Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:

Danutės Gasiūnienės, Viginto Višinskio ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo, kuriuo civilinėje byloje Nr. 2-1304-232/2009 iš dalies patenkintas ieškovių L. K. ir K. D. ieškinys atsakovui V. V. dėl nusikaltimu padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovės, būdamos emociškai artimai susijusios su žuvusiuoju, patyrė ir tebepatiria didelių dvasinių išgyvenimų, sukrėtimą, šoką, sielvartą. Po incidento mergaitė tapo nervinga, konfliktiška, nerimastinga, dėl to teko vartoti raminamuosius vaistus. Jai atsirado automobilių baimė, perdėtų kompleksų, sutriko pasitenkinimas kasdieninio gyvenimo džiaugsmais, pasidarė liūdna, apėmė slogios mintys dėl ateities, ėmė blogai mokytis. Dėl to jai reikia lankytis pas medikus, psichologus, psichiatrus (b. l. 43).

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Iš bylos duomenų nustatyta, kad 2002 m. rugsėjo 5 d. apie 19 val. Šalčininkų rajone prie Jašiūnų autobusų stoties automobilis RENAULT 19, v/n (duomenys neskelbtini) kuris priklauso atsakovui, vairuojamas tiksliai nenustatyto asmens, kliudė mažametį E. D. , gim. (duomenys neskelbtini), ir jį mirtinai sužalojo. Automobilis iš įvykio vietos pasišalino. Šalčininkų rajono PK 2002 m. rugsėjo 6 d. iškėlė baudžiamąją bylą pagal 1964 m. BK 246 straipsnį (pagal 2002 m. BK veika perkvalifikuota į 281 straipsnio 6 dalį); šis nusikaltimas inkriminuotas atsakovui. Suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui (BK 95 str. 1 d. 1 p. b pp.), baudžiamoji byla 2007 m. spalio 15 d. nutraukta.

Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje kilo ginčas iš deliktinių teisinių santykių dėl to, kaip turi būti vertinami įrodymai, kas padarė žalą, kas patvirtina ieškovės L. K. turtinę ir K. D. neturtinę žalą, bei kad mirusysis nukentėjo dėl savo kaltės, todėl ieškovėms teisė į žalos atlyginimą apskritai nepriklauso. Atsakovas taip pat ginčija ieškovėms priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydį.

Motyvuojamoji dalis

Dėl subjekto, atsakingo už padarytą žalą

Anot atsakovo, automobiliu RENAULT 19, v/n (duomenys neskelbtini) nelaimingo įvykio metu važiavo trys vyrai: jis, J. B. bei J. M. . Nagrinėjant baudžiamąją bylą, atsakovas tvirtino, kad automobilį vairavo J. B. (baudžiamosios bylos t. 2, b. l. 114); civilinėje byloje atsakovas tikina, kad automobilį galėjo vairuoti J. M. (b. l. 86). Liudytojais apklausti J. B. ir J. M. parodė (baudžiamosios bylos t. 2, b. l. 114-116), kad automobilį vairavo atsakovas, kad jie išlipo iš automobilio anksčiau, nei įvyko avarija, nes atsakovas važiavo nesaugiai: didesniu nei 100 km/h greičiu, mėtydamasis į šonus. Liudytojai P. G. ir K. D. (baudžiamosios bylos t. 2, b. l. 118-119) atkreipė dėmesį, kad jiems net susidarė įspūdis, jog vairuotojo vietoje niekas nesėdi, nes iš už vairo kyšojo sėdynės atrama galvai, tačiau žmogaus nesimatė. Liudytojas Jašiūnų policijos nuovados inspektoriaus pavaduotojas T. V. parodė (baudžiamosios bylos t. 2, b. l. 121), kad atvykęs į vietą, kur buvo sulaikytas atsakovas, pastebėjo, jog vairuotojo sėdynė yra pritraukta arti vairo, kas suponuoja mintį, kad už vairo sėdėjo itin mažo ūgio žmogus. Šis požymis – mažesnis nei vidutinis statistinis suaugusio vyro ūgis – iš trijų vyrų būdingas tik atsakovui. Be to, ekspertė D. K. nurodė (baudžiamosios bylos t. 1, b. l. 150-152; t. 2, b. l. 121), kad jokio kito žmogaus, išskyrus atsakovą, biologinių pėdsakų ant vairo neaptikta. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime detaliai aptarė atsakovo nuolat keičiamas įvykio aplinkybių versijas ir padarė pagrįstą išvadą, jog atsakovas sakė netiesą, tokiu būdu siekdamas išvengti atsakomybės.

