Kauno apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėja Virginija Simanavičienė

2013 m. gegužės 2 d.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Žibutės Budžienės, Evaldo Burzdiko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Gudynienės teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo P. M. ir atsakovės L. M. apeliacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo P. M. ieškinį atsakovei L. M. dėl santuokos nutraukimo ir santuokos metu įgyto turto padalinimo bei atsakovės L. M. patikslintą priešieškinį dėl santuokos nutraukimo, santuokos metu įgyto turto padalinimo bei sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

I. Ginčo esmė

- nutraukti santuoką, (duomenys neskelbtini) įregistruotą Kauno miesto CMS su atsakove L. M. (įrašo Nr. 152), iširusią dėl atsakovės L. M. kaltės;

- po santuokos nutraukimo pripažinti atsakovės L. M. asmenine nuosavybe transporto priemonę Ford Fiesta, VIN kodas (duomenys neskelbtini), reg. dok. Nr. (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) o ieškovui už transporto priemonę priteisti iš atsakovės 4 000 Lt kompensaciją;

- už atsakovės L. M. parduotą transporto priemonę Moskvich 402, VIN kodas (duomenys neskelbtini), reg. dok. Nr. (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), gamybos metai 1957, kurios vertė 6 000 Lt, ieškovui priteisti iš atsakovės 3 000 Lt kompensaciją;

- po santuokos nutraukimo pripažinti P. M. asmenine nuosavybe į 1/2 dalį 267/970 dalių, 0,0970 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini), Kaunas;

- pripažinti bendra jungtine nuosavybe pastato dalį, esančią (duomenys neskelbtini), Kaunas, ir priteisti ieškovui P. M. asmenine nuosavybe patalpas pirmame namo aukšte 2-2 ir pusrūsio patalpose: P-11, P-12, P-13 bei bendro naudojimo su atsakove patalpas pirmame namo aukšte: 2-1, 2-3, 2-4, 2-5, 2-6, arba priteisti iš atsakovės L. M. 110 000 Lt kompensaciją ieškovo naudai;

- palikti santuokines pavardes;

- priteisti iš atsakovės visas turėtas bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundų ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Ieškovo ir atsakovės apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Teismas CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės.

Nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) tarp šalių buvo sudaryta santuoka. Nuo 2011 m. pradžios tarp šalių prasidėjo nesutarimai, kuriuos buvo bandoma spręsti taikiai (2011 m. kovo 27 d. buvo sudarytas susitarimas, kad ieškovas išeis gyventi atskirai, tačiau susitarimas neįgyvendintas). 2011 m. rugsėjo 14 d. ieškovas kreipėsi į teismą dėl santuokos nutraukimo dėl atsakovės kaltės (atsakovė jį šmeižia, nesiskaito su jo interesais, naudoja psichologinį ir fizinį smurtą), atsakovė, pateikusi priešieškinį, prašė santuoką nutraukti dėl atsakovo kaltės (ieškovas elgiasi nepagarbiai, nusikalstamai – grasino nužudyti).

Lietuvos Respublikos CK 3.60 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, numatytas šioje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. CPK 178 str. numatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus <...>.

Ieškovas (apeliantas) atsakovės kaltę grindžia pateiktais į bylą dokumentais: 2011 m. spalio 13 d. specialisto išvada Nr. G2782/11(02) (t. 1, b. l. 137) ir 2012 m. sausio 19 d. garso įrašo išklotine (t. 6, b. l. 150-154), kurie ieškovo nuomone patvirtina atsakovės nepagarbą ir agresyvumą bei smurtą prieš jį. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovas nepagrįstai remiasi šiais dokumentais, nes juose užfiksuotos aplinkybės yra po ieškovo kreipimosi į teismą (2011 m. rugsėjo 14 d.) dėl santuokos nutraukimo, t. y. po jau faktiškai iširusios santuokos (santuokos iširimo metu šios aplinkybės dar nebuvo įvykusios). Taigi, darytina išvada, kad byloje nėra įrodymų (ieškovas nepateikė įrodymų), kurie patvirtintų, jog atsakovė iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, todėl visiškai pagrįstai pirmosios instancijos teismas nenustatė atsakovės kaltės dėl santuokos iširimo. Tuo pačiu teisėjų kolegija pažymi, kad pagrįstai pirmosios instancijos teismas kaltu dėl santuokos iširimo pripažino ieškovą. Nustatyta, kad ieškovas yra pripažintas kaltu ir nuteistas už tyčinį nusikaltimą atsakovės ir jos dukrų atžvilgiu (už 2011 m. birželio 20 d. įvykdytą nusikaltimą – grasinimą nužudyti; nuosprendis 2012 m. sausio 25 d. yra įsiteisėjęs), dėl ko egzistuoja prezumpcija, kad santuoka iširo dėl ieškovo kaltės, nes jis nuteistas už tyčinį nusikaltimą ir dėl to, kad jis žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ir šeimos nariais (CK 3.60 str. 3 d.).

