- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-06-23
- Bylos Nr.
- e2A-963-265/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-24-3-01718-2015-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alvydas Žerlauskas (pirm.), Raimonda Andrulienė, Irma Čuchraj
- Ieškovas
- Z. K.
- Atsakovas
- A. U., I. U.
Pranešėjas Alvydas Žerlauskas Civilinė byla Nr. e2A-963-265/2016
Teisėjas Vandalinas Vainius (Proceso Nr. 2-24-3-01718-2015-6)
2016 m. birželio 23 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Alvydo Žerlausko, teisėjų Raimondos Andrulienės, Irmos Čuchraj, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės Z. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Z. K. ieškinį atsakovams A. U., I. U. dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties patvirtinimo, ir pagal atsakovų A. U., I. U. priešieškinį Z. K., R. K. dėl iškeldinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė ieškiniu prašė patvirtinti nekilnojamojo turto - buto, unikalus Nr. Duomenys neskelbtini, esančio Duomenys neskelbtini, pirkimo-pardavimo sutartį tarp pirkėjos Z. K. ir pardavėjo A. U.; pripažinti prievolę sumokėti pardavėjui likusią 1 158,50 Eur nekilnojamojo turto pirkimo kainą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ji ir A. U. 2005 metų rugsėjį sudarė žodinę nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, kuria atsakovas buvo įsipareigojęs už 1 448,10 Eur (5 000,00 Lt) parduoti nuosavybės teise turimą gyvenamąjį butą. Žodinio susitarimo metu sumokėjo atsakovui 289,62 Eur (1 000,00 Lt). Dėl likusių 1 158,48 Eur (4 000,00 Lt) šalys buvo sutarusios, kad bus sumokėta tada, kai bus vykstama į notarų biurą. Atsakovas buvo paaiškinęs, kad norint įvykdyti notarinį sutarties įforminimą, jam dar reikia sutvarkyti kai kuriuos dokumentus, leido naudotis nekilnojamuoju turtu, atlikti buto remonto darbus. Turtas tą dieną buvo perduotas ieškovei nesudarius jokios preliminarios buto pirkimo-pardavimo sutarties. Ieškovė atliko kapitalinį remontą, remonto darbai kainavo 5 742,90 Eur (20 000,00 Lt). Po visų atliktų darbų atsakovai pareiškė, kad atsisako įforminti pirkimo-pardavimo sutartį ir atsisako parduoti butą. Nurodė, kad minėtame bute gyvena nuo 1986-11-17 su neįgaliu (20 proc. darbingumas) ir kitu sūnumi jau beveik 30 metų. Mano, jog liko apgauta, nes tikėjosi, kad atsakovas parduos minėtą butą.
Atsakovai patikslintu priešieškiniu prašė iškeldinti ieškovę Z. K. ir su ja kartu gyvenantį sūnų R. K. kartu su visais tame bute esančiais Z. K. ir R. K. daiktais teismo tvarka iš savavališkai užimto A. U. ir I. U. nuosavybės teise priklausančio buto, kurio unikalus Nr. Duomenys neskelbtini, esančio Duomenys neskelbtini, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos; įpareigoti Z. K. ir R. K. per 30 dienų atlaisvinti Mokyklos g. 13, Judrėnuose, Klaipėdos rajone, esantį A. U. ir I.U. nekilnojamąjį turtą – 1/8 dalis sandėlio, unikalus Nr. Duomenys neskelbtini, 1/8 dalis tvarto, unikalus Nr. Duomenys neskelbtini, ½ dalis sandėlio, unikalus Nr. Duomenys neskelbtini; nustatyti, kad Z. K. ir R. K. neišsikėlus iš A. U. ir I. U. priklausančio buto, unikalus Nr. Duomenys neskelbtini, esančio Duomenys neskelbtini, ir/arba neatlaisvinus kito A. U. ir I. U. priklausančio nekilnojamojo turto, esančio Duomenys neskelbtini, skirti Z. K. ir R. K. po 30,00 Eur baudą už kiekvieną uždelstą išsikelti dieną iki faktinio išsikėlimo; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė niekada nebuvo buto, esančio Duomenys neskelbtini, savininkė, su ja nebuvo sudaryta jokia žodinė sutartis dėl buto pardavimo. Ieškovė bute gyveno, tačiau ji pasirinko privatizuoti ne butą, o jai buvo statomas gyvenamasis namas adresu Duomenys neskelbtini, dėl to butas, esantis Duomenys neskelbtini, buvo paskirtas atsakovui A. U.. Atsakovas su sutuoktine I. U. buto savininkais tapo 1992-08-19, sudarę pirkimo pardavimo sutartį Nr. 1-3930 pagal Lietuvos Respublikos 1991-05-28 įstatymą Nr. I-1374, ir yra teisėti šio buto savininkai. Nurodė, kad ieškovei butas niekada nebuvo perduotas ir ginčo turtu ieškovė visą laiką naudojosi be jokio teisinio pagrindo.