Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Mickevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 26 d. nuosprendžio, kuriuo V. A. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 11 (vienuolikai) metų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, ši bausmė iš dalies subendrinta su 2009 m. gruodžio 3 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme ir galutinė subendrinta bausmė V. A. paskirta – laisvės atėmimas 11 (vienuolikai) metų 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš V. A. priteista nukentėjusiajam A. O. 2507 Lt turtinei ir 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; nukentėjusiajai V. O. – 25 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; nukentėjusiesiems S. J. O. ir U. O. – po 25 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Iš V. A. priteista valstybei 3030 Lt proceso išlaidų už nukentėjusiesiems suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. A. nuteistas už tai, kad 2011 m. sausio 16 d., nuo 21 val. 30 min. iki 23 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, tarpusavio konflikto su V. O. metu, tyčia sudavė rankomis ir kojomis nukentėjusiajam V. O. ne mažiau kaip 19 smūgių į veido, galvos, kaklo, pečių sritis, krūtinę, kairę plaštaką, šonus ir kitas kūno vietas, tuo padarydamas nukentėjusiajam dešinės pusės VII, IX, X bei kairės pusės IV-VII šonkaulių lūžius, kraujosruvas, nubrozdinimus kaktoje, ausų srityse, nosyje, akių vokuose, skruostuose, žanduose, viršutinės lūpos srityje, kraujosruvą su muštine žaizda viršutinėje lūpoje, kraujosruvas galvos minkštuosiuose audiniuose pakaušio, abiejų smilkinių, kaktos srityse, smilkininiuose raumenyse, veido minkštuosiuose audiniuose, kraujosruvą po kietuoju galvos smegenų dangalu kairėje pusėje (85g) sferiniame bei pamatiniame paviršiuose, kas sukėlė galvos smegenų suspaudimą, pabrinkimą, centrinės kilmės kvėpavimo - kraujotakos nepakankamumą, dėl ko nuo galvos smegenų suspaudimo, pabrinkimo, centrinės kilmės kvėpavimo – kraujotakos nepakankamumo V. O. mirė, tokiu būdu nužudė V. O.. Šiais veiksmais V. A. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalyje.

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. A. prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 26 d. nuosprendį ir sušvelninti paskirtą bausmę.

Nurodo, jog esminė aplinkybė, sprendžiant jo atsakomybės klausimą, yra ta, kad jis smūgius nukentėjusiajam V. O. sudavė, siekdamas apginti jo žmoną V. O. nuo vyro agresijos. Apeliantas skunde gana detaliai dėsto įvykio aplinkybes. Pirmiausia nurodo, jog įvykio vakarą jis buvo D. G. bute, kuriame kartu su D. su G., V. O. ir kitais asmenimis gėrė alkoholinius gėrimus, kai į butą pradėjo belstis V. O.. V. O. prašant, pastarasis į butą buvo neįleistas. V. O. paaiškino bijanti vyro, nes šis gali ją sumušti, kaip jau ne kartą yra atsitikę. Pasibaigus vaišėms, V. O. paprašė jo ir kitų ten buvusių asmenų palydėti namo ir apginti nuo V. O.. Apelianto draugė D. G. taip pat prašė eiti kartu, palydėti V. O. ir, reikalui esant, ją apginti. Teigia, jog atėjus į V. ir V. O. butą, V. O. jame nebuvo, jis grįžo vėliau ir iš karto pradėjo šaukti ant žmonos, pradėdamas link jos artintis. Apelianto teigimu, jis tai pamatęs labai susijaudino, nes suprato, jog šis nori sumušti savo žmoną, dėl ko, norėdamas pastarąją apginti, sudavė V. O. smūgius į galvą. Kategoriškai neigia norėjęs atimti jam gyvybę ir tvirtina tik siekęs šį sustabdyti. Ta aplinkybė, kad V. O. grėsė pavojus, matyti ir iš bylos medžiagos. Nukentėjusioji V. O. teisme pripažino, kad jos vyras V. O. girtavo ir ją mušdavo, neneigė įvykio vakarą kvietusis apeliantą, jo draugę į namus, pirkusi visiems alų. Liudytoja D. G. ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu patvirtino, jog V. O. kvietė apeliantą į savo namus, prašė ją apginti nuo vyro smurto. Tokias aplinkybes paliudijo ir liudytojas G. P..

Pažymi, jog bylos medžiagoje yra D. G. jam rašytas laiškas, kuriame ši nurodo, jog viską suorganizavo V. O..

