Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-08-28 · Administracinė byla Nr. I-2408-281/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2019-08-28Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2021-03-10Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-08-28
Bylos Nr.
I-2408-281/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00646-2019-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Mefodija Povilaitienė
Pareiškėjas
A. P.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2408-281/2019 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00646-2019-1 Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. rugpjūčio 28 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Mefodija Povilaitienė

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (iki 2019-04-01 reorganizacijos – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. P. teismui pateikė skundą, kurį patikslino, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 3 000 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–2, 7–11).

Paaiškino, kad buvo kalinamas Lukiškių TI-K nuo 2018-07-18 iki 2018-12-04, šiuo laikotarpiu buvo pažeistos pareiškėjo teisės. Pareiškėjas buvo kalinamas papildomai su dar vienu ar dviem asmenimis, taigi vienam asmeniui teko vos 2,5 kv. m. ploto, į kurį dar įskaičiuotas baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas. Taigi mano, kad buvo kalinamas žymiai mažesniame plote nei numato teisės aktai, pareiškėjas beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, pareiškėjo teisė į minimalų vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista. Sanitarinis mazgas įrengtas pačioje kameroje, jame nėra atskiros oro šalinimo sistemos, jis nėra tinkamai atitvertas nuo likusios kameros dalies, todėl naudojantis tualetu pareiškėjas matomas tiek prižiūrėtojų pro kameros duryse esančią akutę, tiek kitų kameroje esančių asmenų, tai žemina pareiškėjo orumą. Teigia, kad dušo patalpose persirengimo vieta nėra atitverta nuo likusios dušo patalpos ir išėjimo durų, todėl pareiškėjas išsimaudęs ir persirengiant išlieka matomas be drabužių kitų kalinių ir prižiūrėtojų, žiūrinčių pro stebėjimo akutę, tai pažeidžia pareiškėjo teisę į privatumą. Be to, maudantis dušo patalpoje kaupiasi garai, todėl pareiškėjas į dušo patalpą ateina sausais drabužiais, o išeina su šlapiais. Pažymėjo, jog kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, nuo sienų trupėjo tinkas. Taip pat skundžiasi dėl aplinkybės, jog pareiškėjas rašė prašymus įstaigos administracijai, jog būtų nuvestas apsikirpti, tačiau jis buvo kerpamas ne tam skirtoje vietoje, o koridoriuje, pasodintas ant taburetės. Teigia, kad pasivaikščiojimo kiemeliai neatitinka teisės aktų reikalavimų, juose krenta sutrupėjusios plytos, grindys nelygios, nėra įrengtų iškvietimo mygtukų, todėl tekdavo belsti į duris, kad galėtų prisikviesti prižiūrėtoją. Dėl visų šių aplinkybių pareiškėjas patyrė psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, baimę aplinkai, sumažėjo bendravimo galimybės, sutriko visavertis gyvenimas.

Pareiškėjas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 21–29).

Paaiškino, kad pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K metu jam tenkantis gyvenamasis plotas vienam asmeniui tenkančius minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimus atitiko. Pažymi, kad Lukiškių TI-K negali daryti įtakos atvykstančiųjų asmenų skaičiui, o jų nepriimti neturi pagrindo, nes priešingu atveju nebūtų vykdomi teismų sprendimai bei nutartys. Lukiškių TI-K skirsto į kameras suimtuosius bei nuteistuosius griežtai vadovaudamiesi teisės aktų reikalavimais. Kamerų remontas įkalinimo įstaigoje atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o pilnai suremontuotose kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotinį remontą dėl pačių suimtųjų ar nuteistųjų veiksmų. Atkreipia dėmesį, kad reikalavimo eliminuoti baldais užstatytą gyvenamąjį plotą kameroje nenumato nei Lietuvos Respublikos teisės aktai, nei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika.

Tualetas nuo likusio kameros ploto atskiras sienele, ne mažesne nei 1,5 m. aukščio, dalyje kamerų sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Ten kur nėra techninių galimybių įrengti sanitarinio mazgo kabinų, asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Pažymėjo, kad pareigūnai su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja vadovaudamiesi etikos taisyklėmis ir stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.

Nurodo, jog pareiškėjo teiginiai dėl kirpimo paslaugų neatitinka tikrovės. Teisės aktuose nėra numatyti jokie kirpimo būdai, stiliai ar įrankiai, naudojami kirpimo metu. Įstaigoje įrengta kirpykla teisės aktų reikalavimus atitinka, kirpykloje naudojami reikmenys visuomet dezinfekuojami, kirpyklos patalpoje įrengta praustuvė, sieniniai dezinfekcijos priemonių dozatoriai, vienkartinių rankšluosčių ir atliekų surinkimo talpykla.

