- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-01-14
- Bylos Nr.
- AN2-13-365/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-01620-2024-8
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Gintaras Dzedulionis
- Pažeidėjas
- T. V.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Gintaras Dzedulionis teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto T. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 14 d. nutarties, kuria Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2024 m. rugsėjo 12 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. SAVAD-13-ANR_N-15150-2024 paliktas nepakeistas ir administracinėn atsakomybėn patraukto T. V. skundas netenkintas.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės
1. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2024 m. rugsėjo 12 d. nutarimu (toliau - ir Institucijos nutarimas) T. V. patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 417 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2024 m. birželio 27 d. 20.31 val., Vilniuje, (duomenys neskelbtini), vairuodamas transporto priemonę „Ford C-MAX“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) sustojo ir stovėjo Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 „Dėl Kelių eismo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Kelių eismo taisyklės), draudžiamoje vietoje – transporto priemonių eismui (stovėjimui) neskirtoje teritorijoje, taip pažeidė Kelių eismo taisyklių 150.5 papunktį; už šio administracinio nusižengimo padarymą T. V. paskirta 70 Eur dydžio bauda.
Žemesnės instancijos teismas
2. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 14 d. nutartimi (toliau – ir skundžiama nutartis) administracinėn atsakomybėn patraukto T. V. skundas dėl Institucijos nutarimo netenkintas, paliekant Institucijos 2024 m. rugsėjo 12 d. nutarimą nepakeistą. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog administracinėn atsakomybėn pagal ANK 417 straipsnio 2 dalį T. V. patrauktas teisėtai ir pagrįstai, jam paskirta bauda yra individualizuota tinkamai, pagrindo ją švelninti nėra.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį prašymai ir argumentai
3. Administracinėn atsakomybėn patraukto T. V. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu prašoma panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 14 d. nutartį ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų panaikintas Vilniaus miesto savivaldybės 2024 m. rugsėjo 12 d. nutarimas ir nutraukta administracinė teisena T. V. atžvilgiu. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
3.1. Vilniaus miesto apylinkės teismas savo sprendimą grindžia vejos atstatymo reikalingumu, remdamasis prieš 70 metų sudarytais teritorijos planavimo dokumentais, kurie akivaizdžiai praradę aktualumą, susidariusią faktinę situaciją bei šiuolaikines transporto intensyvumo ir gyventojų mobilumo realijas. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino apelianto pateiktus dokumentus dėl aikštelės paskirties, kuriuose aiškiai išreikšta gyventojų valia bei tos pačios Vilniaus miesto savivaldybės atsakymas, kuriame nekvestionuojama ir neginčijama aikštelės paskirtis, o apeliuojama į lėšų trūkumą. Pasak apelianto, gyventojai tai priima kaip pritarimą jų planams, o teismas savivaldybės neveikimą perkelia į fizinio asmens atsakomybę.
3.2. Apeliantas teigia, jog bortai yra statybinis kelio elementas, reikalingas atskirti skirtingas dangas arba aukščius ir pats savaime nėra jokia raudona draudžiamoji linija. Yra papildomi kelio ženklai (KET 801-857 p.), kuriuose numatomas užvažiavimas ant bortelių ir automobilių statymas ant šaligatvių. Pažymi, kad įrengiant „tinkamas“ parkavimo vietas, aukščio skirtumas bus dar didesnis dėl esamų medžių šaknų, kurios dabar paviršiuje, ir teks projektuoti nuovažas. Vadinasi, dangų aukščių skirtumas ne tik išliks, bet dar ir padidės, ir tai niekaip nesudaro prielaidos aikštelės netinkamumo automobilių parkingui.
3.3. Ginčo aikštelė jau ne pirmą dešimtį metų naudojama automobilių parkavimui, ten dalinai yra įrengta kieta danga (pridedamos foto kaip Priedas Nr. 2), o veja jau 20-25 metus nebuvo įrengiama ar prižiūrima ir nebebuvo planuojama įrengti, iš kelio bortų likę tik apirę jų fragmentai (pridedama foto kaip Priedas Nr. 3). Pagal suformuotą teismų praktiką veja turi būti laikoma tik tokia žolė ar pievelė, kuri specialiai suformuota, apželdinta ir atlieka specialią kultūrinę paskirtį. Veja – tai lygaus (horizontalaus ar nuolaidaus) paviršiaus viena žole ar kelių žolių mišiniu apsėtas prižiūrimas žolynas. Tuo tarpu Vilniaus miesto savivaldybė jos pačios numatytos žaliosiose zonose ne tik, kad neužsėja vejos, bet net ir gyventojų lėšomis užsėtose pievelėse neprisiruošia jų tinkamai nušienauti (pvz., per vasarą šienaujama ne daugiau 2 kartus).