Toliau apeliantas aptaria Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio nuostatas, numatančias bendruosius bausmės skyrimo pagrindus. Teigia, jog veiksmai buvo atsakas į vyro mušamą ir žeminamą moterį. Suduodamas smūgius, jis siekė ją apginti, tikėjosi, jog tokiu būdu nukentėjusysis V. O. ateityje nebekels prieš ją rankos. Akcentuoja, jog smūgius sudavė, būdamas labai susijaudinęs dėl ketinamo pavartoti smurto, todėl ši aplinkybė turėtų būti laikoma lengvinančia jo atsakomybę (Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punktas).

Kaip nepagrįstą vadina teismo išvadą, jog jis apklausiamas teisme neva teigė, jog V. O. užmušė sutuoktinė V. O.. Apelianto teigimu, jis tik nurodė, kad po jo atliktų veiksmų analogiškus atliko ir V. O., todėl jis negali pasakyti, konkrečiai nuo kieno smūgių nukentėjusysis mirė. Jis nesitikėjo, kad jo suduoti smūgiai galėjo sukelti V. O. mirtį. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, vadovavosi jo parodymais dėl nukentėjusiajam suduotų smūgių, todėl, apelianto manymu, tai galima laikyti kaip nuoširdų prisipažinimą, kuris kartu su nuoširdžiu gailėjimusi, gali būti pripažinti kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė (Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Atsikirtimu į nuteistojo V. A. apeliacinį skundą civilinė ieškovė V. O. nurodo, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį. Pilnai sutinka su nuosprendyje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir kategoriškai neigia nuteistojo V. A. parodymus, jog ji prašė pastarojo apginti ją nuo sutuoktinio V. O. smurto. Neneigia, jog pirmą smūgį nuteistajam sudavė jos vyras, tačiau prieš ją sutuoktinis jokių smurtinių veiksmų neatliko ir neketino atlikti. Tarp V. O. ir V. A. kilusios muštynės visiems buvo netikėtos, nes prieš tai visi draugiškai bendravo ir vaišinosi. Mano, jog teismas nuteistajam paskyrė tinkamą bausmę.

Teismo posėdyje nuteistasis V. A. ir jo gynėja prašė patenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, o prokuroras prašė šį skundą atmesti.

Nuteistojo V. A. apeliacinis skundas atmetamas.

Kolegijos nuomone, V. A. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus, nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK 20) straipsnio reikalavimų bei prasmės, ir, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, tinkamai kvalifikavo veiką bei paskyrė teisingą bausmę.

Iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio matyti, jog V. A. savo veiksmus įvykio vakarą vertina kaip neišvengiamus. Pastarasis įrodinėja, jog pamatęs, kaip V. O. šaukdamas artinasi link savo žmonos, labai susijaudino, nes suprato, jog nukentėjusysis nori sumušti sutuoktinę V. O., todėl, siekdamas ją apginti, apeliantas sudavė V. O. smūgius į galvą. Prieš tai V. O. jam aiškino bijanti savo vyro, prašė ją palydėti namo, apginti. Liudytojai D. G., G. P. patvirtino, jog V. O. kvietė apeliantą į savo namus, prašydama apginti nuo vyro smurto (to apklausiama neneigė ir pati V. O.).

Nuteistojo teiginiai apie tai, kad jis smūgius V. O. sudavė dėl didelio susijaudinimo, apeliuoja būtinumą aptarti sąlygas, kurioms esant laikoma, jog nužudymas atliktas esant labai susijaudinus.

Taigi nužudymas kvalifikuojamas pagal Lietuvos Respublikos BK 130 straipsnį (labai susijaudinus) tada, kai nukentėjusiajam gyvybė atimama kaltininkui esant fiziologinio afekto būsenos, kurią sukėlė neteisėtas ar itin įžeidžiantis jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo asmens poelgis. Veikos kvalifikavimą pagal nurodyto baudžiamojo įstatymo straipsnį lemia: 1) neteisėtas ar itin įžeidžiantis nukentėjusiojo poelgis; 2) staiga kilęs didelis kaltininko susijaudinimas dėl tokių nukentėjusiojo veiksmų (afektinės tyčios buvimas); 3) nedelsiant įvykdytas atsakas – nužudymas. Veika kvalifikuojama kaip nužudymas, padarytas labai susijaudinus, tik esant šių sąlygų visumai. Pagal teismų praktiką tarp susijaudinimo ir kaltininko veiksmų turi praeiti labai nedaug laiko – atsakas turi būti iš karto po neteisėtų ar itin įžeidžiančių nukentėjusiojo veiksmų, nes fiziologinio afekto būsena tęsiasi labai trumpą laiką. Didelio susijaudinimo (fiziologinio afekto) būsena nustatoma pagal faktines bylos aplinkybes, o prireikus gaunama specialisto išvada arba skiriama teismo psichologinė - psichiatrinė ar kitokia ekspertizė.

