Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Meilučio, Vitalijos Norkūnaitės, Aleno Piesliako (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka (vaizdo konferencijos būdu ZOOM platformoje) išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. T. gynėjo advokato Andriejaus Melkovo apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2021 m. vasario 12 d. nuosprendžio, kuriuo:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta 3 metų laisvės atėmimo bausmė;

- pagal BK 184 straipsnio 2 dalį (už UAB „G“ turto iššvaistymą išmokėjus pinigus UAB „T“) ir jam paskirta 1 metų laisvės atėmimo bausmė;

- pagal BK 184 straipsnio 2 dalį (už UAB „G“ turto iššvaistymą išmokėjus pinigus UAB „F“) ir jam paskirta 1 metų 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmė;

- pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 200 MGL (7532 Eur) dydžio bauda;

- pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 100 MGL (3766 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės paskirtos už veikas numatytas BK 222 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, subendrintos apėmimo būdu ir ši subendrinta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su paskirtomis laisvės atėmimo bausmėmis ir T. T. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams 8 mėnesiams ir 100 MGL (3766 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija) T. T. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant jį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už savo gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be jo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti paliktas galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

BUAB „G“ nemokumo administratoriaus UAB „I. P.“ pareikštas 329 605,68 Eur civilinis ieškinys T. T. dėl jo padarytos žalos atlyginimo tenkintas iš dalies:

1) Iš T. T., reikalavimo teisę iš UAB „I. P.“ įsigijusiai, UAB „I“ priteista 221 799,77 Eur;

2) civilinis ieškinys T. T. dėl likusių 107 805,91 Eur paliktas nenagrinėtu, suteikiant galimybę UAB „I“ dėl žalos atlyginimo į teismą kreiptis civilinio proceso tvarka.

Iš T. T. valstybės naudai išieškota 105,78 Eur proceso išlaidų.

1. T. T. nuo 2015 m. kovo 18 d. dirbdamas UAB „G“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos Panevėžio rajone, Krekenavoje, (duomenys neskelbtini)) direktoriumi ir būdamas vieninteliu akcininku, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 (toliau – Įstatymo) 14 straipsnio 2 dalį, 21 straipsnio 1 ir 2 dalis būdamas atsakingu už įmonės apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą; už apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą; už teisingos, tikslios, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą vyriausiajai buhalterei K. M. nuo 2015 m. liepos 15 d., o iki to laiko pats tvarkydamas apskaitą, laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 18 d. iki 2017 m. rugsėjo 28 d., Panevėžio mieste, bendrovės veiklos teritorijoje, klastodamas bendrovės apskaitos dokumentus dėl realiai neįvykusių ūkinių – finansinių operacijų ir juos pateikdamas buhalterei K. M., nežinančiai apie jo daromą nusikalstamą veiką, kuri juos įtraukė į apskaitą, neišsaugodamas dalies apskaitos registrų ir pirminių apskaitos dokumentų, tyčia apgaulingai tvarkė teisės aktais reikalaujamą UAB „G“ buhalterinę apskaitą, o būtent :

- pažeisdamas Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies reikalavimą, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, kad apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus, UAB „G“ buhalterinėje apskaitoje 2016 metais pagal tris 2016 m. vasario 26 d. PVM sąskaitas faktūras Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) fiksavo prekių įsigijimą iš UAB „S“ iš viso už 719 047,21 Eur ir registre „Kasos knyga“ fiksavo 137 529,28 Eur grynųjų pinigų išmokėjimą bendrovei „S“ 2016 m. rugsėjo 6, 14, 22, 27 ir 30 d., spalio 26 d., lapkričio 19, 24 ir 26 d., gruodžio 30 d., kurių nepagrindė jokiais apskaitos dokumentais (kasos išlaidų orderiais ar orderių kvitais, kitais dokumentais) ir nepateikė jų apskaitą tvarkiusiai buhalterei;

- pažeisdamas Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies reikalavimą, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 3 d. iki 2017 m. rugsėjo 26 d., pagal buvusių bendrovės darbuotojų pateiktus, UAB „G“ vardu išrašytus, 80 pinigų priėmimo kvitus gautų piniginių lėšų už parduotas prekes, iš viso už 27 341,77 Eur, nefiksavo jų atsakingų asmenų avanso apyskaitoje, šių pinigų priėmimo kvitų nepateikė buhalterei, dėl ko šios pajamos nebuvo įtrauktos į UAB „G“ apskaitą;

- pažeisdamas Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies reikalavimus, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu; 12 straipsnio 1 dalies reikalavimą, kad apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus; 4 straipsnio ir 13 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimus, kad privalomas apskaitos dokumento rekvizitas yra ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio turinys, nes dokumento rekvizitai ir turinys turi atitikti tikrovę, kad pagal apskaitos dokumentuose įrašytus duomenis būtų galima nustatyti užfiksuotos dokumentuose ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio tapatumą; Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 5 punkto reikalavimą, kad jeigu pinigai išmokami pagal kasos išlaidų orderį fiziniam asmeniui, kuris nėra to ūkio subjekto darbuotojas, jame nurodomas šio fizinio asmens vardas, pavardė, paso arba kito asmens tapatybę įrodančio dokumento pavadinimas, numeris ir gyvenamoji vieta, t. y. : a) tyrimo metu pateikė skirtingus UAB „G“ apskaitos registrus ir dokumentus, t. y. 2016 m. balandžio 21 d. kratos metu paimtų dokumentų ir 2016 m. spalio 28 d. bei 2016 m. lapkričio 17 d. papildomai pateiktų bendrovės dokumentų ir registrų duomenys skyrėsi apie grynųjų pinigų likučius, sąnaudas ir įsipareigojimus; b) buhalterei K. M. pateikė į apskaitą įtraukti jo pasirašytą suklastotą 2015 m. kovo 18 d. bendradarbiavimo sutartį su UAB „T“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini)) Nr. T-15/04/01 dėl personalo paslaugų apie neva vykusius sandorius su UAB „T“ iš viso už 51 658 Eur, o į apskaitą įtraukus UAB „T“ bendrovei 2015 m. balandžio 1 d. šiai sumai išrašytą suklastotą PVM sąskaitą faktūrą AAM Nr. 0401, iš UAB „G“ kasos pagal tris tikrovės neatitinkančius kasos išlaidų orderius (nes jie neatspindėjo realių operacijų) išmokėjo šią sumą UAB „T“; c) buhalterei K. M. pateikė į apskaitą įtraukti jo pasirašytą suklastotą 2015 m. kovo 18 d. bendradarbiavimo sutartį UAB „F“ Nr. F-15/04/01 dėl personalo paslaugų iš viso už 199 515 Eur, ir dvi suklastotas PVM sąskaitas faktūras 2015 m. kovo 18 d. Nr. (duomenys neskelbtini) 56 715 Eur sumai ir 2015 m. rugsėjo 15 d. Nr. (duomenys neskelbtini) 142 800 Eur sumai, po to iš bendrovės kasos grynaisiais pinigais UAB „F“ išmokėjo 142 800 Eur, t. y. 2015 m. rugsėjo 30 d. – 35 700 Eur, 2015 m. spalio 30 d. – 35 700 Eur, 2015 m. lapkričio 26 d. – 35 700 Eur ir 2015 m. gruodžio 21 d. – 35 700 Eur, kurių nepagrindė jokiais apskaitos dokumentais (kasos išlaidų orderiais, UAB „F“ pinigų priėmimo ar KPO kvitais); d) nepateikė laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 31 d. iki 2015 m. rugpjūčio 31 d. UAB „F“ išrašytų grynųjų pinigų priėmimo kvitų, jog UAB „F“ gavo iš UAB „G“ 103 209,96 Eur grynaisiais pinigais, todėl tyrimo metu nebuvo galima nustatyti, ar UAB „F“ buhalterinėje apskaitoje buvo užpajamuoti grynieji pinigai ir taip patvirtinti tarp šių bendrovių įvykusią ūkinę operaciją;

- pažeisdamas Įstatymo 19 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimus, kad apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinės atskaitomybės patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą; patvirtinus finansinę atskaitomybę, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų, neišsaugojo UAB „G“ dalies pardavimo ir pirkimo registrų, pirminių dokumentų, neišsaugojo 2017 m. kasos knygos ir kasos dokumentų, dalies 2016 – 2017 m. EKA žurnalų, avanso apyskaitų nuo 2017 m. birželio mėn., 2016 – 2017 m. sąskaitų apyvartų žiniaraščių - didžiųjų knygų, pajamų – sąnaudų suvestinių, 2016 m. mokėtinų ir gautinų sumų registrų, 2016-2017 m. ilgalaikio turto apskaitos registrų, 2016 m. bandomųjų balansų, dėl ko nebuvo galima nustatyti, ar bendrovė įrašė teisingus duomenis į tikrinamojo laikotarpio PVM deklaracijas ir 2016 m. metinę pelno mokesčio deklaraciją ar pateikė teisingus duomenis apie turtą, veiklos rezultatus ir įsipareigojimus; iki bankroto UAB „G“ paskelbimo 2017 m. rugsėjo 28 d. neišsaugojo ir bankroto administratoriui neperdavė dalies prekių pagal apskaitoje buvusius atsargų likučius ar jų panaudojimo dokumentus. Dėl šių pažeidimų iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „G“ turto, veiklos rezultatų ir įsipareigojimų dydžio 2015 – 2017 metų laikotarpiu. Šie T. T. veiksmai kvalifikuoti kaip nusikaltimai, numatyti BK 222 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje.

