- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2014-06-16
- Bylos Nr.
- 1A-441-175-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-91-1-00250-2013-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algerdas Urbšys (pirm.), Albinas Antanaitis, Olegas Šibkovas
- Nuteistasis
- P. T.
- Advokatai
- Gintaras Dabkevičius
Pranešėjas: Algerdas Urbšys Baudžiamoji byla Nr. 1A-441-175-2014;
Teisėjas: Artūras Rauktys Teisminio proceso Nr. 1-91-1-00250-2013-5;
2014 m. birželio 16 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algerdo Urbšio, teisėjų Albino Antanaičio, Olego Šibkovo, sekretoriaujant Agnei Ramanauskienei, Daivai Aliulienei, dalyvaujant prokurorui Audriui Ažukui, nuteistojo P. T. gynėjui advokatui Gintarui Dabkevičiui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. T. gynėjo advokato Gintaro Dabkevičiaus apeliacinį skundą dėl Šakių rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 28 d. nuosprendžio, kuriuo P. T. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 227 str. 2 d. ir nuteistas 100 MGL (13 000 Lt) bauda.
Aprašomoji dalis
nustatė:
P. T. pagal BK 227 str. 2 d. nuteistas už tai, kad jis 2013 m. birželio 8 d., 18.15 val., (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato pareigūnams sustabdžius jo vairuojam automobilį „Volvo XC90“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir jam nustačius 0,56 promilės apsvaigimą nuo alkoholio, siekdamas išvengti administracinės atsakomybės už transporto priemonės vairavimą apsvaigus nuo alkoholio, tiesiogiai pasiūlė 400 Lt kyšį (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos skyriaus patrulių būrio vyresniesiems patruliams R. P., V. J. ir A. M..
Žemesnės instancijos teismas
Nuteistojo P. T. advokatas G. Dabkevičius prašo Šakių rajono apylinkės teismo 2014-02-28 nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – P. T. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Skunde pažymima, kad teismas P. T. nuteisė išimtinai remdamasis tik trijų liudytojų, t. y. R. P., V. J. ir A. M. parodymais, duotais teisme, tų pačių asmenų tarnybiniu pranešimu bei jų apklausomis ikiteisminio tyrimo metu. Teismas minėtų liudytojų parodymus, duotus teisme, jų tarnybinius pranešimus vertino neteisingai, neatliko visapusiško įrodymų tyrimo, savo išvadų nepagrindė bylos įrodymų visuma, nepalygino iš skirtingų šaltinių gautų duomenų, išsamiai nepatikrino jų patikimumo, liečiamumo ir tarpusavio ryšio, taigi – nesivadovavo tomis įrodinėjimo nuostatomis, kurios reglamentuoja įrodymų tyrimą ir vertinimą pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme. Apelianto vertinimu byloje įrodymai įvertinti ydingai, ne teismas nepasisakė ir nevertino liudytojų – policijos pareigūnų veiksmų įvykio metu atitikimo jų veiklą reglamentuojančioms teisė normoms, privalomų prevencijos priemonių netaikymo ir provokavimo, ignoravo akivaizdų liudytojų – policijos pareigūnų parodymų nenuoseklumą ir siekimą, kad P. T. būtų nuteistas, spręsdamas dėl siūlymo papirkti realumo darė prielaidas. Teisminio bylos nagrinėjimo metu teismas lyg ir siekė patikrinti, ar pareigūnų atlikti veiksmai atitiko policijos veiklą reglamentuojančias teisės normas, tačiau gautų duomenų neįvertino kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.
Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad kyšio siūlymo atveju pareigūnai privalo įvykį fiksuoti turimomis techninėmis priemonėmis, šiuo atveju pareigūnams tarnybos užduoties vykdymo metu duotu įrašymo įrenginiu. Be to, jeigu pokalbio su asmeniu metu naudojama vaizdo ar garso įrašymo aparatūra, asmuo apie tai turi būti įspėtas, įranga automobilyje turi būti įjungta, o kai tokios įrangos nėra, patrulis privalo pasinaudoti turimomis inventorinėmis techninėmis vaizdo ir (ar) garso įrašymo priemonėmis. Pristačius P. T. į policijos komisariatą, jam buvo pasakyta, kad visas įvykis yra fiksuojama vaizdo fiksavimo priemonėmis, tačiau baigus ikiteisminį tyrimą paaiškėjo, kad prie bylos minėta vaizdo medžiaga nėra prijungta. Be to, nė vienas iš apklaustų liudytojų nebuvo nurodę, kad įvykis buvo filmuojamas ir, kad iš viso buvo išduota vaizdo fiksavimo įranga. Dar 2013-06-14 buvo kreiptasi į administracinę bylą nagrinėjantį teismą, tačiau įrašas pateiktas nebuvo. Iš bylos duomenų galima daryti išvadą, kad vaizdo įrašas nebuvo pateiktas dėl kelių priežasčių. Patrulis V. J. 2013-07-24 paaiškino, kad bandė užfiksuoti neteisėtus veiksmus, bandė įjungti garso ir vaizdo registratorių, tačiau jis neveikė dėl išsikrovusios baterijos. A. M. teisme nurodė, kad šioje byloje vaizdo įrašas tikrai nepadarytas. Registratorius buvo įjungtas, tačiau išsikrovė. Kadangi vaizdas nebuvo fiksuojamas tai ir nebuvo parašyta, kad daromas vaizdo įrašas. Liudytojas taip pat nurodė žinantis, kad Instrukcijoje yra nurodyta, jog vaizdo įrašas turi būti daromas. 