Vilniaus apygardos teismo nuosprendis, 1A-154-1121/2022

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2022-04-11
Bylos Nr.: 1A-154-1121/2022
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-30906-2020-5
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Gintaras Dzedulionis, Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė, Paulius Veršekys
Kaltinamasis: J. K.
Nukentėjusysis: G. K.
Advokatai: Arūnas Alekna

Kategorijos

1.1.7.2.3Laisvės apribojimas (BK 48 str.)
1.1.8.11Bausmės skyrimas, kai neatlikus bausmės padaryta nauja nusikalstama veika (BK 64 str.)
1.2.14.1.2.2Vagystė įsibrovus į patalpą, ryšių kabelių kanalų sistemą, saugyklą ar saugomą teritoriją (BK 178 str. 2 d.)
2.1.14Proceso išlaidos ir jų atlyginimas (BPK 103-106 str.)
2.1.15.3.3pavadinimo nepavyko patikrinti
2.4.6.5.2Kai pirmosios instancijos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog reikia priimti apkaltinamąjį nuosprendį (BPK 329 str. 2 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-154-1121/2022Teisminio proceso Nr. 1-01-1-30906-2020-5Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.3; 1.1.8.11; 1.2.14.1.2.2; 2.1.14; 2.1.15.3.3; 2.4.6.5.2 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. balandžio 11 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Dzedulionio, Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės, Pauliaus Veršekio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Gretai Karmazienei,dalyvaujant prokurorui Edmundui Bagdonui,išteisintajam J. K., gynėjui advokatui Arūnui Aleknai,nukentėjusiajai G. K.,vertėjai Ingridai Petrulienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Edmundo Bagdono (toliau – prokuroras) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 10 d. nuosprendžio, kuriuo –

J. K. išteisintas dėl jam pareikšto kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį, kadangi neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Nukentėjusiosios G. K. pareikštas civilinis ieškinys dėl 150 (vieno šimto penkiasdešimties) Eur žalos atlyginimo atmestas.

Netenkintas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl 323,27 Eur (trijų šimtų dvidešimt trijų eurų dvidešimt septynių euro centų) proceso išlaidų priteisimo iš J. K..

Įsiteisėjus nuosprendžiui apie J. K. galimai padarytą administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 108 straipsnio 1 dalyje, nuspręsta informuoti instituciją, kompetentingą nagrinėti šios kategorijos bylas.

Teisėjų kolegija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

1. J. K. buvo kaltinamas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį tuo, kad pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, o būtent: J. K., 2020 m. rugpjūčio 3 d., laikotarpiu nuo 8.50 val. iki 11.35 val., sugadinęs užrakintą pakabinamą spyną ir įsibrovęs į bendrabučio (duomenys neskelbtini) aukšte esančią valytojos patalpą, adresu (duomenys neskelbtini), nuo patalpoje esančio staliuko pagrobė nukentėjusiajai G. K. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną (duomenys neskelbtini), kurio IMEI (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), 50 Eur vertės, o iš krepšyje buvusios piniginės pagrobė 150 Eur grynais, tokiu būdu nukentėjusiajai G. K. padarė 200 Eur turtinę žalą.

2. Skundžiamu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 10 d. nuosprendžiu J. K. išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs šią baudžiamąją bylą ir įvertinęs nustatytas aplinkybes bei įrodymų visumą, konstatavo, kad nepasitvirtino J. K. pareikštas kaltinimas dėl svetimo turto vagystės įsibraunant į patalpą, kadangi nėra nustatytos aiškios faktinės bylos aplinkybės, t. y. nėra neabejotinai įrodyta, kad jis įsibrovė į patalpą ir nuo joje esančio staliuko pagrobė nukentėjusiajai priklausantį telefoną bei iš krepšyje buvusios piniginės pagrobė grynuosius pinigus.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Prokuroras apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 10 d. nuosprendį dėl J. K. išteisinimo pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį; 2) J. K. pripažinti kaltu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir jam skirti laisvės apribojimą 1 metams, bausmės vykdymo metu įpareigojant J. K. būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokslu, dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje, taip pat įpareigoti atsiprašyti nukentėjusiosios; 3) vadovaujantis BK 64 straipsniu, bausmę visiško sudėjimo būdu subendrinti su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 20 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės apribojimą 1 metams, bausmės vykdymo metu įpareigojant J. K. būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokslu, dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje, taip pat įpareigoti atsiprašyti nukentėjusiosios, bei 452 Eur baudą; 4) Įsiteisėjus nuosprendžiui panaikinti J. K. paskirtą kardomąją priemonę.

4. Prokuroro teigimu, skundžiamame nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, kadangi išvados nepagrįstos ir vienpusiškos. Pirmosios instancijos teismas padarė tik bendro pobūdžio išvadas dėl įrodymų visumos vertinimo, nurodė tik tuos motyvus, kuriais pagrindė išvadas, tačiau neanalizavo išteisintojo parodymų patikimumo, jų nevertino kitų įrodymų ir aplinkybių, kuriais grindžiamas kaltinimas, visumoje, todėl padarė klaidingas ir prieštaringas išvadas. J. K. kaltę padarius nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, įrodo teisminio nagrinėjimo metu ištirti netiesioginiai įrodymai ir kiti duomenys, paneigiantys išteisintojo parodymus.

5. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad neįvertinta išteisintojo ir nukentėjusiosios parodymų turinio dinamika – kitimas laike, nors tai įtakojusias aplinkybes pirmosios instancijos teismas išsiaiškino teisiamajame posėdyje. Išteisintajam ir nukentėjusiajai patvirtinus, kad po 2020 m. lapkričio 4 d. (grąžinus nukentėjusiajai pas išteisintąjį rastą G. K. priklausantį mobilaus ryšio telefoną) tarp jų iki 2021 m. lapkričio 10 d. teisiamojo posėdžio įvyko net keli padaryto nusikaltimo aplinkybių aptarimai, kurių metu J. K., sudarydamas klaidinantį socialiai atsakingo asmens įvaizdį (vienišas (duomenys neskelbtini) vaiko tėvas), ne tik atsiprašė nukentėjusiosios, bet ir įtikino ją savo nekaltumu dėl sunkesnės nusikalstamos veikos padarymo. Toks nukentėjusiosios parodymų pasikeitimas, kaip ir išteisintojo pastarajai padarytas poveikis, akivaizdžiai matomas susipažinus su 2021 m. spalio 13 d., 2021 m. lapkričio 4 d. ir 2021 m. lapkričio 10 d. teisiamųjų posėdžių protokolų turiniu.

