- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-10-05
- Bylos Nr.
- 2A-923-262/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-26216-2014-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginijus Kairevičius, Rūta Petkuvienė, Ona Gasiulytė
- Atsakovas
- V. J.
- Ieškovas
- BAB banko SNORAS
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijaus Kairevičiaus ir Rūtos Petkuvienės kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo V. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimo civilinėje byloje ieškovo BAB banko SNORAS ieškinį atsakovui V. J. dėl skolos priteisimo bei pagal atsakovo V. J. priešieškinį ieškovui BAB bankui SNORAS dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas ieškiniu prašė: priteisti iš atsakovo 994,71 Eur skolą, 13,5 procento metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad šalys 2010-09-02 pasirašė klasikinės vartojamosios paskolos be užstato sutartį (toliau – Paskolos sutartis), pagal kurią atsakovui buvo suteikta 3500 Eur paskola šeimos poreikių tenkinimui. Paskolą atsakovas turėjo grąžinti sutartyje nustatytais terminais ir tvarka iki 2014-09-02, kiekvieno mėnesio 17 dieną atliekant eilinius mokėjimus. Atsakovas įsipareigojo mokėti palūkanas už naudojimąsi paskola, delspinigius už paskolos bei palūkanų mokėjimo terminų nesilaikymą. Atsakovas nesilaikė prisiimtų įsipareigojimų. Ieškovas, įspėjęs atsakovą, sutartį 2014-07-04 nutraukė prieš terminą. Atsakovo skola pagal sutartį 2014-07-29 sudarė: 847,08 Eur negrąžintos paskolos, 20,11 Eur nesumokėtų palūkanų, 125,20 Eur delspinigių, taikant 0,1 procento delspinigių normą, 2,32 Eur komisinių mokesčių už pranešimų apie įsiskolinimą siuntimą, paskaičiuotus pagal banko įkainius, iš viso 994,71 Eur.
Atsiliepimas
2. Atsakovas atsiliepimu į ieškinį prašė jį atmesti. Nurodė, kad jis paskolą grąžino pagal grafiką, kol bankas bankrutavo. Prasidėjus bankroto procedūrai, atsakovas ilgai laukė informacijos, kur ir kaip mokėti. Vėliau atsakovas mokėjo grafike nustatytas sumas, tačiau bankroto administratorius pradėjo skaičiuoti įsiskolinimus. Bandė įtikinti bankrutuojančią bendrovę, kad paskolos gražinimo grafike nurodyta 10,5 proc. palūkanų norma, prašė neskaičiuoti didesnių palūkanų.
Šalies argumentai
3. Atsakovas pateikė priešieškinį, kuriuo prašė: pripažinti 2010-09-02 klasikinės vartojamosios paskolos be užstato sutarties Nr. KV20100902S997970 vienašališką 2014-07-04 nutraukimą neteisėtu; priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad jam nebuvo žinoma apie sutarties nutraukimą prieš terminą, nes nebuvo apie tai pranešta. Jeigu ieškovas būtų tinkamai pranešęs apie galimą sutarties nutraukimą prieš terminą, atsakovas būtų turėjęs galimybę sumokėti įsiskolinimus, prieš tai išsprendus ginčą dėl neteisėtai padidintos palūkanų normos. Ieškovas pažeidė imperatyvią teisės normą, reguliuojančią sutarties vienašališko nutraukimo tvarką (CK 6.218 str. 1 d.), todėl sutartis nutraukta neteisėtai.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimu priešieškinis atmestas; ieškinys patenkintas iš dalies: ieškovui iš atsakovo priteista 847,08 Eur negrąžintos paskolos, 20,11 Eur palūkanų, 22,55 Eur delspinigių ir 2,32 Eur komisinių mokesčių; 5 proc. dydžio palūkanos už priteistą sumą nuo 2014 m. rugpjūčio 5 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; iš atsakovo valstybei priteista 32,29 Eur bylinėjimosi išlaidų.
