- Teismas
- Alytaus apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2017-07-25
- Bylos Nr.
- PK-81-743/2017
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Asta Vailionienė
- Civilinis ieškovas
- V. P.
- Kaltinamasis
- V. D.
- Advokatai
- Vytautas Sirvydis
- Kategorijos
- 1.1.3.2Tyčia (BK 15 str.)
- 1.2.8.1.2Kvalifikuotas šmeižimas (BK 154 str. 2 d.)
- 2.1.3.1Jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p.)
- 2.1.15.1.2Neturtinė žala
- 2.1.15.3.3.3Civilinio ieškinio palikimas nenagrinėtu (BPK 115 str. ir kt str.)
- 2.11.1Privataus kaltinimo bylos (BPK 407 str.)
- 2.3.6.4.4.1Išteisinamojo nuosprendžio aprašomajai daliai keliami reikalavimai (BPK 305 str. 3 d. ir kt.)
- 2.3.6.4.4.2Išteisinamojo nuosprendžio rezoliucinei daliai keliami reikalavimai (BPK 307 str. 4 d. ir kt.)
viešame teisiamajame posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje V. D., gim. (duomenys neskelbtini), a. k. (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos pilietė, lietuvė, gyvenanti (duomenys neskelbtini), vidurinio išsilavinimo, ištekėjusi, neteista, kaltinama padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 2 dalyje.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
V. D. kaltinta tuo, kad visuomenės informavimo priemonėse - 2016 m. spalio 24 d. naujienų portale ,,Delfi“, 2016 m. spalio 26 d. laikraštyje ,,Lazdijų reklama“ Nr. 43(761), 2016 m. spalio 28 d. laikraštyje ,,Lazdijų žvaigždė“ Nr. 43(1035), straipsniuose ,,Galimai neblaivus Druskininkų apygardos rinkimų komisijos pirmininkas užsibarikadavo ligoninėje, policija pareikalavo išlaužti duris“ paskleidė apie V. P. tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią jį paniekinti ir pažeminti nurodydama, kad ,,V. P. įžeidinėjo necenzūriniais žodžiais policininkus, grasino atleisti juos bei incidentą filmavusią žurnalistę“.
Kaltinamoji V. D. kalta neprisipažino. Paaiškino, kad ji parašė straipsnį ,,Galimai neblaivus Druskininkų rinkimų komisijos pirmininkas užsibarikadavo ligoninėje, policija pareikalavo išlaužti duris“, kuris buvo paskelbtas www.DELFI.lt svetainėje, vėliau perspausdintas laikraščiuose ,,Lazdijų reklama“ ir ,,Lazdijų žvaigždė“. Ji, būdama žurnaliste, fiksavo rinkimų naktį Lazdijų rajono savivaldybėje buvusius įvykius, kai V. P. buvo rastas neblaivus. Jos tikslas buvo ne apšmeižti V. P., o informuoti visuomenę apie rinkimų komisijoje vykstančius įvykius. Pats V. P. elgesys jį kompromitavo labiau nei citatos, esančios jos straipsnyje. V. P., kreipdamasis į ją nurodė, kad ji daugiau nerašys, S. P. negaus darbo Lazdijų rajone, V. P. vartojo rusiškus keiksmažodžius, nevartotinus žodžius, nepagarbiai elgėsi su policijos pareigūnais, todėl visa tai ji paskelbė straipsnyje. V. P. ginčijama frazė, kad ,,V. P. įžeidinėjo necenzūriniais žodžiais policininkus, grasino atleisti juos bei incidentą filmavusią DELFI žurnalistę...“ išimta iš konteksto, ją reikia vertinti visų įvykių kontekste. Naujienų portalas yra dinamiškas, pateikta informacija gali būti taisoma, atnaujinama, tačiau V. P. niekur nesikreipė dėl pateiktos informacijos neteisingumo, o tiesiog kreipėsi į teismą, todėl mano, kad privataus kaltinimo tvarka pateiktas skundas yra V. P. siekis susidoroti su ja, kerštas už tai, kad ji atskleidė jam nepalankią situaciją, persekiojimas jos kaip žurnalistės (b. l. 81-83).
