Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Romualda Janovičienė

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. vasario 15 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Vilvatėja“ ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, tretieji asmenys T. S. ir V. Ž.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovas UAB „Vilvatėja“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 2010-10-25 pranešimu „Dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo“ įvykdytą vienašalį 2000-12-13 sutarties Nr. 3, sudarytos su UAB „Vilvatėja“, nutraukimą neteisėtu, o 2000-12-13 sutartį Nr. 3 – nenutraukta. Ieškinio reikalavimo užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones– iki teismo sprendimo įsiteisėjimo uždrausti atsakovui imtis bet kokių veiksmų, trukdančių ieškovui eksploatuoti 2000-12-13 sutartyje Nr. 3 nurodytą Fabijoniškių ir Gelvonų g. sankirtoje esančią prekyvietę bei joje esančius statinius ir įrenginius bei teisės aktų nustatyta tvarka verstis prekyvietėje ūkine – komercine veikla; trukdančių asmenims, su kuriais UAB „Vilvatėja“ sudariusi prekyvietėje esančių laikinųjų statinių nuomos ar pirkimo – pardavimo sutartis, jais naudotis bei teisės aktų nustatyta tvarka verstis prekyvietėje ūkine – komercine veikla; taip pat uždrausti atsakovui atlikti veiksmus, priimti sprendimus bei sudaryti sandorius, suteikiančius bet kokias teises į prekyvietės teritoriją kitiems asmenims. Prašymą grindė tuo, kad esant neišspręstam teisiniam ginčui tarp šalių dėl atsakovo vykdyto sutarties nutraukimo teisėtumo, sutarties nutraukimo neigiamos pasekmės (turgavietės eksploatavimo negalimumas) gali skaudžiai paveikti tiek ieškovo, tiek smulkiųjų verslininkų, valdančių joje prekybos paviljonus nuomos ar nuosavybės teise, teisėtus interesus, dėl to jie gali patirti nuostolių.

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2012 m. vasario 15 d. nutartimi prašymą tenkino. Uždraudė atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei imtis veiksmų, trukdančių UAB „Vilvatėja“ ir paviljonų savininkams (nuomininkams) eksploatuoti prekyvietę, naudotis joje esančiais statiniais bei teisės aktų nustatyta tvarka verstis prekyvietėje ūkine – komercine veikla, taip pat uždraudė priimti sprendimus, suteikiančius teises į prekyvietės teritoriją kitiems asmenims iki teismo sprendimo įsiteisėjimo.

Teismas nutartį motyvavo tuo, kad yra pagrindas taikyti ieškovo prašomą laikinąją apsaugos priemonę, kuria bus efektyviau užtikrintas ieškovo teisių gynimo būdas. Nurodė, jog egzistuoja grėsmė, kad nepritaikius laikinosios apsaugos priemonės, teismo sprendimo vykdymas pasunkės ar pasidarys neįmanomas.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė atskiruoju skundu prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti.

Atskirasis skundas grindžiamas tuo, kad teismo nutartis prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-12-12 nutarčiai administracinėje byloje, kurioje nustatyta T. S. ir V. Ž. teisė atkurti nuosavybės teises bei nuspręsta įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją vykdyti 1997-09-29 Vyriausybės nutarimo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 106 p. ir per 3 mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos (t.y. iki 2012-03-12) suformuoti sklypą nuosavybės teisių atkūrimui natūra į A. R. iki nacionalizacijos turėtą žemę, esančią prie Fabijoniškių ir Gelvonų g. sankirtoje Vilniuje, bei organizuoti jos kadastrinius matavimus ir atlikus žemės sklypo kadastrinius matavimus patvirtinti parengtą žemės sklypo planą. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, kuriomis, be visa ko, uždraudė atsakovui priimti sprendimus, suteikiančius teises į prekyvietės teritoriją kitiems asmenims iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, visiškai neatsižvelgė į trečiųjų asmenų T. S. ir V. Ž. įsiteisėjusia, galutine ir neskundžiama teismo nutartimi pripažintas teises ir teisėtus interesus.

Be to apeliantas nurodo, jog teismo nutartį yra pagrindas panaikinti, nes ji yra nemotyvuota, neteisinga bei priimta pažeidžiant procesinės teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą. Tam, kad būtų pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, turi būti du privalomi reikalavimai, t.y. ieškinio reikalavimas yra tikėtinai pagrįstas ir nesiėmus šių priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones remdamasis tik teismo sprendimo vykdymo pasunkėjimo galimybe, o tikėtino ieškinio reikalavimo pagrįstumo iš viso nevertino. Apeliantas nurodo, jog vertinant ieškinį, darytina išvada, kad jis nėra pagrįstas net ir tikėtinai.