3.4. Šiai situacijai pritempta abstrakti KET 150 punkte numatytos 5 papunkčio nuostatos pabaiga apie teritorijos priskyrimą. Minėtas KET punktas neginčijamai apeliuoja į faktorius, tiesiogiai susijusius su eismo saugumu (pvz., geležinkelio pervažose, pėsčiųjų perėjose, pėsčiųjų ar dviračių takuose ir t.t.) ar galimu trukdymu kitiems eismo dalyviams (pvz., skiriamojoje, greitėjimo ir lėtėjimo juostose, ant tiltų, viadukų, estakadų ir po jais ir pan.), ar trukdymu kitoms minėtų teritorijų funkcijoms užtikrinti (pvz., sporto, vaikų žaidimų aikštelėse ir pan.). Atkreipiamas dėmesys, kad iškart už (duomenys neskelbtini) daugiabučio namo prasideda (duomenys neskelbtini) parko masyvai, todėl papildomo žaliojo ploto įrengimas šalia to paties daugiabučio namo visiškai nėra aktualus.
3.5. Apelianto teigimu, tai, jog dėl ginčijamos teritorijos pradėta virš 15 administracinių teisenų, toks galimai Vilniaus miesto savivaldybės elgesys paremtas savanaudiškais motyvais, turint omenyje, kad už parkavimo pažeidimus surinktos baudos grįžta į savivaldybės biudžetą. Lėšų trūkumas galimai atsiranda dėl tam tikrų prioritetų ir nusikalstamai neracionalaus lėšų panaudojimo (pvz., gatvių siaurinimo, želdynų važiuojamojoje dalyje irengimo, asfalto dangos ardymo, keičiant naujus bortus naujesniais Konstitucijos prospekte ir kitur, vadinamųjų saugumo salelių įrengimo vietose be pėsčiųjų eismo ir pan.). Apeliaciniame skunde pažymima, jog ginčo vietoje niekaip nebuvo keliamas klausimas ar abejonės, kad joje turi būti įrengtas automobilių parkingas vietoje dabar faktiškai esančio neįrengto parkingo, nes tiek 2022, tiek 2024 metais (duomenys neskelbtini) namą administruojanti įmonė parašė ir pateikė prašymus Vilniaus m. savivaldybės administracijos Infrastruktūros grupei dėl automobilių stovėjimo aikštelės sutvarkymo, tačiau gautas atsakymas, kad šių metų (2024) darbų plane nenumatyta remontuoti (duomenys neskelbtini) kiemo.
3.6. Apelianto vertinimu, apylinkės teismas nepagrįstai atmetė kaip nereikšmingą VPK nutarimą konkrečiai dėl parkavimo ginčijamoje teritorijoje (tarp daugiabučių namų (duomenys neskelbtini)) identiškomis aplinkybėmis, nes nors Vilniaus miesto savivaldybės Viešosios tvarkos grupės ir policijos funkcijos prižiūrint KET laikymąsi ties ANK 417 str. 2 d. dubliuojasi, bet policijai tenka didesnis krūvis prižiūrint ir kitų KET nuostatų laikymąsi.
3.7. Apylinkės teismo samprotavimai dėl aikštelės paskirties, žiūrint į Geoportal ar Vilniaus savivaldybės interaktyvius žemėlapius, pasak apelianto, neatrodo rimtai, nes minėti šaltiniai nepateikia jokio detalaus teritorijų išplanavimo. Tvirtinama, jog žmogus natūraliai vertina situaciją pagal faktines aplinkybes. Pabrėžiama, jog ginčo vietoje vejos nėra ir neaišku, ar kada buvo, todėl jokia žala nėra daroma, medžiai parkuotis netrukdo, bortai suirę, gyventojai kasdien parkuojasi, yra susiformavusi tvarka, kaip ten rikiuojami automobiliai, todėl gyventojai pagrįstai tikisi, kad artimiausiu metu bus pradėtas parkingo įrengimas. Iš ankstesnių metų jau dalinai aikštelė nuklota betoniniais elementais ir t.t.. Todėl mano, jog vairuotojas(ai) , kuris(-ie) elgiasi pagal susiformavusią aplinkoje praktiką, nepagrįstai bandomas(-i) pripažinti pažeidėju(-ais), dirbtinai pritempiant KET 150.5 punktą.
