Šiaulių apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi suinteresuotų asmenų A. D. ir L. D. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2VP-8038-1003/2016 pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“ prašymą suinteresuotiems asmenims antstoliui T. U., A. D., L. D. dėl skolininko turto dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Gelvora“ kreipėsi į teismą prašydama nustatyti, kad skolininkui A. D. priklauso ½ dalis sutuoktinės L. D. gaunamų pajamų iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) užsienio išmokų tarnybos. Nurodė, kad antstolio T. U. kontoroje užvesta vykdomoji byla Nr. (duomenys neskelbtini) pagal Šiaulių apylinkės teismas 2015 m. balandžio 28 d. išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-2072-949/2015 dėl 1 448,04 Eur skolos, 5 procentų metinių palūkanų ir 43 Eur žyminio mokesčio išieškojimo iš skolininko A. D. kreditorei akcinei bendrovei (toliau – AB) „Citadele“ bankui. Šiaulių apylinkės teismas 2016 m. balandžio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2VP-5019-949/2016 pradinį išieškotoją AB „Citadele“ banką pakeitė naująja išieškota UAB „Gelvora“. Antstolis informavo pareiškėją, jog skolininko sutuoktinė L. D. gauna pastovias išmokas iš VSDFV užsienio išmokų tarnybos, todėl jas areštavo bei pasiūlė kreiptis į teismą dėl skolininko turto dalies, esančios bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje, nustatymo. Suinteresuoti asmenys A. D. ir L. D. pateikė atsiliepimą, kuriuo nesutinka, jog būtų nustatyta skolininko turto dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje. Nurodė, kad prievolė, dėl kurios vyksta išieškojimas, yra atsiradusi sprendimo priimto už akių pagrindu, apie kurį pats skolininkas nežinojo. Nors sandoris buvo sudarytas su A. D. kaip fiziniu asmeniu, tačiau kreditorius savo reikalavimus turėjo pareikšti bankrutuojančiai A. D. firmai „Alda“, todėl Šiaulių apygardos teismui 2014 m. kovo 7 d. priėmus sprendimą dėl bankrutavusios A. D. firmos „Alda“ pabaigos pasibaigė ir A. D. prievolė baigėsi.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 16 d. nutartimi pareiškėjos prašymą tenkino ir nustatė, kad skolininkui A. D. bendrojoje jungtinėje su jo sutuoktine L. D. nuosavybėje priklauso ½ dalis sutuoktinės L. D. gaunamų pajamų iš VSDFV užsienio išmokų tarnybos (b. l. 70-72). Teismas nustatė, kad Šiaulių apylinkės teismas 2016 m. kovo 27 d. priėmė sprendimą už akių, kuris nebuvo peržiūrėtas ar panaikintas, todėl įsiteisėjusio sprendimo už akių pagrindu išduotas vykdomasis raštas privalo būti vykdomas. Atsakovas turėjo teisę prašyti peržiūrėti sprendimą už akių, tačiau to nepadarė, todėl jo argumentai dėl neteisėto skolos išieškojimo atmestini. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog skolininko prievolė UAB „Gelvora“ yra jo asmeninė, todėl skola išieškotojai turi būti išieškoma iš asmeninės nuosavybės teise skolininkui priklausančio turto, o jo nepakakus, ir iš jam tenkančios bendrosios jungtinės nuosavybės teise turimo turto dalies. Byloje nėra duomenų, kad skolininkas A. D. turi asmeninio turto, iš kurio galėtų būti vykdomas skolos išieškojimas. Teismas nustatė, kad sprendimas už akių priimtas suinteresuotiems asmenims būnant santuokoje, santuoka iki šiol nėra nutraukta ir bendras sutuoktinių turtas, taip pat įsiskolinimai kreditoriams, iki šiol nėra padalinti, todėl galimas išieškojimas iš skolininko dalies bendrojoje nuosavybėje. Bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje bendraturčių (sutuoktinių) nuosavybės teisės dalys nėra nustatytos, todėl vykdymo procese nustačius, jog skolininko sutuoktinė L. D. gauna pastovia išmokas iš VSDFV užsienio išmokų tarnybos, antstolis 2016 m. liepos 11 d. patvarkymu Nr. S016212 vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) areštavo šias lėšas ir pasiūlė pareiškėjai (išieškotojai) kreiptis į teismą dėl skolininko turto dalies nustatymo bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje. Pareiškėja, nepraleidusi antstolio nustatyto termino, kreipėsi į teismą prašydama nustatyti, jog skolininkui A. D. bendrojoje jungtinėje su jo sutuoktine L. D. nuosavybėje priklauso ½ dalis sutuoktinės pajamų. Teismas pabrėžė, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, be to, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.117 straipsnio 1 dalį preziumuojama, jog sutuoktinių dalys bendrame turte yra lygios, todėl pareiškėjos prašymas yra pagrįstas ir tenkintinas. Teismas išaiškino, kad ši teismo nutartis neužkerta kelio pačiam skolininkui geranoriškai sumokėti skolą į antstolio depozitinę sąskaitą.