Nukentėjęs parodė, kad V. D., informuodama visuomenę apie įvykius parašė melagingą, neteisingą ir jį šmeižiančią žinią, kad jis įžeidinėjo policijos pareigūnus necenzūriniais žodžiais ir grasino juos ir žurnalistę atleisti iš darbo. Žinių portalas DELFI yra skaitomas ir pasiekiamas daugumai skaitytojų, straipsnis buvo perspausdintas Lazdijų rajone skaitomuose laikraščiuose ,,Lazdijų žvaigždė“ ir ,,Lazdijų reklama“, žmonėjo klausinėjo jo dėl tokio jo elgesio, todėl jis patyrė neturtinę žalą, nes jis pareigūnus gerbia ir jų nevadino necenzūriniais žodžiais, negrasino jų atleisti iš darbo, negrasino atleisti iš darbo ir žurnalistės. Šioje dalyje V. D. pateikta informacija yra melaginga, tai pakenkė jo reputacijai, pažemino jo garbę ir orumą, pakirto visuomenės pasitikėjimą juo, todėl prašo priteisti 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 81).
Motyvuojamoji dalis
Sutiktina su nukentėjusiojo ir jo gynėjo argumentais, kad V. P. į policijos pareigūnus nesikreipė vadindamas juos necenzūriniais žodžiais, neišsakė jiems grasinimo atleisti iš darbo, todėl V. D. straipsnyje pateikta informacija, kad jis įžeidinėjo policijos pareigūnus ir grasino juos atleisti iš darbo, nėra visiškai tiksli. Sutiktina, kad V. P., apskritai, tokį grasinimą išsakė, vartojo necenzūrinius žodžius bendraudamas su policijos pareigūnais, atsisakant vykdyti policijos pareigūno daugkartinius reikalavimus pasitikrinti girtumą ar vykti su juo. Šiame kontekste pažymėtina, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija (toliau – Konvencija) gina ne tik asmenį, paskleidusį absoliučiai teisingą informaciją, bet ir ne visiškai tikslią informaciją, tačiau tai padariusį sąžiningai, nepiktnaudžiaujant teise skleisti informaciją, t. y. kai pagrindinis jo tikslas buvo informuoti visuomenę apie viešąjį asmenį ir jo veiklą tokiais klausimais, kuriuos visuomenė turi pagrįstą ir teisėtą interesą žinoti (yra viešasis interesas) (Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau - EŽTT) 1976 gruodžio 7 d. sprendimas byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę; 2007 m. liepos 12 d. sprendimas A/S Diena and Ozoliņš prieš Latviją; 2007 m. sausio 9 d. sprendimas Kwiecien prieš Lenkiją). V. D. straipsnis publikuotas siekiant visuomenei pateikti informaciją apie rinkimų į Seimą procesą, apie viešo asmens elgesį jų metu. Rinkimai – tai svarbiausia piliečių dalyvavimo valstybės valdyme forma, tautos aukščiausiosios suverenios galios vykdymo išraiška, todėl gauti visą informaciją apie tai yra pagrįstas ir teisėtas visuomenės interesas, kurį ir siekė garantuoti V. D..
Bendriausias saviraiškos laisvės, apimančios žmogaus teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, teisinis pagrindas yra Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 25 straipsnis ir Konvencijos 10 straipsnio 1 dalis. Konstitucijos 25 straipsnyje, be kita ko, įtvirtinti nurodytos teisės apribojimai, savo turiniu iš esmės taip pat atitinkantys Konvencijos 10 straipsnio 2 dalies nuostatas. Konvencijos 10 straipsnio 2 dalies nuostatos patvirtina, kad informacijos laisvė nėra absoliuti ir visaapimanti. Jos apribojimus lemia santykis su kitomis teisinėmis vertybėmis, išreiškiančiomis kitų asmenų teises ir laisves bei būtinus visuomenės poreikius. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsnis nustato, kad, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Vadinasi, sprendžiant konfliktą, kilusį tarp teisės į garbės ir orumo gynimą ir teisės skleisti informaciją, būtina vadovautis proporcingumo ir šių teisių pusiausvyros principais. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika patvirtina, kad Konstitucijos 25 straipsnyje įtvirtintos teisės gali būti ribojamos tik laikantis protingumo kriterijaus (2000 m. birželio 13 d. Konstitucinio Teismo nutarimas). Šiame nutarime Konstitucinis Teismas nurodė, kad laisvė turėti įsitikinimus apskritai negali būti ribojama, o laisvę reikšti įsitikinimus galima riboti įstatymo nustatyta tvarka tada, kai yra būtina apsaugoti Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje nurodytas vertybes – žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą. Tai reiškia, kad asmuo, įgyvendindamas savo teises bei laisves, tame tarpe ir teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, turi neperžengti jų įgyvendinimo ribų, antraip bus pažeistos kito asmens teisės ir laisvės, ginamos įstatymo, ir kils atsakomybės klausimas. Iš CK 2.24 straipsnio analizės darytina išvada, kad įstatymų leidėjas skiria viešo ir privataus garbės ir orumo gynimą. Pagal CK 2.24 straipsnio 6 dalį viešasis asmuo nesinaudoja tokiu pat garbės ir orumo gynimu kaip privatus asmuo. Taigi viešo ir privataus asmens garbės bei orumo gynimo ribos skiriasi. Šiuo atveju, sprendžiant dviejų konstitucinių teisinių gėrių – asmens garbės ir orumo bei saviraiškos laisvės – koliziją, pirmenybė teiktina pastarajam.