2. Be to T. T. laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 18 d. iki 2015 m. liepos 11 d., Panevėžio mieste, bendrovės veiklos teritorijoje, būdamas UAB „G” direktoriumi ir kasininku, turėdamas savo žinioje bendrovės turtą, į bendrovės apskaitą įtraukęs realiai neįvykusias ūkines operacijas, t. y. žinodamas, kad pagal 2015 m. balandžio 1 d. PVM sąskaitą faktūrą AAM Nr. 0401, išrašytą 51 658 Eur sumai, UAB „T“ neatliko jokių paslaugų UAB „G“, jis per tris kartus UAB „G“ kasos išlaidų orderiais šią sumą sumokėjo UAB „T“, taip panaudojo pinigus ne bendrovės reikmėms, be apskaitos dokumentų, ir iššvaistė jo žinioje buvusį svetimą, didelės vertės turtą – 51 658 Eur, priklausiusį UAB „G“. Šie T. T. veiksmai kvalifikuoti kaip nusikaltimas, numatytas BK 184 straipsnio 2 dalyje.

3. Taip pat T. T. laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 15 d. iki 2015 m. gruodžio 21 d., Panevėžio mieste, bendrovės veiklos teritorijoje, būdamas UAB „G” direktoriumi ir kasininku, turėdamas savo žinioje bendrovės turtą, į bendrovės apskaitą įtraukęs realiai neįvykusias ūkines operacijas, t. y. žinodamas, kad pagal 2015 m. rugsėjo 15 d. PVM sąskaitą faktūrą (duomenys neskelbtini), išrašytą 142 800 Eur sumai, UAB „F“ jokių paslaugų UAB „G“ neatliko, jis šią sumą iš bendrovės kasos pagal 2015 m. rugsėjo 30 d., 2015 m. spalio 30 d., 2015 m. lapkričio 26 d. ir 2015 m. gruodžio 21 d. kasos išlaidų orderius išmokėjo UAB „F“, taip panaudojęs pinigus ne bendrovės reikmėms, be apskaitos dokumentų, iššvaistė jo žinioje buvusį svetimą didelės vertės turtą – UAB „G“ 142 800 Eur. Šie T. T. veiksmai kvalifikuoti kaip nusikaltimas, numatytas BK 184 straipsnio 2 dalyje.

4. Taip pat T. T. laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 3 d. iki 2017 m. rugsėjo 26 d. Panevėžio mieste, bendrovės veiklos teritorijoje, būdamas UAB „G“ direktoriumi ir kasininku, turėdamas savo žinioje bendrovės turtą, pagal UAB „G“ darbuotojų pateiktus 80 pinigų priėmimo kvitus gautus pinigus už parduotas prekes viso 27 341,77 Eur sumai, šių kvitų nepateikė buhalterei K. M., dėl ko jie nebuvo apskaityti buhalterinėje apskaitoje, nefiksuojant gautų bendrovėje pajamų, nesurašė kasos pajamų orderio ir jų kasoje neužpajamavo, neįnešė pinigų į bendrovės kasą, taip neturėdamas teisinio pagrindo pasisavino jo žinioje buvusį svetimą didelės vertės turtą – UAB „G“ 27 341,77 Eur. Šie T. T. veiksmai kvalifikuoti kaip nusikaltimas, numatytas BK 183 straipsnio 2 dalyje.

5. Apeliaciniu skundu nuteistojo T. T. gynėjas advokatas A. Melkovas prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2021 m. vasario 12 d. nuosprendį ir išteisinti T. T. jam nepadarius nusikalstamų veikų, numatytų BK 222 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, 183 straipsnio 2 dalyje ir 184 straipsnio 2 dalyje.

5.2. Gynyba pabrėžė, kad kaltinamasis aktas turėjo trūkumų ir tai buvo esminis baudžiamojo proceso kodekso pažeidimas. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 219 straipsnis numato reikalavimus keliamus kaltinamajam aktui, o BPK 234 straipsnio 2 dalis numato bylos perdavimą prokurorui, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ar yra kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie trukdo nagrinėti bylą. Įstatymų leidėjas išreiškė valią, jog teismas, gavęs bylą su kaltinamuoju aktu ir nustatęs kaltinamojo akto trūkumus ir kitus baudžiamojo įstatymo pažeidimus, turi įvertinti ar ikiteisminio tyrimo metu padaryti baudžiamojo proceso pažeidimai ir reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas trukdo sklandžiai, operatyviai ir išsamiai išnagrinėti bylą, o jei taip, turi teisę perduoti bylą prokurorui net ir tuo atveju, kai šiuos pažeidimus teisminio nagrinėjimo metu iš esmės galima ištaisyti, bet tai apsunkintų bylos nagrinėjimą, prailgintų teismo procesą ir pan.

5.3. Gynyba tvirtino, kad jos teisės yra ribojamos, o kaltinimas buvo neaiškus. Kaltinime nurodoma, kad T. T. kaltinamas dėl UAB „G“ pinigų – 51 658 Eur išvaistymo UAB „T“ ir 142 800 Eur pinigų išvaistymo UAB „F“, tačiau jau iš paties suformuluoto kaltinimo akivaizdžiai matyti, kad jis neatitinka BK 184 straipsnio dispozicijos, nes nurodoma, kad T. T. išvaistė ne visas minėtas lėšas, o tik jų dalį (citata: „bendrovės veiklos teritorijoje, panaudodama pinigus ne bendrovės reikmėms, o dalį išmokėdamas kitos bendrovės darbuotojams be apskaitos dokumentų, tokiais veiksmais išvaistė jo žinioje buvusį svetimą UAB „G“ didelės vertės turtą – pinigus 142 800 Eur sumą). Vadinasi nėra tiksliai žinoma, kur ir kokia tiksliai dalis turto dalis buvo išmokėta kitos bendrovės darbuotojams, o kur dingo ir kokios apimties buvo kita turto dalis. Jei ji buvo pasisavinta, tai akivaizdu yra kito nusikaltimo, bet ne BK 184 straipsnio 2 dalies sudėtis, o jei ir kita turto dalis buvo išvaistyta, tai privalu nurodyti kur ir kokiomis aplinkybėmis. Šiuo atveju kaltinimas nėra aiškus.

5.4. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai T. T. veiksmus kvalifikavo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Pagal šį straipsnį atsako tas, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Buhalterinės apskaitos tvarkymas vertintinas kaip procesas, kurio metu atliekami įvairūs veiksmai siekiant registruoti, grupuoti ir apibendrinti ūkines operacijas ir įvykius, taip gaunant informaciją, reikalingą ekonominiams sprendimams priimti ir (arba) finansinei atskaitomybei sudaryti. Kartu apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus.