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu suinteresuoti asmenys A. D. ir L. D. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 16 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – netenkinti pareiškėjos UAB „Gelvora“ prašymo dėl skolininko turto dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais.Teismas visiškai nevertino, kad tuo atveju, kai dėl bankroto likviduojama individuali įmonė, kuri yra neribotos civilinės atsakomybės asmuo, ir nėra šio juridinio asmens dalyvio turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas tenkinant įmonės kreditorių reikalavimus, laikytina, kad įmonės savininko (dalyvio) prievolės prieš įmonės kreditorius pasibaigia. Nagrinėjamoje atveju A. D. individualios įmonės bankroto proceso metu buvo parduotas visas bankrutuojančios įmonės savininko (A. D. ir visas jo šeimos turtas) turtas, todėl individualios įmonės savininko prievolės įvykdymas savo bankrutavusios individualios įmonės kreditoriams ribojamas savininko bankroto proceso metu turimu turtu, taigi A. D. prievolė pasibaigė. Pažymi, kad Šiaulių apygardos teismas 2014 m. kovo 7 d. priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. B2-12-372/2014 dėl A. D. individualios įmonės „Alda“ pabaigos, patvirtino kreditorių reikalavimų sąrašą, kuriame Nr. 33 patvirtintas AB „Citadele“ kreditorinis reikalavimas, todėl pakartotinis UAB „Gelvora“ reikalavimas priteisti tą pačią sumą yra neteisėtas. Teismas neįvertino, kad A. D. nieko nežinojo apie civilinę bylą Nr. 2-2072-949/2015, kurioje išduotas vykdomasis raštas perduotas vykdyti antstoliui T. U., nes joje sprendimas priimtas už akių, procesiniai dokumentai A. D. įteikti viešo paskelbimo būdu, nors Gyventojų registro duomenimis A. D. gyvenamąją vietą nurodė Didžiojoje Britanijoje, tačiau teismas kitoje valstybėje įteikti procesinius dokumentus net nebandė. Tik pradėjus vykdymo procesą A. D. sužinojo apie nepagrįstai dar kartą priteistą tą pačią skolą, todėl pareiškėjos prašymas tenkintas nepagrįstai.Atsiliepimu į atskirąjį skundą pareiškėja UAB „Gelvora“ prašo palikti nepakeistą Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 16 d. nutartį. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:Atskirasis skundas nepagrįstas, nes skolininkas netinkamai identifikuoja asmenį, kuriam yra taikomas priverstinis skolos išieškojimas. Nagrinėjamu atveju kreditorės AB „Citadele“ banko reikalavimas yra kildinamas iš sandorio sudaryto ne su individualia įmone, o su jos savininku A. D. kaip privačiu fiziniu asmeniu. Kadangi prievolė atsirado iki įmonės bankroto bylos individualiai įmonei „Aida“ iškėlimo, todėl kreditorė pareiškė reikalavimą įmonės bankroto procese, nes pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką iškėlus bankroto bylą individualiai įmonei, nepriklausomai nuo to, su kuo įmone ar jos savininku kaip privačiu fiziniu asmeniu, buvo sudarytas sandoris, kreditorius turi pareikšti reikalavimą. Skolininkas savo sutartinių įsipareigojimų nevykdė kreditorei AB „Citadele“ bankas pareiškus reikalavimą bankroto procese, todėl kreditorė kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo iš A. D. kaip fizinio asmens. Šiaulių apylinkės teismas 2015 m. kovo 27 d. priėmė sprendimą už akių, kuriuo tenkino AB „Citadele“ bankas ieškinį ir priteisė skolą. Šis sprendimas įsiteisėjo ir yra priverstine tvarka vykdomas pas antstolį T. U..

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis). Nagrinėjamu atveju apeliantai kvestionuoja teismo sprendimo priteisti skolą teisėtumą, nurodydami, kad skola negalėjo būti priteista, nes klausimas dėl A. D. skolos kreditorei AB „Citadele“ bankui (jos teisių perėmėjai UAB „Gelvora“) buvo išspręstas individualios įmonės bankroto byloje. Atsitinkamai tokio sprendimo vykdymas bei išieškojimo nukreipimas į sutuoktinės pajamas yra negalimas galimas.

