Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Visvaldo Kazakiūno ir Dainiaus Rinkevičiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo P. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo P. B. ieškinį atsakovei akcinei draudimo bendrovei „Gjensidige“ dėl draudimo išmokos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, ar jų nėra.

12. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio kodekso 322 straipsnio nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes ir argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Tinkamas skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso tvarka.

13. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas yra Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 4 d. sprendimas.

14. Bylos medžiaga nustatyta, kad 2019 m. lapkričio 26 d. ieškovas su atsakove sudarė automobilio (duomenys neskelbtini) draudimo sutartį, draudimo liudijimo Nr. GJELT3062502, kuria laikotarpiu nuo 2019 m. lapkričio 26 d. iki 2020 m. lapkričio 25 d. buvo apdraustas minėtas automobilis nuo Draudimo sutartyje nurodytų rizikų. Ieškovas 2020 m. vasario 4 d. informavo atsakovę, kad 2022 m. vasario 2 d. (duomenys neskelbtini) gatvėje įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadintas apdraustas automobilis, paaiškino, kad į kelią iššoko stirna, atsitrenkė į automobilį, dėl to ieškovas įvažiavo į griovį. Atsakovė 2020 m. gegužės 4 d. raštu „Dėl 2020.02.02 įvykio“ informavo ieškovą, kad vadovaudamasi žalos bylos administravimo metu gautais duomenimis, priėmė sprendimą eismo įvykį pripažinti nedraudžiamuoju (Taisyklų 5.6. punkto sąlygos), kadangi ieškovas pateikė klaidinančią informaciją apie eismo įvykio aplinkybes, o automobilio sugadinimas įvyko kitomis aplinkybėmis, tikėtina iš anksto suplanavus. Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas eismo įvykį pripažinti draudžiamuoju ir priteisti iš atsakovo 17 510 Eur draudimo išmoką.

15. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, konstatavęs, kad atsakovė įstatymo leistinomis įrodinėjimo priemonėmis įrodė, jog eismo įvykis įvyko ne draudėjo nurodytomis aplinkybėmis ir yra nedraudžiamasis. Teismo vertinimu, nurodytas eismo įvykio aplinkybes paneigė ne tik draudiko užsakymu pateiktos eksperto V. M. 2020 m. balandžio 9 d. ir 2020 m. balandžio 21 d. išvados, bet ir teismo ekspertizę atlikęs ekspertas E. S., o ieškovas šiuose įrodymuose užfiksuotų duomenų padarytų išvadų nepaneigė.

16. Ieškovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

17. CPK 327 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu nustatomi CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyje nurodyti pagrindai (1 punktas) arba neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme (2 punktas). Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliaciniame skunde ieškovas neįvardija kokiu konkrečiai pagrindu reikalauja, kad byla būtų grąžinta pirmosios instancijos teismui iš naujo. Tačiau, įvertinus bylos medžiagą, šalių apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį išdėstytus argumentus, skundžiamo sprendimo turinį, apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios būtų pagrindas tenkinti apelianto prašymą grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Teismas skundžiamame sprendime atskleidė esmines bylos faktines aplinkybes, tinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, šalių ginčo pobūdį ir esmę, tinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą tarp šalių. Sprendimas yra pagrįstas visapusišku byloje esančių įrodymų įvertinimu ir ištyrimu. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, argumentais ir motyvais, kurių pagrindu buvo nuspręsta ieškinį atmesti ir visų jų išsamiai nekartoja, pasisakydama tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.

18. Draudimo apsauga – tai draudiko įsipareigojimas sumokėti draudimo išmoką, įvykus draudžiamajam įvykiui. Draudžiamasis įvykis – draudimo sutartyje nurodytas atsitikimas, kuriam įvykus draudikas privalo mokėti draudimo išmoką (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 10, 33 dalys, CK 6.987 straipsnis). Pagal Draudimo įstatymo 98 straipsnio 3 dalies nuostatas draudikas neturi teisės: 1) išmokėti draudimo išmoką ar atsisakyti ją išmokėti, neįsitikinęs, kad draudžiamasis įvykis buvo; 2) atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, nepatikrinęs visos jam prieinamos informacijos. Pagal šalių sudarytos Draudimo sutarties priedo Kelių transporto priemonių savanoriškojo draudimo taisyklių Nr. 49 5.6 punktą draudikas nemoka draudimo išmokos, jei žala susijusi su teisėto valdytojo veika, kurioje kvotos, tardymo įstaiga arba teismas nustatė nusikaltimo arba chuliganizmo, užtraukiančio administracinę atsakomybę, požymius, taip pat jei transporto priemonės savininkas, valdytojas, naudos gavėjas suklastojo duomenis apie kelių eismo įvykį, jo padarinius ar kitais būdais siekė neteisėtai gauti draudimo išmoką.