5.5. T. T. tvirtino, kad jis UAB „G“ apskaitai tvarkyti įdarbino patyrusią buhalterę K. M., ja pasitikėjo, pateikdavo jai apskaityti visus dokumentus. Dėl neišsaugotų apskaitos dokumentų kaltas ne jis, o buhalterė. T. T. pagal jo išsilavinimą ir darbo patirtį nebuvo žinomi buhalterinės apskaitos pagrindai, savo kaip vadovo pareigą jis pilnai įvykdė pasamdęs profesionalę buhalterę. Byloje nėra nustatyta, kad T. T. tvarkė registrus, tai atliko būtent buhalterė. Akivaizdu, kad jam nebuvo žinomi nei registrų sąrašas, nei privalomai vedami dokumentai. Tai kad buvo net dvi kasos knygos galėjo žinoti ir tvarkyti išimtinai buhalterė. Byloje nėra nustatyta (pvz. specialistų išvadomis), kad įrašus buhalterinėje didžiojoje knygoje atliko pats T. T.. Teismas nepašalino abejonių ir liudytojų parodymų, nes būtent jie nurodė, kad visa buhalterija buvo laikoma pas buhalterę ir buhalteriniai duomenys siunčiami būtent jai vadovo paliepimu kaip savo darbą suprantančiam asmeniui. Dėl dokumentų perdavimo buhalterei aplinkybes patvirtino liudytojos L. K., K. V., A. M., K. S..

5.6. Šioje byloje teismas nenustatė esminio nusikalstamos veikos požymio – apgaulės tvarkant buhalterinę apskaitą. Teismas iš esmės akcentavo bendrovės vadovo aplaidumą. Teismo argumentai: <...> bendrovės vadovas - T. T., kuris nenumatė ir nepatvirtino bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų apsaugos priemonių ir tuo pačiu neužtikrino, kad tiek dokumentai, tiek bendrovės turtas būtų saugomi tinkamai, nustatytoje vietoje, pateikti laiku, laikantis Įstatymo reikalavimų. <...> Specialistės išvadomis nustatyta, kad T. T., kuris bendrovėje buvo ir kasininkas ir tik jis buvo atsakingas už UAB „G“ grynuosius pinigus, juos netinkamai -apskaitė, neišsaugojo kaltinime jam nurodytų operacijas su grynaisiais pinigais patvirtinančių pirminių apskaitos dokumentų ir nepateikė jų buhalterei K. M.. <...> rodo, kad faktiškai teismas T. T. veiksmus vertino kaip aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą.

5.7. Pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl pasirėmė išimtinai buhalterės K. M. parodymais. Teismas nurodė, kad T. T. paaiškinimas, kad jis visus dokumentus turėjo ir pateikė juos buhalterei, neįtikinamas ir paneigtas pačios K. M. parodymais, kad ji suvesdavo į apskaitą visus direktoriaus pateiktus dokumentus, o juos slėpti ir tyčia neįtraukti į apskaitą neturėjo tikslo. Teismas nepaneigė aplinkybės, kad visi buhalteriniai dokumentai buvo pas buhalterę, ji privalėjo juos saugoti. Priešingu atveju susidaro pozicija, kad buhalterė gali nevykdyti savo pareigų bei kaltinti vadovą dokumentų neišsaugojimu.

5.8. Teismas nurodė, kad netinkamas apskaitos organizavimas UAB „G“ lėmė ir tai, kad į apskaitą nebuvo įtraukti parduotuvėse už parduotas prekes gauti grynieji pinigai pagal bendrovės darbuotojų specialistei pateiktus 80 vienetų pinigų priėmimo kvitų kopijas bei pinigų priėmimo kvitą BLC 0035059, pagal kuriuos UAB „G“ 2017 m. gavo grynais pinigais iš viso 27 341,77 Eur. Šios piniginės lėšos turėjo būti apskaitytos bendrovės avanso apyskaitose ir užpajamuotos UAB „G“ kasoje. Šio teismo išvados nepagrįstos, nes minėtos prekės niekada nebuvo UAB „G“ nuosavybė, jos buvo UAB „R“ nuosavybė. 2019 m. balandžio 11 d. specialisto išvada Nr. 04/14-2-19-4108 konstatuota, jog parduotuvėse buvo prekiaujama UAB „R“ dviračiais, jų UAB „G“ apskaitoje nebuvo. Priešingai nei nurodo teismas, pinigai teko UAB „R“ ir nuo pardavimo UAB „R“ sumokėjo privalomuosius mokesčius.

5.9. Teismas aptardamas UAB „G“ bendradarbiavimo sutartis su UAB „T“ ir UAB „F“ nurodė, kad 2015 m. kovo 18 d. UAB „G“ direktorius T. T. pasirašė bendradarbiavimo sutartis su UAB „F“ direktoriumi D. K. ir UAB „T“ direktoriumi J. G.. T. T. parodė, kad pagal šias sutartis UAB „F“ ir UAB „T“ nuomojo darbuotojus, kurie teikė įvairias paslaugas UAB „G“. Vėliau, kuomet šioms bendrovėms ėmė grėsti bankrotas, darbuotojai palaipsniui buvo įdarbinti UAB „G“. Pasak T. T., D. K. pasiūlė jam išnuomoti darbuotojus, kurie tuo metu dirbo UAB „F“, parengė pačią 2015 m. kovo 18 d. bendradarbiavimo sutartį. Teismas nurodė, kad analizuojant pačias sutartis, matyti, kad abiejose sutartyse nenurodyti svarbūs nuomojamų darbuotojų darbo organizavimo reikalavimai. Akivaizdu, kad abi šios sutartys yra labai nekonkrečios ir neišsamios. Kita vertus, abi sutartys pasirašytos tą pačią dieną, jos yra iš esmės identiškos, tekstai netgi su tomis pačiomis klaidomis. Tai rodo, kad abi jos buvo parengtos to paties asmens ar asmenų. Abiejose sutartyse direktoriais nurodyti D. K. ir J. G., bet 2015 m. kovo 18 d. faktiškai direktoriais nedirbo - specialisto išvadose nurodyta, kad nei vienas, nei kitas bendrovėse niekada nebuvo įdarbinti. J. G. kaip UAB „ T“ direktoriaus įgaliojimai buvo pasibaigę 2014 m. gruodžio 27 d., o D. K. – 2015 m. sausio 10 d.. Apklausti teisiamajame posėdyje tiek D. K., tiek J. G. neigė pasirašinėję šias sutartis. Sutartyje su UAB „F“ D. K. parašas atspaustas faksimiliniu atspaudu, tačiau D. K. neigia iš viso tokį parašą turėjęs ir dėjęs jį ant kokių nors dokumentų. Šie duomenys sukelia pagrįstų abejonių šių sutarčių realumu, jų tikrumu, o kartu šie duomenys leidžia abejoti ir kaltinamojo T. T. parodymais. Šios teismo išvados neatitinka faktinių aplinkybių.

5.10. Antai nuteistasis T. T. parodė, kad 2015 m. kovo 18 d. sutartis buvo sudaryta su UAB „T“ vadovu, kurio asmenybės jis netikrino. J. G. jis nepažįsta. Pirmą pasiūlymą dėl darbuotojų nuomos jis gavo iš D. K.. D. K. jam pasiūlė išnuomoti darbuotojus, kurie pas jį dirbo, pasiūlė pasirašyti bendradarbiavimo sutartį. Matė naudą iš to, nes nereikėjo darbuotojams skaičiuoti atlyginimų, kad nereikės ieškoti darbuotojų į jo įsigytą įmonę. Tuomet UAB „G“ dirbo tik jis ir buhalterė. Pradžioje visi darbuotojai buvo nuomojami iš UAB „F“, po to D. K. supažindino jį su UAB „T“ vadovu, todėl dalis darbuotojų buvo nuomojama ir iš šios bendrovės. UAB „G“ už paslaugas apmokėdavo pagal UAB „F“ ir „T“ pateiktas sąskaitas faktūras. Bendradarbiavimo sutartį su UAB „F“ parengė ir pasirašyti pateikė D. K., todėl T. T. negalėjo paaiškinti, kodėl skiriasi byloje esančios sutartys. Pagal šią sutartį UAB „G“ paslaugas gavo, darbuotojai dirbo, gaudavo atlyginimus, viskas buvo gerai. Šiuos nuteistojo parodymus patvirtina liudytojų L. K., K. V.. K. J., Ž. B., M. M., D. B. parodymai.

