- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-12-03
- Bylos Nr.
- e2A-636-370/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-17423-2018-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė, Danguolė Martinavičienė, Jūratė Varanauskaitė
- Ieškovas
- D. P.
- Atsakovas
- BAB bankui „Snoras“, valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jūratės Varanauskaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės D. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-4344-614/2018 pagal ieškovės D. P. ieškinį atsakovėms BAB bankui „Snoras“, valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl pripažinimo, sandorio nuginčijimo, draudimo išmokos išmokėjimo bei procesinių palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė D. P. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, kuriame prašė:
1.1. pripažinti, kad ieškovės D. P. pagal 2011 m. gegužės 20 d. sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110520V990001 BAB bankui „Snoras“ perduotos piniginės lėšos yra indėliai ir priteisti iš atsakovės VĮ Indėlių ir investicijų draudimas ieškovei draudimo išmoką neviršijant 100 000 Eur, o būtent 42 994,28 Lt (12 452 Eur);
1.2. tuo atveju, jeigu teismas konstatuotų, kad ieškovės pagal obligacijų pasirašymo sutartis BAB bankui „Snoras“ perduotos piniginės lėšos nėra indėliai, priteisti iš atsakovės VĮ Indėlių ir investicijų draudimas ieškovės naudai draudimo išmoką neviršijant 22 000 Eur , o būtent 12 452 Eur;
1.3. jeigu teismas konstatuotų, kad ieškovės įsigytos BAB banko Snoras obligacijos nėra draustos ar BAB banko „Snoras“ bankrotas nėra draudiminis įvykis, pripažinti ieškovės su BAB banku Snoras sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį negaliojančia nuo sudarymo momento CK 1.90 straipsnio pagrindu bei taikyti restituciją, t. y. pripažinti, kad BAB bankui „Snoras“ pagal obligacijų pasirašymo sutartį ieškovės perduotos lėšos yra jos banko einamosiose sąskaitose laikytos lėšos;
1.4. pripažinus sutartį negaliojančia ir pritaikius restituciją, priteisti iš VĮ Indėlių ir investicijų draudimas 12 452 Eur draudimo išmoką, bei priteisti 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.
2. Ieškovė nurodė, kad ji su atsakove BAB banku „Snoras“ sudarė obligacijų sutartį ir Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, kurioje nurodyta, kad atsakovės – banko įsipareigojimai ieškovei yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis. Vilniaus apygardos teismas iškėlė atsakovui BAB bankui „Snoras“ bankroto bylą, todėl ieškovės įgytos obligacijos nebuvo išleistos ir jai buvo padaryta žala. Ieškovė netapo obligacijų savininke, todėl ji pagal ESTT 2018 m. kovo 22 d. sprendimą turi teisę į draudimo išmoką.
3. BAB bankas „Snoras“ suklaidino ieškovę, todėl ji pasirašė ginčo sutartį. Dokumentuose nebuvo aiškiai nurodyta, jog įgyjamoms obligacijoms nebus taikoma draudimo apsauga, priešingai – buvo galima suprasti, kad obligacijos buvo draustos. Atsakovas turėjo pareigą informuoti indėlininkus, investuotojus apie draudimo įmonę, kurioje apdrausti indėliai ir įsipareigojimai investuotojams, draudimo sąlygas. Vienas iš sandorio negaliojimo teisinių pagrindų yra jo sudarymas suklydus.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. lapkričio 14 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė.
5. Teismas nustatė, kad ieškovė D. P. 2011 m. gegužės 20 d. sudarė su atsakove obligacijų pasirašymo sutartį Nr. 20110520V990001, pagal kurią ieškovė įsigijo 430 vnt. 100 Lt nominalios vertės obligacijų su 4 proc. metine palūkanų norma už 42 994,28 Lt, obligacijų išpirkimo data – 2012 m. birželio 1 d. Lietuvos banko valdyba 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu Nr. 03-186 priėmė sprendimą iki 2012 m. sausio 16 d. paskelbti atsakovo veiklos apribojimą (moratoriumą), o 2011 m. lapkričio 24 d. nutarimu Nr. 03-196 priėmė sprendimą panaikinti visam laikui atsakovui išduotą banko licenciją. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 7 d. iškėlė atsakovui bankroto bylą. Banko bankroto byloje yra patvirtintas ieškovės finansinis reikalavimas, kylantis iš obligacijų pasirašymo sutarties.
