Vilniaus apygardos teismo nutartis

Žemesnės instancijos teismas

2. Skundas buvo grindžiamas tuo, kad Plungės apylinkės teismas 2024 m. gegužės 13 d. nutartimi patvirtino pareiškėjos ir UAB „Performa“ taikos sutartį (toliau – ir Taikos sutartis), o 2024 m. rugsėjo 6 d. Plungės apylinkės teismas priėmė nutartį išduoti UAB „Performa“ vykdomąjį raštą dėl 15 000 Eur skolos ir 8 proc. dieninių palūkanų išieškojimo iš pareiškėjos. Nors šių palūkanų dydis siekė net 2920 proc. metinių palūkanų normą (apie 1200 Eur už dieną), Klaipėdos apygardos teismas 2025 m. sausio 9 d. nutartimi paliko jų dydį nepakeistą. Klaipėdos apylinkės teismas 2025 m. sausio 10 d. išdavė vykdomąjį raštą, o antstolė pradėjo skolos išieškojimą vykdomojoje byloje Nr. 0005/25/00064. Pareiškėja pateikė kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo nutarties, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė jį nagrinėti ir pareiškėjos prašymu 2025 m. sausio 30 d. nutartimi taikė laikinąją apsaugos priemonę – iki bylos išnagrinėjimo sustabdė palūkanų išieškojimą vykdomojoje byloje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2025 m. vasario 21 d. nutartyje išaiškino, kad nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo neužkerta kelio antstolei atlikti priverstinio vykdymo veiksmus dėl kitų vykdomajame rašte nurodytų piniginių sumų išieškojimo ir išieškotų sumų išmokėjimo vykdomojoje byloje; aukštesnėje eilėje esančių įmokų (palūkanų) mokėjimo sustabdymas nereiškia ir kitų įmokų (pagrindinės skolos) mokėjimo sustabdymo; toks piniginių lėšų išmokėjimas neužkerta kelio antstoliui vėlesniame etape perskirstyti išmokėtas lėšas pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.54 straipsnį. Iki nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių priėmimo antstolė buvo išieškojusi 163 879,57 Eur (palūkanas ir vykdymo išlaidas), 2025 m. vasario 17 d. papildomai nurašė 115 200,15 Eur ir laikė šią sumą savo depozitinėje sąskaitoje. 2025 m. vasario 19 d. pareiškėja savo iniciatyva pervedė 7488 Eur, kad būtų sumokėta visa išieškotina suma, paskaičiuota iki 2025 m. vasario 19 d., iš viso – 122 688,15 Eur. Antstolė patvirtino tai 2025 m. liepos 7 d. patvarkyme. Tą pačią dieną pareiškėja paprašė sustabdyti palūkanų skaičiavimą, panaikinti apribojimus ir dalį antstolės depozitinėje sąskaitoje esančių lėšų paskirti pagrindinei skolai sumokėti. 2025 m. vasario 24 d. patvarkymu antstolė paskyrė pagrindinei skolai ir vykdymo išlaidoms apmokėti 15 603,28 Eur, panaikino areštus. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui atmetus pareiškėjos kasacinį skundą 2025 m. birželio 25 d. nutartimi, nustojo galioti laikinosios apsaugos priemonės, antstolė priėmė naujus neteisėtus patvarkymus, kuriais perskirstė išmokėtas lėšas, nurodydama, kad 15 000 Eur buvo sumokėti ne skolai, o palūkanoms, papildomai priskaičiavo 151 200 Eur palūkanų už laikotarpį nuo 2025 m. vasario 20 d. iki birželio 25 d., nurodė priverstinai nurašyti 157 327,61 Eur bei areštavo pareiškėjos turtą. Pagal teismų praktiką antstoliui gavus visą išieškotiną sumą, prievolė laikoma pasibaigusia tinkamu įvykdymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2014; Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. S2-554-513/2025), todėl 2025 m. vasario 19 d. antstolės depozitinėje sąskaitoje buvus pakankamoms lėšoms visiems reikalavimams įvykdyti, antstolei nebuvo pagrindo nei toliau skaičiuoti palūkanas, nei taikyti CK 6.54 straipsnyje ar Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 753 straipsnyje numatytos lėšų paskirstymo tvarkos, kuri taikoma tik kai nepakanka išieškotų sumų. Dėl to antstolė, priimdama skundžiamus patvarkymus, pažeidė teisėtumo, proporcingumo ir interesų derinimo principus, viršijo įgaliojimus ir nepagrįstai pažeidė pareiškėjos teises bei teisėtus interesus. Ieškovė papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad nepaisant taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, antstolės statusas nepasikeitė ir ji išliko išieškotojo atstovu palūkanų pagal vykdomąjį raštą mokėjimo prievolės įvykdymui gauti. Nors antstolei ir buvo taikyti ribojimai pačiai imtis atitinkamų priverstinio palūkanų išieškojimo veiksmų ir išmokėti iš pareiškėjos gautas (išieškotas) palūkanas išieškotojai, antstolė turėjo teisę gauti ir priimti iš pareiškėjos į depozitinę sąskaitą savanoriškai šios sumokėtą visą skolos su palūkanomis pagal vykdomąjį raštą sumą. Pareiškėjai sumokėjus visą sumą pagal vykdomąjį raštą, tolesnis palūkanų skaičiavimas sustojo ir prievolė mokėti papildomą palūkanų sumą už laikotarpį po 2025 m. vasario 19 d. negalėjo kilti ir nekilo. Pasak pareiškėjos, išieškotoja turėjo teisę reikalauti nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atlyginimo. Pareiškėjos vertinimu, antstolės nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-34-381/2023 neaktuali šiai bylai, nes ji nekeičia ir nepaneigia pareiškėjos nurodomų kasacinio teismo išaiškinimų dėl prievolės pabaigos momento ir palūkanų skaičiavimo nutraukimo. 2025 m. vasario 17 d. ir 2025 m. kovo 3 d. antstolio patvarkymai buvo informacinio pobūdžio, jų neskundimas neturi teisinės reikšmės.