6. Sistemingas tikrovės neatitinkančių aplinkybių nurodymas J. K. parodymuose pastebimas dar ikiteisminiame tyrime, kai 2020 m. rugpjūčio 27 d. ikiteisminio tyrimo pareigūnai iš tuo metu liudytoju apklausto išteisintojo, nesiedami jo su nusikalstama veika, mėgino sužinoti aplinkybes, susijusias su nukentėjusiosios telefono panaudojimu po nusikaltimo padarymo (po 2020 m. rugpjūčio 3 d.). 2020 m. spalio 21 d. įtariamojo apklausos metu J. K., pasinaudodamas įtariamojo teisėmis, nurodė jau kitas aplinkybes, t. y. kad nukentėjusiajai priklausantį telefoną 2020 m. rugpjūčio 3 d., apie 9-10 val., rado ant palangės savo gyvenamojoje bendrabučio ((duomenys neskelbtini)) dalyje, bei prieš pastebint telefoną, pasisveikino su patalpas tuo metu plovusia nukentėjusiąja, ir tik po to paėmė ant jos darbo rūbo buvusį telefoną. Išteisintasis nurodė, kad paėmęs telefoną grįžo į savo butą. Šios versijos J. K. laikėsi ir teisminio nagrinėjimo metu, t. y. kad į užrakintą patalpą nesibrovė, telefoną rado ant palangės nukentėjusiosios G. K. paliktame darbo rūbe.

7. Pasak prokuroro, iš išteisintojo nurodytos versijos matyti, kad nukentėjusioji darbo metu (apie 8-9 val.) tariamai turėjo nusivilkti darbo rūbą su kišenėje buvusiu mobilaus ryšio telefonu ir rūbą palikti bendro naudojimo patalpoje – ant palangės bendrabučio dalyje, kurioje gyvena J. K.. Pirmosios instancijos teismas, iš dalies remdamasis išteisintojo parodymais, faktiškai konstatavo, kad BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą G. K. atžvilgiu padaręs kitas asmuo (ne J. K.), atidaręs neužrakintą spyną pateko (galima suprasti – neįsibrovė) į valytojos patalpą, numatė, jog patalpoje ant stalo rasto telefono pasisavinti neplanuoja, patvirtindamas tai, pagrobė toje pačioje patalpoje buvusį naudotą nukentėjusiosios darbo rūbą, po to paėmė krepšyje buvusioje piniginėje surastus grynuosius pinigus (150 Eur) ir materialinės vertės neturėjusias visuomeninio transporto korteles, tada iš patalpos išėjęs uždarė duris bei ant jų pakabino spyną, kurios vizualūs požymiai aplinkiniams negalėjo patvirtinti įsibrovimo į patalpą fakto, po to pagrobtus G. K. darbo rūbą su telefonu nunešė į to paties bendrabučio dalį (duomenys neskelbtini) aukšte (kitą laiptinę), kur gyvena J. K., ir ten juos paliko, o tik tada išteisintasis šiuos daiktus užvaldė.

8. Byloje esantys objektyvūs duomenys patvirtina, kad nusikaltimo metu (2020 m. rugpjūčio 3 d., apie 8.30-9.10 val.) išteisintasis buvo bendrabutyje, adresu (duomenys neskelbtini). J. K. pripažino, kad tiksliai nenustatytam laikui (sutampančiam su nusikaltimo padarymo laiku) tariamai rūkymo tikslu buvo pasišalinęs iš savo buto, šio pasišalinimo metu matė nukentėjusiąją dirbant bendrabutyje. Kita vertus, G. K. paaiškino, kad įvykio dieną namo dalies (duomenys neskelbtini) aukšte, kurioje gyvena J. K., nevalė ir joje pagal darbų seką nebuvo apsilankiusi, išteisintojo tą rytą nematė. Iš J. K. parodymų nustatyta, kad jam buvo žinoma kur yra valytojos patalpa, o nurodydamas, jog įvykio rytą matė nukentėjusiąją dirbant bendrabučio dalyje, kurioje jis gyvena, patvirtino aplinkybę, kad žinojo apie tai, jog 2020 m. rugpjūčio 3 d., po 8 val., valytojos patalpoje minėtu laiku nukentėjusiosios nėra.

9. Nukentėjusioji 2020 m. rugpjūčio 3 d. pareiškime, apklausta ikiteisminiame tyrime 2020 m. rugpjūčio 3 d., 2020 m. rugsėjo 2 d., 2020 m. lapkričio 4 d., nurodė, kad iš užrakintos valytojos patalpos be telefono ir grynųjų pinigų nebuvo pagrobta jokių kitų daiktų, t. y. nebuvo pagrobtas tuo metu patalpoje buvęs nei vienas darbo rūbas. Pažymėtina, kad vieną darbo rūbą G. K. vilkėjo nusikaltimo padarymo metu, kurio darbo metu nusiėmusi nebuvo, jį nusiėmė ir padėjo ant daiktų valytojos patalpos kampe persirengdama, t. y. jau po pastebėto vagystės fakto. 2020 m. rugpjūčio 3 d. įvykio vietos apžiūros metu užfiksuoti duomenys objektyviai patvirtina, kad visi trys darbo rūbai minėtoje valytojos patalpoje buvo. Kad prijuostės/žiurstai (3 vienetai) nebuvo pagrobti, 2021 m. spalio 13 d. teisiamajame posėdyje patvirtino ir nukentėjusioji G. K.. Pirmosios instancijos teismas, neatlikęs ištirtų įrodymų tinkamos analizės, klaidingai konstatavo išteisintojo versiją pagrindžiančią aplinkybę, kad kartu su telefonu ir grynaisiais pinigais iš valytojos patalpos buvo pagrobtas ir vienas iš joje buvusių nukentėjusiosios darbo rūbų.

10. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai traktavo byloje esančius duomenis, neatsižvelgė į nukentėjusiosios parodymus, kad po vagystės, prieš eidama namo skambinti policijai, ji patalpą užrakino vieno iš gyventojų pasiskolinta spyna. Tokiu būdu nustatyta, kad į nukentėjusiosios naudojamą patalpą 2020 m. rugpjūčio 3 d. buvo įsibrauta itin trumpu laikotarpiu – tarp 8.30 val. ir 9.10 val. Faktiškai valytojos patalpa nebuvo užrakinta tik tuo metu, kai buvo daroma vagystė, kadangi vagystę padaręs asmuo (išteisintasis J. K.) nepalikęs įsibrovimo pėdsakų patalpos viduje, taip pat panaikino įsibrovimo požymius, sugrąžindamas duris ir spyną į buvusią iki nusikaltimo uždarytą/užrakintą padėtį. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodydamas, kad sandėliukas 2020 m. rugpjūčio 3 d. galimai nebuvo užrakintas, padarė nepagrįstą išvadą, kuri prieštarauja objektyviems bylos duomenims. G. K. patvirtino, kad spyną užrakino, kuri iki įvykio veikė nepriekaištingai, tačiau po įvykio spyną buvo galima atrakinti tiek raktu, tiek ir nenaudojant rakto. Be to, nukentėjusioji paaiškino, kad grįžusi į valytojos patalpą spyną rado tinkamai nebeveikiančią, tačiau pakabintą, todėl darytina išvada, jog vizualiai įsibrovimo fakto nebuvo galima nei pastebėti, nei tuo atkreipti praeivių dėmesį.

11. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad J. K. skiriant bausmę, atsižvelgtina į tai, jog padarytas tyčinis baigtas apysunkis nusikaltimas, nenustatyta atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. J. K. praeityje teistas vieną kartą, paskirtos baudos nesumokėjo.

Atsiliepimas

12. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Šalies argumentai

13. Teismo posėdžio metu prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis, jo gynėjas advokatas ir nukentėjusioji – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Prokuroro apeliacinis skundas tenkintinas

14. Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta, kad teismas, nagrinėdamas bylas apeliacine tvarka, patikrina baudžiamąją bylą tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

15. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai, o teisėti bei pagrįsti nebūtų naikinami ir (ar) keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas, laikantis baudžiamojo bei baudžiamojo proceso įstatymų ir kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamos veikos, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, skiriamos bausmės arba baudžiamojo poveikio priemonės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų yra pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais bylos įrodymais bei duomenimis.

Žemesnės instancijos teismas

16. Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas J. K., nurodė, kad ištyrus byloje esančius įrodymus, nenustatytos aiškios faktinės nusikaltimo padarymo aplinkybės. Skundžiamame nuosprendyje nurodoma, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų ir įrodymų, kurie galėtų susieti J. K. su patalpa, kurioje nukentėjusioji buvo palikusi savo daiktus. Patalpa buvo užrakinta spyna, kuri savaime lengvai atsirakina ją šiek tiek pajudinus, todėl gadinti spyną, jėga ją laužti nebuvo prasmės. Patalpa ne mažiau kaip dvi valandas buvo neprižiūrima, todėl buvo laiko ir galimybių į ją įsibrauti, tačiau ar tai padarė J. K., ar kitas asmuo, byloje nenustatyta. Nėra jokios galimybės nei patikrinti, nei atmesti J. K. pateiktą versiją, kad jis telefoną rado koridoriuje ant palangės kartu su darbiniu nukentėjusiosios drabužiu. Be to, nukentėjusioji patvirtino, kad po vagystės ji pasigedo vienos savo darbinės prijuostės, buvusios sandėliuke. Pagrobtas telefonas yra mygtukinis, nelabai vertingas, o juo naudojantis yra įmanoma surasti asmenį, todėl išlieka tikimybė, kad atidžiau apžiūrėjus telefoną ir įsitikinus, kad jis nėra vertingas, juo galėjo būti atsikratyta.

17. Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, prokuroro apeliaciniame skunde nurodytais argumentais ir skundžiamame nuosprendyje padarytomis išvadomis, įvertinusi kiekvieną bylos įrodymą atskirai bei jų visumą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ir pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas vertino surinktus įrodymus, neįvertino byloje surinktų įrodymų visumos ir dėl to nepagrįstai padarė bylos aplinkybių neatitinkančią išvadą, kad neįrodyta, jog J. K. įsibrovė į patalpą, esančią adresu (duomenys neskelbtini), ir nuo joje esančio staliuko pagrobė G. K. priklausantį telefoną (duomenys neskelbtini) (50 Eur vertės) bei iš krepšyje buvusios piniginės 150 Eur. Vilniaus miesto apylinkės teismas byloje esančius duomenis ir įrodymus įvertino vienpusiškai bei atsietai nuo visumos, todėl padarė nepagrįstą išvadą spręsdamas J. K. kaltės klausimą jam pareikšto kaltinimo kontekste. Dėl paminėtų aplinkybių skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, dėl to naikinamas ir priimamas naujas apkaltinamasis nuosprendis BPK 329 straipsnio 2 punkte numatytu pagrindu.

Dėl J. K. kaltės pagal BK 178 straipsnio 2 dalį

18. Vagystė – tyčinis neteisėtas neatlygintinas svetimo turto užvaldymas, padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. grobdamas svetimą turtą vagystės būdu, kaltininkas suvokia, kad veikia prieš turto savininko valią, numato nusikalstamos veikos padarinius, jų nori ir siekia. Vagystė laikoma baigta, kai kaltininkas užvaldo svetimą turtą ir taip įgyja galimybę neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti turtu pagal savo valią.