Šalčininkų rajono apylinkės teismas 2007 m. spalio 15 d. nutartyje (baudžiamosios bylos t. 3, b. l. 41-42) akcentavo, kad nutraukus baudžiamąją bylą dėl senaties termino civilinių ieškovių ieškiniai paliktini nenagrinėtais, bet tai neužkerta kelio joms reikalauti žalos atlyginimo civilinio proceso tvarka. Priešingai nei skunde pažymi atsakovas, baudžiamojo proceso nutraukimas suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui nėra bylos nutraukimas reabilituojančiu pagrindu. Reabilituojamas pagrindas BPK 3 straipsnyje numatytas tik vienas. Jei nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių - nutraukiama ikiteisminio tyrimo byla; jeigu ši aplinkybė paaiškėja nagrinėjant bylą teisme, priimamas išteisinamasis nuosprendis (BPK 3 str. 2 d.).

CK 6.270 straipsnis, kuris reglamentuoja civilinę atsakomybę už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, sako, kad atsakovas pagal minėtą straipsnį yra didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, t. y. asmuo, valdantis šį šaltinį nuosavybės, patikėjimo teise arba kitokiu teisėtu pagrindu (pagal panaudos, nuomos sutartį, įgaliojimą). Didesnio pavojaus šaltinio valdytojas už padarytą žalą neatsako, jeigu įrodo, kad galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį jis prarado dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų. Tokiu atveju už padarytą žalą atsako asmuo arba asmenys, neteisėtai užvaldę didesnio pavojaus šaltinį. Atsakovas neįrodė, kad kitas asmuo (pvz., J. B. , J. M. ar kiti asmenys) būtų neteisėtai užvaldę jam priklausantį automobilį, kuris vėliau pateko į avariją.

Esant nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino atsakovą materialiai atsakingu už ieškovėms padarytą žalą, neatsižvelgiant, kad atsakovas baudžiamajame procese nepripažintas kaltu padaręs nusikaltimą.

Dėl ieškovių teisės į žalos atlyginimą

Atsakovas neigia ieškovių teisę į žalos atlyginimą, nes žala atsirado dėl paties mirusiojo E. D. kaltės, kai berniukas neleistinai atsidūrė kelio važiuojamojoje dalyje (CK 6.282 str. 1 d.).

Kaip matyti iš Šalčininkų rajono PK Tardymo skyriaus tardytojo I. K. įvykio dieną nubraižytos plano-schemos ir kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolo (baudžiamosios bylos t. 1, b. l. 9-11), berniuko kūnas gulėjo ant žolės (apsauginės salelės), esančios viduryje tarp kelio važiuojamosios dalies ir autobuso stotelės. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2003 m. balandžio 30 d. ekspertizės akto Nr. 11-3389 (baudžiamosios bylos t. 1, b. l. 195-197) tiriamojoje dalyje sakoma, kad mažamečių P. G. ir K. D. parodymai apie jų bei E. D. buvimo vietą ir išsidėstymą autoavarijos metu techniniu požiūriu neatitinka kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotos kelio situacijos po avarijos, nes daiktiniai įrodymai – plastmasės gabaliukas (nuo anksčiau plyšusios padangos), dėmė, panaši į kraują (kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo žuvusio berniuko kraujas), išsibarstę obuoliai, gumos gabaliukas – buvo užfiksuoti 0,7–2,3 metro atstumu nuo salelės bordiūro. Vėliau liudytojai R. M. , J. F. ir I. F. patikslino, kad E. D. kūnas gulėjo atitinkamai 1,2 m. ar 0,8 m., ar 1,5 m. atstumu nuo salelės bordiūro.

