- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-11-14
- Bylos Nr.
- e2-4344-614/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-17423-2018-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Eglė Surgailienė
- Ieškovas
- D. P.
- Atsakovas
- BAB banko Snoras, VĮ Indėlių
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Eglė Surgailienė, sekretoriaujant Renatai Anderson, dalyvaujant ieškovei D. P., atsakovo BAB banko Snoras atstovui A. M., ieškovės atstovei L. T. nesant, atsakovo VĮ Indėlių ir investicijų draudimas atstovei S. S. nesant, viešame žodiniame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. P. ieškinį atsakovams BAB bankui Snoras ir VĮ Indėlių ir investicijų draudimas dėl pripažinimo, sandorio nuginčijimo, draudimo išmokos išmokėjimo bei procesinių palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teisme 2018-06-06 buvo gautas ieškovės D. P. ieškinys atsakovams BAB bankui Snoras ir VĮ Indėlių ir investicijų draudimas, kurį galutinai sutikslinusi ieškovė prašė: 1) pripažinti, kad ieškovės D. P. pagal 2011-05-20 sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110520V990001 BAB bankui Snoras perduotos piniginės lėšos yra indėliai ir priteisti iš atsakovės VĮ Indėlių ir investicijų draudimas ieškovei draudimo išmoką neviršijant 100.000,00 Eur, o būtent 42.994,28 Lt (12 452 Eur); 2) tuo atveju, jeigu teismas konstatuotų, kad ieškovės pagal obligacijų pasirašymo sutartis BAB bankui Snoras perduotos piniginės lėšos nėra indėliai, priteisti iš atsakovės VĮ Indėlių ir investicijų draudimas ieškovės naudai draudimo išmoką neviršijant 22 000 Eur, o būtent 12.452,00 Eur; 3) jeigu teismas konstatuotų, kad iešįkovės įsigytos BAB banko Snoras obligacijos nėra draustos ar BAB banko Snoras bankrotas nėra draudiminis įvykis, pripažinti ieškovės su BAB banku Snoras sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį negaliojančia nuo sudarymo momento CK 1.90 straipsnio pagrindu bei taikyti restituciją, t. y. pripažinti, kad BAB bankui Snoras pagal obligacijų pasirašymo sutartį ieškovės perduotos lėšos yra jos banko einamosiose sąskaitose laikytos lėšos; 4) pripažinus sutartį negaliojančia ir pritaikius restituciją, priteisti iš VĮ Indėlių ir investicijų draudimas 12.452,00 Eur draudimo išmoką, bei pritesti 5 % dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos (e.b.l. 22-27 ir 47-53, 1 t.). Ieškovė taip pat pateikė dubliką (e.b.l. 10-14, 2 t.).
Procesiniuose dokumentuose ieškovė nurodė, kad ji sudarė su atsakovu BAB banku Snoras obligacijų sutartį ir Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, kurioje nurodyta, kad atsakovo – banko įsipareigojimai ieškovei yra apdrausti LR įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis. Vilniaus apygardos teismas iškėlė atsakovui BAB bankui Snoras bankroto bylą, todėl ieškovės įgytos obligacijos nebuvo išleistos, todėl yra pagrindas pripažinti, kad ieškovė yra netekusi turto ir jai padaryta žala. Ieškovė turi būti pripažinta indėlininke, kuriai atsakovas VĮ Indėlių ir investicijų draudimas turi išmokėti draudimo išmoką remiantis LR Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymu (trumpinama - IĮIDĮ). Minimo įstatymo 9 str., 10 str. apibrėžia indėlininko ir indėlio sąvokas kaip ir Direktyvos 94/1916 ir 8 konstatuojamosiose dalyse, kur numatyta, kad indėlis – bet koks kredito likutis, atsiradęs dėl sąskaitoje paliktų lėšų arba dėl laikinų situacijų, susidariusių dėl įprastų bankinių sandorių, kurį kredito įstaiga turi grąžinti pagal taikomas teisines nuostatas ir sutartines sąlygas, taip pat bet kokia skola, patvirtinta kredito įstaigos išduotu sertifikatu. Obligacijos pagal CK 1.97 str. 1 d. pripažįstamos skolomis. 2015 m. birželio 25 d. sprendime ESTT nustatė, kad Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymas netinkamai įgyvendino direktyvą dėl investuotojų kompensavimo sistemų. Įstatymo 4 str. 3 d. įtvirtinta, kad indėlių draudimas Lietuvoje veikia per valstybės įkurtą įmonę "Indėlių ir investicijų draudimas". Visiems bankams ir unijoms yra privalus indėlių draudimas, jų indėliai yra apdrausti "Indėlių ir investicijų draudimas" Tad visų be išimties bankų ir unijų indėliai yra apdrausti 100 000 EUR sumai ir tai nepriklauso nuo to, kur yra apdrausti indėliai. Kiekvienas indėlininkas yra apsaugotas Lietuvos įstatymų ir banko bankroto atveju indėlininkui bus gražinta iki 100 000 EUR iš vieno banko ar unijos. LAT 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 taip pat