Pažymėjo, kad siekiant užtikrinti asmenų privatumą duše, įstaigos dušo patalpose yra įrengtos pertvaros, o į dušines nuteistieji ar suimtieji yra vedami tos pačios lyties pareigūnų. Dušo patalpose įrengta vieta nusirengimui ir apsirengimui, kurioje yra kilimėlis, suoliukas, lentynėlė. Dušinėse veikia mechaninė vėdinimo sistema – įrengti ventiliatoriai, hermetiniai šviestuvai.

Atkreipia dėmesį, kad teisės aktai nenumato, jog pasivaikščiojimo kiemeliuose būtų įrengta pareigūnų iškvietimo sistema. Pastebi, kad tam tikras suimtųjų ar nuteistųjų privatumo, judėjimo laisvės suvaržymas ir su tuo susiję neigiami padariniai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė. Teigia, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą nėra grindžiamas jokiais įrodymais, konkrečiu atveju nenustatyti atsakovės atstovo neteisėti veiksmai.

Atsakovės atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui už kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2018-07-18 iki 2018-12-04.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (pvz., 2008-11-18 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, 871/02).

Pareiškėjas skunde nurodo, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose jam nebuvo užtikrintas pakankamas gyvenamosios vietos plotas.

Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172 (teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2017-11-28), 104 punkte nustatyta, kad suimtiesiems skirtos patalpos, ypač miegamosios, turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus. Vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2011-02-01) 1.3.1 punktu, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Lietuvos higienos norma 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ kaip ir iki 2015-10-31 galiojusi HN 76:2010 minimalių vienam kaliniui tenkančių kameros plotų nenustato. Taigi pareiškėjui Lukiškių TI-K kameroje turėjo tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto.

Iš atsakovės atstovo atsiliepime pateiktų duomenų, kuriais teismas neturi pagrindo abejoti, matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2018-07-18 iki 2018-12-04 buvo laikomas toliau nurodytose kamerose: Nr. 118, kurios plotas 7,38 kv. m. (2 asm.), Nr. 188, kurios plotas 7,56 kv. m. (1–2 asm.), Nr. 117, kurios plotas 7,31 kv. m. (1 asm.), Nr. 179, kurios plotas 7,94 kv. m. (2 asm.), Nr. 279, kurios plotas 7,77 kv. m. (2 asm.), Nr. 317, kurios plotas 7,61 kv. m. (2 asm.), Nr. 314, kurios plotas 7,58 kv. m. (2 asm.), Nr. 322, kurios plotas 7,77 kv. m. (1-2 asm.). Pareiškėjas atsakovo nurodytų aplinkybių dėl kamerų, kuriose buvo laikomas plotų ar laikomų asmenų skaičiaus neginčijo. Iš pateiktų duomenų nustatyta, kad pareiškėjui visą kalinimo laikotarpį buvo užtikrintas minimalus 3,6 kv. m. vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas, todėl teisės aktų reikalavimų šiuo aspektu atsakovės atstovas nepažeidė.

Nors pareiškėjas skunde nurodo papildomus neigiamus padarinius, patirtus dėl to, kad ir taip mažą kameros plotą dar mažino įrengti baldai, teismas tokius argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Kalėjimų departamento direktoriaus 2009-07-10 įsakymu patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (aktuali teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2016-01-28) 14.6 papunktyje nurodyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), taigi pareiškėjo nurodomų baldų kameroje įrengimą numato teisės aktai. Atkreiptinas dėmesys, kad taisyklės nenumato, jog į jose įtvirtintas minimalias vienam asmeniui turinčias tekti gyvenamųjų patalpų ploto normas neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Teismas akcentuoja, kad pagal EŽTT 2016-10-20 sprendime byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), pateiktą išaiškinimą, į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais, tačiau šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui buvo skirta pakankamai gyvenamojo ploto, kuris atitiko aukščiau nurodytus teisės aktų reikalavimus, nėra pagrindo atimti baldų ar sanitarinio mazgo užimamo ploto iš bendro kameros ploto ir konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų šiuo aspektu.

Pareiškėjas taip pat skundžiasi dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo, teigia, kad sanitarinis mazgas įrengtas pačioje kameroje, jame nėra atskiros oro šalinimo sistemos, jis nėra tinkamai atitvertas nuo likusios kameros dalies, todėl naudojantis tualetu pareiškėjas matomas tiek prižiūrėtojų pro kameros duryse esančią akutę, tiek kitų kameroje esančių asmenų, tai žemina pareiškėjo orumą.