19. Pagal BK 178 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas atvirai pagrobė svetimą turtą arba pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, ryšių kabelių kanalų sistemą, saugyklą ar saugomą teritoriją, arba viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio (kišenvagystė) arba automobilį, arba pagrobė strateginę ar svarbią reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių juridinių asmenų infrastruktūrą sudarantį turtą ar jo dalį.

20. Patalpa – uždara erdvė, statinys, turintis sienas, stogą ir specialų įėjimą, ar pastatas skirtas žmonėms arba materialinėms vertybėms gaminti, laikyti.

21. Įsibrovimas yra visuomet neteisėtas, neleistinas patekimas į patalpą, saugyklą ar teritoriją. Neteisėtas patekimas pasireiškia tuo, kad asmeniui į nurodytas vietas apskritai draudžiama įeiti be atskiro leidimo arba draudimas galioja tam tikrą laiko tarpą. Jeigu asmeniui būti patalpose ar teritorijoje nedraudžiama, veika negali būti kvalifikuojama kaip įsibrovimas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Įsibrovimu nelaikomi ir tokie atvejai, kai asmuo patenka į tam tikras vietas dėl gamybinės ar darbinės veiklos.

22. Nusikaltimo kvalifikavimui pagal vieną iš BK 178 straipsnio 2 dalies alternatyvių padarymo požymių (past. – nagrinėjamu atveju įsibrovimo į patalpas) svarbu nustatyti, ar asmuo į patalpas patenka be savininko ar kito teisėto turto valdytojo valios arba prieš jo valią. Įsibrovimu pripažįstami ir tokie atvejai, kai asmuo prasmunka pro atviras duris ar langą, perlipa tvorą ir panašiai. Be to, formuojamoje teismų praktikoje išaiškinta, kad kliūčių nugalėjimas, pasireiškęs spynos atrakinimu, nuplėšimu, durų išlaužimu ar panašiais veiksmais, nėra būtinas įsibrovimo į patalpą požymis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-98-139/2016).

Žemesnės instancijos teismas

23. Ikiteisminiame tyrime 2020 m. spalio 21 d. įtariamuoju apklaustas J. K. paaiškino, kad tikslios dienos nepamena, tai buvo 2020 m. rugpjūtis, kai jis išėjo iš savo buto, adresu (duomenys neskelbtini), parūkyti į laiptinę, tai buvo apie 9-10 val. Išėjęs iš namų pamatė nukentėjusiąją G. K., kuri tuo metu plovė (duomenys neskelbtini) aukšto grindis ir šnekučiavosi su kaimyne iš paskutinio buto. Jis su ja pasisveikino ir tuo metu ant palangės pamatė gulintį (duomenys neskelbtini) mobilaus ryšio telefoną bei darbinį jos švarką, ant kurio ir buvo minėtas telefonas. Jis telefoną paėmė ir išėjo atgal į butą. Bute iš telefono ištraukė ten buvusią SIM kortelę, o po kurio laiko įsidėjo savo abonentinę SIM kortelę su Nr. (duomenys neskelbtini) ir telefonu naudojosi kurį laiką, tiksliai nepasakys kiek. Jis į jokią patalpą nesibrovė, iš G. K. krepšio pinigų nevogė. Yra kaltas tik dėl mobilaus ryšio telefono (duomenys neskelbtini) vagystės (1 t., b. l. 155). Ikiteisminiame tyrime 2020 m. lapkričio 4 d., 2020 m. lapkričio 27 d., 2021 m. sausio 25 d. apklaustas įtariamuoju J. K. nurodė, kad pasilieka prie savo pirmojoje apklausoje duotų parodymų (1 t., b. l. 163, 168, 192).

24. Teisiamajame posėdyje J. K. taip pat pripažino, kad pagrobė nukentėjusiosios telefoną, tačiau kategoriškai neigė įsibrovęs į sandėliuką. Paaiškino, kad įvykio dieną išėjo parūkyti į (duomenys neskelbtini) aukštą. Valytoja (nukentėjusioji G. K.) plovė (duomenys neskelbtini) aukšto grindis, tačiau tuo metu ji stovėjo ir kalbėjo su jo kaimyne. Kaimynės, su kuria kalbėjo nukentėjusioji G. K., vardo ir pavardės nežino, ji gyvena paskutiniame kambaryje. Ant palangės gulėjo valytojos telefonas ir apsiaustas. Susigundė, todėl paėmė telefoną ir grįžo namo. Kai paėmė telefoną, buvo iki 10 val. ryto. Telefonas buvo įdėtas į kišenėlę, t. y. telefonas buvo rūbe. Apsiaustas mėlynas. Nepastebėjo, ar su kapišonu. Tai darbinis apsiaustas su užrašu „(duomenys neskelbtini)“. Namuose apžiūrėjo, kad telefonas nieko nevertas, nutarė pasilikti sau. Į telefoną įdėjo savo kortelę. Valytojos būdelė (duomenys neskelbtini) aukšte, bet už sienos. Su nukentėjusiąja apie įvykį kalbėjo. E. Z. buvo sutikęs po telefono paėmimo praėjus maždaug 1,5 savaitės (2 t., b. l. 74-75).

25. Išteisintasis J. K. tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisiamajame posėdyje nuosekliai nurodė, kad kaltę pripažįsta tik dėl telefono vagystės, tačiau kategoriškai neigė įsibrovimą į sandėliuką. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad šios versijos nėra jokios galimybės nei patikrinti, nei atmesti. Teisėjų kolegija, įvertinusi J. K. duotus parodymus bei juos palyginusi ir sugretinusi su bylos įrodymų bei duomenų visuma, atmeta išteisintojo nurodytas aplinkybes dėl telefono pagrobimo, kaip nepatikimas siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės ir jomis nesivadovauja.