Nutraukus santuoką dėl kito sutuoktinio kaltės, sutuoktinis iš kalto asmens turi teisę reikalauti neturtinės žalos, padarytos dėl santuokos nutraukimo (CK 3.70 str. 2 d.). Atsakovė prašė priteisti 10 000 Lt neturtinės žalos, pirmosios instancijos teismas priteisė 2 000 Lt neturtinės žalos. Ieškovas nurodo, kad teismas, priteisdamas neturtinę žalą, nenurodė jokių tokio sprendimo motyvų. Šie ieškovo argumentai yra nepagrįsti. Iš teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas motyvavo šios neturtinės žalos priteisimą. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsižvelgiant į santuokos iširimo priežastis, atsakovė neabejotinai patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą ir pažeminimą, todėl visiškai pagrįstai teismas, įvertinęs, jog byloje nebuvo pateikta įrodymų apie ypatingai didelius išgyvenimus, sukėlusius sveikatos sutrikimų (dėl kurių reikėjo kreiptis pagalbos į gydytojus ir pan.), pagrįstai prašomą priteisti neturtinę žalą sumažino iki 2 000 Lt.

Dėl sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimo.

Atsakovė (apeliantė) apeliaciniu skundu nesutinka su teismo sprendimu dėl: 1) 0,1869 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) k., Alšėnų sen., Kauno r., pripažinimo ieškovo asmenine nuosavybe, 2) 13 000 Lt kompensacijos nepriteisimo už katamarano „(duomenys neskelbtini)“, registro Nr. (duomenys neskelbtini), ir automobilio Rover 214 pardavimą.

Lietuvos Respublikos CK 3.118 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad dalijant sutuoktinių bendrąją jungtinę nuosavybę, pirmiausia nustatomas bendras sutuoktinių turtas ir vieno ir kito asmeninis turtas. Bendroji taisyklė yra tai, kad po santuokos sudarymo įgytas turtas pripažįstamas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (CK 3.88 str. 1 d.). CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta sutuoktinių turto bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, t. y. turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol neįrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. CK 3.89 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas abiejų sutuoktinių atskirai įgytas iki santuokos sudarymo. Turtas, kuris yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, gali būti teismo pripažintas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu nustatoma, kad santuokos sudarymo metu šis turtas buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita) (CK 3.90 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija nesutinka su ieškovo apeliacinio skundo argumentais, kad 15/100 dalių gyvenamojo namo ir kitų statinių, esančių (duomenys neskelbtini), Kaune, asmeninės nuosavybės teise priklausančių atsakovei, turėtų būti pripažinta sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe. Ieškovas nurodo, kad jis savo darbu ir pinigais padėjo atsakovei išlaikyti ir puoselėti jos šią paveldėtą pastato dalį, ją pagerino, t. y. sumokėjo 2 000 Lt už vandens nuotekų vamzdyno paklojimą UAB „Vetera“ ir pastatė savo lėšomis priestatą, kurį įregistravo D. B. vardu. Atsakovė nurodo, kad turtas nebuvo pagerintas iš esmės, nes buvo atliekamas tik eilinis turto remontas; ieškovo nurodomas priestatas (statytas ne ieškovo lėšomis) buvo statomas D. B., o ne atsakovei. Teisėjų kolegija pažymi, jog tam, kad pripažinti sutuoktinio asmeninę nuosavybę sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe būtina nustatyti, kad turtas buvo pagerintas iš esmės. Byloje ieškovas nepateikė tokių įrodymų, nors ši pareiga šiuo atveju tenka ieškovui (CPK 178 str.). Ieškovo nurodomas priestato pastatymas negali būti pripažįstamas atsakovės turto pagerinimu, nes jis buvo statomas ne atsakovės ir ne atsakovei, o kitam bendraturčiui – D. B. (t. 1, b. l. 77; tą pripažįsta ir pats ieškovas). Be to, pats ieškovas nurodo, kad su atsakove buvo sutarta, kad priestatas bus įregistruotas D. B. vardu, o už tai 267/970 dalys žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), Kaune, priklausančio atsakovei, priklausys sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise (t. y. ieškovui atiteks šio sklypo dalis), kas tik patvirtina, kad priestato pastatymo negalima laikyti atsakovės turto pagerinimu. UAB „Vetera“ direktoriaus pareiškimas, kuriuo remiasi ieškovas (t. 3, b. l. 177), priešingai nei teigia ieškovas, patvirtina, kad atsakovė vandens nuotekų vamzdyną klojo savo asmeninėmis lėšomis, t. y. statė sau asmeniškai turtą, o ne kartu su ieškovu („P. M. pasakė, kad jis turi tokią sumą savų, jam priklausančių pinigų ir jis juos tuoj atneš, o grįžusiai žmonai, jis pasakys, kad man už atliktus darbus sumokėjo 2 000 Lt, o žmona jam asmeninius 2 000 Lt grąžins iš L. M. asmeninių priklausančių santaupų.“). Einamasis remontas ir kiti smulkūs turto remonto darbai, kaip pagrįstai nurodo atsakovė, nelaikytini turto iš esmės pagerinimu. Taigi, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino šio turto sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe ir pagrįstai ieškovo reikalavimą atmetė.

Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo apeliaciniu skundu dalyje, kad 267/970 dalys 0,0970 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, sutuoktiniams priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Tą patvirtina 2007 m. birželio 20 d. sutartis (t. 1, b. l. 81-84), kuria susitarta, kad 267/970 dalis šio žemės sklypo priklauso L. M. (atsakovei) ir P. M. (ieškovui) bei VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas (t. 1, b. l. 10-12), kuriame šis turtas nurodytas kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Be to, šis turtas įgytas santuokoje (Valstybinė žemės pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta 2001 m. lapkričio 27 d.), dėl ko egzistuoja prezumpcija, kad šis turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Taigi, šis turtas turėjo būti įtrauktas į turto balansą ir dalijamas. Paprastai turtas padalijamas natūra, tačiau negalint turto padalinti natūra, turtas natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais (CK 3.127 str. 3 d.). Nagrinėjamu atveju, nors ieškovas ir prašo padalinti turtą natūra, teismas sprendžia, kad turto padalinti natūra negalima, nes tarp šalių yra ypatingai konfliktinė situacija bei dalintinas turtas (žemės sklypo dalis) yra neatskiriama namų valdos dalis, kurioje tik atsakovė turi gyvenamojo namo dalį (ieškovas nėra šio gyvenamojo namo dalies savininkas). Pažymėtina, kad atsižvelgiant į žemės sklypo dydį bei paskirtį, jis net negalėtų būti savarankiškas civilinės teisinės apyvartos objektas. Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, kad šis žemės sklypas natūra priteistinas atsakovei, o ieškovui priteistina kompensacija.

Nustatyta, kad 0,0970 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Kaune, kartu su kitais bendraturčiais yra įgytas iš valstybės 2001 m. lapkričio 27 d. pirkimo – pardavimo sutartimi (t. 1, b. l. 73-74). Atsakovė šia sutartimi nupirko 267/970 dalis šio žemės sklypo. Prašymas pirkti šį žemės sklypą Kauno miesto valdybai pateiktas 1992 m. balandžio 15 d. (t. 1, b. l. 104). Mokėjimo pranešimas atsakovei pateiktas 1992 m. liepos 23 d., sumokėta investiciniais čekiais (2 846 investicinių čekių) 1992 m. liepos 27 d (t. 1, b. l. 109, 99). Taigi, nustatyta, kad atsakovei su kitais bendraturčiais dar 1992 m. buvo leista lengvatinėmis sąlygomis įsigyti šį žemės sklypą, kaip naudojamą namų valdos sklypą prie turimo gyvenamojo namo, kurį ji iš esmės 1992 m. ir įsigijo, sumokėdama investiciniais čekiais, tačiau pirkimo – pardavimo sutartis buvo įforminta tik 2001 m., užskaitant sumokėtas įmokas (t. 1, b. l. 103, 106). Šalių santuoka sudaryta (duomenys neskelbtini), t. y. po sumokėjimo už žemės sklypą.