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2016 m. kovo 8 d. sprendimu Z. K. ieškinį atmetė, atsakovų A. U. ir I. U. priešieškinį tenkino iš dalies. Nusprendė iškeldinti Z. K. ir su ja kartu gyvenantį sūnų R. K. kartu su visais tame bute esančiais Z. K. ir R. K. daiktais iš A. U. ir I. U. nuosavybės teise priklausančio buto, esančio Duomenys neskelbtini, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Įpareigojo Z. K. ir R. K. butą, kurio unikalus Nr. Duomenys neskelbtini, esantį Duomenys neskelbtini ir kitą nekilnojamąjį turtą – 1/8 dalis sandėlio, unikalus Nr. Duomenys neskelbtini, 1/8 dalis tvarto, unikalus Nr. Duomenys neskelbtini, ½ dalis sandėlio, unikalus Nr. Duomenys neskelbtini atlaisvinti per 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Priteisė solidariai iš Z. K. ir R. K. 1 031,00 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovams A. U. ir I. U.. Nurodė, kad ieškovė ginčo bute gyvena nuo 1986-11-17. 1992-03-18 Klaipėdos rajono Judrėnų valstybinio ūkio profsąjungos komiteto sprendimu šis butas paskirtas A. U.. Atsakovas A. U. kalbėjo apie galimybę parduoti butą, tačiau po 2–3 mėnesių ieškovei pasakęs, kad buto neparduos. Ieškovė savo iniciatyva susiremontavo butą, vengė iš jo išsikraustyti, preliminari buto pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta nebuvo. Ieškovė gyvena atsakovams priklausančiame bute, moka mokesčius, tačiau į raginimus išsikelti ir atlaisvinti butą nereaguoja. Atsakovai nenorėjo buto parduoti ir to nesiekė, šio sandorio siekė tik ieškovė, piktybiškai vengdama išsikraustyti iš A. U. ir I. U. priklausančio buto. Pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų, jog ieškovė ir jos sūnus teisėtu pagrindu ar turėdami atsakovų leidimą turi teisę naudotis jiems nuosavybės teise priklausančiu turtu. Byloje yra pateikti įrodymai, patvirtinantys tai, kad atsakovai yra ginčo turto savininkai, šalių nesieja gyvenamosios patalpos nuomos sutartis. Pripažino, kad Z. K. ir R. K. geruoju neišsikelia iš atsakovams nuosavybės teise priklausančio buto, todėl atsakovų priešieškinį dėl iškeldinimo iš nekilnojamojo turto yra tenkino iš dalies, neskiriant baudos už kiekvieną uždelstą dieną
Šalies argumentai
Ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį tenkinti, o priešieškinį atmesti; priteisti ieškovės naudai iš atsakovų apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog 2005 metais vyko pokalbis dėl ginčo buto pardavimo, o iš karto pas notarą įforminti sutarties nevyko dėl to, kad atsakovas nurodė turįs susitvarkyti kitus dokumentus. Mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas, kadangi šalims nurodžius skirtingas faktines aplinkybes ir byloje nesant įrodymų, kurie kategoriškai patvirtintų vienos arba kitos šalies paaiškinimus, pirmosios instancijos teismas privalėjo remdamasis tikimybių pusiausvyros principu - įvertinti, kurios iš šalių pateikta versija yra labiau tikėtina, o ne vienareikšmiškai remtis atsakovų nurodomomis aplinkybėmis. Teigia, jog esama pakankamai duomenų, kad 2005 metais abi sandorio šalys turėjo vienodą valią - perleisti ginčo buto nuosavybės teisę ieškovei, todėl konstatuoja, kad tarp šalių buvo sudarytas dvišalis sandoris. Ieškovė, sumokėdama 1 000 Lt, įvykdė daikto priėmimo pareigą - jau sandorio sudarymo metu ieškovė gyveno ginčo bute, todėl atskiras perdavimo-priėmimo akto pasirašymas nebuvo būtinas. Aiškina, kad sudarius šio turto pirkimo-pardavimo sandorį atsakovai ėmė vengti jo įforminimo notarine tvarka. Tai, kad daugiau nei 20 metų atsakovai nepareiškė reikalavimų dėl jiems priklausančio turto atlaisvinimo, reiškia, kad konkliudentiniais veiksmais atsakovai patvirtino leidimą ieškovei naudotis ginčo butu. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime visiškai nepasisakė dėl ieškovės atliktų ginčo buto pagerinimų, nors į bylą pateiktas didelis kiekis įrodymų apie pagerinimus.