konstatavo, kad obligacijoms, kaip vertybiniams popieriams, yra taikoma Investuotojų direktyvoje nustatyta kompensavimo (draudimo) sistema. Įstatymo 2 str. nurodoma, kad draudžiamasis įvykis yra bankroto bylos iškėlimas kredito unijai ar bankui arba priežiūros institucijos sprendimo dėl poveikio priemonės taikymo priėmimas, kai kredito unija, bankas ar banko filialas negali atsiskaityti su kreditoriais. Kadangi Vilniaus apygardos teismas iškėlė bankui bankroto bylą, draudžiamasis įvykis yra įvykęs. Ieškovė nurodo, kad ji netapo obligacijų savininke, todėl ji pagal ESTT 2018-03-22 sprendimą turi teisę į draudimo išmoką. Teismas nurodė, kad Direktyvos 97/9 nuostatos ir, antra, Direktyvos 94/19 nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad skoliniai reikalavimai, susiję su lėšomis, nurašytomis nuo sąskaitų, kurias privatūs asmenys turėjo kredito įstaigoje, ir pervestomis į šios įstaigos vardu atidarytas sąskaitas už perleidžiamų vertybinių popierių, kuriuos išleisti turėjo pastaroji, pasirašymą, kai šių vertybinių popierių emisija galiausiai nebuvo įvykdyta dėl minėtos įstaigos bankroto, priskirtini tiek prie Direktyvoje 97/9 numatytų investuotojų kompensavimo sistemų, tiek prie Direktyvoje 94/19 numatytų indėlių garantijų sistemų. Apibendrinant tai kas išdėstyta, remiantis ESTT 2018 m. kovo 22 d. sprendimu, LAT sprendimais, CK, Įstatymu, ieškovės prašė obligacijas pripažinti indėliais, kuriems priklauso draudimo išmokos atsitikus draudžiamam įvykiui (t.y. atsakovo). Ieškovės lėšos buvo nurašytos nuo jos banko sąskaitos, planuojamoms išleisti obligacijoms, todėl gali būti taikoma tiek ES direktyva dėl investicijų, tiek direktyva dėl indėlių apsaugos.
Šalies argumentai
Ieškovė taip pat nurodė, kad atsakovas BAB bankas Snoras suklaidino ieškovę, todėl ji pasirašė ginčo sutartį. Dokumentuose nebuvo aiškiai nurodyta, jog įgyjamoms obligacijoms nebus taikoma draudimo apsauga, priešingai – buvo galima suprasti, kad obligacijos buvo draustos. Atsakovas turėjo pareigą informuoti indėlininkus, investuotojus apie draudimo įmonę, kurioje apdrausti indėliai ir įsipareigojimai investuotojams, draudimo sąlygas. Vienas iš sandorio negaliojimo teisinių pagrindų yra jo sudarymas suklydus. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu. Suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 str. 4 d.). Jeigu iš esmės suklydus sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, tai taikomos šio kodekso 1.80 straipsnio 2 dalies nuostatos. Be to, šalis, pagal kurios ieškinį sandoris pripažintas negaliojančiu, turi teisę reikalauti iš antrosios šalies atlyginti turėtas išlaidas, taip pat savo turto netekimą ar sužalojimą, jeigu įrodo, kad suklydo dėl antrosios šalies kaltės. Jeigu tai neįrodyta, šalis, pagal kurios ieškinį sandoris pripažintas negaliojančiu, privalo atlyginti antrajai šaliai turėtas išlaidas, taip pat jos turto netekimą ar sužalojimą. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CK 1.90 straipsnio taikymą, nurodyta, kad dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio esmę jis nebūtų sudaręs. Vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais negalima teigti, kad ieškovė turėjo suprasti, kad jos obligacijos nėra draustos ir jai nepriklausys draudimo išmoka. Bankas sąmoningai nuslėpė sutarčiai sudaryti reikšmingą informaciją, o būtent tai, kad obligacijos nedraustos. Ieškovė neturi specialių žinių, finansinių priemonių rinka yra specifinė, net LAT nesuprato kokie indėliai draudžiami.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškinį atsakovas BAB bankas Snoras prašė ieškinį atmesti. Taip pateikė tripliką. Ieškovė buvo banko klientė nuo 1997 m. Ji sudarė ginčo sutartį, tačiau pripažinti sutartį negaliojančia nėra pagrindo. Ieškovės reikalavimas pripažinti ją indėlininke nepagrįstas, o nurodomas ESTT sprendimas šiuo atveju neaktualus, kadangi ieškovė įvykdė įsipareigojimą pagal sutartį apmokėti obligacijų kainą ir ieškovės sumokėti pinigai buvo panaudoti griežtai laikantis obligacijų sutarties sąlygų, o ieškovės įgytos obligacijos nebuvo prarastos ar perleistos. Nurodė, jog banko klientų santykius dėl obligacijų ir dėl indėlių sertifikatų reguliuoja LR Finansinių priemonių rinkų įstatymas (FPRĮ). Obligacijas, indėlių sertifikatus, kaip ir kitas finansines priemones, bei jų apyvartą bankas privalėjo apskaityti FPRĮ nustatyta tvarka, jos fiksuojamos įrašais asmeninėse finansinių priemonių sąskaitose, kurios turi būti tvarkomos finansinių priemonių ir jų apyvartos apskaitos taisyklėse nustatyta tvarka. 