Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2S-1431-855/2024

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2024-06-27
Bylos Nr.: e2S-1431-855/2024
Teisminio proceso Nr.: 2-45-3-00679-2024-4
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Renata Volodko
Ieškovas: L. P.
Atsakovas: E. P.
Trečiasis asmuo: akcinė bendrovė „SEB bankas“, Pareigūnų

Kategorijos

3.3.2.4Pirmosios instancijos teismo teisė sutikti su atskiruoju skundu ir pačiam panaikinti skundžiamą nutartį

Civilinė byla Nr. e2S-1431-855/2024Teisminio proceso Nr. 2-45-3-00679-2024-4Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.2.4.; 3.1.18.2.11.; 3.3.1.18.1 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. birželio 27 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Renata Volodko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (atsakovo) E. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2024 m. gegužės 2 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės L. P. ieškinį atsakovui E. P. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės ir su tuo susijusių klausimų, tretieji asmenys byloje – akcinė bendrovė „SEB bankas“, Pareigūnų kredito unija, Valstybės vaiko apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmuose nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovės L. P. ieškinį atsakovui E. P., kuriuo prašoma: nutraukti šalių (duomenys neskelbtini)sudarytą santuoką dėl sutuoktinio E. P. kaltės; išspręsti šalių pavardžių klausimą; priteisti iš atsakovo ieškovės naudai neturtinės žalos atlyginimą; padalinti santuokoje įgytą turtą; nustatyti šalių nepilnamečių vaikų U. P., gim. (duomenys neskelbtini), ir G. P., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą su motina L. P.; nustatyti skyrium gyvenančio tėvo E. P. bendravimo su vaikais bei dalyvavimo jų auklėjime tvarką; priteisti iš atsakovo vaikų išlaikymą periodinėmis išmokomis kiekvieną mėnesį po 400 Eur kiekvienam vaikui; priteisti iš atsakovo 1 400 Eur vaikų išlaikymo įsiskolinimą.

2. Iki bylos išnagrinėjimo (sprendimo byloje įsiteisėjimo) ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones (i) nustatyti laikinąją nepilnamečių vaikų U. P., gim. (duomenys neskelbtini), ir G. P., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos su jų motina L. P.; (ii) priteisti iš atsakovo E. P. laikiną išlaikymą jo nepilnamečių vaikų U. P. ir G. P. naudai po 350 Eur per mėnesį kiekvienam. Prašymą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Atsakovui palikus šeimą, nepilnamečiai vaikai liko gyventi su motina – ieškove, šeimos name, adresu (duomenys neskelbtini). Čia vaikams yra sudarytos puikios gyvenimo sąlygos, jie turi atskirus kambarius, yra pamaitinti, aprūpinti mokymosi procesui reikalinga aplinka, persikelti gyventi kitur vaikai nenorėtų. Vykstant privalomosios mediacijos susitikimams atsakovas periodiškai išreikšdavo grasinimą paimti vaikus pas save, reikalauti vaikų gyvenamosios vietos nustatymo su juo, todėl yra tikslinga išspręsti nepilnamečių vaikų laikinos gyvenamosios vietos klausimą kol bus nagrinėjama civilinė byla.

2.2. Palikęs šeimą, atsakovas vaikams išlaikymo neteikia. Šiuo metu yra susikaupęs išlaikymo įsiskolinimas, kurio priteisimas įtrauktas kaip vienas iš ieškinio reikalavimų.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

2. Vilniaus regiono apylinkės teismas Švenčionių rūmai 2024 m. gegužės 2 d. nutartimi, įvertinęs šalių nepilnamečių vaikų amžių, aplinkybę, jog šalys kartu nebegyvena nuo 2024 m. sausio 22 d., kad nepilnamečiai vaikai liko gyventi ir gyvena šiuo metu su motina (ieškove) L. P., taip pat įvertinęs vaikų poreikius, duomenis apie atsakovo pajamas, susijusias su darbo santykiais, ieškovės L. P. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo nagrinėjamoje byloje nustatė laikinąją nepilnamečių vaikų U. P. ir G. P. gyvenamąją vietą kartu su L. P.; priteisė iš atsakovo E. P. laikiną išlaikymą šalių vaikams U. P. ir G. P. po 350 EUR kas mėnesį kiekvienam vaikui, išlaikymą skaičiuojant nuo 2024 m. balandžio 26 d.; paskyrė L. P. vaikų lėšų tvarkytoja uzufrukto teise.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

3. Atskiruoju skundu apeliantas (atsakovas) E. P. nesutinka su pirmosios instancijos teismo 2024 m. gegužės 2 d. nutartimi ir prašo arba panaikinti nutartį pilna apimtimi, arba pakeisti ją dalyje dėl priteisto išlaikymo dydžio, priteisiant iš atsakovo vaikų išlaikymui kiekvienam po 250 Eur kas mėnesį periodinėmis išmokomis. Atskirąjį skundą grindė šiais pagrindiniais argumentas:

