- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-07-14
- Bylos Nr.
- e2A-1283-1187/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-31241-2021-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Latvelė, Ieva Navickaitė-Sakalauskienė, Tatjana Žukauskienė
- Ieškovas
- Vilniaus miesto savivaldybės
- Atsakovas
- V. V.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Latvelės, Ievos Navickaitės-Sakalauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Tatjanos Žukauskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovui V. V. dėl skolos priteisimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos, Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos, valstybės įmonė „Turto bankas“, Vilniaus miesto 14-ojo notarų biuro notarai Donatas Baranauskas ir Rasa Birutienė.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė Vilniaus miesto savivaldybė (toliau – ieškovė, apeliantė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo V. V. (toliau – atsakovas) 7 294,98 Eur skolos, 1 173 Eur palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) (toliau – žemės sklypas), nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Pastatai – slėptuvės, esančios Vilniuje, (duomenys neskelbtini), ir pastatai – sandėliai, esantys adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – sandėliai ar pastatai), nuosavybės teise priklauso atsakovui. Slėptuvės ir sandėliai stovi ant laisvos valstybinės žemės. Atsakovas nemoka valstybinės žemės nuomos mokesčio, todėl yra susidariusi 7 294,98 Eur skola. Taip pat atsakovas turi mokėti 1 173 Eur palūkanas už laiku neįvykdytą prievolę.
Atsiliepimas
3. Atsakovas V. V. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. lapkričio 22 d. sprendimu Nr. 1-1236 patvirtintas Valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifų ir administravimo taisykles (toliau – Taisyklės) valstybinės žemės nuomos mokesčio mokėtoju laikomas fizinis ar juridinis asmuo, išsinuomojęs ar kitais pagrindais naudojantis valstybinę žemę. Atsakovas nėra sudaręs jokios sutarties su ieškove, taip pat jam nėra žinomas joks kitas žemės sklypo perdavimo teisinis pagrindas. Dėl to, atsakovas nėra valstybinės žemės nuomininku. Atsakovui priklausantys pastatai yra po žeme. Statiniams esant po žeme, sklypas nėra užstatomas ir netrukdo savininkei – valstybei, juo naudotis. Žemės sklypas požeminiam statiniui eksploatuoti negali būti formuojamas, nes ant požeminio statinio esančioje teritorijoje gali būti statomi kiti antžeminiai statiniai, kurių eksploatavimui teisės aktų nustatyta tvarka ir turėtų būti formuojamas žemės sklypas, arba teritorija pritaikoma kitoms gyventojų reikmėms. Naudojimasis požeminiais pastatais, neformuojant pastatui eksploatuoti reikalingo žemės sklypo, gali būti užtikrinamas, nustatant žemės servitutą. Žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), suformuotas ne prie pastatų ir tai yra valstybinės reikšmės miško teritorija. Iš plano matyti, kad teritorija yra daug didesnė, nei po ja esantys pastatai, todėl akivaizdu, jog teritorija yra suformuota ne pastatams eksploatuoti, o nustatyti valstybinės reikšmės miško teritoriją.
4. Atsakovo teigimu yra ir skaičiavimo neatitikimai, kadangi (duomenys neskelbtini) visas užimamas plotas yra 283,4 kv. m., kai tuo tarpu ieškovė skaičiuoja nuomos mokestį už 5 984 kv. m. Taip pat klaidingi skaičiavimai palyginus ir (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Iš skaičiavimų matyti, kad ieškovė formaliai žiūri į situaciją, neatsižvelgia į tai, kad pastatai yra specifiški, požeminiai, jiems sklypai nesuformuoti, dalis statinių yra tiesiog valstybinio miško teritorijoje; mokestis (duomenys neskelbtini) buvo paskaičiuotas pagal pastatų plotą, tačiau (duomenys neskelbtini) neatsižvelgta į visą pastatų plotą ir apmokestintas visas sklypas, nors pagal Žemės įstatymą ieškovė neturi tokios teisės – išnuomoti valstybinės reikšmės miško plotą.
Žemesnės instancijos teismas
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. gegužės 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-3430-937/2022, ieškovės ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovei iš atsakovo 7 294,98 Eur skolos, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (7 294,98 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2021 m. lapkričio 22 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kitą ieškinio dalį atmetė. Taip pat, priteisė valstybei iš atsakovo 177,44 Eur bylinėjimosi išlaidų.
6. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. spalio 18 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 9 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodė, kad nagrinėjamoje byloje įtrauktais dalyvauti asmenimis turi būti nurodyti Aplinkos apsaugos departamentas ir VĮ Turto bankas, perėmęs VĮ Valstybės turto fondo teises ir pareigas. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų, byloje turėjo dalyvauti Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos. Pažymėjo, kad nesant teisėto pagrindo naudotis valstybei priklausančia žeme, dėl ko galėtų būti skaičiuojamas nuomos mokestis, pirmosios instancijos teismas turėtų svarstyti, ar sudaryti sandoriai neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms.
7. Apeliacinės instancijos teismui grąžinus bylą nagrinėti iš naujo, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. lapkričio 3 d. nutartimi įtraukė į bylą trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, Nacionalinę žemės tarnybą prie Aplinkos ministerijos, Aplinkos apsaugos departamentą prie Aplinkos ministerijos ir valstybės įmonę „Turto banką“. 2023 m. sausio 12 d. protokoline nutartimi trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, įtraukti Vilniaus miesto 14-ojo notarų biuro notarai Donatas Baranauskas ir Rasa Birutienė.
Šalies argumentai
8. Ieškovė rašytiniuose paaiškinimuose dėl sandorių atitikimo imperatyvioms įstatymo normoms nurodė, kad ginčo pastatai yra registruoti kaip priklausantys atsakovui viešame registre, o VĮ Registrų centro išrašas nenuginčytas. Net tuo atveju, jeigu teismas pripažintų, kad atsakovui nuosavybės teise priklausančios slėptuvės ir sandėliai negalėjo būti privatizuojami, turi būti įvertintos aplinkybės, kad visą skolos susidarymo laikotarpį ir iki šiol, pastatai (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise vis dar priklauso atsakovui, yra jo žinioje bei stovi ant valstybinės žemės, o tai sukuria prievolę mokėti ir valstybinės žemės mokestį į savivaldybės biudžetą. Tam, kad atsirastų pareiga mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį, nėra teisiškai reikšminga aplinkybė, ar valstybinės žemės naudotojas yra sudaręs žemės nuomos sutartį. Pareiga mokėti nuomos mokestį atsiranda ir tuomet, kai valstybinėje žemėje asmuo įgyja nekilnojamąjį turtą. Taigi, valstybinės žemės nuomos mokestis atsakovui buvo skaičiuojamas kaip asmeniui, kuris valstybinėje žemėje turi nekilnojamąjį turtą.