Teismų praktikoje yra konstatuota, kad nustatant kompensacijos dydį už žemės sklypą įgytą lengvatinėmis sąlygomis, būtina atsižvelgti į šio turto įgijimo būdą bei specifinę paskirtį, t. y. į aplinkybę, jog šiame sklype stovi atsakovei asmeninės nuosavybės teise priklausanti gyvenamojo namo dalis bei kiti statiniai, sklypas buvo įsigytas iš valstybės lengvatinėmis sąlygomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-271/2010). Dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje (CK 3.119 straipsnis). Nei ieškovas, nei atsakovė nepateikė įrodymų apie 267/970 dalių 0,0970 ha žemės sklypo rinkos kainas, todėl teisėjų kolegija vadovaujasi VĮ Registrų centre nurodoma šio žemės sklypo (0,0970 ha) vidutine rinkos verte, kuri yra 67 900 Lt. Tokiu būdu 267/970 dalių 0,0970 ha žemės sklypo vidutinė rinkos vertė yra 18 690 Lt (67 900 / 970 x 267), taigi ieškovui tenkanti dalis – 9 345 Lt (18 690 / 2). Tačiau atsižvelgiant į tai, kad šis sklypas buvo įsigytas už atsakovės lėšas, kad šio sklypo įsigijimo lengvatą, kaip jame esančio gyvenamojo namo savininkė, turėjo atsakovė, kad ieškovas neprisidėjo prie šio sklypo įsigijimo savo lėšomis, bet tapo šio turto bendraturčiu, teisėjų kolegija, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, sprendžia, kad kompensacija už jam tenkančią dalį yra mažintina iki 2 000 Lt.

Teisėjų kolegija laiko nepagrįstais atsakovės (apeliantės) argumentus dėl 0,1869 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) k., Alšėnų sen., Kauno r., pripažinimo sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe. Nustatyta, kad šis žemės sklypas ieškovui padovanotas 2005 m. vasario 14 d. (paskirtis – žemės ūkio). 2007 m. kovo 22 d. Kauno rajono savivaldybės sprendimu Nr.TS-81 ir 2007 m. birželio 13 d. Kauno apskrities viršininko įsakymu Nr. 02-05-6820 šio žemės sklypo tikslinė žemės naudojimo paskirtis iš žemės ūkio buvo pakeista į kita (gyvenamosios teritorijos, mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos) (t. 5, b. l. 49-52). Atsakovė nurodo, kad keičiant žemės sklypo paskirtį buvo panaudotos bendros sutuoktinių lėšos, dėl ko sklypo vertė labai išaugo, todėl laikytina, kad turtas buvo iš esmės pagerintas ir jis pripažintinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Ieškovas neigia, kad atsakovė savo darbu ar lėšomis prisidėjo prie šio žemės sklypo paskirties keitimo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad žemės sklypo paskirties pakeitimas (dokumentų sutvarkymas), nors dėl to ir pasikeičia jo rinkos vertė, negali pakeisti savininko nuosavybės teisių į šią žemę, t. y. vietoje asmeninės nuosavybės atsirasti sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė. Šiuo atveju turtas nėra iš esmės pagerinamas (su turtu nieko nedaroma), o nustatomas tik kitas šio turto naudojimo būdas. Be to, atsižvelgiant į tai, kad abi šalys tvirtina turėjusios savo asmeninių lėšų (bylos duomenys tą patvirtina), teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovė nepateikė įrodymų, kad ieškovo žemės sklypo paskirties keitimas buvo finansuojamas iš bendrų sutuoktinių lėšų (CPK 178 str.), todėl nėra pagrindo spręsti, kad panaudotų lėšų suma sumažėjo sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė.

Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su ieškovės apeliaciniu skundu dalyje dėl kompensacijos priteisimo už katamarano „(duomenys neskelbtini)“, registro Nr. (duomenys neskelbtini) ir automobilio Rover 214 pardavimą.