2007-05-31 LR Vertybinių popierių komisijos nutarimu Nr.1K-22 patvirtintos Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklės. Atsakovas privalėjo atidaryti finansinių priemonių asmeninę sąskaitą kiekvienam obligacijų ir indėlių sertifikatų turėtojui. Pagal Taisyklių 59 p., maklerio įmonė (atsakovas), prieš pradėdama teikti investicines paslaugas (išskyrus investavimo rekomendacijų teikimą) neprofesionaliems klientams, teisės aktų nustatyta tvarka turi sudaryti su klientu rašytinį susitarimą, kuriame nustatomos pagrindinės kliento ir finansų maklerio įmonės teisės ir pareigos, kadangi obligacijų ir indėlių sertifikatų platinimas, bei pavedimų, susijusių su jais, priėmimas bei vykdymas laikomi investicinėmis paslaugomis. Ieškovams pageidaujant, remiantis minėtais teisės aktais, tarp ieškovų ir banko buvo sudaryta Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis ir obligacijų pasirašymo sutartis bei atitinkamai indėlio sertifikato įsigijimo sutartis. Vadovaujantis Taisyklių 22 p., bankas iš anksto pateikė ieškovams, kaip neprofesionaliems klientams šių taisyklių 30-45 p. nurodytą informaciją, o ieškovai raštu patvirtino, kad šią informaciją gavo. Be to, tiek prospektai, tiek obligacijų emisijų galutinės sąlygos bei indėlių sertifikatų bendrųjų sąlygų aprašai, taip pat pavedimų vykdymo, sujungimo ir sandorių paskirstymo politika, interesų konfliktų vengimo politikos santrauka, finansinių priemonių saugumo užtikrinimo veiksmai bei finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymas buvo viešai skelbiami banko tinklapyje. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties 3 p. buvo numatyta, kad siekiant užtikrinti kliento piniginių lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų drausimas“. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje buvo nurodyta, kad įsipareigojimai klientui yra apdrausti LR įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis, tai jokiu būdu nereiškia, kad absoliučiai visi banko įsipareigojimai neprofesionaliam klientui yra apdrausti, nes įstatymas papildomai numato, kas negali būti draudimo objektu. Ieškovė siekė investuoti lėšas, tikėdamasi gauti didesnę piniginę grąžą, ir tai buvo neabejotinai suprantama. Ieškovė, sudarydama sandorius, veikė laisva valia ir objektyviai privalėjo suvokti šių sandorių esmę bei jų sukeliamas pasekmės. Ieškovės argumentai dėl apgaulės ar suklydimo nepagrįsti. Ieškovės pasirašyta Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis yra tipinė sutartis, kurios nuostatos turi būti suprantamos ir aiškinamos sistemiškai, atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio paslaugas bankas teikė ieškovams bei kokio pobūdžio sutartys buvo sudarytos vėliau. Sutarties specialioje dalyje nurodyta, jog klientui bankas Snoras atidaro 2 sąskaitas: 10 piniginių lėšų sąskaitą, skirtą operacijoms su vertybiniais popieriais atlikti ir 2) kliento banko sąskaitą. Sutarties bendrosios dalies 2.1. p. susitarta dėl sutarties dalyko: sutartis reglamentuoja banko ir kliento santykius, atsirandančius bankui kliento vardu atidarant/uždarant vertybinių popierių sąskaitą, klientui atliekant pavedimus bankui ir bankui kliento vardu atliekant vertybinių popierių operacijas. Bendrosios dalies 5 p. atskirai reguliuoja santykius, atsirandančius iš vertybinių popierių, 6 p. – santykius, atsirandančius pateikiant, priimant, vykdant, keičiant ir atšaukiant pavedimus. Klientų mokėjimo sąskaitose esančios lėšos yra draudžiamos indėlių draudimu, todėl Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiosios dalies 3 p. nuostata dėl kliento piniginių lėšų grąžinimo užtikrinimo turi būti aiškinama ir taikoma būtent banko sąskaitoje laikomų piniginių lėšų atžvilgiu, bet ne vertybinių popierių - banko obligacijų atžvilgiu. Minima sutarties nuostata, jog banko klientų įsipareigojimai klientui yra apdrausti įstatymų nustatyta tvarka yra banketinė sąlyga, konkrečiai neapibrėžianti draudimo apimties ir pobūdžio, o tik nukreipianti į periodiškai keičiamą teisės aktą – IĮIDĮ ir negali būti traktuojama, jog absoliučiai visi banko įsipareigojimai neprofesionaliam klientui yra apdrausti. Minimo Įstatymo 3 str. 2 d., 4 d. nustato, kad įsipareigojimų investuotojams draudimo objektas yra įsipareigojimai grąžinti investuotojams vertybinius popierius arba pinigus, draudimo objektas negali būti paties draudėjo t. y. banko skolos vertybiniai popieriai. Sutartyje nėra nurodyta, kad