4.1. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu vaikų laikiną gyvenamąją vietą nustatyti kartu su ieškove:

4.1.1. Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovo elgesys arba gyvenimo būdas kelia grėsmę esminiams vaikų interesams arba kad pagal savo finansinę padėtį atsakovas negali užtikrinti tinkamų sąlygų vaikui augti ir vystytis. Byloje nėra duomenų, kad ieškovės ar nepilnamečių vaikų atžvilgiu atsakovas būtų naudojęs smurtą. Vien ta aplinkybė, jog šalys gyvena skyriumi, savaime nesudaro teisinio pagrindo nustatyti vaikų laikinos gyvenamosios vietos.

4.1.2. Teismas neįvertino, kad šiuo atveju tiek ieškinio reikalavimas, tiek laikinųjų apsaugos priemonių dalykas bei pobūdis iš esmės sutampa, nes sukelia teisines pasekmes atsakovo teisėms, t. y. apriboja atsakovo gyvenimą su vaikais, todėl pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, teismas išsprendė ginčą iš esmės nepriėmęs galutinio sprendimo.

4.2. Nesutinka su nutarties dalimi, kuria iš atsakovo vaikų laikinajam išlaikymui priteista kiekvienam vaikui po 350 Eur mėnesį:

Šalies argumentai

4.2.1. Ieškovė melagingai nurodo, kad atsakovas neteikia vaikams išlaikymo – priešingai, net ir šalims gyvenant skyrium, atsakovas išlaiko vaikus. Atsižvelgdamas į tai, kad vaikai yra atskirti nuo atsakovo, žinodamas vaikų poreikius ir jiems patiriamas sumas, atsakovas kiekvieno susitikimo metu duoda vaikams grynais pinigų (vidutiniškai apie 100 Eur/mėn.), moka už vaikų maitinimą mokykloje (50 Eur/mėn.), vaikų telefonus (20 Eur/mėn.), namų internetą (20 Eur/mėn.), apmoka už vaikų stovyklas (200 Eur), perka jiems reikalingus daiktus ir pan.

4.2.2. Teismas neįvertino duomenų apie šalių – tiek ieškovės, tiek atsakovo – gaunamas pajamas. Atsakovas vidutiniškai per mėnesį gauna apie 1 450 Eur, tačiau iš gaunamų pajamų turi apmokėti būsto nuomą (200 Eur), komunalines paslaugas (apie 130 Eur), vykdo solidarius įsipareigojimus po 110 Eur / mėn. pagal šalims suteiktą vartojimo kreditą, kitus solidarius su ieškove įsipareigojimus po 69 Eur / mėn., patiria išlaidas maistui, aprangai, higienos ir buities prekėms, transportui ir pan. Tas atsakovas nėra finansiškai pajėgus teikti priteistą išlaikymą, kadangi jo išlaidos viršija pajamas. Tuo tarpu teismas negali priteisti vaikų išlaikymui daugiau, negu tai objektyviai leidžia jo tėvų turtinė padėtis. Tuo pačiu pirmosios instancijos teismas neįvertino ieškovės turtinės padėties, gaunamų pajamų, to, kad jos gaunamas darbo už mokestis beveik dvigubai viršija atsakovo gaunamą - ieškovė gauna 2 500 Eur, kas patvirtina, kad jos turtinė padėtis yra žymiai geresnė, tad teismui buvo pagrindas nukrypti nuo tėvų pareigų vaikams lygybės principo. Be to, teismas neįvertino, kad ieškovė kiekvieną mėnesį gauna 350 Eur už šalių bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančio buto, adresu (duomenys neskelbtini), nuomą.

4.2.3. Taip pat teismas neįvertino, jog priteistinas išlaikymo dydis nesietinas su minimaliąja mėnesine alga, tokio dydžio išlaikymas laikytinas tik orientaciniu kriterijumi; taip pat to, jog šeimoje auga du nepilnamečiai vaikai; kad abu vaikai yra sveiki.

4.2.4. Teismas neįvertino, jog ieškovė kiekvieną mėnesį gauna po 96,25 Eur dydžio išmoką kiekvienam vaikui, todėl priteistinas išlaikymas turi būti mažinamas šios išmokos dalimi.

4.3. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, pažeidė atsakovo teisę atsiliepti į tokį ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pažeisdamas šalių procesinio lygiateisiškumo ir rungimosi principus.