5.11. Civilinėje byloje Nr. B2-2358-781/2017 Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 26 d. nutartyje konstatuota pripažįstant BUAB „F“ bankrotą tyčiniu, kad „nagrinėjamu atveju iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų ir pareiškėjo bankroto administratorės paaiškinimų, nustatyta, kad tarp UAB „F“ ir UAB „G“ 2015 kovo 18 d. pasirašyta bendradarbiavimo sutartis dėl darbuotojų paslaugų teikimo ir tuo pagrindu UAB „F“ vadovas D. K. per laikotarpį nuo 2015 m. kovo 31 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. iš verslo partnerio UAB „G“ grynaisiais pinigais gavo 246 008,96 Eur sumą, tačiau byloje nėra įrodymų, kad šios lėšos (jų dalis) buvo panaudotos įmonės veiklai organizuoti, susidariusioms skoloms apmokėti ir pan. (nutarties 4 lapas). Minėta nutartis yra šios ikiteisminio tyrimo bylos sudėtinė dalis ir yra šioje byloje. Civilinę bylą nagrinėjęs teismas pripažino UAB „F“ ir UAB „G“ 2015 kovo 18 d. pasirašytą bendradarbiavimo sutartį dėl darbuotojų paslaugų teikimo teisėta ir pagrįsta, ji nėra nuginčyta civilinio proceso tvarka, t. y. galiojanti, o piniginių lėšų gavimą iš UAB „G“ teismas įvardijo kaip teisėtą ir jų neaiškų dingimą įmonėje UAB „F“ siejo jau ne su T. T., o būtent su UAB „F“ akcininko ir buvusio direktoriaus D. K. neteisėtais veiksmais.

5.12. Be to, iš byloje esančios 2016 m. rugsėjo 15 d. Vilniaus apygardos teismo nutarties dėl kreditorių reikalavimų patvirtinimo Nr. eB2-1684-781/2016 matyti, kad pagal Paslaugų sutartį UAB „G“ darbuotojai teikę paslaugas išties dirbo UAB „F“, jų darbo sutartys buvo registruotos Sodroje, jie pareiškė reikalavimus dėl atlyginimo išmokėjimo, o savo apklausose patvirtinę vykdė sutartyje nustatytas funkcijas UAB „G“ todėl nėra aišku, kuo būtent pasireiškė bendradarbiavimo sutarčių klastojimas turinio ir formos prasme.

5.13. Teismas nepagrįstai rėmėsi D. K. parodymais, nors jo parodymai yra vertintini kritiškai ir paneigti įsiteisėjusiais teismų sprendimais. 2017 m. vasario 26 d. Vilniaus apygardos teismo c. b B2-2358-781-2017 dėl UAB „F“ tyčinio bankroto, o būtent dėl D. K. gautų iš T. T. lėšų pasisavinimo nurodoma, kad „iš byloje pateikto Juridinių asmenų registro išrašo matyti, kad BUAB „F“ vadovu ir vieninteliu akcininku nuo 2014 m. gruodžio 29 d. iki 2015 m. sausio 10 d. buvo D. K., o nuo 2015 m. sausio 10 d. iki įmonės bankroto bylos iškėlimo – V. Z. N.. (Rumunijos pilietis). Kita vertus, pažymėtina, kad 2015 m. sausio 10 d. prašymas dėl vadovo pasikeitimo Registrų centrui pateiktas tik 2016 m. vasario 25 d., t. y. jau po bankroto bylos UAB „F“ iškėlimo. Tuo labiau, jog byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad D. K. veikė įmonės vardu (pasirašinėjo įmonės dokumentus) iki pat bankroto bylos bendrovei iškėlimo.

5.14. Apygardos teismas nuosprendyje nevertino aplinkybės, kad tarp UAB „G“ ir UAB „F“ vyko tarpusavio atsiskaitymai per banką, kas konstatuota ir specialisto išvada. Teismui užklausus SEB banką, pastarasis pateikė 2020 m. lapkričio 20 d. raštu Nr. SEBLT/20/CR3220 duomenis, kad būtent D. K. vardu buvo išduoti elektroninės bankininkystės duomenis ir tik jis galėjo vykdyti atsiskaitymus per banką prisijungdamas per el. bankininkystę. Jokių duomenų apie minėtų instrumentų praradimą banke nefiksuoti, todėl logiška, kad niekas kitas daryti pavedimų UAB „F“ vardu negalėjo.

5.15. Teismo argumentai, jog bendradarbiavimo sutartys yra negaliojančios, nes jose nėra aptarta kaina ir jos pasirašytos D. K. faksimile nedaro sutarties negaliojančia. Kaip matyti sutartyse nurodoma, jog apmokama pagal sąskaitą faktūrą. Liudytojai parodė, jog dėl darbo buvo pildomi darbo laiko apskaitos žiniaraščiai ir teikiami buhalterijai. Sutartys gali būti pripažintos negaliojančiomis įstatymuose nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais.

5.16. Teismas padarė nepagrįstas išvadas dėl turto išvaistymo. Jeigu įmonės vadovas neteisėtai paėmė įmonės turtą ar kitaip neteisėtai juo disponavo, turėdamas sumanymą jį naudoti įmonės poreikiams tenkinti, jo veika paprastai negali būti vertinama kaip tokio turto pavertimas nuosavu ir kvalifikuojama pagal BK 183 straipsnį. Kvalifikuojant fizinio asmens veiksmus pagal BK 183 straipsnį kaip turto pasisavinimą, turi būti įvertintas ne tik turto paėmimo ir panaudojimo neteisėtumas, bet ir tai, ar jį paimant bei panaudojant įmonei buvo padaryta žala. Iš bylos duomenų matyti, kad įmonės lėšos buvo naudojamos sutartiniams įsipareigojimams vykdyti, atlyginimų mokėjimui, todėl T. T. veiksmais nebuvo padaryta veikų numatytų BK 183 straipsnio 2 dalyje, 184 straipsnio 2 dalyje.

5.17. Kasacinio teismo praktikoje, be to, ne kartą pasisakyta, kad turto iššvaistymo požymių buvimas gali būti konstatuojamas tuo atveju, kai įmonės vadovas, piktavališkai veikdamas, sudaro akivaizdžiai su įmonės interesais nesutampantį, pelningai įmonės veiklai iš esmės trukdantį, ekonomiškai nepagrįstą, nelogišką sandorį. Tuo tarpu tiek T. T., tiek specialistė teisme patvirtino, kad darbuotojų nuoma yra įprasta verslo praktika, siekiant išvengti darbo ginčų, lengvesnės buhalterinės apskaitos, sumažinti apmokestinamas pajamas.

Nuteistojo T. T. gynėjo advokato A. Melkovo apeliacinis skundas atmetamas.

25. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti D. K. parodymais. Jis UAB „F“ direktoriumi buvo pakankamai trumpą laiką ir iki bendradarbiavimo sutarties su UAB „G“ sudarymo pasirašė prašymą dėl įmonės vadovo pasikeitimo. Skunde teigiama, kad 2015 m. sausio 10 d. prašymas dėl vadovo pasikeitimo Registrų centrui pateiktas tik 2016 m. vasario 25 d., tačiau tai neįrodo, kad D. K. šį laikotarpį vadovavo įmonei ir priėmė atitinkamus sprendimus. Skunde pabrėžiama, kad SEB bankas pateikė duomenis, jog D. K. vardu buvo išduoti elektroninės bankininkystės duomenys ir tik jis galėjo vykdyti atsiskaitymus per banką prisijungdamas per elektroninę bankininkystę. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu duomenys dėl išduotos elektroninės bankininkystės D. K. nei patvirtina, nei paneigia aplinkybę, kad jis ja naudojosi.