3.8. Vilniaus miesto apylinkės teismas savo nutartyje pažeidė principą, kad visos abejonės ir dviprasmiškumai traktuojami atsakomybėn traukiamo asmens naudai ir pademonstravo visiškai priešingą poziciją, nepagristai įžvelgdamas tyčinius pažeidimo veiksmus. Apelianto manymu, nebuvo jokio pagrindo vertinimui, kad T. V., parkuodamas automobilį daugiabučio namo kieme, aikštelėje, kur visi kaimynai stato automobilius daugiau kaip 20 metų, veikė tiesiogine tyčia (t.y. kad asmuo suprato, žinojo ir sąmoningai siekė parkuoti automobilį, darydamas pažeidimą). Pažymi, jog VPK nutarime, rezoliucinėje dalyje buvo konstatuota, kad automobilio pastatymas vietoje, kai važiuojamojo dalis nėra aiškiai atskirta nuo kitokio pobūdžio teritorijos (šaligatvio, vejos), taip pat, kai nėra įrengta kelio ženklų, nėra vertinama kaip automobilio pastatymas stovėjimui neskirtoje teritorijoje. Todėl po šio VPK nutarimo visi gyventojai ir toliau šioje teritorijoje parkuoja automobilius, tikisi aikštelės sutvarkymo pradėjimo darbų ir nenumano darantys KET pažeidimą. Priešingai, yra pažeidžiamas gyventojų teisėtų lūkesčių principas. Nesulaukdami žadėtų aikštelės tvarkymo darbų pradžios, aukščiau minėtų daugiabučių kaimynai savo jėgomis iš senų betoninių elementų dalinai įrengė kietą dangą automobilių parkavimui.
3.9. Apibendrindamas apeliacinio skundo argumentus apeliantas akcentuoja, kad minėtoje vietoje esantis parkingas neįrengtas dėl Vilniaus miesto savivaldybės neveikimo ir pasyvumo. Teritorijos faktinė ir perspektyvinė paskirtis – automobilių stovėjimas. Pažymima, jog, gretimame sklype ((duomenys neskelbtini)), buvusios (duomenys neskelbtini) teritorijoje, pradedamas statyti daugiabučių namų kompleksas dar ženkliai pablogins parkavimo situaciją netolimoje ateityje.
Atsiliepimas
4. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos grupės atsiliepimu į apeliacinį skundą prašoma palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 14 d. nutartį ir apeliacinio skundo netenkinti. Institucijos vertinimu, pirmos instancijos teismas, vadovaudamasis byloje surinktais įrodymais, taip pat ANK 569 straipsniu, įvertino įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovavosi įstatymu ir priėmė teisėtą ir teisingą nutartį. Nurodo, jog apeliantas šioje byloje tiesiog nesutinka su Institucijos nutarime ir teismo nutartyje pateiktu jo veiksmų teisiniu įvertinimu, tačiau tai nereiškia, kad Institucijos nutarimas ir teismo nutartis turi trūkumų, yra neteisėti ir nepagrįsti. Mano, jog apeliantas pagrįstai pripažintas kaltu pagal ANK 417 straipsnio 2 dalį, todėl panaikinti skundžiamus procesinius sprendimus ir nutraukti administracinio nusižengimo teiseną nėra pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
5. Vadovaudamasis ANK 652 straipsnio 1 dalimi apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Nagrinėjamoje byloje administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo, nesutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje padaryta išvada, jog jis padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 417 straipsnio 2 dalyje.
6. Apygardos teismas, išnagrinėjęs apylinkės teismo nutarties bei apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, įvertinęs administracinio nusižengimo byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą administracinio nusižengimo byloje, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Žemesnės instancijos teismas
7. Kaip jau paminėta, T. V. nubaustas už tai, kad pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 150.5 punktą, o būtent už sustojimą ir stovėjimą transporto priemonių eismui (stovėjimui) neskirtoje teritorijoje, kurioje pagal Kelių eismo taisykles draudžiama sustoti ir stovėti.