Atsiliepimas

4. Ieškovė L. P. pateikė atsiliepimą, kuriuo nesutiko su atsakovo atskirojo skundo argumentais ir prašė jo netenkinti, palikti nepakeistą Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. gegužės 2 d. nutartį. Atsiliepimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

5.1. Pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą spręsti klausimą dėl šalių nepilnamečių vaikų laikinosios gyvenamosios vietos nustatymo ir pagrįstai ją nustatė kartu su ieškove – vaikų motina:

5.1.1. Ieškovė ieškinyje nurodė teismui, o su šiuo atsiliepimu pateikė susirašinėjimą su atsakovu – vaikų tėvu, kuriame jis grasina vaikų motinai, kad šiai nesutikus ginčo dėl santuokos nutraukimo išspręsti taikiai, jis sieks vaikų perkėlimo pas jį, kels klausimą dėl vaikų gyvenamosios vietos. Apie tokią galimybę užsimenama ir atsakovo pateiktame atsiliepime į ieškinį. Įvertinus šiuos atsakovo ketinimus, buvo būtinybė taikyti laikinąją apsaugos priemonę – laikinosios vaikų gyvenamosios vietos nustatymą su tikslu laikinai, kol vyksta teismo procesas, sureguliuoti pastarąjį klausimą, užtikrinti prioritetinius nepilnamečių vaikų interesus, jų psichologinei būklei būtiną stabilumą.

5.1.2. Atsakovas pats atskirajame skunde pripažįsta, kad šiuo metu jis yra palikęs šeimą, gyvena skyrium nuomojame bute, kurio buities sąlygos iki šios dienos nėra ištirtos. Tuo tarpu nepilnamečiai vaikai nuo mažens gyvena name, adresu (duomenys neskelbtini). Čia yra jiems įprasta aplinka, vaikai turi savo kambarius, persikelti į kitą gyvenamąją vietą nenorėtų.

5.1.3. Nors atskirajame skunde teigiama, kad skundžiamos teismo nutarties pagrindu yra apribotas atsakovo gyvenimas su vaikais, tačiau nuo vaikų atsakovą apribojo ne teismas, o paties atsakovo sprendimai (palikti šeimą, nutraukti ryšius su vaikais). Skundžiama nutartimi teismas tik nustatė laikinąją vaikų gyvenamąją vietą, o ne uždraudė atsakovui matytis su nepilnamečiais vaikais. Vaikų motina nedraudžia nepilnamečiams vaikams bendrauti su tėvu. Tiek vaikai, tiek tėvas turi nuolatinę galimybę susisiekti telefonu, esant atsakovo norui, vaikai yra visuomet pasirengę susitikti su tėvu. Pats atsakovas šiuo metu nerodo noro dažnai lankyti vaikus.

Žemesnės instancijos teismas

5.2. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė dėl priteisto laikinojo išlaikymo dydžio:

5.2.1. Kaip teisingai pastebi ir pats atsakovas atskirajame skunde, kasacinis teismas yra nurodęs, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniesiems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimaliosios mėnesinės algos dydžio išlaikymas. Minimaliosios mėnesinės algos dydžio išlaikymas šiuo metu yra 708,42 Eur, taigi, atsižvelgiant į šį kriterijų, orientacinis išlaikymo dydis kiekvienam vaikui yra po 354 Eur/mėn. Atsakovas atskiruoju skundu neįrodo, kodėl šios konkrečios bylos atveju kiekvieno iš jo vaikų būtinieji poreikiai turėtų būti pripažinti mažesniais nei šiuo metu Lietuvoje galiojanti minimali mėnesinė alga.

5.2.2. Nuolatinio išlaikymo, bent dalimi prisidedant prie vaikų poreikių tenkinimo, atsakovas po to, kai paliko šeimą, savo noru neteikė, ir atskiruoju skundu bei prie jo pridėtais rašytiniais įrodymais negali paneigti šių ieškovės argumentų. Atsakovo teiginiai, kad jis vaikams duoda grynųjų pinigų susitikimų metu yra deklaratyvūs. Net jeigu taip ir būtų, atsakovas, kaip pilnametis, gyvenimišką patirtį turintis asmuo turi suprasti, kad nepilnamečiai vaikai nėra pakankamai brandūs patys savarankiškai priimti sprendimus dėl jų materialinių poreikių. Vaikams reikia pirkti maistą, aprangą, reikmenis mokyklai, mokėti už būstą. Sprendimus dėl šių išlaidų ir jų dydžio priima tėvai, tvarkantys vaikų pinigines lėšas uzufrukto teise. Nepilnametis, gavęs grynųjų pinigų, ypač apie tai neinformavus kito iš tėvų, šiuos pinigus gali išleisti nebūtiniems pirkiniams. Visgi, ginčo šalių vaikai ieškovę patikino iš tėvo pastaruoju metu ženklesnių grynųjų pinigų sumų negavę.