26. Pirma, išteisintasis, duodamas parodymus, ne kartą nurodė vis kitas esmines faktines aplinkybes arba tas, kurių nepatvirtina kiti objektyvūs byloje esantys duomenys. 2020 m. spalio 21 d. apklausos metu J. K. nurodė, kad nukentėjusiosios G. K. telefoną pamatė padėtą gulintį ant pastarosios darbinio švarko. Šios aplinkybės kaip neteisingos arba netikslios J. K. nenurodė kitų apklausų metu (2020 m. lapkričio 4 d., 2020 m. lapkričio 27 d., 2021 m. sausio 25 d.) bei jos netikslino, t. y. patvirtino kaip teisingą ir jo pirminius parodymus atitinkančią. Teisiamajame posėdyje išteisintasis nurodė kardinaliai priešingą telefono radimo vietą. Išteisintojo teigimu, ant palangės gulėjo nukentėjusiosios telefonas ir apsiaustas, susigundė, paėmė telefoną ir grįžo namo, tačiau telefonas buvo ne padėtas ant darbinio rūbo, tačiau įdėtas į kišenėlę, t. y. pasak išteisintojo, G. K. telefonas buvo pačiame rūbe, o ne išorėje, kaip buvo teigiama ikiteisminio tyrimo metu.

27. Antra, ikiteisminiame tyrime 2020 m. rugpjūčio 27 d. liudytoju apklaustas J. K. nurodė, kad tikslios datos nepamena, galimai prieš savaitę ar daugiau laiko, dienos metu, pas jį į namus atėjo kaimynas iš (duomenys neskelbtini) aukšto E. Z., kuris atėjo pas jį tikslu atgauti skolą. E. Z. paaiškino, kad šiuo metu pinigų neturi ir apie 10-15 minučių pokalbio metu jis jam nurodė, jog neturi telefono, o jam reikia paskambinti, paprašė E. Z. paskolinti mobilaus ryšio telefono aparatą. E. Z. davė turimą telefoną, kurio modelio neįsidėmėjo, galimai pilkos arba tamsios spalvos, tikrai buvo su mygtukais. Į telefoną įsidėjo savo abonentinio numerio kortelę, kurio Nr. (duomenys neskelbtini), ir paskambino kam reikėjo, po to kortelę iš telefono išėmė, telefoną grąžino E. Z., kuris netrukus išėjo. Jis daugiau šiuo telefonu nesinaudojo, tai buvo vienintelis kartas. Nežinojo, kad telefonas yra vogtas (1 t., b. l. 55).

28. Iš šios apklausos metu išteisintojo duotų parodymų matyti, kad J. K. akivaizdžiai melavo jį apklausiančiam ikiteisminio tyrimo pareigūnui, t. y. nenurodė, jog tai būtent jis pagrobė G. K. telefoną, ką pripažino tik vėlesnėje ikiteisminio tyrimo eigoje, kai buvo pripažintas įtariamuoju ir jo atžvilgiu buvo surinkta pakankamai objektyvių duomenų įtarimui pareikšti. Priešingai, J. K. paaiškino, kad pagrobtą nukentėjusiosios telefoną atsinešė kaimynas E. Z., t. y. išteisintasis klaidino ikiteisminio tyrimo pareigūnus ir galimai dėl telefono vagystės kaltę norėjo „suversti“ to nepadariusiam asmeniui, nors, pažymėtina, kad šios apklausos metu būtent pats išteisintasis savo žinioje turėjo nukentėjusiajai priklausantį telefoną. Darytina išvada, kad minėtos apklausos metu J. K. akivaizdžiai norėjo išvengti bet kokio pobūdžio galinčios kilti teisinės atsakomybės dėl savo padarytų veiksmų. Akcentuotina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nebandė analizuoti šių J. K. parodymų, jų lyginti tarpusavyje su jo duotais parodymais jį apklausiant įtariamuoju ir kaltinamuoju teisiamajame posėdyje, vertinti išteisintojo duotų parodymų patikimumo, taip pat su kitais byloje esančiais duomenimis bei įrodymais, kas laikytina akivaizdžiu BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimu.

29. Trečia, išteisintasis ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje nurodė, kad įvykio dieną prieš telefono pagrobimą išėjo į (duomenys neskelbtini) aukšto laiptinę parūkyti, pamatė nukentėjusiąją, kuri tuo metu plovė (duomenys neskelbtini) aukšto grindis ir šnekėjosi su išteisintojo kaimyne, be to, ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog jis pasisveikino su nukentėjusiąja G. K.. Teisiamajame posėdyje nukentėjusioji nurodė, kad šių J. K. nurodytų faktinių aplinkybių nebuvo, t. y. ji įvykio dieną išteisintojo apskritai nematė, su juo nesisveikino ir nekalbėjo, net neplovė (duomenys neskelbtini) aukšto grindų, kaip teigia J. K., kadangi plovė tik (duomenys neskelbtini) aukštą. Šios aplinkybės leidžia vertinti išteisintojo parodymus tik kaip pasirinktą gynybinę versiją, bet neatitinkančius objektyvios tikrovės.