Faktinės aplinkybės.

Šiaulių apygardos teismo 2008 m. gruodžio 11 d. nutartimi iškelta bankroto byla A. D. firmai „Alda“, kurioje 2014 m. kovo 7 d. priimtas sprendimas dėl A. D. firmos „Alda“ pabaigos (civilinė byla Nr. B2-12-372/2014). Ta pačia nutartimi patvirtintas nepatenkintų bankrutavusios A. D. firmos „Alda“ kreditorių sąrašas, įskaitant AB „Citadele“ banko reikalavimą 4 999,79 Lt sumai (eilės Nr. 33). Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis sprendimas 2014 m. balandžio 8 d.AB „Citadele“ bankas 2015 m. vasario 2 d. kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo ir nurodė, kad A. D. su AB Parex banku (nuo 2010 m. rugpjūčio 26 d. AB „Citadele“ bankas) 2005 m. rugpjūčio 16 d. sudarė kreditinės mokėjimo kortelės išdavimo ir aptarnavimo sutartį Nr. VCL/0834, pagal kurią A. D. buvo suteikta 5 000 Lt kredito limitas, nors kredito gavėjas įsipareigojo nustatyta tvarka grąžinti kreditą, mokėti palūkanas bei vykdyti kitas sutartyje numatytas prievoles, tačiau šios prievolės neįvykdė. Šiaulių apylinkės teismas išnagrinėjęs bylą 2015 m. kovo 27 d. priėmė sprendimą už akių civilinėje byloje Nr. 2-2072-949/2015, kuriuo ieškinį tenkino visiškai, priteisė iš atsakovo A. D. 1 448,04 Eur skolos, 5 procentų metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015 m. vasario 13 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo ir 43 Eur žyminio mokesčio ieškovei AB „Citadele“ bankas. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis sprendimas už akių įsiteisėjo 2015 m. balandžio 27 d., todėl ieškovės prašymu 2015 m. balandžio 28 d. išduotas vykdomasis raštas. Šio vykdomojo rašto pagrindu antstolio T. U. kontoroje užvesta vykdomoji byla Nr. (duomenys neskelbtini).2015 m. gruodžio 18 d. AB „Citadele“ bankas perleido reikalavimo teisę naujajam kreditoriui UAB „Gelvora“ į A. D. skolą pagal sutartį Nr. VCL/0834 (šios skolos priteisinimo klausimas išnagrinėtas civilinėje byloje Nr. 2-2072-949/2015), todėl Šiaulių apylinkės teismas 2016 m. balandžio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eVP-5019-949/2016 pakeitė vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pradinį išieškotoją AB „Citadele“ bankas naująja išieškotoja UAB „Gelvora“. Vykdymo procese antstolis nustatė, kad A. D. ir L. D. susituokė (duomenys neskelbtini), santuoka nėra nutraukta, sutuoktiniai nėra sudarę vedybų sutarties, kad skolininkas A. D. nedirba, pajamų negauna, tačiau jo sutuoktinė L. D. gauna nuolatinę 203,43 Eur išmoką iš VSDFV užsienio išmokų tarnybos. Antstolis 2016 m. liepos 11 d. patvarkymu Nr. S016212 areštavo skolininko sutuoktinės gaunamos pajamos bei pasiūlė išieškotojai iki 2016 m. rugpjūčio 11 d. kreiptis į teismą dėl skolininko turto dalies nustatymo bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje.2016 m. liepos 25 d. Šiaulių apylinkės teisme gautas pareiškėjos UAB „Gelvora“ prašymas dėl skolininko A. D. turto dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymo sutuoktinės L. D. gaunamose pajamose iš VSDFV užsienio išmokų tarnybos. Teismas išnagrinėjo prašymą ir 2016 m. rugsėjo 16 d. priėmė nutartį, kuria prašymą tenkino.

Dėl individualios įmonės savininko prievolių vykdymo kreditoriui likvidavus neribotos civilinės atsakomybės juridinį asmenį.