Teismas, priimdamas nutartį, nesilaikė imperatyvaus reikalavimo priimti motyvuotą nutartį, joje apsiribojama vien tik ieškovo teiginių perrašymu, tačiau nepateikiami motyvai pagrindžiantys laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę, nevertinamas ieškinio pagrįstumas.

Apeliantas taip pat nurodė, kad teismas nepagrindė, kodėl jis taikė laikinąsias apsaugos priemones nepranešęs atsakovui.

Tretieji asmenys T. S. ir V. Ž. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo skundžiamą teismo nutartį panaikinti, atskirąjį skundą patenkinti.

Nurodo, kad sutinka su atskirajame skunde išdėstytais argumentais. Taip pat pažymi, jog teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, privalėjo įsitikinti, kad jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Atkreipia dėmesį, kad ieškovui buvo išnuomota tik prekyvietė, žemės sklypas nebuvo ieškovui formuojamas ir išnuomojamas ir jokių pretenzijų į žemės sklypą ieškovas negali turėti. Sutarties galiojimas ar jos nutraukimas nekliudo atsakovui suprojektuoti tretiesiems asmenims žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui. Nesant šių aplinkybių teismas neturėjo pagrindo uždrausti atsakovui formuoti žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui.

Ieškovas UAB „Vilvatėja“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą, atskirąjį skundą atmesti. Nurodo, kad skundžiama teismo nutartis netrukdo atsakovui vykdyti administracinio teismo įpareigojimų, kurie yra susiję su nuosavybės teisių atkūrimo procesu, tačiau jis nėra tas subjektas, kuris priima sprendimą dėl nuosavybės teisės į valstybinę žemę atkūrimo, tai atlieka Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

Atskirasis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atskirojo skundo, atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentus, bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra priimta iš esmės nepažeidžiant procesinės teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimus, vadovaujantis ekonomiškumo principu, todėl atskirojo skundo argumentais keisti jos ar naikinti nėra teisinio pagrindo, tačiau yra pagrindas ją patikslinti.

Pažymėtina, jog pagal Civilinio proceso kodekso 144 straipsnio 1 dalies nuostatas, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo procesinio sprendimo byloje realų ir tinkamą įvykdymą. Tokių priemonių taikymo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama, kad ieškinio patenkinimo atveju jame kelti reikalavimai galėtų būti ne tik deklaruojami, tačiau ir realiai įvykdyti.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai pritaikė ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones jo pareikšto reikalavimo užtikrinimui, kadangi ieškovui ginčijant sutarties, kuria atsakovas 15 metų (iki 2015-12-13) suteikė ieškovui teisę savo lėšomis įrengti ir eksploatuoti prekyvietę ir laikinus statinius prekybai ir paslaugoms Fabijoniškių g. ir Gelvonų g. sankirtoje, nutraukimo teisėtumą, laikinų draudimų, susijusių su ginčo objektu, pritaikymas atsakovui yra pateisinamas, nes priešingu atveju ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas ar pasidaryti neįmanomas. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į atskirajame skunde nurodytus argumentus, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išnagrinėtoje administracinėje byloje 2011-12-12 yra priėmęs sprendimą, kuriuo įpareigojo atsakovą vykdyti 1997-09-29 Vyriausybės nutarimo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 106 p. ir per 3 mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos (t.y. iki 2012-03-12) suformuoti sklypą nuosavybės teisių atkūrimui natūra į A. R. iki nacionalizacijos turėtą žemę, esančią prie Fabijoniškių ir Gelvonų g. sankirtoje Vilniuje, bei organizuoti jos kadastrinius matavimus ir atlikus žemės sklypo kadastrinius matavimus patvirtinti parengtą žemės sklypo planą, ir dėl teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės - uždraudimo atsakovui priimti sprendimus, suteikiančius teises į prekyvietės teritoriją kitiems asmenims iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, jis negalėtų vykdyti minėtų įpareigojimų, įvertindamas tai, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos vadovaujantis ekonomiškumo principu ir tiesiogiai susijusios su pareikštu reikalavimu, sprendžia, kad yra pagrindas patikslinti minėtą teismo taikytą laikinąją apsaugos priemonę. Atsižvelgiant į tai, kad pareikštu ieškiniu ieškovas siekia tęsti sutartinius santykius su atsakovu iki sutartyje nurodytos datos, t.y. iki 2015-12-13, ir eksploatuoti pagal su atsakovu sudarytą sutartį prekyvietę ir laikinus statinius, reikalingus prekybai ir paslaugoms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog yra būtina ne uždrausti atsakovui priimti sprendimus, suteikiančius teises į prekyvietės teritoriją kitiems asmenims, bet uždrausti atsakovui priimti sprendimus, susijusius su atsakovo iškeldinimu iš minėtos prekyvietės iki kol bus išnagrinėta byla, tokiu būdu užtikrinant ieškovo teises pagal ginčijamą sutartį bei neužkertant kelio atsakovui atlikti administracinio teismo jam nustatytus įpareigojimus, todėl nutartis yra tikslintina.