30. Ketvirta, teisėjų kolegijai kyla pagrįstų abejonių, kad iš sandėliuko, kuriame G. K. laikė pagrobtus telefoną bei 150 Eur grynaisiais pinigais, apskritai buvo pagrobtas ir nukentėjusiosios darbinis rūbas, kuriame, pasak išteisintojo, jis rado mobiliojo ryšio telefoną ir jį pasisavino. Pažymėtina, kad ikiteisminiame tyrime nei teisėsaugos institucijai pateiktame pareiškime apie vagystę, nei apklausiant ikiteisminio tyrimo pareigūnams, nukentėjusioji G. K. nenurodė, jog iš sandėliuko buvo pagrobtas jos darbinis rūbas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šis rūbas turėjo būti pastebėtas ir apie jį pranešta ikiteisminio tyrimo metu tiriant nusikalstamą veiką, kadangi priklausė nukentėjusiosios darbovietei. Byloje neužfiksuota, kad po vagystės įvykio vietoje, netoli jos ar (duomenys neskelbtini) namo aukšte ant palangės (past. – vietoje, kurioje, pasak išteisintojo, jis pagrobė telefoną) būtų rastas nukentėjusiosios darbinis rūbas. Be to, nukentėjusioji apie tai, kad iš sandėliuko tariamai buvo pagrobtas ir jos darbinis rūbas, nurodė tik teisiamajame posėdyje, paaiškindama ir tai, jog vagis paėmė darbo rūbą, į kišenę įdėjo telefoną ir paliko (duomenys neskelbtini) aukšte, t. y. atkartojant išteisintojo nurodytą versiją. Byloje yra duomenų, jog po vagystės iki bylos nagrinėjimo teisme, išteisintasis ir nukentėjusioji bendravo, todėl išlieka reali tikimybė, kad J. K. savo versiją galėjo papasakoti G. K. ir ją įtikinti, jog iš sandėliuko tariamai kitas asmuo pavogė telefoną, pinigus ir nukentėjusiosios darbinį rūbą, į kurį įdėjo pagrobtą telefoną bei juos paliko namo (duomenys neskelbtini) aukšte ant palangės. Kadangi, kaip minėta, išteisintasis proceso metu bandė klaidinti ikiteisminio tyrimo pareigūnus, todėl neatmestina, jog jis galėjo bandyti klaidinti ar kitaip paveikti nukentėjusiąją G. K..

31. Kita vertus, sunkiai tikėtina versija, kad įsibrovęs į užrakintą sandėliuką, kuriame buvo palikti nukentėjusiosios grynieji pinigai ir mobilaus ryšio telefonas, kitas asmuo, tariamai pagrobęs minėtus daiktus bei pastebėjęs, jog mobilaus ryšio telefonas praktiškai yra nevertingas, pagrobtų nukentėjusiosios darbinį rūbą, turėdamas tikslą į jį įdėti telefoną, kurį paliktų netoli nusikalstamos veikos padarymo vietos, tokiu būdu rizikuodamas būti pastebėtas. Taip pat vertinant logiškai, nesuvokiama, kodėl asmuo sandėliuke pastebėjęs, kad telefonas yra nevertingas, jį neštųsi iš sandėliuko, turėdamas tikslą paslėpti nukentėjusiosios darbiniame rūbe ir palikti kitiems prieinamoje vietoje, kai asmens pasąmonėje jau yra susiformavęs tikslas telefono sau nepasilikti, nors jis buvo veikiantis ir turintis nors ir nedidelę, bet ekonominę vertę. Daug paprasčiau telefoną būtų buvę palikti nusikaltimo padarymo vietoje. Neatmestina ir tikimybė, kad, vadovaujantis išteisintojo pateikta versija, kitas tariamai sandėliuke pagrobęs daiktus asmuo, galėjo pastebėti, jog telefonas nevertingas ir išėjęs iš įvykio vietos, tačiau tai sunkiai tikėtina, kadangi nukentėjusioji proceso metu nuosekliai nurodė, jog jos telefonas buvo padėtas gerai matomoje vietoje ant staliuko, todėl asmuo, grobdamas mobiliojo ryšio priemonę, turėjo pakankamai laiko įvertinti telefono vertingumą ir priimti sprendimą jį pasisavinti arba ne.

Žemesnės instancijos teismas

32. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad išteisintojo duoti parodymai ir nurodytos aplinkybės yra nepatikimos bei klaidinančios, todėl atmestinos bei jomis pirmosios instancijos teismas neturėjo vadovautis spręsdamas asmens kaltės klausimą pareikšto kaltinimo kontekste. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog byloje nenustatyta, kad J. K. nukentėjusiosios telefoną būtų radęs daugiabučio namo (duomenys neskelbtini) aukšte ant palangės padėtą ant G. K. darbinio rūbo arba jo viduje. Byloje nustatyta, kad nukentėjusioji nuosekliai nurodė, jog atėjusi į darbą savo daiktus (taip pat ir telefoną bei grynuosius pinigus) paliko jai paskirtoje darbo patalpoje, kurią prieš išeidama dirbti užrakino pakabinama spyna, o pasigedusi telefono ir grįžusi atgal į sandėliuką, jame neberado mobiliojo ryšio telefono bei 150 Eur, taip pat, kad pakabinama durų spyna kabėjo kitaip, nei ji ją kabina, o palietusi spyną suprato, jog ji neužrakinta. Teisiamajame posėdyje nukentėjusioji paaiškino, kad sandėliuko duris ji visada užrakina. Grįžusi į sandėliuką norėjo atrakinti spyną, tačiau tuo metu iškrito spynos šerdelė (viduriukas), po to spyna nesirakino, sukosi aplink. Taip pat paaiškino, kad spyna iki tol ilgai veikė gerai, ją iki įvykio pirko prieš 4-5 mėnesius. Be to, kad spyna buvo sugadinta, patvirtina ir tai, jog ją apžiūrėjus teisiamajame posėdyje bei pabandžius atrakinti ir užrakinti raktu, pastebėta, kad net spynai būnant užrakintoje padėtyje, jos šerdis ją lengvai pasukinėjus išsiima (ypatingai tuo atveju, kai spyna paverčiama užrakinimo anga žemyn) ir nelieka jokio užrakinimo. Pažymėtina, kad nors ant spynos ir nesimato jokių gadinimo, laužimo pėdsakų, tačiau tai nepaneigia jos sugadinimo fakto, kadangi nukentėjusioji nuosekliai viso proceso metu paaiškino, jog iki vagystės spyna veikė be problemų ir tokio sugadinimo (lengvo šerdies išsiėmimo) nebuvo, todėl akivaizdu, kad ji buvo paveikta, jog būtų patenkama į užrakintą patalpą, kas yra BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo vienas iš kvalifikuojančių požymių.