6. Teismas nustatė, kad ieškovė sudarė su banku Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį. Šioje sutartyje ieškovė savo parašu patvirtino, kad ji gavo ir susipažino su finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymu bei veiksmais, kurių bankas ėmėsi, siekdamas užtikrinti klientui priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santrauka, įskaitant santraukos forma pateikiamą indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo sistemos, taikomos banko atžvilgiu aprašymu.
7. Teismas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, pateiktu išaiškinimu dėl Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą (toliau – IĮIDĮ) taikymo asmenims, įgijusiems atsakovės banko BAB Snoras indėlių sertifikatus ir /ar obligacijas, pagal kurį indėlių sertifikatams turi būti taikoma indėlių garantijų sistema, o obligacijoms – ne, bei kad įgydamas obligaciją asmuo prisiima obligaciją išleidusio asmens (emitento) nemokumo riziką, darė išvadą, kad ši rizika nėra priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema.
8. Teismas pažymėjo, kad sprendžiant, ar yra apgaulė, turi būti vertinami ne tik atsakovės, bet ir ieškovės veiksmai, tiriamas bei vertinamas jos elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo, siekiant išsiaiškinti jos valios formavimosi procesą ir tai, ar sudaryti sandoriai turi valios trūkumų.
9. Teismas vertino, kad ieškovė galėjo ir privalėjo suvokti skirtumus tarp obligacijų ir indėlių, taip pat apie obligacijų nedraudžiamumą ir didesnį rizikingumą. Neatidumas ir (ar) nerūpestingumas neatitinka suklydimo sampratos. Teismų praktikoje pažymima, kad tikėjimasis, jog sudarant rizikingą sandorį jo vykdymo metu nekils rizikos, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iš tokio sandorio atsiradę neigiami padariniai negali būti prilyginami suklydimui. Ieškovė nepateikė objektyvių duomenų, kad ji neturėjo galimybės visapusiškai įvertinti sudarytų sandorių sąlygas, sutarčių jiems tinkamumą, kad ją kas nors skubino priimti sprendimą investuoti.
10. Teismas pažymėjo, kad atsakovei iškėlus bankroto bylą ieškovė reikalavimų dėl sutarčių nuginčijimo tuo pagrindu, jog ji neatitiko ieškovės valios dėl banko nemokumo ar draustumo, nebuvo pareiškusi. Pradinis ieškovės ieškinys teisme gautas tik 2018 m. birželio 6 d. Teismo vertinimu, tai patvirtino, jog šiai sutarčiai taikoma draudiminė apsauga nebuvo esminė sąlyga ieškovei priimant sprendimą dėl sandorio sudarymo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į juos argumentai
11. Ieškovė D. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-4344-614/2018 ir priimti kitą sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
11.1. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad ieškovė susipažino ir suprato investavimo riziką, remiantis tuo, kad šalių sudarytoje obligacijų sutartyje (1.22 punkte) numatyta: „Investuotojas buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes“. Sutartyje nurodyta, kad „Investuotojas patvirtina, kad visos sutarties sąlygos su juo buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartį, jis sutinka su jomis ir jos išreiškia jo valią. Prieš pasirašydamas sutartį, investuotojas patvirtina, kad yra susipažinęs su prospektu ir galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka“.
11.2. Atsakovė BAB bankas „Snoras“ suklaidino ieškovę, todėl ji pasirašė būtent obligacijų sutartį. Nei obligacijų sutartyje, nei kartu su sutartimi pateikiamuose dokumentuose nebuvo aiškiai nurodyta, jog įsigyjamoms obligacijoms nebus taikoma draudimo apsauga, o atvirkščiai iš Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties 3 punkto buvo galima suprasti, kad obligacijos yra draustos. Sudarant ginčo sutartis, BAB bankas Snoras turėjo pareigą, kuri kildinama iš IĮIDĮ, aiškiai ir suprantamai informuoti esamus ir būsimus indėlininkus, investuotojus apie draudimo įmonę, kurioje apdrausti indėliai ir įsipareigojimai investuotojams, draudimo sąlygas, draudimo objektą, bei draudimo atvejus.
11.3. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad ieškovė, pasirašydama obligacijų ir neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje ir turėdama aukštąjį išsilavinimą, suprato, jog obligacijos nėra draustos. Priimdamas sprendimą teismas neįvertino Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties turinio, nes sutartyje nurodoma, kad banko įsipareigojimai yra drausti.
Atsiliepimas
12. Atsakovė BAB bankas „Snoras“ atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
12.1. Ieškovė, sudarydama ginčo sutartį, veikė laisva valia, be įtakos ir objektyviai turėjo įvertinti sudaromo sandorio esmę ir sukeliamas rizikas, todėl nėra pagrindo teigti, kad ieškovė buvo suklaidinta, nes ji pati patvirtino, kad buvo tinkamai supažindinta su sandorio sąlygomis.
13. Atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
13.1. Ieškovė, pasirašydama sutartį, buvo aiškiai informuota ir prisiėmė riziką dėl obligacijų emitento nemokumo, o ta aplinkybė, jog pusmetį iki prospekto išleidimo Lietuvos bankas viešai paskelbė apie atsakovės inspektavimo rezultatus, nepatvirtina BAB banko Snoras veiklos trūkumų ir (ar) nemokumo nei prospekto išleidimo metu, nei ginčo sutarčių pasirašymo metu.
13.2. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad buvo apgauta. Ieškovė galėjo ir privalėjo suprasti, kad obligacijos, kaip vertybinis popierius, turi jas išleidusio emitento nemokumo riziką. Šiuo atveju ieškovė nukentėjo ne dėl tariamos banko apgaulės, o dėl banko nemokumo, t. y. rizikos, apie kurią ieškovė buvo aiškiai informuota.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
15. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovė D. P. ir atsakovė AB bankas SNORAS 2011 m. gegužės 20 d. sudarė obligacijų pasirašymo sutartį Nr. F020110520V990001, kuria ieškovė įsigijo 430 vnt. obligacijų emisijos Nr. 3, kurių kiekvienos nominali vertė – 100 Lt; įsigytų obligacijų vertė – 42 994,28 Lt (12452 Eur). Obligacijų įsigaliojimo data – 2011 m. gegužės 30 d., išpirkimo – 2012 m. birželio 1 d. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi atsakovei iškelta bankroto byla (įsiteisėjo 2011 m. gruodžio 20 d.). Ieškovė 2018 m. gegužės 6 d. pareiškė ieškinį, kuriame prašė pripažinti negaliojančia obligacijų pasirašymo sutartį kaip sudarytą dėl apgaulės bei taikyti vienašalę restituciją – pagal sutartį sumokėtą sumą laikyti ieškovės lėšomis banko sąskaitoje.
16. Byloje vertinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškovės reikalavimai 2011 m. gegužės 20 d. sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. F020110520V990001 pripažinti negaliojančia CK 1.91 straipsnio pagrindu (kaip sudaryta dėl apgaulės) bei taikyti vienašalę restituciją, netenkinti, teisėtumas ir pagrįstumas. Skundžiamu sprendimu teismas nusprendė, jog ieškovė neįrodė, kad atsakovė suklaidino ar suteikė ieškovei tiesos neatitinkančią informaciją, kurios pagrindu ji priėmė sprendimą sudaryti ginčijamą sutartį.
Dėl apeliacinio skundo argumentų
17. Apeliantė laikosi pozicijos, kad obligacijų pasirašymo sutartis turi būti pripažinta negaliojančia dėl apgaulės (CK 1.91 straipsnis). Apgaulės aplinkybės siejamos ryšium su tuo, jog atsakovė BAB bankas Snoras suklaidino apeliantę pateikdama jai pasirašyti obligacijų ir Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis, kurios nustatė skirtingas draudimo sąlygas dėl obligacijų apsaugos. Kasacinio teismo praktikoje, sprendžiant sandorių negaliojimo dėl apgaulės klausimus, išaiškinta, kad apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Dėl to būtina analizuoti sandorio šalies, kuri teigia buvusi apgauta, valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo arba atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių veiksnių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-515/2019 ir joje nurodyta teismo praktika).
18. Apgaulė pagal CK 1.91 straipsnio 5 dalį gali būti sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių.
19. Sprendžiant dėl apeliantės argumentų, kuriais teigiama, kad atsakovas nuslėpė (neatskleidė) esminę informaciją, turėjusią lemiamą reikšmę priimti sprendimą sudaryti ginčiją sandorį, šiuo atveju būtina įvertinti, ar atsakovė laikėsi jai Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkos įstatymu nustatytos pareigos atskleisti informaciją apie ginčo sandorius (22 straipsnis), bei ar ieškovės teigimu, atsakovės neatskleista informacija buvo, ar būtų buvusi, esminė, ieškovei priimant sprendimą sudaryti sandorį.
20. Nagrinėjamu atveju, įvertinus šalių procesiniuose dokumentuose pateiktus argumentus ir bylos įrodymus, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantė neįrodė, jog buvo suklaidinta nesąžiningais atsakovo veiksmais tyčia nuslepiant informaciją apie banko veiklos trūkumus. Bylos duomenys patvirtina, kad Lietuvos banko 2011 m. sausio 18 d. nutarimas, kuriame nurodyti AB banko „Snoras“ veiklos trūkumai bei nustatyti ribojimai, buvo viešai prieinamas iki apeliantei sudarant ginčo sutartis, todėl apeliantė galėjo susipažinti su nutarime pateiktais duomenimis. Be to, šio nutarimo paskelbimas ir jame pateikta informacija savaime neįrodo banko nemokumo, nepaneigė jo teisės vykdyti veiklą. Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliantė patvirtino, jog yra susipažinusi su prospektu ir galutinėmis sąlygomis, gavo finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą ir kitus dokumentus. Apeliantė neginčijo, turėjusi galimybę naudotis internetu, visuomenės informavimo priemonėmis, atidžiai domėtis banko būkle, todėl, spręstina, kad apeliantė neįrodė skundo argumentų, jog ji buvo suklaidinta atsakovės pasirašant ginčo sutartis.
21. Byloje esantys duomenys taip pat patvirtina, kad apeliantė, pasirašydama obligacijų sutartį, šios sutarties 1.22 punkte patvirtino, kad visos sutarties sąlygos su ja buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartį, ji su jomis sutinka ir jos išreiškia investuotojos (apeliantės) valią. Be to, apeliantė patvirtino, kad yra susipažinusi su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka ir kad buvo supažindinta su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant, ir supranta jų padarinius. Apeliantė taip pat su banku sudarė ir Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį pagal banko parengtas standartines sąlygas. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiojoje dalyje „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ apeliantė, be kita ko, pasirašytinai patvirtino, kad gavo finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą, apeliantė taip pat patvirtino, kad turi galimybę nuolatos naudotis interneto ryšiu. Nors kasacinis teismas yra pripažinęs, kad programos prospekto ir emisijos galutinių sąlygų formalus įteikimas neprofesionaliam investuotojui nelaikytinas tinkamu informacijos apie obligaciją atskleidimu, o aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų neatitinka ir neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje vartojama formuluotė „<...> banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“, tačiau tokie banko neteisėti veiksmai nepakankami konstatuoti, kad apeliantė buvo suklaidinta ir / ar apgauta dėl sudaryto sandorio esmės.