26. Paties nuteistojo parodymuose yra nenuoseklumų, kuriuos tinkamai įvertino apygardos teismas. T. T. teisiamajame posėdyje parodė, kad D. K. jį su UAB „T“ vadovu supažindino vėliau, tačiau matyti, jog abi bendradarbiavimo sutartys (su UAB „F“ ir UAB „T“) pasirašytos tuo pačiu laiku – 2015 m. kovo 18 d. Abiejose sutartyse nenurodyti svarbūs nuomojamų darbuotojų darbo organizavimo reikalavimai, sutartys nekonkrečios ir neišsamios, iš esmės identiškos, nes sutarčių tekstams būdingos tokios pačios klaidos. Teismas darė pagrįstą išvadą, kad abi sutartys buvo parengtos to paties asmens ar asmenų. Po UAB „T“ bendradarbiavimo sutarties pasirašymo, nepraėjus nė dviem savaitėms UAB „T“ bendrovei „G“ 2015 m. balandžio 1 d. išrašė PVM sąskaitą faktūrą AAM Nr. 0401 už personalo nuomos paslaugas 51 658 Eur sumai. UAB „G“ atsiskaitė grynais pinigais iš kasos, tačiau įformino tai skirtingu laiku ir skirtingais dokumentais: 2016 m. balandžio 21 d. kratos metu pas T. T. buvo paimti kasos išlaidų orderiai be numerių (2015 m. kovo 19 d. – 22 178 Eur sumai, 2015 m. balandžio 2 d. – 15 580 Eur sumai ir 2015 m. balandžio 4 d. – 15 900 Eur sumai), kurie buvo registruoti kratos metu iš UAB „G“ paimtoje kasos knygoje. Pagal šiuos dokumentus pirmas mokėjimas grynais UAB „T“ įformintas 2015 m. kovo 19 d., t. y. jau kitą dieną po bendradarbiavimo sutarties pasirašymo, kai dar net nebuvo pateikta sąskaita faktūra už neva tai suteiktas darbuotojų nuomos paslaugas. Apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad jokių paslaugų tuomet dar negalėjo būti suteikta. Tyrimo metu 2016 m. lapkričio 17 d. buvo rasti kiti kasos išlaidų orderiai jau kitomis datomis, o 2015 m. liepos 9 d. orderis – ir kitai sumai (2015 m. liepos 2 d. – 22 178 Eur sumai, 2015 m. liepos 9 d. – 13 580 Eur sumai ir 2015 m. liepos 11 d. – 15 900 Eur sumai), kurie registruoti ir vėliau 2016 m. lapkričio 17 d. pateiktoje kasos knygoje. Nustatyti neatitikimai leidžia abejoti nuteistojo pozicijos patikimumu.

27. Taigi bendradarbiavimo sutarčių klastojimas pasireiškė D. K. parašo (faksimile) suklastojimu ir panaudojimu pasirašant UAB „F“ bendradarbiavimo sutartį, o bendradarbiavimo sutartis su UAB „T“ neatitiko šalių tikrosios valios, nes bendradarbiavimo sutartį pasirašęs J. G. buvo fiktyvus įmonės, kuris negalėjo teisėtai priimti su įmonės veikla susijusių sprendimų. Šių suklastotų sutarčių pagrindu buvo pasirašytos ir PVM sąskaitos faktūros bei kasos išlaidų orderiai, kurie taip pat laikomi suklastotais. Šie dokumentai buvo panaudoti UAB „G“ buhalterinėje apskaitoje, kurių pagrindu nuteistasis iššvaistė įmonei priklausančias pinigines lėšas. Tokie T. T. veiksmai atitinka tikrų dokumentų suklastojimo požymius ir tikro suklastoto dokumento panaudojimo požymius. Dėl to nuteistojo veika teisingai kvalifikuota ir pagal BK 300 straipsnio 1 dalį.

Dėl BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo.

28. T. T. nuteistas už jo žinioje buvusio didelės vertės UAB „G“ turto iššvaistymą, nes būdamas UAB „G“ direktoriumi ir kasininku, turėdamas savo žinioje bendrovės turtą, į bendrovės apskaitą įtraukęs realiai neįvykusias ūkines operacijas, t. y. žinodamas, kad pagal PVM sąskaitas faktūras, išrašytas 51 658 Eur sumai UAB „T“ ir 142 800 Eur sumai UAB „F“ neatliko jokių paslaugų UAB „G“, jis atitinkamas sumas kasos išlaidų orderiais sumokėjo UAB „T“ ir UAB „F“, taip panaudojo pinigus ne bendrovės reikmėms, be apskaitos dokumentų ir iššvaistė jo žinioje buvusį didelės vertės įmonės turtą.

29. Baudžiamoji atsakomybė už turto iššvaistymą numatyta BK 184 straipsnyje, pagal kurio 2 dalį atsako tas, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės vertės, istorinės ar kultūrinės reikšmės vertybes. Taigi, turto iššvaistymas – tai tyčinis arba neatsargus kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio svetimo turto (turtinės teisės) neteisėtas, neatlygintinas perleidimas tretiesiems asmenims, padarant žalos turto (turtinės teisės) savininkui arba teisėtam valdytojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, Nr. 2K-369-303/2017, Nr. 2K-7-56-511/2020 ir kt.). Patikėtas turtas ar turtinė teisė – tai einamų pareigų, specialių pavedimų, sutarčių ar kitu teisiniu pagrindu kaltininko valdomas svetimas turtas ar turtinė teisė, į kuriuos kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus (pvz., yra ir materialiai atsakingas už šį turtą ar turtinę teisę). Žinioje esantis turtas ar turtinė teisė – tai toks turtas ar turtinė teisė, kai kaltininkas dėl savo einamų pareigų turi teisę pavaldiems ar kitiems asmenims, kuriems šis turtas ar turtinė teisė patikėti, duoti nurodymus dėl jų panaudojimo. Prie tokių asmenų priskirtini įmonių, įstaigų, organizacijų vadovai arba asmenys, atsakingi už atskiras jų veiklos sritis, tačiau nesantys materialiai atsakingi už šį turtą ar turtinę teisę. Turto iššvaistymo neteisėtumas pasireiškia tuo, kad kaltininkui patikėtas ar jo žinioje esantis svetimas turtas (turtinė teisė) neteisėtai perleidžiamas tretiesiems asmenims, jei tai atliekant nebuvo laikomasi nustatytos turto (turtinės teisės) patikėjimo ar disponavimo tvarkos, buvo pažeistos esminės turto (turtinės teisės) patikėjimo ar buvimo žinioje sąlygos, turto (turtinės teisės) savininko ar teisėto valdytojo interesai ir taip jam padaryta žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-325-895/2018).

30. Apeliaciniame skunde nesutinkama su T. T. nuteisimu pagal BK 184 straipsnio 2 dalį. Skunde motyvuojama, kad visi UAB „G“ darbuotojai buvo nuomojami iš UAB „F“, o po to ir iš UAB „T“. Pagal sudarytas sutartis UAB „G“ gavo paslaugas, darbuotojai dirbo, gavo atlyginimus. Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybė, jog asmenys dirbo ir gaudavo atlyginimus byloje nėra ginčijama ir yra patvirtinta liudytojų parodymais, tačiau tai nepaneigia, kad T. T. iššvaistė jo žinioje buvusį UAB „G“ turtą.

31. Skunde nepagrįstai tvirtinama, kad įmonės lėšos buvo naudojamos sutartiniams įsipareigojimams – atlyginimų mokėjimui vykdyti, todėl negali būti laikomos iššvaistytomis. Nuteistasis T. T. teigė, kad UAB „G“ už paslaugas UAB „F“ ir UAB „T“ apmokėdavo pagal pateiktas sąskaitas faktūras. Parduotuvėse buvo vedėjos, kurios pildė darbo laiko apskaitos žiniaraščius, kuriuos perduodavo jam, o jis atiduodavo žiniaraščius D. K.. D. K. žmonės suskaičiuodavo atlyginimus, po to, kad būtų paprasčiau, T. T. perduodavo atlyginimų išmokėjimo žiniaraščius ir pinigus, kuriuos jis išmokėdavo darbuotojams. Šios nuteistojo versijos nepatvirtina jokie byloje ištirti įrodymai. D. K. neigė bet kokius santykius su T. T. ar UAB „G“. Beveik visi pirmosios instancijos teisme apklausti bendrovėje dirbę asmenys vienodai nurodė, kad atlyginimus jie išsimokėdavo iš kasos už parduotuvėse suprekiautas prekes. Liudytojai K. V. ir D. B. parodė, kad jiems atlyginimą grynais mokėdavo T. T., tačiau nustatyta, kad jie dirbo pagrindiniame įmonės ofise, o ne parduotuvėse. Darbuotojai ir parduotuvių vedėjos parodė, kad jie pasirašydavo atlyginimo išmokėjimo žiniaraščiuose, kuriuos gaudavo iš buhalterės ir persiųsdavo buhalterei arba perduodavo vairuotojui arba T. T., kad dokumentai būtų perduoti buhalterei. Akivaizdu, kad T. T. kasos išlaidų orderiais išmokėti pinigai pagal PVM sąskaitas faktūras išrašytas 51 658 Eur sumai UAB „T“ ir 142 800 Eur sumai UAB „F“ negalėjo būti skirti atlyginimų apmokėjimui, nes liudytojų parodymais nustatyta, kad atlyginimai darbuotojams buvo išmokami iš UAB „G“ parduotuvių kasų už parduotas prekes gautais pinigais. Tokiu atveju būtų susidarę nepagrįstos permokos UAB „T“ ir UAB „F“, nes UAB „G“ už darbuotojų nuomą įmonėms būtų mokėjusi du kartus (tiesiogiai iš įmonės kasos darbuotojus nuomojančioms įmonėms ir dar kartą iš lėšų už parduotas prekes išsimokant patiems darbuotojams). T. T. teigė, kad pinigus algoms gaudavo iš jas nuomojančių įmonių, bet gautų pinigų darbuotojams nesumokėdavo, o kad būtų paprasčiau, pasakydavo parduotuvių darbuotojams išsimokėti atlyginimus iš kasos ir po to šias sumas susidangstydavo su tais pinigais, kuriuos davė darbuotojus nuomojančios įmonės. Šios nuteistojo versijos nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti įrodymai. T. T. net nepateikė grynųjų pinigų išmokėjimą iš UAB „G“ kasos patvirtinančių kasos išlaidų orderių kvitų ar grynųjų pinigų priėmimo kvitų, todėl jo versija apie jam UAB „F“ ir UAB „T“ perduodamus pinigus nuomojamų darbuotojų algoms padengti negali būti pagrįsta. Taigi nustačius, kad didžioji dalis darbuotojų atlyginimus tikrai išsimokėdavo iš UAB „G“ apyvartinių lėšų, nuteistojo versija dėl UAB „T“ ir UAB „F“ išmokėtų piniginių lėšų už atlyginimų nuomotiems darbuotojams apmokėjimą yra paneigta ir patvirtina T. T. tikrąjį ketinimą – neteisėtai išimti bendrovės kasoje susikaupusius grynuosius pinigus pateisinant jų panaudojimą.