5. Teismas nurodė, kad pranešimas apie sutarties nutraukimą siųstas paskutiniu atsakovo bankui nurodytu adresu, todėl laikomas tinkamai išsiųstu ir laikomas gautas, praėjus 5 dienoms po išsiuntimo (2014-05-30), t.y. 2014-06-05. Atmestini kaip nepagrįsti atsakovo teiginiai, kad sutarties nutraukimas yra neteisėtas dėl atsakovo išankstinio neįspėjimo apie vienašališką sutarties nutraukimą. Laikytina, kad atsakovas buvo tinkamai įspėtas iš anksto apie sutarties nutraukimą. Atsakovas turėjo pakankamą terminą įsiskolinimo sumokėjimui tam, kad sutartis nebūtų nutraukta prieš terminą. Kadangi atsakovas įmokų laiku nemokėjo, laikytina, kad jis pažeidė sutartį, todėl ieškovas turėjo teisę ją vienašališkai nutraukti. Nutraukdamas paskolos sutartį, ieškovas nepažeidė nei sutarties, nei įstatymo reikalavimų. Atsakovo teiginiai, kad ieškovas pažeidė imperatyvią teisės normą, numatytą CK 6.218 str. 1 d., yra nepagrįsti. Priešieškinis dėl šalių 2010-09-02 klasikinės vartojamosios paskolos be užstato sutarties vienašališko 2014-07-04 nutraukimo pripažinimo neteisėtu atmestinas kaip nepagrįstas. Nutraukus sutartį, atsakovui tenka pareiga grąžinti ieškovui visą negrąžintos paskolos dalį, sumokėti palūkanas, delspinigius, kitas priklausančias įmokas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
6. Atsakovas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o priešieškinį tenkinti, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad jog ieškovas, tinkamai nepranešęs jam apie Paskolos sutarties nutraukimą, neteisėtai ir nepagrįstai vienašališkai nutraukė Paskolos sutartį, taip pažeisdamas CK 6.218 str. reikalavimus. Ieškovas, vienašališkai nutraukdamas Paskolos sutartį, pažeidė imperatyvų reikalavimą iš anksto įspėti apeliantą apie vienašališką Paskolos sutarties nutraukimą. Ieškovas taikė netinkamą palūkanų normą, t.y. vietoj 10,5 proc. buvo taikyta 11,5 proc. Ieškovas neturėjo teisės taikyti Paskolos sutarties administravimo mokesčių, dėl ko buvo užskaityta mažesnė grąžinama suma už paskolą nei pervesdavo apeliantas.
Atsiliepimas
7. Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes bei paskolos sutarties nuostatas, teisingai taikė ginčui taikytinas teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti nėra jokio pagrindo, todėl apeliacinis skundas turi būti atmestas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
8. CPK 320 str. 1 d. nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d., 3 d.).
9. Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-252/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis c.b. 3K-3-52/2011 ir kt.).