Atsiliepimas

5.2.3. Atsakovas nurodo savo finansinius įsipareigojimus, tačiau sąmoningai pamiršta apie ieškovės turimus įsipareigojimus, t. y. kad ieškovė kas mėnesį moka beveik 800 Eur įmokas pagal 2018 m. spalio 10 d. kredito sutartį Nr. 07A1818211697-67 ir pagal 2022 m. rugsėjo 5 d. vartojimo kredito sutartį Nr. 2022013732, sudarytas su AB SEB banku. Ieškovė viena išlaiko šeimos būstą – gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini). Be to, atsakovo nurodomas įsipareigojimas pagal Sutartį Nr. SKR30917TVPA yra paties atsakovo prisiimtas asmeninių poreikių tenkinimui kreditas dviračio pirkimui. Sutuoktinė šios kredito sutarties nepasirašinėjo, su ja pirkinys nebuvo derintas, šiuo metu už pasiskolintas lėšas pirktą dviratį atsakovas yra išsivežęs su kitais savo daiktais.

5.2.4. Atsakovas ignoruodamas šeimos poreikius atsiskyrė ir pasirinko, vien asmeninių ambicijų ir poreikių vedamas, nuomoti butą, neatsižvelgė ir neįvertino, kad privalo rūpintis ir šeima, vaikais. Sudarydamas būsto nuomos sutartį atsakovas privalėjo įsivertinti, ar jam pakaks lėšų išlaikymo vaikams teikimui. Pažymėtina, kad atsakovo motina (duomenys neskelbtini) mieste turi gyvenamąjį namą, todėl būtinybės nuomotis būstą atsakovas neturėjo. Išėjęs iš šeimos namų jis galėjo apsigyventi su motina. Be to, ieškovės žiniomis, atsakovo, kaip pareigūno, būsto nuomą kompensuoja jo darbovietė, kuri taip pat kompensuoja atsakovui ir jo kelionės į darbą bei atgal kuro sąnaudas.

5.2.5. Atskirajame skunde minimą buto, adresu (duomenys neskelbtini), nuomos mokestį ieškovė sutuoktinių susitarimu išleidžia dalinai padengdama šio buto įsirengimo paskolos pagal 2022 m. rugsėjo 5 d. vartojimo kredito sutartį Nr. 2022013732 įmokas. Mėnesio įmoka pagal šią sutartį yra 445 Eur, kai tuo tarpu gaunamas nuomos mokestis pagal nuomos sutartį – 350 Eur, todėl likusią dalį kredito įmokų ieškovė padengia savo lėšomis.

5.2.6. Atmestini ir atskirojo skundo argumentai, kad priteistina laikinojo išlaikymo suma turėtų būti mažinama valstybės skiriamos vaiko išmokos suma. Kasacinio teismo yra išaiškinta, jog, nors valstybės skiriamų išmokų vaikams dydis ir mokėjimo tvarka keičiasi priklausomai nuo valstybės vykdomos politikos, o jų tikslas yra suteikti paramą tėvams, tenkinant vaiko poreikius, tačiau tai nereiškia, kad iš tėvų priteistinas išlaikymas privalomai turėtų būti mažinamas išmokų suma ir tais atvejais, kai tėvų turtinė padėtis leidžia tenkinti vaiko poreikius. Tokiu atveju valstybės mokamos išmokos galėtų būti skiriamos papildomiems vaiko poreikiams tenkinti, bet ne tėvų pareigos vykdymui kompensuoti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacininės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

5. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato atskirojo skundo (ir atsiliepimo į jį) faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso, toliau – CPK, 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde (atsiliepime į jį) nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).

6. Absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys, 338 straipsnis) nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

7. Prieš vertinant atskirojo skundo argumentų pagrįstumą, teismas išsprendžia šalių apeliacinės instancijos teismui pateiktų naujų įrodymų priėmimo klausimą.

8. Nagrinėjamu atveju tiek apeliantas E. P., tiek ieškovė L. P. kartu su savo procesiniais dokumentais apeliacinės instancijos teismui pateikė naujus įrodymus. Apeliantas (atsakovas) kartu su atskiruoju skundu pateikė 2024 m. vasario 25 d. buto nuomos sutarties kopiją, elektrinio dviračio paskolos sutarties su mokėjimo grafiku kopiją, banko sąskaitų išrašus, kuriuose matyti mokėjimai pagal paskolos sutartis, už telekomunikacines paslaugas, papildymai TAMO. Ieškovė kartu su atsiliepimu pateikė el. susirašinėjimų su atsakovu dėl mediacijos, kuriame pateiktas atsakovo pasiūlymas tiek dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, tiek dėl turto pasidalinimo, taip pat ieškovės raginimas atsakovui vykdyti teismo nutartį, kuria priteistas laikinas vaikų išlaikymas, kopijas; atsakovo darbovietės rašto dėl informacijos apie darbo užmokesčio nesuteikimo kopiją, Nekilnojamojo turto registro išrašo apie V. M. priklausantį nekilnojamąjį turtą išrašą.

9. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 314 straipsnyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje teisingumui įvykdyti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013).

10. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad skundžiama nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo priimta iš karto po ieškinio priėmimo, t. y. atsakovas neturėjo galimybės pateikti savo pozicijos ir atitinkamai savo poziciją pagrindžiančių įrodymų, taip pat į tai, kad abiejų šalių apeliacinės instancijos teismui pateikti nauji įrodymai gali turėti reikšmės ginčą sprendžiant iš esmės, vadovaudamasis ekonomiškumo ir operatyvumo principais, abiejų šalių pateiktus įrodymus prijungia prie bylos medžiagos ir dėl naujų įrodymų pasisako tiek, kiek jie turi įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui įvertinti. Atkreiptinas dėmesys, kad visi šalių į bylą pateikti įrodymai bus įvertinti tik bylą nagrinėjant iš esmės, šio apeliacinio proceso metu yra sprendžiami tik šalių nepilnamečių vaikų laikinos gyvenamosios vietos nustatymo bei laikino vaikų išlaikymo priteisimo klausimai, kurių sprendimo metu teismas išsamaus visų byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo neatlieka.

Dėl atskirojo skundo argumentų

11. Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, kuriomis teismas – (i) nustatė šalių nepilnamečių vaikų U. P. ir G. P. laikinąją gyvenamąją vietą kartu su vaikų motina – ieškove L. P.; (ii) priteisė iš atsakovo (apelianto) E. P. laikiną išlaikymą abiem šalių nepilnamečiams vaikams – kiekvienam po 350 Eur / mėn.

12. Apeliantas (atsakovas) iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo 2024 m. gegužės 2 d. nutartimi ir prašo arba ją panaikinti pilna apimtimi, arba pakeisti ją dalyje dėl priteisto išlaikymo dydžio, priteisiant iš atsakovo laikiną išlaikymą vaikams kas mėnesį po 250 Eur.

13. Taigi, apeliacijos objektą nagrinėjamu atveju sudaro Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2024 m. gegužės 2 d. nutarties teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

14. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės užtikrina, kad būsimas teismo sprendimas bus realiai įgyvendintas ir suteikta teisminė gynyba iš tikrųjų bus veiksminga. Be to, CPK 384 straipsnio 5 dalis tiesiogiai numato galimybę teismui, kol bus priimtas sprendimas, atsižvelgiant į sutuoktinių, vaikų, taip pat vieno sutuoktinio interesus, taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nurodytas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.65 straipsnyje, taip pat ir kitas, teismo manymu, reikalingas laikinąsias apsaugos priemones (CK 3.65 straipsnio 2 dalies 8 punktas).

15. CK 3.65 straipsnis – speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose. Vienas iš šių priemonių tikslų – maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės. Pažymėtina, kad, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka išsamaus įrodymų vertinimo, nesprendžia ginčo iš esmės, šiuo atveju teismas tik sprendžia klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių reikalingumo, atsižvelgdamas į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus, taip pat į Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnyje ir CK 3.3 straipsnyje įtvirtintų prioritetinių vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis numato, kad imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės, ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo institucijos, svarbiausia – vaiko interesai. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nurodo, kad tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės, vietos savivaldos ir visuomeninės institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo visur ir visada pirmiausia atsižvelgti į teisėtus vaiko interesus. Prioritetinių vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugos ir gynimo principas bei viešasis interesas reikalauja, kad, sprendžiant su vaiku susijusius klausimus, būtų taikomos efektyvios vaiko teisių ir interesų užtikrinimo priemonės.

Dėl vaikų laikinosios gyvenamosios vietos

16. Pagal CK 3.65 straipsnio 2 dalies 2 punktą šeimos bylose teismas, kol bus priimtas teismo sprendimas, gali laikinai nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų. Šių priemonių tikslas – maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės. Vaiko interesų svarba pabrėžiama ir Vaiko teisių konvencijoje (konvencijos 3, 9, 18 straipsniai). Pažymėtina, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose siekiama tik laikinai, t. y. iki teismo sprendimo priėmimo ir įsiteisėjimo užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami nepilnamečių vaikų interesai, sureguliuoti ginčo situaciją. Kasacinio teismo yra išaiškinta, jog kiekvienu atveju sprendžiant klausimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, taip pat ir tuomet, kai toks gyvenamosios vietos nustatymas yra laikinojo pobūdžio ir taikomas kaip apsaugos priemonė, iki teismas išnagrinės bylą iš esmės, būtina įvertinti aplinkos, kurioje vaikas gyvena procesinio sprendimo priėmimo metu, tinkamumą jo fizinei, psichologinei bei socialinei raidai ir priimti pamatuotą sprendimą, ar vaikui įprastos aplinkos keitimas yra būtinas ir neišvengiamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011).

17. Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių duomenų nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad atsakovas gyvena skyrium nuo šeimos, tame tarpe ir vaikų, nuomojamame bute (pats atsakovas šią aplinkybę nurodo procesiniuose dokumentuose, taip pat pateikė buto Nuomos sutartį), abu šalių nepilnamečiai vaikai liko gyventi su motina (ieškove) gyvenamajame name, adresu (duomenys neskelbtini)., kur gyveno nuo mažens ir kur yra jų įprasta aplinka. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė netinkamai rūpintųsi šalių nepilnamečiais vaikais, jų sveikata, auklėjimu, priežiūra, ugdymu ir kt., t. y., kad šiuo metu nustatyta vaikų laikinoji gyvenamoji vieta su ieškove jų įprastinėje gyvenamojoje vietoje vaikams būtų nesaugi, daranti neigiamą emocinę, psichologinę ar fizinę įtaką, iš esmės neatitinkanti vaikų interesų ir neužtikrinanti vaikų poreikių. Dėl minėtų aplinkybių nėra pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad yra pagrindas vaikų laikinąją gyvenamąją vietą nustatyti su jų motiną – ieškove, jiems įprastoje aplinkoje.

18. Nors apeliantas nurodo, jog byloje nėra duomenų apie netinkamą atsakovo elgesį, gyvenimo būdą ar pan., tačiau pažymėtina, kad atskirajame skunde atsakovas nenurodo nei vieno argumento, kodėl vaikų įprastinė gyvenamoji aplinka turėtų būti pakeista, kodėl laikinas gyvenamosios vietos nustatymas su vaikų motina galėtų neatitikti geriausių vaikų interesų / būti jiems žalingas ar pan. Svarbu pažymėti, kad atskirajame skunde apeliantas net neprašo vaikų laikinąją gyvenamąją vietą nustatyti su juo, neprašo nustatyti konkrečios jo bendravimo su vaikais tvarkos ar pan. Jokių duomenų ir įrodymų dėl to, kad nustačius vaikų laikinąją gyvenamąją vietą su ieškove, būtų apribojama atsakovo teisė ir pareiga bendrauti su vaikais, jais rūpintis, auklėti ir pan., byloje nėra.

19. Dėl nurodytų argumentų apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo šioje dalyje pirmosios instancijos teismo skundžiamą nutartį naikinti arba keisti.

Dėl laikinojo vaikų išlaikymo dydžio

20. Tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus (CK 3.192 straipsnio 1 dalis). Vaikų išlaikymas (išlaikymo teikimo tvarka, forma ir dydis) pirmiausia yra tėvų susitarimo reikalas (CK 3.192 straipsnio 1 dalis, 3.193 straipsnis). Tėvams nesusitarus dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo ar nevykdant pareigos išlaikyti savo vaiką, yra galimas teisminės valdžios įsikišimas į šią tėvų ir vaikų turtinių teisinių santykių sritį, t. y. teismas gali priteisti nepilnamečiams vaikams išlaikymą (CK 3.194 straipsnis).

21. Viena iš laikinųjų apsaugos priemonių formų – laikino materialinio išlaikymo vaikui priteisimas (CPK 144 straipsnio 1 dalis, 145 straipsnio 1 dalies 11 punktas, CK 3.65 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 4 punktas). Ši priemonė taikoma iki byloje bus priimtas teismo sprendimas (CK 3.65 straipsnio 1 dalis). CK 3.65 straipsnis – speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose. Pažymėtina, kad, šiuo atveju, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama ne tik užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti teismo sprendimo įvykdymą, bet ir laikinai sureguliuoti ginčo teisinius santykius. Minėta, kad abu tėvai, tiek motina, tiek ir tėvas privalo teikti vaikams išlaikymą (CK 3.192 straipsnio 1 dalis), o laikinas išlaikymas priteisiamas tam iš tėvų, su kuriuo faktiškai bylos nagrinėjimo metu gyvena vaikas.

22. Teismas, spręsdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turi nustatyti laikiną išlaikymo dydį, kuris būtų proporcingas nepilnamečio vaiko poreikiams bei jo tėvų turtinei padėčiai ir užtikrintų bylos nagrinėjimo metu būtinas vaikui vystytis sąlygas (CK3.192 straipsnio 2 dalis). Išlaikymas vaikui yra susijęs su kasdienių vaiko poreikių tenkinimu ir turi būti teikiamas nuolat. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones ir priteisdamas laikiną išlaikymą nepilnamečiam vaikui, tik preliminariai vertina vaiko poreikius ir jam teiktino išlaikymo dydį, atsižvelgdamas į šalių teismui pateiktus duomenis ir prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodytus argumentus. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nesprendžia ir nenagrinėja ieškinio iš esmės. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas neturi galimybės tiksliai ir visapusiškai išsiaiškinti reikiamo ir būtino išlaikymo vaikui dydžio bei to, kokios atsakovo galimybės teikti tokio dydžio išlaikymą. Šias faktines aplinkybes teismas turės galimybę įvertinti ir dėl jų pasisakyti teismo sprendime tik po to, kai byla bus išnagrinėta iš esmės, t. y. tik išsamaus teisminio nagrinėjimo metu gali ir turi būti atsakyta į klausimą, kokios yra realios ginčo šalių pajamos, tikroji turtinė padėtis, kokie realūs būtini vaiko poreikiai, kiekvieno iš tėvų dalis, kuria jie turi prisidėti prie vaiko išlaikymo.

23. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimaliosios mėnesinės algos (toliau – MMA) dydžio išlaikymas, tačiau šis kriterijus yra tik orientacinis ir taikytinas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2010). Minimalus darbo užmokestis paprastai gali tenkinti tik minimalius, būtinuosius žmogaus poreikius, o vaiko visapusiškam vystymuisi užtikrinti turėtų būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016). Todėl kiekvienu atveju vaikui išlaikyti reikalinga suma turi būti nustatoma atsižvelgiant į tėvų finansinius pajėgumus (turimą turtą, pajamas, turimų išlaikytinių skaičių, sveikatą ir pan.) ir kiekvieno vaiko poreikius (sveikatą, gabumus, kurie turi būti lavinami, ir pan.).

24. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad mažesnis nei MMA išlaikymas teismo gali būti priteisiamas tik išskirtiniais atvejais, kai tėvai dėl susiklosčiusios itin sunkios turtinės padėties ar sveikatos būklės objektyviai nėra pajėgūs teikti didesnį išlaikymą. Paprastai minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas vaikui gali būti priteisiamas ir tuo atveju, jei vaiko tėvai nedirba, neturi turto, o jų pajamos yra minimalios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013). Tokia pozicija paaiškinama tuo, kad CK 3.192 straipsnyje įtvirtinta tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo vaikus yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas vaiko amžiumi, gaunamomis minimaliomis pajamomis, bloga turtine padėtimi, kitų šeiminių ryšių susiformavimu ar kitomis aplinkybėmis.

25. Plėtodamas pirmiau nurodytą praktiką kasacinis teismas nurodė, kad bylose dėl vaiko išlaikymo nustatant vaiko poreikius tėvas (motina) neturėtų būti įpareigotas teikti detalius įrodymus (pavyzdžiui, pirkinių čekius), pagrindžiančius ne didesnes nei minimalioji mėnesinė alga išlaidas vaikui. Tačiau tėvas (motina), įrodinėjantis didesnių ar mažesnių nei minimalioji mėnesinė alga išlaidų reikalaujančius vaiko poreikius, turi pareigą tai pagrįsti.

26. Remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2023 m. birželio 28 d. Nutarimu Nr. 516, nuo 2024 m. sausio 1 d. 1 MMA dydis yra 924 Eur; atskaičius mokesčius – 708,42 Eur. Tokiu atveju, kiekvienam iš tėvų tenkanti išlaikymo suma – 354,21 Eur.

27. Atsižvelgiant į nurodytą tiek teisinį reglamentavimą, tiek šiuo aspektu suformuluotą teismų praktiką, vertinant tai, kad ieškovės prašomas priteisti iš atsakovo laikinojo išlaikymo dydis kiekvienam vaikui neviršija nuo 2024 metų esamo MMA dydžio, laikytina, kad ieškovė įrodė minimalius abiejų vaikų poreikius, kurių tenkinimui yra reikalingas ne mažesnis nei 350 Eur / mėn. periodinis kiekvieno iš tėvų išlaikymas.

28. Atskirajame skunde atsakovas nurodo, jog vaikų išlaikymo dydis turi būti mažintinas pagal Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymą valstybės mokamomis vaikui išmokomis dydžiu, kuris nuo 2024 metų yra 96,25 Eur. Tačiau šiuo atveju pažymėtina, kad tokia praktika yra nevienareikšmė, kadangi kasacinis teismas yra pažymėjęs ir aplinkybę, jog išmokų vaikams dydis ir mokėjimo tvarka keičiasi priklausomai nuo valstybės vykdomos politikos, o jų tikslas yra suteikti paramą tėvams, tenkinant vaiko poreikius, tačiau tai nereiškia, kad iš tėvų priteistinas išlaikymas privalomai turėtų būti mažinamas išmokų suma ir tais atvejais, kai tėvų turtinė padėtis leidžia tenkinti vaiko poreikius. Tokiu atveju valstybės mokamos išmokos galėtų būti skiriamos papildomiems vaiko poreikiams tenkinti, bet ne tėvų pareigos vykdymui kompensuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-495-1075/2020, 46 punktas).

29. Nagrinėjamu atveju iš šalių procesiniuose dokumentuose nurodytų aplinkybių bei iš byloje esančių duomenų matyti, kad abu – tiek vaikų motina, tiek tėvas – yra darbingi ir dirbantys asmenys, gaunantys pastovias su darbo santykiais susijusias pajamas; byloje nėra duomenų, kad kuris nors iš jų turėtų sveikatos problemų, kurios sąlygotų mažesnį darbingumo lygį ar pan.; pats atsakovas nurodo, jog jo darbo užmokestis kas mėnesį yra apie 1 450 Eur; byloje yra duomenų, kad atsakovas 2023 m. yra valstybės finansuojamus Python pradedantiesiems užimtiems asmenims programavimo kursus; atsakovas yra įregistravęs individualią veiklą; kad abu šalių vaikai yra paaugliai; kad abiejų vaikų laikina gyvenamoji vieta nustatyta kartu su motina (ieškove), todėl būtent jai tenka didžiausia vaikų priežiūros bei išlaikymo našta, tad vertinant šiuos duomenis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išlaikymo dydžio vaikams mažinti mokamos (mokėtinos) išmokos dydžiu.

30. Atsakovas, teigdamas, kad vaikų poreikiams gali mokėti po 250 Eur per mėnesį, taip pat, kad šios sumos turėtų pakakti vaikų poreikiams, nepateikė jokių tokius teiginius pagrindžiančių įrodymų, tai yra nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog jo siūlomas mokėti išlaikymas užtikrins jo vaikų būtinuosius poreikius maistui, drabužiams, būstui, sveikatai ir kt. Atsakovo nurodomos aplinkybės, jog jis apmoka telekomunikacines paslaugas, kuriomis naudojasi vaikai, neturi reikšmės, sprendžiant klausimą dėl tinkamo išlaikymo vaikams priteisimo, ir nesudaro pagrindo sumažinti priteistą laikiną išlaikymo vaikams dydį. Taip pat įsipareigojimų kitiems kreditoriams prisiėmimas nelaikytina objektyvia aplinkybe, sudarančia pagrindo keisti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, kuriomis buvo nustatytas laikinas minimalaus dydžio vaikams teiktinas išlaikymas. Kaip minėta, įstatyme įtvirtinta tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo vaikus yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis ir prievolėmis kitiems – paties tėvo prisiimtiems kreditoriams. Be to, detaliai šias aplinkybes vertins pirmosios instancijos teismas, bylą nagrinėdamas iš esmės.

31. Pažymėtina, kad laikino išlaikymo priteisimas bylos nagrinėjimo metu (kaip laikinosios apsaugos priemonės) nereiškia, kad vaiko išlaikymo dydžio už tą laikotarpį klausimas jau yra išspręstas. Laikino išlaikymo priteisimas neatima galimybės, išnagrinėjus bylą iš esmės, priimti kitokį teismo sprendimą, nes laikinosios apsaugos priemonės nėra civilinių teisių gynybos būdas (pareikštų reikalavimų tenkinimas ar jų atmetimas), o tik priemonė, užtikrinanti materialiųjų teisių gynybą.

Dėl kitų atskirojo skundo argumentų

32. Atsakant į atsakovo atskirojo skundo argumentus dėl lygiateisiškumo civiliniame procese principo pažeidimo, nesudarius jam galimybės atsiliepti į ieškovės pareikštą prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pažymėtina, kad CPK 147 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nurodyta, kad kai teismas mano, kad tai būtina, apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą yra pranešama atsakovui. Taigi, įstatyme įtvirtinta teismo diskrecijos teisė spręsti apie būtinumą informuoti atsakovą apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių gavimą, o nepranešimas apie tokio prašymo nagrinėjimą, nevertintinas kaip pažeidžiantis proceso teisės normas. Būtent tokia pozicija yra formuojama Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. spalio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1417-464/2015; 2016 m. kovo 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-629-196/2016).

33. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad teisė būti išklausytam proceso dalyviams, kuriems iš anksto nepranešama apie laikinųjų apsaugos priemonių prašymo nagrinėjimą, garantuojama vėliau, t. y. jiems kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą su atskiruoju skundu dėl priimtos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, kartu su juo pateikiant ir įrodymus (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-698-186/2015; 2015 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1417-464/2015; kt.).

34. Šiuo atveju atsakovas pateikė atskirąjį skundą, taip pat pateikė savo poziciją pagrindžiančius rašytinius įrodymus (t. y. pasinaudojo galimybe būti išklausytam), kuriuos teismas vertino kartu su atskiruoju skundu, todėl nėra pagrindo vertinti, kad buvo pažeistos procesinės atsakovo teisės ir interesai.

35. Kiti atskirojo skundo argumentai teisiškai nereikšmingi teisingam šios bylos išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.).

Dėl procesinės bylos baigties

36. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis išdėstytais argumentais, konstatuoja, jog atskirajame skunde nurodyti argumentai nepaneigia pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių pagrįstumo, todėl atskirasis skundas atmestinas, Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2024 m. gegužės 2 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Apelianto (atsakovo) E. P. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2024 m. gegužės 2 d. d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja Renata Volodko