Nagrinėjamojoje byloje kolegija nemato pagrindo nuteistojo V. A. veiksmus vertinti kaip privilegijuotą nužudymą. Nenustatyta nė viena sąlyga, būtina konstatuojant nužudymo labai susijaudinus nusikaltimo sudėtį. Iš bylos medžiagos matyti, kad tarp V. A. ir V. O. įvyko tarpusavio konfliktas, kurio metu apeliantas rankomis ir kojomis sudavė nukentėjusiajam mažiausiai 19 smūgių į veido, galvos, kaklo, pečių sritis, krūtinę, kairę plaštaką, šonus ir kitas kūno vietas. Pirmą kartą apklausiamas ikiteisminiame tyrime V. A. neigė įvykio vakarą sudavęs nukentėjusiajam bent kokius smūgius ir gynėsi prie šio net neprisilietęs (t. 1, b. l. 162-163). Vėliau jis buvo apklaustas dar keletą kartų ir tų apklausų metu prisipažino, jog jis sudavė V. O. smūgius, nuo kurių šis nugriuvo ir prarado sąmonę („? ... ? aš V. O. iš karto stvėriau ranka už sprando ir tris kartus sudaviau dešinės rankos kumščiu į galvą, veido sritį. V. O. stovėjo prieš mane. Nuo mano suduotų smūgių jam į galvą, V. O. prarado sąmonę, jis nukrito ant grindų. Galva į balkoną, veidu į grindis, nukrito kniūbsčias ? ... ?) (t. 1, b. l. 167-168, 173-174). Teisme nuteistasis taip pat neneigė kumščiu trenkęs nukentėjusiajam tris kartus, po ko pastarasis „išsijungė“ (t. 2, b. l. 140-143). Iš nuteistojo parodymų aiškiai matyti, jog nėra jokio pagrindo teigti, kad nukentėjusiojo V. O. poelgis buvo neteisėtas ar itin įžeidžiantis ir toks poelgis sukėlė didelį V. A. susijaudinimą, t. y. šiuo atveju nėra aukščiau nurodytų sąlygų, kurios būtinos nužudymą kvalifikuojant kaip įvykdytą labai susijaudinus. Nuteistojo parodymai patvirtina, jog tai jis pats priėjo prie V. O., kai pamatė, jog šis artinasi link žmonos, priekaištaudamas, kad pastaroji prisivedė į namus „jabakų“. Nuteistasis, pagalvojęs, jog V. O. gali trenkti žmonai, priėjo prie jo, sugriebė už kaklo ar tai peties ir trenkė.

Apeliaciniame skunde nuteistasis įrodinėja, jog V. O. buvo iškilęs pavojus, jis gynė pastarąją, smūgius sudavė labai susijaudinęs, kuomet pamatė V. O. einantį link žmonos. Akivaizdu, jog tokiu būdu V. A. tik siekia sušvelninti atsakomybę už savo veiksmus. Faktinės aplinkybės neabejotinai paneigia, jog V. O. elgesys buvo neteisėtas ar itin įžeidžiantis, sukėlęs nuteistajam staigų didelį susijaudinimą. Nukentėjusysis ėmė priekaištauti žmonai, kam ši girtauja, parsivedė į namus draugų. Apeliantas pripažino iš anksčiau žinojęs, jog sutuoktiniai Orentai neretai pykstasi, o V. O. dar ir muša savo žmoną, be to, pati V. O. jam prieš tai pasakojo dažnai išgėrinėjanti, dėl ko jos vyras yra nepatenkintas, pakelia prieš ją ranką. Taigi ta žinia, jog V. O. smurtauja prieš savo sutuoktinę, apeliantui nebuvo netikėta, apklausiamas jis aiškino, jog jis pas V. O. kaip tik ir ėjo, siekdamas, esant reikalui, užstoti ją prieš vyrą. Iš V. A. parodymų matyti, jog, V. O. parėjus namo, apeliantas pats pirmas „pradėjo kalbą, kvietė šį eiti į kambarį pasikalbėti, o nukentėjusiajam kažką pasakius žmonai ir pradėjus link jos artintis, trenkė, pagalvojęs, jog jis puola V. O.. Tokie V. A. parodymai akivaizdžiai patvirtina, jog jis neteisingai įvertino situaciją ir konflikto, kurio metu jis aiškinosi su V. O., kodėl šis muša žmoną, sudavė nukentėjusiajam mirtinus smūgius.

