Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje žodinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros skyriaus prokurorės ir nukentėjusiosios B. V. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo K. V. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 145 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 1 dalies ir 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, jam nepadarius veikos, turinčios šių nusikaltimų požymių.

K. V. byla pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

B. V. pareikštas civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros skyriaus prokurorės bei nukentėjusiosios B. V. apeliacinius skundus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. V. buvo kaltinamas ir perduotas teismui pagal BK 140 straipsnio1 dalį už tai, kad 2008 m. kovo 9 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, namuose, (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto metu ranka sudavė kelis kartus į veidą žmonai B. V., padarydamas kraujosruvas veide ir taip nukentėjusiajai nežymiai sutrikdė sveikatą.

K. V. buvo kaltinamas ir perduotas teismui pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą už tai, kad pasikėsino nužudyti savo šeimos narį, t.y.:

2013 m. vasario mėnesio pradžioje, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, pajungė elektros įtaisą, kuriuo teka 220 voltų elektros srovė, pavojinga žmogaus gyvybei, prie tvenkinio, esančio prie namų, (duomenys neskelbtini), eketės, ir 2013 m. vasario 20 d. 15.17 val. iš mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) nurodė žmonai grįžus į namus nueiti prie tvenkinio ir surinkti iš eketės žuvis, žinodamas, jog prie eketės yra pajungtas žmogaus gyvybei pavojingas elektros įtaisas, taip pasikėsindamas ją nužudyti, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes žmona B. V., nuėjusi prie nurodyto tvenkinio, pastebėjo tvenkinio eketę aptvertą laidais, kuriais tekėjo 220 voltų elektros srovė, pavojinga žmogaus gyvybei ir išsigandusi nenuėjo.

K. V. buvo kaltinamas ir perduotas teismui pagal BK 145 straipsnio 2 dalį už tai, kad terorizavo žmogų, grasindamas padaryti pavojingą sveikatai veiką, bei sistemingai baugino, naudodamas psichinę prievartą, t.y.:

2011 m. žiemos metu, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, namuose, (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto metu po namų kambarius vaikėsi nuo jo bėgusią žmoną B. V., šiai įbėgus į balkoną, baugindamas žmoną uždarė balkono duris ir jos iš balkono neišleido. Po to tęsdamas nusikalstamą veiką, 2012 m. rugpjūčio mėnesio viduryje, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, būdamas prie namų teritorijoje esančio tvenkinio, asmeninio konflikto metu paėmė daiktą, panašų į šaunamąjį ginklą ir nukreipęs jį į žmoną B. V., grasino padaryti pavojingą gyvybei ir sveikatai veiką, t. y. ,,išnešti akis“, dėl to buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas padaryti pavojingą gyvybei ir sveikatai veiką gali būti įvykdytas. Be to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką 2013 m. vasario 28 d. apie 21.30 val. namuose, (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto metu, vijosi nuo jo bėgusią žmoną B. V., ją baugino naudodamas psichinę prievartą bei tokiais savo veiksmais sistemingai terorizavo žmoną.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio l, 4, 5 dalimis, paskirtas bausmes subendrinti ir paskirti subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 9 metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Apeliacinės instancijos teismas skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį patikrina atsižvelgdamas į apeliacinių skundų ribas (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Kadangi apeliančių apeliaciniuose skunduose dėstomi iš esmės tapatūs nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu argumentai, teisėjų kolegija dėl jų pagrįstumo pasisako kartu.

Dėl išteisinimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą

Motyvuojamoji dalis

Toks apeliančių prašymas atmestinas.

Teisėjų kolegijos nuomone, 2013-02-20 15.17 val. tarp sutuoktinių K. ir B. V. įvykęs telefoninio pokalbio turinys yra reikšminga aplinkybė, vertinant K. V. veikos subjektyviąją pusę.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi išteisintojo ir nukentėjusiosios parodymus apie 2013-02-20 15.17 val. tarp jų įvykusio telefoninio pokalbio turinį, sprendžia, kad dėl šios aplinkybės išteisintojo ir nukentėjusiosios parodymai yra prieštaringi tarpusavyje, pašalinti šiuos prieštaravimus visos galimybės byloje išnaudotos. Todėl teisėjų kolegija, vertindama K. V. veikos subjektyviąją pusę, remiasi tais išteisintojo ir nukentėjusiosios parodymais, kuriuos patvirtina kiti bylos įrodymai.

Byloje nustatyta, kad nukentėjusioji su broliu J. N. prie tvenkinio atvyko šviesiu paros metu.