Pažymėtina, kad individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo. CK 2.50 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad už neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens, kokia yra individuali įmonė, prievoles, jeigu joms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, atsako juridinio asmens dalyvis. Juridinio asmens dalyviu individualios įmonės atveju laikomas jos savininkas (CK 2.45 straipsnis). Aptartas individualios įmonės ir jos savininko turimo turto tarpusavio santykis (CK 2.50 straipsnio 4 dalis) lemia individualios įmonės, kaip neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens, bankroto proceso ypatumus. Iškėlus bankroto bylą individualiai įmonei, visi kreditoriai savo finansinius reikalavimus turi pareikšti Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka nepriklausomai nuo to, su kuo – įmone ar jos savininku, kaip privačiu fiziniu asmeniu – buvo sudarytas sandoris, iš kurio kyla kreditoriaus reikalavimas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2009). Bankrutuojančios individualios įmonės savininko atsakomybė už įmonės prievoles nėra absoliuti ir neribota, pavyzdžiui, kai likviduojama dėl bankroto individuali įmonė ir nėra šio juridinio asmens dalyvio (savininko) turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas tenkinant šios įmonės kreditorių reikalavimus, laikytina, kad šios įmonės dalyvio (savininko) prievolės prieš įmonės kreditorius pasibaigia (CK 6.128 straipsnio 3 dalis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2010). Tačiau teismų praktikoje pripažįstama, kad individualios įmonės pabaiga yra pagrindas pasibaigti įmonės prievolėms jos kreditoriams, tačiau tai nesudaro pagrindo pasibaigti įmonės savininkų asmeninėms prievolėms jų kreditoriams (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-159/2010). Nagrinėjamu atveju nekyla ginčo dėl to, kad A. D. prievolė pagal 2005 m. rugpjūčio 16 d. sutartį Nr. VCL/0834 yra asmeninė suinteresuoto asmens A. D. prievolė. Atsižvelgiant į tai, kad prievolė grąžinti pasiskolintus pinigus pagal sutartį Nr. VCL/0834 yra asmeninė suinteresuoto asmens A. D. prievolė, o ne A. D. firmos „Alda“ prievolė kreditorei AB „Citadele“ bankui (jos teisių ir pareigų perėmėjai UAB „Gelvora“), todėl ši prievolė nesibaigė likvidavus suinteresuotam asmeniui priklausančią individualią įmonę.Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įstatymai nenumato, kad dėl įmonės bankroto kartu bankrutuoja ir fizinis asmuo – įmonės savininkas, t. y. jo atžvilgiu negali būti taikomi analogiški ribojimai ir teisiniai padariniai, kurie taikomi bankrutuojančioms įmonėms. Tai, kad tenkinant bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimus priverstine tvarka buvo realizuotas ir visas juridinio asmens dalyvio (savininko) nuosavybės teise valdomas turtas, nesudaro pagrindo tokio dalyvio kreditorių reikalavimų nurašymui. Priešingas aiškinimas neatitiktų Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo bei Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo paskirties, o taip pat būtų nesąžiningas tokios įmonės dalyvio kreditorių, pagal jo asmenines prievoles, atžvilgiu, nes po individualios įmonės pabaigos jiems būtų užkirstas kelias vykdyti priverstinės skolos išieškojimo procedūras, siekiant savo finansinių reikalavimų patenkinimo (pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-858-407/2015). Taigi likus nepadengtam AB „Citadele“ banko reikalavimui, likvidavus neribotos civilinės atsakomybės juridinį asmenį, kreditoriui turi išlikti galimybė nukreipti reikalavimą į individualios įmonės savininką, kadangi kreditoriaus reikalavimų teisiniu pagrindu esantys prievoliniai teisiniai santykiai susiklostė tarp kreditoriaus ir buvusio individualios įmonės savininko A. D., kaip atskiro subjekto.

Dėl teismo sprendimo privalomumo.