32. Aplinkybę, kad UAB „G“ skirtos lėšos apmokėti UAB „F“ už darbuotojų nuomos paslaugas yra nepagrįstai didelės, patvirtina Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus pateiktos Valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondų lėšų finansinės ataskaitos nuo 2015 m. kovo mėnesio iki 2016 m. kovo mėnesio. Šiose ataskaitose nurodytos UAB „F“ deklaruotos pajamos, nuo kurių skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos už apdraustuosius darbuotojus. Ataskaitose esančiose lentelėse matyti, kad UAB „F“ darbuotojų pajamos, nuo kurių skaičiuojamos įmokos už 2015 m. kovo mėnesį sudarė 5 418 Eur (lentelėje už 2015 m. 1 ketvirtį pajamų, nuo kurios skaičiuojama įmokos suma nurodyta 10 968,04 Eur, tačiau teismo posėdyje apklausta specialistė nurodė, kad vien už 2015 m. kovo mėnesį ši suma sudaro 5 418 Eur), už 2015 m. balandžio-birželio mėnesius 16 626,02 Eur, už 2015 m. liepos-rugsėjo mėnesius 37 369,30 Eur, už 2015 m. spalio-gruodžio mėnesius 20 937,77 Eur, už 2016 m. sausio-kovo mėnesius 35 806,81 Eur – viso 116 157,9 Eur (t. 24, b. l. 67-71). Vien už 2015 m. kovo – gruodžio mėnesius, kai pagal UAB „G“ ir UAB „F“ bendradarbiavimo sutartį buvo nuomojami darbuotojai, pajamos, nuo kurių skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos, sudarė 80 351,09 Eur. Specialistė nurodė, kad nėra galimybės nustatyti kas ir pagal ką šias darbo užmokesčio sumas paskaičiavo ir deklaravo Sodrai. Nuo šių sumų apskaičiuoti tiksliai kiekvienam darbuotojui, kas mėnesį kaip darbo užmokestį išmokėtą pinigų sumą, negalima, nes tam reikalingi darbo laiko apskaitos dokumentai, kurie nebuvo pateikti. Tačiau ataskaitose nurodytos sumos reikšmingos, nes remiantis jomis matyti, kad UAB „G“ atlikti mokėjimai UAB „F“ yra pertekliniai. Byloje nustatyta, kad UAB „G“ sumokėjo UAB „F“ 103 209,96 Eur grynaisiais pinigais, bet T. T. nepateikė laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 31 d. iki 2015 m. rugpjūčio 31 d. UAB „F“ išrašytų grynųjų pinigų priėmimo kvitų, jog UAB „F“ gavo iš UAB „G“ 103 209,96 Eur grynaisiais pinigais. Vien ši sumokėta suma viršijo minėtose lentelėse nurodytas pajamas, nuo kurių skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos, todėl papildomai UAB „G“ išmokėti UAB „F“ 142 800 Eur negali būti laikomi pagrįstai sumokėtais už darbuotojų nuomos paslaugas.

33. Įvertinus UAB „T“ Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus pateiktas Valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondų lėšų finansines ataskaitas nuo 2015 m. kovo mėnesio iki 2016 m. kovo mėnesio nenustatyta, kokios šiose ataskaitose nurodytos UAB „T“ deklaruotos pajamos, nuo kurių skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos už apdraustuosius darbuotojus. Ataskaitose esančiose lentelėse nurodyta, kad UAB „T“ darbuotojų pajamos, nuo kurių skaičiuojamos įmokos už 2015 m. kovo mėnesį nebuvo deklaruotos (tik už 2015 m. sausį deklaruota 940,88 Eur, bet UAB „T“ ir UAB „G“ bendradarbiavimo sutartis dėl darbuotojų nuomos yra nuo 2015 m. kovo mėnesio), taip pat nebuvo deklaruotos už 2015 m. balandžio-birželio mėnesius, 2015 m. liepos-rugsėjo mėnesius, 2015 m. spalio-gruodžio mėnesius. Matyti, kad 2015 m. IV ketvirtyje UAB „T“ atleido visus darbuotojus, nes 1 lentelės F4 eilutėje prie apdraustųjų ketvirčio pabaigoje skaičiaus nurodytas 0. Pirmosios instancijos teisme apklausta specialistė paaiškino, kad UAB „T“ Sodrai visai nedeklaravo draudžiamųjų priskaičiuotų pajamų, nepriskaičiavo atlyginimų ir jų Sodrai nedeklaravo. Nepaisant to, UAB „G“ apskaitoje fiksavo, kad UAB „T“ išmokėjo 51 658 Eur. Šių lėšų sumokėjimas bankrutuojančiai įmonei (UAB „T“ bankrotas iškeltas dar 2015 m. lapkričio 23 d.) už darbuotojų nuomą negali būti pagrįstas, nes UAB „T“ nedeklaravo jokių darbuotojų pajamų, byloje nėra ir kitų finansinių dokumentų, kurie patvirtintų UAB „G“ pinigų pervedimo UAB „T“ pagrįstumą.

34. Verslo praktika, kai kitai įmonei išnuomojami įmonės darbuotojai nėra neteisėta ar neįprasta, tačiau nagrinėjamoje situacijoje jos ekonominis pagrįstumas ir efektyvumas yra neįtikinantis. Nuteistasis tvirtino, kad darbuotojus nuomojo siekdamas lengvesnės buhalterinės apskaitos, tačiau jo paties parodymai apie supaprastintą pinigų judėjimą teismo neįtikina. Jo nurodytas veikimo modelis yra visiškai neefektyvus, nes jis įmonėms pagal jų atsiųstas sąskaitas faktūras už darbuotojų nuomą mokėdavo kasos išlaidų orderiais iš įmonės kasoje susikaupusių grynųjų piniginių lėšų, o jam darbuotojus nuomojančios įmonės duodavo pinigus sumokėti darbuotojams. Veikiant pagal tokį modelį įmonėms už paslaugas sumokėtus pinigus T. T. iš įmonių gaudavo atgal ir turėdavo pats mokėti atlyginimus darbuotojams, tačiau vietoje to, kad sumokėtu darbuotojams, jie algas išsimokėdavo iš pinigų gautų už parduotas prekes, o iš įmonių gauti pinigai buvo įskaitomi, o tai, teismo vertinimu, pinigų judėjimo nesupaprastina ir nepagrindžia jo motyvų. Nuteistojo ir jo gynėjo keliama versija dėl pinigų sumokėjimo už suteiktas paslaugas UAB „F“ ir UAB „T“ neįtikina teisėjų kolegijos ir nesudaro pagrindo keisti apygardos teismo sprendimą. Taigi T. T. pagrįstai pripažintas kaltu iššvaistęs jo žinioje buvusį UAB „G“ turtą tiek UAB „T“ atveju, tiek ir UAB „F“ atveju.

