Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Vilvatėja“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. liepos 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Vilvatėja“ ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, tretieji asmenys T. S., V. Ž..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Motyvuojamoji dalis

Byloje kilo ginčas dėl vienašališko sutarties nutraukimo teisėtumo ir pagrįstumo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-07-11 sprendimą palikti nepakeistą ir apelianto skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad 2009-08-05 vyko prekyvietės patikrinimas, nustatyti Sutarties pažeidimai bei ieškovui pateikti pasiūlymai, kaip pažeidimus būtų galima pašalinti, tačiau per nustatytą terminą pažeidimai pašalinti nebuvo, todėl ieškovui jau nuo 2009-10-06 nevykdant esminių sutartinių įsipareigojimų, atsakovui atsirado teisė nutraukti Sutartį. Pažymi, jog prekyvietė nebuvo faktiškai eksploatuojama, o realus prekyvietės naudojimas – esminis ieškovės sutartinis įsipareigojimas, todėl ieškovei negalint užtikrinti tinkamos prekyvietės veiklos atsakovas pagrįstai ir teisėtai sutartį nutraukė. Teigia, jog 2011-03-31 ieškovo pateikta ataskaita apie prekyvietės eksploatavimą nėra vertintina tinkamu įrodymu byloje, nes šį dokumentą paneigia byloje esantis antstolio V. M. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, be to, minėta ataskaita parengta jau po Sutarties nutraukimo. Nurodo, kad sutarties pažeidimo nustatymas praėjus 8 metams nuo prekyvietės įrengimo nepašalina sutarties pažeidimo fakto ir nedaro Sutarties nutraukimo pažeidimui esant neteisėtu. Atsakovo teigimu, Sutartis buvo nutraukta teisėtai, remiantis CK 6.217 str. pagrindu, o pirmos instancijos teismas, vertindamas Sutarties nutraukimo pagrįstumą, nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Teigia, jog Sutarties 18 p. šalys numatė vienašalį Sutarties nutraukimą neteismine tvarka. Pažymi, kad apeliantas nepagrįstai sureikšmina žodžio „reikalauti“ Sutarties 18 p. formuluotėje prasmę, tuo tarpu Sutarties nuostatos turi būti aiškinamos sistemiškai. Atkreipia dėmesį, kad 2010-10-25 pranešimo apie Sutarties su ieškove nutraukimą momentu atsakovui nebuvo žinoma, koks bus sprendimas administraciniame teisme pagal trečiųjų asmenų T. S. ir V. Ž. skundą dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo Vilniaus miesto savivaldybei suformuoti nuosavybės teisių atkūrimui žemės sklypą.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

Apeliacinis skundas atmetamas. Pagal CPK 320 str. bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje tinkamai aiškino ir taikė teisės normas bei šalių sutarties nuostatas, reglamentuojančias sutarties nutraukimą; sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu, absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindu byloje nėra (CPK 185, 263 str.).

Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2002-07-18 sprendimu Nr. 1482V ieškovei buvo leista eksploatuoti III grupės turgavietę Fabijoniškių ir Gelvonų gatvių sankritoje; sprendime įtvirtinti prekyvietės tikslai - prekyba mėsa ir jos gaminiais, paukštiena, pienu ir jo produktais, žuvimi ir jos gaminiais, duonos ir konditerijos gaminiais (t. 1, b.l. 104). Įvertinus byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas tinkamai nustatė sutarties tikslą – tenkinti viešuosius vietos gyventojų interesus į jų kasdienius poreikius tenkinančios prekybos jų gyvenamojoje vietoje užtikrinimą. Taip pat pažymėtina kad, nors su ieškovu, kaip su privataus kapitalo ūkio subjektu, nebuvo sudaryta žemės sklypo panaudos sutartis (LR žemės įstatymo 17 str. 1 d., 8 str. 1 d.), teisė įrengti ir eksploatuoti prekyvietę ir laikinus statinius prekybai ir paslaugoms Fabijoniškių ir Gelvonų g. sankritoje yra tiesiogiai susijusi su teise naudotis žemės sklypu; sklypas buvo suformuotas prekyvietės įrengimo tikslams. Kadangi šalių sutartyje specialiai aptarta, kad žemės sklypas nebuvo ieškovui išnuomotas, sprendžiama, kad valstybinės žemės sklypas neatlygintinai buvo perduotas naudojimui kartu su teise įrengti ir eksploatuoti prekyvietę, t.y. taip šalių susiformavo ir faktiniai valstybinės žemės sklypo panaudos santykiai.

Pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovas nevykdė esminio sutartinio įsipareigojimo – tinkamo prekyvietės eksploatavimo; prekyvietės teritorija nebuvo eksploatuojama pagal susitarimą ir tikslą, kuriam ji buvo suteikta ieškovui, yra pagrįsta ir teisinga. Apelianto argumentas, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes atmetamas, kaip nepagrįstas. Priešingai nei teigia apeliantas, aplinkybės, jog 2010-11-09 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu užfiksuotas 21 vnt. atidarytų paviljonų, o bendras parduotų ir išnuomotų paviljonų skaičius sudaro 105 vnt., neįrodo tinkamo prekyvietės eksploatavimo pagal sutarties tikslą ir sąlygas. Antstolių 2010-08-19 ir 2010-11-09 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolai užfiksavo labai nedidelį faktiškai veikiančių paviljonų skaičių (t.1, b.l.162-168, 174-183 ). Bendras paviljonų skaičius -343 vnt., ir nors apeliantas sutartimi nebuvo įsipareigojęs eksploatuoti konkretų skaičių paviljonų, nedidelio skaičiaus paviljonų vangus eksploatavimas neįrodo prekyvietės egzistavimo fakto, atsižvelgiant į prekyvietės plotą bei paviljonų skaičių. Pažymėtina, kad 2010-08-19 faktinių aplinkybių konstatavimo protokole buvo nustatyta, jog daugumos paviljonų veikla susijusi su prekyba autodetalėmis ir įvairių paslaugų, susijusių su automobilių aptarnavimu (padangų montavimas, salono valymas, autoplovyklos paslaugos) teikimu, t.y. su veikla, tolima nuo III grupės turgavietės veiklos krypčių (prekyba mėsa ir jos gaminiais, pienu ir jo produktais, kitais maisto produktais ir kt.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, teismas pagrįstai įvertino sutarties tikslo nesilaikymą kaip esminės sutarties sąlygos pažeidimą. Kaip jau buvo minėta, teisė savo lėšomis įrengti ir eksploatuoti prekyvietę ir laikinus statinius prekybai ir paslaugoms yra glaudžiai susijusi su teise naudotis valstybinės žemės sklypu. Jeigu panaudos gavėjas nebesiverčia veikla, dėl kurios buvo perduotas savivaldybės žemės sklypas, laikoma, kad perduotas neatlygintinai naudotis žemės sklypas naudojamas ne pagal paskirtį ir panaudos davėjas turi nutraukti panaudos sutartį prieš terminą (LR žemės įstatymo 17 str. 3 d.). Neeksploatuojami paviljonai užima didelį valstybinės žemės sklypą Fabijoniškių –Gelvonų g. sankirtoje, veikla, dėl kuriuos buvo sutarta šalių sutarties 10.4 p. jame nevykdoma, t.y. valstybinės žemės sklypas nenaudojamas pagal detaliajame plane numatytą paskirtį. Netinkamas valstybinės žemės sklypo panaudojimas sustiprina teismo išvadą, jog šalių sutartyje numato tikslo nevykdymas yra esminis sutarties pažeidimas.

Apelianto argumentas, kad faktinis nedidelis eksploatuojamų paviljonų skaičius nuo pat įrengimo momento, 8 sutarties galiojimo metus tenkino atsakovą, atsakovas nereiškė pretenzijų dėl eksploatuojamų paviljonų skaičiaus, nepaneigia teismo išvadų teisėtumo. Teismas pagrįstai pripažino, jog ieškovas nevykdė savo pareigos organizuoti vietos bendruomenės poreikius tenkinančią prekybą apie 10 metų; ieškovo neveikimas pažeidžia viešąjį interesą. Nors šalių sutartis dėl prekyvietės įrengimo ir eksploatavimo yra civilinio teisinio pobūdžio, atsakovas (Vilniaus miesto savivaldybė) šalių sutartiniuose santykiuose veikė kaip viešojo administravimo veiklos subjektas, įgyvendindamas savarankiškas savivaldybės funkcijas. Atsakovas nėra laisvas rinkos subjektas, todėl faktas, kad atsakovas 8 metus toleravo esminės sutarties nuostatos bei viešojo intereso pažeidimus, neįteisina netinkamos šalių sutarties vykdymo praktikos. Apeliantas be pagrindo akcentuoja, kad atsakovas pareiškė pretenzijas dėl netinkamo (mažo) eksploatuojamų paviljonų skaičiaus; sutarties tikslas - gyventojų kasdienius poreikius tenkinančios prekybos jų gyvenamojoje vietoje užtikrinimas yra platesnis, apimantis ir prekyvietėje vykdomos veiklos pobūdį.