Tokiai išvadai jokios įtakos neturi V. O. nurodyta aplinkybė, kad iš esmės pirmą smūgį sudavė jos vyras V. O.. Tiek iš nukentėjusiosios, tiek iš liudytojo G. P. parodymų matyti, jog pirmas santykius aiškintis pradėjo būtent V. A., jis priėjo prie V. O., pradėjo priekaištauti dėl pastarojo elgesio su žmona, užsipuolė nukentėjusįjį, dėl ko šis pagal nukentėjusiosios parodymus sudavė nuteistajam smūgį į šoną, o V. A. tuo tarpu kumščiu smogė pastarajam į galvos sritį, po smūgių šis parkrito kniūbsčias ant grindų, o apeliantas toliau kojomis spardė gulintį nukentėjusįjį, rėkdamas „gaidy, pederaste, užmušiu“ (t. 1, b. l. 83-86, 94-95). Tokiu būdu laikytina, jog nuteistojo reakcija buvo neadekvati nukentėjusiojo V. O. elgesiui, o tarp V. A. ir V. O. kilęs konfliktas iš esmės vertinamas kaip įprastinis tarpusavio ginčas, kilęs tarp asmenų, kurie, apsvaigę nuo alkoholio, aiškinosi tam tikras aplinkybes (šiuo atveju V. A. užsipuolė nukentėjusįjį dėl jo elgesio su žmona). Nenustačius sąlygų visumos, kuriai esant nužudymas kvalifikuojamas kaip padarytas labai susijaudinus, kaip nepagrįsti atmetami apelianto teiginiai, kuriais netiesiogiai prašoma jo veiksmus vertinti kaip įvykdytus labai susijaudinus, t. y. pagal Lietuvos Respublikos BK 130 straipsnį.

Tais pačiais motyvais atmetamas ir nuteistojo prašymas atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, jog jis nusikalto dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiojo veiksmai.

Apeliaciniame skunde daug teiginių yra skirta, įrodinėjant, jog V. A. pas V. O. ėjo šios kvietimu, kad tuo atveju, jei vyras pultų, būtų kam apginti (akcentuojama, jog tokias aplinkybes patvirtino ir liudytojai D. G. bei G. P.). Šiuo atveju pažymėtina, jog ta aplinkybė, kad V. A. pas V. O. ėjo pastarosios kvietimu, nesudaro jokio pagrindo nuteistojo veiksmus vertinti kitaip nei pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį.