10. Apeliantas nurodo, jog ieškovas, tinkamai nepranešęs jam apie Paskolos sutarties nutraukimą, neteisėtai ir nepagrįstai vienašališkai nutraukė Paskolos sutartį, taip pažeisdamas CK 6.218 str. reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu argumentu nesutinka. Ieškovas Paskolos sutartį nutraukė remdamasis tiek CK 6.217 str., tiek Paskolos sutartyje numatytais pagrindais, todėl Paskolos sutarties nutraukimas nelaikomas nepagrįstu. Bendrosiose sutarčių pabaigą reglamentuojančiose teisės normose leidžiama tik įstatymuose ar sutartyje nustatytais atvejais sutartį nutraukti vienašališkai, tai yra nesikreipiant į teismą (CK 6.217 - 6.220 str.). Taigi dispozityviškumo principas privatiniuose santykiuose leidžia sutarties šaliai pasirinkti galimybę savo iniciatyva nesikreipiant į teismą vienašališkai nutraukti sutartį arba inicijuoti sutarties nutraukimą teismine tvarka, jeigu realiai atsiranda tokį sutarties nutraukimą leidžiančios įstatyme ar sutartyje numatytos aplinkybės. Teismų praktikoje nurodoma, kad bendros sutarčių teisės nuostatos, reglamentuojančios esminį sutarties pažeidimą ir sutarties nutraukimą, taikomos ir kreditavimo sutartims, atsižvelgiant į šių sutarčių specifiką. Vertinant CK 6.217 str. 2 d. esminio sutarties pažeidimo nustatymo kriterijus reikia atsižvelgti į CK 6.873 str. 1 d. nuostatas, nustatančias, kad paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą sutartyje nustatytu laiku ir tvarka bei CK 6.874 str. 2 d. nuostatas, nustatančias, kad jeigu paskolos sutartis numato paskolos sumos grąžinimą dalimis ir eilinė paskolos sumos dalis laiku negrąžinama, paskolos gavėjas turi teisę reikalauti grąžinti prieš terminą visą likusią paskolos sumą kartu su priklausančiomis mokėti palūkanomis. Bankas, kredito sutartyje nustatydamas paskolos ir palūkanų grąžinimo terminus, tikisi gauti šias sumas būtent sutartyje nustatytais terminais. Tai yra viena iš pagrindinių paskolos (kredito) sutarties sąlygų. Taigi, darytina išvada, kad pagal kredito sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų (terminų) laikymasis turi esminę reikšmę.
11. Pagal Paskolos sutarties sąlygas Apeliantas įsipareigojo paimtą kreditą grąžinti ir palūkanas mokėti Ieškovui dalimis ir terminais, nurodytais Paskolos sutarties 2.4 ir 2.5 punktuose. Paskolos sutarties 7.2. punkte numatyta, kad paskolos gavėjui (apeliantui) ilgiau kaip 30 dienų uždelsus grąžinti dalį paskolos, sumokėti palūkanas ar kitas mokėtinas sumas, bankas (ieškovas) turi teisę vienašališkai, raštu pranešęs apie tai paskolos gavėjui prieš 10 dienų, nutraukti Paskolos sutartį ir pareikalauti nedelsiant grąžinti paskolą bei sumokėti palūkanas ir kitas pagal Paskolos sutartį mokėtinas sumas. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantas nuolatos vėluodavo mokėti mėnesines įmokas ieškovui, o nuo 2014-03-13 net ir iš dalies pradėjo nebevykdyti įsipareigojimų pagal Paskolos sutartį. Taigi, apelianto vėlavimas vykdyti prisiimtus įsipareigojimus pagal Paskolos sutartį ilgiau nei 30 kalendorinių dienų laikytinas esminiu sutarties pažeidimu.
12. Apeliantas nurodo, kad ieškovas, vienašališkai nutraukdamas Paskolos sutartį, pažeidė imperatyvų reikalavimą iš anksto įspėti Apeliantą apie vienašališką Paskolos sutarties nutraukimą. Toks apelianto teiginys atmestinas. CK 1.2 str. 1 d. įtvirtintas sutarties laisvės principas. Šis principas, detalizuotas CK 6.156 str., suteikia teisę civilinių teisinių santykių subjektams laisvai spręsti, sudaryti jiems konkrečią sutartį ar jos nesudaryti, taip pat pasirinkti su kuo tą sutartį sudaryti, be to, savarankiškai spręsti dėl sutarties turinio bei formos, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas ar jos turinį nustato imperatyviosios įstatymo normos arba tam tikrų sąlygų reikalauja viešoji tvarka, teisės principai, gera moralė. Taigi šalys laisvos nustatyti ir sutarties sąlygas, jų tarpe ir teisę vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais (CK 6.217 str. 5 d.).