Atsiliepimas
9. Atsakovas rašytiniuose paaiškinimuose dėl sandorių atitikimo imperatyvioms įstatymo normoms nurodė, kad ginčo pastatus įsigijo dar 2007-2008 m., tačiau galimybės jais normaliai naudotis neturėjo, nes negalėjo teisėtais būdais patekti į statinius. Atsakovui priklausantys statiniai (duomenys neskelbtini) yra nesuformuotame sklype. Dalis (duomenys neskelbtini) yra suformuotame sklype, bet sklypas neatitinka Žemės ūkio ministro ir Aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-542/D1513 patvirtinto Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo taisyklių 42 punkto, pagal kurį numatytas reikalavimas „galimybė į kiekvieną žemės sklypą įvažiuoti (išvažiuoti) keliu (gatve), besijungiančiu su valstybinės reikšmės ar vietinės reikšmės keliais, sudarančiais kelių tinklą arba siūlyti servitutą”. Atsakovas daug kartų kreipėsi į ieškovę, kad ji nustatytų servitutą, laikiną kelią, tačiau, gavo atsakymą, kad tokio įvažiavimo padaryti negalima, nes (duomenys neskelbtini) gatvė yra A lygio kelias. Įsigijęs statinius atsakovas į juos galėjo patekti tik senuoju įvažiavimu, kuris buvo sunaikintas remontuojant (duomenys neskelbtini) gatvę. Atsakovui priklausantys statiniai yra požeminiai. Atsakingoms institucijoms tinkamai nesirūpinant miško teritorija atsakovui kilo problemų: virš pastatų esantis pylimas miškų tarnybos buvo netvarkomas, dėl to prikrito šakų, priaugo menkaverčių medžių, sutriko vandens nutekėjimas ir į statinius ėmė sunktis vanduo. Atsakovas kreipėsi į Nacionalinę miškų tarnybą, kad ši leistų jam pačiam sutvarkyti virš jo pastatų augantį mišką (už kurio nuomą dabar siekia prisiteisti ieškovė), tačiau toks leidimas jam nebuvo suteiktas. Teismui nusprendus palikti sandorius galioti, prašė įpareigoti ieškovę ir Nacionalinę žemės tarnybą suteikti kelio servitutą, jog atsakovui būtų galima patekti į jo patalpas.
10. Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos (toliau – NŽT) rašytiniuose paaiškinimuose dėl sandorių atitikimo imperatyvioms įstatymo normoms prašė šį klausimą spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, jog nebuvo sandorių šalis, todėl negali pasakyti, ar jie neprieštarauja imperatyvioms teisės normoms. Vis dėlto, kadangi trys atsakovo statiniai yra žemės sklype, kurį patikėjimo teise valdo NŽT ir du statiniai laisvoje valstybinėje žemėje, nesuformuotoje atskiru žemės sklypu, atsakovas už naudojimąsi valstybine žeme turėjo pareigą mokėti žemės mokestį.
11. Trečiasis asmuo Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos rašytiniuose paaiškinimuose dėl sandorių atitikimo imperatyvioms įstatymo normoms nurodė, kad neturi jokio suinteresuotumo šioje byloje ir prašė ją nagrinėti teismo nuožiūra.
12. Trečiasis asmuo VĮ „Turto bankas“ rašytiniuose paaiškinimuose dėl sandorių atitikimo imperatyvioms įstatymo normoms nurodė, kad slėptuvės adresu (duomenys neskelbtini), į privatizuojamo turto sąrašą įtrauktos pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 25 d. nutarimą Nr. 1166, o sandėliai adresu (duomenys neskelbtini), pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 10 d. nutarimą Nr. 722, buvo privatizuoti laikantis tuo metu galiojusio Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo ir su juo susijusių teisės aktų nuostatų. Pagal Privatizavimo objektų parengimo privatizuoti taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr. 1427 (suvestinė redakcija 2007 m. rugsėjo 14 d. – 2009 m. rugsėjo 29 d.) 24.4 papunktį, jeigu privatizavimo objektui teisės aktų nustatyta tvarka priskirtas žemės sklypas, privatizavimo programoje turi būti nurodyta privatizavimo objekto privatizavimo sąlyga, nustatanti, ar privatizavimo objektui priskirtas žemės sklypas parduodamas, ar tik nuomojamas. Taigi, imperatyvaus reikalavimo parduoti privatizavimo objektą, tik jeigu jam yra priskirtas žemės sklypas, nebuvo. Be to, nurodytų objektų pardavimas įformintas pagal notariškai patvirtintas 2008 m. balandžio 15 d. pirkimo – pardavimo sutartis. Šių sutarčių neatskiriama dalimi buvo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2006 m. birželio 2 d. raštas, kuriuo informuojama, kad privatizuojami objektai patenka į valstybinės reikšmės miškų plotus, į Šeškinės šlaitų geomorfologinį draustinį, todėl nėra teisinio pagrindo formuoti sklypus prie šių statinių. Atkreipė dėmesį, kad atitinkamos privatizavimo objektui nustatytos naudojimo sąlygos buvo išviešintos, jas, be kita ko, aptariant nurodytų sutarčių 2 punktuose, pirkėjui patvirtinant, kad su privatizuojamo objekto būkle susipažino ir dėl jos pretenzijų neturi.
13. Trečiasis asmuo notarė Rasa Birutienė atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį nagrinėti teismo nuožiūra. Paaiškino, kad ginčo atveju pardavėjas negalėjo parduoti žemės sklypo, nes jis nebuvo sklypo savininkas, sklypas teisės aktų pagrindu negalėjo būti suformuotas iš viso. Pardavėjas nenuomojo ir neturėjo kitų teisių į sklypą, kurias būtų galėjęs perduoti su nekilnojamuoju turtu. Pirkėjas įgijo tas teises naudotis sklypu, kurias turėjo ir pardavėjas ir kurios šalims tiek sudarant sandorį 2007 metais, tiek iki dabar buvo žinomos. Pirkėjas įgijo teisę naudotis žeme tiek, kiek tai neprieštarauja žemės sklypo, kuriame yra privatizavimo objektas, įstatymų nustatytoms naudojimo sąlygoms. Tiek sutartyje, tiek savivaldybės pažymoje aptarta, ką draudžiama vykdyti prie objekto esančiame sklype.
14. Trečiasis asmuo notaras Donatas Baranauskas atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį nagrinėti teismo nuožiūra. Paaiškino, kad 2008 m. balandžio 15 d. privatizavimo objekto pirkimo – pardavimo sutartis nepažeidžia imperatyvių teisės normų, atitinka esmines jos sąlygas (sutartyje aptartas jos dalykas ir kaina). Sutartyje aptartas žemės klausimas, nurodyta, kad slėptuvė yra 0,5984 ha ploto žemės sklype, kuris patenka į Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausančio valstybinės reikšmės miško teritoriją ir negali būti privatizuojamas. Tačiau tai nereiškia, kad negali būti privatizuojamos slėptuvės, o teisių į žemės sklypą aptarimas tokiu būdu, kokiu buvo atliktas sutartyje ir privatizuojamo objekto programoje, prieštarauja imperatyvioms teisės normoms. Kadangi sutartyje nurodyta, kad žemės sklypas, kuriame yra slėptuvė, negali būti privatizuojamas, vadinasi, pirkėjas gali kreiptis dėl jo nuomos.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
15. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. kovo 17 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovės 165 Eur žyminio mokesčio išlaidų atsakovui bei 35,52 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų valstybei. Teismo sprendimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
15.1. Nagrinėjamu atveju slėptuvių ir sandėlių perleidimo sandoriai sudaryti ne tarp privačių asmenų, o tarp fizinio asmens ir valstybės nuosavybę patikėjimo teise valdančio Valstybės turto fondo (jo teisių ir pareigų perėmėjas VĮ Turto bankas). Valstybinio turto privatizavimas vykdomas laikantis specialiuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų ir procedūrų. Slėptuvės ir sandėliai buvo privatizuoti pagal Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymą ir su juo susijusius teisės aktus.