22. Teismų praktikoje pripažįstama, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai pažįstamas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas, todėl vidutiniam vartotojui priskirtinam asmeniui turi būti suprantama, kad obligacija, kaip finansinė priemonė, nėra tapati indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu. Atitinkamai didesnė finansinė grąža visuomet lemia didesnį finansinio produkto rizikingumą. Vien aplinkybė, kad tam tikros rūšies sandoris sudaromas pirmą kartą, neatleidžia sandorio sudarančios asmens nuo bendrųjų pareigų elgtis rūpestingai ir protingai, t. y. neeliminuoja vidutinio vartotojo standarto taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-265/2014). Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje vertintos ir analizuotos aplinkybės nesuponuoja išvados, kad apeliantė galėjo nesuprasti su obligacijų įsigijimu susijusios rizikos, o jeigu tai įvyko, tą lėmė ne banko neteisėti veiksmai, bet apeliantės nepakankamas atidumas ir rūpestingumas.
23. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal kasacinio teismo praktiką, asmens amžius, aplinkybės, kad sandorio sudarymo metu neturėjo jokios investavimo patirties, asmeninės savybės nesudaro pagrindo tenkinti ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, nes asmuo, būdamas veiksnaus amžiaus, gali prisiimti pagal sudaromas sutartis teises ir pareigas, kurios nustatytos sutarties sąlygose ir atitinkamų įstatymų normose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-11-969/2016). Todėl net ir apeliantės akcentuojama aplinkybė, kad ji nėra profesionali investuotoja, nepaneigia fakto, kad ji privalo prisiimti teises ir pareigas, kylančias iš sudarytų sutarčių. Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliantė anksčiau buvo 17 kartų sudariusi ir pratęsusi sutartis su banku, todėl laikytina, kad iki ginčijamų obligacijų pasirašymo sutarčių sudarymo apeliantė turėjo banko indėlių sutarčių sudarymo patirties, ji visiškai atitiko vidutinio vartotojo standartą. Taip pat, prieš sudarydama sutartis, apeliantė, atsisakė pateikti bankui informaciją apie save ir patvirtino suprantanti, kad bankas neturėdamas žinių apie apeliantės finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias, negalės nustatyti, ar konkrečios investicinės paslaugos yra tinkamos apeliantei. Kliento aptarnavimo sutartyje pastorintuoju šriftu įrašytas įspėjimas, kokie padariniai kils, jeigu klientas atsisakys suteikti informaciją apie save arba pateiks nepakankamai tokios informacijos, – bankas neturės pareigos įvertinti finansinių priemonių tinkamumo.
24. Tikėjimasis, kad sudarius rizikingą sandorį neatsiras rizikos veiksnių, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iš tokio sandorio atsiradusios neigiamos pasekmės negali būti prilyginamos suklydimui ar apgaulei. Byloje nesant konkrečių įrodymų, pagrindžiančių banko tyčinius veiksmus, siekiant suklaidinti apeliantę, pateikti tikrovės neatitinkančią informaciją, nėra pagrindo spręsti buvus atsakovo BAB bankas „Snoras“ sąmoningą siekį apgauti ir neišpirkti obligacijų, tyčia klaidinti dėl su obligacijomis susijusios rizikos ir taip paveikti jos valią sudaryti ginčo sutartį. Iš bylos duomenų visumos labiau tikėtina išvada, kad ginčijamos sutarties sudarymą lėmė apeliantės ekonominis interesas gauti didesnę grąžą, t. y. didesnis tokių finansinių priemonių pelningumas.
25. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 nebuvo nagrinėjamas apgaulės aspektas sudarant obligacijų sutartis, tačiau nurodytoje nutartyje išaiškintas aktualus aspektas dėl draudimo apsaugos įsigijusiems obligacijų, t. y. kad asmenims, įsigijusiems BAB banko „Snoras“ indėlių sertifikatus ir obligacijas, indėlių sertifikatams turi būti taikoma indėlių garantijų sistema, o obligacijoms – ne. Įgydamas obligaciją asmuo prisiima obligaciją išleidusio asmens (emitento) nemokumo riziką. Nagrinėjamu atveju, apeliantės ginčo sutartis buvo įsigaliojusi, todėl šiuo aspektu pažymėtina, kad kitoje kasacinio teismo išnagrinėtoje byloje buvo sprendžiamas klausimas materialiosios teisės normų, reglamentuojančių lėšų, sumokėtų pagal obligacijų pasirašymo sutartis, neįsigaliojus obligacijų emisijai, draustumą pagal IĮIDĮ, aiškinimo ir taikymo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. rugpjūčio 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-233-219/2018, remdamasis Europos Sąjungos T. T. prejudiciniu sprendimu, išaiškino, kad asmenims, pagal su kredito įstaiga sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis sumokėjusiems lėšas už neįsigaliojusias obligacijas, taikomos Europos Sąjungos lygmeniu suderintos nuostatos, skirtos investuotojams apsaugoti, taip pat taisyklės, įtvirtinančios indėlininkų apsaugą. Taigi, asmenims, turėjusiems įsigaliojusias BAB banko „Snoras“ obligacijas, draudimo išmokos nemokamos.
26. Apibendrinant nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad šiuo atveju apeliantė neįrodė, jog obligacijų (ne)draudžiamumo aspektas ginčo sutarčių sudarymo metu buvo esminis, dėl kurio buvo sudarytas sandoris. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovės BAB banko „Snoras“ darbuotojai būtų darę spaudimą apeliantei pasirašyti ginčo sutartį, ji galėjo su sutarties projektais susipažinti namuose, įvertinti ketinamą pasirinkti investavimo būdą ir su juo susijusias rizikas, konsultuotis su profesionalais. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro atsižvelgusi ir į tai, kad dėl ginčo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis į teismą buvo kreiptasi tik nustačius atsakovės mokumo problemas. Įvertinusi nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliantams obligacijų draudiminė apsauga nebuvo esminė ginčo sandorių sudarymo aplinkybė, todėl nėra pagrindo teigti, kad, jos detaliai neaptarus, apeliantė buvo suklaidinta dėl esminių sutarties sąlygų, dėl to, esant kitoms aplinkybėms, ji nebūtų sudariusi analogiškų sutarčių.
27. Nors apeliantės įsitikinimu, bankas privalėjo ją informuoti apie jo veiklai taikomus ribojimus ginčo sandorių sudarymo metu, o to nepadaręs nuslėpė esmines aplinkybes, sudarančias pagrindą ginčo sutartį kvalifikuoti kaip sudarytą dėl apgaulės ir pripažinti negaliojančia CK 1.91 straipsnio pagrindu, tačiau teisėjų kolegijos nuomone, šie skundo argumentai vertinami kritiškai ir atmetami kaip nepagrįsti, kadangi dar 2011 m. sausio 18 d. Lietuvos banko tinklapyje buvo viešai paskelbtas pranešimas, kuriuo bankas informavo apie nustatytus atsakovės veiklos trūkumus. Nurodytų faktinių aplinkybių visuma nesudaro pagrindo ginčo sandorius pripažinti negaliojančiais CK 1.90 ir / ar 1.91 straipsniuose reglamentuotais sandorių negaliojimo pagrindais, nes byloje nustatyti duomenys nepatvirtina, kad bankas, išleisdamas obligacijų emisiją bei ją išplatindamas ir sudarydamas obligacijų pasirašymo sutartis, turėjo tikslą tyčia klaidinti apeliantę dėl su obligacijomis susijusios rizikos egzistavimo ar jos pobūdžio.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų
28. Apibendrinant išdėstytus argumentus, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino nagrinėjamam klausimui reikšmingas aplinkybes, atsižvelgė į aktualią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ir padarė išvadą, kad CK 1.91 straipsnyje nustatytu pagrindu ginčijamą obligacijų pasirašymo sutartį pripažinti negaliojančia nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, jį panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
29. Bylos šalys prašymo atlyginti jų dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl šis klausimas apeliacinės instancijos teisme nesprendžiamas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.