2013-12-04 liudytoju apklaustas V. J. paaiškino, kad registratorių buvo neseniai gavę ir neatsimena, ar kažkas buvo su atminties kortele, ar jis išsikrovė. Apklausiamas liudytoju R. P. 2013-12-04 paaiškino, kad registratorius buvo perduotas M., registratoriaus baterija nelaiko. Kada išsikrovė baterija, nežino. Registratorių buvo įjungę, tačiau kai reikėjo prijungti kompiuterį, išjungė. Policijos komisariato viršininkas 2013-11-29 rašte nurodė, kad pareigūnams dėl prietaiso gedimo nebuvo galimybės jį panaudoti. Advokato vertinimu visos paminėtos versijos viena kitai prieštarauja, nes pareigūnai nurodo skirtingas vaizdo nefiksavimo priežastis, o be to, paminėtas versijas paneigia kiti byloje esantys įrodymai. Byloje yra pateikta Vieningos pajėgų valdymo sistemos (toliau – Sistema) tarnybinio automobilio detali ataskaita už laikotarpį nuo 2013-06-08 17.45 val. iki 20 val. Joje užfiksuota, kad automobilio degimas yra išjungtas nuo 2013-06-08, 18 val. 19 min. 20 sek., iki 18 val. 49 min., o variklis išjungtas iki 19 val. 13 min. 09 sek. Šie duomenys, vertinant juos kartu su liudytojų A. M. ir R. P. parodymais, patvirtina, kad pareigūnai turėjo vaizdo registratoriaus pakrovimo laidą ir, kad nei alkotesterio, nei kompiuterio vietoje vaizdo registratoriaus prijungti negalėjo, nes automobilio degimas buvo išjungtas. Kritiškai turėtų būti vertinama pareigūnų versija, kad vaizdo registratoriaus baterija išsikrovė dėl to, kad buvo užgesintas automobilio variklis, kadangi tokiu atveju būtų neaišku, kaip įrenginių įkrovimo lizdas, įkraunant kompiuterį, pradėjo veikti, o norint prijungti registratorių - neveikė. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareigūnai nurodė, jog įvykis nebuvo fiksuotas dėl prietaiso neveikimo, tačiau policijos komisariato viršininkas nurodė, kad pareigūnai prietaiso negalėjo panaudoti dėl jo gedimo. Pažymėtina ir tai, kad iš apžiūrėto matavimo prietaisų registravimo žurnalo aiškiai matyti, kad minėtas vaizdo ir garso registravimo įrenginys po R. P., V. J. ir A. M. pamainos be pertraukų buvo perduotas kitiems ekipažams.
Skunde taip pat nurodoma, kad bylą nagrinėjantis pirmos instancijos teismas patenkino prašymą išreikalauti vaizdo įrašymo įrenginį, tačiau jį buvo atsisakyta pateikti motyvuojant tuo, kad toks prietaisas policijos komisariate yra vienas ir nuolat naudojamas tarnyboje. Tokiu būdu, atsisakius pateikti minėtą įrodymą, buvo pažeista nuteistojo teisė į objektyvų ir teisingą bylos išnagrinėjimą. Šiuo atveju teismas visiškai nevertino prieštaringų įrodymų, susijusių su įrašymo įrenginio panaudojimu, visiškai nevertino atsisakymo pateikti įrašymo įrenginį bei tokio nepateikimo pasekmių nuteistojo galimybei gintis. Apelianto manymu, įvykio metu vaizdo ir garso įrašas buvo daromas, tačiau jame užfiksuotos aplinkybės buvo akivaizdžiai palankios nuteistajam, todėl įrašas prie bylos nebuvo prijungtas.
Žemesnės instancijos teismas
Skunde taip pat teigiama, kad šioje byloje prieštaravimai tarp liudytojų parodymų skirtingose bylos nagrinėjimo stadijose ir administracinėje byloje yra tokie akivaizdūs, kad nėra galimybės laikyti juos objektyviais net dalinai. Iš pirmos instancijos teismo nuosprendžio motyvuojamosios dalies akivaizdu, kad teismas pripažįsta, kad prieštaravimai egzistuoja, tačiau nelaiko šių prieštaravimų esminiais. Tačiau tokia teismo logika yra neteisinga. Teismo motyvas, kad nustatyta, jog pareigūnai bent vieną kartą perspėjo P. T., kad kyšio duoti negalima, tačiau jis vėl buvo siūlomas, prieštarauja liudytojo parodymams. Apklausiamas teismo A. M. nurodė, kad T. pasakė, jog duoda 400 Lt ir skirstomės. Pareigūnai nereagavo, tada T. kyšį siūlė dar ir dar kartą. Tada jau įspėjo, kad už tai yra atsakomybė. Tada T. supyko, pradėjo naudoti necenzūrinius žodžius. Po to kyšio nebesiūlė. Analogiškai teisme nurodė ir A. P.. Šiuo atveju teismas, nurodydamas, kad po įspėjimo T. vis tiek siūlė kyšį, turėjo nurodyti, kodėl jis atmeta teisme minėtų liudytojų duotus parodymus, tačiau nuosprendyje tokių motyvų nėra. Taip pat nepagrįsti teismo motyvai, kad liudytojai gali neprisiminti įvykio aplinkybių tiksliai dėl pakankamai ilgo laikotarpio nuo įvykio, liudytojų darbo pobūdžio, kad pareigūnams kiekvieną dieną tenka bendrauti su daug žmonių. Tačiau šios aplinkybės, pasak apelianto, negali pateisinti esminių prieštaravimų liudytojų parodymuose, juo labiau, kad byla teisme buvo nagrinėjama nepraėjus nei puse metų nuo įvykio. Teismas ignoravo nurodytus prieštaravimus, tačiau jie bet kuriuo atveju turi būti vertinami kaip esminiai.
Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad pirminiuose įrodymuose, t. y. pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose net neužsimenama apie tai, kad P. T. buvo įspėtas, jog kyšio siūlymas užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Skiriasi ir teisme liudytojų duoti parodymai apie tai, kas ir kada įspėjo T. dėl galimos baudžiamosios atsakomybės už kyšio davimą. Atkreipiamas dėmesys, kad A. M. 2013-06-11 apklausos protokole yra taisymų. Pareigūno nurodyta frazė protokole užfiksuota taip : Duodu keturi šimtus litų, nieko neduodu ir skirstomės“. Vėliau žodis „neduodu“ yra nubrauktas ir vietoje jo ranka įrašyta „nerašom“. A. M. prie taisymų nepasirašė. Be to, 2008-06-08 tarnybiniame pranešime A. M. net neužsimena apie įvykdytą pareigą įspėti asmenį dėl baudžiamosios atsakomybės už kyšio siūlymą. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad A. M. nurodė visiškai kitokį įspėjimo už kyšio siūlymą tekstą, negu prieš puse valandos apklaustas R. P.. Analizuojant liudytojais apklaustų patrulių parodymus, duotus skirtingu metu, akivaizdu, kad jie iš esmės prieštarauja tiek dėl kyšio siūlymo momento, tiek dėl įspėjimo už kyšio davimą aplinkybių, tiek dėl aplinkybių, susijusių su P. T. tikrinimu alkotesteriu. O be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad V. J., kaip ir R. P. nurodė, jog P. T. paaiškino, jog kyšio siūlymas gali užtraukti baudžiamąją atsakomybę, kas šiuo atveju vertinama kaip provokacija nesiimant rekomenduojamų prevencijos priemonių, kurios P. T. leistų aiškiai suprasti, kad jo išsakomi žodžiai, t. y. kyšio siūlymas, yra nusikaltimas. Pareigūnų parodymai prieštarauja vieni kitiems, pareigūnai kiekvienu sekančiu jų parodymų fiksavimo metu nurodo vis kitas aplinkybes, akivaizdžiai norėdami ne objektyvaus aplinkybių pateikimo, o kaltinamojo padėties sunkinimo. Pareigūnų parodymai dėl kaltinamojo siūlymo duoti kyšį, įspėjimo dėl atsakomybės už kyšio siūlymą, duoti šioje byloje iki bylos nagrinėjimo teisme prieštarauja pareigūnų ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams, tarnybiniams pranešimams ir pačių pareigūnų tarpusavio parodymams. Abejonių liudytojų parodymų objektyvumu kelia ir tai, kad pats A. M. nurodė, jog tuo metu kai vyko pokalbis tarp P. T. ir kitų dviejų pareigūnų, A. M. nuėjo stabdyti kitų automobilių, grįžo tada, kai jau buvo rašomas protokolas, todėl neaišku, kaip jis fiziškai nebūdamas šalia, galėjo girdėti visu P. T. siūlymus duoti kyšį. Vertinant R. P. parodymus teisme svarbi aplinkybė yra tai, kad pats liudytojas nurodė, jog jo parodymai yra tikslesni tarnybiniame pranešime ir apklausoje ikiteisminio tyrimo metu. Nors liudytojų parodymai akivaizdžiai prieštaringi, tačiau teismas juos laikė nuosekliais ir logiškais, tačiau tokia teismo išvada yra neteisinga, kadangi pareigūnai buvo suinteresuoti, kad P. T. būtų nubaustas administracine tvarka, o vėliau apkaltintas, nes priešingu atveju jų veiksmai būtų neteisėti ne tik dėl to, kad buvo pažeista blaivumo patikinimo procedūra, bet ir dėl to, kad įvykis nebuvo fiksuotas taip, kaip tai numatyta patrulių veiklą reglamentuojančiose teisė normose.
Advokato nuomone, šioje byloje nėra jokių įrodymų dėl kyšio siūlymo, išskyrus R. P. parodymus, liudytojų parodymai prieštarauja rašytiniams įrodymams. Be to, įvykio metu buvo priešiškumas tarp policijos pareigūnų ir P. T., pareigūnai suinteresuoti, kad P. T. būtų apkaltintas, kadangi patys padarė eilę pažeidimų. Atsisakius pateikti vaizdą ir garsą fiksuojantį įrenginį bei nesant privalomo vaizdo įrašo buvo pažeista kaltinamojo teisė į teisingą teismą, nes ribojo jo galimybes gintis. Pažymima, kad P. T. savo kaltę visą laiką neigė, o jokių objektyvių jo kaltę patvirtinančių įrodymų byloje nėra.
Žemesnės instancijos teismas
Skunde taip pat teigiama, kad teismo išvados dėl kyšio realumo yra grindžiamos tik prielaidomis. Teismas kyšio siūlymo realumą praktiškai grindžia tik kaltinamojo galėjimu turėti 400 Lt, tačiau byloje tokių įrodymų nėra. Nebuvo atlikta nei P. T. asmens, nei jo automobilio krata. Šioje byloje nėra galimybės objektyviai įvertinti ir leistinų įrodymų pagalba nustatyti tiek paties įvykio (siūlymo) buvimo faktą, tiek tokio siūlymo realumo faktą. Taip pat skunde nesutinkama su teismo motyvu, kad šio nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl įstatymas nereikalauja, jog kyšis būtų siūlomas būtent po atitinkamo įspėjimo. Policijos departamento prie LR VRM policijos generalinio komisaro 2006-02-03 atmintinėje dėl policijos įstaigų pareigūnų veiksmų kyšio davimo atveju nurodyta, kad visais atvejai, jei manoma, kad gali būti siūlomas, žadamas ar duodamas kyšis, pareigūnas pirmiausia turėtų taikyti prevencines priemones ir įspėti asmenį, kad tokie veiksmai užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Šiuo atveju P. T. neigė siūlęs kyšį už tai, kad jam nebūtų surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas. Šiuo atveju turėtų būti įvertinta ne tik tai, ar liudytojų parodymai patvirtina P. T. siekį, kad nebūtų surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, bet ir tai, kas leido pareigūnams suvokti, kad P. T. siūlo kyšį, kad nebūtų surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, kaip jie į tai reagavo. Iš pareigūnų parodymų akivaizdu, kad parodymuose nėra jokios nuorodos į tai, kad siūlomas 400 Lt kyšis už tai, kad nebūtų rašomas protokolas. Be to, iš pareigūnų parodymų akivaizdu, kad jie neblaivaus ir susijaudinusio asmens žodžių nelaikė realiu bandymu juos papirkti, o tik lengvabūdiškai ištartomis neblaivaus asmens frazėmis, ką patvirtina ir V. M. nurodyta aplinkybė, kad jie iš pradžių į P. T. žodžius nereagavo, o po įspėjimo siūlymo nebuvo, kadangi asmuo matė, jog daugiau nieko nebus. Nors pareigūnas R. P. nurodė, kad P. T. prašė nerašyti protokolo ir pasiūlė kelis kartus 400 Lt, neaišku, kodėl to negirdėjo kiti kartu buvę pareigūnai. Be to, pareigūnų nurodyta aplinkybė, kad iš pradžių į P. T. žodžius jie nereagavo, leidžia manyti, jog tylėjimu buvo provokuojama, kadangi vien jau išgirdę apie užuominas duoti kyšį pareigūnai turėjo imtis prevencinių veiksmų. Šiuo atveju pareigūnai sudarė tokį įspūdį, kad siūloma per maža suma, arba, kad suma juos tenkina ir jie gali paimti baudą už pažeidimą tiesiog pažeidimo padarymo vietoje. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismą visi įrodymai, gauti kurstymo veiksmais, privalo būti atmesti. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Jeigu P. T. policijos pareigūnų būtų buvęs tinkamai, nustatyta tvarka įspėtas apie tai, kad už tokius jo pasiūlymus gresia baudžiamoji atsakomybė, jis būtų pasirinkęs kitokį elgesio variantą ir susilaikęs nuo bet kokių tolesnių dviprasmiškų užuominų, nebūtų kilę neaiškumų dėl vieno ar kito žodžio.