Pirmosios instancijos teisme apklausti policijos pareigūnai A. B., K. M. ir Ž. G., kurie pagal nukentėjusiosios pranešimą atvyko į K. V. sodybą prie tvenkinio, paliudijo, kad nors įvykio vietoje buvo gausiai prisnigta, jie matė, kad aplink tvenkinį yra kažkas nutiesta. Liudytojas K. M. ((duomenys neskelbtini)) parodė, kad sklypo nuokalnėje iš tolo matėsi tvenkinyje apjuostas keturkampis plotas, iš tolo atrodė, kad tai virvė, iš arčiau matėsi, kad tai laidas, jis buvo ant sniego. Dėl ant tvenkinio rasto laido inspektorius A. B. skambino K. V. ir šis jam sakė, kad laidas yra apsauga nuo kačių. Jam kilo įtarimas, kad gali būti elektros tinklų pažeidimas, tačiau jis nemanė, kad tai yra kėsinimosi į žmogaus sveikatą ar gyvybę atvejis. Jis nukentėjusiajai siūlė rašyti pareiškimą, nes ji teigė, kad taip yra kėsinamasi į jos sveikatą, tačiau ji pareiškimo nerašė (t. 2, b. l. 26-27). Liudytojas Ž. G. parodė, kad nors įvykio vietoje buvo gausiai pasnigta, ant tvenkinio matėsi, kad kažkas yra, priėjus matėsi eketė, žuvis buvo uždėta ant laido, jautėsi svilėsio kvapas (t. 3, b. l. 48-49). Liudytojas A. B. taip pat teisme paliudijo, kad laidas ant tvenkinio matėsi, jis skambino K. V. ir šis jam pasakė, kad laidas yra apsauga nuo kačių (t. 2, b. l. 143-144). Visi įvykio vietoje buvę pareigūnai apžiūrėjo aplink tvenkinį ištiestą vielą ir ritę su laidu, kuris vedė į garažą, ir jame rado laido kištuką, įkištą į elektros lizdą, kuris veikė. Tačiau nei vienas iš įvykio vietoje buvusių pareigūnų nemanė, kad yra tikslinga iš įvykio vietos paimti ant tvenkinio buvusį elektrinį įrenginį ir jį ištirti. Tokie policijos pareigūnų veiksmai, teisėjų kolegijos vertinimu, liudija, kad policijos pareigūnai jokios grėsmės žmonių sveikatai ar gyvybei įvykio vietoje neįžvelgė.

Nukentėjusioji B. V. pareiškimo dėl šio įvykio policijai nepateikė.

Elektrinis įrenginys, viela, ritė su pailginimo laidu iš K. V. buvo paimti 2013-04-18, t.y. praėjus daugiau kaip dviem mėnesiams po įvykio, pradėjus ikiteisminį tyrimą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, 145 straipsnio 2 dalį.

Valstybinė ne maisto produktų inspekcija prie Ūkio ministerijos, ištyrusi (duomenys neskelbtini) VPK pateiktą įrenginį, paimtą iš K. V., konstatavo, kad generatorius skleidžia elektros impulsus 12 V 0,6-0,8 J galingumo. Tokia elektros srovė nėra pavojinga žmogaus sveikatai ir gyvybei. Ilgiklis ritė galimai buvo panaudotas kaip tarpinis grandinės įrenginys tarp elektros impulsų generatoriaus ir aptvaro vielos. Įrenginys nėra perdirbtas (t. 1, b. l. 62). Šias aplinkybes patvirtino teisme apklaustas liudytojas A. Ž..

Pirmosios instancijos teisme apklaustas specialistas A. G. (AB ,,Lesto“ inžinierius) parodė, kad įvykio vietoje nebuvo, todėl apie byloje nagrinėjamo įvykio aplinkybes sprendžia pagal peržiūrėtą filmuotą medžiagą ir fotonuotraukas. Specialistas parodė, kad iš filmuotos medžiagos matė, kad eketėje yra piemens laidas, tačiau, priešingai nei nurodė nuosprendyje pirmosios instancijos teismas, specialistas A. G. nenurodė, kad virš eketės ištiesta viela tekėjo 220 voltų srovė. Specialistas teisiamajame posėdyje, vertindamas aplinkybę, kad ant laido buvusi žuvis degė (čirškėjo), parodė, kad ,,jei žuvis degė, tai, kad ten buvo 220 voltų negaliu garantuoti“ (t. 2, b. l. 182).

Teisėjų kolegijos nuomone, specialistas, nebuvęs įvykio vietoje ir nematęs joje buvusio viso elektrinio įrenginio sudedamųjų dalių, jų sujungimo aplinkybių ir realiai netikrinęs laidais tekančios elektros impulsų ir galingumo, negalėjo daryti vienareikšmės ir kategoriškos išvados, kad 2013-02-20 įvykio vietoje buvusiais laidais tekėjo 220 voltų elektros srovė.