Dėl BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo.

35. T. T. nuteistas už jo žinioje buvusio didelės vertės UAB „G“ turto pasisavinimą, nes būdamas UAB „G“ direktoriumi ir kasininku, turėdamas savo žinioje bendrovės turtą, pagal UAB „G“ darbuotojų pateiktus 80 pinigų priėmimo kvitus gautus pinigus už parduotas prekes, viso 27 341,77 Eur sumai, šių kvitų nepateikė buhalterei K. M., dėl ko jie nebuvo apskaityti buhalterinėje apskaitoje, nefiksuojant gautų bendrovėje pajamų, nesurašė kasos pajamų orderio ir jų kasoje neužpajamavo, neįnešė pinigų į bendrovės kasą, taip neturėdamas teisinio pagrindo pasisavino jo žinioje buvusį svetimą didelės vertės turtą.

36. T. T. savo kaltės nepripažino ir nurodė, kad UAB „R“ išvadose buvo parašyta, kad ši bendrovė gavo pinigus už UAB „G“ parduotas prekes. Tai buvo virš 15 000 Eur suma, o likutis, kuris turėjo likti UAB „G“ – apie 12 000 Eur. Iš šios sumos jam, kaip akcininkui, buvo išmokėta paskolos grąžinimo dalis, nes jis buvo teikęs paskolas įmonei. Nežino, kodėl nėra tai patvirtinančių dokumentų. Dėl tų 80 vienetų pinigų priėmimo kvitų, tai juos perdavė buhalterei. Pats nuvažiuodavo į parduotuvę pasiimti dokumentų, nerūšiuodavo, kurie buhalterei, kurie administratorei, nes visus dokumentus atiduodavo buhalterei. Jei kvitų nėra buhalterinėje apskaitoje, tai kalta buhalterė. Jis buvo atsakingas už grynuosius pinigus, bet visą kasą vesdavo buhalterė. Kaltinime yra paskaičiuoti 27 000 Eur ir visai nėra vertinama, kiek kainavo dviračiai, neatsižvelgta į savikainą, nors UAB „R“ specialisto išvadoje kalbama apie tuos pačius dviračius, už kuriuos UAB „R“ turėjo gauti 15 500 Eur ir nuo tos sumos susimokėjo mokesčius. Vadinasi iš inkriminuotos sumos, 15 500 Eur buvo sumokėti UAB „R“. Šie nuteistojo parodymai yra paneigti kitais byloje surinktais įrodymais.

37. 2019 m. vasario 18 d. specialistės išvadoje konstatuota, jog tyrimo metu nebuvo rasta jokių UAB „G“ ir UAB „R“ pasirašytų dokumentų, kad UAB „R“ buvo perdavęs UAB „G“ teisę prekiauti jos prekėmis. Pagal UAB „G“ darbuotojų L. K. ir V. R. tyrimui pateiktas UAB „G“ darbuotojų pinigų priėmimo kvitų kopijas bei T. K. pateiktą pinigų priėmimo kvitą BLC 0035059 nustatyta, kad UAB „G“ 2017 m. gavo grynais pinigais iš viso 27 341,77 Eur. Šios piniginės lėšos turėjo būti apskaitytos bendrovės avanso apyskaitose ar užpajamuotos UAB „G“ kasoje, nuo gautų įplaukų apskaitoje turėjo būti fiksuotos 22 596,51 Eur pajamos ir 4 745,26 Eur pardavimo PVM. Tačiau, bendrovės 2017 m. balandžio ir gegužės mėn. avansinėse apyskaitose grynieji pinigai nebuvo užfiksuoti. Prie UAB „G“ 2016 m. kasos dokumentų ir 2017 m. balandžio – gegužės mėnesių avanso apyskaitų pridėti pinigų priėmimo kvitai, kurių serija BLB, tuo tarpu V. R. ir L. K. ir T. K. pateiktų kvitų kopijose nurodyta kita serija – BLC. Specialistės vertinimu, jai pateikti grynųjų pinigų priėmimo kvitai buvo skirti dviračių „Cube“ pardavimams, kurie nebuvo apskaityti ar užpajamuoti UAB „G“ buhalterinės apskaitos programoje. Pagal V. R. parodymus ikiteisminio tyrimo metu, į kuriuos atsižvelgė specialisto išvadą pateikusi I. K., nuo 2017 m. už prekes, kuriomis UAB „G“ prekiavo UAB „R“ vardu, atsiskaitymui buvo pildomi pinigų priėmimo kvitai, kuriuos pasiimdavo asmeniškai T. T., kvituose buvo UAB „G“ spaudas ir rekvizitai. Specialistė nustačiusi, kad pateiktose pinigų priėmimo kvitų kopijose buvo nurodyti UAB „G“ rekvizitai, juose pasirašė UAB „G“ darbuotojai, gautas pajamas užfiksavo bendrovei „G“.

38. Liudytoja V. R. apklausta ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad 2017 metais parduotuvė firminius dviračius „CUBE“ pradėjo gauti UAB „R“ vardu, o UAB „G“ apskaitoje jų nebuvo, nes tos prekės nebuvo įtrauktos į prekių likučius. Šiuos dviračius asmeniui įsigijus už grynuosius buvo užpildomas pinigų priėmimo kvitas su „G“ spaudu. Perkant išsimokėtinai arba pavedimu, pirkėjui prašant sąskaitos reikėdavo skambinti T. T. ir jis paruošdavo pardavimo dokumentus UAB „R“ vardu. Bendraujant su kitų miestų parduotuvių vedėjais, pastarieji sakė, kad „CUBE“ dviračiai buvo parduodami tokia pat tvarka. Tokias pačias aplinkybes nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu apklausta liudytoja L. K., kuri teigė, kad visi nuo 2017 metų kovo mėnesio parduotuvėje gauti dviračiai UAB „R“ vardu apskaitoje buvo fiksuojami pinigų priėmimo kvitais. Pirkėjui mokant grynais pinigais buvo pildomi pinigų priėmimo kvitai, o perkant lizingu buvo skambinama T. T. ir jis atsiųsdavo elektroniniu paštu lizingo sutartį su UAB „R“ rekvizitais. Iš šių liudytojų parodymų matyti, kad UAB „G“ darbuotojai parduodami UAB „R“ dviračius ir pirkėjui mokant grynais pildydavo pinigų priėmimo kvitus ir tik parduodant UAB „R“ dviračius lizingu T. T. paruošdavo pardavimo dokumentus UAB „R“ vardu. Taigi pagrįsta išvada, kad UAB „R“ dviračius parduodant grynais jais buvo prekiaujama UAB „G“ vardu.

