Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Anita Sereikienė, veikdama Šiaulių apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės D. S. atskirąjį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2025 m. balandžio 8 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo P. S. ieškinį atsakovei D. S. dėl vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo, išlaikymo vaikams priteisimo, išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų. Absoliučių apskųstos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

14. Apeliacijos dalykas yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria tenkintas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų ne(priėmimo)

15. Apeliantė kartu su atskiruoju skundu pateikė Telšių apylinkės teismo 2025 m. balandžio 8 d. nutartį, patikslintą ieškinį, 2024 m. lapkričio 5 d. Tarnybos vaiko situacijos vertinimo sprendimus, Telšių apylinkės teismo raštą dėl 2025 m. vasario 24 d. pareiškimo, Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Telšių rajono policijos komisariato 2025 m. kovo 6 d. raštą dėl pareiškimų tyrimo, Telšių apylinkės teismo 2022 m. kovo 15 d., 2023 m. sausio 25 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. M1-129-1117/2023, Telšių apylinkės teismo 2025 m. kovo 5 d. nutartį byloje Nr. T-48-853/2025, 2023 m. vasario 9 d. atsakovės psichologinio įvertinimo išvadą, 2022 m. kovo 24 d., 2023 m. vasario 9 d. atsakovės medicinos dokumentų išrašus/siuntimus, 2022 m. balandžio 15 d. Telšių rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuro raštą, 2021 m. spalio 12 d., 2022 m. kovo 24 d. 2022 m. kovo 25 d. atsakovės ambulatorinio apsilankymo apyrašus, 2025 m. vasario 3 d. skundą civilinėje byloje Nr. e2-178-1146/2025, kibernetinių nusikaltimų ekrano nuotraukos, 2008 m. liepos 15 d. PVM sąskaitą faktūrą, 2008 m. liepos 15 d. pinigų priėmimo kvitą, lankstinuką dėl smurto artimoje aplinkoje.

16. CPK 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad visų pirma, apeliantė pateiktų įrodymų neprašo priimti, visų antra, Telšių apylinkės teismo 2025 m. balandžio 8 d. nutartis, patikslintas ieškinys bei 2024 m. lapkričio 5 d. Tarnybos vaiko situacijos vertinimo sprendimai civilinėje byloje jau yra, todėl šie įrodymai nėra nauji CPK 314 straipsnio prasme, jų pakartotinai priimti į bylą nėra jokio poreikio, visų trečia, kiti apeliantės pateikti įrodymai nėra tiesiogiai susiję su ginčo klausimu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir neturi esminės reikšmės tinkamai ir visapusiškai išnagrinėti atskirąjį skundą. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti apeliantės kartu su apeliaciniu skundu pateiktus įrodymus.

Dėl nutarties (ne)teisėtumo

17. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą.

18. Be CPK 145 straipsnio 1 dalyje nustatytų laikinųjų apsaugos priemonių, teismas gali taikyti ir kituose įstatymuose nustatytas priemones (CPK 145 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Laikinosios apsaugos priemonės gali būti nukreiptos ne tik į būsimu teismo sprendimu suformuluotų nurodymų įgyvendinimo užtikrinimą, bet ir į laikiną ginčo situacijos sureguliavimą.

19. CK 3.65 straipsnis – speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose, bei užtikrinanti laikiną ginčo situacijos sureguliavimą. CK 3.65 straipsnio 2 dalies pagrindu teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones: nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, priteisti iš vieno sutuoktinio laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams ar kitam sutuoktiniui, nustatyti laikiną bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarką. Šių priemonių tikslas – maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės. Šiuo atveju pakanka konstatuoti, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių bus pakenkta nepilnamečio vaiko teisėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71-687/2020). Taigi, kiekvienu atveju sprendžiant klausimą, susijusį su nepilnamečiais vaikais, yra privaloma vadovautis prioritetiniu nepilnamečių vaikų teisių ir interesų gynimo principu (Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 2 straipsnio 12 dalis).

20. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis) bei byloje esančių duomenų nustatyta, kad Telšių apylinkės teismo Telšių rūmai 2024 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1013-1037/2024 nutraukė ieškovo ir atsakovės santuoka bendru abiejų sutuoktinių sutikimu bei patvirtino 2024 m. birželio 28 d. sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kuria be kita ko, buvo patvirtinta, kad šalių nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta nustatoma su motina jos gyvenamojoje vietoje (1 punktas), o atsakovas įsipareigojo teikti nepilnametėms dukroms išlaikymą periodinėmis išmokomis kas mėnesį kiekvienai dukrai po 300,00 Eur (2 punktas). 2025 m. balandžio 2 d. ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei dėl vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo ir išlaikymo vaikams priteisimo. Kartu su ieškiniu buvo pareikštas ir prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi tenkino ieškovo prašymą, pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – nustatė nepilnamečių vaikų laikiną gyvenamąją vietą su ieškovu, priteisė iš atsakovės laikiną materialinį išlaikymą nepilnamečiams vaikams periodinėmis išmokomis kas mėnesį kiekvienam vaikui po 250,00 Eur nuo balandžio 2 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos bei nuo 2025 m. balandžio 2 d. iki teismo sprendimo šioje byloje priėmimo sustabdė Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2024 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo dalies, kuria iš ieškovo priteistas išlaikymas nepilnamečiams vaikams, vykdymą. Pirmosios instancijos teismas tokį procesinį sprendimą priėmė įvertinęs Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos aktus, sprendimus, nepilnamečių mergaičių rašytinius paaiškinimus. Apeliantė nesutikdama su 2025 m. balandžio 8 d. nutartimi pateikė atskirąjį skundą.

21. Apeliacinės instancijos teismas, iš byloje esančių duomenų nustatė, kad Valstybės vaiko teisių ir apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenys patvirtina, kad nepilnametės mergaitės pagal 2025 m. vasario 17 d. vaiko (-ų) perdavimo tėvams ar kitiems jo (jų) atstovams pagal įstatymą vaiko situacijos vertinimo aktus nuo 2025 m. vasario 27 d. buvo laikinai apgyvendintos pas ieškovą, kadangi išklausius nepilnamečių mergaičių nuomone, buvo nustatyta, kad vaikų gyvenamojoje aplinkoje nėra tinkamai užtikrintas patalpų šildymas, Tarnybos vyriausioji specialistė taip pat nustatė, kad esamos sąlygos neatitinka bazinių higienos ir komforto reikalavimų, todėl nėra suderintos su geriausiais vaiko interesais, o namų aplinka laikytina nesaugia, todėl dėl kylančio realaus ir tiesioginio pavojaus vaikų fiziniam ir psichiniam saugumui, sveikata ir gyvybei, vaikų prašymu, mergaitės laikinai apgyvendintos pas tėvą. Iš Valstybės vaiko teisių ir apsaugos ir įvaikinimo tarnybos 2025 m. kovo 6 d. vaiko situacijos vertinimo sprendimų, taip pat matyti, kad buvo nustatyti vaiko teisių pažeidimai, t. y. pažeistos vaikų teisės į tinkamas gyvenimo sąlygas, kadangi nepilnamečių vaikų mama nesudarė vaikams namuose tinkamų gyvenimo sąlygų. Be to, kartu su ieškiniu yra pateikti nepilnamečių mergaičių 2025 m. kovo 4 d. prašymai leisti gyventi su ieškovu, jo dabartinėje gyvenamojoje vietoje, nes yra geresnės gyvenimo sąlygos, kokybė ir aplinka, tokį norą nepilnametės mergaitės yra išreiškusios ir Valstybės vaiko teisių ir apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialistams.

22. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šiuo atveju, nurodytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad esant tokiai situacijai, kai nepilnamečių mergaičių motina namuose neužtikrino tinkamų gyvenimo sąlygų, dėl ko mergaitės buvo laikinai apgyvendintos pas ieškovą, nesant jokių duomenų, kad ieškovė jau yra sudariusi tinkamas gyvenamas sąlygas nepilnamečiams vaikams, bei esant nepilnamečių mergaičių, kurios yra (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, rašytiniams prašymams leisti joms gyventi su ieškovu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė laikiną nepilnamečių mergaičių gyvenamąją vietą su ieškovu, kadangi apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kitoks sprendimas pažeistų nepilnamečių vaikų interesus.

23. Apeliantės atskirajame skunde nurodyti argumentai, kad Vaikų teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos darbuotojai pažeidė vaikų savarankiškumo ugdymo kasdieninėje veikloje principus perduodami nepilnamečius vaikus psichologiškai smurtaujančiam tėvui yra nemotyvuoti ir nepagrįsti. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, laikinosios gyvenamosios vietos nustatymas su ieškovu atitiko vaikų interesus, buvo grindžiamas objektyviais kriterijai, įvertinus nepilnamečių mergaičių nuomonę, o Vaikų teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos darbuotojų sprendimas laikinai perduoti vaikus ieškovui bei pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas nustatyti laikiną nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su ieškovu, niekaip nereiškė nepilnamečių vaikų kasdienio gyvenimo ar savarankiškumo ribojimo.

24. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose, be kitų tikslų, siekiama užtikrinti, kad nebūtų pažeidžiami nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai bei turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo. Viena iš teismo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių šeimos bylose yra laikino išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimas (CPK 145 straipsnio 1 dalies 11 punktas, CK 3.65 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 4 punktas). Minėta laikinąja apsaugos priemone yra siekiama apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus, užtikrinti, kad vaikų teisė gauti išlaikymą būtų tinkamai ir realiai įgyvendinama iki teismo sprendimo priėmimo dienos. Tėvų teikiamas išlaikymas nepilnamečiams vaikams turi atitikti bent minimalius vaikų poreikius jų normaliam vystymuisi.

25. CK 3.192 straipsnyje įtvirtinta tėvų pareiga išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Pagal šio straipsnio 2 dalį išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Vaikų poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumo principas reiškia, kad vaiko išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo vaiko poreikių ir tėvų galimybių šiuos poreikius patenkinti. Šių kriterijų – vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties – pusiausvyrą padeda išlaikyti CK 3.3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos principas, kuriuo visais atvejais privalo vadovautis teismas, spręsdamas ne tik vaikų išlaikymo, bet ir kitus su vaiku susijusius klausimus.

26. Pažymėtina ir tai, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas neturi galimybės pilnai ir visapusiškai išsiaiškinti visų bylos aplinkybių, nustatyti reikalingo ir būtino išlaikymo vaikui dydžio bei realių tėvų galimybių teikti vienokio ar kitokio dydžio išlaikymą. Šias faktines aplinkybes teismas turi galimybę įvertinti ir dėl jų pasisakyti teismo sprendime tik po to, kai byla yra išnagrinėjama iš esmės. Tik išsamaus teisminio nagrinėjimo metu gali ir turi būti atsakyta į klausimą, kokios yra realios vaiko tėvų pajamos, tikroji turtinė padėtis, kokie realūs būtinieji vaiko poreikiai, ar bent dalį tokių poreikių vaiko tėvai tenkina savanoriškai ir pan.

27. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas tenkino ieškovo prašymą ir priteisė iš atsakovės laikiną materialinį išlaikymą nepilnamečiams vaikams periodinėmis išmokomis kas mėnesį kiekvienam vaikui po 250,00 Eur, motyvuodamas tuo, kad nebuvo nustatyta duomenų, jog nepilnametėms mergaitėms gyvenant su ieškovu atsakovė teiktų joms išlaikymą, be to pirmosios instancijos teismas vertino, kad tokio dydžio išlaikymas yra protingo dydžio ir pakankamas tam, kad bylos nagrinėjimo metu būtų apsaugoti nepilnamečių vaikų turtiniai interesai. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija bei pažymi, kad apeliantė atskirajame skunde nepateikė jokių motyvų, kad priteistas laikinas išlaikymas nepilnametėms mergaitėms būtų per didelis ar nemotyvuotas, taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad ji yra prisidėjusi prie nepilnamečių mergaičių išlaikymo joms laikinai gyvenant nuo 2025 m. vasario 17 d. pas ieškovą. Apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš atsakovės po 250,00 Eur laikiną išlaikymą kiekvienam nepilnamečiam vaikui, užtikrino nepilnamečių vaikų teisę gauti nepertraukiamą ir stabilų materialinį išlaikymą, būtiną jų kasdieniams poreikiams, ugdymui bei socialiniai raidai.

28. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgęs į tai, kad vaikų laikina gyvenamoji vieta nustatyta su ieškovu bei tai, kad iš atsakovės nepilnamečiams vaikams priteistas laikinas išlaikymas, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sustabdė Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2024 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo vykdymą dalyje dėl nepilnamečių vaikų išlaikymo teikimo iki bus išnagrinėta ši byla.

29. Apeliantė atskirąjį skundą grindžia ir tuo, kad teisėja buvo šališka, kadangi yra nagrinėjusi baudžiamąją bylą, kuri buvo susijusi su apeliante, be to, teisėjos nešališkumas pasireiškė taip pat ir tuo, kad apeliantė nebuvo bylose pakviesta į teismo posėdį.

30. Visų pirma, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog vien ta aplinkybė, kad anksčiau ta pati teisėja nagrinėjo kitas bylas, šiuo atveju baudžiamąją bylą Nr. M1-129-117/2022, kurioje dalyvavo kaip šalis apeliantė ir galimai buvo jai priimtas nepalankus procesinis sprendimas, nėra pakankamas pagrindas teigti, kad teisėja yra šališka, tuo labiau, kad apeliantė jokių pagrįstų ir motyvuotų įrodymų dėl teisėjos šališkumo šiuo aspektu ir nepateikė. Visų antra, kiek tai yra susiję su šios civilinės bylos nagrinėjimu, CPK 147 straipsnio 1 dalyje nenustatyta pareiga teismui, kuris sprendžia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, apie tai informuoti kitus proceso dalyvius. Kiekvienu atveju teismas įvertina, ar pakanka pateiktų duomenų išnagrinėti prašymui taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ar būtina informuoti apie pateiktą prašymą atsakovą. Nurodytas teisinis reglamentavimas reiškia, kad teismas paprastai nagrinėja tokio pobūdžio prašymus, nedelsdamas ir apie juos nepranešęs kitai šaliai ir tik kai teismas mano, jog tai yra būtina, apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą praneša atsakovui. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas, sprendžia, jog apeliantės nurodomos aplinkybės nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo, priėmusio skundžiamą nutartį, nešališkumu, kadangi kaip jau minėta, pranešti atsakovei apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą yra tokį prašymą sprendžiančio teismo diskrecijos teisė. Be to, pabrėžtina, kad teisę išreikšti savo poziciją laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo klausimu atsakovė įgyvendino pateikdama atskirąjį skundą.

31. Apeliantė atskirajame skunde taip pat prašo panaikinti ieškovo pateiktą ieškinį, kaip neatitinkantį tikrovės, motyvuodama tuo, kad ieškinyje yra pateikti melagingi, teismą klaidinantys duomenys.

32. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, todėl spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ir ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgiant į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei Vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio ir CK 3.3 straipsnio nuostatuose įtvirtintą prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą. Taigi, šiuo atveju, visi atskirajame skunde nurodyti argumentai dėl ieškinio pagrįstumo išsamiai įvertinti bus išnagrinėjus bylą iš esmės, byloje sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą nėra ir negali būti atliekamas pareikšto reikalavimo pagrįstumo vertinimas. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas dėl kitų apeliantės atskirajame skunde nurodytų argumentų susijusių su ieškovo pareikšto reikalavimo (ne)pagrįstumu, nepasisako.

33. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ją apeliantės atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2025 m. balandžio 8 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme ir žyminio mokesčio

34. Ieškovas kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą yra pateikęs prašymą priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinės instancijos teismas bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimo nesprendžia, nes šalių ginčas nėra nagrinėjamas iš esmės. Pirmosios instancijos teismui priėmus procesinį sprendimą dėl bylos baigties, bus paskirstytos ir bylinėjimosi išlaidos (CPK 93, 98 straipsniai).

35. Apeliantė už atskirojo skundo padavimą sumokėjo 74,00 Eur žyminį mokestį. CPK 80 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad už atskiruosius skundus žyminis mokestis nemokamas, išskyrus atskiruosius skundus dėl nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių ir atskiruosius skundus bankroto ar restruktūrizavimo bylose. Pagal CPK 80 straipsnio 5 dalį, už prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo mokamas penkiasdešimt eurų žyminis mokestis, išskyrus prašymus dėl Civiliniame kodekse numatytų šeimos bylose taikomų laikinųjų apsaugos priemonių. Sistemiškai aiškinant CPK 80 straipsnio 2 dalį ir 5 dalį, žyminis mokestis už atskirąjį skundą dėl šeimos bylose taikomų laikinųjų apsaugos priemonių neturėjo būti mokamas, todėl apeliantei grąžintinas jos sumokėta 74,00 Eur žyminis mokestis. Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos remdamasi teismo nutartimi (CPK 87 straipsnio 3 dalis)

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsnis,

nutaria:

Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2025 m. balandžio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

Grąžinti atsakovei D. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 74,00 Eur (septyniasdešimt keturių eurų 00 ct) už atskirąjį skundą sumokėtą žyminį mokestį (mokėjimo užduoties kodas ZO27906), išaiškinant, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos remdamasi teismo nutartimi.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.