Atmetamas apelianto argumentas, kad teismas turėjo atsižvelgti, jog numatyto didelio (343)

paviljonų skaičiaus panaudojimas nepasiteisino dėl šios teritorijos objektyvių ekonominių bei socialinių veiksnių. Apeliantas nurodo, kad jo tikslas yra pelno gavimas, jis norėtų eksploatuoti visus paviljonus, tačiau tokios objektyvios galimybės nėra. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie kontraversiški apelianto samprotavimai nepaneigia sutarties nutraukimo teisėtumo. Apeliantas pripažindamas, jog nėra objektyvių sąlygų normaliai eksploatuoti visų paviljonų, po pirmojo patikrinimo 2009-08-05 ir įspėjimo dėl galimo sutarties nutraukimo nesiėmė priemonių savo veiklos reorganizavimui, priešingai - siekė išsaugoti teisę naudotis visa prekyvietės teritorija. Pagal sutarties 10.3 p. nuostatą prekyvietės mokestis mokamas nuo prekyvietės ploto, t.y. apelianto ketinimai išlaikyti visą prekyvietės teritoriją su neveikiančiais paviljonais, atsižvelgiant į jo, kaip ūkio subjekto tikslą gauti pelną, sunkiai paaiškinami.

Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu, jog savivaldybės pageidavimai dėl didesnio paviljonų skaičiaus negalėjo būti įgyvendinti ir dėl atsakovo neveikimo; atsakovas netinkamai vykdė bendradarbiavimo pareigą ir neužtikrino sutartyje numatyto įsipareigojimo perkelti į įrengtą prekyvietę Vilniaus miesto savivaldybės nurodytus 40 kioskų jų savininkų lėšomis. Teisėjų kolegija pažymi, kad sutarties 10.2 p. apeliantas įsipareigojo įleisti į įrengtą prekyvietę Vilniaus miesto savivaldybės nurodytus 40 kioskų, t.y. sutartyje nėra įtvirtintas atsakovo įsipareigojimas užtikrinti 40 kioskų iš kitų turgaviečių perkėlimą arba pareigą informuoti kioskų savininkus apie tokią galimybę. Negalima sutikti su apelianto teiginiu, jog atsakovas savo veiksmais ir sprendimais (teritorijų planavimas, statybą leidžiančių dokumentų išdavimas) suteikė galimybę greta prekyvietės įsikurti net 7 stambių prekybos tinklų parduotuvėms, kas komplikavo apelianto galimybę konkuruoti. Byloje nėra ginčo, kad sutartyje numatyta veikla - prekyba maisto produktais ir kitomis kasdienio naudojimo prekėmis nebuvo vykdoma nuo prekyvietės įrengimo momento, t.y. palaipsniui atsiradusių greta prekyvietės prekybos centrų veikla tiesioginės įtakos prekyvietės veiklai neturėjo.

Apeliantas nurodo, kad teismas neįvertino dar vienos svarbios aplinkybės – viešojo intereso susijusio su prekyvietės eksploatavimu, nes prekyvietės įkūrimas siekė smulkaus verslo rėmimo, naujų darbo vietų įkūrimo tikslų; atsakovas savo neatsakingais veiksmais – neteisėtu sutarties nutraukimu šį viešąjį interesą pažeidė. Teisėjų kolegija pažymi, kad be apelianto nurodytų tikslų, tiesioginis sutarties tikslas buvo tenkinti vietos gyventojų viešuosius interesus, užtikrinant prekybą maisto ir kitomis kasdienio naudojimo prekėmis jų gyvenamojoje vietoje. Valstybinės žemės sklypo panaudojimas pagal paskirtį taip pat sudaro viešąjį interesą. Apeliantas, teikdamas motyvus dėl galimo viešojo intereso pažeidimo sutarties nutraukimo atveju, nekonkretizavo, kiek darbo vietų bus prarasta, kokias neigiamas pasekmės sukels sutarties nutraukimas asmenims, dirbantiems pagal patentus ir pan. Vertinant apelianto argumentus dėl viešojo intereso pažeidimo bei teismo išvadas teisėjų kolegija sprendžia, jog sutarties nutraukimas viešųjų interesų balanso nepažeidžia.