33. Visos nurodytos aplinkybės patvirtina, kad kaltinime nurodytu nusikaltimo padarymo metu netoli įvykio vietos galėjo būti trys-keturi asmenys, t. y. nukentėjusioji, liudytojas E. Z., J. K. ir išteisintojo nurodyta tariamai kaimynė iš (duomenys neskelbtini) aukšto, tačiau jos buvimo faktą paneigia G. K., kuri nenurodė, jog su minima išteisintojo moterimi įvykio dieną būtų bendravusi. Pažymėtina, kad ikiteisminiame tyrime buvo spręstas ir E. Z. kaltės klausimas dėl byloje nagrinėjamos vagystės, tačiau jo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas (1 t., b. l. 116-117). Kitų asmenų, kurie būtų buvę netoli įvykio vietos, byloje nenustatyta. Įvykio vieta – daugiabučio namo dalis, į kurią negali patekti bet kas, t. y. kitų pašalinių asmenų patekimas į šią vietą yra ribotas, todėl mažai tikėtina, jog vagystę galėjo padaryti kitas pašalinis, ne daugiabutyje gyvenantis asmuo. Kadangi pats J. K. patvirtino, kad įvykio metu buvo išėjęs iš savo buto ir buvo (duomenys neskelbtini) daugiabučio namo aukšte (past. – toje teritorijoje, kurioje yra ir nusikaltimo padarymo vieta), taip pat patvirtino, jog tiksliai žinojo, kur yra sandėliukas, be to, neneigė, kad ilgą laiką disponavo nukentėjusiosios telefono, kurį pats ir pagrobė, darytina išvada, jog būtent jis ir įsibrovė į nukentėjusiosios pakabinama spyna užrakintą sandėliuką bei konkrečiai šioje vietoje pagrobė G. K. priklausantį telefoną ir 150 Eur grynaisiais pinigais iš nukentėjusiosios piniginės, o ne rado telefoną ant palangės (duomenys neskelbtini) aukšte.

Žemesnės instancijos teismas

34. Kadangi byloje nustatyta, kad išteisintasis yra davęs melagingus parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnams, taip pat, net ir pripažindamas telefono vagystės faktą nurodė klaidingas aplinkybes (pasisveikino su nukentėjusiąja; nukentėjusioji valė grindis (duomenys neskelbtini) aukšte ir kalbėjosi su išteisintojo kaimyne; keitė paaiškinimus dėl tikslios vietos, kurioje rado G. K. telefoną), todėl atmestina išteisintojo versija, kad jis neįsibrovė į sandėliuką, kuriame buvo nukentėjusiosios daiktai.

35. Byloje esančių ir teisiamajame posėdyje ištirtų bei apeliacinės instancijos teisme nustatytų ir įvertintų tiesioginių bei netiesioginių įrodymų visuma teisėjų kolegijai leidžia daryti abejonių nekeliančią išvadą, kad kaltinimas J. K. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį pasitvirtino, t. y. jis, 2020 m. rugpjūčio 3 d., laikotarpiu nuo 8.50 val. iki 11.35 val., sugadinęs užrakintą pakabinamą spyną bei įsibrovęs į bendrabučio (duomenys neskelbtini) aukšte esančią valytojos patalpą, adresu (duomenys neskelbtini), nuo patalpoje esančio staliuko pagrobė G. K. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną (duomenys neskelbtini), IMEI (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), 50 Eur vertės, o iš krepšyje buvusios piniginės pagrobė 150 Eur grynais, tokiu būdu G. K. padarė 200 Eur turtinę žalą.

Dėl J. K. skirtinos bausmės

36. Teisėjų kolegijai pagal prokuroro apeliacinį skundą išnagrinėjus baudžiamąją bylą ir konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą išteisinamąjį nuosprendį bei nustačius, kad J. K. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, šiuo nuosprendžiu asmeniui skirtina bausmė.

37. Formuojamoje teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. spalio 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-388/2014; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimas). Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais.

38. BK 41 straipsnio 2 dalis nustato, kad bausmės paskirtis yra: 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Bendruosius bausmės skyrimo pagrindus nustato BK 54 straipsnis. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

39. Spręsdama J. K. skirtinos bausmės klausimą, teisėjų kolegija įvertina tai, kad J. K. padarė vieną baigtą apysunkį nusikaltimą, už kurio padarymą įstatymų leidėjas yra nustatęs baudos arba arešto, arba laisvės apribojimo, arba laisvės atėmimo iki šešerių metų bausmes. Nusikalstama veika padaryta tiesiogine tyčia, suvokiant pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatant, kad dėl asmens veikimo ar neveikimo gali atsirasti baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai, ir jų norint.

40. Byloje nėra nustatyta J. K. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Duomenų apie jo gydymąsi psichiatrijos ligoninėse ar įrašymą į narkologinę įskaitą teismui nepateikta. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad J. K. praeityje teistas vieną kartą, t. y. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 20 d. teismo baudžiamuoju įsakymu pagal BK 259 straipsnio 1 dalį (1 t., b. l. 136, 138, 140-141). Be to, J. K. ne kartą baustas administracine tvarka už važiavimą autobusu be bilieto, paskirtų baudų nėra sumokėjęs (1 t., b. l. 126-133). Kaip pats teigia, J. K. yra dirbantis. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad J. K. vienas augina (duomenys neskelbtini) vaiką. Skiriant bausmę įvertintina ir tai, kad nukentėjusioji neturi jokių pretenzijų J. K., pastarasis ne kartą yra jos atsiprašęs, be to, nurodė, jog gailisi pagrobęs mobiliojo ryšio telefoną.

