijo nekilnojamojo turto, o tik teisę jį įsigyti (LAT 2007 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72/2007). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkintino ir atmetė nukentėjusiosios Z. B. civilinį ieškinį dalyje dėl restitucijos taikymo į gyvenamąjį namą, bet pagrįstai priteisė nukentėjusiajai turtinę ir neturinę žalą. Esant tokiai situacijai netikslinga R. T. priklausančiam nekilnojamajam turtui, esančiam (duomenys neskelbtini), taikyti areštą.

BPK 305 straipsnyje nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstomos įrodytos pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, bausmės skyrimo motyvai. BPK 307 straipsnyje numatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turi būti nurodytas sprendimas dėl kardomosios priemonės nuteistajam, kol įsiteisės nuosprendis. Kaip matyti iš skundžiamojo apkaltinamojo nuosprendžio, V. P. pripažintas kaltu ir nuteistas už tris nusikalstamas veikas, viena iš jų sunki (BK 216 straipsnio 1 dalis), už kurią numatyta tik laisvės atėmimo bausmė. Akivaizdu, kad apygardos teismas V. P. turėjo pakankamą pagrindą pakeisti kardomąją priemonę - rašytinį pasižadėjimą neišvykti į suėmimą ir dar tuo pagrindu, kad iš V. P. pasirašyto rašytinio pasižadėjimo neišvykti matyti, kad jis įsipareigojo be prokuroro ar teismo leidimo nepasišalinti iš (duomenys neskelbtini) bei buvo įspėtas, kad pažeidus šį pasižadėjimą, vadovaujantis BPK 136, 139 straipsniais, jam gali būti paskirta griežtesnė kardomoji priemonė (2 t., b. l. 126). Atkreipiamas dėmesys į tai, kad jau teisiamojo posėdžio metu nuteistasis nurodė, jog šiai dienai gyvena (duomenys neskelbtini), savaitgalį žada išvykti į kaimą, vasaros metu gyvena prie jūros, o žiemos metu daug kur: (duomenys neskelbtini) (protokolo lapas 26). Teisėjų kolegijos manymu, tokiu savo elgesiu nuteistasis pažeidė kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir apygardos teismas pagrįstai pakeitė kardomąją priemonę į griežtesnę. Tokia situacija nėra susijusi su nuosprendžio vykdymo pradžia, todėl pirmosios instancijos teismas BPK 315 straipsnio reikalavimų nepažeidė.

Teismas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismo rezoliucinėje dalyje padarytos rašymo klaidos:

Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros 2009 m. rugsėjo 15 d. nutarimas, kuriuo buvo taikytas laikinas nuosavybės teisių apribojimas į R. T. a. k. (duomenys neskelbtini) priklausantį turtą – gyvenamąjį namą, tris ūkinius pastatus, garažą ir kiemo inžinerinius statinius, esančius (duomenys neskelbtini)., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. turto arešto aktą Nr. 0109006470, panaikintas.

Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad R. T. a. k. (duomenys neskelbtini) priklausantis turtas – gyvenamasis namas, trys ūkiniai pastatai, garažas ir kiemo inžineriniai statiniai, esančius (duomenys neskelbtini)., turi unikalius Nr. (duomenys neskelbtini), todėl unikaliuose Nr. (duomenys neskelbtini) padarytos klaidos vertinamos kaip akivaizdus rašymo apsirikimas dėl teisėjo neatidumo ir ištaisomos nekeičiant pirmosios instancijos teismo nuosprendžio toje revoliucinėje dalyje, kurioje padarytos klaidos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Nuteistojo V. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 16 d. nuosprendį pakeisti:

Panaikinti nuosprendžio dalis dėl BK 54 straipsnio 3 dalies pritaikymo ir V. P. paskirtų bausmių pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį ir 216 straipsnio 1 dalį bei šių bausmių subendrinimą vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu.

V. P. , pripažintam kaltu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį ir 216 straipsnio 1 dalį, paskirti bausmes:

- pagal BK 300 straipsnio 1 dalį – 30 parų areštą;

- pagal BK 182 straipsnio 1 dalį – 50 parų areštą;

- pagal BK 216 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, šiuo nuosprendžiu paskirtas bausmes subendrinti apimant, t. y. griežtesne bausme apimant švelnesnes, ir paskirti galutinę subendrintą 2 (dviejų) metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose.

Nuketėjusios Z. B. atstovo advokato Vytauto Kastyčio Antanėlio apeliacinį skundą atmesti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.