15.2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-49-1075/2018 teisėjų kolegija nurodė, kad Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalis aiškintina kaip nustatanti pareigą valstybinės žemės nuomos mokestį mokėti ne tik tiems valstybinės žemės naudotojams, kurie naudoja tik teisės aktų nustatyta tvarka suformuotą ir nekilnojamojo turto registre įregistruotą valstybinės žemės sklypą, bet ir kitiems valstybinės žemės naudotojams, kurie naudoja valstybinę žemę teisiniu pagrindu, už faktinį naudojimąsi valstybei priklausančia žeme. Taigi, žemės nuomos mokestis gali būti skaičiuojamas nekilnojamojo objekto savininkams ir tuo atveju, kai jie nėra nei nupirkę, nei išsinuomoję valstybinės žemės, t. y. pakanka to, kad jie žemę faktiškai naudoja.
15.3. Ginčo atveju tiek slėptuvės, tiek sandėliai yra po žeme. 2017 m. lapkričio 22 d. sprendimu patvirtintų Valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifų ir administravimo taisyklių 4 punktas valstybinės žemės nuomos mokestį numato tais atvejais, kai pastatai (jų dalis) ar statiniai stovi ant valstybinės žemės. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnis nustato, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso ne tik valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai, bet ir žemės gelmės. Todėl valstybinės žemės nuomos mokestis galėtų būti renkamas ir naudojant žemę po ja esantiems statiniams, tačiau tokiu atveju turėtų būti nustatytas žemės naudojimo faktas.
15.4. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. spalio 18 d. nutartyje nurodė, kad atsakovo subjektinės teisės naudotis ir valdyti pastatus yra apribotos objektyviai (nutarties 27 p.), o nuomos mokesčio skaičiavimas galėtų būti atliekamas tik esant teisėtam pagrindui naudotis valstybine žeme (nutarties 28 p.). Atsižvelgiant į tai, kad savivaldybė nėra sudariusi sąlygų patekti į atsakovo įsigytas slėptuves ir sandėlius, dėl ko jis objektyviai šių pastatų naudoti negali, ji neturi pagrindo ir reikalauti iš atsakovo valstybinės žemės nuomos mokesčio.
15.5. Teismas neturi pagrindo nesutikti su ieškovės atliktu valstybinės žemės nuomos mokesčio skaičiavimo principu. Teismo vertinimu, nuomos mokesčio skaičiavimas už žemę pagal sandėliais užstatytą plotą bei žemės nuomos mokesčio skaičiavimas už visą plotą, kai suformuotame sklype yra tik atsakovui nuosavybės teise priklausančios slėptuvės, galėtų būti taikomas, o atsakovo argumentai dėl galimo užstatymo ploto neatitikimo faktinei situacijai atmestini, kol duomenys viešame registre nenuginčyti. Visgi, šis valstybinės žemės nuomos mokesčio paskaičiavimas šiuo atveju netaikytinas, nustačius, kad atsakovas valstybine žeme ginčo laikotarpiu neturėjo galimybės naudotis, ieškovei nesudarius tam sąlygų (neįrengus privažiavimo ar neužtikrinus galimybės į slėptuves ir sandėlius patekti kitu teisėtu būdu).
15.6. Atmetus pagrindinį reikalavimą dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio, atmetamas ir išvestinis reikalavimas dėl 1 173 Eur palūkanų. Jis atmetamas taip pat ir tuo pagrindu, kad pati ieškovė valstybinės žemės nuomos mokestį už 2015-2020 m. paskaičiavo tik 2021 metais, t. y. pati nebuvo rūpestinga ir apie tokį mokestį atsakovo neinformavo.
I. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
16. Apeliantė (ieškovė) Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 17 d. sprendimą ir tenkinti ieškinį pilnai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
16.1. Remiantis Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 2 straipsnio 11 dalimis, Taisyklių 3, 4 punktais, teismų formuojama praktika, nekilnojamojo turto registro išrašais Nr. 1/40548, 10/124454, 10/124517, 10/124520, 10/124523, 10/124584, atsakovui už naudojimąsi valstybine žeme skaičiuojamas valstybinės žemės nuomos mokestis.
16.2. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovas šiuo atveju dėl įrengto privažiavimo nebuvimo negali naudotis savo statiniais ir prie jų privažiuoti. Nagrinėjamu atveju atsakovas jau ginčo pastatų įsigijimo metu žinojo ar bent jau kaip rūpestingas pirkėjas privalėjo žinoti, kad pastai, kuriuos perka yra specifiniai ir jiems priskirta saugoma teritorija, todėl turėjo žinoti kokie apribojimai taikomi sklype, kuriame įsigyja ginčo pastatus, taigi atsakovas turėjo prisiimti atsakomybę už perkamą daiktą. Todėl nėra aišku, kodėl ieškovė turi prisiimti atsakomybę už tai, kad ieškovas neįvertino galimybės naudotis perkamu turtu.
16.3. Nuo privatizavimo sutarčių sudarymo momento atsakovui valstybinėje žemėje priklauso ginčo pastatai ir atsakovas jiems eksploatuoti naudojasi valstybine žeme, tačiau mokesčio už tai faktiškai nemoka nuo įsigijimo momento. Atsakovas turėjo žinoti, kad nuo statinių įsigijimo, jis privalo mokėti žemės nuomos mokestį, tačiau tuo nepasirūpino. Byloje nustatyta, kad iki tol, kol ieškovė nesikreipė dėl nuomos mokesčio priteisimo, atsakovas nesikreipė į ieškovę dėl galimybės nemokėti žemės nuomos mokesčio, mokėjimo atidėjimo, servitutų formavimo ar privažiavimo kelio įrengimo.
16.4. Byloje nėra nustatyta, kad atsakovas savo turtu gali naudotis tik privažiuodamas automobiliu. Prie ginčo pastatų galima ir prieiti, patekimas į juos nėra apribotas ir atsakovo teisės savo turtu naudotis nėra suvaržytos ieškovės veiksmų. Vien tai, jog jis to nedaro ir teigia, jog tam, kad pasirūpintų ginčo pastatais jam būtinas privažiavimas, nepanaikina jo prievolės rūpintis savo nekilnojamuoju turtu ir mokėti žemės nuomos mokestį.