Teismas pažymi, kad Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Ši higienos norma nustato bendrus higienos reikalavimus, taikomus laisvės atėmimo vietų gyvenamosioms patalpoms, dušinėms, sanitarinei švaryklai, kurie nesusiję su jų įrengimu. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (aktuali teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2016-01-28) 14.5 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Pažymėtina, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2-3 punktai). Taigi teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos.

Kita vertus, EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą (akutę) (žr., pvz., 2009-03-12 sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 punktas, 2007-11-15 sprendimo byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 punktas), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012-01-10 sprendimo byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 punktas). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015-03-10 sprendimo byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 punktai).

LVAT, atsižvelgdamas į minėtus EŽTT išaiškinimus bei naujausias Lietuvos administracinių teismų praktikos tendencijas, vertina, kad sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės sienele ar užuolaida asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (pvz., LVAT 2017-06-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017; 2017-04-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; 2017-12-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A-3169-442/2017; 2017-07-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017 ir kt.). Atsakovės atstovas nurodė, kad dalyje kamerų sanitarinio mazgo patalpa įrengta kaip atskira kabina su durimis, tačiau teismas pažymi, kad pareiškėjo kamerų šiame sąraše nėra. Nors atsakovės atstovas nurodė, kad tose kamerose, kuriose nėra galimybių įrengti sanitarinio mazgo kaip atskiros kabinos su durimis, įrengtos užuolaidos asmenų privatumui užtikrinti, tačiau, kaip matyti pagal aukščiau nurodytą teismų praktiką, užuolaidos nelaikytina pakankama priemone asmens privatumui užtikrinti. Todėl darytina išvada, kad atsakovės atstovas nepateikė duomenų, patvirtinančių sanitarinių mazgų tinkamą atitvėrimą nuo kameros, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, gyvenamojo ploto, taigi konstatuotina, kad sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai įrengtas visą pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpį nuo 2018-07-18 iki 2018-12-04, iš viso 135 paras, todėl šį laikotarpį pareiškėjo privatumas juo naudojantis galėjo būti pažeistas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas dalį laiko kamerose buvo laikomas vienas, t. y. 7 paras, laikytina, kad pažeidimo intensyvumas šiomis paromis nebuvo didelis.

Pareiškėjas taip pat skundžiasi dėl privatumo pažeidimo naudojantis dušo patalpa, teigia, kad dušo patalpose persirengimo vieta nėra atitverta nuo likusios dušo patalpos ir išėjimo durų, todėl pareiškėjas išsimaudęs ir persirengiant išlieka matomas be drabužių kitų kalinių ir prižiūrėtojų, žiūrinčių pro stebėjimo akutę, be to, maudantis dušo patalpoje kaupiasi garai, todėl pareiškėjas į dušo patalpą ateina sausais drabužiais, o išeina su šlapiais.

Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (teisės akto redakcija, galiojusi iki 2018-10-31) 28 punkte buvo nustatyti šie reikalavimai prausimosi patalpoms: daugkartinio naudojimo prausimosi reikmenys (dubenys, vonelės) po kiekvieno naudojimosi išplaunami ir dezinfekuojami (28.1 papunktis); dušinės, prausyklos patalpos kasdien valomos ir dezinfekuojamos (28.2 papunktis). Laisvės atėmimo vietoje turi būti įrengta sanitarinė švarykla; sanitarinėje švarykloje įrengiamos šios patalpos: nusirengimo/apsirengimo kambarys, dušinė, dezinfekavimo kameros patalpa (29 punktas). Dezinfekavimo kamera gali būti neįrengiama, jeigu laisvės atėmimo vietoje laikomi asmenys aprūpinami apatiniais ir viršutiniais drabužiais. Tokiu atveju nusipraususiems duše asmenims nusirengimo/apsirengimo kambaryje išduodami švarūs apatiniai ir viršutiniai drabužiai (30 punktas). Laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše (44 punktas). Teismas pažymi, kad nuo 2018-11-01 galiojančios redakcijos aukščiau nurodytos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 nuostatos nesikeitė.