Nustatyta, kad katamaranas buvo pradėtas statyti apie 1982 m., o baigtas statyti 2004 m. (t. 2, b. l. 66). Taigi, katamaranas, nors ir pradėtas statyti iki santuokos sudarymo, tačiau 10 metų jo statyba buvo tęsiama šalims esant santuokoje ir jis įregistruotas šalims esant santuokoje, todėl nepagrįstai pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šis turtas yra ieškovo asmeninė nuosavybė. Šis turtas įgytas (baigtas statyti ir užregistruotas) po santuokos sudarymo, todėl laikytinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (CK 3.88 str. 1 d. 1 p.). 2011 m. liepos 12 d. katamaranas buvo parduotas A. M. už 2 000 Lt (t. 1, b. l. 101), kuris 2011 m. rugsėjo 1 d. jį pardavė V. P. už 2 000 Lt (t. 1, b. l. 169). 2011 m. rugsėjo 1 d. V. P. ieškovas pardavė variklį katamaranui už 1 000 Lt (t, 1. b. l. 102). Atsakovė nurodo, kad katamarano vertė kartu su parduotu V. P. varikliu yra 30 000 Lt, todėl iš ieškovo turėtų būti priteista 15 000 Lt kompensacija. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiga pateikti įrodymus apie jos nurodomą šio turto vertę tenka atsakovei, tačiau tokių įrodymų atsakovė į bylą nepateikė (CPK 178 str., atsakovės pateikti lyginamieji pavyzdžiai nėra analogiški ginčo turtui) ir nepaneigė byloje esančių įrodymų apie šio turto vertę, t. y. pirkimo-pardavimo sutartys, Lietuvos buriuotojų sąjungos techninės komisijos įvertinimas (t. 4, b. l. 34-35), S. J. parodymai t. 3, b. l. 194), todėl nėra pagrindo pripažinti, jog katamaranas (2 000 Lt) ir variklis (1 000 Lt) buvo parduoti už kainą, kuri aiškiai neatitiko rinkos kainų. Esant nurodytoms aplinkybėms, iš ieškovo atsakovei priteistina 1 500 Lt kompensacija už bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą.

Nustatyta, kad automobilis Rover 214 (1997 m. gamybos), kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (dėl to ginčo nėra) buvo ieškovo parduotas 2011 m. liepos 20 d. (iki ieškinio padavimo teismui (2011 m. rugsėjo 14 d.) dėl santuokos nutraukimo) už 1 000 Lt (t. 1, b. l. 114). Nenustatyta, kad atsakovas gautus pinigus panaudojo šeimos poreikiams, todėl nepagrįstai pirmosios instancijos teismas nepriteisė kompensacijos už bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą. Atsakovė nurodo, kad šio automobilio vertė yra 3 000 Lt (remiasi internetiniuose tinklapiuose parduodamų automobilių palyginamaisiais pavyzdžiais). Pažymėtina, kad pagal transporto priemonių skelbimų portalą autoplius.lt tokio automobilio kainos yra nuo 1 150 Lt, be to šios kainos nėra galutinės, nėra galimybės įvertinti automobilių būklę, todėl šie duomenys nėra pakankami spręsti, kad atsakovo parduotas automobilis už 1 000 Lt aiškiai neatitiko rinkos vertės. Taigi, laikytina, kad atsakovė nepateikė įrodymų, kad automobilio Rover 214 rinkos vertė buvo 3 000 Lt, o ne 1 000 Lt (CPK 178 str.). Esant nurodytoms aplinkybėms, iš ieškovo atsakovei priteistina 500 Lt kompensacija už bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą.

Kiti apeliacinių skundų argumentai nesvarstytini, nes jie neturi įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Taigi, teisėjų kolegija nustatė, jog pirmosios instancijos teismas, dalindamas sutuoktinių turtą, netinkamai paskaičiavo priteistinas kompensacijas, t. y. ieškovui nenustatė 2 000 Lt priteistinos kompensacijos už atsakovei atitenkančią turto dalį natūra, o atsakovei iš ieškovo nenustatė 2 000 Lt (1 500 + 500) priteistinos kompensacijos už bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą. Kadangi nustatyti priteistinų šalims kompensacijų dydžiai vienodi, todėl padarius jų įskaitymą, nėra pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo.

Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės teisingas, o apeliacinės instancijos teismo nustatytų kompensacijų dydžiai, padarius jų įskaitymą, nekeičia sprendimo rezoliucinės dalies, dėl ko pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Atsakovė prašo priteisti jos turėtas išlaidas apeliacinėje instancijoje (800 Lt) už advokatės teisines paslaugas – apeliacinio skundo surašymą (t. 8, b. l. 116-118). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, nors pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu, bet atsakovės apeliacinis skundas buvo iš dalies pagrįstas, todėl iš ieškovo atsakovei priteistina dalis jos turėtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme, t. y. 200 Lt (CPK 98 str.). Ieškovas nepateikė įrodymų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 331 str.,

nutaria:

Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo P. M., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovei L. M., a. k. (duomenys neskelbtini) 200 Lt (du šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.