13. Kaip matyti iš pateiktų dokumentų, ieškovas 2014-05-28 raštą dėl sutarties nutraukimo prieš terminą apeliantui išsiuntė 2014-05-30, tačiau laiškas grįžo neįteiktas, nes apeliantas jo neatsiėmė. Paskolos sutarties 7.1.2 p. Apeliantas įsipareigojo ne vėliau kaip per 7 dienas raštu informuoti ieškovą apie savo adreso ir kitų duomenų pasikeitimą, tačiau apeliantas ieškovui nebuvo teikęs jokių pranešimų dėl gyvenamosios vietos adreso pakeitimo. Paskolos sutarties 8.13 p. yra nustatyta, kad visi pranešimai, vykdant Paskolos sutartį, įteikiami pasirašytinai arba siunčiami paštu ar faksimiliniu ryšiu. Raštiški pranešimai laikomi gautais, jei praėjo 5 dienos po išsiuntimo paštu, o jei tai nebuvo darbo diena - kita darbo diena.
14. Taigi, apeliantui, nepranešus apie gyvenamosios vietos adreso ar kitų rekvizitų pasikeitimą laikoma, kad ieškovo 2014-05-28 raštas dėl sutarties nutraukimo prieš terminą išsiųstas paskutiniu apelianto nurodytu ieškovui adresu ir laikomas gautu, praėjus 5 dienoms po išsiuntimo (2014-05-30), t.y. 2014-06-05. Pirmos instancijos teismas skundžiamame sprendime pažymėjo, jog ieškovas 2014-05-28 raštu dėl sutarties nutraukimo prieš terminą apeliantą apie Paskolos sutarties nutraukimą įspėjo iš anksto, net ne prieš 10 dienų, kaip nurodyta Paskolos sutartyje, bet prieš žymiai ilgesnį terminą, faktiškai atitinkantį CK 6.218 str. 1 d. numatytą terminą, todėl atmetamas apelianto reikalavimas panaikinti skundžiamą sprendimą dėl to, kad jis nebuvo tinkamai įspėtas apie Paskolos nutraukimą.
15. Apeliantas teigia, jog ieškovas taikė netinkamą palūkanų normą, t.y. vietoj 10,5 proc. buvo taikyta 11,5 proc. Tačiau išduodant paskolą, apeliantui buvo pateiktas paskolos grąžinimo grafikas, darant prielaidą kad bus taikoma 10,5 proc. palūkanų norma, jei kiekvieną mėnesį bus daromos ne mažesnės kaip 1000 Lt įplaukos į sąskaitą. Iš į bylą pateiktų sąskaitų išrašų kopijų matyti, kad apeliantas sąlygos kiekvieną mėnesį į savo sąskaitą įnešti po 1000 Lt nevykdė, todėl palūkanos buvo skaičiuojamos pagal Paskolos sutarties Bendrosios dalies 4 p., taikant 11,5 proc. palūkanų normą. Taigi, esant tokioms aplinkybėms, ieškovui neatsirado pareigos 1 procentiniu punktu mažinti Paskolos sutartyje nustatytą 11,5 proc. palūkanų normą.
16. Apelianto teiginys, kad ieškovas neturėjo teisės taikyti Paskolos sutarties administravimo mokesčių, dėl ko buvo užskaityta mažesnė grąžinama suma už paskolą nei pervesdavo apeliantas, taip pat yra nepagrįstas. Paskolos sutarties Bendrosios dalies 7.1.6. p. numatyta, kad paskolos gavėjas įsipareigoja laiku mokėti mokesčius, numatytus banko paslaugų įkainiuose, susijusius su paskolos išdavimu ir sutarties tvarkymu, kurie skaičiuojami pagal banko įkainius, galiojančius operacijos atlikimo metu. Taigi, apeliantui pasirašius Paskolos sutartį ir sutikus su jos sąlygomis, ieškovas teisėtai ir pagrįstai, gautas iš apelianto lėšas, paskirstydavo taip, kaip numatyta Paskolos sutarties 8.2 punkte: pirmiausia padengiamos mokėtinos palūkanos, po to - grąžintina paskolos suma, po to - kitos mokėtinos pagal Paskolos sutartį įmokos, galiausiai - priskaičiuoti delspinigiai.
17. Įvertinęs tai, kas išdėstyta apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes bei paskolos sutarties nuostatas, teisingai taikė ginčui taikytinas teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti nėra jokio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.