Apeliantas nurodo, jog byloje yra D. G. jam rašytas laiškas, kuriame ši nurodo, jog viską organizavo V. O.. Teismas atkreipia dėmesį, kad D. G. yra nuteistojo sugyventinė, be to, ikiteisminio tyrimo metu jai pačiai buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą dėl to, kad, veikdama kartu su V. A., nužudė V. O. (vėliau tyrimas dėl jos buvo nutrauktas). Šios aplinkybės duoda pagrindą manyti, kad liudytojos parodymai gali būti suinteresuoti, be to, net ir ji patvirtino, jog iki jai išeinant į vonią V. A. konflikto metu stvėrė V. O. už atlapų, būdama vonioje girdėjo, kaip kažkas bumbsėjo, o sugrįžusį pamatė, kaip V. A. rankomis daužo V. O. (į veidą), nuo smūgių nukentėjusysis suklupo, jam pradėjo bėgti kraujas, ji suprato, jog V. O. sumušė V. A.. Kitą kartą teigė, jog šiuos smūgius V. O. nuteistasis sudavė dar iki jai išeinant į vonios kambarį (t. 1, b. l. 128, 135-136, 140-141). Nors apklausiant D. G. teisme jos parodymai pakito tuo, kad ji stengėsi akcentuoti tariamai nusikalstamus V. O. veiksmus prieš savo vyrą, tokiu būdu bandant sušvelninti V. A. atsakomybę, tačiau net ir duodama parodymus teismui, liudytoja nepaneigė, jog V. O. ant grindų susmuko nuo V. A. suduotų smūgių. D. G. parodymai dėl V. O. veiksmų nėra nuoseklūs, jų nepatvirtino liudytojas G. P.. Nukentėjusioji V. O. dėl įvykio davė išsamius ir nuoseklius parodymus, pripažino po to, kai jos vyras nuo V. A. suduotų smūgių parkritęs gulėjo ant grindų, koja (be batų) įspyrusi šiam į sėdmenis, kad pajudėtų ir atsikeltų, tačiau pastarasis toliau gulėjo nejudėdamas. Specialisto išvada nustatė, jog V. O. mirė dėl galvos traumos, kuri pasireiškė daugybinėmis kraujosruvomis įvairiose galvos srityse, tame tarpe ir po kietuoju galvos smegenų dangalu kairėje pusėje sferiniame bei pamatiniame paviršiuose, galvos smegenų suspaudimu, pabrinkimu, centrinės kilmės kvėpavimo – kraujotakos nepakankamumu (t. 1, b. l. 37-47). Tokia išvada atitinka nukentėjusiosios V. O., liudytojų G. P., iš dalies D. G. ir net paties V. A. parodymus dėl to, jog apeliantas nukentėjusiajam rankomis sudavė smūgius į galvos sritį, po ko šis nugriuvo, o vėliau, kaip patvirtino V. O. ir G. P., dar ir spardė gulintį V. O.. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog V. A. tokiais savo veiksmais tyčia nužudė V. O., nusikaltimą padarė, veikdamas netiesiogine tyčia, t. y. suduodamas daugybinius smūgius į galvos sritį, suprato tokiu būdu kėsinantis į nukentėjusiojo gyvybę, numatė, jog gali ją atimti, ir nors to nenorėjo, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams kilti, t. y. privalo atsakyti už nukentėjusiojo V. O. mirtį sukėlusią galvos traumą.

Toliau kolegija pasisakys dėl aplinkybių, kurios yra reikšmingos skiriant bausmę. Antai apeliantas, prašydamas sušvelninti nuosprendžiu paskirtą bausmę, nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe nepripažino to, jog jis pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi. Tai, kad jis teisme nurodė, jog nukentėjusįjį užmušė sutuoktinė V. O., anaiptol, nereiškia jo kaltės neigimą, o tik tai, kad jis negali pasakyti, nuo kieno konkrečiai smūgių mirė V. O.. Pabrėžia, jog teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, vadovavosi jo parodymais dėl nukentėjusiajam suduotų smūgių, kas tik patvirtina jo kaltės pripažinimą.

Taigi šiuo atveju apeliantas prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte (kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi). Teismų praktikoje prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis yra tik tada, kai nustatomos abi jos sudedamosios dalys: ir prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką, ir nuoširdus gailėjimasis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Konstatuojant nuoširdų gailėjimąsi vertinamas kaltininko elgesys po nusikalstamos veikos padarymo ir vėliau. Nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tada, kai kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Atsakomybę lengvinanti aplinkybė nėra nustatoma vien pagal bendrus pareiškimus, jos nustatymas turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą.