8. ANK 417 straipsnio 2 dalyje numatyta administracinė atsakomybė, be kita ko, ir už sustojimą ir stovėjimą vietose, kuriose pagal Kelių eismo taisykles draudžiama sustoti ir stovėti. Pagal KET 150.5 papunktį sustoti ir stovėti draudžiama ant vejos, šaligatvio (išskyrus tuos atvejus, kai ten stovėti leidžia stovėjimo būdą nurodantys kelio ženklai arba transporto priemonė nurodyta leidime, išduotame prekiauti viešoje vietoje renginių metu), taip pat sporto, vaikų žaidimo aikštelėse ir kitose transporto priemonių eismui (stovėjimui) neskirtose teritorijose. Taigi, šiuo atveju apygardos teismo įsitikinimu, nurodytas teisinis reglamentavimas bei byloje surinkta medžiaga paneigia apeliaciniame skunde T. V. išdėstytus argumentus, kuriais pastarasis grindžia savo nekaltumą.
9. Apeliantas neginčija aplinkybių, jog transporto priemonę jis paliko stovėti užfiksuotoje vietoje; neteigia, kad vieta, kurioje sustojo ir paliko stovėti savo automobilį yra paženklinta kaip skirta transporto priemonių stovėjimui. Tačiau nesutinka su jo nubaudimu, nes laikosi pozicijos, jog ginčo vieta yra objektyviai tinkanti transporto priemonių statymui, automobilis nestovi ant vejos, šioje vietoje automobiliai parkuojami pagal nusistovėjusią praktiką ir tvarką, akcentuodamas, jog dėl probleminės situacijos, susijusios su automobilių statymu prie daugiabučių namų, gyventojai statosi transporto priemones vietose, kuriose taip pat nėra trukdoma nei eismui, nei eismo dalyviams, pažymėdamas, jog tokią apelianto poziciją pagrindžia ir daugiabučių namų administratoriaus bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos raštų turinys, iš kurių galima daryti išvadą, jog ši ginčo teritorija yra faktiškai vertinama kaip transporto priemonių stovėjimo aikštelė.
10. Visgi, apygardos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, nenustatė pagrindo sutikti su apeliaciniame skunde dėstoma apelianto pozicija, kuri iš esmės yra pagrįsta subjektyviu asmens aplinkybių suvokimu, priešingu teisiniam reglamentavimui.
11. Pirmiausia pasisakytina dėl gausiai dėstomų argumentų susijusių su parkavimo erdvėmis kitose Vilniaus vietose (gatvėse). Šie argumentai laikytini nesusijusiais su nagrinėjama byla, todėl negali paneigti apelianto atžvilgiu priimtų procesinių sprendimų teisėtumo bei pagrįstumo. Apygardos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju yra analizuojamas konkretaus administracinio nusižengimo atvejis ir nėra vertinamos apskritai visos Vilniaus miesto vietos, skirtos ar neskirtos transporto priemonių statymui, tačiau, kuriose gyventojai palieka savo transporto priemones. Be to, argumentai dėl automobilio stovėjimo ant vejos/žolės (pvz. teigiant, kad automobilis nestovėjo ant vejos, nes tame plote gyventojų jėgomis yra įrengta kieta danga, o veja jau 20-25 metus nebuvo įrengiama ar prižiūrima ir nebebuvo planuojama įrengti) taip pat nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, nes T. V. administracinėn atsakomybėn patrauktas ne už tai, kad sustojo ir stovėjo ant vejos (žolės), o už tai, kad sustojo ir stovėjo kitoje transporto priemonių eismui (stovėjimui) neskirtoje teritorijoje. Todėl dėl šių apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisakys. Nors apelianto įsitikinimu, jam inkriminuojama KET punkto formuluotė yra abstrakti, o Vilniaus miesto savivaldybės elgesys „paremtas savanaudiškais motyvais“, tokie argumentai vertintini deklaratyviais ir, vėl gi, nepaneigia Institucijos nutarimo bei pirmosios instancijos teismo nutarties išvadų, jog apelianto automobilis stovėjo tam neskirtoje vietoje.