obligacijos ir indėlių sertifikatai yra draudžiami indėlių draudimu, todėl bankas nepateikė melagingos informacijos ir jų nesuklaidino. Sudarydama Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį ieškovė raštu patvirtino, kad gavo „Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą“. Šio aprašymo 7-8 p.p. nurodoma, kad investuojant į obligacijas riziką lemia obligacijų kainos kitimas, o taip pat galima grėsmė, kad obligacijas išleidęs subjektas neišpirkti dalies ar visų obligacijų (bankroto ar nemokumo rizika). Ieškovė buvo tinkamai informuota ne tik apie obligacijos kaip finansinės priemonės esmę, bet ir apie egzistuojančią riziką, kad bankas neišpirks obligacijų dėl bankroto. Ieškovė nepateikė objektyvių įrodymų, leidžiančių spręsti apie kitokią jos valią nei nurodyta sutartyje. Informacija taip pat aiškiai buvo pateikta lankstinukuose. Ieškovė turėjo pareigą perskaityti jai pateikiamus finansinės priemonės įsigijimo dokumentus, o iškylančius klausimus aiškintis su banko darbuotojais. Pagal CK 6.154 str. 1 d. sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukuri, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus, o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 str. 1 d.). Ieškovė neįrodė sutarčių negaliojimo pagrindų pagal CK 1.90 str. ar 1.91 str. (e.b.l. 71-80, 1 t.; e.b.l. 24-27, 2 t.).
Atsakovas VĮ Indėlių ir investicijų draudimas (IID) atsiliepimu į pareikštą ieškinį ir tripliku prašė ieškinį atmesti, bei nurodė iš esmės tapačius atsakovo atsiliepime išdėstytiems argumentams motyvus. Taip pat pažymėjo, kad atsakovas IID neturi pareigos mokėti draudimo išmoką pagal ginčijamą sutartį, kadangi šios priemonės nėra draudimo objektas pagal IĮIDĮ. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr.3K-7-602-684/2015 pažymėjo, jog aplinkybė, kad bankrutuoja vertybinių popierių emitentas, neduoda pagrindo teigti, kad savo įsipareigojimų (grąžinti vertybinius popierius) negali vykdyti investicinė įmonė. Tai, kad nagrinėjamoje byloje vertybinių popierių emitentas ir juos platinusi investicinė įmonė (AB bankas Snoras) sutapo, nėra teisiškai nereikšminga ir nesudaro pagrindo išplėsti Investuotojų apsaugos direktyvos bei ją įgyvendinančių IĮIDĮ tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos. Ieškovas šiuo atveju nuostolių patyrė ne dėl to, kad jo įsigyti vertybiniai popieriai (obligacijos) yra prarasti ar perleisti, bet nuostoliai atsirado dėl emitento bankroto ir jo nulemto obligacijų nuvertėjimo, t.y. dėl nepasiteisinusios investicinės rizikos. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į Investuotojų direktyvos tikslus ir taikymo sąlygas, nėra pagrindo teigti, kad ši rizika būtų priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema, todėl nagrinėjamu atveju direktyvoje nurodyta draudimo išmoka (kompensacija) nemokėtina. Taip pat nurodė, jog nėra pagrindo prisipažinti ieškovės ginčijamą su banku sudarytą sutartį negaliojančia, kadangi ieškovė neįrodo apgaulės ir / ar suklydimo aplinkybių. Byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, jog banko darbuotojai tyčia klaidintų ieškovę. Banko informaciniuose dokumentuose aiškiai nurodyta, kad minimos finansinės IĮIDĮ priemonės nėra draudimo objektas. Bankas į neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarčių nuostatas privalėjo įtraukti ir įtraukė IĮIDĮ įtvirtintas nuostatas. Be to, neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartys yra atskiros nuo ginčo sutarčių. Akivaizdžiai didesnė finansinių priemonių grąža (beveik dvigubai didesnės palūkanos) suponuoja ir didesnę riziką, tai ieškovė turėjo suprasti. Ieškovė turėjo visas galimybes įvertinti finansinių priemonių rizikas, ji patvirtino, kad yra susipažinusi su sutarties medžiaga. Priešingas aiškinimas reikštų, kad sutartis ieškovė sudarė aplaidžiai. Sandorių nuginčijimas pagal CK 1.90 str. yra kraštutinė priemonė. Taip pat pažymėtina, kad ieškovė pareiškė kreditorinius reikalavimus banko bankroto byloje. Ieškovė prašoma taikyti sandorio negaliojimo pasekmė prieštarauja restituciją reglamentuojančioms teisės normoms, kadangi tai modifikuotų sutartis, o be to tai prieštarauja LR Bankų įstatymo 87 str. nustatytą kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę. Ieškovės obligacijų įsigaliojimo data yra 2011-05-30, taigi ieškoves minimas ESTT 2018-03-22 sprendimas šioje byloj yra neaktualus. Nepagrįstas ir ieškovės prašymas dėl palūkanų priteisimo (e.b.l. 55-69, 1 t.; e.b.l. 16-23, 41-43, 2 t.).