Nuteistojo gynėjo vertinimu bausmė paskirta per griežta. Nors teismas nurodo, kad skiria žymiai mažesnę bausmę, nei vidurkis, tačiau 13 000 Lt bauda yra labai didelė. Paprastai analogiškose bylose teismas skiria gerokai mažesnes baudas, siekiančias iki 50 MGL net tuo atveju, kai ne siūlomas o duodamas kyšis. Tokiu atveju, jei teismas manys, kad P. T. kaltas, bauda turėtų būti mažinama.
Skunde pabrėžiama, kad pirmos instancijos teismo padaryti įrodymų vertinimo pažeidimai yra esminiai ir turėjo įtakos neteisingo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimui. Byloje nėra objektyvių tiesioginių įrodymų, o netiesioginių įrodymų nėra galimybės patikrinti, jie iš dalies prieštarauja rašytiniams įrodymams. Įvertinus tiek materialiuosius, tiek procesinius teisinius aspektus darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad buvo padaryta nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinti veika, todėl procesas P. T. atžvilgiu turi būti nutrauktas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas skundą palaikė, prašė tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkinamas.
Skundžiamu nuosprendžiu P. T. pagal BK 227 str. 2 d. nuteistas už tai, kad tiesiogiai pasiūlė duoti kyšį valstybės tarnautojams – policijos pareigūnams, siekdamas išvengti administracinės atsakomybės už transporto priemonės vairavimą apsvaigus nuo alkoholio. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį nesant jokių objektyvių P. T. kaltės įrodymų, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį.
Aukštesnysis teismas, patikrinęs skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą bei pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, P. T. atžvilgiu priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, neteisingai aiškino ir taikė teisės normas, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, kas sutrukdė teismui priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl apkaltinamasis nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis.
BK 2 str. 3 d. nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Šio straipsnio 4 d. nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Iš minėtų normų darytina išvada, kad siekiant patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn reikia nustatyti, ar kaltininko veika padaryta ta kaltės forma, kuri numatyta baudžiamajame įstatyme. Taip pat privalu nustatyti baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visumą.
BK 227 str. numatyta baudžiamoji atsakomybė už papirkimą. Pagal šį straipsnį papirkimas – tai pasiūlymas, pažadas duoti kyšį ar kyšio davimas valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui už pageidaujamą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. Papirkimas objektyviai reiškiasi bent vieno iš straipsnio dispozicijoje įvardintų veiksmų padarymu: kyšio pasiūlymu, pažadu jį duoti, susitarimu duoti kyšį ar jo davimu. Baudžiamoji atsakomybė už papirkimą diferencijuojama pagal kyšio vertę bei pagal tai, už kokį – teisėtą ar neteisėtą – valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veikimą ar neveikimą jis paperkamam asmeniui yra siūlomas, pažadamas arba duodamas. Pagal BK 227 str. 2 d. atsako tas, kad atliko šio straipsnio pirmoje dalyje numatytus veiksmus siekdamas paperkamo valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens neteisėto veikimo ar neveikimo vykdant įgaliojimus. BK 227 str. numatyta veika padaroma tiesiogine tyčia, todėl turi būti neginčijamai nustatyta, kad asmuo, atlikdamas BK 227 str. 2 d. numatytus veiksmus, suvokia, kokie padariniai dėl to gali atsirasti ir jų siekia. Teismų praktikoje išaiškinta, kad nustatant nusikalstamo sumanymo turinį, negalima apsiriboti pirmine jo forma – reikia aiškintis jo dinamiką visos nusikalstamos veikos darymo metu, taip pat nepakanka nustatyti vien tik objektyviuosius veikos požymius – būtina nustatyti ir subjektyviuosius veikos požymius. Kaltės, jos formos, rūšies subjektyviųjų (vidinių – psichinių) nusikalstamos veikos požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juo padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-321/2009, 2K-526/2011, 2K-406/2011, 2K-176/2014). Be to, teismų praktikoje tokio pobūdžio bylose išaiškinta ir tai, kad sprendžiant asmens kaltumo dėl papirkimo klausimą reikia įvertinti ne tik tai, kaip atitinkamus tokio asmens (papirkėjo) veiksmus suprato valstybės tarnautojas (jam prilygintas asmuo), bet ir nustatyti šio asmens ketinimą papirkti valstybės tarnautoją (jam prilygintą asmenį). Turi būti įrodyta, kad papirkėjas suvokia, jog jis valstybės tarnautojui neteisėtai siūlo, žada, susitaria duoti ar duoda pinigus ar kitas turtines vertybes už tai, kad šis veiktų (neveiktų) jo naudai ir nori, kad valstybės tarnautojas priimtų kyšį bei patenkintų jo interesus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-540/2013, 2K-176/2014).
Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, įvertinęs kaltinamojo, liudytojų parodymus bei ištyręs rašytinius įrodymus padarė išvadą, kad liudytojų – policijos pareigūnų parodymai, kuriuose jie tvirtino P. T. siūlius 400 Lt kyšį, sudaro pakankamą pagrindą pripažinti P. T. kaltu pagal BK 227 str. 2 d. ir jo atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Tačiau iš skundžiamo teismo nuosprendžio motyvų nėra aišku, kokiais byloje esančiais įrodymais remdamasis teismas konstatavo, kad P. T. veiksmuose yra visi BK 227 str. 2 d. numatyto nusikaltimo sudėties požymiai. Iš esmės teismo nuosprendis paremtas tik policijos pareigūnų parodymais, kuriais netikėti, pasak teismo, nėra pagrindo bei kaltinamojo P. T. parodymų atmetimu įvertinant juos kaip P. T. gynybinę taktiką siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Nuosprendyje teismas konstatavo, kad P. T. kaltė visiškai įrodyta, tačiau jokių tokią išvadą pagrindžiančių ir protingas abejones nekeliančių įrodymų, išskyrus jau minėtus liudytojų, policijos pareigūnų, parodymus, teismas nenurodė. Pažymėtina, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas prielaidomis. Kiekvienas nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teismo posėdyje išnagrinėtų ir teismo įvertintų įrodymų visuma. Teismas negali iškraipyti įrodymų prasmės, nuosprendį turi pagrįsti tik leistinais, patikrintais, ištirtais įrodymais. Iškilusi abejonė dėl asmens kaltės, kurios nepavyko pašalinti turimomis procesinėmis priemonėmis, visais atvejais aiškinamos kaltinamojo naudai. Nekaltumo prezumpcija yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d. bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 2 d., BPK 44 str. 6 d.
Nagrinėjamoje byloje aukštesnysis teismas, patikrinęs skundžiamame nuosprendyje padarytų išvadų teisingumą pagal apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, dar kartą ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad byloje esančiais įrodymais nėra neginčijamai nustatyta, kad P. T. tiesiogiai pasiūlė jį sustabdžiusiems policijos pareigūnams 400 Lt kyšį siekdamas išvengti administracinės atsakomybės už transporto priemonės vairavimą apsvaigus nuo alkoholio, t. y. aukštesnysis teismas konstatuoja, kad šioje byloje nėra įrodyta, jog P. T. padarė nusikalstamą veiką, atitinkančią BK 227 str. 2 d. numatyto nusikaltimo požymius.
Žemesnės instancijos teismas
P. T. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai tvirtino, kad jokios kalbos su pareigūnais apie kyšio siūlymą ar bandymą tartis dėl administracinio teisės pažeidimo protokolo nerašymo, nebuvo. Teisme kaltinamasis šios pozicijos taip pat laikėsi. Šioje byloje kyšio siūlymo faktas buvo nustatytas remiantis išimtinai policijos pareigūnų A. M., V. J. bei R. P. parodymais. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad minėtų liudytojų parodymai yra nuoseklūs, neprieštaringi, jų suinteresuotumas bylos baigtimi nėra nustatytas, todėl netikėti jų parodymais nėra pagrindo. Apygardos teismo teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka ir mano, kad šioje byloje minėtų liudytojų parodymai nesudaro pagrindo kategoriškai išvadai, kad P. T. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 227 str. 2 d. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad priešingai, negu konstatuota skundžiamame nuosprendyje, policijos pareigūnų parodymai dėl esminių šiai bylai aplinkybių nesutampa, o be to, tų pačių pareigūnų parodymai, duoti skirtingu proceso metu, tarpusavyje taip pat skiriasi. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas R. P. nurodė, kad vairuotojas blaivumo tikrintis neatsisakė, nustačius 0,56 promilės girtumą paaiškino, kad išgėrė alaus, su pažeidimu sutiko ir jo neginčijo. Dar nepradėjus rašyti administracinio teisės pažeidimo protokolo P. T. girdint visiems trims pareigūnams pasakė, kad duoda 400 Lt, nieko nerašome ir skirstomės. Jis (R. P.) ir T. M. P. T. pasakė, kad jokios derybos nebus vedamos ir protokolas bus surašomas. Taip pat jis ir A. M. įspėjo, kad kyšio davimas gali užtraukti baudžiamąją atsakomybę. Po kelių minučių P. T. dar kartą paprašė nerašyti protokolo sakydamas, kad už tai duos 400 Lt, tačiau jis (R. P.) į tai dėmesio nekreipė ir toliau rašė protokolą. Baigus rašyti protokolą P. T. pasakė, kad jei jie nenori 400 Lt, tai jis juos (pareigūnus) užtampys (1 t. b. l. 18). Apklausiamas teisme R. P. paaiškino, kad buvo patikrintas P. T. girtumas, jis, pamatęs prietaiso parodymus, pasakė išgėręs bokalą alaus, surašius administracinio teisės pažeidimo protokolą parašė, kad nesutinka, motyvų nenurodė. P. T. prašė nerašyti protokolo ir kelis kartus siūlė 400 Lt. Rašydamas protokolą pasakė, kad jokių derybų nebus. Po siūlymo A. M. įspėjo, kad už tai yra baudžiamoji atsakomybė. Pinigų P. T. nerodė. Kai pasakė, kad pinigų neims, P. T. pyktelėjo (1 t. b. l. 131, 132).
A. M. savo ikiteisminio tyrimo metu duotuose parodymuose nurodė, kad V. J. patikrino P. T. girtumą ir nustatė 0,56 promilės, nutarė rašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą. R. P. pradėjus pildyti protokolą P. T. pasakė duodantis 400 Lt, kad nieko nebūtų rašoma. Jis (A. M.) ir R. P. P. T. pasakė, kad tai yra ne derybų objektas ir, kad už kyšio siūlymą pareigūnui gresia baudžiamoji atsakomybė. Praėjus kelioms minutėms R. P. pildant protokolą P. T. vėl pradėjo prašyti, kad protokolas nebūtų rašomas ir siūlė 400 Lt. Tai sakydamas P. T. akivaizdžiai pinigų nelaikė, tačiau per petį buvo pasikabinęs vyrišką rankinę. Abejonių apie jo ketinamus tuoj pat paduoti pinigus nekilo. Kadangi protokolas buvo rašomas toliau, P. T. paklausė, ar tikrai nieko neina padaryti, gavęs neigiamą atsakymą supyko ir pasakė, kad jei neimam pinigų, tai mus užtampys (1 t. b. l. 19). Apklausiamas teisiamajame posėdyje A. M. paaiškino, kad P. T. girtumą nustatinėjo V. J., buvo nustatytas 0,52 promilių girtumas. Tuo metu jis (A. M.) buvo sustabdęs kitą automobilį, kai grįžo į tarnybinį automobilį, V. J. pildė dokumentus o R. P. kompiuteriu rašė protokolą. P. T. pasakė, kad duoda 400 Lt ir skirstomės. Jie (pareigūnai) nesureagavo, paskui P. T. pasiūlė dar kartą ir dar kartą. Tada P. T. buvo įspėtas, kad už tai gresia baudžiamoji atsakomybė, P. T. supyko, pasakė, kad užtampys negyvai. P. T. pamatė, kad tikrai nieko nebus ir daugiau nesiūlė. Po įspėjimo siūlymo nebuvo. Liudytojas taip pat nurodė, kad tuo metu, kai buvo pildomas protokolas, jis buvo išlipęs stabdyti kitas mašinas, tačiau tikrai visus tris siūlymus girdėjo (1 t. b. l. 129, 130).