41. Atsižvelgdama į aukščiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyta bausmės paskirtis bus įgyvendinta, J. K. paskiriant BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą griežtesnę bausmės rūšį – laisvės apribojimą, įpareigojant per visą bausmės laiką būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokslu, taip pat dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 2 dalimi, įvertinus bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą, bausmės terminas nustatomas artimas baudžiamajame įstatyme numatytam bausmės vidurkiui – vieneri metai (BK 48 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios rūšies ir dydžio bausmės paskyrimas atitinka teisingumo principą, yra proporcingas padaryto nusikaltimo pobūdžiui bei pavojingumo laipsniui. Nors prokuroras prašo J. K. skirti ir kitą įpareigojimą – atsiprašyti nukentėjusiosios, pažymėtina, kad J. K. proceso metu ne kartą atsiprašė G. K., pastaroji jam atleido ir jokių pretenzijų neturi, todėl šis įpareigojimas būtų perteklinis, dėl to neskirtinas.

42. Iš bylos duomenų matyti, kad J. K. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 20 d. teismo baudžiamuoju įsakymu buvo nuteistas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, paskiriant 12 MGL (452 Eur) dydžio baudą, kurios nėra sumokėjęs, ji neišieškota. Kadangi šioje byloje nagrinėjamą nusikaltimą J. K. padarė nesumokėjęs jam paskirtos baudos, todėl šiuo nuosprendžiu skirtina bausmė subendrinama su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 20 d. teismo baudžiamuoju įsakymu neatlikta bausme, vadovaujantis BK 64 straipsniu. Sprendžiant bausmių bendrinimo būdą, atsižvelgtina į tai, kad spręstina, jog J. K. vengia sumokėti jam paskirtą baudą, todėl taikomas visiškas bausmių sudėjimas (BK 64 straipsnio 1 ir 2 dalis).

Kiti bylos klausimai

43. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji G. K. pareiškė 150 Eur civilinį ieškinį (1 t., b. l. 51). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nukentėjusioji raštu atsisakė civilinio ieškinio (2 t., b. l. 53). Atsižvelgiant į tai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 140 straipsnio 1 dalies nuostatomis, G. K. pareikšto civilinio ieškinio atsisakymas 150 Eur sumai priimtinas ir byla pareikšto civilinio ieškinio apimtyje nutrauktina.

44. 2020 m. spalio 21 d. ikiteisminio tyrimo pareigūnės nutarimu J. K. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (1 t., b. l. 158-159). Ši kardomoji priemonė panaikintina nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos.

45. Daiktų, turėjusių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimą išspręsti tokiu būdu: 1) byloje esantį kompaktinį diską su telefoninių kontaktų duomenimis, palikti saugoti prie bylos; 2) spyną ir raktą grąžinti G. K..

46. Šioje byloje Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba prašo priteisti iš J. K. patirtas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, t. y. 323,27 Eur už suteiktą teisinę pagalbą pirmosios instancijos teisme (2 t., b. l. 92-94) bei 175 Eur už suteiktą teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme (2 t., b. l. 139-140).

47. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus.

48. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, turi dalyvauti gynėjas (BPK 322 straipsnio 1 dalis), ir į tai, jog išteisintasis neturėjo gynėjo advokato, kreipėsi su prašymu į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Vilniaus koordinatorių dėl gynėjo parinkimo. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Koordinavimo ir parinkimo skyrius J. K. parinko gynėją advokatą Arūną Alekną.

49. Byloje būtinybę skirti gynėją advokatą numatė BPK 322 straipsnio 1 dalis. Tai reiškia, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu gynėjas buvo būtinas valstybės iniciatyva. Esant tokioms aplinkybėms šių išlaidų priteisimas nėra galimas. Tokios pozicijos jau kurį laiką nuosekliai laikomasi ir teismų praktikoje (žr., pvz., Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-462-873/2020, Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2020 m. lapkričio 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-523-988/2020). Atsižvelgiant į tai, proceso išlaidos dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo apeliacinės instancijos teisme iš J. K. nepriteisiamos.

50. Pasisakant dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtų išlaidų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atsižvelgtina į tai, kad nors J. K. teigia, jog dirba, tačiau nėra žinomos tikrosios jo gaunamos pajamos. Byloje nustatyta, kad jis vienas augina (duomenys neskelbtini) vaiką, todėl darytina išvada, jog J. K. turtinė padėtis nėra gera, be to, pirmosios instancijos teisme gynėjo dalyvavimas buvo pripažintas būtinu BPK 51 straipsnio 2 dalies pagrindu teismo iniciatyva, dėl ko valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimas pažeistų teisingumo ir protingumo principus bei nepagrįstai apsunkintų nuteistojo padėtį, todėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidos patirtos bylą nagrinėjant Vilniaus miesto apylinkės teisme iš J. K. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Edmundo Bagdono apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 10 d. nuosprendį, kuriuo J. K. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalį, panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį –

J. K. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalyje, ir skirti laisvės apribojimą 1 (vieneriems) metams, įpareigojant J. K. per bausmės vykdymo laiką būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokslu, dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 65 straipsnio 2 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrinti visiško bausmių sudėjimo būdu su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 20 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme ir J. K. skirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės apribojimą 1 (vieneriems) metams, įpareigojant J. K. per bausmės vykdymo laiką būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokslu, dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje, bei 12 MGL (452 Eur) dydžio baudą.

Laisvės apribojimo bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio nuorašo gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

Priimti G. K. pareikšto civilinio ieškinio atsisakymą 150 Eur sumai ir bylą pareikšto civilinio ieškinio apimtyje nutraukti.

J. K. ikiteisminio tyrimo metu paskirtą kardomąją priemonę, t. y. rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti nuo šio nuosprendžio paskelbimo.

Byloje esantį vieną kompaktinį diską su telefoninių kontaktų duomenimis nuosprendžiui įsiteisėjus palikti saugoti prie bylos.

Byloje esančią spyną ir raktą nuosprendžiui įsiteisėjus grąžinti nukentėjusiajai G. K..

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymų atlyginti proceso išlaidas, patirtas dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo, netenkinti.

Nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.

Teisėjai Gintaras DzedulionisVirginija Pakalnytė-TamošiūnaitėPaulius Veršekys