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018-07-17 d. nutartimi nutarė sustabdyti bylą ir perduoti ją nagrinėti Vilniaus apygardos teismui (r.b.l. 192, 1 t.).
Vilniaus apygardos teismo 2018-08-21 d. nutartimi bylos nagrinėjimas buvo atnaujintas (e.b.l. 1, 2 t.). Byla paskirta nagrinėti teismo posėdyje žodinio proceso tvarka.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu ieškovė D. P. palaikė ieškinį, paaiškino, kad ji turėjo indėlių. Vis krito palūkanos. Tada banko darbuotoja pasiūlė nusipirkti obligacijų, pasakė, kad tai tas pats kas indėlis, tik negalima metus laiko atsiimti. Paklausta ieškovė nurodė, kad paskaitė tą sutarčių dalį, kur parašyta, jog apdrausta įstatymo nustatyta tvarka. Kokia ta tvarka nepasidomėjo. Banko darbuotoja apie tą įstatymą ar draudimą neaiškino. Prieš sudarydama ginčo sutartį žinojo, kad yra tokia bendrovė, kuri draudžia, apie pačią draudimo sistemą ar sąlygas nežinojo. Ieškovė nurodė, kad pasitikėjo banku, negalvojo, kad jis gali bankrutuoti.
Atsakovo atstovas A. M. prašė ieškinį atmesti procesiniuose dokumentuose nurodytais motyvais. Atkreipė dėmesį, jog ieškovės atvejus panašus į daugelio asmenų, teismų praktika panašiose bylose yra suformuota. Nėra pagrindo teigti, kad ieškovė būtų buvusi apgauta. Ieškovės atveju obligacijų platinimo procesas buvo baigtas, obligacijos pervestos į ieškovės finansinių priemonių sąskaitą, todėl ESTT sprendimas, kuris minimas ieškovės ieškinyje, nagrinėjamu atveju neaktualus.
Atsakovas VĮ Indėlių ir investicijų draudimas teismo posėdyje nedalyvavo, prašė nagrinėti bylą nesant.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Byloje nustatyta, kad ieškovė D. P. buvo banko kliente nuo 1997 m., Ieškovė 2011-05-20 sudarė su AB banku Snoras obligacijų pasirašymo sutartį Nr. 20110520V990001, pagal kurią ieškovė įsigijo 430 vnt. 100 Lt nominalios vertės obligacijų su 4 proc. metine palūkanų norma už 42.994,28 Lt, obligacijų išpirkimo data - 2012-06-01 (e.b.l. 32, 1 t.).
Lietuvos banko valdyba 2011-11-16 nutarimu Nr. 03-186 priėmė sprendimą iki 2012-01-16 paskelbti atsakovo veiklos apribojimą (moratoriumą), o 2011-11-24 nutarimu Nr. 03-196 priėmė sprendimą panaikinti visam laikui atsakovui išduotą banko licenciją. Vilniaus apygardos teismas 2011-12-07 iškėlė atsakovui bankroto bylą. Banko bankroto byloje yra patvirtintas ieškovės finansinis reikalavimas, kylantis iš obligacijų pasirašymo sutarties (e.b.l. 93, 2 t.).
Žemesnės instancijos teismas
Patikslintu ieškiniu ieškovė prašė pripažinti obligacijų pasirašymo sutartį indėlio sutartimi, nurodydama CK 1. 90 str. įtvirtintą sandorio negaliojimo pagrindą. Procesiniuose dokumentuose ieškovė teigė, jog atsakovo buvo įtikinta, kad obligacijos yra tas pats kas indėlis, pasitikėjo banku.
Duodama paaiškinimus teismo posėdžio metu ieškovė nurodė, kad aukštąjį išsilavinimą, dirbo banke kasininke, valstybiniame komerciniame banke, po to prekyboje (pardavėja). Prieš sudarydama obligacijų pasirašymo sutartį ieškovė su banku taip pat sudarė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, ieškovė pateikė bankui duomenis apie tai, kad nuolat naudojasi internetu. Ieškovė atsisakė bankui pateikti duomenis apie save, nurodydama, kad supranta, jog bankas neturėdamas žinių apie jos finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias, negalės nustatyti ar investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra tinkamos (e.b.l. 12-21, 1 t.). Banko bankroto byloje yra patvirtintas ieškovės finansinis reikalavimas (e.b.l. 167, 1 t.).
CK 1.103 straipsnis numato, kad obligacija – tai vertybinis popierius, patvirtinantis jos turėtojo teisę gauti iš obligaciją išleidusio asmens joje nustatytais terminais nominalią obligacijos vertę, metines palūkanas ar kitokį ekvivalentą arba kitas turtines teises. 1994-05-30 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad indėliais nelaikomos obligacijos, atitinkančios 1985-12-20 Tarybos direktyvos 85/611/EBB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su kolektyvinio investavimo į perleidžiamus vertybinius popierius subjektais, derinimo, 22 straipsnio 4 dalies sąlygas.