Nagrinėjamoje byloje užfiksuoti V. A. parodymai nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog jis prisipažino įvykdęs jam inkriminuojamą nusikaltimą ir dėl jo gailisi. Pirmą kartą apklausiamas apeliantas neigė atlikęs bent kokius smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį V. O., tvirtino prie jo „net neprisilietęs, jo nemušęs ir jokių smūgių nesudavęs“ (t. 1, b. l. 162-163). Analogišką poziciją jis išreiškė ir kitoje apklausoje, atliktoje praėjus beveik dviem mėnesiams nuo pirmosios (t. 1, b. l. 165), ir tik dar po trijų mėnesių, papildomai apklausiant jį kaip įtariamąjį, V. A. prisipažino stvėręs V. O. už sprando, sudavęs jam kumščiu į veidą, nuo ko nukentėjusysis nukrito (t. 1, b. l. 167-168). Būtent nuo šios apklausos momento, t. y. praėjus beveik pusei metų nuo įvykio, V. A. pripažino dalį kaltės, tačiau stengėsi sušvelninti savo atsakomybę, įrodinėdamas, jog tai V. O. aktyviai naudojo smurtą prieš savo vyrą. Priešingai nei nustatyta byloje, V. A. tvirtino, jog po to, kai jis sudavė smūgius V. O., šis dar atsikėlė ir atsisėdo ant grindų šalia sofos, o tada jam į galvą spyrė V. O.. Nukentėjusiajam nugriuvus, ši toliau jį spardė, po to užlipo ant sofos, nuo kurios šoko ant gulinčio V. O., po ko šis, praėjus kuriam laikui, pradėjo kosėti ir mėlynuoti. Viso baudžiamojo proceso metu V. A. įrodinėjo V. O. aktyviai smurtavus prieš savo vyrą, tuo tarpu jis sudavė neva tik keletą smūgių. Ikiteisminiame tyrime atsisakė atlikti parodymų patikrinimą vietoje, nenurodydamas tokio atsisakymo priežasčių (t. 1, b. l. 170). Nors apeliantas yra pripažintas kaltu ir nuteistas sudavęs nukentėjusiajam ne mažiau kaip 19 smūgių į veido, galvos, kaklo, pečių sritis, krūtinę, kairę plaštaką, šonus ir kitas kūno vietas, tačiau jis kategoriškai neigia sudavęs tiek smūgių ir tvirtina tik 3 kartus smūgiavęs į galvą, neigia spardęs kojomis, abejoja, jog nuo jo smūgių nukentėjusysis galėjo mirti, netiki specialisto išvada, galvoja, jog V. O. mirė nuo V. O. smūgių (parodymai teisme, t. 2, b. l. 142-143). Savo paskutiniu žodžiu nuteistasis prašė teismo jį išteisinti, nepadarius nusikalstamos veikos, įrodinėjo esąs nekaltai apkaltintas (t. 3, b. l. 100; t. 4, b. l. 8).

Taigi, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas neturi jokio pagrindo daryti išvadą, jog V. A. pripažino savo kaltę dėl nukentėjusiojo V. O. nužudymo. Be to, kaip jau minėta anksčiau, aptariamą atsakomybę lengvinančią aplinkybę sudaro ne tik kaltės pripažinimas, bet ir nuoširdus gailėjimasis, kurio nagrinėjamoje byloje taip pat nėra pagrindo konstatuoti. Kolegija V. A. teisme formaliai išsakytą teiginį, jog jis „savo poelgį vertina blogai, gailisi, kad sudavė smūgius“ (t. 2, b. l. 143), nelaiko nuoširdžiu gailėjimusi. Apeliantas viso baudžiamojo proceso metu neišgyveno dėl savo padarytų veiksmų, nė karto neatsiprašė nukentėjusiųjų ir niekaip nesistengė sušvelninti padarytos veikos padarinių. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, prašymas pripažinti Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę atmetamas kaip nepagrįstas.

Aukštesnės instancijos teismo manymu, apygardos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, bendrųjų bausmės pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalyje, nepažeidė. Teismas atsižvelgė į įvykdyto nusikaltimo pavojingumo laipsnį (padarytas labai sunkus nusikaltimas) (Lietuvos Respublikos BK 11 straipsnio 6 dalis), sukeltas pasekmes (atimta didžiausia vertybė – žmogaus gyvybė), kaltės formą, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą ir atsakomybę sunkinančią aplinkybę (kito žmogaus gyvybę atėmė, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui), taip pat įvertino nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis (anksčiau teistas 5 kartus, tarp jų ir už smurtinio pobūdžio nusikaltimus, teistumai už paskutines dvi veikas neišnykę, administracine tvarka baustas, nedirba, įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą), ir už V. O. nužudymą skyrė bausmę, kuri yra lygi sankcijoje numatytos bausmės vidurkiui. Kolegijos manymu, ši teismo paskirta bausmė yra tinkama ir ne per griežta, todėl nėra teisinio pagrindo ją švelninti. Paskirta bausmė tinkamai subendrinta su ankstesniu nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme.

Atkreipiamas apelianto dėmesys į tai, jog Lietuvos Respublikos BK 61 straipsnio 4 dalies nuostatos galimybę ne didesnę, negu straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, bausmę skirti numato tik tuo atveju, kai kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje ne tik, kad nenustatyta, jog V. A. savo noru prisipažino nusikaltęs, nuoširdžiai gailisi bei aktyviais veiksmais padėjo išaiškinti nusikaltimus, tačiau konstatuota ir jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Vadinasi, bausmės švelninimui šiuo atveju nėra jokios juridinės galimybės.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo V. A. apeliacinį skundą atmesti.