19. Remiantis teismų praktika suformuluota ginčų kilusių dėl draudimo išmokos išmokėjimo bylose, jeigu nukentėjęs trečiasis asmuo arba draudėjas teigia, kad įvyko draudžiamasis įvykis, o draudikas su tokiu faktu nesutinka, tai jis privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias nuo draudimo išmokos sumokėjimo, t. y. kad įvykis nevertintinas kaip draudžiamasis. Tik pripažinus, kad toks įvykis yra draudžiamasis, gali būti sprendžiamas klausimas dėl draudiko pareigos mokėti draudimo išmoką ir šios pareigos apimties. Tuo tarpu nenustačius kurios nors būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti, draudikas turi pareigą atsisakyti išmokėti draudimo išmoką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-462-695/2017).

20. Nagrinėjamu atveju draudikė (atsakovė) aplinkybę dėl draudžiamojo įvykio nebuvimo įrodinėjo jos užsakymu atliktomis eksperto V. M. 2020 m. balandžio 9 d. ir 2020 m. balandžio 21 d. išvadomis, kuriose nurodoma, kad sprendžiant pagal automobilio sugadinimų individualius sugadinimų požymius, jo priekinio bamperio, priekinio kairio sparno ir priekinių kairės pusės durelių pažeidimai būdingi kontaktams su kelio aplinkos įrenginiais (pvz., kelio atitvaru, tvora, bordiūru ir pan.), kurių neužfiksuota eismo įvykio vietoje. Automobilio sugadinimai nebūdingi jo susidūrimui su laukiniu gyvūnu (stirna), todėl negalima pagrįsti ieškovo parodymų, kad visi automobilio sugadinimai susidarė jam partrenkus stirną bei jam nuvažiavus nuo kelio; net jei būtų įvykęs automobilio susidūrimas su stirna, dėl šio kontakto ir nuvažiavimo nuo kelio, automobilyje neturėjo suveikti pasyviosios saugos sistemos (saugos oro pagalvės, saugos diržo įtempiklis), be to dalis sugadinimų yra identiški automobilio sugadinimams, padarytiems 2019 m. rugpjūčio 13 d. eismo įvykio metu. Kaip pagrįstai atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas tokias išvadas iš esmės patvirtino ir bylos nagrinėjimo metu teismo paskirto eksperto E. S. pateikta 2021 m. birželio 11 d. ekspertizės išvada.

21. Remiantis kasacinės instancijos teismo formuojama praktika civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas, nustatytos įrodinėjimo pareigos taisyklės (CPK 12, 178 straipsniai), be kita ko, suteikia teisę ir kartu nustato procesinę pareigą šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Atsakovei remiantis ir įrodinėjant aplinkybę, kad nėra nustatyta draudžiamojo įvykio fakto, o ieškovei remiantis priešinga aplinkybe, t. y. kad draudžiamasis įvykis buvo, šios aplinkybės įrodinėjimo bei atsakovės pateiktų įrodymų paneigimo pareiga teko ieškovei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e3K-3-531-701/2016). Taigi, nagrinėjamos bylos atveju, ieškovas turėjo pareigą paneigti tiek draudimo bendrovės pasitelkto eksperto išvadas, tiek teismo eksperto išvadas, tačiau nėra pagrindo pripažinti, kad jis tokią pareigą įvykdė.

22. Apeliaciniame skunde ieškovas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, kad atsakovo inicijuotas ikiteisminį tyrimas apelianto atžvilgiu LR Baudžiamojo kodekso 22 str. 1 d. ir 182 str. 2 d. pagrindais buvo baigtas kaltinamuoju aktu ir byla perduota nagrinėti teismui, o Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. lapkričio 24 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-321-1036/2021 apeliantas išteisintas jam nepadarius veikos.