16.5. Teismas taip pat nepagrįstai atmetė ieškinį nurodydamas, kad pati ieškovė valstybinės žemės nuomos mokestį už 2015-2020 m. paskaičiavo tik 2021 metais. Pagal Taisyklių 17 punktą, valstybinės žemės nuomos mokesčio mokėtojai mokestį privalo sumokėti iki einamųjų metų lapkričio 15 dienos. Taigi, atsakovas yra įpareigotas valstybinės žemės nuomos mokestį sumokėti iki einamųjų metų lapkričio 15 dienos, o ne laukti Vilniaus miesto savivaldybės pranešimo/priminimo sumokėti minėtą mokestį. Tai, kad ieškovė pranešimą dėl ginčo mokesčio mokėjimo ir apskaičiavimo parengė tik 2021 m. spalį, nepaneigia aplinkybės, kad terminas įvykdyti mokestines prievoles yra praleistas.
Atsiliepimas
17. Atsakovas V. V. atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
17.1. Atsakovui priklausantis bendras patalpų plotas viso – 742,14 kv. m., todėl tam, kad patalpų remonto darbai būtų atliekami, reikalingas privažiavimas prie statinių. Be to, statiniai išsidėstę palei itin judrią (duomenys neskelbtini) gatvę (A lygio gatvė), kurioje yra ribota sustojimo galimybė, taip pat prie dalies statinių priėjimas yra apsunkintas įkalne, nesaugiais laiptais. Pažymi, kad šis sklypas suformuotas pažeidžiant teisės aktus, o ieškovė nesiima jokių veiksmų šiai situacijai taisyti.
17.2. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovas daug kartų kreipėsi dėl servitutų suteikimo, dalyvavo visuose susirinkimuose, kurie buvo organizuojami dėl šios teritorijos tvarkymo, bendravo su atsakingais už teritoriją asmenimis, tačiau ieškovė atsisakė suteikti servitutą, nes detaliajame plane numatytas nuvažiavimas prie patalpų atskiru nusukimu nuo viaduko, kurį buvo numatyta įrengti dar 2010 m., tačiau jo vis dar nėra ir neaišku kada bus, o visas kitas galimybes privažiuoti prie patalpų ieškovė atmeta, įskaitant ir laikino privažiavimo galimybę.
17.3. Atsakovui priklausantys statiniai (slėptuvės) (duomenys neskelbtini) patenka į 0,5984 ha žemės sklypą, kuriame buvo Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausančio valstybinės reikšmės miško teritorija ir todėl jis negali būti privatizuojamas. Dėl šios priežasties sklypas atsakovui negalėjo būti parduotas ar nuomojamas, todėl jis neturi ir pareigos mokėti žemės nuomos mokesčio. Nors bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad (duomenys neskelbtini) sklypas 2000 m. vykusios valstybinės miškų inventorizacijos metu nepagrįstai priskirtas miškui ir miško žemei ir nuo 2022 m. vasario 11 d. išregistruotas iš Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro, tačiau tai, kad, tai nebuvo miškas de facto, nekeičia situacijos, jog de jure atsakovas negalėjo šios teritorijos nuomotis.
17.4. Atsakovas bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad patalpas jis apžiūrėjo ir sutiko su jų būkle. Anksčiau, kai dar kelias nebuvo laikomas A lygio keliu, prie patalpų buvo galima privažiuoti per nusukimą nuo (duomenys neskelbtini) gatvės buvusiu senuoju keliuku, kuris susijungė su kultūros paveldo saugomu senuoju Molėtų plentu. 2010 m. keičiant detalųjį planą (pastatai įsigyti 2007, 2008 m.) Vilniaus miesto savivaldybė nusprendė pakelti (duomenys neskelbtini) gatvės statusą į A lygio gatvę, o pagal Vilniaus miesto savivaldybės bendrojo plano statybos techninio reglamento STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“ 9 punkto 6 lentelės reikalavimus, eismo jungtys su A kategorijos gatvėmis yra negalimos. Tokiu būdu buvo panaikintas privažiavimas prie atsakovui priklausančių statinių.
Šalies argumentai
17.5. Apeliantė nepagrįstai nurodo, kad nors ieškovė siuntė pranešimą apie skolą tik 2021 m., tačiau atsakovas turėjo žinoti, kad jis privalo mokėti žemės nuomos mokestį. Pagal Taisyklių 7 punktą ieškovė privalėjo apskaičiuoti žemės nuomos mokesčio dydį fiziniams asmenims (išskyrus asmenis, kurie yra sudarę žemės nuomos sutartis) ir apie tai informuoti iki kalendorinių metų lapkričio 1 d. Taip pat Taisyklėse nurodyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Finansų departamento Mokesčių skyrius ne vėliau kaip iki kitų metų lapkričio 1 d. patikrina juridinių asmenų pateiktą mokesčio deklaraciją. Nustačius neteisingo mokesčio deklaracijos užpildymo faktą arba kitus netikslumus, mokesčio mokėtojui apie klaidas pranešama raštu, nustatant 15 dienų terminą trūkumams ar kitiems netikslumams pašalinti, skaičiuojamą nuo pranešimo apie tokius trūkumus ar kitus netikslumus gavimo dienos.
Atsiliepimas
18. Trečiasis asmuo VĮ „Turto bankas“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį nagrinėti teismo nuožiūra.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
I. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
19. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).
20. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį faktinių ir teisinių argumentų.
21. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuriuo ieškovės ieškinys dėl ieškovės reikalavimo priteisti iš atsakovo 7 294,98 Eur nesumokėto valstybinės žemės nuomos mokesčio ir 1 173 Eur palūkanų priteisimo atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės
22. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad atsakovas V. V. 2008 m. balandžio 15 d. privatizavimo objekto pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 29-08 pagrindu įsigijo slėptuvę, esančią (duomenys neskelbtini) (el. b. t. I, l. 26 – 28), 2008 m. balandžio 15 d. privatizavimo objekto pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 30-08 pagrindu slėptuvę, esančią (duomenys neskelbtini) (el. b. t. I, l. 32 – 34), 2008 m. balandžio 15 d. privatizavimo objekto pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 31-08 pagrindu slėptuvę, esančią (duomenys neskelbtini) (el. b. t. I, l. 37 – 40), 2007 m. rugsėjo 7 d. privatizavimo objekto pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 117-07 pagrindu sandėlį, esantį (duomenys neskelbtini) (el. b. t. I, l. 43 – 45), 2007 m. rugsėjo 7 d. privatizavimo objekto pirkimo – pardavimo sutarties Nr. 118-07 pagrindu sandėlį, esantį (duomenys neskelbtini) (el. b. t. I, l. 48 – 50) (toliau – Sutartys). Šiose sutartyse nurodyta, kad pardavėjas pareiškia, jog privatizavimo objekto pardavimas neprieštarauja žemės sklypo, kuriame yra privatizavimo objektas, įstatymų nustatytoms naudojimo sąlygoms. Slėptuvių privatizavimo sutartyse nurodyta, kad jos yra 0,5984 ha žemės sklype. Sandėlių privatizavimo sutartyse nurodyta, kad jiems žemės sklypas nesuformuotas.
23. Žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, o jame yra atsakovo privatizuoti pastatai – slėptuvės. Atsakovui priklausanti slėptuvė adresu: (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 63,41 kv. m., slėptuvė adresu: (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 63,41 kv. m., slėptuvė adresu: (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 153,52 kv. m. (toliau – Slėptuvės), sandėlis adresu: (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 153,70 kv. m., sandėlis adresu: (duomenys neskelbtini) (adresas neįregistruotas), Vilnius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 308,10 kv. m. (toliau – Sandėliai), įregistruoti Nekilnojamo turto registre (toliau – Statiniai) (el. b. t. II, l. 79 – 90).
24. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos miesto plėtros departamento 2006 m. birželio 2 d. rašte „Dėl žemės sklypų formavimo (duomenys neskelbtini)“ Nr. A9951-9083-(14.6-MPD-0) nurodyta, kad privatizuojami objektai (duomenys neskelbtini) patenka į valstybinės reikšmės plotus, ant statinių auga medžiai, kurie turi būti saugomi, todėl nėra teisinio pagrindo formuoti sklypus prie šių statinių (el. b. t. I, l. 30 – 31).
Dėl pareigos mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį
25. Žemės nuoma yra privatinės teisės institutas, o savivaldybė, būdama tam tikro turto savininkė (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnis), civiliniuose teisiniuose santykiuose dalyvauja lygiais pagrindais kartu su kitais civilinių teisinių santykių subjektais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.1 straipsnio 1 dalis). Valstybinės žemės nuomą reglamentuoja Civilinio kodekso 6.551, 6.552 straipsniai, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – Žemės įstatymas) 9 straipsnis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimas Nr. 1798 „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę“, kuriuose nustatyti valstybinės žemės nuomos mokesčio mokėjimo terminai, sąlygos bei numatyta, kad konkretų valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifą savo teritorijos ribose nustato savivaldybės. Mokestis yra apskaičiuojamas nuo žemės vertės pagal nustatytą tarifą, kurie nurodyti Žemės nuomos mokesčio deklaracijoje.
26. Kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje bylose, kuriose sprendžiami klausimai dėl valstybinės žemės ir jos naudojimo, konstatuota, kad valstybinės žemės naudojimo, valdymo bei disponavimo teisiniams santykiams yra taikomas specialusis teisinis reglamentavimas, kurį lemia ir su viešuoju interesu susijęs santykių objektas – valstybinė žemė. Šiam teisiniam reglamentavimui yra būdingas imperatyvusis pobūdis; taip užtikrinama valstybinės žemės socialinė paskirtis – teikti visuomeninę naudą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-103-378/2017 23 punktas).
27. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybinės žemės sklypų naudotojai, kuriems žemės sklypai suteikti teisės aktų nustatyta tvarka arba kuriems žemę administruojančių institucijų sprendimais leista žeme naudotis žemės reformos metu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka už naudojimąsi žeme iki nuomos ar pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo moka žemės nuomos mokestį, išskyrus už žemę, perduotą naudotis panaudai. Šią įstatymo nuostatą įgyvendina Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimas Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“, kurio 1 punktas atkartoja įstatymo nuostatą, o 3 punktas įtvirtina, kad savivaldybės, kurios teritorijoje yra naudojami valstybinės žemės sklypai, taryba nustato konkretų žemės nuomos mokesčio tarifą ir apie tai informuoja valstybinės žemės sklypų naudotojus. Pagal Žemės įstatymo 2 straipsnio 11 dalį žemės naudotojas – žemės savininkas arba kitas fizinis ar juridinis asmuo, užsienio organizacija, juridinio asmens ar užsienio organizacijos filialas, kurie naudoja žemę įstatymų, administracinių aktų, teismo sprendimų, sandorių ar kitu teisiniu pagrindu. Žemės naudojimo teisė, kaip savarankiška teisė, reiškia, kad privačios ar valstybinės žemės naudotojas, kuriam suteikta teisė naudotis žeme, gali naudoti ją ūkinei ar kitokiai veiklai, gauti iš jos pajamas įstatyme, sutartyje ar kitame akte, kuriuo nustatyta naudojimo teisė, nustatyta tvarka.
28. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalies taikymo, savo praktikoje nuosekliai pripažįsta, kad prievolė mokėti žemės nuomos mokestį už naudojimąsi valstybine žeme kyla ne tik iš valstybinės žemės nuomos sutarties, bet ir iš įstatymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2009; 2012 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-333/2012; 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-280-611/2016, 18 punktas; 2017 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103-378/2017, 28 punktas; 2018 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-49-1075/2018, 26 punktas). Faktinis žemės naudotojas negali įgyti daugiau privilegijų negu asmuo, su kuriuo yra sudaryta žemės sklypo nuomos sutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-280-611/2016 18 punktas).
29. Nagrinėjamu atveju tarp šalių nebuvo sudaryta žemės nuomos sutartis. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovo pareigos mokėti žemės nuomos mokestį, kai nėra sudaryta žemės nuomos sutartis su ieškove, konstatavo, kad žemės pirkimo ar nuomos sandorio sudarymas nėra privaloma sąlyga nuomos mokesčio skaičiavimui, valstybinės žemės nuomos mokestis gali būti skaičiuojamas ir esant faktiniam naudojimui, kai nekilnojamojo turto objektų savininkas yra įgijęs valstybinėje žemėje esančius statinius.
30. Pirmosios instancijos teismas taip pat padarė išvadą, kad valstybinės žemės nuomos mokesčio paskaičiavimas šiuo atveju netaikytinas, kadangi atsakovas valstybine žeme ginčo laikotarpiu neturėjo galimybės naudotis, ieškovei nesudarius tam sąlygų (neįrengus privažiavimo ar neužtikrinus galimybės į Slėptuves ir Sandėlius patekti kitu teisėtu būdu).
31. Ieškovė nesutikdama su pirmiau nurodyta pirmosios instancijos teismo išvada, nurodė, kad: 1) pirkdamas ginčo pastatus atsakovas turėjo realią galimybę apžiūrėti ir įvertinti perkamus daiktus, o taip pat ir suprasi, kokius nekilnojamuosius daiktus įsigyja ir kokios bus galimybės jais naudotis ir eksploatuoti; 2) prie ginčo pastatų galima ir prieiti, nėra būtinas privažiavimas, taigi pateikimas į juos nėra apribotas ir atsakovo teisės naudotis savo turtu nėra suvaržytos Savivaldybės veiksmų.
32. Atsakovas nesutikdamas su šiais apeliacinio skundo argumentais teigė, kad: 1) atsakovui priklausantis ginčo plotas yra pakankamai didelis (742,14 kv. m.), todėl norint atlikti patalpų remonto darbus yra būtinas privažiavimas prie pastatų, taip pat Statiniai yra išsidėstę palei judrią (duomenys neskelbtini) gatvę, kurioje yra ribota sustojimo galimybė, prie dalies Statinių priėjimas yra apsunkintas įkalne, nesaugiais laiptais, be to, atsakovas kreipėsi dėl servituto suteikimo, tačiau šis nebuvo suteiktas, kadangi yra numatyta įrengti viaduką, kuris turėjo jau būti įrengtas 2010 m.; 2) atsakovas neturi poreikio naudotis ginčo žeme, kadangi pylime virš Statinių tėra ventiliacijos angos bei drenažinės įdubos, o į Statinius patenkama tik per durų angas, visi šie antžeminėje dalyje esantys Statinių elementai pilnai gali būti aptarnaujami servitutų pagalba; 3) ginčo objektų pirkimo metu buvo privažiavimas prie šių objektų, 2010 m. keičiant detalųjį planą (pastatai įsigyti 2007, 2008 m.) Vilniaus m. savivaldybė nusprendė pakelti (duomenys neskelbtini) gatvės statusą į A lygio gatvę, tokiu būdu buvo panaikintas privažiavimas prie atsakovui priklausančių Statinių.
33. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą yra nurodyta, kad žemės santykiai turi būti tvarkomi atsižvelgiant į įstatymuose įtvirtintus žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo teisių apsaugos, būtinybės žemę naudoti pagal pagrindinę tikslinę paskirtį ir kitus principus. Teisė naudotis valstybine žeme, reikalinga pastatams ir statiniams eksploatuoti, taip pat teisė teisės aktuose nustatyta tvarka ją nuomoti ar pirkti yra iš įstatymo kylanti teisė (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnis, Civilinio kodekso XXIX skyrius, Žemės įstatymas, kiti specialieji įstatymai). Valstybinės žemės naudojimo, valdymo bei disponavimo teisiniams santykiams yra taikomas specialusis teisinis reglamentavimas, kurį lemia ir su viešuoju interesu susijęs santykių objektas – valstybinė žemė. Šiam teisiniam reglamentavimui yra būdingas imperatyvusis pobūdis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2009; 2010 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2010; kt.).
34. CK 6.394 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal pastato, įrenginio ar kitokio nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį pirkėjui kartu su nuosavybės teise į tą daiktą pardavėjas perduoda ir šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytas teises į tą žemės sklypo dalį, kurią tas daiktas užima ir kuri būtina jam naudoti pagal paskirtį. Pagal CK 6.394 straipsnio 3 dalį, kai nekilnojamasis daiktas, esantis ne jo savininko žemės sklype, parduodamas, pirkėjas įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis kaip nekilnojamojo daikto pardavėjas.
35. Taigi, iš pirmiau nurodyto teisinio reglamentavimo bei kasacinės praktikos išplaukia, kad teisė naudotis valstybine žeme, reikalinga pastatams ir statiniams eksploatuoti, taip pat teisė teisės aktuose nustatyta tvarka ją nuomoti ar pirkti yra įstatymo suteikta teisė, kuri naujajam statinių savininkui pereina kartu (tuo pačiu momentu) su nuosavybės teisėmis. Kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad pareiga mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį visų pirma siejama su faktiniu jos naudojimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-280-611/2016).
36. Kasacinis teismas savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, kad jei asmuo faktiškai naudojosi žemės sklypu, nepaisant to, jog pastatai neeksploatuojami pagal jų tikslinę paskirtį, tai nepaneigia naudotojo pareigos mokėti nuomos mokestį už jam priklausančiais statiniais užimtą žemę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2009; 2017 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103-378/2017).
37. Byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2015 m. – 2020 m. nuosavybės teise valdė ginčo objektus bei, kad atsakovo valdytas turtas yra žemės sklype, kuris nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai (el. b. t. I, l. 155 – 159).
38. Kaip minėta, atsakovas ginčija, kad jo teisės naudotis žemės sklypu yra apribotos dėl ieškovės veiksmų, kadangi nėra įrengto privažiavimo prie Statinių. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovas 2021 m. rugsėjo 30 d. kreipėsi į atsakovę su pasiūlymu dėl parengtų teritorijos prie Geležinio Vilko, Lvovo, Žalgirio, Ukmergės, Paribio ir Saltoniškių gatvių detaliojo plano dalies sprendinių keitimo teritorijų planavimo proceso inicijavimo sutarties pagrindu, kad būtų įrengtas privažiavimas prie jam priklausančių Statinių (el. b. t. I, l. 95 – 99). Taip pat, 2021 m. gruodžio 15 d. atsakovas kreipėsi į ieškovę dėl servituto suteikimo, tam, kad galėtų privažiuoti prie Statinių (el. b. t. I, l. 101). Atsakovo teigimu, jam įsigyjant Statinius privažiavimas buvo, tačiau jis buvo panaikintas 2010 m. keičiant detalųjį planą. Teismo posėdžio metu atsakovas patikslino, kad įsigyjant statinius su pardavėju buvo nuvykęs apžiūrėti Statinių ir tuo metu buvo galimybė prie jų privažiuoti automobiliu keliuku, kuris ėjo iš (duomenys neskelbtini) gatvės, tačiau šis keliukas niekada nebuvo oficialus ir niekada nebuvo pažymėtas žemėlapyje (2023 m. sausio 12 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 1 val. 09 min 30 s. iki 1 val. 12 min. 30 s.). Atsakovas taip pat nurodė, kad senuoju privažiavimu naudojosi iki 2017 ar 2018 metų (2023 m. sausio 12 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 54 min. 30 s. iki 55 min. 27 s.), vėliau patikslino, kad prie Statinių negali patekti nuo 2017 metų, be to, atsakovo dukra 2017 metais, kuomet vyko ieškovės organizuojamas susirinkimas dėl (duomenys neskelbtini) gatvės, prašė, kad būtų parengtas projektas, pagal kurį būtų galima privažiuoti prie Statinių (2023 m. sausio 12 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 58 min. iki 59 min). Atsakovas taip pat paaiškino, kad į savivaldybę dėl privažiavimo prie Statinių buvo kreipęsis anksčiau, dar prieš 2017 metus, tačiau kreipėsi ne raštu, tuomet jam ieškovės darbuotojas paaiškino, kad yra parengtas 2010 m. detalusis planas, pagal kurį yra numatyta statyti viaduką, tuomet ir bus privažiavimas prie Statinių.
39. Taigi, remiantis atsakovo teismo posėdžio metu teiktais paaiškinimais, nustatyta, kad atsakovas privažiuoti prie Statinių negali nuo 2017 m., vadinasi, atsakovas iki 2017 metų savo naudojimosi teisę įgyvendino pilna apimtimi, todėl ieškovės reikalavimas dalyje priteisti skolą už naudojimąsi valstybine žeme už 2015 m. ir 2016 m. pagrįstas, todėl turi būti tenkinamas.
40. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors atsakovo tvirtinimu jis yra ir anksčiau, negu 2021 metais, kreipęsis į ieškovę dėl servituto prie Statinių suteikimo, tačiau kaip ir pats atsakovas nurodė, šis kreipimasis nebuvo oficialus, t. y. kreipėsi tik telefonu. Be to, nuo 2017 metų jokių veiksmų nesiėmė, laukė kol bus pastatytas viadukas, o raštišką prašymą dėl servituto suteikimo pateikė tik 2021 metais. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad atsakovas į ieškovą dėl servituto suteikimo kreipėsi tik 2021 metais, o ne nuo tada, kai nebeliko privažiavimo, nepatvirtina, kad atsakovas negalėjo patekti prie statinių ir jais naudotis pagal jų paskirtį. Pažymėtina ir tai, kad atsakovas sudarydamas Statinių pirkimo – pardavimo sutartis patvirtino, kad su privatizavimo objekto būkle yra susipažinęs, dėl jos pretenzijų neturi (Sutarčių 2 punktas), kaip minėta, atsakovas įsigydamas Statinius suprato, kad jokio oficialaus privažiavimo prie jo Statinių nebuvo, todėl sutiktina su ieškove, kad atsakovas jau ginčo pastatų įsigijimo metu žinojo, kad statiniai, kuriuos perka yra specifiniai ir jiems priskirta saugoma teritorija, todėl turėjo žinoti kokie apribojimai taikomi sklype.
41. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nėra duomenų, kad skolos susidarymo laikotarpiu (2015 m. – 2020 m.) atsakovo naudojimosi Statiniais teisės buvo apribotos dėl ne nuo jo valios priklausančių veiksnių, t. y. ieškovės kaltės.
42. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą atsakovo argumentą, kad atsakovas neturi poreikio naudotis ginčo žeme, nes pylime virš Statinių tėra ventiliacijos angos bei drenažinės įdubos, o į Statinius patenkama tik per durų angas, kadangi nustačius, jog atsakovui priklausantys Statiniai yra valstybei priklausančioje žemėje, sprendžiant dėl pareigos mokėti žemės nuomos mokestį, aplinkybė ar atsakovas turi ar ne poreikį naudotis valstybine žeme, šiuo atveju neturi reikšmės.
43. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad aplinkybė, jog valstybei priklausančioje žemėje yra atsakovui priklausantys Statiniai, patvirtina, kad atsakovas šia žeme faktiškai naudojasi. Atsakovas neįrodė, jog negalėjo įgyvendinti Statinių naudojimosi teisių dėl ieškovės veiksmų, todėl remiantis išdėstytų aplinkybių pagrindu, darytina išvada, kad atsakovas nagrinėjamu atveju turi pareigą mokėti žemės nuomos mokestį už naudojimąsi valstybei priklausančia žeme, kurioje stovi (eksploatuojami) jam nuosavybės teise priklausantys Statiniai, už 2015 m. – 2020 m. mokestinį laikotarpį.
Dėl skolos priteisimo
44. Ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 7 294,98 Eur valstybinės žemės nuomos mokesčio įsiskolinimą už 2015-2020 mokestinius laikotarpius bei pateikė skolos apskaičiavimo lenteles (ieškinio Nr. DOK-231506 priedas). Atsakovas tiek atsiliepime į ieškinį, tiek teismo posėdžio metu ginčijo, kad ieškovė mokestį už žemę, kurioje yra Slėptuvės, paskaičiavo už visą sklypo plotą, o ne tik už jo Slėptuvėmis užstatytą žemės sklypą, nors Nekilnojamojo turto registre nurodyti duomenys dėl (duomenys neskelbtini), užstatyto ploto, netikslūs. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), plotas – 0,5984 ha, užstatyta teritorija – 0,5984 ha (el. b. t. II, l. 149 – 150). Statinių išsidėstymo planas patvirtina, kad minėtame sklype yra tik atsakovo Statiniai (el. b. t. I, l. 77).
45. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis numato, kad visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo nesutikti su ieškovės atliktu valstybinės žemės nuomos mokesčio skaičiavimu, kadangi atsakovo argumentai dėl galimo užstatymo ploto neatitikimo faktinei situacijai atmestini, kol duomenys viešame registre nenuginčyti (Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis).
46. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Valstybinės žemės nuomą ir mokėtiną mokestį už ją reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimas Nr. 1798 „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę“, kuriuo nustatyti valstybinės žemės nuomos mokesčio mokėjimo terminai, sąlygos bei numatyta, kad konkretų valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifą savo teritorijos ribose nustato savivaldybės. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr. 1-1236 „Dėl Valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifų ir administravimo taisyklių tvirtinimo“ (aktuali redakcija nuo 2020 m. liepos 16 d.) 9 punkte numatyta, kad Skyrius (ieškovė) apskaičiuoja žemės nuomos mokesčio dydį fiziniams asmenims (išskyrus asmenis, kurie yra sudarę žemės nuomos sutartis) ir apie tai juos informuoja (raštu arba el. paštu) iki einamųjų metų lapkričio 1 d. Jei Skyrius naudodamasis Geografine informacine sistema (GIS) ir kitomis viešai prieinamomis priemonėmis nustato, kad juridinis ar fizinis asmuo naudojasi (naudojosi) valstybine žeme ir nemoka (nemokėjo) valstybinės žemės nuomos mokesčio, valstybinės žemės nuomos mokestį Skyrius (ieškovė) apskaičiuoja nuo naudojimosi žemės sklypu pradžios, bet ne daugiau kaip už penkis praėjusius mokestinius metus. Taip pat, minėto sprendimo 22 punkte numatyta, kad valstybinės žemės nuomos mokesčio mokėtojai einamųjų metų mokestį privalo sumokėti iki einamųjų metų lapkričio 15 dienos. Analogiškos nuostatos buvo numatytos ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. gegužės 14 d. sprendimo Nr. 1-1792 „Dėl Valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifų ir administravimo taisyklių tvirtinimo“ (galiojusio iki 2020 m. liepos 15 d.) 7, 17, 22 punktuose.
47. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė 2021 m. rugsėjo 9 d. pranešimą dėl žemės nuomos mokesčio Nr. A51-84778/21(2.14.3.6E-AD25) už 2015-2020 ataskaitinius metus išsiuntė 2021 m. rugsėjo 10 d. (ieškinio Nr. DOK-231506 priedas). Teisėjų kolegija sutinka su atsakovu, kad ieškovė turėjo pareigą informuoti atsakovą apie skolą už ataskaitinius metus iki kiekvienų einamųjų metų lapkričio 1 d., tačiau, atsižvelgiant į tai, kad atsakovo pareiga mokėti žemės nuomos mokestį kyla iš įstatymo (CK 6.545 straipsnio 1 dalis, 6.552 straipsnio 2 dalis) ir šis savo prievolės mokėti žemės nuomos mokestį nevykdė, o ieškovė atsakovui skolą paskaičiavo ne daugiau kaip už penkis praėjusius mokestinius metus, ieškovės neinformavimas apie skolą nepanaikina atsakovo pareigos mokėti žemės nuomos mokestį.
48. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas nevykdė prievolės mokėti žemės nuomos mokestį už 2015-2020 mokestinius metus, todėl ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo 7 294,98 Eur skolą yra teisėtas bei pagrįstas, todėl tenkintinas (CK 6.63 straipsnis, 6.200 straipsnis, 6.205 straipsnis, 6.545 straipsnis, 6.552 straipsnis).
Dėl vėlavimo palūkanų
49. Ieškovė taip pat prašė priteisti 1 173 Eur palūkanas, apskaičiuotas už neįvykdytas mokestines prievoles už laikotarpį nuo 2015 m. lapkričio 17 d. iki 2019 m. lapkričio 3 d.