Atsakovas R. K. pareiškimu dėl prisidėjimo prie ieškovės apeliacinio skundo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti byloje naują sprendimą - patenkinti ieškinį ir atmesti prieš ieškinį. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai konstatavo bylai reikšmingas aplinkybes, netinkamai išaiškino ir taikė materialines teisės normas, reglamentuojančias teisminį dvišalio sandorio patvirtinimą, netinkamai pritaikė materialines teisės normas, reglamentuojančias savininko teisių gynimą.
Atsiliepimas
Atsakovai atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Nurodo, kad apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai apie tariamą pirkimo – pardavimo pokalbį nereikšmingi, kadangi žodinio susitarimo pagrindu negali būti sudaromos sutartys dėl nekilnojamojo daikto perleidimo. Pažymi, kad byloje pateiktas įrodymas – per notarą buvo siųstas reikalavimas atlaisvinti butą, tačiau apeliantė reikalavimo nevykdė. Neigia skunde išdėstytą nuomonę, jog ieškovei ginčo butas atsakovų buvo perduotas konkliudentiniais veiksmais. Atsakovai niekada nesutiko perduoti buto, raštiško buto perdavimo - priėmimo taip pat nebuvo. Nesutinka su apeliaciniame skunde išdėstytais teiginiais, jog pirmosios instancijos teismas nesvarstė apeliantės turėtų buto remonto išlaidų atlyginimo klausimo, nes tokio reikalavimo ieškinyje nebuvo.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1, 2 d.). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 str. 2 d.
Iš bylos duomenų matyti, kad byloje kilo ginčas dėl žodinės nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties patvirtinimo.
Civilinėje teisėje galiojantis sutarties laisvės principas pirmiausiai reiškia laisvę sudaryti sutartį ar jos nesudaryti. Negalima priversti asmens sudaryti sutartį prieš jo valią, išskyrus atvejus, kai tokia pareiga nustatyta įstatymo ar savanoriško įsipareigojimo (CK 6.156 straipsnio 1, 2 dalys). Konkreti sutartis gali būti sudaryta tik suderinta šalių valia, nukreipta į pageidaujamų civilinių teisinių santykių sukūrimą, pakeitimą ar nutraukimą. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad teismas, pripažindamas pirkimo–pardavimo sandorį galiojančiu, turi nustatyti sandorio, t. y. šalių susitarimo, nors ir netinkamai įforminto (nepatvirtinto notaro), kaip tokio, faktą. Jeigu šalys nebuvo pasiekusios susitarimo, teismas negali pripažinti sandorio galiojančiu, nes tai iš esmės reikštų, kad teismas patvirtina tam tikrą sandorį ir sukuria šalių teises ir pareigas, dėl kurių šalys apskritai nebuvo susitarusios (Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. A. R., bylos Nr. 3K-3-70/2010). Tam, kad būtų galima taikyti CK 1.93 straipsnio 4 dalyje nurodytą išimtį, būtinos tokios sąlygos: 1) sandoris yra dvišalis; 2) viena sandorio šalis visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį; 3) kita sandorio šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka. Nustačius, kad nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo pripažinti sandorį galiojančiu pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad vykdant sandorį savo valią išreiškia ne tik šalis, kuri vykdo, bet ir šalis, kuri priima įvykdymą, todėl turi būti akivaizdi šalių valia ne tik sudaryti, bet ir įvykdyti sandorį. Sandorį, įvykdytą tokiu būdu, kad negalima nustatyti kitos šalies neabejotinos valios jį sudaryti ir įvykdyti, nėra pagrindo pripažinti galiojančiu (Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P. v. R. N., bylos Nr. 3K-3-416/2008; 2007 m. gruodžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. S. v. Pagėgių savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-581/2007).