23. Atkreiptinas dėmesys, kad įrodymų pakankamumo, t. y. faktų įrodomumo, problema civilinėje ir baudžiamojoje bylose sprendžiama skirtingai. Baudžiamojoje byloje faktas gali būti pripažintas įrodytu, kai tampa akivaizdus. Civilinėje teisėje įrodymų pakankamumo problema spręstina remiantis tikimybių pusiausvyros principu: faktas gali būti pripažintas įrodytu, jeigu šalies, kuri juo remiasi, pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą jį esant, negu jo nesant. Pažymėtina, kad minėtame nuosprendyje konstatuotas faktas, jog 2020 m. vasario 2 d. eismo įvykis buvo, nėra pakankamas įrodymas ieškovo ieškinio tenkinimui, kadangi kitų civilinėje byloje esančių įrodymų visuma sudaro pagrindą tikėtinai išvadai, kad eismo įvykis įvyko kitomis aplinkybėmis nei nurodė ieškovas, o tai yra pagrindas įvykio nepripažinti draudžiamuoju. Pažymėtina, kad aplinkybės, jog ieškovo automobilis 2020 m. vasario 2 d. įvažiavo į griovį atsakovė ir neneigė, tačiau baudžiamojoje byloje nebuvo vertinamos aplinkybės kokio mąsto apgadinimai galėjo būti padaryti tokio įvykio metu, taip pat nevertinta ar jie atitinka esamus automobilio apgadinimus. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aplinkybė, kad Vilniaus rajono rūmų 2021 m. lapkričio 24 d. teismas nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-321-1036/2021 konstatavo, kad ieškovas nepadarė nusikalstamos veikos, savaime neįrodo esminę reikšmę šiai civilinei bylai turinčios aplinkybės, kad eismo įvykis įvyko tokiomis aplinkinėmis, kokias nurodė ieškovas. Atkreiptinas dėmesys, jog minėtame nuosprendyje teismas, be kita ko nurodė, kad kilęs ginčas dėl draudiminės išmokos mokėjimo ir/ar draudiminės išmokos dydžio nustatymo, kuris bylą nagrinėjančio teismo vertinimu turi būti nagrinėjamas civiline tvarka, o ne sprendžiamas pasitelkiant baudžiamosios teisės priemones.

24. Atmestini kaip nepagrįsti apelianto teiginiai, kad jis viso proceso metu laikėsi pozicijos, kad automobilio sugadinimai buvo padaryti ne nuo kontakto su stirna, bet dėl to, kad būtent nuo smūgio į stirną, apeliantas nesuvaldė automobilio ir nuvažiavo nuo kelio ir taip buvo padaryti iš esmės visi automobilio apgadinimai. Pažymėtina, kad 2020 m. vasario 2 d. eismo įvykio protokole užfiksuota, kad ieškovas nepastebėjo į kelią iššokusios stirnos, ją partrenkė ir nuvažiavo nuo kelio, 2020 m. vasario 2 d. rašytiniame paaiškinime policijai ieškovas nurodė, kad partrenkė iš už posūkio iššokusią stirną ant kelio ir įvažiavo į griovį, taip pat ir 2020 m. vasario 4 d. pranešime apie įvykį atsakovei, ieškovas nurodė, kad ant kelio iššoko stirna, atsitrenkė į automobilį, dėl to ieškovas įvažiavo į griovį. Kaltinamajame akte užfiksuoti ieškovo parodymai, kuriuose jis vėl gi nurodė, kad įvykio metu iš karto sureagavo į situaciją, bandė išvengti susidūrimo, tačiau stirna atsitrenkė į automobilio kairės pusės priekį, t.y. kliudė sparną ir kapotą. Analogiškas aplinkybes ieškovas nurodė ir ieškinyje bei teismo posėdžių metu. Nors apeliantas laikosi pozicijos, kad automobilio kontaktą patvirtina foto fiksacija, iš kurios matomas organinės kilmės substancijos gabalėlis ant automobilio, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra įrodymų, kurie leistų vienareikšmiškai spręsti, kad jis buvo gyvūninės kilmės, juolab, kad visi kiti įrodymai patvirtina, kad nėra automobilio sugadinimų, kurie būtų būdingi kontaktui su gyvūnu.

25. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nors apeliantas koncentruojasi į aplinkybes, susijusias su jo pateikta pozicija, kad eismo įvykis įvyko į automobilį atsitrenkus stirnai, tačiau bylos nagrinėjimo metu teismo paskirtas ekspertas E. S. 2021 m. birželio 11 d. ekspertizės išvadoje be to, kad automobilio apgadinimai nėra būdingi susidūrimui su laukiniu gyvūnu, taip pat pažymėjo, kad priekinės apdailos vieta turėjo kontaktuoti su kietu, išsikišančius elementus ar artimas horizontalioms briaunas turinčiu objektu, tačiau tokio pobūdžio objektų įvykio vietoje nenustatyta; priekinio bamperio metalinės sijos sugadinimas negalėjo būti padarytas 2020 m. vasario 2 d. įvykusio eismo įvykio metu vairuotojo nurodytomis aplinkybėmis, kadangi nurodytomis aplinkybėmis šio eismo įvykio metu šis automobilis nesusidūrė su kitomis transporto priemonėmis ar kitais aukščiau aprašytas savybes atitinkančiais objektais; nėra pagrindo teigti, kad 2020 m. vasario 2 d. įvykusio eismo įvykio metu turėjo suveikti automobilio saugos oro pagalvės, kaip užfiksuota po šio eismo įvykio; nėra pagrindo teigti, kad automobilio abu priekiniai ir užpakalinis kairys ratai buvo dehermetizuoti 2020 m. vasario 2 d. įvykusio eismo įvykio metu. Iš esmės tokias pačias išvadas pateikė ir atsakovės pasitelktas ekspertas 2020 m. balandžio 9 d. išvadoje Nr. VM 2020-23. Šioje išvadoje nurodoma, kad ginčo automobilio priekinio bamperio apdailos ir radiatoriaus grotelių kairės pusės apgadinimų, priekinio kairio sparno deformacija ir dažyto paviršiaus pažeidimų, priekinės kairės pusės durelių skardos įlenkimai ir apibrozdinimų individualūs požymiai leidžia spręsti, kad su šia apdaila kontaktavę objektai turėjo taisyklingos geometrinės formos elementus – daugiau horizontaliai išsidėsčiusias briaunas, kas būdinga kelio aplinkos įrenginiams (pvz., atitvarui, tvorai ir pan.). Tokio objekto eismo įvykio vietoje nerasta ir jo nesimato nuotraukose, padarytose iš karto po eismo įvykio. Nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, kad net ir nevertinant ieškovo akcentuotos pozicijos dėl automobilio kontakto su stirna, byloje esančios ekspertų išvados yra pakankamos konstatuoti, kad eismo įvykis įvyko kitomis aplinkybėmis nei nurodė ieškovas.

26. Pažymėtina, kad įstatymas įpareigoja draudėją, naudos gavėją ir (ar) nukentėjusįjį trečiąjį asmenį pateikti draudikui visus turimus dokumentus ir informaciją apie draudžiamojo įvykio aplinkybes ir pasekmes, būtinus nustatant draudimo išmokos dydį. Ši pareiga turi būti vykdoma sąžiningai, nes klaidinančių ir neteisingų aplinkybių nurodymas nulemia draudiko sprendimą dėl draudimo išmokos (ne) mokėjimo (Draudimo įstatymo redakcijos, galiojusi eismo įvykio metu 98 straipsnio 1, 2, 4 dalys). Pažymėtina, kad tokios pozicijos laikomasi ir kasacinės instancijos teismo formuojamoje praktikoje. Pavyzdžiui, vienoje iš nagrinėtų panašaus pobūdžio bylų, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paliko nepakeistą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, kuriuo atmestas ieškovo ieškinys dėl draudimo išmokos priteisimo, konstatavus, kad pagal byloje surinktus įrodymus, ekspertinę pažymą bei teismo eksperto išvadą eismo įvykio aplinkybės nėra aiškios, jis įvyko kitomis, nei nurodo vairuotojai, aplinkybėmis, todėl eismo įvykis, dėl kurio ieškovė reikalauja atsakovės išmokėti draudimo išmoką, nelaikytinas draudžiamuoju. Šia nutartimi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sprendė, kad nenustatęs draudžiamojo įvykio fakto apeliacinės instancijos teismas padarė materialiosiose teisės normose įtvirtintą reglamentavimą atitinkančią išvadą, kad teisinio pagrindo išmokėti draudimo išmoką nenustatyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e3K-3-531-701/2016).

27. Apeliaciniame skunde ieškovas pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą grindžia ir tuo pagrindu, kad teismas netenkino ieškovo prašymo apklausti liudytoju Vilniaus apskr. VPK Kelių policijos valdybos Kelių patrulių rinktinės vyriausiąjį patrulį D. R.. Teisėjų kolegija atmeta šį argumentą kaip nesudarantį pagrindo naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą. Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad atsisakymas apklausti liudytojus yra atsisakymas priimti į bylą norimus pateikti įrodymus, todėl šie veiksmai kvalifikuojami pagal CPK 181 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2006). Nagrinėdamas prašymą dėl liudytojų apklausos, teismas turi įvertinti, ar konkretus asmuo gali būti liudytojas (CPK 189 straipsnis), ar prašymas paduotas laikantis tvarkos (CPK 190 straipsnis), ar liudytojas galės nurodyti aplinkybes, susijusias su byla (CPK 189 ir 180 straipsniai), ar turinčios reikšmės bylai aplinkybės gali būti įrodinėjamos liudytojų parodymais (CPK 197 straipsnio 2 dalis), ar prašymas galėjo būti pateiktas anksčiau, o jo vėlesnis pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą (CPK 181 straipsnio 2 dalis) ir kitas aplinkybes.

28. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje yra pateiktas 2020 m. vasario 2 d. Eismo įvykio fiksavimo protokolas, užpildytas Vilniaus apskr. VPK Kelių policijos valdybos Kelių patrulių rinktinės vyriausiojo patrulio D. R., kuriame užfiksuotos eismo įvykio aplinkybės. Į bylą pateiktame 2020 m. vasario 14 d. Kaltinamajame akte užfiksuota, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas į eismo įvykio vietą atvykęs pareigūnas M. J. paaiškino, kad, kai jie priėjo prie vairuotojo, šis paaiškino, jog važiuojant automobiliu (duomenys neskelbtini) iš už posūkio į važiuojamąją dalį, kurios danga yra žvyrkelis, iššoko stirna, kurią šis partrenkė. Sužalota stirna pasišalino nežinoma kryptimi. Paklausus vairuotojo, koks buvo jo važiavimo greitis eismo įvykio metu, vairuotojas P. B. nurodė, kad važiavo 60 km/h greičiu. Jiems apžiūrėjus įvykio vietą, ant važiuojamosios dalies bei ant automobilio kėbulo dėmių, panašių į kraują ar gyvūno kailio, jie neaptiko. Apžiūrėjus įvykio vietos prieigas, akivaizdžių stirnos pėdsakų jie neaptiko. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas neįvardija, kokias bylai reikšmingas aplinkybes, kurių negalima nustatyti jau byloje esančiais įrodymais, pareigūnas D. R. galėtų paaiškinti ir kaip ta informacija paveiktų byloje esančių ekspertų išvadas. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas atsisakydamas apklausti liudytoją, pažeidė apelianto teisę leistinomis priemonėmis įrodinėti bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes.

29. Naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą taip pat nesudaro pagrindo ir apelianto argumentas, kad teismas nevertino aplinkybės dėl žmogiškosios klaidos faktoriaus, subjektyvius apelianto situacijos vertinimo, kadangi pastarasis nėra trasologijos ekspertas ir negali žinoti visų aplinkybių, kada ir koks automobilio sugadinimas atsirado. Tačiau teisėjų kolegijos nuomone, byloje nėra duomenų, kurie leistų teigti, kad ieškovo pateikti duomenys yra tikslūs tiek, kiek to galima reikalauti iš specialių žinių neturinčio, bet teisę vairuoti turinčio asmens, juolab, kad tokios aplinkybės, kurias nustatė ekspertai ir kurios nesutampa su ieškovo nurodytomis aplinkybėmis, nėra tokios sudėtingos, kurių nebūtų galima objektyviai atsiminti ar įvertinti neturint specialių žinių. Esant nurodytų aplinkybių visumai, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad įvykio dalyvių nurodytų ir dviejų specialias žinias turinčių ekspertų objektyviai nustatytų aplinkybių skirtumai, ypač atsižvelgiant į tai, ekspertai nei vieno automobilio apgadinimo negalėjo susieti su ieškovo įvardyta eismo įvykio versija, negali būti pateisinami sąžiningu, nežymiu klydimu.

30. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė įrodinėjimo standartą civilinėje byloje, išsamiai ir visapusiškai ištyręs nagrinėjamos bylos aplinkybes, įvertinęs ieškovo nurodytas aplinkybes ir palyginęs jas su byloje esančiomis ekspertų išvadomis, padarė pagrįstą išvadą, kad civilinės teisės prasme labiau tikėtina aplinkybė, jog eismo įvykis įvyko kitomis aplinkybėmis, nei nurodo ieškovas, todėl draudikė (atsakovė) pagrįstai pripažino eismo įvykį nedraudžiamuoju. Atsižvelgiant į nurodytą, apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktina nepakeistu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

31. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

32. Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, jo apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos. Atsakovė įrodymų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, teismui nepateikė, todėl jos nepriteistinos.

Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.