Liudytojas V. J. ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, kad jis patikrino P. T. blaivumą, P. T. tam neprieštaravo, buvo nustatytas 0,56 promilių girtumas. Kadangi buvo nustatytas vairuotojo neblaivumas, R. P. pasiėmė kompiuterį ir pradėjo pildyti protokolą. Dar nepradėjus pildyti protokolo P. T. pasakė, kad duoda 400 Lt ir skirstomės. Nors P. T. stovėjo lauke prie vairuotojo atidarytų durelių, visi trys pareigūnai tokį pasiūlymą aiškiai girdėjo. R. P. su A. M. lyg pradėjo P. T. aiškinti, kad kyšio siūlymas gali užtraukti baudžiamąją atsakomybę. Tai paaiškinus R. P. pradėjo pildyti administracinio teisės pažeidimo protokolą ir kažkuriuo metu P. T. pasakė, kad jei neimsit 400 Lt, mus (pareigūnus) užtampys. P. T. akivaizdžiai pinigų išsitraukęs nebuvo (1 t. b. l. 21, 22). Apklausiamas teisme V. J. nurodė, kad P. T. girtumą tikrino jis, buvo nustatytas 0,56 promilių girtumas. Su nustatytu girtumu P. T. sutiko, sakė, kad išgėrė bokalą alaus. R. P. pradėjo rašyti protokolą, tada P. T. pasiūlė 400 Lt, kad viskas būtų baigta. Protokolas dar nebuvo pradėtas rašyti. R. P. įspėjo P. T., kad už tai gresia baudžiamoji atsakomybė. Pradėjo rašyti protokolą ir P. T. dar kartą pasiūlė. M. jį įspėjo ir tada P. T. pasakė, kad jei neimat, tai užtampysiu negyvai. P. T. pinigus siūlė du ar tris kartus ir visus kartus buvo įspėtas (1 t. b. l. 131).
Vertinant aptartus liudytojų parodymus ne atskirai, o visumoje ir lyginant juos tarpusavyje matyti, kad tuo pačiu laiku ir toje pačioje vietoje buvę trys policijos pareigūnai kyšio siūlymo, įspėjimo už kyšio davimą momentą bei P. T. pasisakymus, susijusius su galimu pinigų siūlymu, girdėjo, matė ir vertino skirtingai. Vienu atveju pareigūnai tvirtino, kad kyšis buvo siūlomas tris kartus, po kiekvieno karto P. T. buvo įspėtas, kad už tai gresia baudžiamoji atsakomybė. Nors pinigų akivaizdžiai P. T. nerodė, pareigūnai suprato, kad kyšio siūlymas yra realus. Kitu atveju pareigūnai jau nurodo, kad P. T. po to, kai buvo įspėtas, jog už kyšio davimą yra numatyta baudžiamoji atsakomybė, kyšio daugiau nesiūlė, suprato, kad nieko nebus. Be to, vienas iš pareigūnų nurodė, kad į P. T. kalbas apie pinigus nereagavo ir tik po to, kai P. T. pinigus siūlė kelis kartus, buvo įspėtas dėl galimos baudžiamosios atsakomybės, po ko pinigų nebesiūlė. Skundžiamame nuosprendyje paminėti prieštaravimai nebuvo pašalinti, teismas formaliai konstatavo, kad nesutapimai pareigūnų parodymuose, atsižvelgiant į jų darbo pobūdį, nelaikytini esminiais ir nesudaro pagrindo abejoti P. T. kalte dėl papirkimo. Apygardos teismo teisėjų kolegijos vertinimu tokia pirmosios instancijos teismo išvada yra nepagrįsta, nemotyvuota, neatitinkanti byloje nustatytų aplinkybių bei teismų praktikos tokio pobūdžio bylose. Šioje byloje kaltinimas P. T. išimtinai buvo grindžiamas policijos pareigūnų parodymais, todėl jų parodymams, kaip pagrindiniam įrodymų šaltiniui šioje byloje, jų vertinimui, turi būti skiriamas itin didelis dėmesys ir juos vertinti reikia kruopščiai ir atsakingai, pašalinant visas kilusias ar galinčias kilti abejones jų parodymuose nurodytų aplinkybių teisingumu bei objektyvumu. Apygardos teismas sutinka su tuo, kad byloje duomenų, jog policijos pareigūnai būtų suinteresuoti pakenkti P. T., nėra, tačiau vien tai nesudaro besąlygiško pagrindo pareigūnų parodymus laikyti neginčijamu P. T. kaltės įrodymu. Nors visi trys pareigūnai kategoriškai tvirtino, kad visi trys aiškiai girdėjo visus tris P. T. kyšio siūlymo atvejus, taip pat vienareikšmiškai nurodė, kad buvo siūlomas 400 Lt kyšis, tai neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Apklaustas P. T. nurodė, kad tuo metu, kai jis jau buvo sustabdytas ir buvo prie pareigūnų automobilio, vienas iš pareigūnų vaikščiojo iš tarnybinio automobilio pirmyn ir atgal, stabdė kitus automobilius. Šios aplinkybės neneigia ir pareigūnas A. M., kuris patvirtino, kad tuo metu, kai buvo forminamas P. T. padarytas pažeidimas, jis stabdė kitus automobilius. Įvertinus paminėtas aplinkybes neaišku, kokiu būdu pareigūnas, stabdydamas kitus automobilius, kas užima tam tikrą laiko tarpą, t. y. nebūdamas prie tarnybinio automobilio, galėjo aiškiai girdėti visus tris kyšio siūlymo atvejus, taip pat aiškiai girdėti, kad buvo siūloma būtent 400 Lt. Taip pat neaišku, kuo remiantis pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad P. T. kalbas apie pinigus pareigūnai vertino ir suprato kaip aiškų tiesioginį kyšio siūlymą. Teisme apklausti policijos pareigūnai patvirtino, kad pinigų P. T. akivaizdžiai nerodė, apie tai, kad su savimi P. T. turėjo rankinę ar piniginę, nenurodė. Be to, atkreipiamas dėmesys į tai, kad nė vienas iš pareigūnų nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nenurodė aplinkybės, kad P. T. padaryto pažeidimo, t. y. vairavimo esant neblaiviam, įforminimas užtruko pakankamai ilgą laiko tarpą. Šią aplinkybę savo apklausose nurodė tiek P. T., tiek su jo kartu važiavusi sutuoktinė N. T.. P. T. nurodė, kad viskas truko