Kauno apygardos teismo nutartis

2. Ieškovas nuo 2002 m. balandžio 5 d. yra atsakovės (buvęs pavadinimas – AB „Hansabank“) klientas, kuris savo santaupas laikė banke. Atsakovei pasiūlius, ieškovas nusprendė savo santaupas investuoti į atsakovės platinamus investicinius fondus. Ieškovo vardu 2007 m. gegužės 30 d. buvo nupirkta Hansa centrinės Azijos fondų vienetų už 22 848 Eur. Tą pačią dieną buvo sudarytas Hansa Rytų Europos nekilnojamojo turto akcijų fondo vienetų pirkimas už 39 985 Eur bei Templeton Brics Fund fondo vienetų pirkimas už 22 848 Eur. Iš viso ieškovas iš atsakovės įsigijo jos platintų investicinių fondų vienetų už 85 681 Eur sumą. Siekdamas sumažinti investavimo riziką, ieškovas investicijas diversifikavo į tris skirtingus investicinius fondus. Atsakovė 2008 m. birželio 6 d. vienašališkai, be ieškovo prašymo, inicijavo Hansa Rytų Europos Nekilnojamojo turto fondo vienetų keitimą į Hansa Rusijos akcijų fondą. Atsakovė ieškovui nurodė, kad tokį sprendimą yra priėmusi jos vadovybė, todėl ieškovas turi tik pasirašyti standartinį banko parengtą ir asmeninės vadybininkės užpildytą fondo vienetų keitimo prašymą. 2010 m. rugsėjo 3 d. atsakovė pasiūlė ieškovui išpirkti Templeton Brics Fund akcijų fondo vienetus, tačiau nenurodė dėl kokių priežasčių. Ieškovas po šio fondo vienetų išpirkimo atgavo pradinę sumą, investuotą į šio fondo vienetus, t. y. 22 848 Eur, nepaisant to, kad šio fondo vienetų vertė buvo nukritusi. 2014 m. balandžio 15 d. ieškovas buvo informuotas, kad atsakovė prijungs Swedbank Centrinės Azijos akcijų fondą, kurio vienetų buvo įsigijęs ieškovas, prie Swedbank Rusijos akcijų fondo, ieškovui šiam keitimui įvykdyti nereikėjo teikti nei prašymo, nei sutikimo. Ieškovas pažymėjo, kad 2007 m. gegužės 30 d. jam įsigijus trijų atsakovės platintų fondų vienetų, tarp jų jokio Rusijos akcijų fondo nebuvo. Tačiau išimtinai dėl atsakovės vienašališkai priimtų sprendimų, visos ieškovo investicijos buvo sukoncentruotos į Swedbank Rusijos akcijų fondą. Ieškovas nebuvo išreiškęs pageidavimo investuoti į šio fondo vienetus, tačiau tuo metu visiškai pasitikėjo atsakove. Ieškovo pasitikėjimą atsakove sustiprino tas faktas, jog atsakovė išpirko ieškovo turėtus Templeton Brics Fund akcijų fondo vienetus už jų pradinę kainą, nepaisant to fakto, kad išpirkimo metu šių fondo vienetų vertė buvo iš dalies nuvertėjusi. Ieškovas buvo įsitikinęs, kad atsakovė prisiima atsakomybę už jo investuotus pinigus į jos platintus fondų vienetus. Atsakovė užtikrino, kad net nepavykus uždirbti, ieškovas atgaus bent pradinę investuotą sumą, tačiau 2022 m. vasario 25 d. ieškovui buvo pranešta, kad prekyba Swedbank Rusijos akcijų fondo vienetais yra stabdoma. Į šį fondą buvo investuota 62 833 Eur ieškovo lėšų, kurių jis atgauti nebegali. Ieškovas pažymėjo, kad paskutinis jo investicijų nukreipimas į šį fondą įvyko 2014 m. balandžio 15 d., kuomet Rusija jau buvo įvykdžiusi Krymo okupaciją ir aneksiją bei jau buvo pradėjusi karinę agresiją Ukrainos Donbaso ir Luhansko teritorijose, dėl ko Rusijai jau buvo pradėtos taikyti sankcijos. Nepaisant to, atsakovė būtent tuo metu nusprendė ieškovo investicijas nukreipti į Rusiją. Ieškovo įsitikinimu, nuostoliai, susiję su jo pinigų nukreipimu į atsakovės platintą Rusijos akcijų investicinį fondą yra atsiradę išimtinai dėl atsakovės kaltės, kadangi vadovaujantis Lietuvos Respublikos Finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – FPRĮ) 3 straipsnio 22 dalimi, ieškovas yra neprofesionalusis investuotojas, kuriam yra taikomas aukščiausias investuotojų teisinės apsaugos lygis. Be to, atsakovė šiuo atveju veikė esant neatskleistam/ tinkamai neatskleistam interesų konfliktui, pažeidė, Vertybinių popierių komisijos 2007 m. gegužės 17 d. nutarimo Nr. 1K-17 „Dėl finansų maklerio įmonių veiklos organizavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – nutarimas) 69 punktą, nes teikė ieškovui investavimo rekomendacijas investuoti išimtinai į jos pačios, o ne į kitus rinkoje platintus investicinius fondus. Ieškovas sumokėjo platinimo ir investicijų valdymo mokesčius ir kt., iš kurių atsakovė ir jos įmonių grupės turėjo tiesioginės turtinės naudos. Atsakovė buvo tiesiogiai suinteresuota teikti ieškovui investavimo rekomendacijas būtent dėl investicijų į konkrečiai jos platinamus ir jos grupės įmonių valdomus investicinius fondus. Veikdama interesų konflikto situacijoje, atsakovė prijungė fondus, į kuriuos buvo investavęs ieškovas, prie ginčo Rusijos akcijų fondo ir tokiu būdu taip pat gavo tiesioginę turtinę naudą – optimizavo savo išlaidas valdant nedidelius investicinius fondus, juos sujungiant į vieną didelį, be to, ginčo fondų jungimą prie Rusijos akcijų fondo atsakovė atliko net po okupacijos, karinės agresijos ir Rusijai taikytų sankcijų, dėl ko ieškovas visiškai prarado savo investicijas. Atsakovė tinkamai neatskleidė su investavimu susijusios rizikos, kaip tai numatyta FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje. Minėtoje nuostatoje yra pateikiama viena iš esminių finansų rinkų tarpininkų, tame tarpe ir atsakovės pareiga neprofesionaliesiems investuotojams, kuri detalizuota FPRĮ 22 straipsnio 4 dalies 2 punkte. Atsakovės ir kitų finansų rinkų tarpininkų pareiga atskleisti investuotojams rizikas, susijusias su investavimu į finansines priemones, detalizuojama ir tuometinės Vertybinių popierių komisijos 2007 m. gegužės 31 d. nutarimu Nr. 1K-22 patvirtintų Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių (toliau – taisyklės) 33 punkte. Vadovaujantis taisyklių 34 punktu, ieškovas nebuvo tinkamai įspėtas apie riziką netekti visų savo į atsakovės investicinius fondus investuotų lėšų. Atsakovei atliekant investicinių fondų, į kuriuos buvo investavęs ieškovas, prijungimą prie ginčo Rusijos fondo, atsirado papildomų geopolitinių rizikų, kurios ginčo fondų prijungimo metu akivaizdžiai buvo žinomos, tačiau atsakovė apie šiuos papildomus rizikos veiksnius ieškovo papildomai neinformavo ir veikė neteisėtai. Iki ginčo investicinių fondų vienetų įsigijimo, ieškovui taip pat nebuvo pateikti prospektai ar kita investiciniams sprendimams priimti būtina informacija, kaip taip numato Europos Komisijos 2006 m. rugpjūčio 10 d. direktyvos Nr. 2006/73/EB 29 straipsnis. Atsakovė informaciją ieškovui pateikė tik sutarčių pasirašymo metu, todėl šiurkščiai pažeidė nurodytą pareigą. Analogiškos pozicijos yra laikomasi ir Lietuvos Vyriausiojo Administracinio Teismo nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-1746/2012. Atsakovė pažeidė ir FPRĮ 22 straipsnio 6 dalį, kadangi rekomendavo tas finansines priemones, kurios ieškovui, atsižvelgiant į jo žinias, patirtį bei gebėjimą prisiimti riziką, buvo akivaizdžiai netinkamos, tačiau naudingos pačiai atsakovei. Tuo metu, kai atsakovė suteikė ieškovui investavimo rekomendacijas, ieškovas jau buvo sulaukęs senatvės pensinio amžiaus. Atsakovė nesiaiškino, ar senatvės pensinio amžiaus sulaukęs ieškovas gali investuoti į ypač rizikingas finansines priemones, kurios turi maksimalų rizikos laipsnį. Ar ieškovas gali prisiimti papildomą investicijų riziką, kuri susijusi su investavimu į didžiulių geopolitinių iššūkių turinčios Rusijos akcijas. Jungdama ieškovo turėtų investicinių fondų vienetus, veikė priešingai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai suformuotai 2014 m. vasario 14 d. precedentinėje nutartyje N. 3K-3-10/2014, kuria Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vadovaujasi ir kitose savo bylose (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-489/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 28 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-226/2014, kt.). Ieškovas prašė atlyginti tiesioginius nuostolius, t. y. 52 845,51 Eur, pažymėjo, kad vykstant civilinės bylos nagrinėjimui, atsakovė jam grąžino 8 884,35 Eur investuotų lėšų, dar 1 103,14 Eur likutis rodomas ieškovo investicinėje sąskaitoje, kurie, tikėtina, kad taip pat bus grąžinti ieškovui. Atsakovės neteisėti veiksmai yra susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su ieškovo patirta žala, nes jei nebūtų atsakovės neteisėtų veiksmų, o ieškovo visos investicijos vienašališku atsakovės sprendimu nebūtų buvusios nukreiptos išimtinai į Rusiją, ieškovas nebūtų šių lėšų praradęs, kurios ieškovui, sergančiam onkologine liga, yra labai reikalingos gydymuisi užsienyje. Ieškovas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.256 straipsnio 4 dalimi, pagal kurią atsakovė, būdama verslininke, atsako be kaltės. Be to, atsakovei, kaip bankui, yra keliami didžiausi profesinio atidumo bei rūpestingumo standartai, kurių atsakovė nesilaikė.