Šalių sudarytoje obligacijų sutartyje (1.22 punkte) numatyta: „Investuotojas buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes“. Nurodyta, kad „Investuotojas patvirtina, kad visos sutarties sąlygos su juo buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartį, jis sutinka su jomis ir jos išreiškia jo valią. Prieš pasirašydamas sutartį, investuotojas patvirtina, kad yra susipažinęs su prospektu ir galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka“.
Kaip jau minėta, ieškovė sudarė su banku neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį. Šioje sutartyje ieškovė savo parašu patvirtino, kad ji gavo ir susipažino su finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymu bei veiksmais, kurių bankas ėmėsi, siekdamas užtikrinti klientui priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santrauka, įskaitant santraukos forma pateikiamą indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo sistemos, taikomos banko atžvilgiu aprašymu. Nurodoma, kad „Obligacija yra terminuotas ne nuosavybės vertybinis popierius, pagal kurį įmonė, išleidžianti obligacijas, tampa obligacijos savininko skolininke ir prisiima įsipareigojimus obligacijos savininko naudai“. Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymo 8 punkte („Rizika ir pelningumas“) numatyta, kad: „Investuojant į obligacijas, riziką lemia obligacijų kainos kitimas, o taip pat galima grėsmė, kad obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies arba visų obligacijų (bankroto ar nemokumo rizika). Nurodoma, kad praktiškai nerizikingos yra tik valstybių išleistos pinigų rinkos priemonės (iždo vekseliai), kitais atvejais būtina įvertinti galimą emitento bankroto riziką. Be to, obligacijų reklaminėse skrajutėse atsakovas nurodė: „Prieš priimdami sprendimą investuoti, būtinai susipažinkite su interneto svetainėje www.snoras.lt paskelbtomis banko SNORAS obligaciją emisijos galutinėmis sąlygomis ir Baziniu prospektu bei jame aprašytais rizikos veiksniais, įvertinkite, ar Jums ši rizika priimtina".
Teismas sprendžia, kad teisingam šios civilinės bylos išnagrinėjimui reikšminga Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-11-17 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015. Kasacinis teismas minėtoje nutartyje pasisakydamas dėl draudimo apsaugą obligacijoms nustatančių teisės normų aiškinimo ir taikymo, pažymėjo, kad banko išleistos obligacijos neatitinka indėlio apibrėžties, todėl Indėlių direktyva ir joje nustatyta draudimo apsauga joms netaikytina, tačiau atkreipė dėmesį, kad Lietuvos įstatymų leidėjas pasirinko tokį modelį, kuriuo Indėlių direktyvą ir Investuotojų direktyvą įgyvendino viename nacionalinės teisės akte – IĮIDĮ. Taigi kasacinis teismas, atsižvelgęs į direktyvų nuostatas ir ESTT praktiką, neneigia, kad obligacijoms, kaip tokioms, galima apsauga pagal Investuotojų direktyvą, tačiau pabrėžė, kad vertinant, ar konkrečiu atveju gali būti taikoma Investuotojų direktyvoje nustatyta kompensavimo sistema, turi būti tenkinamos visos joje nustatytos taikymo sąlygos (asmuo turi patekti tarp Investuotojų direktyvoje nurodytų subjektų, kuriems gali būti taikoma kompensavimo sistema, turi būti įvykęs Investuotojų direktyvoje apibrėžtas draudžiamasis įvykis). Pasisakydamas dėl draudžiamojo įvykio pagal Investuotojų direktyvą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad investuotojų garantijų sistema taikoma tais atvejais, kai kompetentingos institucijos nustato, jog investicinė įmonė dėl tiesiogiai su jos finansine padėtimi susijusių priežasčių nepajėgi vykdyti savo įsipareigojimų investuotojams ir pastaruoju metu nematyti, kad šie įsipareigojimai bus įvykdyti vėliau; arba dėl tiesiogiai su investicinės įmonės finansine padėtimi susijusių priežasčių teismas priėmė sprendimą, dėl kurio stabdoma investuotojų galimybė kelti jai savo reikalavimus. Kompensacija pagal šią direktyvą mokama tada, kai investicinė įmonė negali grąžinti investuotojams lėšų arba negali grąžinti investuotojams jiems priklausančių finansinių priemonių (Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 2 dalis). Kompensacija pagal Investuotojų direktyvos nuostatas nemokama tais atvejais, kai yra galimybė investuotojams grąžinti finansines priemones. Kasaciniam teismui nustačius, kad vertybinių popierių emitentas ir juos platinusi investicinė įmonė (bankas „Snoras“) sutapo, konstatuota, kad tai nesudaro pagrindo išplėsti Investuotojų direktyvos apsaugos bei ją įgyvendinančio IĮIDĮ tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos. Pagal Investuotojų direktyvą emitento bankrotas ir jo nulemtas obligacijų nuvertėjimas (nepasiteisinusi investicinė rizika) nepriskiriama prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema.