Pažymėtina, jog pagal CPK 18 straipsnį įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tai reiškia, kad tai, kas nuspręsta teismo, yra privaloma visiems teisės subjektams ir turi būti vykdoma, įsiteisėjusio teismo sprendimo teisingumas negali būti kvestionuojamas kitaip negu instancine tvarka. Tai yra viena iš esminių teisinio stabilumo prielaidų.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pabrėžiama, kad įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata (lot. išspręstos bylos) galia reiškia, kad šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Sprendimas, turintis res judicata galią, sukuria materialiuosius ir procesinius teisinius padarinius; procesinis teismo sprendimo res judicata padarinys reiškia, kad sprendimo nebegalima skųsti įprasta, t. y. apeliacine, tvarka (CPK 301 straipsnio 1 dalis); materialieji tokio sprendimo padariniai dvejopi: pirma, šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus ieškinio (negatyvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 279 straipsnio 4 dalyje), antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje civilinėje byloje (pozityvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 182 straipsnio 2 punkte) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-173/2010; 2015 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-657-248/2015). Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata reikšmė galioja taip pat ir bylą nagrinėjančiam teismui. CPK 279 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas draudimas byloje dalyvavusiems asmenims pakartotinai pareikšti teisme tuos pačius ieškinio reikalavimus tuo pačiu pagrindu arba kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius taip pat reiškia ir draudimą teismui pakartotinai nagrinėti išspręstą bylą arba iš naujo nustatinėti išspręstoje byloje konstatuotus faktus ar teisinius santykius (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje A Nr. 3K-3-214/2008).Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju Šiaulių apylinkės teismas 2015 m. kovo 27 d. sprendimas už akių civilinėje byloje Nr. 2-2072-949/2015 yra įsiteisėjęs, todėl pagrįstai pirmos instancijos teismas pripažino, kad šis sprendimas yra teisėtas ir gali būti priverstinai vykdomas CPK nustatyta tvarka. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad atskirajame skunde nurodytos aplinkybės, kad A. D. nežinojo apie civilinės bylos Nr. 2-2072-949/2015 nagrinėjimą, kad nepagrįstai iš jo priteista skola gali būti reiškiamos sprendžiant klausimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, bet neturi įtakos nagrinėjant klausimus, susijusius su jo vykdymu. Kadangi teismo procesinio sprendimo vykdymas – baigiamoji asmens teisių teisminio gynimo stadija, kurioje įgyvendinamos teismo sprendimu pritaikytos pažeistų teisių gynybos priemonės (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-430/2010).

Dėl skolininko turto dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymo.

Vykdant išieškojimą iš skolininko – fizinio asmens – išieškoma iš jam asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto, taip pat iš jo dalies, bendrojoje dalinėje ar jungtinėje nuosavybėje (CPK 666 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 3.112 straipsnio 1 dalį asmeninės prievolės visų pirma privalo būti tenkinamos iš asmeninio sutuoktinio turto. Jeigu kreditorių reikalavimams patenkinti nepakanka turto, kuris yra asmeninė skolininko nuosavybė, išieškojimą galima nukreipti į skolininkui priklausančią dalį bendrojoje nuosavybėje. Bendrojoje dalinėje nuosavybėje bendraturčių dalys yra nustatytos, tačiau bendrojoje jungtinėje nuosavybėje bendraturčių (sutuoktinių) nuosavybės teisės dalys nėra nustatytos (CK 4.73 straipsnio 1 dalis). Taigi tuo atveju, jeigu skolininkui priklausanti turto, kuris yra bendras su kitais asmenims, dalis nenustatyta, antstolis aprašo ir areštuoja bendrą turtą ir pasiūlo išieškotojui, o reikiamais atvejais ir bendrosios nuosavybės dalyviams, kreiptis su prašymu į teismą dėl skolininko dalies, esančios bendra su kitas asmenimis nuosavybe, nustatymo (CPK 667 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal CK 3.87 straipsnį, 3.88 straipsnio 2 dalį preziumuojama, jog turtas ir pajamos, gautos po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu, yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta kitaip. Nagrinėjamu atveju santuoka nėra nutraukta, kitaip sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė nėra pasibaigusi. CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyta, kad bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu, ir pajamos, gautos po santuokos sudarymo iš sutuoktinių ar vieno jų darbinės ar intelektinės veiklos, pensijos. Darytina išvada, kad suinteresuoto asmens L. D. gaunamas pajamos – senatvės pensija – laikytinos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1, 5 punktai). CK 3.117 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sutuoktinių bendro turto lygių dalių prezumpcija. Pagal šio straipsnio 2 dalį nuo sutuoktinių lygių dalių principo galima nukrypti tik šio kodekso numatytais atvejais. Byloje nenustatyta aplinkybių, kurios paneigtų CK 3.117 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą sutuoktinių bendro turto lygių dalių prezumpciją, todėl darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad A. D. asmeninės nuosavybės teise priklauso ½ dalis sutuoktinės L. D. pajamų, gaunamų iš VSDFV užsienio išmokų tarnybos.Pažymėtina, kad teismui nustačius skolininko dalį sutuoktinės gaunamose pajamose nėra padalijamas sutuoktinių turtas. Tokiu būdu tik nustatoma, kokia dalis bendro sutuoktinių turto priklauso būtent skolininkui A. D.. Įvertinęs bylos duomenis apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas išieškotojos UAB „Gelvora“ prašymą dėl skolininko dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymo, tinkamai įvertino bylos aplinkybes, padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti teisiškai pagrįstą ir teisėtą nutartį (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti nepakeistą Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 16 d. nutartį.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti byloje dalyvaujantiems asmenims.