Byloje nustatyta, kad V. D., siekdama užtikrinti pagrįstą ir teisėtą visuomenės interesą žinoti apie jai reikšmingus įvykius, apie viešo asmens veiklą, paviešino valstybės tarnautojo netinkamą elgesį atliekant tarnybines funkcijas, tai darė sąžiningai, nepiktnaudžiaudama jai suteikta teise, paskleidė realų faktinį pagrindą turinčią informaciją apie viešą asmenį, kuri savo esme atitinka faktinę situaciją ir iš esmės yra teisinga. Atsižvelgus į tai, pripažintina, kad ji, įgyvendindama saviraiškos laisvę neperžengė teisės skleisti informaciją įgyvendinimo ribų, pusiausvyra tarp teisės (laisvės) reikšti nuomonę, ir šios teisės ribojimo, nepažeista.
Pažymėtina ir tai, kad šmeižimas padaromas tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog skleidžia melagingas žinias, kurios yra žeminančios, niekinančios kitą asmenį ar galinčios pakirsti pasitikėjimą juo, ir nori taip veikti. Todėl vien objektyviai tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas per visuomenės informavimo priemonę dar nesudaro šmeižimo nusikaltimo sudėties. Byloje nustatyta, kad informacijos paskleidimo tikslas buvo atskleisti visuomenei ydingą apygardos rinkimų komisijos narių darbą, jų elgesį, V. D., paskleisdama šią informaciją, buvo įsitikinusi, kad ji teisinga, ši informacija turėjo realų pagrindą, ja nebuvo siekiama V. P. įžeisti, paniekinti, užgauliai ar kitokiu būdu pažeminti jį ar pakirsti pasitikėjimą juo arba dar kaip nors kitaip pažeminti jo garbę ir orumą, todėl byloje nenustatyta aplinkybė, kad V. D. suvokė paskleidžianti melagingą, prasimanytą informaciją, todėl jos atsakomybė už nusikalstamą veiką, numatytą BK 154 straipsnio 2 dalyje negalima. Taip šias teisės normas aiškina ir kasacinis teismas: Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2009 m. balandžio 21 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-1/2009; 2015 m. kovo 31 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-187-677/2015; 2015 m. spalio 27 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-458-507/2015; 2016 m. kovo 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-104-303/2016.
Atsižvelgus į aukščiau išdėstytus argumentus pripažintina, kad V. D. apie V. P. nepaskleidė tikrovės neatitinkančios informacijos, kuri jį galėjo paniekinti, pažeminti bei pakirsti pasitikėjimą juo, t. y. neapšmeižė jo, todėl V. D. išteisintina kaip nepadariusi veikos turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalis).
Civilinio ieškovo V. P. civilinis ieškinys – 1 000 Eur, paliktinas nenagrinėtu, nes kaltinamoji išteisintina neesant veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, todėl V. P. turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).
Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. P. išlaidos advokato pagalbai apmokėti, nepriteistinos iš V. D., nes ji išteisintina (BPK 106 straipsnio 2 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297, 301, 302, 303, 304, 305, 307 straipsniais,
nusprendžia:
V. D. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 straipsnio 2 dalyje išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
V. P. 1 000 Eur (vieno tūkstančio eurų) dydžio civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.
Nuosprendis per 20 dienų nuo nuosprendžio paskelbimo dienos gali būti apskųstas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui, skundą paduodant per Lazdijų rajono apylinkės teismą.