Minėta, jog byloje nėra ginčo, kad obligacijų pasirašymo sutartis tarp šalių yra sudaryta, taip pat neginčijama ir aplinkybė, kad atsakovas BAB bankas „Snoras“ veikė ir kaip emitentas, ir kaip investicinė įmonė, o ieškovės reikalavimas kildinamas dėl emitento bankroto. Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą dėl obligacijoms taikomos apsaugos pagal Indėlių direktyvą ir Investuotojų direktyvą, nacionaliniu lygmeniu įgyvendintas IĮIDĮ, darytina išvada, kad šiuo atveju svarbus atsakovo, kaip emitento, o ne atsakovo, kaip investicinės bendrovės, bankrotas, t. y. bankas, kaip emitentas, o ne bankas, kaip investicinė bendrovė, dėl bankroto negali (negalės) vykdyti įsipareigojimų, prisiimtų pagal obligacijų pasirašymo sutartį – išpirkti obligacijų (Obligacijų pasirašymo sutarčių 1.12 p., 1.18 p.). Kaip jau minėta, Investuotojų direktyvoje įtvirtinta apsauga (kompensacinė sistema) taikoma investicinei įmonei, bet netaikoma (neapsaugo) nuo vertybinius popierius (šiuo atveju – obligacijas) išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju ieškovės įsigytoms obligacijoms pagal obligacijų pasirašymo sutartis, netaikytinas ir Investuotojų direktyvoje, perkeltoje į IĮIDĮ, nustatytas draudimas (apsauga). Ieškovės nuomonė apie tai, kad jos investuotos lėšos nebuvo panaudotos taip kaip numatyta sutartyje, nėra pagrįsta objektyviais įrodymais. Šiais argumentais ieškovės reikalavimas pripažinti, kad ieškovės pagal obligacijų pasirašymo sutartį AB bankui Snoras perduotos piniginės lėšos yra indėliai pagal IĮIDĮ ir priteisti iš atsakovo VĮ Indėlių ir investicijų draudimas ieškovei draudimo išmoką netankintinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas.
Teismas nesutinka su ieškovės išdėstytais argumentais, kuriais remiantis prašoma pripažinti negaliojančia dėl suklydimo ir apgaulės obligacijų pasirašymo sutartį (CK 1.90 str., 1.91 str.). Ieškovė savo procesiniuose dokumentuose nuosekliai laikėsi pozicijos, kad ji nėra profesionali investuotoja, ką iš esmės atspindi su ieškove pasirašyta neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis, todėl jai turėjo būti taikomas aukščiausias investuotojų interesų apsaugos lygis, taip pat, kad ginčijamos obligacijų pasirašymo sutartis buvo sudaryta atsakovui neįgyvendinus jam įstatymų nustatytų pareigų suteikti aiškią ir išsamią informaciją apie obligacijas (FPRĮ 22 str. 1 d., 2 d., 3 d., 5 d., 6 d.), o nesurinkus visos reikiamos informacijos apie ieškovę, neturėjo teikti investicinių paslaugų (FPRĮ 22 str. 5 d., 7 d., Investicinių paslaugų teikimo taisyklių 53 p.). Be to, ieškovė teigia, kad buvo tyčia suklaidinta.
Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje civilinėje byloje nagrinėjo iš esmės tapačias aplinkybes, susijusias su atsakovo veiksmų tinkamumu, teisingos ir išsamios informacijos pateikimu potencialiems neprofesionaliems investuotojams ir padarė išvadą, kad atsakovas pareigos aiškiai ir suprantamai atskleisti ieškovui visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius neatliko, tačiau pažymėjo, kad ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. Obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui gana pažįstamas finansinis produktas, kuris nelaikytinas nauju ar neįprastu, todėl suprantama, kad jis, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu. Teismo vertinimu, tokie kasacinio teismo teiginiai suponuoja išvadą, kad kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl asmens suklydimo, kaip sandorio negaliojimo pagrindo (CK 1.90 str.), reikalinga įvertinti šias faktines aplinkybes: 1) ar atsakovas ieškovui (neprofesionaliam investuotojui) suteikė visą, išsamią, aiškią informaciją apie obligacijas; 2) net ir nustačius, kad atsakovas (bankas) nevisiškai aiškiai ir suprantamai atskleidė ieškovui visus galimus obligacijų padarinius, vertinti asmens priskyrimą vidutiniam vartotojui ir spręsti, ar asmeniui, įsigyjančiam obligacijas, jų draustumas buvo esminė aplinkybė, lemianti apsisprendimą sudaryti obligacijų pasirašymo sutartį. Tokia išvada grindžiama tuo, jog ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra pakankamai esminis, kuris būtų pagrindas sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-9-915/2016).
Įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas, kaip jau buvo paminėta, nustatė, kad obligacijų pasirašymo sutartyje ieškovė pasirašytinai patvirtino, jog ji yra susipažinusi su prospektu ir galutinėmis sąlygomis, taip pat sudarant neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis ji pasirašytinai patvirtino, kad gavo finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą ir kitus dokumentus. Į bylą nepateikti CPK leistini įrodymai, kurie paneigtų tokią išvadą (CPK 178 str.).