Byloje apklausti liudytojai: K. ir B. V. kaimynai V. T., P. U., A. K. parodė žinoję, kad K. V. nori aptverti tvenkinyje padarytas eketes elektrine viela ir tokiu būdu apsaugoti tvenkinyje auginamas žuvis nuo kačių. Liudytojas V. T. parodė matęs, kad K. V. tvenkinyje esanti eketė yra aptverta viela, pakelta nuo ledo; liudytojas P. U. parodė skolinęs K. V. elektrinį piemenį – aparatą ir transformatorių, o liudytojas A. K. paliudijo skolinęs vielos ir indikatorių. Byloje apklausti liudytojai V. K., V. M., V. Č., J. N., D. B. iki įvykio K. ir B. V. namų valdoje esančiame tvenkinyje padarytų ir viela aptvertų ekečių nematė, apie įvykio aplinkybes jie žino iš nukentėjusiosios B. V. pasakojimų. Teisėjų kolegija neturi pagrindo šių liudytojų parodymus vertinti kaip nepatikimus.

Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau aptartų įrodymų visumą, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, sprendžia, kad išteisintojo K. V. parodymai, kad jis naudojo įrenginį, vadinamą elektriniu piemeniu, kuriuo tekėjo nepavojinga žmogaus sveikatai ir gyvybei 12 voltų elektros srovė, ir kuris buvo skirtas apsaugoti tvenkinyje auginamas žuvis nuo gyvūnų, byloje surinktais įrodymais nepaneigti. Todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje nesurinkta įrodymų, leidžiančių daryti vienareikšmę ir kategorišką išvadą, kad K. V. kėsinosi nužudyti savo sutuoktinę.

Dėl to, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai K. V. išteisino pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Naikinti šią pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį prokurorės ir nukentėjusiosios apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais ir argumentais nėra pagrindo.

Dėl išteisinimo pagal BK 145 straipsnio 2 dalį

Nagrinėjamoje byloje pagal teisme pakeistą kaltinimą (t. 2, b. l. 113-114) K. V. buvo kaltinamas pagal BK 145 straipsnio 2 dalį, tuo, kad jis terorizavo žmogų, grasindamas padaryti pavojingą sveikatai veiką, bei sistemingai baugino, naudodamas psichinę prievartą, tokiomis aplinkybėmis: 2011 m. žiemos metu, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, namuose, (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto metu po namų kambarius vaikėsi nuo jo bėgusią žmoną B. V., šiai įbėgus į balkoną, baugindamas žmoną uždarė balkono duris ir jos iš balkono neišleido. Po to tęsdamas nusikalstamą veiką, 2012 m. rugpjūčio mėnesio viduryje, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, būdamas prie namų teritorijoje esančio tvenkinio, asmeninio konflikto metu paėmė daiktą, panašų į šaunamąjį ginklą, ir nukreipęs jį į žmoną B. V., grasino padaryti pavojingą gyvybei ir sveikatai veiką, t.y. ,,išnešti akis“, dėl to buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas padaryti pavojingą gyvybei ir sveikatai veiką gali būti įvykdytas. Be to, tęsdamas savo nusikalstamą veiką 2013 m. vasario 28 d. apie 21.30 val. namuose, (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto metu, po namų kambarius šaukdamas ir liepdamas išeiti iš namų, vijosi nuo jo bėgusią žmoną B. V., taip ją baugino naudodamas psichinę prievartą bei tokiais savo veiksmais sistemingai terorizavo žmoną B. V..

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs tokį kaltinimą, konstatavo, kad K. V. kaltinamas dėl dviejų BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytų savarankiškų veikų padarymo: 1) dėl žmogaus terorizavimo, grasinant padaryti pavojingą gyvybei ir sveikatai veiką, šiai veikai priskirdamas kaltinimą, kad K. V., būdamas prie namų esančio tvenkinio, asmeninio konflikto metu paėmė daiktą, panašų į šaunamąjį ginklą, nukreipė jį į sutuoktinę B. V., taip grasindamas padaryti jai pavojingą gyvybei ir sveikatai veiką, t.y. ,,išnešti akis“, ir 2) dėl sistemingo žmogaus bauginimo, naudojant psichinę prievartą, šiai veikai priskirdamas du kaltinime nurodytus įvykius: K. V. veiksmus 2011 m. žiemos metu, kai jis uždarė sutuoktinę balkone ir jos neišleido, ir sutuoktinės vaikymąsi po namus 2013 m. vasario 28 d., kai ši iškvietė policiją.

Teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, padarė išvadą, kad byloje nepakanka įrodymų, kad K. V. terorizavo sutuoktinę, grasinant padaryti jai pavojingą gyvybei ir sveikatai veiką, o dėl sistemingo sutuoktinės bauginimo, panaudojant psichinę prievartą, sprendė, kad iš dviejų K. V. inkriminuotų tokio bauginimo atvejų pasitvirtino tik vienas – sutuoktinės uždarymas 2011 m. žiemą balkone, o antras – sutuoktinės vaikymasis po namus 2013-02-28 – neįrodytas (nepakanka įrodymų). Teismas, atsižvelgęs į kasacinės instancijos teismo nutartyje 2K-586/2011 išdėstytą ,,sistemingo bauginimo“ požymio aiškinimą, konstatavo, kad byloje nustatyti K.V. veiksmai - sutuoktinės uždarymas 2011 m. žiemą balkone, nevertintini kaip sistemingi, todėl K. V. pagal BK 145 straipsnio 2 dalį išteisino, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Apeliantės, nesutikdamos su tokia teismo išvada, teigia, kad teismas nevisapusiškai įvertino byloje surinktus įrodymus, be pagrindo izoliuotai vertino tęstinės veikos, kurią sudaro trys veikos epizodai, aplinkybes ir padarė nepagrįstą išvadą, kad K. V. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 2 dalyje, sudėties. Apeliantės prašo K. V. pripažinti kaltu ir nuteisti pagal BK 145 straipsnio 2 dalį.

Šis apeliančių prašymas netenkintinas.

BK 145 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kelios nusikaltimo sudėtys: 1) žmogaus terorizavimas, grasinant susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką; 2) sistemingas žmogaus bauginimas, naudojant psichinę prievartą. Šios veikos pripažįstamos alternatyviomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-627/2012, 2K-116/2014), todėl bet kurios iš jų padarymas leidžia teigti apie baigtą žmogaus terorizavimo veiką. Sistemingas žmogaus bauginimas gali reikštis grasinimais nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, kitais baimę, nerimą ar nesaugumo jausmą keliančiais veiksmais (pvz., besikartojančiais įžeidinėjimais, grasinimais kaip nors pakenkti, priekabiavimu, atviru sekimu, gąsdinančiais naktiniais skambučiais, amoralaus pobūdžio SMS žinutėmis ir pan.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-542/2011, 2K-198/2013, 2K-116/2014, 2K-553-942/2015).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pagrįsti yra prokurorės apeliacinio skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo K. V. inkriminuotą vieną tęstinę, BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką vertino kaip dvi savarankiškas, BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į K. V. pateikto kaltinimo turinį, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, sprendžia, kad K. V. buvo kaltinamas vienos, BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos - sistemingo sutuoktinės bauginimo, panaudojant psichinę prievartą, kuri reiškėsi: 1) K. V. tiesioginiais veiksmais prieš sutuoktinę, ją 2011 m. žiemos metu, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, uždarant balkone; 2) K. V. grasinimais 2012 m. rugpjūčio mėnesio viduryje, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, sutuoktinei padaryti pavojingą gyvybei ir sveikatai veiką, panaudojant daiktą panašų į šaunamąjį ginklą; 3) K. V. veiksmais 2013-02-28 vaikantis sutuoktinę po namus - padarymu. Tačiau teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvuojamoje dalyje nurodytos K. V. inkriminuotos vienos nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 2 dalyje, išskaidymo į dvi savarankiškas veikas, nelaiko esminiu BPK pažeidimu, dėl kurio pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būtų keičiamas ar naikinamas. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje dėl kiekvieno K. V. inkriminuoto epizodo pasisakė atskirai, išdėstydamas įrodymų vertinimo motyvus ir išvadas dėl jų inkriminavimo pagrįstumo, todėl teisėjų kolegijai nėra teisnių kliūčių vertinti K. V. išteisinimo pagal BK 145 straipsnio 2 dalį teisėtumą ir pagrįstumą.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, nustatė, kad K. V. 2011 m. žiemą buvo sutuoktinę B. V. uždaręs balkone, ir tai padarė tyčia, baugindamas sutuoktinę. Dėl kitų dviejų K. V. inkriminuotų sutuoktinės bauginimo epizodų: grasinimo 2012 m. rugpjūčio mėnesio viduryje sutuoktinei padaryti pavojingą gyvybei ir sveikatai veiką, panaudojant daiktą panašų į šaunamąjį ginklą, ir 2013-02-28 B. V. vaikymosi po namus, teismas konstatavo, kad byloje nepakanka įrodymų padaryti neginčijamą išvadą, kad K. V. įvykdė tokias veikas.