Kaip matyti iš aukščiau nurodyto teisinio reguliavimo, teisės aktai nenumato, kad tardymo izoliatoriaus patalpose, kuriose prieš einant maudytis po dušu yra nusirengiama ir apsirengiama, būtų atskirai įrengiamos papildomos pertvaros ar kabinos. Teismo vertinimu, reikalavimų privatumui užtikrinti persirengimo patalpose negalima prilyginti reikalavimams, keliamiems privatumui užtikrinti pačiuose dušuose. Be to, teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (redakcija, galiojusi ginčo laikotarpiu) 70 straipsnio 5 dalies nuostata, pagal kurią laisvės atėmimo vietų gydymo įstaigose atskirai arba izoliuoti vieni nuo kitų laikomi vyrai ir moterys, suaugusieji ir nepilnamečiai, nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos, pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas tik su vyrais, dušu naudojosi taip pat tos pačios lyties asmenys. Atsakovo atstovas nurodė, kad siekiant užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, Lukiškių TI-K dušo patalpose yra įrengtos pertvaros. Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl privatumo persirengiant yra per daug abstraktaus pobūdžio ir nedetalizuoti, pareiškėjas nenurodė konkrečių neigiamų padarinių dėl persirengimo vienoje patalpoje su tos pačios lyties asmenimis. Todėl neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų šiuo aspektu nekonstatuotina.

Pareiškėjas taip pat skundžiasi dėl aplinkybės, jog buvo kerpamas ne tam skirtoje vietoje – pareiškėjas rašė prašymus įstaigos administracijai, jog būtų nuvestas apsikirpti, tačiau jis buvo kerpamas koridoriuje, pasodintas ant taburetės.

Teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neginčijo fakto, kad jam Lukiškių TI-K buvo suteikta kirpėjo paslauga, tačiau jis teigė, kad buvo kerpamas ne kirpykloje, t. y. specialiai tokiai paslaugai teikti įrengtoje patalpoje, o koridoriuje. Vadovaujantis Lietuvos higienos normos 134:2015 (teisės akto redakcija, galiojanti tiek iki 2015-10-31, tiek nuo 2015-11-01) 22 punkto papunkčiuose nustatyti atitinkami reikalavimai kirpyklai įrengti, siekiant tinkamai užtikrinti laikomų asmenų teisę naudotis kirpėjo teikiamomis paslaugomis būtent kirpykloje, o ne kitose, tam nepritaikytose patalpose. Atsiliepime į pareiškėjo skundą atsakovės atstovas nurodė, jog pareiškėjas buvo kerpamas tik kirpykloje, taip pat 2019-04-04 Vilniaus pataisos namų Turto valdymo skyriaus pranešime dėl pareiškėjo skundo nurodoma, kad suimtieji ir nuteistieji, norintys apsikirpti, vedami į Lukiškių TI-K kirpyklą (b. l. 32–34). Teismas nagrinėjamu atveju neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo nurodomais teiginiais, kad pareiškėjas buvo kerpamas tam pritaikytoje vietoje, nes pareiškėjas įtikinamų argumentų savo pozicijai pagrįsti nepateikė. Byloje nėra duomenų ir to nenurodė pats pareiškėjas, kad jis būtų kreipęsis dėl tokios paslaugos suteikimo ne tam pritaikytoje vietoje, pareiškėjas savo teiginių nekonkretizavo, nenurodė nei kada toks paslaugos suteikimas buvo organizuojamas, nei pareigūnų, kurie atsisakė organizuoti pareiškėjui kirpimo paslaugą tam pritaikytoje vietoje. Todėl tokie teiginiai dėl kirpimo paslaugos suteikimo ne tam pritaikytoje vietoje atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjo teigimu, kameroje byrėjo tinkas, jis byrėjo tiek ant pareiškėjo lovos, tiek į maistą, todėl tai sukėlė pareiškėjui nepatogumų.

LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013-04-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.).

Teismas pažymi, kad pareiškėjas nenurodė konkrečios kameros, kurioje būtų pastebėjęs tokius higienos normų reikalavimų pažeidimus. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl nurodytų aplinkybių kreipėsi su skundais ar prašymais į Lukiškių TI-K administraciją. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar Lukiškių TI-K, žinodamas apie higienos normų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti. Iš atsakovės atstovo pateiktų Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, kad buvo tikrinta kamera Nr. 279, kurioje pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas, tačiau nustatyta, kad Lukiškių TI-K kamerose pribyrėjusio tinko nėra (b. l. 43–45). Taigi pareiškėjui nedetalizavus savo teiginių, nenurodžius konkrečių kamerų, kurių sąlygos pareiškėjo netenkino, o atsakovės atstovui pateikus duomenis, jog Lukiškių TI-K kamerose tinko byrėjimo požymių nenustatyta, pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skundžiasi pasivaikščiojimo kiemelių įrengimu, teigia, kad juose krenta sutrupėjusios plytos, grindys nelygios, nėra įrengtų iškvietimo mygtukų, todėl tekdavo belsti į duris, kad galėtų prisikviesti prižiūrėtoją.