Apeliantas taip pat teigia, jog teismas neįvertino kito privalomojo CK 6.217 str. 2 d. 5 p. įtvirtinto kriterijaus – ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį patirtų labai didelių nuostolių. Argumentas, jog sutarties nutraukimas atimtų iš apelianto galimybę gauti mažiausiai apie 196 260 Lt pajamų, pagrįstas tik apelianto optimistiniais paskaičiavimais. Už pagrindą buvo paimtas paviljonų nuomos mokestis, tačiau nebuvo atsižvelgta į ieškovo išlaidas - mokestį atsakovui pagal sutartį, mokesčius už komunalines paslaugas ir pan. Nepateikta įrodymų ir argumentų, kad apelianto numatomos negautos pajamos yra labai didelis nuostolis apeliantui. CK 6.217 str. 2 d. 5 p. nuostatų pažeidimas neįrodytas.

Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, jog atsakovas, vienašališkai nutraukęs sutartį, pažeidė sutarties nutraukimo tvarką. Visas spektras apelianto motyvų dėl sutarties nutraukimo tvarkos pažeidimo pagrįstas netinkamu sutarties 18 p. nuostatų aiškinimu. Sutarties 18 p. numatyta, kad savivaldybė turi teisę reikalauti nutraukti sutartį nepasibaigus jos galiojimo laikui, jeigu nevykdomas šios sutarties 10 p. numatytos sąlygos. Sutarties sąvoką „reikalauti nutraukti“ apeliantas aiškina kaip „teisę reikalauti nutraukti teisme“. Su tokiu sutarties nuostatos dėl jos nutraukimo tvarkos aiškinimu negalima sutikti. Sutarties nutraukimas gali būti vienašališkas, šalies pareiškimu ir teismine tvarka, pareiškus atitinkamą ieškinį. Atsakovas nutraukė sutartį 2010-10-25 raštu Nr. A-51-22806 (8.2.8-FN5); rašte pažymėjo kad remiantis LR CK 6.217 str. 1 d. šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties nevykdo kitą šalis sutarties nevykdo ar netinkamai vykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Atsakovas nurodė faktinį sutarties nutraukimo pagrindą: patikrinus prekyvietę 2009 m. rugpjūčio 5 buvo nustatyta, kad prekyvietė nėra tinkamai eksploatuojama, veikla pagal paskirtį nėra vykdoma. 2010 m. rugpjūčio 19 d. įvyko dar vienas UAB „Vivatėja“ patikrinimas veiklos vietoje. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad veikla prekyvietėje nėra vykdoma (t.1, b.l.171-172). Veiklos, numatytos sutartyje, nevykdymas laikytinas esminiu sutarties pažeidimu dėl jau išdėstytų aplinkybių, sutarties 10.4 p. atsakovas įsipareigojo organizuoti prekybą pagal Prekybos turgavietėse taisykles, taigi aiškinant šalių sutarties nuostatas sistemiškai, šalių sutarties 18 p. numato sutarties šalies teisę vienašališkai nutraukti sutartį dėl esminio sutarties pažeidimo (sutarties 10.4 p. pažeidimo). Sutarties 21 p. reglamentuoja įmonei taikomas baudas ir sankcijas už kitų (neesminių) sutarties nuostatų -10.2, 10.3 p. pažeidimus; sutarties 22 p. nurodyta, kad baudos sumokėjimas neatleidžia nuo įsipareigojimo įvykdymo ir neatima teisės reikalauti nutraukti sutartį teismine tvarka, t.y. šis punktas numato galimybę nutraukti sutartį teismine tvarka dėl neesminių sutarties pažeidimų.

Apeliacinio skundo argumentai nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų. Dėl to nėra pagrindo apeliacinio skundo motyvais panaikinti skundžiamą teismo sprendimą (CPK 263, 329-330 str.).

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos nagrinėjamoje byloje neviršija 10 Lt; sutinkamai su Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ jos nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutarė:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. liepos 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.