Teisėjų kolegijos nuomone, nei ta aplinkybė, kad žuvusiojo kraujo dėmė užfiksuota 2,3 m. atstumu nuo salelės bordiūro, nei ta aplinkybė, kad berniuko kūnas gulėjo apie 1,2 m. atstumu nuo salelės bordiūro, nėra pagrindas konstatuoti, jog E. D. partrenktas važiuojančio automobilio esant jo kaltei dėl tokių priežasčių. Pirma, apie 1,2 m. atstumu nuo salelės bordiūro yra ne kelio važiuojamoji dalis, o kelkraštis. Antra, berniuko kūnas gulėjo įstrižai: kojos arčiau apsauginės salelės bordiūro, galva toliau nuo jos. Prie E. D. kojų gulėjo automobilio logotipas Renault. Jei susidūrimas būtų įvykęs kelio važiuojamojoje dalyje, nuo smūgio vaikas būtų galėjęs nuskrieti iki kelkraščio, kuris yra šalia apsauginės salelės, bet tuomet vaiko kūnas gulėtų galva į apsauginės salelės pusę, o dabar yra atvirkščiai. Be to, tokiu atveju būtų neaišku, kaip automobilio logotipas Renault atsidūrė greta apsauginės salelės bordiūro, kuris buvo už 2 m. į dešinę nuo automobilio. Todėl logiškiau manyti, jog susidūrimas įvyko automobiliui RENAULT neleistinai išsukus iš kelio važiuojamosios dalies dešinėn į apsauginės salelės pusę, kur buvo E. D. , nei E. D. neleistinai esant kelio važiuojamojoje dalyje, tad berniuko kaltė dėl įvykusios avarijos nenustatyta.

Dėl priteistino turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo dydžio bei žalos įrodinėjimo

Atsakovas pabrėžia, kad ieškovės L. K. rašytiniais įrodymais pagrįstos išlaidos atlygintos visiškai (CK 6.251 str.); didesnių nei 936,92 Lt išlaidų ieškovė neturėjo arba jų neįrodė.

Ieškovė L. K. nurodė, kad laidojimo išlaidos siekia 3 200 Lt; į jas įeina išlaidos už karstą, šarvojimo drabužius, lavoninės paslaugas, transportą, ritualines prekes ir paslaugas, maisto produktus, pirktus parduotuvėje ir turguje, šeimininkės paslaugas, mirties metinių minėjimą. Už 3 500 Lt užsakytas paminklas. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad laidojimo ir paminklo išlaidų suma, kurią tik iš dalies pagrindžia rašytiniai įrodymai, nėra pernelyg didelė, todėl nėra pagrindo priteistą turtinę žalą mažinti. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nėra nustatyta, kad galima daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Išvadą apie faktų buvimą teismas gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau visuma byloje esančių įrodymų leidžia manyti labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje G. Š. v. Knygų prekybos valstybinės firmos “Knyga” Raseinių filialas, bylos Nr. 3K-3-260/2001 ir kt.). Be to, jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas (CK 6.249 str. 1 d.). Skundžiamame sprendime ši įstatymo norma pritaikyta tinkamai.

Nors medicininių duomenų apie po E. D. mirties 2002 m. rugsėjo 5 d. pašlijusią ieškovių fizinę ar psichinę sveikatą byloje nėra, atsakovas kvestionuoja tik K. D. priteistą neturtinės žalos atlyginimą.

CK 6.250 straipsnio 2 dalis numato, kad neturtinė žala atlyginama visada, kai ji padaryta atėmus asmeniui gyvybę. Kitaip tariant, artimo giminaičio (CK 3.135 str.) mirties atveju neturtinė žala preziumuojama, todėl atskirai neįrodinėjama (CPK 182 str. 4 p.). Reikšdamos reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, ieškovės turi įrodyti tokių santykių egzistavimo faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje I. J., M. Č., J. Č. v. VšĮ Vilniaus miesto universitetinė ligoninė, bylos Nr. 3K-3-59/2010), ką jos ir padarė (baudžiamosios bylos t. 2, b. l. 10).

Nustatant neturtinės žalos atlyginimą gyvybės atėmimo atvejais (iš CK 6.250 straipsnio 2 dalyje išvardintų kriterijų) esminę reikšmę turi ieškovų ir mirusio asmens santykis. Dėl to kaskart reikia tirti šių asmenų tarpusavio ryšį, pobūdį, kokybę, intensyvumą, nuoširdumą, pastovumą, jų giminystės laipsnį, bendro gyvenimo trukmę, likusių gyvųjų galimybes ateityje sukurti panašius į prarastus šeimos ar kitokius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje A. O., A. O., D. O., V. P. v. V. B., bylos Nr. 3K-3-560/2010). Ieškovė L. K. neteko vieno iš dviejų vaikų, ieškovė K. D. – vienintelio brolio, su kuriuo jie buvo panašaus amžiaus (skirtumas - 1,5 m.). Byloje nėra duomenų, kurie paneigtų, kad ieškovių ir E. D. santykiai iki įvykio nebuvo artimi ir jų nesiejo glaudūs ryšiai, kurie būdingi tėvams ir vaikams ar broliams ir seserims, ypač mažamečiams.