Nėra taip pat pagrindo sutikti su apeliantu, kad skundžiama teismo nutartimi pažeidžiamos trečiųjų asmenų T. S. ir V. Ž. teisės, pripažintos administracinio teismo nutartimi, kadangi nutartimi taikyta laikinoji apsaugos priemonė – laikinas uždraudimas priimti sprendimus, suteikiančius teises į prekyvietės teritoriją kitiems asmenims, nepaneigia šių asmenų teisių atkurti nuosavybę nurodytoje vietoje, kuri yra konstatuota administracinėje byloje, be to, pažymėtina, kad jų prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią mieste, atsakovui patvirtinus žemės sklypo planą, pagal savo kompetenciją nagrinės turto buvimo vietos žemėtvarkos skyrius, todėl šia nutartimi taikyta viena iš laikinųjų apsaugos priemonių neužkerta kelio atsakovui įgyvendinti šių asmenų teises, susijusias su nuosavybės teisių atkūrimu pagal administracinio teismo sprendimą.

Nors apeliantas skundžia visą teismo nutartį, tačiau atskirajame skunde dėsto argumentus tik dėl vieno iš teismo taikytų draudimų, dėl kurio aukščiau jau pasisakyta, dėl kitų teismo taikytų draudimų atskirajame skunde nenurodo jokių argumentų, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra pagrindo peržengti atskirojo skundo ribų ir peržiūrėti nutarties šioje dalyje teisėtumo ir pagrįstumo.

Apeliantas taip pat nurodo, kad teismo nutartis priimta pažeidžiant procesinės teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, pasisakant tik dėl sprendimo įvykdymo galimumo, bet nevertinant tikėtino ieškinio reikalavimo pagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, su tokie argumentai nesudaro pagrindo panaikinti teisėtos ir pagrįstos teismo nutarties.

Atskirajame skunde teisingai nurodyta, jog pagal naujausią formuojamą teismų praktiką yra laikomasi nuomonės, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, turėtų nustatyti, ar yra tikimybė, kad bus priimtas ieškovui palankus sprendimas ir tuo atveju, jei preliminariai (prima facie) įvertinus pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas negalėtų būti priimtas, tampa aišku, kad negalėtų pasunkėti arba tapti negalimas ir tokio sprendimo įvykdymas. Tačiau nagrinėjamu atveju nėra galimybės nustatyti akivaizdžių aplinkybių, kurios šioje bylos nagrinėjimo stadijoje leistų daryti išvadą, kad pagal ieškovo pareikštus reikalavimus negalėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas.

Taip pat nepagrįstas atskirojo skundo argumentas, kad skundžiama teismo nutartis yra nemotyvuota, nes, priešingai nei nurodo apeliantas, teismas priėmė nutartį vadovaudamasis CPK 290, 291 str., išdėstydamas trumpus, bet pakankamus motyvus, kuriais remdamasis tenkino prašymą, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad teismas padarė esminį procesinės teisės normos pažeidimą, dėl kurio buvo neteisingai išspręstas procesinis klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Apelianto nurodytas argumentas, kad teismas nemotyvavo, kodėl teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones nepranešęs atsakovui, taip pat nesudaro pagrindo panaikinti teisėtos skundžiamos nutarties, nes teismas pagal CK 147 str. 1 d. turi diskrecijos teisę spręsti, ar yra būtina konkrečiu atveju spręsti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių nepranešus atsakovui.

Dėl nurodyto skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis iš esmės paliktina nepakeista, patikslinant jos rezoliucinę dalį, o atskirasis skundas atmestinas (Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 p.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartį iš esmės palikti nepakeistą, ją patikslinant ir rezoliucinę dalį išdėstant taip: „ uždrausti atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei imtis veiksmų, trukdančių UAB „Vilvatėja“ ir paviljonų savininkams (nuomininkams) eksploatuoti prekyvietę, naudotis joje esančiais statiniais bei teisės aktų nustatyta tvarka verstis prekyvietėje ūkine – komercine veikla, taip pat uždrausti atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei priimti sprendimus, susijusius su ieškovo UAB „Vilvatėja“ iškeldinimu iš prekyvietės teritorijos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos“.