12. Vertinant byloje esančius duomenis, kurie akcentuojami ne tik skundžiamoje nutartyje, bet ir Institucijos atsiliepime į apeliacinį skundą, t.y. Geografinės informacinės sistemos plano, interaktyvaus Vilniaus miesto žemėlapio vaizdo ir nuotraukų, liudytojo, pranešusio apie nusižengimo faktą darytos ginčijamos teritorijos nuotraukų (b.l.39-45) matyti, kad ginčo teritorija yra tarp dviejų arti pastatytų daugiabučių gyvenamųjų namų, apsupta asfaltuotos važiuojamosios kelio dalies, jos šonuose važiuojamoji kelio dalis yra platesnė, skirta automobilių parkavimui, nuo asfaltuotos važiuojamosios kelio dalies ši teritorija yra atskirta borteliu, didžiąją jos paviršiaus dalį sudaro gruntas (skirtingai neasfaltuota), pakraščiuose ir aplink apšvietimo stulpą matomi vejos fragmentai, šioje teritorijoje aplink ir per vidurį pakankamai tankiai auga medžiai, tarp kurių stovi priparkuotas T. V. automobilis, plane ji yra priskirta žaliajai zonai. Taigi, įvertinus šiuos duomenis, apygardos teismas pritaria Institucijos bei apylinkės teismo argumentams, jog šie įrodymai aiškiai atskleidžia, kad vieta, kurioje užfiksuotas apelianto automobilis yra vieningos žalios zonos dalis. Pažymėtina, jog vien ta aplinkybė, kad anksčiau aptariamoje teritorijoje augo veja, kurios šiuo metu nebėra, o, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, nesulaukdami žadėtų aikštelės tvarkymo darbų pradžios, daugiabučių kaimynai savo jėgomis iš senų betoninių elementų dalinai įrengė kietą dangą automobilių parkavimui, nesuponuoja pagrindo spręsti, jog tokioje vietoje tapo galimas transporto priemonių statymas. Nesutiktina su apelianto pozicija, kad Institucijos pasirinkimas taikyti nuostatą dėl draudimo parkuotis „kitose vietose“ yra sąmoningas pasirinkimas, ignoruojant teismų praktiką. Priešingas vertinimas sudarytų sąlygas nepagrįstoms situacijoms, kuomet išnaikinus veją/žaliąjį plotą ir todėl nebegalint inkriminuoti pažeidimo dėl transporto priemonės statymo ant vejos, tokiose vietose taptų galimas transporto priemonių statymas, nors iš esmės tokioje teritorijoje jų statymas yra draudžiamas.
13. Kvestionuodamas ANK 417 straipsnio 2 dalyje numatyto nusižengimo sudėtį, apeliantas skunde nurodo, kad jis neturėjo aiškaus pagrindo manyti, jog pažeidžia taisykles, ir tokius argumentus grindžia tuo, kad jo automobilis buvo priparkuotas daugiabučio namo kieme, kur visi kaimynai stato automobilius daugiau kaip 20 metų, esant kieto grunto dangai, o transporto priemonių statymas joje niekam netrukdo, nepažeidžia eismo saugumo ir kitų aspektų. Skundą nagrinėjantis teismas pažymi, kad asmens kaltės, jos formos, rūšies subjektyviųjų administracinio nusižengimo požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik išaiškinimu, kaip traukiamas atsakomybėn asmuo suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė administracinio nusižengimo padarymą ir kokių padarinių šiais veiksmais buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) administracinio nusižengimo požymius. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys, jog vien teritorijos, kurioje buvo pastatytas automobilis, atskyrimas kelio borteliu nuo važiuojamosios kelio dalies, nesant jokių kelio ženklų, tai, jog šonuose važiuojamoji kelio dalis yra platesnė, skirta automobilių parkavimui, pakraščiuose ir aplink apšvietimo stulpą matomi vejos fragmentai, šioje teritorijoje aplink ir per vidurį pakankamai tankiai auga medžiai (nors dėl nuolatinio automobilių statymo konkrečioje vietoje veja beveik sunyko), šiuo atveju yra pakankamas pagrindas suvokti, kad konkreti teritorija nėra skirta automobilių sustojimui ir stovėjimui. Be to, kaip pagrįstai pažymėjo teismas, pasisakydamas dėl apelianto pateiktų įrodymų (gyventojo, daugiabučių namų administratoriaus ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos raštų), iš kurių matyti gyventojų ketinimas šią teritoriją pertvarkyti į transporto priemonių stovėjimo aikštelę, reiškia, jog nusižengimo padarymo metu ši ginčo vieta nebuvo transporto priemonių stovėjimo aikštele, o už transporto priemonių parkavimą šioje teritorijoje yra skiriamos baudos. Tai leidžia daryti išvadą, kad apelianto teiginiai apie tai, kad jis negalėjo identifikuoti teritorijos ir pan., yra tik jo gynybinė versija.