Apeliantės su tokia teismo išvada nesutinka ir teigia, kad teismas neįvertino visų byloje surinktų ir teisme ištirtų duomenų, neatsižvelgė į byloje nustatytas K. V. padarytų nusikalstamų veiksmų 2008-03-09 ir 2011 m. žiemą aplinkybes bei neįvertino jo asmenybę neigiamai charakterizuojančių duomenų. Apeliančių nuomone, byloje surinktų tiesioginių ir netiesioginių įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad K. V. baugino savo sutuoktinę ir 2012 m. rugpjūčio mėnesį, ir 2013-02-28, B. V. nurodytomis aplinkybėmis.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, atlikusi byloje dalinį įrodymų tyrimą ir įvertinusi byloje surinktų ir teisme ištirtų bei patikrintų įrodymų visumą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvados, kad byloje nepakanka įrodymų, kad K. V. baugino savo sutuoktinę, naudojant psichinę prievartą 2012 m. rugpjūčio mėnesį ir 2013-02-28, B. V. nurodytomis aplinkybėmis, yra teisingos ir pagrįstos.

Apeliantės teisios, kad tiek tiesioginiai, tiek ir netiesioginiai įrodymai yra įrodinėjimo proceso elementai ir jais galima grįsti apkaltinamąjį nuosprendį. Tačiau tokių įrodymų byloje turi būti pakankamai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse yra ne kartą pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-24/2014, 2K-455/2014).

Šioje byloje kaltinimas K. V. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 2 dalyje, padarymo iš esmės grindžiamas subjektyvios kilmės įrodymais, t.y. nukentėjusiosios ir liudytojų parodymais. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką, subjektyvios kilmės įrodymų šaltinio patikimumui keliami papildomi reikalavimai. Liudytojų, nukentėjusiųjų parodymai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, detalūs, duoti gera valia, be pašalinės įtakos sugebant būti pakankamai objektyviems dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių. Išvada dėl parodymų patikimumo daroma įvertinus jų turinį ir sulyginus su kitais byloje esančiais įrodymais gautais iš skirtingų šaltinių (kasacinė praktika 2K-440/2010, 2K-309/2011 ir kitose bylose).

Išteisintasis K. V. viso proceso metu kategoriškai neigė 2012 m. rugpjūčio mėnesį bauginęs sutuoktinę sužaloti ginklu. Nukentėjusioji B. V., priešingai nei išteisintasis, tvirtino, kad 2012 m. rugpjūčio mėnesį tarp jos ir sutuoktinio prie namų esančio tvenkinio įvyko konfliktas, kurio metu K. V., būdamas neblaivus ir turėdamas rankoje pneumatinį šautuvą, nukreipęs jai į veidą grasino ,,išnešti akis“, toks grasinimas jai atrodė realus ir sukėlė baimę.

Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs išteisintojo, nukentėjusiosios ir byloje apkaustų liudytojų parodymus, pagrįstai konstatavo, kad byloje nėra nustatyta liudytojų, kurie galėtų patvirtinti nukentėjusiosios nurodytas sutuoktinio grasinimo jai ginklu 2012 m. rugpjūčio mėnesį aplinkybes. Nukentėjusiosios nurodytas aptariamą incidentą neva matęs liudytojas V. T., teisme tokią aplinkybę paneigė, nurodydamas, kad nėra matęs, kad K. V. grasintų ginklu B. V. (t. 2, b. l. 65). Teisme apklaustų liudytojų V. K., V. M. ir D. B. parodymai apie ginklo panaudojimo prieš B.V. aplinkybes yra išvestiniai iš nukentėjusiosios parodymų, nes šie liudytojai patys betarpiškai tokio įvykio nematė, apie jį žino tik iš nukentėjusiosios pasakojimų.

Apeliantės teisios teigdamos, kad byloje yra nustatytas faktas, kad K. V. turėjo pneumatinį šautuvą. Šios aplinkybės neneigia ir išteisintasis K. V.. Byloje Specialisto išvada Nr. 64-8-IS1-114 nustatyta, kad pas K. V. rastas ir paimtas šautuvas yra priskiriamas ,,D“ kategorijos nešaunamiesiems pneumatiniams ginklams, o 257 kulkos skirtos pneumatiniams ginklams ir šaudmenims nepriskiriamos (t. 1, b. l. 48-50). Tačiau šis faktas pats savaime neįrodo, kad ginklas buvo naudojamas sutuoktinei bauginti.

Išteisintasis parodė, kad jis pneumatinį ginklą laikė garaže ir naudojo laisvalaikiui, pašaudyti į taikinius, ir šunims pagąsdinti. Šias aplinkybes patvirtino liudytojas A. V.. Liudytojas V.Č. teisme parodė matęs pas kaimyną K. V. pneumatinį ginklą, kuriuo jis šovė į jo šunį, tačiau tokį faktą galinčių patvirtinti duomenų nenurodė. Išteisintasis prisipažino, kad yra savo kieme šovęs į kaimyno šunį, tačiau paaiškino tai padaręs po to, kai kaimynas ir policija nereagavo į jo pareiškimus dėl nuolat palaido lakstančio šuns po jo namų valdą, kuris ne kartą buvo išgąsdinęs jo mažametį anūką. Byloje yra 2013-03-12 K. V. prašymas, adresuotas (duomenys neskelbtini) seniūnijos seniūnei, kuriame prašoma imtis priemonių, kad palaidas šuo nevaikščiotų po jo namų valdą, ir nurodoma, kad jis dėl to kreipėsi į policijos pareigūną A. B., tačiau pastarasis jokių priemonių nesiima (t. 2, b. l. 14, 15). Liudytojas A. B. teisme patvirtino, kad K. V. buvo parašęs pareiškimą dėl kaimyno šuns. Byloje yra (duomenys neskelbtini) VPK raštas dėl K. V. prašymo tyrimo, kuriame nurodoma, kad K. V. prašymas dėl kaimyno Z. V. K. laikomo palaido šuns ištirtas ir Z.V.K. surašytas administracinių teisės pažeidimų protokolas (t. 2, b. l.16).

Taigi aptarti bylos įrodymai ir nustatyti faktai patvirtina, kad išteisintasis K. V. turėjo nešaunamąjį pneumatinį ginklą, tačiau neįrodo, kad tuo ginklu 2012 m. rugpjūčio mėnesį buvo bauginama B. V.. Todėl teisinga ir pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nepakanka įrodymų, kad K. V. 2012 m. rugpjūčio mėnesio viduryje baugino savo sutuoktinę, naudojant psichinę prievartą, kuri pasireiškė K. V. grasinimais sutuoktinei padaryti pavojingą gyvybei ir sveikatai veiką, panaudojant šaunamąjį ginklą.

Tiek prokurorė, tiek nukentėjusioji teigia, kad teismas nepagrįstai nepatikėjo nukentėjusiosios parodymais, kad K. V. 2013-02-28 po namų kambarius vaikėsi B. V., liepdamas jai išeiti iš namų, ir tokiu būdu ją baugino.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs kaltinamojo, nukentėjusiosios, liudytojais apklaustų K. ir B. V. kaimynų, nukentėjusiosios sūnaus D. B. ir įvykio vietoje buvusio policijos pareigūno G. L. parodymus, konstatavo, kad byloje nepakanka įrodymų padaryti neginčijamą išvadą, kad 2013-02-28 K. V. baugino sutuoktinę, naudodamas psichinę prievartą. Teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka.

Apeliacinės instancijos teisme papildomai apie 2013-02-28 įvykius apklausti išteisintasis ir nukentėjusioji patvirtino savo ankstesnius parodymus ir jokių naujų aptariamo įvykio aplinkybių nenurodė. Išteisintasis parodė, kad 2013-02-28 žmona iškvietė policiją, norėdama jį išprovokuoti. Jis tuo metu dirbo antrame aukšte, žmona atėjo ir pradėjo prie jo kibti, trukdė jam dirbti, grasino iškvieti policiją, tarp jų įvyko žodinis konfliktas. B. V. iškvietė policiją. Atvykę policijos pareigūnai juos apklausė, tikrino girtumo laipsnį. Nukentėjusioji B. V. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad 2013-02-28 konfliktas buvo jų ankstesnio konflikto dėl 2013-02-20 garaže įvykdytos vagystės tęsinys. 2013-02-28 vakare vyras norėjo ją išvaryti iš namų, stūmė link durų, tačiau nemušė, ginklu negrasino. Ji bijojo vyro, todėl gėrė raminamuosius vaistus. Policijos pareigūnai atvyko vakare. Ji į alkotesterį negalėjo įpūsti, nes policijos pareigūnai ant jos šaukė. Ji policijos pareigūnams žadėjo tą vakarą namuose nenakvoti, žadėjo nakvoti pas kaimynus, tačiau pas kaimynus neėjo, liko namuose.

Kadangi išteisintojo ir nukentėjusiosios nurodytos 2013-02-28 įvykio aplinkybės skiriasi, teisėjų kolegija jų parodymus tikrina kitų byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų kontekste.

Išteisintojo K. V. parodymus, kad atvykus policijos pareigūnams, jis dirbo antrame namo aukšte, patvirtino liudytoju teisme apklaustas policijos pareigūnas G. L.. Šis liudytojas parodė, kad jam su kolega A. J. atvykus į įvykio vietą, B. V. stovėjo prie namų durų, o K. V. nusileido iš antro aukšto, matėsi, kad dirba. B. V. negalėjo paaiškinti kokiu tikslu ji kvietė policiją, apie tai, kad ji yra vejama iš namų neminėjo, kalbėjo apie ankstesnius įvykius. Buvo patikrintas K. V. girtumas, jis buvo blaivus, o B. V. kategoriškai atsisakė tikrintis alkotesteriu, motyvuodama tuo, kad gėrė vaistus (t. 1, b. l. 196). Analogiškos aplinkybės nurodytos 2013-02-28 tarnybiniame pranešime (t. 1, b. l. 7). Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo kaip nepatikimus vertinti liudytojo G. L. parodymus, nes jie yra išsamūs, nuoseklūs, atitinka kitus bylos įrodymus. Byloje nėra duomenų, kad liudytojas G. L. būtų iki aptariamo įvykio pažinojęs išteisintąjį ar nukentėjusiąją, ar turėtų kokį nors suinteresuotumą bylos baigtimi. Atmestini kaip nepagrįsti nukentėjusiosios teiginiai, kad liudytojas gali duoti palankius išteisintajam parodymus, nes pastarasis yra anksčiau dirbęs policijoje. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad liudytojas G. L. yra gimęs 1987 metais, o K. V. atleistas iš vidaus tarnybos sistemos 1998 m. (duomenys neskelbtini) (2 t. 50 b. l.), tokie bylos duomenys akivaizdžiai liudija, kad išteisintasis ir liudytojas kartu nedirbo. Vertinant liudytojo V. Č. parodymus, kad jis, būdamas pas kaimynus K., matė kaip policininkus pasitiko K. (V.) (t. 2, b. l. 26), pastebėtina, kad tokį faktą liudytojas nurodė tik atsakydamas į nukentėjusiosios klausimą. Liudytojas V. Č. parodė, kad jis apie K. ir B. V. šeiminius konfliktus žino tik iš kitų asmenų pasakojimų, pats asmeniškai jų konfliktų nematė. Liudytojas A. K. teisme paliudijo vieną kartą matęs kaip pas K. V. buvo atvykusi policiją, tačiau detalesnių šio įvykio aplinkybių nurodė nežinantis (t. 2, b. l. 46). Taigi byloje apklausti liudytojai nepaneigė išteisintojo nurodytų policijos iškvietimo ir atvykimo į K ir B. V. namus 2013-02-28 aplinkybių.

Prokurorė skunde nurodo, kad teismas, vertindamas nukentėjusiosios parodymus dėl jos bauginimo, turėjo atsižvelgti į teismo nustatytas K. V. nusikalstamų veiksmų 2008-03-09, kai jis padarė B. V. sužalojimą, ir 2011 m. žiemą, kai jis uždarė nukentėjusiąją balkone, aplinkybes.

Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos veikos (BK 2 straipsnio 4 dalis). Todėl byloje nustatyti faktai, kad nukentėjusioji 2008-03-09 buvo sužalota ir 2011 m. žiemą uždaryta balkone, patys savaime nesuponuoja išvados, kad nukentėjusioji buvo bauginama ginklu ir buvo vaikoma po namus 2013-02-28. Tokie faktai turi būti neginčijamai įrodyti, nagrinėjamu atveju jie neįrodyti.

Abi apeliantės savo skunduose akcentuoja K. V. neigiamai charakterizuojančius duomenis, nurodydamos, kad K. V. yra konfliktiška ir agresyvi asmenybė, jo bijojo kaimynai. Tokie apeliančių teiginiai nepatvirtinti objektyviais bylos įrodymais.

Iš byloje pateikto 2013-09-20 (duomenys neskelbtini) VPK Viešosios tvarkos skyriaus miesto policijos nuovados rašto dėl K. V. charakteristikos matyti, kad (duomenys neskelbtini) miesto policijos nuovadoje nusiskundimų iš artimųjų ir kaimynų dėl K. V. netinkamo elgesio negauta, kompromituojančios medžiagos minėto piliečio atžvilgiu (duomenys neskelbtini) AVPK nėra (t. 1, b. l. 78). Pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas A. B. parodė, kad apie tai, kad kaimynai bijo K. V., buvo tik žodiniai nusiskundimai, jis girdėjo, kad B. V. skundėsi kaimynams dėl K. V. elgesio, tačiau jam ji pati nesiskundė (t. 2, b. l. 143-144). Liudytojas V. Č. teisme parodė, kad jis su K. V. konfliktų neturi. K. V. buvo sušaudęs jo šunį, dėl to jie buvo susiginčiję. Jis konfliktų tarp K. ir B. V. pats nematė, apie juos jam pasakojo B. V. (t. 2, b. l. 26). Byloje yra 2014-02-11 pažyma apie asmens baustumą, iš kurios matyti, kad K. V. ne kartą baustas už administracinės teisės pažeidimus. Tačiau dauguma pažeidimų yra susiję su Kelių eismo taisyklių pažeidimu, kas be abejonės K. V. charakterizuoja kaip nedrausmingą kelių eismo dalyvį, tačiau nepatvirtina jo smurtavimo artimoje aplinkoje fakto. Byloje yra duomenys, kad K. V. buvo atleistas iš vidaus tarnybos sistemos 1998 m. (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 50). Tačiau tokie duomenys neturi sąsajų su šioje byloje K. V. inkriminuotomis veikomis, be to, K. V. iš policijos buvo atleistas dar iki K. V. ir B. V. santuokos (2005 m. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 72-73)). Taigi byloje esantys K. V. asmenybę charakterizuojantys duomenys neleidžia daryti išvadą, kad jis yra konfliktiška ir agresyvi asmenybė.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, kurie leistų teismui daryti neabejotiną išvadą, kad K. V. baugino savo sutuoktinę B. V., panaudojant psichinę prievartą, kuri pasireiškė: grasinimu 2012 m. rugpjūčio mėnesio viduryje sutuoktinei ginklu padaryti pavojingą gyvybei ir sveikatai veiką ir sutuoktinės vaikymusi po namus 2013-02-28. Pirmosios instancijos teismo nustatyti K. V. veiksmai, pasireiškę B. V. uždarymu balkone 2011 m. žiemą, negali būti vertinami kaip sistemingos psichinės prievartos, numatytos BK 145 straipsnio 2 dalyje, išraiška. Todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad K. V. nepadarė nusikalstamos veikos, turinčios BK 145 straipsnio 2 dalyje, požymių.

Dėl bylos nutraukimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį

K. V. buvo kaltinamas ir perduotas teismui pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2008 m. kovo 9 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, namuose, asmeninio konflikto metu ranka sudavė kelis kartus į veidą žmonai B. V., padarydamas kraujosruvas veide ir taip nukentėjusiajai nežymiai sutrikdė sveikatą.

Pirmosios instancijos teismas K. V. bylą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nutraukė suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Prokurorė apeliaciniame skunde prašo K. V. pripažinti kaltu ir nuteisti ir pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Tokį prašymą apeliantė sieja su kitu apeliaciniame skunde nurodytu prašymu - K.V. pripažinti kaltu pagal BK 145 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, nes tokiu atveju nutrūktų senaties eiga ir dėl K. V. padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo B. V..

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavusi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai K. V. išteisino pagal BK 145 straipsnio 2 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, atmeta prokurorės prašymą K. V. pripažinti kaltu ir nuteisti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nustatė faktines aplinkybes ir K. V. veiksmus leidžiančius daryti išvadą, kad K. V. 2008 m. kovo 9 d. smurtavo prieš sutuoktinę B. V., tačiau nagrinėjamu atveju tokių byloje nustatytų K. V. veiksmų baudžiamojo persekiojimo ir įvertinimo galimybė pasibaigė suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto „b“ papunktyje nustatytas už nesunkų tyčinį nusikaltimą penkerių metų senaties terminas (2004-07-13 įstatymo Nr. IX-2314 red.) pasibaigė 2013 m. kovo 9 d.). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai, vadovaudamasis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, K. V. baudžiamąją bylą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nutraukė suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

Dėl proceso išlaidų priteisimo iš nukentėjusiosios

Išteisintojo K. V. gynėjas pateikė apeliacinės instancijos teismui prašymą dėl išlaidų už advokato pagalbą priteisimo, kuriuo prašoma iš apeliantės B. V. išteisintojo K. V. naudai priteisti viso 1000 € už gynėjo suteiktą teisinę pagalbą ginant išteisintąjį apeliacinės instancijos teisme.

Prašymas atmestinas.

Kasacinės instancijos teismas nutartyje priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-76-222/2016 pateikė sisteminį BPK 104 straipsnio 2 dalies, 105 straipsnio 5 dalies, 106 straipsnio nuostatų aiškinimą, remiantis kuriuo konstatavo, kad tais atvejais, kai proceso dalyvis pats savo nuožiūra pasikviečia (pasirenka) gynėją, išlaidas tokio advokato teisinėms paslaugoms atlyginti, kaip tai numatyta BPK 106 straipsnio 1 dalyje, apmoka pats proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pasikvietė gynėją ginti jo teises ir teisėtus interesus baudžiamajame procese. Vien tai, kad valstybinio kaltinimo byloje traukiamam baudžiamojon atsakomybėn asmeniui buvo priimtas palankus sprendimas (išteisinamasis nuosprendis), savaime nesudaro pagrindo priteisti jam jo turėtas išlaidas gynybai baudžiamojo proceso tvarka.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros skyriaus prokurorės ir nukentėjusiosios B. V. apeliacinius skundus atmesti.