Pagal formuojamą teismų praktiką dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, kad suklydimas buvo esminis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009; 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2014). Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodamas konkrečią informaciją, ieškovas sandorį būtų vis tiek sudaręs, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014). Ieškovė buvo įgijusi aukštąjį išsilavinimą, teismo posėdžio metu pripažino, kad turėjo sutarčių sudarymo praktikos. Iš ieškovės profesijos, veiklos galima spręsti, kad ieškovė turėjo gyvenimiškos patirties, sutarčių sudarymo patirties. Banke ieškovė buvo sudariusi ar pratęsusi sutartis net septyniolika kartų (e.b.l. 172, 1 t.). Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė atitinka vidutinio vartotojo kategoriją. Taigi, ieškovė galėjo ir privalėjo suvokti skirtumus tarp obligacijų ir indėlių, taip pat apie obligacijų nedraudžiamumą ir didesnį rizikingumą. Neatidumas ir (ar) nerūpestingumas neatitinka suklydimo sampratos. Teismų praktikoje pažymima, kad tikėjimasis, jog sudarant rizikingą sandorį jo vykdymo metu nekils rizikos, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iš tokio sandorio atsiradę neigiami padariniai negali būti prilyginami suklydimui. Ieškovė nepateikė objektyvių duomenų, kad ji neturėjo galimybės visapusiškai įvertinti sudarytų sandorių sąlygas, sutarčių jiems tinkamumą, kad ją kas nors skubino priimti sprendimą investuoti. Asmuo, būdamas veiksnaus amžiaus, gali prisiimti pagal sudaromas sutartis teises ir pareigas, kurios nustatytos sutarties sąlygose ir atitinkamų įstatymų normose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-11-969/2016). Tokių duomenų, kurie patvirtintų, jog ieškovė negalėjo suvokti sutarties sąlygų, į bylą nėra pateikta.
Po sutarties sudarymo iki pat atsakovui iškeliant bankroto bylą ieškovė reikalavimų dėl sutarčių nuginčijimo tuo pagrindu, kad ji neatitiko ieškovės valios dėl banko nemokumo ar draustumo, nebuvo pareiškusi. Pradinis ieškovės ieškinys teisme gautas tik 2018-06-06. Teismo vertinimu, tai patvirtina, jog šiai sutarčiai taikoma draudiminė apsauga ar kitos ieškinyje nurodytos aplinkybės nebuvo esminė sąlyga ieškovei priimant sprendimą dėl sandorio sudarymo. Dėl šių aplinkybių teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovė suklydo dėl sudaryto sandorio esmės (esminių sąlygų). Banko pareiga veikti geriausiais investuotojo interesais apima ne tik pareigą suteikti informaciją, bet ir surinkti informaciją apie klientą tam, kad investuotojui būtų galima pateikti labiausiai jo lūkesčius ir investavimo patirtį atitinkančius investavimo variantus. Iš byloje esančios neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties matyti, kad ieškovė atsisakė pateikti bankui duomenis apie save, o klientui (potencialiam klientui) atsisakius suteikti informaciją arba pateikus nepakankamai informacijos apie savo žinias ir patirtį investavimo srityje, bankas neturi pareigos įvertinti finansinių priemonių ir teikiamų ar siūlomų teikti investicinių paslaugų tinkamumo klientui. Taigi, neturėdamas visos reikiamos informacijos apie ieškovę, atsakovas negalėjo individualizuoti jos investavimo poreikių. Būdama pakankamai atidi ir rūpestinga ieškovė turėjo (galėjo) suvokti informacijos teikimo atsisakymo pasekmes, tuo labiau, kad atsisakymo pasekmės buvo aiškiai nurodytos.
Teismo vertinimu, nepagrįsti ir ieškovės argumentai apie FPR Įstatymo normų pažeidimą. Ieškovės nurodoma ESTT praktika šioje byloje nėra aktuali, kadangi ieškovės obligacijų pasirašymo sutartis įsigaliojo ir buvo padaryti atitinkami įrašai vertybinių popierių sąskaitose.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad nenustačius tyčinių ir sąmoningų banko veiksmų, kuriais ieškovė buvo suklaidinta dėl sudaromo sandorio esmės, bei nustačius, kad obligacijų įsigijimo sandorio draudiminė apsauga nebuvo esminė sąlyga, lėmusi ieškovės apsisprendimą dėl sutarties sudarymo, konstatuoja nesant pagrindo ginčijamos sutarties pripažinti negaliojančia pagal CK 1.90 str. Ieškovė, sudarydama ginčo sandorį, veikė laisva valia ir objektyviai privalėjo suvokti šio sandorio esmę bei jo sukeliamas pasekmes ir riziką. Nesant pagrindo tenkinti pagrindinį reikalavimą, netankintinas ir išvestinis reikalavimas dėl palūkanų priteisimo.
Šiais argumentais ieškinys atmetamas (CPK 178 str.).
Ieškinį atmetus, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 str.). Atsakovai bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių dokumentų nepateikė.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263, 264, 265-270 straipsniais,
nusprendė:
Ieškovės D. P. ieškinį atmesti.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos teismą.