50. CK 6.210 straipsnyje įtvirtinta norma, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas galėtų būti laikomas praleidusiu nuomos mokesčio mokėjimo prievolės terminą tuo atveju, jei ieškovė atliktų savo įstatyminę pareigą – apskaičiuotų mokėtiną nuomos mokesčio dydį bei informuotų atsakovą apie jo pareigą per nustatytą terminą sumokėti valstybinės žemės nuomos mokestį. Į bylą pateiktas 2021 m. rugsėjo 9 d. pranešimas dėl žemės nuomos mokesčio Nr. A51-84778/21(2.14.3.6E-AD25), kuriuo ieškovė pareikalavo atsakovą per 20 kalendorinių dienų nuo pranešimo išsiuntimo dienos (2021 m. rugsėjo 10 d.) sumokėti valstybinės žemės nuomos mokestį už 2015 – 2020 m. laikotarpį. Tai reiškia, kad atsakovas terminą įvykdyti mokestinę prievolę laikytinas praleidusiu tik nuo 2021 m. lapkričio 1 d.
51. Atsižvelgiant į išdėstyta bei į tai, kad ieškovė 1 173 Eur palūkanas prašo priteisti už laikotarpį nuo 2015 m. lapkričio 17 d. iki 2019 m. lapkričio 3 d., ieškovės reikalavimas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.
Dėl procesinių palūkanų
52. Ieškovė buvo pareiškusi reikalavimą priteisti iš atsakovo 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
53. CK 6.37 straipsnyje nurodyta, kad palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai. Skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Įstatymas numato 5 procentų metinių palūkanų dydį (CK 6.210 straipsnio 1 dalis).
54. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje akcentuota, kad pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ši norma nustato vadinamąsias procesines palūkanas, kurios priskirtinos kompensuojamosioms palūkanoms. Kita procesinių palūkanų paskirtis – skatinti operatyvų teismo procesą ir teismo sprendimo įvykdymą. Tai, kad bus išieškomos ir tam tikro dydžio palūkanos, mokėtinos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, skatina skolininką greičiau įvykdyti teismo sprendimą ar neįvykdytą prievolę, nes priešingu atveju skolininkas gali patirti papildomų turtinių praradimų. Pagrindas priteisti šias palūkanas yra skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014, 2014 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2014, 2015 m. gruodžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-668-915/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
55. Remiantis tuo, kas išdėstyta, ieškovei iš atsakovo priteisiamos 5 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos nuo priteistos sumos (7 294,98 Eur) nuo bylos iškėlimo dienos (2021 m. lapkričio 22 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Dėl bylos procesinės baigties
56. Apibendrinant tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovės reikalavimas dėl 7 294,98 Eur dydžio nuomos mokesčio už valstybinės žemės naudojimą sklypuose, esančiuose (duomenys neskelbtini). Vilniuje, per 2015–2020 m. laikotarpį priteisimo iš atsakovo yra pagrįstas. Taip pat, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovės reikalavimas dėl 1 173 Eur palūkanų priteisimo nepagrįstas. Nurodytų išvadų pagrindu, pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl skolos ir palūkanų priteisimo panaikinamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis) ir priimamas naujas sprendimas – ieškovės ieškinys tenkintinas iš dalies, priteisiant ieškovei iš atsakovo 7 294,98 Eur valstybinės žemės nuomos mokestį bei 5 proc. metines procesines palūkanas. Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kurioje konstatuota, kad Slėptuvių, esančių (duomenys neskelbtini), ir Sandėlių, esančių (duomenys neskelbtini), privatizavimo sandoriai imperatyvių teisės normų nepažeidė, todėl nelaikyti negaliojančiais, apeliaciniu skundu nebuvo skundžiama, todėl paliekama nepakeista. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, pasisakoma tolesnėje šio sprendimo dalyje.
Dėl pirmosios instancijos teismo paskirstytų bylinėjimosi išlaidų
57. CPK 93 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).
58. Byloje ieškovė pareiškė iš viso 8 467,98 Eur dydžio reikalavimą. Apeliacinės instancijos teismas priimą naują sprendimą, priteisdamas ieškovei 7 294,98 Eur sumą. Vadinasi, pagal priteisiamą sumą, patenkinama iš viso 86,15 proc. ieškinio reikalavimų.
59. CPK 96 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai. Nagrinėjamu atveju ieškovė pagal įstatymą atleista nuo žyminio mokesčio (165 Eur) už ieškinį ir (165 Eur) 2023 m. gegužės 30 d. apeliacinį skundą, todėl atsižvelgus į patenkintą ieškinio dalį, valstybei iš atsakovo priteisiama 284,30 Eur žyminio mokesčio (330 Eur x 86,15 proc.). Atsakovas, teikdamas 2023 m. gegužės 30 d. apeliacinį skundą, sumokėjo 165 Eur žyminio mokesčio, todėl proporcingai tenkanti atmestų ieškinio reikalavimų daliai suma, kuri priteistina atsakovui, sudaro 8,39 Eur (165 Eur x 13,85 proc.). Ši suma sudengiama su iš ieškovo priteistino žyminio mokesčio suma, todėl iš atsakovo valstybės naudai priteisiama 275,91 Eur (284,30 Eur – 8,39 Eur) žyminio mokesčio.
60. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad teismo patirtos procesinių dokumentų siuntimo išlaidos sudaro 35,52 Eur, todėl iš atsakovo priteistina 30,60 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų valstybei (35,52 Eur x 86,15 proc.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
61. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nuostatos, reglamentuotos CPK 93, 96 straipsniuose, taikomos ir bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis, 302 straipsnis).
62. Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį atmetė visiškai, ieškovė apeliaciniu skundu prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir ieškinį tenkinti pilna apimtimi, taigi, atitinkamai kaip ir ieškinio reikalavimų taip ir apeliacinio skundo reikalavimų patenkinama 86,15 proc. Ieškovė atleista nuo 165 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą pateikimo, todėl iš atsakovo valstybės naudai priteistina 142,15 Eur žyminio mokesčio (CPK 96 straipsnio 1 dalis). Atsakovas duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 17 d. sprendimo dalį, kuria ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės ieškinys atmestas, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti iš dalies, ir priteisti ieškovei Vilniaus miesto savivaldybei, juridinio asmens kodas 111109233, iš atsakovo V. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 7 294,98 Eur (septynis tūkstančius du šimtus devyniasdešimt keturis eurus 98 ct) žemės nuomos mokesčio ir 5 (penkių) procentų procesines palūkanas už priteistą 7 294,98 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. lapkričio 22 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Kitoje dalyje ieškinį atmesti.
Priteisti valstybei iš atsakovo V. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 306,51 Eur (tris šimtus šešis eurus 51 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme ir nagrinėjant 2023 m. gegužės 30 d. apeliacinį skundą, ir 142,15 Eur (vieną šimtą keturiasdešimt du eurus 15 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant šį ieškovės apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teisme.
Valstybės naudai priteistinos sumos turi būti sumokėta į pasirinktą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitą, esančią: LT78 7290 0000 0013 0151 AB „Citadele“ banke; LT74 4010 0510 0132 4763 AB Luminor Banke; LT05 7044 0600 0788 7175 AB SEB banke; LT32 7180 0000 0014 1038 AB Šiaulių banke; LT74 7400 0000 0872 3870 Danske Bank A/S Lietuvos filiale; LT24 7300 0101 1239 4300 AB Swedbank; LT42 7230 0000 0012 0025 UAB Medicinos banke, įmokos kodas 5662.