apie valandą laiko, automobilyje buvo vaikas, kuris buvo neramus, pati situacija buvo įtempta, pareigūnas A. M. visko klausinėjo, liepė visur pasirašinėti, rašė kažkokius dokumentus, dėl to jis pradėjo nervintis, buvo blaivus, tačiau pareigūnai neleido to įrodyti. Šią aplinkybę, kad pažeidimo įforminimas užtruko ilgą laiko tarpą, patvirtino ir N. T., kuri nurodė, kad viskas užtruko apie valandą, vyras pradėjo nervintis, pareigūnai irgi pradėjo pikčiau kalbėti, taip pat nurodė girdėjusi, kaip vyras pasakė, kad atiduokit dokumentus, baikim greičiau. Liudytoja taip pat nurodė, kad P. T. piniginė, automobilio rakteliai buvo palikti automobilyje, grynųjų pinigų per abu jie turėjo apie 50 Lt (1 t. b. l. 132). Faktinės aplinkybės, kad pažeidimo įforminimas užtruko ilgą laiko tarpą, kad P. T. buvo susinervinęs, nėra paneigta ir pačių policijos pareigūnų parodymais. Šių faktinių aplinkybių kontekste apygardos teismui kyla pagrįstų abejonių, kad kalba apie pinigus ir siūlymas tartis buvo nukreiptas į P. T. siekį išvengti administracinės atsakomybės už vairavimą esant neblaiviam. Akivaizdu, kad bendravimas su pareigūnais užtruko ilgą laiko tarpą, P. T. važiavo iš šventės, su šeima, tokia situacija jam kėlė nepasitekinimą, todėl kategoriškai tvirtinti, kad P. T. kalbos galėjo būti suprastos kaip tiesioginis kyšio siūlymas tikslu išvengti administracinės atsakomybės, nėra pakankamo pagrindo. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad tikrintis blaivumo P. T. neatsisakė, iš karto sutiko tai padaryti, kas leidžia pagrįstai manyti, jog P. T. nemanė, kad yra neblaivus, todėl jam nebuvo jokio pagrindo tartis su pareigūnais dėl administracinės atsakomybėn išvengimo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad visi trys pareigūnai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nurodė, kad P. T. pinigus siūlė pradėjus rašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, tačiau administracinio teisės pažeidimo byloje, kurioje P. T. nubaustas pagal ATPK 126 str. 1 d., liudytojas R. P. nurodė priešingai. Jis paaiškino, kad P. T. nenorėjo pūsti, aiškino, kad jis yra šventės rėmėjas, kad yra išgėręs bokalą alaus. Be kita ko, minėtas liudytojas nurodė, kad P. T. siūlė susitarti dar iki pūtimo ir, kad konkrečios pinigų sumos neminėjo. Ši aplinkybė pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptarta ir įvertinta nebuvo, nors, aukštesniojo teismo vertinimu, tai yra viena esminių aplinkybių, apsprendžiančių P. T. kalbų apie galimybę susitarti vertinimą, kaip tiesioginį kyšio siūlymą siekiant išvengti administracinės atsakomybės. Kaip jau minėta, nustatant nusikalstamo sumanymo turinį, šiuo atveju tikslą duodant kyšį pareigūnams išvengti administracinės atsakomybės, negalima apsiriboti pirmine jo forma – reikia aiškintis jo dinamiką visos nusikalstamos veikos darymo metu, taip pat neužtenka nustatyti tik objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius, būtina nustatyti ir subjektyviuosius. Jeigu tikėti ir remtis policijos pareigūnų duotais parodymais, pasiūlymas susitarti ir konkreti pinigų suma buvo siūlomi ne vieną kartą. Vieni iš apklaustų pareigūnų teigė, kad po kiekvieno siūlymo P. T. buvo įspėtas dėl galimos baudžiamosios atsakomybės, kiti nurodė, kad P. T. buvo įspėtas vieną kartą ir po to, supratęs, kad nieko nebus, kyšio nesiūlė. Remiantis liudytojo A. M. teisme duotais parodymais, visi trys automobilyje buvę pareigūnai į P. T. kalbas dėl bandymo susitarti nereagavo. Paminėtos aplinkybės, apygardos teismo vertinimu, nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, kad P. T. kalbos apie bandymą susitarti vienareikšmiškai turėjo būti vertintos kaip tiesioginis kyšio siūlymas siekiant išvengti administracinės atsakomybės. Remiantis policijos pareigūnų parodymais akivaizdu, kad jie patys kalbų apie bandymą susitarti bei tokio susitarimo įvykdymo realumo rimtai nevertino, ką patvirtina jų pačių elgesys. Aukštesniojo teismo vertinimu esant tokiai situacijai, kai policijos pareigūnas, įformindamas pažeidimą, akivaizdžiai suvokia, kad jam už veikimą ar neveikimą siūlomas kyšis ir tokį siūlymą laikydamas realiu, asmenį aiškiai įspėja, kad už tokius veiksmus jam gali būti taikoma ir baudžiamoji atsakomybė. Šiuo atveju konstatuoti, kad toks įspėjimas buvo aiškus ir nedviprasmiškas, negalima, kadangi iš jau aptartų liudytojų parodymų matyti, kad įspėjama buvo ne vieną kartą, įspėjus trečią kartą P. T. kyšio nebesiūlė, tačiau supyko ir pagrasino pareigūnus užtampyti. Šioje situacijoje lieka neaišku, kodėl pareigūnai, būdami tikri ir įsitikinę, kad kyšio siūlymas ir galimybė jį duoti yra realūs, po pirmojo įspėjimo P. T. vėl pasiūlius kyšį, nesielgė taip, kaip iš jų reikalauja teisės aktai. Tokiu būdu lieka abejonė, kad tiesiogiai kyšis net ir nebuvo siūlomas, o buvo abstrakčiai kalbama apie galimybę kažkokiu būdu susitarti, kas nelaikytina tiesioginiu kyšio siūlymu. Abejonę, kad tiesiogiai kyšis nebuvo siūlomas, patvirtina ir jau paminėti liudytojo R. P. administracinio teisės pažeidimo byloje duoti parodymai, kad P. T. bandė susitarti dar iki pūtimo, tačiau pinigų sumos neminėjo. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas visiškai neanalizavo ir nevertino aplinkybių, kurioms esant buvo įforminamas P. T. padarytas administracinis teisės pažeidimas, taip pat visiškai neanalizavo ir motyvuotai nepasisakė dėl P. T. tyčios, jos kryptingumo ir P. T. veiksmus, iš esmės remdamasis vien tik policijos pareigūnų R. P., A. M., V. J. parodymais, pripažino kyšio siūlymu. Aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, kad pareigūnai turėjo pakankamą pagrindą manyti, jog kyšio siūlymas yra realus ir galimybė jį duoti taip pa reali, byloje nenustatyta. Nors liudytojais apklausti policijos pareigūnai tvirtino, kad aiškiai suvokė, jog P. T. kyšį siūlo realiai, nė vienas iš jų nenurodė, kokiais objektyviais duomenimis remiantis jie padarė tokias išvadas. Be to, atkreipiamas dėmesys į tai, kad apie kyšio davimą buvo pranešta tik tada, kai, pasak pareigūnų, kyšis buvo pasiūlytas tris kartus, įspėta taip pat tris kartus, surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas ir P. T. pagrasinta pareigūnus užtampyti, nors pagal Šakių rajono policijos komisariato atmintinės dėl policijos įstaigų pareigūnų veiksmų kyšio davimo atveju 5 p., kyšio davimo (siūlymo) atveju pareigūnas privalo nedelsiant pranešti policijos įstaigos budėtojui apie įvykį. Šiuo atveju to padaryta nebuvo, priežasčių, dėl ko nebuvo laikytasi minėtų nurodymų, pareigūnai neįvardino, kas leidžia daryti prielaidą, kad, arba kyšis iš viso nebuvo siūlomas, arba pareigūnai patys tikėjosi kažkokių neteisėtų P. T. veiksmų ir savo elgesiu sudarė sąlygas tokių veiksmų atsiradimo galimybei, arba, P. T. kalbos apie bandymą susitarti, kaip tiesioginis kyšio siūlymas buvo įvertinti P. T. išsakytų necenzūrinių žodžių ir grasinimų pasekoje. Aukščiau aptartas pareigūnų parodymų nenuoseklumas, neatitikimas tarpusavyje bei šios paminėtos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą apygardos teismui jų parodymų patikimumu abejoti. Pagrindą abejoti policijos pareigūnų parodymų patikimumu sudaro ir ta aplinkybė, kad, kaip nustatyta byloje, išvykstant į tarnybą pareigūnams buvo išduota vaizdo ir garso fiksavimo įranga. Policijos patrulių veiklos instrukcijos 20.9 p. imperatyviai nurodyta, kad visais atvejais, kai tarnybiniame automobilyje bendraujama su asmeniu, automobilyje įmontuota stacionari vaizdo ir garso įrašymo įranga turi būti įjungta, o kai tokios įrangos nėra, policijos patrulis privalo pasinaudoti turimomis inventorinėmis techninėmis vaizdo ir (arba) garso įrašymo priemonėmis, kad pokalbis su asmeniu būtų įrašytas. Teisminio bylos nagrinėjimo metu nepavyko nustatyti, dėl kokių priežasčių pareigūnams išduota vaizdo ir garso fiksavimo įranga pokalbio su P. T. metu nebuvo įjungta, įrangos nepanaudojimą sąlygojusios aplinkybės pareigūnų nurodytos skirtingai, taip pat nenustatyta, ar pareigūnų nurodytos aplinkybės, dėl ko neveikė minėta įranga, yra teisingos. Nors teismas kreipėsi į Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šakių rajono policijos komisariatą dėl informacijos ir vaizdo fiksavimo priemonės pateikimo, buvo gautas atsakymas, kad policijos komisariato patalpose vaizdas nėra fiksuojamas, o pateikti vaizdo fiksavimo priemonės nėra galimybės, kadangi ji policijos komisariate yra viena ir naudojama nuolat. Teismas šių aplinkybių daugiau nesiaiškino ir nepagrįstai, nenurodant jokių motyvų, konstatavo, kad aplinkybės, dėl ko vaizdo fiksavimo prietaisas tarnybiniame automobilyje nebuvo įjungtas (neveikė), nėra reikšmingos ir P. T. kaltės nepaneigia.
Apygardos teismo teisėjų kolegija, aukščiau aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuoja, kad šioje byloje nėra surinkta neginčijamų ir objektyvių duomenų, įrodančių, kad P. T., veikdamas tiesiogine tyčia, tiesiogiai pasiūlė policijos pareigūnams 400 Lt, kad išvengtų administracinės atsakomybės už vairavimą esant neblaiviam. Be policijos pareigūnų nenuoseklių ir tarpusavyje prieštaraujančių parodymų, jokių kitų objektyvių įrodymų byloje nesurinkta.
Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiomis kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. In dubio pro reo principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-110/2013). Remiantis nekaltumo prezumpcijos principu, iš kurio kyla imperatyvas, kad visos abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, konstatuojama, jog P. T. kaltė padarius BK 227 str. 2 d. numatytą nusikaltimą, nėra neginčijamai įrodyta, todėl P. T. išteisintinas jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 227 str. 2 d., požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 4 d., 329 str. 1 d. 1 p.,
nusprendžia:
Šakių rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 28 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį.
P. T. dėl kaltinimo pagal BK 227 str. 2 d. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti.