- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-06-06
- Bylos Nr.
- I-2818-171/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00780-2017-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Bronius Januška, Irena Paulauskienė, Donatas Vansevičius
- Pareiškėjas
- G. M.
- Atsakovas
- Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Broniaus Januškos, Irenos Paulauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Donato Vansevičiaus,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. M. skundą atsakovams Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija).
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas G. M. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3), kuriame prašo panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – atsakovas) 2017 m. vasario 10 d. sprendimą Nr. 2S-796, kuriuo buvo atsisakyta perkelti pareiškėją tolesnę bausmę atlikti iš Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – Pravieniškių PN-AK) į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą (toliau – Lukiškių TI-K), įpareigoti atsakovą perkelti pareiškėją tolesnę laisvės atėmimo bausmę atlikti į Lukiškių TI-K ir priteisti 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Nesutikimą su ginčijamu sprendimu grindžia aplinkybėmis, kad Pravieniškių PN-AK 2 sektoriaus direktoriaus pavaduotojas D. S. galimai nori susidoroti su pareiškėju. Mano, kad 2016 m. vasario 1 d. D. S. buvo nurodęs kitiems nuteistiesiems jį suluošinti. Kadangi pareiškėjas turėjo jų pokalbių įrašus, nedelsdamas kreipėsi į Bendrąjį pagalbos centrą su prašymu atsiųsti tyrėjų grupę. Tyrimas nebuvo atliktas. Pareiškėjas daug kartų kreipėsi į atsakovą su prašymais dėl šio direktoriaus pavaduotojo veiksmų, tačiau gaudavo atsakymus, kad nėra įrodymų.
2016 m. lapkričio 14 d. po 22:00 val. išgirdo, kad kiti nuteistieji kalba apie susidorojimą su juo kituose pataisos namuose. Iš nuteistųjų kitoje kameroje pasiskolinęs telefoną paskambino į Bendrąjį pagalbos centrą ir paprašė atsiųsti tyrėjų grupę, nurodė, kad turi telefoną, iš kurio yra kalbama apie jo susidorojimą, tačiau tyrėjai nebuvo atsiųsti, telefonas taip pat nepaimtas. Tų pačių metų lapkričio 25 d. jį perkėlė į Pravieniškių PN-AK 3 sektorių.
Kadangi stengiamasi jį išlaikyti Pravieniškių PN-AK, daugiau nei metus jaučiasi kankinamas, gyvena nežinomybėje. Dėl tokio atsakovo neveikimo jaučia pažeminimą.
Šalies argumentai
Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė skundą patenkinti. Papildomai paaiškino, kad šiuo metu yra iškeltas į Kybartų pataisos namus, todėl prašymo perkelti į Lukiškių T-IK nebepalaiko. Paaiškino, kad telefono numerio, iš kurio skambino į BPC, nežino, kas jam davė telefoną, negali nurodyti, nes to asmens nematė.
Atsiliepimas
Atsakovas, taip pat ir Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepime (b. l. 25–27) nesutinka su pareiškėjo skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškina, kad, atsakydami pareiškėjui į jo prašymą, rėmėsi Pravieniškių PN-AK tarnybinio tyrimo duomenimis. Tarnybinio tyrimo metu nustatyta, kad nėra pagrindo pareiškėją perkelti iš Pravieniškių PN-AK į Lukiškių TI-K, taip pat nėra aplinkybių, kodėl pareiškėjas negalėtų būti laikomas Pravieniškių PN-AK. Nustatyta, kad pareiškėjas nenurodė aiškių perkėlimo priežasčių, t. y. kodėl negali atlikti bausmės pataisos namuose ir kodėl turėtų būti perkeltas į Lukiškių TI-K, taip pat nenurodė, kad turi kokių nors priešų tarp nuteistųjų, paaiškino, kad visa sistema supuvusi, kad nori susikurti tinkamas sąlygas, t. y. kad į kamerą jam būtų išduotas televizorius. Paaiškino, kad niekam jokių konkrečių priežasčių, kodėl negali gyventi pataisos namuose, nenurodys, į kalėjimą sieks būti pervežtas ką nors sužalodamas. Taigi, duomenų apie konfliktus tarp pareiškėjo ir kitų nuteistųjų nenustatyta.
Pareiškėjui, atliekant bausmę Pravieniškių PN-AK 2-ame sektoriuje, buvo siūloma bausmę atlikti ne viename sektoriuje, gyventi būryje, o ne kamerų tipo patalpose.
Pažymi, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 69 straipsnio 2 dalies nuostata suteikia teisę pataisos įstaigos administracijai inicijuoti nuteistojo perkėlimą į kalėjimą nuteistajam sutinkant, o ne teisę nuteistajam prašyti jį perkelti ir būti perkeltam į kalėjimą. Perkelti pareiškėją iš Pravieniškių PN-AK į Lukiškių TI-K atlikti tolesnę laisvės atėmimo bausmę nėra galimybės, kadangi Lukiškių TI-K negali užtikrinti, kad nuteistiesiems, kurie pagal BVK 69 straipsnio 2 dalį sutinka atlikti bausmę kalėjime, būtų sudarytos teisės aktuose nustatytos pataisos namuose bausmę atliekančių nuteistųjų laikymo sąlygos bei taikomi pataisos namams būdingi režimo reikalavimai.
Nurodo, kad pareiškėjas dėl jo išreikštų ketinimų sužaloti ar žudyti kitus asmenis Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2016 m. gruodžio 6 d. įsakymu Nr. 2-1324 buvo įrašytas į linkusių užpulti įskaitą, todėl jam taikomi papildomi režimo reikalavimai.
Mano, kad į pareiškėjo skundą atsakė laiku ir išsamiai, remdamasis pateiktais duomenimis, atsakymas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus.
Prašymą priteisti neturtinę žalą prašo atmesti, nes nėra sąlygų civilinei atsakomybei kilti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje atsakovų atstovas nedalyvavo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Ginčas byloje kilo dėl pareiškėjo teisės būti perkeltam į Lukiškių TI-K ir neturtinės žalos atlyginimo.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas 2017 m. sausio 25 d. kreipėsi į Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos su prašymu (b. l. 29–30) perkelti jį iš Pravieniškių PN-AK į Lukiškių TI-K atlikti tolesnę bausmę.
Atsakovas 2017 m. vasario 1 d. raštu Nr. 2S-573 (b. l. 31) Pravieniškių PN-AK prašė informuoti, ar yra išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį G. M. toliau laikyti Pravieniškių PN-AK. Pravieniškių PN-AK 2017 m. vasario 9 d. raštu Nr. S-3228 (b. l. 32) nurodė, kad tokių aplinkybių Pravieniškių PN-AK nėra. Pažymėjo, kad dėl analogiško G. M. 2016 m. gruodžio 1 d. pareiškimo 2016 m. gruodžio 29 d. buvo atliktas tarnybinis tyrimas. Išvadoje buvo konstatuota, kad nėra pagrindo pareiškėją perkelti iš Pravieniškių PN-AK į kitus pataisos namus ar Lukiškių TI-K atlikti tolesnę laisvės atėmimo bausmę, taip pat nenustatyta išimtinių aplinkybių, dėl kurių jis negalėtų būti laikomas Pravieniškių PN-AK.
Ginčo teisinius santykius reguliuoja Bausmių vykdymo kodekso 69 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, visą bausmę turi atlikti vienoje pataisos įstaigoje. Perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą tęsti atlikti bausmę leidžiama dėl nuteistojo ligos, kitų išimtinių aplinkybių, dėl kurių toliau laikyti nuteistąjį toje pačioje pataisos įstaigoje negalima, arba kitais šiame Kodekse nustatytais atvejais. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nuteistasis, išskyrus šio Kodekso 142 straipsnio 3 dalyje nustatytus atvejus, iš pataisos namų gali būti perkeltas į kalėjimą tęsti atlikti bausmę tik jo sutikimu. Iš pataisos namų į kalėjimą perkeltiems nuteistiesiems taikomas pataisos namuose laikomiems nuteistiesiems nustatytas režimas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas šią įstatymo nuostatą, yra pažymėjęs, kad BVK 69 straipsnyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, visą bausmę turi atlikti vienoje pataisos įstaigoje. Šiuo teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas siekė užtikrinti nepertraukiamą nuteistojo pataisos procesą, kuriame dalyvautų nuteistasis ir jam adaptavusis paskirtoje atlikti bausmę pataisos įstaigoje galėtų būti nuosekliai įgyvendinamos nuteistojo pataisos priemonės ir taip būtų siekiama bausmės vykdymo tikslų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A456-756/2017).
Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad nuteistojo perkėlimas iš vienos pataisos įstaigos į kitą tęsti atlikti bausmę įstatymų leidėjo numatytas kaip išimtis iš minėtos bendrosios taisyklės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-149-146/2015, 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1588-146/2015).
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. V-321 patvirtintame Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarkos apraše (toliau – Tvarkos aprašas) reglamentuota nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarka. Nagrinėjamu atveju aktualūs Tvarkos aprašo 3.2 ir 3.3 papunkčiuose nustatyti nuteistųjų perkėlimo pagrindai.
Remiantis 3.2 papunkčiu, nuteistuosius iš vienos pataisos įstaigos į kitą leidžiama perkelti dėl kitų išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje. Tokiu atveju perkeliančioji įstaiga pateikia Kalėjimų departamentui motyvuotą išvadą, kuri turi būti suderinta su priimančiąja įstaiga (3.2.1 papunkčio dalis). Nuteistasis iš vienos pataisos įstaigos į kitą gali būti perkeliamas Kalėjimų departamento iniciatyva, kai yra Kalėjimų departamento direktoriaus arba jį pavaduojančio pareigūno patvirtinta išvada (3.2.5 papunkčio dalis).
Remiantis Tvarkos 3.3 papunkčiu, nuteistuosius leidžiama perkelti tęsti atlikti bausmę į kalėjimą perkeliamo nuteistojo sutikimu. Nuteistajam sutikus tęsti atlikti bausmę kalėjime, perkeliančioji įstaiga pateikia Kalėjimų departamentui išvadą dėl nuteistojo perkėlimo ir rašytinį nuteistojo sutikimą (3.3.1 papunkčio dalis). Patvirtintos išvados dėl nuteistojo perkėlimo pagrindu priimamas Kalėjimų departamento direktoriaus nutarimas perkelti nuteistąjį į kitą pataisos įstaigą (3.3.2 papunkčio dalis).
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad atsakovas, kuriam įstatymų nustatyta tvarka suteikta teisė spręsti dėl nuteistojo perkėlimo į kitus pataisos namus, išnagrinėjęs su pareiškėjo prašymu susijusias aplinkybes, atsisakė jį perkelti iš Pravieniškių PN-AK į Lukiškių TI-K, nes nenustatė išimtinių aplinkybių, kliudančių jį laikyti Pravieniškių PN-AK.
Kaip matyti iš BVK 69 straipsnio nuostatų, įstatymų leidėjas nustatė konkretų atvejį, kada leidžiama perkelti nuteistąjį tęsti atlikti bausmę į kitą pataisos įstaigą – dėl ligos, o įstatymo nuostata dėl kitų išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje, suteikia diskreciją kiekvienu konkrečiu atveju vertinti, ar nustatytos aplinkybės gali būti traktuojamos kaip išimtinės ir suteikiančios pakankamą pagrindą perkelti nuteistąjį tęsti atlikti bausmę į kitą pataisos įstaigą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-973-662/2016).
Nors pareiškėjas prašyme akcentavo Pravieniškių PN-AK direktoriaus pavaduotojo D. S. galimą susidorojimą su juo, tačiau jokių tai pagrindžiančių įrodymų nepateikė.
Pareiškėjo argumentai, kad jis kreipėsi į Bendrąjį pagalbos centrą dėl galimo susidorojimo, vertintini kritiškai. D. S. tarnybiniame pranešime patvirtino, kad neturi jokio intereso pareiškėjo atžvilgiu, nėra nusistatęs prieš jį ir nė vienu sprendimu nepadarė nieko, kas sukeltų jam neigiamas pasekmes. Iš byloje esančios Išvados matyti, kad pareiškėjas atsisakė raštu pateikti informaciją apie galimus priešus Pravieniškių PN-AK, tačiau žodžiu paaiškino, kad prieš mėnesį Pravieniškių PN-AK 2 sektoriuje kamerų tipo patalpose įvyko žodinis konfliktas su nuteistuoju G. P.. Tačiau G. P. paaiškino, kad kamerų tipo patalpose nuobaudą atlieka apie 2 mėnesius ir šiuo laikotarpiu tarp jo ir nuteistojo G. M. nebuvo jokio konflikto. Tai patvirtino ir kiti kameroje Nr. 19 kartu su G. P. buvę nuteistieji. Pravieniškių PN-AK 2017 m. vasario 9 d. rašte Nr. S-3228 Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos informavo, kad išimtinių aplinkybių, kliudančių pareiškėją toliau laikyti Pravieniškių PN-AK, nėra.
Teismo nuomone, pareiškėjo nurodytas argumentas, kad jis kreipėsi į Bendrąjį pagalbos centrą dėl susidorojimo, nepatvirtina galimo susidorojimo fakto. Byloje nustatytos aplinkybės (kad Pravieniškių PN-AK direktoriaus pavaduotojas D. S. nėra prieš pareiškėją nusistatęs, pareiškėjas atsisakė raštu pateikti informaciją apie galimus priešus Pravieniškių PN-AK, o kiti nuteistieji paneigė neva kilusį konfliktą tarp G. P. ir pareiškėjo) leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas siekia būti perkeltas į Lukiškių TI-K nurodydamas neegzistuojančias aplinkybes. Taigi, išimtinių aplinkybių, kliudančių jį toliau laikyti Pravieniškių PN-AK, nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
Aptarti byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovas, gavęs pareiškėjo 2017 m. sausio 25 d. prašymą perkelti į Lukiškių TI-K, aiškinosi, ar prašyme nurodyti argumentai, kad jis negali laisvės atėmimo bausmę atlikti Pravieniškių PN-AK, pagrįsti (Pravieniškių PN-AK 2017 m. vasario 9 d. raštas Nr. S-3228), tačiau išimtinių aplinkybių, kliudančių pareiškėją toliau laikyti Pravieniškių PN-AK, nenustatė. Kaip minėta, pataisos įstaiga turi diskreciją kiekvienu konkrečiu atveju vertinti, ar nustatytos aplinkybės gali būti traktuojamos kaip išimtinės ir suteikiančios pakankamą pagrindą perkelti nuteistąjį tęsti atlikti bausmę į kitą pataisos įstaigą.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad atsakovas priėmė faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktais pagrįstą sprendimą, todėl jį naikinti remiantis pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo.
Kadangi reikalavimas įpareigoti atsakovą pareiškėją perkelti atlikti tolesnę laisvės atėmimo bausmę į Lukiškių TI-K yra išvestinis, tačiau pareiškėjas jau perkeltas į Kybartų PN ir mano, kad reikalavimas išspręstas tinkamai, reikalavimas jį perkelti į Lukiškių T-IK atmestinas taip pat.
Pareiškėjas taip pat prašo priteisti 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.
Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).
Nagrinėjamu atveju pripažinus, kad atsakovas skundžiamu sprendimu pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo jį perkelti iš Pravieniškių PN-AK į Lukiškių TI-K, t. y. nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų (vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų), nėra ir šios institucijos atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį.
Nesant vienos iš sąlygų, kitų viešosios atsakomybės sąlygų nustatymas neturi teisinės prasmės. Taigi, nagrinėjamo ginčo atveju pareiškėjo prašymas priteisti 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti atmestinas nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų.
Įvertinus aptartą teisinį reglamentavimą, skundo, atsiliepimo, teismo posėdyje pareiškėjo išsakytus argumentus, darytina išvada, kad tenkinti pareiškėjo reikalavimus nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo G. M. skundą atmesti, kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.