Teismas pažymi, kad Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (aktuali teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2016-01-28) įtvirtina tam tikrus jų įrengimo reikalavimus. Pagal minėtų taisyklių 21-22 punktus, pasivaikščiojimo kiemeliai įrengiami tardymo izoliatorių režiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės, pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros. Kameros uždengiamos metaliniu grotuotu rėmu. Pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal reikalavimus, kurie taikomi gyvenamųjų kamerų durims (nėra tik užsklendžiamų langelių). Vidinių grotuotų kamerų durų nėra. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, įrengiama prižiūrėtojo pakyla ir įrengiami 120 centimetrų pločio stogeliai, kad suimtieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti įrengta atmosferos kritulių vandens šalinimo sistema. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82, 21 punktu, pasivaikščiojimo kiemų sienos dengiamos lygia, patvaria ir drėgmei atsparia danga, grindys turi būti lygios ir neslidžios.

Iš nurodyto teisinio reglamentavimo matyti, kad teisės aktuose nėra įtvirtinta reikalavimo pasivaikščiojimo kiemeliuose įrengti pareigūnų iškvietimo sistemos, todėl tokie pareiškėjo nusiskundimai atmestini kaip nepagrįsti. Dėl pareiškėjo nurodomos pasivaikščiojimo kiemelių sienų ir grindų dangos, teismas pažymi, kad pareiškėjas nenurodė konkrečiai kuriuose pasivaikščiojimo kiemeliuose jis tokius požymius pastebėjo, pareiškėjas savo skunde nenurodė, jog būtų kreipęsis į įkalinimo įstaigos administraciją dėl pasivaikščiojimo kiemelių įrengimų, pareiškėjas nedetalizavo kokias neigiamas pasekmes dėl tokių jo nurodomų pasivaikščiojimo kiemelių požymių jis galėjo patirti ar patyrė. Atsakovas tuo tarpu pažymėjo teismui, kad pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti pagal teisės aktų reikalavimus ir periodiškai remontuojami. Todėl darytina išvadą, kad pareiškėjo teiginiai dėl pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo yra nekonkretūs, nedetalizuoti ir teismas laiko juos nepagrįstais.

Apibendrinant pareiškėjo nusiskundimus dėl kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, konstatuotina, kad pareiškėjo skundas pagrįstas tik dalyje, t. y. dėl privatumo, naudojantis sanitariniu mazgu, pažeidimo, kas reiškia, kad pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu galėjo būti pažeistas visą jo kalinimo laikotarpį, t. y. nuo 2018-07-18 iki 2018-12-04, iš viso 135 paras, tačiau apskaičiuojant neturtinės žalos dydį aktuali aplinkybė, kad dalį ši laiko, t. y. 7 paras, pareiškėjas kameroje buvo kalinamas vienas.

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtina, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį turi būti taikomi kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus. Akcentuotina, jog neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą ( LAT 2008-07-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

Nustačius kalinamo asmens privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimą, sprendžiama, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka šio asmens pažeistai teisei apginti ir patirtos neturtinės žalos atlyginimas tokiam asmeniui priteisiamas pinigais (žr., pvz., 2018-07-18 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1644-520/2018, 2018-05-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A-452-520/2018, 2018-05-09 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1730-858/2018).

Teismas pažymi, kad pareiškėjas buvo kalinamas Lukiškių TI-K naudojantis netinkamai įrengtais sanitariniais mazgais iš viso 135 paras, dalį šio laiko (7 paras) pareiškėjas kameroje buvo kalinamas vienas. Tokios aplinkybės galėjo sukelti pareiškėjui nepatogumų ir dvasinių išgyvenimų, jo orumo pažeminimą, tačiau pažeidimo intensyvumas tomis paromis, kai pareiškėjas kameroje buvo kalinamas vienas laikytinas nedideliu. Kitų kalinimo sąlygų pažeidimų nenustatyta. Atsižvelgiant į laikotarpį, kuriuo pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, į pažeidimo mastą, jo trukmę, formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-04-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2018-03-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-771-756/2018, 2018-03-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1348-602/2018, 2018-03-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-1062/2018, 2018-10-17 nutartis administracinėje byloje Nr. A-4552-575/2018), į aplinkybę, kad pareiškėjas dalį laiko kamerose buvo kalinamas vienas, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjui priteistinas 400 Eur neturtinės žalos dydis.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. P. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. P. 400 Eur (keturis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (iki 2019-04-01 reorganizacijos – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas).

Likusioje dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Mefodija Povilaitienė