14. Dėl argumentų, susijusių su bortelių nusidėvėjimu, pabrėžtina, kad vien tai, jog važiuojamą ir nevažiuojamąją dalis atskiriantis bortelis yra nusidėvėjęs, nereiškia, jog asmuo turi teisėtą pagrindą pervažiuoti tokį bortelį ir palikti savo transporto priemonę tam neskirtoje vietoje. Juo labiau, kad iš bylos medžiagoje pateiktų fotografijų matyti, jog bortelis yra aiškiai užfiksuotas, nėra sunkiai pastebimas, tai tik sustiprina apygardos teismo įsitikinimą, kad tokia teritorija nėra skirta transporto priemonių statymui. Automobilio pastatymas vietoje, kai važiuojamoji dalis aiškiai atskirta nuo kitokio pobūdžio teritorijos (šaligatvio, vejos ir pan.) yra vertinamas, kaip automobilio pastatymas stovėjimui neskirtoje teritorijoje. Šiuo atveju byloje esantys įrodymai neabejotinai patvirtina, kad automobilis stovėjo tam neskirtoje vietoje, t. y. KET draudžiamoje vietoje. Kita vertus, akcentuotina ir tai, kad pats apeliantas iš esmės neneigia, jog vieta, kurioje paliko savo automobilį specialiai nėra skirta ir pritaikyta transporto priemonių stovėjimui.
15. Apelianto skundo argumentai, kuriais akcentuojama, kad erdvė tarp (duomenys neskelbtini) namų yra objektyviai tinkanti transporto priemonių statymui, o transporto priemonių statymas joje niekam netrukdo, nepažeidžia eismo saugumo ir jokia žala nėra daroma, savaime nesuteikia teisės parkuoti automobilį pažeidžiant KET. Pažymėtina, kad ANK 417 straipsnio 2 dalyje numatyto administracinio nusižengimo sudėtis yra formali, todėl pažeidimui padaryti subjektui užtenka atlikti aptariamoje straipsnio dalies dispozicijoje nurodytus veiksmus, kuriuos įstatymų leidėjas apibrėžia kaip savaime pavojingus – sustoti ir stovėti vietose, kuriose tai draudžia KET. Taigi šiuo atveju pažeidėjui atsakomybė kyla nepriklausomai nuo to, ar dispozicijoje įtvirtintų objektyviosios pusės požymių atlikimas buvo toks pavojingas, jog sukėlė pasekmes ir buvo padaryta žala, nes visuomenei pavojingas yra pats sustojimas ir stovėjimas draudžiamoje vietoje. Be to, kaip matyti iš byloje pateiktų duomenų, ginčo teritoriją daugiabučiuose namuose gyvenančių asmenų yra ketinama „sutvarkyti“, kaip to įrodymas pateikti gyventojo, daugiabučių namų administratoriaus ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos raštai (b.l. 32,33). Tačiau tokios situacijos negali būti sprendžiamos transporto priemones statant savavališkai įvertintose kaip tinkamose bei teisės aktų pagrindu draudžiamose, vietose. Pažymėtina ir tai, kad kitų asmenų daromi identiško pobūdžio nusižengimai neatleidžia atsakomybėn traukiamų asmenų nuo atsakomybės. Nagrinėjamu atveju byloje esantys duomenys leidžia neabejotinai daryti išvadą, kad apeliantui inkriminuoto nusižengimo požymius jo veika atitinka.