Prašymą mažinti ieškovėms priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydį atsakovas grindžia savo sunkia turtine padėtimi, kurią sąlygoja nedidelės vertės nekilnojamasis turtas (64 373 Lt) (baudžiamosios bylos t. 1, b. l. 217-218), nedidelė senatvės pensija (886,82 Lt/mėn.), lėtinių ligų (hipertenzinės kardiologinė patologijos, prostatos sutrikimų, inkstų akmenligės, osteohondrozės) gydimo poreikis (b. l. 110-116). Nors žalą padariusio arba materialiai už žalą atsakingo asmens turtinė padėtis komplikuota, bet jo turtinė padėtis, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo dydžio gyvybės atėmimo atveju klausimą, nėra lemiamas veiksnys.

Pirmosios instancijos teismas įvertino atsakovo sunkią turtinę padėtį, kaltės formą (neatsargumas), sunkinančią aplinkybę (apsvaigęs nuo alkoholio), pasekmes (mirtis), senyvą amžių ir tuo pagrindu sumažino ieškovių prašomą priteisti neturtinės žalos dydį kone iki minimalios ribos, formuojamos teismų praktikos dabartiniu metu panašaus pobūdžio bylose (žuvus nepilnamečiui vaikui, tėvui, sutuoktiniui). Pvz, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 6 d. nutartimi kasacinėje byloje Nr. 2K-151/2008 dukrai dėl motinos žūties priteista 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo; 2008 m. gegužės 20 d. nutartimi kasacinėje byloje Nr. 2K-238/2008 dviem pilnamečiams, atskirai gyvenusiems vaikams, žuvus tėvui, priteista po 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo; 2008 m. birželio 10 d. nutartimi kasacinėje byloje Nr. 2K-243/2008 po 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo priteista sutuoktinei ir suaugusiai bei atskirai gyvenusiai dukrai; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartimi kasacinėje byloje Nr. 2K-380/2008, žuvus tėvui, nepilnamečiui sūnui priteista 70 000 Lt neturinės žalos atlyginimo; 2009 m. spalio 27 d. nutartimi kasacinėje byloje Nr. 2K-399/2009 sutuoktinei priteista 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo; 2009 m. lapkričio 10 d. nutartimi kasacinėje byloje Nr. 2K-353/2009 dėl tėvo mirties dukrai priteista 150 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Dar labiau sumažinti ieškovėms priteistinos neturtinės žalos atlyginimą dėl atsakovo sunkios finansinės padėties nėra pagrindo.

Kalbant apie ieškovės K. D. patirtą neturtinę žalą, pažymėtina, kad ji, skirtingai nei jos motina, kuri apie sūnaus mirtį sužinojo iš trečiųjų asmenų, tiesiogiai dalyvavo tragiškai E. D. pasibaigusiame eismo įvykyje. Ieškovė K. D. ne tik buvo susijusi su asmeniu, patyrusiu žalą (broliu), bet ir pati savo akimis matė nelaimę. Dėl to ir dėl jauno amžiaus mergaitė patyrė didesnį dvasinį sukrėtimą negu jos motina. Tad ieškovė K. D. neabejotinai turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą, nepaisant to, ar ji lankėsi (gydėsi) pas atitinkamos srities specialistus, yra ar ne jos ambulatorinėje ligos istorijoje įrašai apie suprastėjusią mergaitės sveikatą (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje I. B, A. B. v. UAB „Srava“, bylos Nr. 2A-421/2010).

Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir objektyviai nustatė faktines bylos aplinkybes, svarbias svarstant kilusį ginčą; surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino laikydamasis įrodinėjimo taisyklių; nepažeidė materialinės ir proceso teisės normų, todėl jį pakeisti ar panaikinti pagal apeliacinio skundo argumentus nėra pagrindo.

Atmetus apeliacinį skundą, atsakovui tenka pareiga atlyginti apeliacinės instancijos teisme turėtas su procesinių dokumentų įteikimu susijusias išlaidas, kurias nagrinėjamoje byloje sudaro 6,75 Lt (b. l. 97). Kadangi tokio dydžio išlaidų išieškojimo sąnaudos bus ženkliai didesnės už išieškomą sumą, remiantis proceso ekonomiškumo principu šios bylinėjimosi išlaidos iš apelianto nepriteisiamos (CPK 7 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.