39. Apklausta teisme liudytoja L. K. nurodė, kad matė ant prekių gavimo važtaraščio UAB „R“ pavadinimą. Įmonė buvo UAB „G“, o prekės – UAB „R“. Prekiavo šios įmonės prekėmis ir vykdė veiklą už UAB „R“. T. T. pasiimdavo pinigus grynais ir ji pasižymėdavo, kiek buvo paimta, dar buvo laisvos formos lapeliai, kur T. T. pasirašydavo, kad pinigus pasiėmė (laisvos formos lapelis su paimtų pinigų sumos įrašais yra pridėtas byloje t. 3, b. l. 152). Paskutiniu metu UAB „G“ pinigų priėmimo kvitus ir pinigus atiduodavo T. T. arba vairuotojui, arba išsiųsdavo. Panašias aplinkybes dėl grynųjų pinigų siuntimo liudytoja nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu, kai paaiškino, kad 2017 metais grynuosius pinigus iš kasos kartą ar du kartus per savaitę atvažiuodavo pasiimti T. T., arba pinigai būdavo išsiunčiami per siuntas T. T. į Panevėžį. Tokias pačias aplinkybes ikiteisminio tyrimo metu nurodė ir liudytoja V. R., kuri teigė, kad 2017 metais T. T. nurodymu visus grynuosius įdėdavo į voką, vykdavo į Šiaulių autobusų stoties siuntų skyrių ir išsiųsdavo asmeniškai T. T.. Liudytoja K. S. apklausta teisme nurodė, kad turėjo tik kasos knygą, kur rašydavo pinigų įdėjimus ir išėmimus. Padarius išėmimą įrašydavo tai į tą knygą, pinigus nešdavo į banką T. T. sąskaitą arba siųsdavo per siuntas. Ši liudytoja ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad pinigai buvo saugomi parduotuvėje kasos aparate ir tik žodiniu T. T. nurodymu buvo išimami iš kasos ir įnešami į „DNB“ banko sąskaitą, kurią nurodė T. T.. 2016 metų pabaigoje – 2017 metų pradžioje T. T. nurodymu visus gautus pinigus už prekes perduodavo per autobusų stotį, užregistravusi kaip siuntą ir tai darydavo kartą per savaitę. Šiais liudytojų parodymais ir paties nuteistojo prisipažinimu, kad vykdavo pasiimti buhalterinių dokumentų iš parduotuvių, įrodyta, kad T. T. pats pasiėmė grynųjų pinigų priėmimo kvitus, kurių kopijas vėliau tyrimui pateikė liudytojos L. K. ir V. R.. Be to, šie liudytojų parodymai patvirtina, kad visi grynieji pinigai už parduotas prekes buvo atiduodami T. T. (persiunčiant, įdedant į banko sąskaitą ar tiesiogiai perduodant). Nuteistasis patvirtino, kad vienintelis disponavo bendrovės pinigais, nes buvo kasininkas. Liudytojų parodymus dėl grynųjų pinigų persiuntimo patvirtino ir byloje esantys duomenys, kad laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 3 d. iki 2017 m. rugpjūčio 20 d. į Panevėžio autobusų stotį iš įvairių miestų buvo gautos 63 siuntos adresuotos T. T. vardu. Taigi apygardos teismas darė pagrįstą išvadą, kad T. T. pasiėmė grynųjų pinigų priėmimo kvitus ir pagal juos gautus grynuosius pinigus ir jų neįnešė į bendrovės kasą, o kvitų neperdavė buhalterei. Apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje nėra jokių kitų duomenų ar dokumentų, kurie patvirtintų, kad už parduotas prekes gauta 27 341,77 Eur suma buvo panaudota atsiskaitymui su UAB „R“ ar kitais tiekėjais už parduotas prekes.

40. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pasisavinta 27 341,77 Eur suma T. T. inkriminuota nepagrįstai, nes parduotos prekės nebuvo UAB „G“ nuosavybė, jos buvo UAB „R“ nuosavybė. Skunde remiamasi 2019 m. balandžio 11 d. specialisto išvada Nr. 04/14-2-19-4108, kurioje nurodyta, kad parduotuvėse buvo prekiaujama UAB „R“ dviračiais, jų UAB „G“ apskaitoje nebuvo, todėl pinigai teko UAB „R“ ir nuo pardavimo UAB „R“ sumokėjo privalomuosius mokesčius. Šie skundo argumentai nepagrįsti.

41. 2019 m. balandžio 11 d. I. D. išvadoje nurodyta, kad UAB „R“ tiekė prekes UAB „G“, tačiau pastaroji ūkinių operacijų į buhalterinę apskaitą neįtraukė, nefiksavo gautų pajamų ir pardavimo PVM. Šių dviračių nebuvo UAB „G“ buhalterinės apskaitos programoje „Rivilė“, prekės į UAB „G“ priklausančios parduotuvės likučius nebuvo įtrauktos. UAB „R“ 2017 m. UAB „G“ pardavė dviračių iš viso už 15 199 Eur, tačiau ūkinių operacijų neįtraukė į buhalterinę apskaitą, neišrašė PVM sąskaitų faktūrų, kasos pajamų orderių, nefiksavo gautų pajamų ir pardavimo PVM. Neužpajamavus grynųjų pinigų už parduotas prekes UAB „R“ patyrė 15 199 nuostolį (t. 16, b. l. 164-179). Taigi, priešingai nei teigiama skunde, nėra jokių duomenų, kad pinigai teko UAB „R“ ir visiškai nepagrįstas teiginys, kad ši įmonė sumokėjo privalomuosius mokesčius, nes specialisto išvadoje pabrėžiama, kad duomenų apie mokesčių sumokėjimą nėra.

42. Specialistė I. K., aptardama UAB „G“ ir UAB ‚R“ santykį dėl prekių priklausomumo, nurodė, kad nebuvo apskaičiuota kokias išlaidas UAB „G“ patyrė dėl 80 kvitų nurodytų prekių įsigijimo, nes nebuvo surašyti jokie dokumentai, prekių įsigijimas nebuvo apskaičiuotas buhalterinėje apskaitoje. Nėra įsigijimo dokumentų, todėl nėra galimybės nustatyti, kokiu būdu UAB „G“ gavo dviračius iš UAB „R“. Tai, kad nenustatyta kokiu pagrindu UAB „G“ prekiavo UAB „R“ prekėmis, nešalina T. T. atsakomybės dėl didelės vertės svetimo turto pasisavinimo. Duomenų, kad 27 341,77 Eur suma buvo panaudota atsiskaitymui su UAB „R“ ar kitaip panaudota įmonės interesais, nėra. Aukščiau aptartais įrodymais konstatuota, kad 2017 m. prekes pardavė UAB „G“, o už parduotas prekes gautus pinigus pasiėmė ir pasisavino T. T.. Jo veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 183 straipsnio 2 dalį.

43. Apeliaciniame skunde motyvuojama, kad kaltinamasis aktas turėjo trūkumų, o gynybos teisės buvo ribojamos, kaltinimas buvo neaiškus ir tai buvo esminis baudžiamojo proceso pažeidimas. Pareikštame kaltinime buvo nurodyta, kad T. T. išvaistė ne visas lėšas, o tik jų dalį (bendrovės veiklos teritorijoje, panaudodamas pinigus ne bendrovės reikmėms, o dalį išmokėdamas kitos bendrovės darbuotojams be apskaitos dokumentų, tokiais veiksmais išvaistė jo žinioje buvusį svetimą UAB „G“ didelės vertės turtą). Skunde teigiama, kad nėra žinoma, kur ir kokia turto dalis buvo išmokėta kitos bendrovės darbuotojams, o kokia buvo kita dingusio turto dalis.

44. Teisėjų kolegija pažymi, kad skunde nurodoma kaltinimo formuluotė apygardos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje buvo patikslinta, nurodant, kad T. T., panaudojęs pinigus ne bendrovės reikmėms, be apskaitos dokumentų, iššvaistė jo žinioje buvusį svetimą didelės vertės turtą. Apygardos teismas nustatė, o apeliacinės instancijos teismas pritarė padarytai išvadai, kad T. T. iššvaistė visą, o ne dalį (kaip buvo formuluota kaltinime) jo žinioje buvusio svetimo didelės vertės UAB „G“ turto – 142 800 Eur ir 51 658 Eur. Kaip minėta, šios aplinkybės buvo tinkamai įrodytos, o T. T. veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, už kurias jis pagrįstai pripažintas kaltu padaręs šiuos nusikaltimus.

45. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme jau buvo keliamas klausimas dėl kaltinimo grąžinimo prokurorui tais pačiais pagrindais ir dėl tų pačių aplinkybių. Apygardos teismo posėdžio protokole užfiksuota, kad pateikus prašymą dėl bylos grąžinimo prokurorui dėl kaltinamojo akto trūkumų, posėdžio pirmininkas šį prašymą atmetė. Nurodė, kad tokio pobūdžio bylose kaltinamieji aktai turi tam tikrų trūkumų, ne išimtis ir šis kaltinamasis aktas, bet jie nėra esminiai, dėl kurių negalima būtų bylą pradėti nagrinėti. Jei reikėtų kaltinimą keisti, tai prokuroras gali tai daryti viso įrodymų tyrimo metu, todėl tenkinti gynėjo prašymą nėra faktinio ar teisinio pagrindo. Kaip minėta teismas pats patikslino gynėjo nurodytus kaltinimo trūkumus nustatęs tikslias iššvaistytų įmonės lėšų sumas. Vėliau nagrinėjant bylą prašymas dėl kaltinimo trūkumų pakartotinai nebuvo reiškiamas, o apklausiamas teisme T. T. nurodė, kad kaltinimas jam yra aiškus.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo T. T. gynėjo advokato Andriejaus Melkovo apeliacinį skundą atmesti.