16. Apeliantas jo atžvilgiu priimtą Institucijos nutarimą bei pirmosios instancijos teismo nutartį kritikuoja ir dėl netinkamo rėmimosi teismų praktika (Vilniaus apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-300-891/2024; 2023 m. spalio 17 d. nutartį administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-289-898/2023; 2023 m. rugsėjo 4 d. nutartį administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-237-1072/2023), kuriose taip pat pateikti išaiškinimai, jog automobilio statymas vietose, kai važiuojamoji dalis aiškiai atskirta nuo kitokio pobūdžio teritorijos, yra vertinamas kaip automobilio pastatymas stovėjimui neskirtoje teritorijoje. Pabrėžtina, kad, paminėta išvada yra bendro pobūdžio, ir skundžiamoje nutartyje pateiktos nuorodos nereiškia, jog pirmosios instancijos teismas remiasi klaidingais išaiškinimais, kurie nagrinėjamu atveju nelaikytini precedentu ir jais negali būti remiamasi, juolab, jog kiti byloje nustatyti, ištirti ir įvertinti įrodymai yra pakankami apelianto kaltei pagrįsti. Tai, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo kitaip vertina bylos aplinkybes patvirtinančius įrodymus ir pateikia savitą teisinio reguliavimo interpretaciją, skundą nagrinėjančiam teismui nesuteikia pagrindo daryti priešingas išvadas nei padarė pirmosios instancijos teismas bei naikinti skundžiamą nutartį kaip to prašoma apeliaciniame skunde. Kaip teisingai pažymėta Institucijos atsiliepime, ne patys piliečiai asmeniškai nusprendžia, kuriose erdvėse yra galimas transporto priemonių statymas, kuriose jis bus saugus ar nesaugus. Esant teritorijoms, kuriose yra draudžiama transporto priemones statyti, net ir nesant specialių tai numatančių ženklių, tokių draudimų asmenys privalo laikytis, net jeigu jiems nepritaria.
17. Be kita ko, nepagrįstais laikytini ir apeliacinio skundo argumentai, kad skundžiamuose procesiniuose sprendimuose nepagrįstai kaip nereikšmingas dokumentas buvo atmestas VPK nutarimas (b.l. 29-31) konkrečiai dėl parkavimo ginčijamoje teritorijoje. Visų pirma pažymėtina, jog iš pirmosios instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad šis teismas įvertino visus byloje esančius įrodymus, argumentuotai atmetė esminius apelianto skunde dėl Institucijos nutarimo išdėstytus argumentus, nutartyje aiškiai ir išsamiai išdėstė, kodėl nesivadovauja VPK nutarimu konkrečiai dėl parkavimo ginčijamoje teritorijoje. Priimto procesinio sprendimo motyvus bei įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados nepaneigia ir apeliacinio skundo argumentai, jog nagrinėjamu atveju buvo vertinami ir remiamasi neva 70 metų senumo teritorijų planavimo dokumentais. Pažymėtina, kad byloje esantys GIS (Geografinės informacinės sistemos) teritorijų planai atvaizduoja realią, šiuo metu esančią situaciją, o priešingai išvadai daryti byloje nėra pateikta jokių duomenų. Tai, kad prie daugiabučių namų trūksta automobilių stovėjimui skirtos erdvės, taip pat tai, kad aplinkinių namų gyventoji neretai savo automobilius stato nesilaikydami KET 150 punkte įtvirtintų draudimų, nešalina apelianto administracinės atsakomybės.
18. Apeliaciniame skunde nekeliamas klausimas dėl T. V. skirtos nuobaudos, todėl apeliacinės instancijos teismas tik pažymi, kad įvertinus padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę ir jį charakterizuojančius duomenis (apie jo administracinius baustumus) bei nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir atsakomybių lengvinančių aplinkybių nebuvimą, (dėl kurių išsamiai pasisakyta ir skundžiamoje nutartyje), darytina išvada, kad T. V. už jo padarytą administracinį nusižengimą paskirta ANK 417 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta šiek tiek didesnė už sankcijos vidurkį bauda yra teisinga ir proporcinga padarytam administraciniam nusižengimui, paskirta vadovaujantis administracinių nuobaudų skyrimo taisyklėmis bei įvertinus visas nuobaudos skyrimui reikšmingas aplinkybes. Todėl pagrindo mažinti T. V. skirtą baudą nėra.
19. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 654 straipsniu,
nutaria:
palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 14 d. nutartį nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patraukto T. V. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dieną.