Civilinių santykių dalyviai dėl kokių nors priežasčių gali nuspręsti pagrindinės sutarties nesudaryti iš karto, o numatyti, kad ją sudarys ateityje (tokiomis priežastimis gali būti, pavyzdžiui, tam tikro reikalingo leidimo neturėjimas, subjektinės teisės į daiktą neturėjimas, nepakankamas daikto parengimas parduoti ir pan.). Nustačius, kad išreikšta šalių valia aiškiai rodo jų susitarimą ateityje sudaryti kitą, t. y. pagrindinę, sutartį, konstatuotinas ikisutartinių santykių etapas ir preliminariosios sutarties sudarymo faktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje V. Š. v. A. N., A. N., bylos Nr. 3K-P-382/2006 ir kt.). Byloje nėra duomenų, kad šalys susitarė sutartį sudaryti ateityje, nebuvo aptartas terminas sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį, nenustatyta, kad šalys atliko pirkimo–pardavimo sutarčiai būdingus veiksmus, priešingai, atsakovas buto parduoti neketino, prašė ieškovę išsikraustyti, 2013-01-16 atsakovas kreipėsi į notarų biurą, kad ieškovei būtų persiųstas pareiškimas dėl išsikėlimo. Teisėjų kolegijos nuomone, faktas, kad ieškovė sumokėjo 289,62 Eur (1 000 Lt) negali būti vertinamas atskirai nuo kitų byloje esančių įrodymų ir medžiagos. Vien šios sumos sumokėjimas negali būti laikomas pakankamu pagrindu spręsti, jog šalys buvo pasiekusios neginčijamą susitarimą dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo. Teisėjų kolegija pažymi, kad apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo suprasti, kad tokiu būdu nėra perleidžiamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą. Notarinės sutarties dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo nesudarymas vertintinas kaip netiesioginis patvirtinimas, jog valia dėl nekilnojamojo turto pardavimo tarp šalių nebuvo suderinta. Akcentuotina ir tai, kad byloje nėra pateiktų jokių įrodymų, kad ieškovė dėjo pastangas, ragino ar kitaip priminė atsakovui A. U. apie nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą notarine forma, o atsakovas A. U. vengė tai padaryti. Tai reiškia, kad byloje nėra įrodyta viena iš sąlygų, būtinų sandorio pripažinimui, t. y. atsakovo A. U. vengimas įregistruoti šalių sudarytą susitarimą notarine tvarka. Šios nurodytos aplinkybės, apeliacinės instancijos teismui leidžia daryti išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, esant prielaidas patvirtinti ieškovės ir atsakovo sudarytą žodinę pirkimo-pardavimo sutartį. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį šiuo pagrindu, padarė neteisingas ir nepagrįstas išvadas.
Teisėjų kolegija atmeta apeliantės argumentą, kad jai perduotas buto valdymas patvirtina pirkimo – pardavimo sutarties sudarymą. Šis apeliantės argumentas būtų teisiškai reikšmingas, jeigu atsakovui priklausančio buto perdavimas apeliantei būtų atliktas atsakovo valia vykdant pirkimo-pardavimo sutartį. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad rašytinė sutartis dėl buto pirkimo - pardavimo nebuvo sudaryta. Žodinis susitarimas dėl buto pirkimo - pardavimo negali būti kvalifikuotas kaip jo pirkimo – pardavimo sutartis, o nesilaikius reikalavimų preliminariajai sutarčiai sudaryti taip pat negali būti pripažinta, kad buvo sudaryta sutartis dėl buto pirkimo - pardavimo ateityje.
Apeliantės argumentai dėl kompensacijos už padarytus ginčijamo buto pagerinimus nenagrinėtini, kadangi šis reikalavimas nebuvo reikštas ieškinyje.
Dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).
Taigi, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas visapusiškai išnagrinėjo ir įvertino bylos medžiagą bei byloje esančius įrodymus, padarė iš esmės pagrįstas išvadas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ieškovės Z. K. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatas šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atsakovas pateikė 2016-04-26 kasos pajamų orderį 300 Eur sumai, iš kurio matyti, kad 300 Eur atsakovas A. U. sumokėjo VŠĮ ADVOC LT, kasos pajamų orderį pasirašė įstaigos direktorius Linas Mažonis. Nesant byloje atsakovo A. U. atstovo advokato D. Krenciaus detalios ataskaitos, kokie veiksmai, vykdant kliento pavedimus, susijusius su apeliaciniu skundu, atlikti, ši suma nepriteistina.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.